2020-01-08 Nr. AB-355-3-61-3-00665-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2171-442/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00665-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Vilniaus PN 412 ir 413 sekcijose nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 20 d. Vilniaus PN 413 sekcijoje, kurios plotas apie 30 kv. m, buvo laikoma 11 asmenų, buvo įrengtos 2 spintos, 11 spintelių, 1 stalas, 5 kėdės, 5 dviaukštės lovos ir 1 vieno aukšto lova. Vilniaus PN 412 sekcijoje, kurios plotas apie 10 kv. m, buvo laikomi 4 asmenys, joje įrengta 1 spinta, 1 stalas, 2 kėdės, 4 spintelės, 2 dviaukštės lovos. Vienam asmeniui tekęs gyvenamosios patalpos plotas, neįskaičiuojant patalpose esančių baldų užimamo ploto, sudarė apie 1,2 kv. m. Sekcijose nebuvo ventiliacijos, patalpos galėjo būti vėdinamos tik per langus, ant kurių buvo įrengtos grotos, apribojančios oro patekimą. Į patalpas beveik nepatekdavo natūrali šviesa, nuolat degė dirbtinis apšvietimas. Vilniaus PN 413 sekcijoje buvo tik 2 spintos, kuriose nepakako vietos drabužiams susidėti, buvo per mažai kėdžių ir tik vienas stalas, skirtas 11 asmenų. Buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą, kadangi Vilniaus PN pareigūnai skaitė jo prašymus, skundus ir atsakymus į juos. Gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietoje buvo nežmoniškos ir pareiškėjo sveikatai buvo padaryta didelė nepataisoma žala.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas 6-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurioje vienam nuteistajam vidutiniškai tenka 3,24 kv. m patalpos ploto, ir 6-ojo nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 412, kurioje vienam nuteistajam vidutiniškai tenka 3,39 kv. m patalpos ploto. Vilniaus PN nepateikė tikslių duomenų, su kokiu asmenų skaičiumi pareiškėjas buvo laikomas konkrečiais laikotarpiais, nes tokių duomenų nekaupia, tačiau paskirstant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, visada yra stengiamasi, kad būtų užtikrintas nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamosios patalpos plotas. Kiekvienam nuteistajam suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskirojoje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose vienu metu nelaikoma daugiau asmenų, nei įrengta miegamųjų vietų. Vilniaus PN gyvenamosios patalpos įrengtos vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir Įrengimo taisyklės). Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose esantis inventorius atitinka Materialinio buitinio aprūpinimo normas, patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė Vilniaus PN administracijai skundų dėl per mažo gyvenamųjų patalpų ploto ir kitų kalinimo sąlygų.

5. Pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus dėl atsakovo atstovo atsiliepime į skundą išdėstytų aplinkybių. Pareiškėjo vertinimu, atsakovas nepagrįstai teigė, kad Vilniaus PN jam tekęs gyvenamųjų patalpų plotas atitiko teisės aktų reikalavimus, kadangi gyvenamosios patalpos yra užstatytos baldais, ir atsakovas neatsižvelgė į jų užimamą plotą. Be to, atsakovas nepagrįstai teigė, kad nuteistieji gali laisvai išeiti į lauką nuo 7.00 iki 23.00 val., kadangi kiekvienam būriui yra sudaroma galimybė būti lauke ne daugiau, nei 3 valandas per parą pagal sudarytą grafiką.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo V. A. skundą atmetė.

7. Teismas nurodė, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Šioje nuostatoje nėra numatyta, kad į minėtą minimalų vienam asmeniui turintį tekti patalpos plotą nėra įskaitomas sanitarinio mazgo užimamas plotas.

8. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN 6 nuteistųjų būrio gyvenamosiose patalpose Nr. 413 ir Nr. 412. Gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas yra 35,69 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, gyvenamosios patalpos Nr. 412 plotas – 13,59 kv. m, patalpoje įrengtos 4 miegamosios vietos. Sanitarinis mazgas Vilniaus PN yra įrengtas atskirose patalpose. Todėl vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos Nr. 413 plotas sudarė 3,24 kv. m, gyvenamosios patalpos Nr. 412 – 3,40 kv. m. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgu nebuvo pažeisti nei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), nei nacionalinių teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto.

9. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog nustatant vienam asmeniui tenkantį minimalų patalpų plotą, turi būti atsižvelgiama į baldais užstatytą patalpos plotą. Vidaus tvarkos taisyklėse nenumatyta pareiga į šį plotą neįskaičiuoti sanitarinio mazgo ar baldų užimto patalpų ploto. Teismas taip pat vadovavosi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (2017 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-333-822/2017 ir kt.). Teismas pareiškėjo argumentus šiuo aspektu atmetė.

10. Teismas sprendė, kad tai, jog pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpose neįrengta mechaninė vėdinimo sistema ir kameros yra vėdinamos per atidaromus langus, ir tai, kad ant langų yra sumontuotos grotos, savaime nepažeidžia Įrengimo taisyklių bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma), nuostatų. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, jog gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus, patalpose įrengtos inžinerinės ventiliavimo sistemos, pareiškėjas šių aplinkybių neginčija. Be to, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų vėdinimo. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas nustatė, kad Vilniaus PN patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, užtikrinantys natūralų patalpų apšvietimą. Patalpose taip pat įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Pareiškėjas nedetalizavo, kuriais laikotarpiais ir kuriose gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, neteikė skundų Vilniaus PN administracijai dėl netinkamo patalpų apšvietimo. Byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, patvirtinančių, kad apšvietimas Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose neatitiko teisės aktų reikalavimų. Todėl teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo Vilniaus PN gyvenamųjų patalpų apšvietimo atmetė kaip neįrodytus.

12. Teismas nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. reikalavimus dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais nustatė Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. vasario 25 d. įsakymo redakcija) (toliau – ir Aprūpinimo norma). Aprūpinimo normoje buvo reglamentuota, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, be kita ko, turi būti metalinės lovos, spintelės prie lovos ir taburetės (po 1 vnt. vienam asmeniui), stalas (1 vnt.). Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsiteisėjus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymui Nr. 1R-132, kuriuo buvo pakeistas minėtas įsakymas, nebeliko reikalavimų dėl pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose turimų įrengti baldų ir jų kiekio. Pataisos įstaigos gyvenamojoje patalpoje turinčių būti baldų ir konkretaus jų kiekio nėra nurodyta ir Įrengimo taisyklėse. Taigi, nuo 2017 m. sausio 1 d. teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimų dėl kamerose turimų įrengti baldų.

13. Aprūpinimo normoje, galiojusioje iki 2017 m. sausio 1 d., buvo numatyta, kad bendrabučio tipo patalpose turi būti įrengiamas 1 stalas, po 1 lovą, taburetę ir spintelę vienam asmeniui, ir nebuvo numatyta reikalavimo šiose patalpose įrengti spintų. Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 413, kurioje yra įrengta 11 miegamųjų vietų, buvo 2 spintos, 11 spintelių, 1 stalas, 5 kėdės, 5 dviaukštės lovos ir 1 vieno aukšto lova. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą pažymėjo, kad Vilniaus PN gyvenamosios patalpos, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, buvo aprūpintos baldais vadovaujantis Aprūpinimo normos reikalavimais, tačiau konkrečių kamerose buvusių baldų ir jų kiekio nenurodė ir nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl Vilniaus PN patalpose esančių baldų. Teismas darė išvadą, kad Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje Nr. 413 stalo ir spintų įrengimas atitiko iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusioje Aprūpinimo normoje išdėstytus reikalavimus, tačiau patalpoje neužteko kėdžių – gyvenamojoje patalpoje, kurioje yra įrengta 11 miegamųjų vietų, buvo tik 5 kėdės, nors Aprūpinimo normoje buvo nustatyta, kad gyvenamojoje patalpoje turi būti po 1 kėdę vienam asmeniui.

14. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nedetalizuoja, kuriais laikotarpiais būtent jam nepakako kėdžių, nepaaiškina, kokiu būdu kėdžių stoka sąlygojo pareiškėjo teisių pažeidimą. Be to, pareiškėjas dėl netinkamo patalpų aprūpinimo baldais neteikė prašymų ar skundų Vilniaus PN administracijai. Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kurioje yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys. Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje, gyvenamojoje patalpoje nuteistasis privalo būti tik naktį. Taigi pareiškėjas nebuvo priverstas nuolat leisti laiką gyvenamojoje patalpoje, kurioje neužteko kėdžių, tačiau galėjo laisvai judėti po būrio gyvenamąsias patalpas, leisti laiką poilsio kambaryje. Todėl kėdžių gyvenamojoje patalpoje stoka negalėjo neigiamai paveikti pareiškėjo interesų. Aprūpinimo norma galiojo iki 2017 m. sausio 1 d. ir šiuo metu teisės aktuose nėra reglamentuota, kiek ir kokių baldų turi būti įrengiama pataisos namų bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Atsižvelgdamas į tai, teismas nelaikė, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises, netinkamai aprūpindamas patalpas baldais.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius, kad atsakovas pažeidė jo teisę į privatų gyvenimą, nes pareigūnai skaitė jo prašymus, skundus ir atsakymus į juos, pažymėjo, jog pareiškėjas nenurodo, kokius prašymus ir skundus, kam ir kada jis teikė. Taip pat pareiškėjas nenurodo konkrečių pareigūnų, galbūt nepagrįstai skaičiusių jo prašymus, skundus bei atsakymus į juos, datų, kada šie veiksmai buvo atliekami. Todėl teismas sprendė, kad šie argumentai yra abstraktūs ir jų nepagrindus ir nesukonkretinus, nėra pagrindo vertinti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas apskritai teikė kokius nors prašymus ar skundus ir gavo atsakymus į juos.

16. Teismas atmetė kaip neįrodytą ir pareiškėjo argumentą, kad dėl netinkamų Vilniaus PN veiksmų, jo sveikatai buvo padaryta didelė nepataisoma žala, kurios neįmanoma įvertinti piniginiu ekvivalentu. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų, sudarančių pagrindo teigti, kad dėl netinkamų laikymo Vilniaus PN sąlygų pareiškėjas patyrė ilgalaikį neigiamą poveikį sveikatai.

17. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai pareiškėjo atžvilgiu. Nenustatęs Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, kilimo sąlygų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 18. Pareiškėjas V. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą patenkinti.

19. Pareiškėjo nuomone, Vilniaus PN nepagrįstai teigia, kad negali pateikti informacijos apie gyvenamosiose patalpose laikomų asmenų skaičių. Pareiškėjas teigia, kad pagal tarptautinius teisės aktus bei teismų praktiką, kalinčiam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto. Todėl turi būti pripažinta, kad pareiškėjas kalėjo netinkamomis sąlygomis ir dėl to kyla valstybės civilinė atsakomybė.

20. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Vilniaus PN nuomone, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai taikė teisės normas bei teismų praktiką, tinkamai ištyrė ir įvertino įrodymus. Teismas detaliai išnagrinėjo visus pareiškėjo skundo argumentus ir nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Byloje kilo ginčas dėl 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas V. A. kildino iš netinkamų gyvenimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2015 m. vasario 23 d. iki 2018 m. vasario 20 d.

23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nenustatęs Vilniaus PN pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m ploto Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose, todėl yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

25. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

26. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

27. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės aktų reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

28. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus bei pateiktus į bylą įrodymus, juos išsamiai ištyrė ir vertino. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo nebuvo pažeistas nei Vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkte nustatytas 3,1 kv. m minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui reikalavimas, nei Konvencijos 3 straipsnis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu gyvenamojoje patalpoje Nr. 413 teko 3,24 kv. m, o gyvenamojoje patalpoje Nr. 412 teko 3,40 kv. m (b. l. 6–7).

29. Pabrėžtina, kad minėtos taisyklių nuostatos nustato būtent 3,1 kv. m ploto normą, turinčią tekti vienam asmeniui pataisos namų bendrabučio tipo patalpose, kokiose ir buvo apgyvendintas pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui Vilniaus PN ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamosios patalpos plotą, atsižvelgė į atsakovo pateiktus duomenis, patvirtinančius, kokiais laikotarpiais ir kokiose patalpose gyveno pareiškėjas, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Teismas, vertindamas pareiškėjui tekusią ploto normą, skundžiamame sprendime pagrįstai nevertino kameroje buvusių baldų užimamo ploto. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo įrengti sanitariniai mazgai, o baldų įskaičiavimo vertinant asmeniui tekusį kameroje plotą nenumato nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2932-502/2019). Todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjui tekusią ploto normą pagrįstai skundžiamame sprendime nevertino patalpoje buvusių baldų užimamo ploto. Teismas padarė visiškai teisingą išvadą, kad minimali gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m) šiuo atveju ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pažeista. Nenustačius Vilniaus PN neteisėtų veiksmų – vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti neturtinę žalą.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo sprendimas galėtų būti naikinamas. Teismo sprendimas yra motyvuotas, priimtas pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus su ginčo esme susijusias faktines ir teisines aplinkybes, dėl kurių netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, o pareiškėjo skundas atmestas. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad sprendimas yra neteisėtas ar nepagrįstas.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Teismas teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė