2019-02-06 Nr. AB-3408-3-61-3-02782-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1244-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02782-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. Č. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI- K), priteisti 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Skundą grindė tuo, kad 2016 m. liepos 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio mėn. iš Mažeikių rajono policijos komisariato areštinės, Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – Šiaulių TI) ir Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN) buvo etapuojamas į Lukiškių TI-K, tačiau Lukiškių TI-K nė karto etapavimo dieną nebuvo vedamas į lauke esantį kiemelį pasivaikščioti. Nurodė, kad po ilgos kelionės etapuojant jam trūkdavo gryno oro, jausdavosi išsekęs, pavargęs. Ne kartą prašė pareigūnų po etapavimo leisti pabūti gryname ore, tačiau į prašymus pareigūnai nereagavo.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, (toliau – ir atsakovo atsakovas) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 16 d. buvo atvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. sausio 20 d. parvežtas iš Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Telšių apskrities VPK), 2017 m. sausio 25 d. išvežtas į Marijampolės PN, 2017 m. vasario 27 d. atvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. kovo 3 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, 2017 m. kovo 6 d. išvežtas į Vilniaus pataisos namus (sektorių Rasų g. 8, Vilnius), 2017 m. kovo 29 d. parvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Mažeikių areštinę, 2017 m. balandžio 4 d. parvežtas iš Telšių apskrities VPK, kitą dieną išvežtas į Marijampolės PN, 2017 m. gegužės 29 d. parvežtas iš Marijampolės PN, kitą dieną išvežtas į Šiaulių TI.

3. Atsakovo atstovas taip pat paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Nurodė, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje Lukiškių TI- K teritorijoje, laikantis SVĮ 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pridūrė, kad Lukiškių TI-K apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai kiekvieną dieną pasiūlo suimtiesiems (nuteistiesiems) pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore, tačiau neverčia tai daryti. Be to, Lukiškių TI-K neveda apskaitos apie konkrečių kalinčių asmenų pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmosios instancijos teismas) 2018 m. sausio 4 d. sprendimu pareiškėjo M. Č. skundą atmetė.

5. Teismas, pagal byloje esančius duomenis, nustatė, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kad pareiškėjas būtų atvežtas į Lukiškių TI-K 2016 m. bei nuo 2017 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikė. Teismas konstatavo, kad 2016 m. pareiškėjas į Lukiškių TI-K nebuvo atvežtas, o 2017 m. gegužės 30 d. išvežtas į Šiaulių TI ir iki skundo teismui pateikimo dienos (2017 m. rugpjūčio 14 d.) neparvežtas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nustatė, kad ginčo laikotarpis yra nuo 2017 m. sausio 16 d. iki gegužės 30 d.

6. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso nustatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo trukmė pagal BVK nuostatas priklauso nuo to, kokiai grupei yra priskirtas nuteistasis (paprastajai ar drausmės). Atsakovo atstovui nepateikus duomenų, kad pareiškėjas buvo priskirtas drausmės grupei, teismas nusprendė laikyti, kad jis buvo priskirtas paprastajai grupei. Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas.

7. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas raštu kreipėsi į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu suteikti galimybę pasivaikščioti gryname ore etapavimo dienomis. Kadangi Lukiškių TI-K nevedė apskaitos apie konkretaus asmens pasivaikščiojimą gryname ore, o pareiškėjas raštu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl šios teisės užtikrinimo, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jie neįrodo atsakovo neteisėtų veiksmų 2017 m. sausio 16 –gegužės 30 d. nesuteikiant galimybės jam pasivaikščioti.

8. Teismas, įvertinęs byloje esančių aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lukiškių TI-K) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl konstatuota, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

III. 9. Pareiškėjas M. Č. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad vien ta aplinkybė, kad jis nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl pasivaikščiojimo gryname ore etapavimo dienomis, neįrodo įstaigos – Lukiškių TI-K, veiksmų teisėtumo. Nurodė, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pareiškėjui užtenka teismui pateikti faktus, kurių atsakovas nesugeba paneigti, tam, kad būtų konstatuotas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimas.

10. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentai atsiliepime yra tapatūs atsiliepimui į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad apeliantas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta piniginė suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neleidžiant pareiškėjui pasivaikščioti gryname ore 2017 m. sausio 16 d. iki gegužės 30 d. tomis dienomis kai buvo etapuojamas iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą.

13. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, pripažinęs, kad pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo fakto ir neteisėtų institucijos veiksmų.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pateikia identiškus argumentus kaip ir pradiniame skunde, akcentuodamas, kad atsakovo atstovas neįrodė, kad suteikė pareiškėjui teisę pasivaikščioti gryname ore dienomis, kai jis būdavo etapuojamas.

15. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl atsakovui nekyla ir civilinė atsakomybė.

16. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl pareiškėjo teisės pasivaikščioti gryname ore teisės aktuose nustatytomis sąlygomis ir tvarka sąlygų Lukiškių TI-K, todėl jiems pritaria. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų siekęs pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore etapavimo dienomis laikotarpiu 2017 m. sausio 16 –gegužės 30 d., o Lukiškių TI-K būtų atsisakęs suteikti pareiškėjui galimybę tai padaryti. Byloje duomenų apie pareiškėjo kreipimąsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu ar skundu dėl pasivaikščiojimo gryname ore etapavimo dienomis nėra, todėl šie argumentai atmestini. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis ar pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, todėl pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra.

19. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

20. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pateiktame apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų pagrindu padarytomis išvadomis deklaratyvūs argumentai yra vertintini kaip pareiškėjo bylos aplinkybių subjektyvus traktavimas, todėl nėra pakankami pagrįsti teismo sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui.

21. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo tenkinti nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius