0e23ee3f-c50e-40fb-8a0b-5ebd525e34ec · Vilniaus apygardos teismas

?Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. e2A-463-852/2020 Teisminio proceso Nr. Nr. 2-68-3-11784-2019-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.11.1; 2.6.7; 2.6.9.2 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S 2020 m. balandžio 9 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Ramunės Mikonienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo R.

A. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo V. Å . ieÅ¡kinį atsakovui R. A. dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir vienaÅ¡alės restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė: I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas V. Å . kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančia transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytÄ 2018 m. spalio 5 d. tarp ieÅ¡kovo ir atsakovo R.

A., kuria ieÅ¡kovas įsigijo iÅ¡ atsakovo automobilį Jaguar F-PACE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini); taikyti vienaÅ¡alę restitucijÄ â€“ priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovui 35 000 Eur sumokėtÄ automobilio kainÄ . Nurodė, kad 2018 m. spalio 9 d., nuvykus įregistruoti automobilio, valstybės įmonės (toliau – VÄ®) „Regitra“ darbuotojas pranešė, kad automobilis yra pavogtas Italijoje, 2018 m. spalio 8 d. paskelbta automobilio paieÅ¡ka. Dėl Å¡ios priežasties policijos pareigÅ«nai paėmė automobilį.

Prokuroro 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu automobilis buvo grÄ Å¾intas jo savininkui Italijos bendrovei „ALD Automotyve Italija SRL“. IeÅ¡kovas praÅ¡o automobilio pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo normoms, nes atsakovas neįvykdė savo pareigos – neužtikrino, kad automobilis priklauso pardavėjui. IeÅ¡kovas praÅ¡o sandorį pripažinus negaliojančiu, taikyti vienaÅ¡alę restitucijÄ ir grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui už automobilį sumokėtÄ 35 000 Eur kainÄ , nes atsakovas, nebÅ«damas automobilio savininku, Å¡iuos pinigus įgijo be pagrindo.

2. Atsakovas R. A. atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad jis 2018 m. liepos mėnesį nuvyko į Kaune esantį Aleksoto automobilių turgų, kur su Italijos piliečiu susiderėjo dėl ginčo automobilio kainos, tačiau nurodė pastarajam, kad automobilio nepirks, kol jis nebus įregistruotas Lietuvoje; 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovas su Italijos bendrove „ALD Automotyve Italija SRL“ sudarė ginčo automobilio pirkimo-pardavimo sutartį italų kalba; užsienio bendrovę atstovavo vienas Italijos ir vienas Lietuvos pilietis.

PaaiÅ¡kino, kad 2018 m. rugsėjo 14 d., kartu su automobilio pardavėju, įregistravo nuosavybės teises į ginčo automobilį pagal VÄ® „Regitra“ pateiktÄ automobilio registracijos liudijimÄ ir nepasiraÅ¡ytÄ bei italų kalba suraÅ¡ytÄ be vertimo į lietuvių kalbÄ sutartį, iÅ¡ kurios turinio neaiÅ¡ku, ar jam buvo suteikta teisė perparduoti automobilį. PaaiÅ¡kino, kad automobilį pardavinėjo BRC autocentre, 2018 m. spalio 5 d. sudarė ginčijamÄ automobilio pirkimo-pardavimo sutartį su ieÅ¡kovu ir 2018 m. spalio 7 d. iÅ¡registravo transporto priemonę.

Atsakovas pažymėjo, jog ieÅ¡kovas nepateikė įrodymų apie visos automobilio kainos sumokėjimÄ atsakovui. Taip pat nurodė, jog jo nuomone, vienaÅ¡alė restitucija negalima, nes ieÅ¡kovo padėtis nepagrįstai pagerėtų, o jo pablogėtų. Teigė, kas prokuroro sprendimas grÄ Å¾inti automobilį savininkui nepatvirtina automobilio vagystės ir neįrodo jo nesÄ Å¾iningumo, t. y. kad jis žinojo apie automobilio vagystę. Mano, kad ieÅ¡kovas turi teisę patirtus nuostolius iÅ¡ieÅ¡koti iÅ¡ automobilį pavogusio asmens, o jis to padaryti negali, nes nežino kas jis toks.

Mano, kad šiuo atveju yra atsakinga ir VĮ „Regitra“. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė advokatė Jolita Razminaitė-Gvozdovičienė papildomai paaiškino, kad atsakovas apie automobilio vagystę sužinojo tik iš ieškovo, teigė, kad atsakovo mobilusis telefonas įkrito į vandenį, dėl to jokių kontaktų asmenų, iš kurių pirko automobilį, nebeliko. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 16 d. sprendimu nusprendė ieškovo V.

Å . ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai: pripažinti niekine ir negaliojančia 2018 m. spalio 5 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytÄ tarp V. Å . ir R. A., kuria V. Å . įsigijo iÅ¡ R. A. automobilį Jaguar F-PACE, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) už 35 000 Eur kainÄ ; taikyti vienaÅ¡alę restitucijÄ â€“ priteisti iÅ¡ atsakovo R. A. ieÅ¡kovui V. Å . 35 000 Eur sumokėtÄ automobilio kainÄ ; priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovo 788 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų; priteisti į valstybės biudžetÄ iÅ¡ atsakovo 3,58 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Teismas nurodė, kad remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieÅ¡taraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, nurodė, kad iÅ¡ CK 6.305 straipsnio 1 dalyje pateiktos pirkimo-pardavimo sutarties sÄ vokos galima spręsti, kad vienas iÅ¡ esminių tokios sutarties požymių yra pardavėjo įsipareigojimas perduoti daiktÄ kito asmens nuosavybėn. Pardavėjo pareiga perduoti daiktÄ apima ir jo pareigÄ patvirtinti daikto nuosavybės teisę.

CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta garantijos pagal įstatymÄ taisyklė reiÅ¡kia, kad ne tik perduodamo daikto kokybė, bet ir jo nuosavybės teisės priklausymas pardavėjui, yra vienas esminių reikalavimų jam vykdant pareigÄ perduoti daiktÄ . Taigi, pardavėjas turi užtikrinti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise. Tinkamas pardavėjo pareigos patvirtinti daikto, kuris yra pirkimo-pardavimo sutarties dalykas, nuosavybės teisę vykdymas reglamentuojamas CK 6.321 straipsnyje. Pardavėjas turi patvirtinti ne tik tai, kad jis turi nuosavybės teisę į daiktÄ , bet ir tai, jog jo nuosavybės teisės į daiktÄ neriboja kitų asmenų teisės ar pretenzijos.

CK 6.321 straipsnis taikytinas ir esant vieÅ¡osios teisės pažeidimų ar ribojimų (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2011). Atsižvelgiant į tai, kad pardavėjo pareiga patvirtinti daikto nuosavybės teisę yra vienÄ iÅ¡ esminių pirkimo-pardavimo sutarties sÄ lygų, Å¡ios pareigos (įtvirtintos CK 6.305 straipsnio 1 dalyje, 6.317 straipsnio 2 dalyje ir 6.321 straipsnyje) pažeidimas yra laikomas imperatyvių įstatymo normų pažeidimu, sudarančiu pagrindÄ pačiÄ pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu.

Teismų praktikoje yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad kilus ginčui dėl pardavėjo pareigos patvirtinti daikto nuosavybės teisę tinkamo įvykdymo, nuosavybės teisę į automobilį, kuriam privaloma teisinė registracija, patvirtina automobilio įgijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys; pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas priklauso jam, kilus ginčui, suponuoja pardavėjo pareigÄ Ä¯rodyti turėtÄ nuosavybės teisę į parduotÄ daiktÄ ; kilus pirkėjo ir pardavėjo ginčui, pardavėjas, teigdamas, kad tinkamai įvykdė savo prievoles pagal pirkimo-pardavimo sutartį, privalo įrodyti savo teiginius (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006).

Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad bÅ«tent automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas (CK 4.47 straipsnio 1 punktas, CK 6.305 straipsnio 1 dalis), o automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2010, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010 ir kt.). Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas į teismo posėdį nepageidavo atvykti ir neteikė teismui įstatymo nustatyta tvarka (davus priesaikÄ ) žodinių paaiÅ¡kinimų apie automobilio įsigijimo aplinkybes iÅ¡ pirminio pardavėjo.

Atsakovo advokatė į klausimÄ Å¾odžiu atsakė, jog atsakovas negali pateikti identifikacinių duomenų ar/ir kontaktų asmenų, iÅ¡ kurių įsigijo automobilį, nes atsakovo telefonas įkrito į vandenį. Byloje taip pat nėra duomenų apie atsakovo sumokėtÄ kainÄ pradiniam pardavėjui už įsigytÄ automobilį. Atsakovo atsiliepime iÅ¡dėstytos neaiÅ¡kios automobilio įsigijimo aplinkybės apie tai, kad atsakovas automobilį 2018 m. liepos mėnesį surado turguje ir susitarė dėl jo kainos, tačiau automobilį įsigijo tik 2018 m. rugpjūčio 28 d. pagal sudarytÄ sutartį, o automobilį pagal tÄ pačiÄ italų kalba sudarytÄ sutartį įregistravo Lietuvoje 2018 m. rugsėjo 14 d.

Be to, atsiliepime atsakovas pats sau prieÅ¡tarauja, iÅ¡ vienos pusės įrodinėdamas, kad tapo automobilio savininku, kuomet pasirašęs 2018 m. rugpjūčio 28 d. sutartį italų kalba kartu su pardavėjo atstovais nuvyko į VÄ® „Regitra“ įregistruoti automobilio atsakovo vardu, tačiau iÅ¡ kitos pusės atsakovas atsiliepime kelia klausimus dėl to, ar jis tikrai tapo automobilio savininku, nes pats pabrėžia, kad neaiÅ¡ku, ar ta sutartis italų kalba iÅ¡ tikrųjų buvo pirkimo-pardavimo sutartis, kodėl ji buvo nepasiraÅ¡yta, ar jÄ pateikė VÄ® „Regitra“ įgalioti asmenys.

Teismas pažymėjo, kad vienintelis byloje esantis raÅ¡ytinis įrodymas, kuriuo remdamasis atsakovas įrodinėja tinkamai įvykdęs pardavėjo prievolę patvirtinti savo nuosavybės teisę į automobilį – italų kalba suraÅ¡ytas dokumentas „Atto di vendita“, kurio vertimÄ atsakovo advokatė pateikė teismo posėdžio dienÄ . Nepaisant to, kad pastarojo dokumento pavadinimas iÅ¡verstas „Pardavimo sutartis“, iÅ¡ dokumento turinio matyti, kad Å¡iuo dokumentu atsakovui nebuvo perleista nuosavybės teisė; dokumente nebuvo aptartos automobilio pardavimo sÄ lygos, įskaitant ir esminę – kainÄ ; pastaruoju dokumentu automobilio savininkas pavedė atsakovui automobilį parduoti už 43 000 Eur kainÄ ;

Å¡is įgaliojimas buvo iÅ¡duotas 2018 m. rugpjūčio 28 d. Italijoje Milano mieste, įgaliojimÄ atsakovui iÅ¡davė Italijos bendrovė „ALD Automotyve Italija SRL“, įgaliojimÄ patvirtino notaras. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatavo, kad atsakovas neįvykdė savo, kaip pardavėjo, pareigos patvirtinti automobilio nuosavybės teisę. PrieÅ¡ingai, teismo vertinimu, atsakovo raÅ¡tu nurodytos mažai tikėtinos aplinkybes apie automobilio įsigijimÄ bei viena kitai prieÅ¡taraujančias prielaidas (kuomet atsakovas neapsisprendžia, ar jis tapo automobilio savininku, ar pats dvejojo, kad juo tapo), atsakovo procesinį elgesį (žodinių paaiÅ¡kinimų nedavimÄ , įrodymų apie pradiniam pardavėjui sumokėtÄ kainÄ nepateikimÄ , negalėjimÄ nurodyti jokių konkrečių pirminio pardavėjo įgaliotų asmenų), atsakovo elgesį ikiteisminio tyrimo metu (kuomet jis ieÅ¡kovui surado advokatÄ ir žadėjo grÄ Å¾inti pinigus už automobilį), atsakovo kaip verslininko patirtį, automobilio pardavimo aplinkybes (kuomet atsakovas dėl nepaaiÅ¡kinamų priežasčių nusprendžia pardavęs automobilį 2018 m. spalio 5 d. pats asmeniÅ¡kai (o ne kartu su nauju pirkėju) 2018 m. spalio 7 d. (sekmadienį) automobilį iÅ¡registruoti, ir iÅ¡ karto kitÄ dienÄ 2018 m. spalio 8 d. (pirmadienį) policija paskelbia automobilio paieÅ¡kÄ ).

Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, jog byloje įrodyta, kad atsakovas turėjo suvokti, jog ieÅ¡kovui parduoda jam nuosavybės teise nepriklausantį automobilį. Todėl teismas vertino, kad yra pagrindas ieÅ¡kovo ir atsakovo 2018 m. spalio 5 d. sudarytÄ transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu sandorio negaliojimo pagrindu. Taip pat teismas nurodė, jog taiko restitucijÄ pagal CK 6.145-6.153 straipsniuose numatytas restitucijos taikymo taisykles (CK 1.82 straipsnio 2-3 dalys).

Nagrinėjamu atveju automobilis jau yra grÄ Å¾intas teisėtam savininkui daiktinės teisės normų pagrindu, kas reiÅ¡kia, kad dviÅ¡alė restitucija negalima. Todėl nagrinėjamu atveju taikytina vienaÅ¡alė restitucija – atsakovas įpareigojamas grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui už automobilį sumokėtÄ kainÄ â€“ 35 000 Eur. Teismas atmetė atsakovo teiginius, kad jis nėra gavęs visos sutartos kainos, nes 2018 m. spalio 4 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje atsakovas savo paraÅ¡u yra patvirtinęs apie sumokėtÄ 35 000 Eur transporto priemonės kainÄ .

Teismas taip konstatavo, kad atsakovas be teisėto pagrindo įgijo iÅ¡ ieÅ¡kovo pinigines lėšas už atsakovui nepriklausiusio automobilio pardavimÄ , dėl ko atsakovui kyla pareiga pastarÄ sias lėšas grÄ Å¾inti ieÅ¡kovui; prieÅ¡ingu atveju atsakovas nepagrįstai praturtėtų (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai 4. Atsakovas R. A. apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimÄ ir ieÅ¡kinį atmesti.

Atsakovas teigia, kad jis nevengė duoti paaiÅ¡kinimus teisme, bet teismas jo dalyvavimo nebuvo pripažinęs bÅ«tinu. Apelianto teigimu, jis tinkamai įvykdė pareigÄ Ä¯rodyti, kad buvo įgijęs automobilį nuosavybė teise. Tai patvirtina italų kalba suraÅ¡ytas dokumentas „Atto di vendita“ (e. bylos t. 1, b.l. 116). Teigia, jog teismas iÅ¡kraipo faktus, nes Å¡iame dokumente, t. y. pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta automobilio vertė – 43 000 Eur, o ne kaip teismas teigia, sÄ lyga parduoti apeliantui už minėtÄ sumÄ .

Teismas nepagrįstai kritiÅ¡kai vertino jo nurodytas automobilio įsigijimo aplinkybes, t. y. jog jis negalėjo įsigyti automobilio turguje liepos mėnesį, o jį parduoti ir įregistruoti tik po 2-3 mėnesių. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjant bylÄ nebuvo ginčijamas faktas, kad automobilis buvo vogtas, tačiau neįrodyta, kad atsakovas žinojo, kad jis vogtas, juo labiau, kad jis įregistravo pirktÄ automobilį. Negalima daryti iÅ¡vados, kad ginčo sutarties sudarymo metu atsakovas žinojo, jog automobilis vogtas, nes nėra duomenų, kad atsakovas žinojo ar galėjo žinoti apie automobilio vagystę Italijoje ir negali atsakyti už trečiųjų asmenų neteisėtus veiksmus.

PaaiÅ¡kina, kad 2018 m. rugsėjo 14 d. jis kartu su transporto priemonės pardavėju nuvyko į VÄ® „Regitra“ dėl nuosavybės teisių į nupirktÄ transporto priemonę įregistravimo Lietuvoje ir tÄ pačiÄ dienÄ registravo transporto priemonę (registracijos metu buvo pateikti transporto priemonės originalÅ«s dokumentai – automobilio registracijos liudijimas). Registruojant automobilį, jis buvo patikrintas ir nebuvo ieÅ¡komas. Automobilio Jaguar F-PACE, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Italijoje paieÅ¡ka paskelbta tik 2018 m. spalio 8 d., taigi jei ieÅ¡kovas pardavimo dienÄ 2018 m. spalio 5 d. bÅ«tų nuvykęs ir registravęs transporto priemonę VÄ® ,,Regitra“, tai pat nežinotų, kad transporto priemonė vogta.

Apeliantas pažymi, kad jis niekada nežadėjo grÄ Å¾inti pinigus ieÅ¡kovui, ir taip pat nesamdė jam advokato. Pats ieÅ¡kovas nebuvo atsargus ir prieÅ¡ perduodamas pinigus pardavėjui irgi neįsitikino, jog transporto priemonė nėra ieÅ¡koma kaip vogta, ar nėra areÅ¡tuota, įkeista. Teigia, kad jam pateikus visus reikalingus dokumentus VÄ® ,,Regitra“ kažkodėl nekilo abejonių dėl transporto priemonės registracijos. Nesutinka su teismo teiginiu, kad yra labai tikėtina, jog atsakovas žinojo, kad parduoda vogtÄ (ar kitu bÅ«du neteisėtai valdomÄ ) automobilį, kuris jam nuosavybės teise nepriklauso.

Apelianto nuomone, teismas turėjo įtraukti į bylÄ trečiuoju asmeniu VÄ® „Regitra“. Teismas taip pat netinkamai pritaikė vienaÅ¡alę restitucijÄ , visiÅ¡kai neįvertindamas atsakovo galimybių ginti savo teises. Å iuo atveju neįrodyti jokie jo neteisėti veiksmai, kurie galėjo sukelti ieÅ¡kovui žalÄ . Taikant vienaÅ¡alę restitucijÄ nepagrįstai pablogėtų jo padėtis, o ieÅ¡kovo nuostoliai bÅ«tų visiÅ¡kai atlyginti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Todėl vienaÅ¡alės restitucijos taikymas prieÅ¡tarauja protingumo ir ekonomiÅ¡kumo principams, nes vogtas automobilis buvo perleistas kitiems asmenims kelis kartus, todėl kiekvienas pirkėjas turėtų bylinėtis su pardavėju dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ar atlyginimo nuostolių, atsiradusių grÄ Å¾inus pinigus, gautus pagal buvusį pirkimo-pardavimo sandorį.

Automobilio vagystės (delikto) pagrindu civilinės atsakomybės santykiai gali susiklostyti tik tarp automobilį pavogusio asmens ir automobilio savininko. Ieškovui žala buvo padaryta ne neteisėtais automobilį pavogusio asmens veiksmais, bet dėl to, kad atsakovas pardavė nepriklausantį automobilį, taigi ginčas yra kilęs ne iš daiktinių, bet iš prievolinių teisinių santykių. Be to, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyti su automobilio vagyste susiję asmenys.

Apeliantas pažymi, kad įstatyme nustatyta galimybė teismui iÅ¡imtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iÅ¡ Å¡alių padėtis nepagrįstai ir nesÄ Å¾iningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo priteisė iÅ¡ jo per didelį žyminį mokestį, t. y. 788 Eur, nors pateikiant dokumentus elektroninių ryÅ¡ių priemonėmis mokama 75 procentai už atitinkamÄ procesinį dokumentÄ mokėtinos žyminio mokesčio sumos.

Atsižvelgiant į ieÅ¡kinio sumÄ â€“ 35 000 Eur, Å¡iuo atveju mokėtina žyminio mokesčio suma yra 750 Eur.

5. IeÅ¡kovas V. Å . atsiliepimu praÅ¡o apeliacinio skundo netenkinti. Mano, kad teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Pirmosios instancijos teismas objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai taikė teises normas. PaaiÅ¡kina, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktÄ pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktÄ ir sumokėti už jį nustatytÄ (susitartÄ ) kainÄ . Pardavėjas privalo parduodamÄ daiktÄ perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtÄ nuosavybės teisę į perduodamÄ daiktÄ .

Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektÄ ir nuosavybės teisę (CK 4.37 straipsnis, CK 6.317 straipsnis). Taigi, daikto pardavimas reiÅ¡kia nuosavybės teisių į daiktÄ ir nupirkto daikto realų perdavimÄ . Tik esant Å¡iai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006), pardavėjas, net bÅ«damas sÄ Å¾iningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grÄ Å¾inti be pagrindo įgytÄ turtÄ , kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, iÅ¡nyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).

Pažymėtina, kad daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grÄ Å¾inti sumokėtÄ kainÄ arba iÅ¡ pardavėjo, arba iÅ¡ deliktÄ padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingÄ asmenį yra pirkėjo teisė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, paaiÅ¡kėjus, jog pirkėjas nupirko vogtÄ automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grÄ Å¾inti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situacijÄ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados Apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutÅ«s sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrinusi bylÄ apskųstoje dalyje, įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis iÅ¡vadomis, tiek dėl pirkimo-pardavimo sutarties negaliojimo, tiek ir dėl vienaÅ¡alės restitucijos taikymo pagrindų.

8. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas dėl ginčo esmės nusprendė taikydamas CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nustatančiÄ sandorio (Å¡iuo atveju pirkimo-pardavimo sutarties) negaliojimÄ dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo, ir taip pat taikė tokio sandorio negaliojimo teisines pasekmes – restitucijÄ . Teismas teisingai pažymėjo, kad CK 6.317 straipsnyje įtvirtinta taisyklė reikalaujanti, kad pardavėjas perduodamus daiktus valdytų nuosavybės teise, teismų praktikoje yra laikoma imperatyvia.

Tokios nuostatos nesilaikymas sudaro pagrindÄ panaikinti pirkimo-pardavimo sandorį, remiantis CK 1.80 straipsniu. Kasacinis teismas panaÅ¡iose bylose yra nurodęs, kad pardavėjas perleisdamas automobilį, privalo patvirtinti ir garantuoti, jog nuosavybės teisės į automobilį priklauso tik jam. To nepadarius, yra pagrindas taikyti CK 6.307 straipsnio 1 dalį, kuri reglamentuoja teisinius padarinius, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktÄ â€“ tokia sutartis gali bÅ«ti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieÅ¡kinį.

Nepriklausomai nuo to, žinojo ar ne atsakovas apie galimÄ vagystės faktÄ , esant konstatuotai aplinkybei, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu automobilis buvo vogtas, ginčijamas sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008 ir kt.).

9. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į tai, kad jis buvo sÄ Å¾iningas įgijėjas ir todėl jam negali bÅ«ti taikoma atsakomybė už tai, kad trečiasis asmuo vėliau pareiÅ¡kė pretenzijas į ieÅ¡kovui parduotÄ daiktÄ .

10. Nors apeliantas tikslai neįvardina teisės normos, tačiau iÅ¡ apeliacinio skundo turinio yra aiÅ¡ku, kad apeliantas remiasi CK 1.80 straipsnio 4 dalies nuostatomis, numatančiomis, jog turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali bÅ«ti iÅ¡reikalautas iÅ¡ jį sÄ Å¾iningai įgijusio trečiojo asmens, iÅ¡skyrus Å¡io kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.

11. Byloje nustatyta, kad ginčo automobilis Jaguar F-PACE buvo grÄ Å¾intas savininkui Italijos bendrovei ,,ALD Automotyve Italija SRL“ Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Vilniaus apylinkės prokuratÅ«ros 1-ojo skyriaus prokurorės R. A. 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Å¡ios bylos aplinkybes bei minėtame prokurorės 2018 m. gruodžio 20 d. nutarime konstatuotus faktus, visiÅ¡kai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad automobilio grÄ Å¾inimui buvo pakankamas įstatyminis pagrindas, tiek dėl to, jog automobilį jo savininkas Å¡iuo atveju jį yra praradęs dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), tiek ir dėl to, jog nei atsakovas, nei ieÅ¡kovas nuosavybės teisių į šį automobilį neįgijo sÄ Å¾iningai (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).

12. Apeliantas neginčija ikiteisminio tyrimo metu nustatyto fakto, kad automobilio Jaguar F-PACE savininku iki jo vagystės buvo Italijos bendrovė „ALD Automotyve Italija SRL“. Šis faktas yra patvirtintas originaliu automobilio techniniu pasu, kurio tikrumas buvo patvirtintas ikiteisminiame tyrime. Be to, joks suinteresuotas asmuo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei šioje byloje nėra pateikęs jokių argumentų, kuriais būtų abejojama šiame techniniame automobilio pase padaryto įrašo pagrįstumu. Taigi, šis civilinei bylai reikšmingas faktas yra patikimai įrodytas.

13. Ikiteisminio tyrimo duomenys taip pat rodo, kad automobilio savininkas Italijos bendrovė „ALD Automotyve Italija SRL“ automobilį Jaguar F-PACE prarado ne dėl vagystės, bet dėl jo užvaldymo sukčiavimo bÅ«du (e. bylos t. 1, b.l. 22). Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros 2018 m. gruodžio 20 d. nutarime, kuriuo automobilis grÄ Å¾intas savininkui, konstatuota, kad automobilį 2018 m. rugpjūčio 28 d. atsakovui R. A. perleido Italijos įmonės neva įgaliotas asmuo, kuris galėjo automobilį valdyti teisėtai, nes turėjo originalų transporto priemonės techninį pasÄ , bet pats nebuvo savininkas ir neturėjo savininko pavedimo dėl automobilio perleidimo.

Kitos aplinkybės taip pat rodo, kad dėl automobilio pagrobimo būdo, t. y. dėl sukčiavimo, savininkas galėjo ne iš karto pastebėti, jog automobilis yra pavogtas. Ikiteisminiame tyrime minima, kad yra nustatyta tik apytikslė automobilio vagystės data, t. y. tai gali būti laikotarpis nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2018 m. birželio 19 d., o tarptautinė automobilio paieška buvo paskelbta tik 2018 m. spalio 8 d. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, minėtos nusikaltimo padarymo aplinkybės, paaiškina atsakovo keliamas abejones dėl priežasčių, kodėl jam 2018 m. rugpjūčio 28 d.

įsigijus automobilį ir 2018 m. rugsėjo 14 d. jį registruojant VÄ® „Regitra“, nebuvo nustatytos jokios trečiųjų asmenų pretenzijos šį kilnojamÄ jį daiktÄ .

14. Nepaisant to, jog atsakovui atliekant privalomÄ automobilio teisinę registracijÄ , nebuvo paskelbta automobilio paieÅ¡ka, tai savaime nepatvirtina, jog jis sÄ Å¾iningai įgijo nuosavybės teisę į šį automobilį. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, privaloma teisinė registracija nesukuria nuosavybės teisės į registruojamÄ daiktÄ . Nuosavybės teisę į įsigytÄ daiktÄ patvirtina sandoris, o ne sandorio teisinė registracija.

15. Atsakovas teigia, kad nuosavybės teisę į automobilį jis įgijo italų kalba suraÅ¡yto dokumento „Atto di vendita“ (e. bylos t. 1, b.l. 116) pagrindu. Vertinant paminėtÄ dokumentÄ , kurio pagrindu atsakovas teigia įgijęs nuosavybę į automobilį, visų prima akivaizdžiai pastebimi formalÅ«s jo trÅ«kumai. Pats atsakovas atsiliepime nurodo, kad Å¡ame dokumente nebuvo nei parašų, nei Italijos įmonės atstovų pavardžių. Prie Å¡io dokumento taip pat nebuvo pridėta jokio savininko Italijos bendrovės „ALD Automotyve Italija SRL“ iÅ¡duoto įgaliojimo ar pavedimo perleisti nuosavybę į automobilį. Atsakovas teigia, kad dėl automobilio pirkimo jis bendravo su dviem asmenimis, tačiau jų vardų nežino, įgaliojimų neprašė, telefono numerio neturi.

16. Atsižvelgiant į Å¡ias sandorio sudarymo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai vertino, kad atsakovas turėjo suprasti, kad dokumentas „Atto di vendita“ yra niekinis ir kad jis aiÅ¡kiai neįrodo faktinio automobilio pardavėjo teisės atsakovui perleisti Italijos juridiniam asmeniui priklausantį automobilį. Nepagrįsti atsakovo teiginiai apie tai, kad jis sÄ Å¾iningai manė, jog įsigyja automobilį teisėtai. Kaip ir pažymėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas automobilį pirko perpardavimui, jis yra net kelių įmonių vadovas, todėl jis negali remtis subjektyviais teiginiais, kad nesuprato ir negalėjo suprasti, jog įsigyja automobilį iÅ¡ asmens, kuris neturi teisės jo perleisti. Atsakovas taip pat negali remtis ir tuo, kad jis pasitikėjo VÄ® „Regitra“ vykdoma sandorio teisine registracija, nes kaip minėta, teisinę registracijÄ atliekanti įmonė netvirtina pirkimo-pardavimo sandorio, o tik jį registruoja.

17. Paminėtos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas CK 4.96 straipsnio 1 dalies prasme negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningu automobilio įgijėju, nes pagal visas aplinkybes jis turėjo žinoti, kad automobilį perka ne iÅ¡ savininko ir ne iÅ¡ savininko įgalioto asmens.

18. Skirtingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kad atsakovas yra prisidėjęs prie nusikaltimo pagrobiant automobilį. Tokios aplinkybės nėra reikšmingos sprendžiant dėl šioje byloje ieškovo ginčijamo sandorio ir iš to kylančių civilinių teisinių pasekmių taikymo.

19. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad atsakovas nebuvo sÄ Å¾iningas automobilio įgijėjas, t. y. jis neįgijo nuosavybės teisės į automobilį iÅ¡ Italijos bendrovės „ALD Automotyve Italija SRL“ ir neturėjo teisės jo perleisti ieÅ¡kovui. Dėl to teismas ieÅ¡kovo ginčijamÄ sandorį, t. y. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytÄ 2018 m. spalio 5 d. tarp V. Å . ir R. A. dėl automobilį Jaguar F-PACE perleidimo, pagrįstai ir teisėtai pripažino niekiniu ir negaliojančiu dėl CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatyto sandorio negaliojimo pagrindo.

20. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pritaikytomis sandorio negaliojimo teisinėmis pasekmėmis. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sandoris yra negaliojantis dėl prieÅ¡taravimo imperatyvioms įstatymo nuostatoms, yra taikoma restitucija. Kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi bÅ«ti iÅ¡imtinė bei teismo tinkamai argumentuota. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad, paaiÅ¡kėjus, jog pirkėjas nupirko vogtÄ automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grÄ Å¾inti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situacija (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006, 2008 m. balandžio 29 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008 ir kt.).

21. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad dėl restitucijos taikymo jo teisinė padėtis tampa žymiai blogesnė, nei ieÅ¡kovo. Å iuo atveju teismo pritaikyta restitucija neriboja atsakovo teisės pareikÅ¡ti ieÅ¡kinį jam automobilį perleidusiam asmeniui, o tokia galimybė yra ribojam tik paties atsakovo subjektyviu nerÅ«pestingumu, dėl kurios jis sandorio sudarymo metu neįsitikino kitos sandorio Å¡alies tapatybe. Paminėtina ir tai, kad aptariamos situacijos pasekmės yra specialiai reglamentuotos CK 6.323 straipsnyje, numatančiame pirkėjo teisę reikalauti grÄ Å¾inti iÅ¡ pardavėjo sumokėtus pinigus už daiktÄ , jei jis vėliau teismo yra atiteisiamas trečiajam asmeniui. Nors ieÅ¡kovas Å¡iuo atveju pasirinko kitÄ savo teisių gynimo bÅ«dÄ , tačiau tai rodo, kad vienaÅ¡alės restitucijos taikymas yra tinkamas ir proporcingas ieÅ¡kovo teisių gynimo bÅ«das.

22. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliantas nepagrįstai šioje byloje remiasi civilinės deliktinės atsakomybės taisyklėmis, t. y. kaltės ir priežastinio ryšio nebuvimu. Sprendžiant dėl sandorio negaliojimo ir restitucijos taikymo, tokios nuostatos nėra reikšmingos.

23. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2-3 dalys). Å ioje byloje teismas nesprendė ir nepasisakė dėl į bylÄ neįtrauktų trečiųjų asmenų, įskaitant VÄ® „Regitra“, materialiųjų teisių ar pareigų.

24. Apeliantas ginčija teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo, teigdamas, jog teismas neteisingai nustatė žyminio mokesčio sumÄ . Tačiau, kaip matyti ieÅ¡kovas Å¡ioje byloje teikė ne tik ieÅ¡kinį, bet ir praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, už kurį papildomai yra mokamas 38 Eur žyminis mokestis, kai toks praÅ¡ymas teikiamas elektroniniu bÅ«du. Todėl bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas paskirstė teisingai ir iÅ¡ atsakovo pagrįstai priteisė 788 Eur žyminio mokesčio (750 Eur už ieÅ¡kinį ir 38 Eur už praÅ¡ymÄ dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).

25. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra priimtas ieÅ¡kovo naudai, todėl atsakovo praÅ¡ymas priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas netenkinamas. IeÅ¡kovo praÅ¡ymas taip pat netenkinamas, nes jis nepateikė įrodymų apie patirtas iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a: Atsakovo R. A. apeliacinį skundÄ atmesti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 16 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teisėjai Ramunė Mikonienė Andrius Verikas Renata Volodko