2022-03-03 Nr. AB-4997-3-61-3-01824-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-789-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01824-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.4; 14.8; 48

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2022 m. kovo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šukioniai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šukioniai“ (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2021 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. AS-114 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas). Teismui nenustačius pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą, jį pakeisti ir sumažinti šiuo sprendimu už 2017–2019 m. I–IV ketv. nedeklaruotą ir be Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) leidimo išgautą požeminį vandenį mokėtiną mokestį iki 10 296 Eur bei į pareiškėjo mokėtiną mokesčio sumą (10 296 Eur) įskaičiuoti pareiškėjo jau sumokėtą mokesčio už išgautą požeminį vandenį sumą (5 148 Eur), nustatant, jog likusi pareiškėjo mokėtina mokesčio už laikotarpiu 2017–2019 m. I–IV ketv. išgautą požeminį vandenį suma yra lygi 5 148 Eur. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Jam priklauso vandens gręžinys pareiškėjo nuomojamame žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas). Gręžinys naudojamas tik pareiškėjo vykdomai žemės ūkio veiklai, vanduo nėra tiekiamas tretiesiems asmenims. 2016, 2017 ir 2019 m. Departamentas atliko pareiškėjo planinius patikrinimus. Patikrinimų metu buvo patikrinti pareiškėjo naudojami vandens gręžiniai, tačiau patikrinimų metu nebuvo nustatyta ir konstatuota, kad pareiškėjas vykdė gamtos išteklių gavybą neturint Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes (toliau – ir Leidimas). Pareiškėjas 2020 m. gruodžio 1 d. pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas už 2017–2019 m. I–IV ketv. laikotarpiu išgautą 48 214 kub. m požeminį vandenį bei sumokėjo 5 148 Eur mokestį. Departamentas atliko planinį patikrinimą ir 2021 m. kovo 24 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.3)-PA-838 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nurodė, jog pareiškėjas 2017–2019 m. vykdė požeminio vandens išteklių gavybą, neturėdamas Leidimo.

2.2. Atsakovas nepagrįstai neįvertino pasikeitusių teisės aktų, todėl nepagrįstai paskyrė sankciją už veiksmus, kurie šiuo metu yra vertinti kaip teisėti, sankcijos dydis nustatytas neįvertinus jau sumokėto mokesčio už išgautą požeminį vandenį, Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui. Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 140 straipsnio 2 daliai, 3 dalies 1–2 punktams bei Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MUVGIĮ, Įstatymas) 6 straipsnio 2 daliai.

2.3. Pareiškėjas pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą neprivalo turėti leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (gėlą požeminį vandenį), nes jo sunaudojamas kiekis per parą iš vienos požeminio vandens vandenvietės nesiekia 100 kub. m. Neprivalėdamas turėti leidimo naudoti gėlą požeminį vandenį, pareiškėjas pagal naująjį reglamentavimą (nuo 2020 m. liepos 1 d.) nėra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (gėlą požeminį vandenį) mokėtojas. Taigi, pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, pareiškėjo veiksmai, t. y. neturėjimas Tarnybos išduoto leidimo išgauti požeminį vandenį ir mokesčio už išgautą vandenį deklaracijų nepateikimas VMI, nėra vertintini kaip teisės aktų pažeidimas. Šie įstatymo pasikeitimai įsigaliojo 2020 m. liepos 1 d., t. y. dar iki Sprendimo priėmimo momento, todėl atsakovas, priimdamas Sprendimą ir vertindamas pareiškėjo veiksmus, turėjo atsižvelgti į naują reglamentavimą ir jame nurodytą pareiškėjo atliktų veiksmų nebaudžiamumą ir teisėtumą.

2.4. Sankcija paskirta neįvertinus jau sumokėto mokesčio už išgautą požeminį vandenį. Neįskaičiavus jau sumokėtos sumos, pareiškėjas, galiojant nepakeistam Sprendimui, turėtų sumokėti mokestį už išgautą vandenį, kuris yra padaugintas iš koeficiento 11. Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui. Atsakovas privalėjo atsižvelgti į pareiškėjo rašytinėse pastabose nurodytas aplinkybes ir paskirtą sankciją sumažinti.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Pareiškėjas požeminio vandens gavybą neturint Leidimo vykdė per visą tikrinamąjį laikotarpį (2017–2019 m.). Pareiškėjo argumentai dėl pasikeitusių teisės aktų laikytini pareiškėjo gynybine pozicija ir būdu išvengti atsakomybės. Administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex tertro non agit (įstatymas atgal negalioja) grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi. Vadovaujantis šiuo teisės principu, teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas. Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo Nr. I-1034 pakeitimo įstatymas įsigaliojo nuo 2020 m. liepos 1 d., todėl Departamentas pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo mokestį už 2017–2019 m. be Leidimo išgautą vandens kiekį vadovaujantis galiojusiomis teisės aktų redakcijomis tikrinamojo laikotarpio metu.

4.2. Pareiškėjas privalėjo domėtis, ar yra priimti teisės aktai, nustatantys požeminio vandens naudojimą be leidimo, o, nesant priimtiems, vadovautis Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi ir siekti gauti leidimą. Pareiškėjas, vykdydamas savo ūkinę veiklą, nesikreipė į Departamentą dėl konsultacijos(ų) apie požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo.

4.3. Pareiškėjas skunde nepagrindė sankcijos neproporcingumo jo ūkinės veiklos atžvilgiu. Pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai reikšmingų įrodymų, kad Departamento paskaičiuotina mokėtina suma yra neproporcingai didelė, nepateikė jokių finansinių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie įmonės finansinę būklę bei pajėgumus. Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjas yra pajėgus sumokėti jam paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už be Leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, todėl reikalavimas naikinti Sprendimą arba sumažinti paskaičiuotą 51 502 Eur mokestį iki 10 296 Eur, turėtų būti atmestas. Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė pagal teisės aktais suteiktą kompetenciją, neturėjo kitokios diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią mokesčio tarifą pareiškėjui. Reikalavimas priteisti pareiškėjui bylinėjimosi išlaidas gali būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei Departamento veika būtų pripažinta neteisėta.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. spalio 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Šukioniai“ skundą tenkino iš dalies – pakeitė Departamento Sprendimą, t. y. apskaičiuotą 51 502 Eur mokestį sumažino iki 5 150 Eur, kitą skundo dalį atmetė.

6. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, paliekant Departamento Sprendimą nepakeistą. Jei teismas manytų, jog Departamento Sprendimu paskaičiuotas mokestis padidintu tarifu yra neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas, prašo nustatyti tokią sankciją, kuri atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus bei būtų veiksminga, kad asmuo daugiau nedarytų žalos teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms bei kartu būtų ir atgrasantis kitus asmenis nuo neteisėtų veiksmų.

7. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas pareiškėjui paskaičiuotą sumą, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas yra pajėgus sumokėti paskaičiuotą sumą, be to, pats pareiškėjas skunde nurodė, jog Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakaktų mokesčio tarifą padidinti 2 kartus, tai yra iki 10 296 Eur. Atsakovas pažymi, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius nemokėjimo faktas buvo nustatytas tik Departamento pareigūnų veiksmais. Pareiškėjo 2020 m. gruodžio 1 d. (tik gavus pranešimą dėl mokestinio patikrinimo) VMI pateikta deklaracija KIT708 už išgautą požeminį vandenį per 2017–2019 m. laikotarpį ir sumokėtas 5 148 Eur mokestis, skundžiamam sprendimui neturėjo įtakos, kadangi dėl sumokėtos sumos pareiškėjas MAĮ nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į centrinį mokesčių administratorių dėl šios sumos grąžinimo arba užskaitymo.

8. Pareiškėjas UAB „Šukioniai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą. Prie atsiliepimo pridėjo įrodymus, patvirtinančius, kad į VMI sąskaitą 2021 m. lapkričio 16 d. įmokėjo 5 150 Eur, bei Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. birželio 29 d. raštą Nr. (6)-1.7-4397, kuriuo siekia patvirtinti, kad bendradarbiauja su valstybės institucijomis įgyvendindamas pareiškėjo veiklai keliamus teisės aktų reikalavimus.

9. Atsakovas Departamentas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2022 m. sausio 27 d. pateikė šioje byloje šalių sudarytą 2022 m. sausio 26 d. taikos sutartį, kurią prašo patvirtinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. 10. Ginčas byloje kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos 2021 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. AS-114 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė, teismui nenustačius pagrindų panaikinti Departamento Sprendimą, jį pakeisti ir sumažinti šiuo sprendimu už 2017–2019 m. I–IV ketv. nedeklaruotą ir be Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos leidimo išgautą požeminį vandenį mokėtiną mokestį iki 10 296 Eur bei į pareiškėjo mokėtiną mokesčio sumą (10 296 Eur) įskaičiuoti pareiškėjo jau sumokėtą mokesčio už išgautą požeminį vandenį sumą (5 148 Eur), nustatant, jog likusi pareiškėjo mokėtina mokesčio už laikotarpiu 2017–2019 m. I–IV ketv. išgautą požeminį vandenį suma yra lygi 5 148 Eur. Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė 2022 m. sausio 26 d. taikos sutartį, sudarytą tarp pareiškėjo ir atsakovo, kurią prašo patvirtinti.

12. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bet kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi, jeigu ją sudaryti galima atsižvelgiant į ginčo pobūdį. Taikos sutartis turi neprieštarauti imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeisti trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų. <...>. Taikos sutarties dalykas turi būti to paties pobūdžio, kaip ir skunde (prašyme) nurodyti reikalavimai. Taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). Teismas imasi priemonių ginčo šalims sutaikyti tik tuo atveju, kai yra ginčo šalių sutikimas pradėti derybas dėl taikos sutarties sudarymo.

13. Aiškindamas ABTĮ 51 straipsnio 1 dalies (iki 2016 m. liepos 1 d. – 521 str. 1 d.) turinį, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad iš nurodyto teisinio reguliavimo galima teigti, jog taikos sutarties sudarymas savaime reiškia, kad tarp šalių yra kilęs konfliktas ir šalys siekia jį išspręsti. Taigi taikos sutarties esmė – tarpusavio kompromiso radimas, nes gana dažnai šalys, siekdamos bendro sprendimo, atsisako tam tikrų jų pozicijas išskiriančių argumentų, reikalavimų ir taip kiek atitolsta nuo pradinės ginčo pozicijos, siekiant rasti bendrų problemos sprendimo būdų (žr., pvz., 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1466-492/2015; 2015 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-721-502/2015). Įstatymų leidėjui ABTĮ įtvirtinus galimybę bylą užbaigti taikos sutartimi, spręsti, ar tokia galimybe pasinaudoti, priklauso šalims, nuo jų priklauso ir derybinės taktikos dėl tokios sutarties sudarymo ir jos sąlygų pasirinkimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-840/2014).

14. Taikos sutartis gali būti sudaroma ir tvirtinama tik teismui pareikštų reikalavimų apimtimi, taikos sutarties sąlygos negali būti faktų konstatuojamosios bei sąlyginės. Taikos sutartyje turi būti aiškiai ir apibrėžtai nurodytos šalių tarpusavio teisės ir pareigos, kurias šalys suderino laisva valia ir kurios neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ar viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Taikos sutarties sąlygos turi būti nustatytos tokios, kad jas būtų galima įvykdyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse nustatyta tvarka (žr., pvz., 2019 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-441-492/2019; 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-994-520/2017).

15. Taikos sutartimi šalys iš esmės susitarė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-3718-595/2021 yra tinkamai įvykdytas (2 p.), pareiškėjui papildomai sumokėjus 5 150 Eur už 2017–2019 m. I-IV ketv. laikotarpiu išgautą 48 214 kub. m požeminio vandens; atsakovas atsisako apeliacinio skundo (3 p.); šalys susitaria nereikalauti viena iš kitos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (4 p.).

16. Įvertinusi kilusio ginčo pobūdį, pareiškėjo skundo reikalavimus, taikos sutarties turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra ABTĮ 51 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, dėl kurių taikos sutartis negalėtų būti tvirtinama. Teismų praktikoje pažymima, kad į teismo nutarties rezoliucinę dalį gali būti perkeltos modifikuotos, bet šalių susitarimo esmės nekeičiančios taikos sutarčių sąlygos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-780-781/2021; 2021 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1093-1120/2021). Nagrinėjamu atveju taikos sutarties 2 punkto formuluotė, pagal kurią pirmosios instancijos teismo sprendimas yra tinkamai įvykdytas, siekiant išvengti prieštaravimų galutinėje teismo nutartyje, aiškintina nurodant, kad atsakovo Departamento Sprendimas yra tinkamai įvykdytas, nes, patvirtinus taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas, vadovaujantis ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, yra panaikinamas. Toks taikos sutarties sąlygos modifikavimas laikytinas nekeičiančiu šalių valios ir susitarimo esmės.

17. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad susitardamos dėl taikos sutarties sąlygų, šalys veikė siekdamos optimalaus interesų balanso, savo diskrecijos ribose, nepažeisdamos imperatyvių įstatymo reikalavimų, todėl visos taikos sutarties sąlygos, atsižvelgiant į nutarties 16 punkte aptartą pakeitimą (modifikavimą), teismo tvirtintinos.

18. Patvirtinus taikos sutartį, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovui dėl sprendimo panaikinimo nutraukiama (ABTĮ 51 str., 103 str. 5 p., 144 str. 1 d. 5 p.).

19. ABTĮ 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu teismas nutartimi patvirtina ginčo šalių sudarytą taikos sutartį, grąžinama 50 proc. sumokėto žyminio mokesčio. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 23 Eur žyminį mokestį už skundą pirmosios instancijos teismui. Todėl pareiškėjui grąžinama 50 proc. sumokėto žyminio mokesčio, t. y. 11,50 Eur suma.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 38 straipsnio 2 dalimi, 51 straipsnio 1 dalimi, 103 straipsnio 5 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Patvirtinti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šukioniai“ ir atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos administracinėje byloje sudarytą taikos sutartį:

„1. Šalys susitaria baigti teisme nagrinėjamą bylą šia taikos sutartimi ir pagal jos sąlygas.

2. Šalys sutinka, kad Sprendimas tinkamai įvykdytas, pareiškėjas 10 298 Eur mokesčio sumą, 100 proc. didesnį mokestį už išgautą požeminį vandenį, yra sumokėjęs: 2020 m. gruodžio 1 d. pateikė VMI Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir gruntą deklaracijas už 2017–2019 m. I–IV ketv. laikotarpiu išgautą 48 214 kub. m požeminį vandenį bei, vadovaudamasis Sprendimu, 2021 m. lapkričio 16 d. sumokėjo papildomai 5 150 Eur mokestį teisės aktų nustatyta tvarka.

3. Atsakovas (apeliantas) atsisako skundo, kurio pagrindu pradėta administracinė byla Nr. A-789-492/2022.

4. Šalys susitaria viena iš kitos nereikalauti bylinėjimosi ir kitų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų bei visas šias savo išlaidas apmokėti pačios.

5. Pasirašydamos šią sutartį, šalys pareiškia ir patvirtina, kad taikos sutartis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, viešajam interesui, nepažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių ar teisėtų interesų; taikos sutarties sąlygos yra sąžiningos, atitinka tikrąją šalių valią bei interesus, šalių yra perskaitytos ir tinkamai suprastos.

6. Šalys įvertino ABTĮ 51, 103 ir 104 straipsnių nuostatas ir patvirtina, jog supranta taikos sutarties sudarymo byloje teisines pasekmes jų teisėms ir pareigoms ir tų pasekmių siekia, t. y. supranta, kad bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Šalys išreiškia savo supratimą, kad pagal Civilinio kodekso 6.985 straipsnį teismo patvirtinta taikos sutartis šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią ir tampa priverstinai vykdytinu dokumentu.

7. Šalys susitaria, kad šią taikos sutartį teismui tvirtinti gali pateikti bet kuri viena iš šalių arba šalys bendru pareiškimu.

8. Šalys pareiškia, kad pageidauja, jog klausimą dėl taikos sutarties tvirtinimo teismas spręstų rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 78 str. 6 d.).

9. Ši sutartis sudaryta lietuvių kalba trimis egzemplioriais, iš kurių vieną šalys pateikia teismui į bylą, o kiti – po vieną tenka kiekvienai šaliai, arba šalys taikos sutartį pasirašys kvalifikuotais elektroniniais parašais“.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. spalio 21 d. sprendimą ir nutraukti administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Šukioniai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Šukioniai“ 11,5 Eur (vienuolika eurų ir penkiasdešimt centų) sumokėtą žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė