0e181b41-d471-4852-a5dd-f09e891300a4 · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla Nr                                                                                          Administracinė byla Nr. eI-5279-142/2015                                                                             Proceso Nr. 3-61-3-04833-2014-8                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija 1.28; 3.21 (S) VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. spalio 13 d.                                                                        Vilnius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų ArÅ«no Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiÅ¡kėjos UAB „Vilniaus energija“ atstovams UAB „Vilniaus energija“ rinkų analitikui Valdui Jurkevičiui, advokatams Ruslanui Černiauskui ir Rimantui Simaičiui, atsakovės Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos atstovams Å¡ios institucijos Teisės skyriaus vedėjai Vilmai AdamavičiÅ«tei, Teisės skyriaus patarėjui Povilui Kazlauskui, Å ilumos ir vandens departamento Å ilumos skyriaus vedėjai Vilmai Skinderytei, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjusi administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos UAB „Vilniaus energija“ skundÄ atsakovei Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai dėl nutarimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, n u s t a t ė :UAB „Vilniaus energija“ (toliau – pareiÅ¡kėja) kreipėsi į teismÄ su skundu, praÅ¡ydama:

1) panaikinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 2014 m. spalio 28 d. nutarimÄ Nr. O3-861 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos               2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ Å¡ilumos kainos dedamųjų vienaÅ¡aliÅ¡ko nustatymo“ pakeitimo“ (toliau – Komisijos nutarimas Nr. O3-861) ir 2014 m. spalio 28 d. nutarimÄ Nr. O3-862 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. liepos 28 d. nutarimo Nr. O3-508 „Dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. O3-177 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ Å¡ilumos kainos dedamųjų vienaÅ¡aliÅ¡ko nustatymo“ pakeitimo“ pakeitimo“ (toliau – Komisijos nutarimas Nr. O3-862);

2) įpareigoti KomisijÄ nustatyti atitinkamai pakeistÄ Å¡ilumos kainos kintamÄ jÄ dedamÄ jÄ , įvertinus per Komisijos nutarimo Nr. O3-861 ir Komisijos nutarimo Nr. O3-862 faktinio taikymo laikotarpį pareiÅ¡kėjos patirtas, tačiau nepadengtas bÅ«tinÄ sias sÄ naudas (nevertinant pačios Komisijos nesuderintų investicijų įtakos valstybės reguliuojamoms kainoms peržiÅ«rėti, kaip tai nustato Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – Energetikos įstatymas) 15 straipsnio 3 dalis).PareiÅ¡kėja skunde nurodo, kad Komisijos nutarimu Nr. O3-861 ir Komisijos nutarimu Nr. O3-862 (toliau kartu – ginčijami nutarimai) Komisija perskaičiavo jos reguliuojamo subjekto –pareiÅ¡kėjos – taikytinos Å¡ilumos kainos kintamÄ jÄ dedamÄ jÄ , nepagrįstai įvertinusi tariamÄ investicinio projekto įtakÄ kuro kiekiui ir kuro sÄ naudoms, dėl to nebus padengta 13 360 360,00 Lt (3 869 427,71 Eur) per metus pareiÅ¡kėjos bÅ«tinųjų sÄ naudų Å¡ilumos tiekimo veiklai.

PareiÅ¡kėjos manymu, ginčijami nutarimai yra neteisėti, nepagrįsti ir naikintini, nes juos priimdama Komisija veikė ultra vires ir pažeidė nepiktnaudžiavimo valdžia principÄ . PareiÅ¡kėja šį savo argumentÄ grindžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad jeigu investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali bÅ«ti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiÅ«rėti. PareiÅ¡kėja paaiÅ¡kina, kad Komisija 2010 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. O3-28 pritarė jos 2009–2013 m. investicijų planui be E-2 kondensacinio ekonomaizerio (toliau – ekonomaizeris) įrengimo projekto.

Komisija minėtame nutarime nurodė, kad ekonomaizeris nėra suderintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos, Å¡iai investicijai įgyvendinti nenumatyta panaudoti Europos SÄ jungos (toliau – ES) struktÅ«rinių fondų lėšas, ji nėra bÅ«tina Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimams Å¡ilumos gamyboje įgyvendinti. Atsižvelgiant į tai, kad ekonomaizeris nebuvo suderintas su Komisija, Komisijos priimti ginčijami nutarimai yra Komisijos veikimas ultra vires. PareiÅ¡kėja skunde pabrėžia, kad Komisijos kompetencijos Å¡iomis aplinkybėmis priimti nutarimus dėl Å¡ilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo taip pat nenustato ir Å ilumos kainų nustatymo metodika, patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 (toliau – Metodika).

Pareiškėjo manymu, ginčijami nutarimai taip pat prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio nuostatoms, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad ginčijamuose nutarimuose nenurodytas nė vienas Metodikos punktas, o nurodytos Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Šilumos ūkio įstatymas) nuostatos yra tik minėto įstatymo tikslai, bendrieji principai, o ne tiesioginės teisės normos.

Be to, pasak pareiškėjos, ginčijamų nutarimų sudėtine dalimi esančioje Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje Nr. O5-288 (toliau – 2014 m. spalio 17 d. pažyma) ekonomaizerio įtakos šilumos kainai vertinimas yra tik preliminarus, todėl ginčijami nutarimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais). Pareiškėja skunde taip pat nurodo, kad ginčijamais nutarimais Komisija pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiškumo principus.

PareiÅ¡kėja nurodo, kad, pagal Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo (toliau – Investicijų įstatymas) 5 straipsnio 3 dalį, investuotojas turi teisę į jam nuosavybės teise priklausantį pelnÄ (pajamas). PaaiÅ¡kina, kad, ekonomaizeriui pasiteisinus, Komisija ginčijamais nutarimais nusavino su ekonomaizerio įrengimu gautÄ naudÄ â€“ nepagrįstai pritaikydama tik preliminarų vienaÅ¡aliÅ¡kai Komisijos apskaičiuotÄ kintamųjų sÄ naudų sumažėjimÄ , nevertindama realiai pareiÅ¡kėjos patirtų sÄ naudų, kurios nebuvo dengiamos per vartotojų mokamÄ Å¡ilumos kainÄ .

Pasak pareiškėjos, Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, taip pat pažeidė procedūrinius reikalavimus, nustatytus Komisijos darbo reglamento 64 punkte, pagal kurį nutarimų projektai turėjo būti paskelbti Komisijos svetainėje ne vėliau kaip prieš 4 darbo dienas iki 2014 m. spalio 23 d. įvykusio Komisijos posėdžio. Taigi, ginčijamų nutarimų projektai turėjo būti paskelbti ne 2014 m. spalio 17 d., o vėliausiai 2014 m. spalio 16 d.2015 m. rugsėjo 22 d. pareiškėja teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad lingvistinis aiškinimo metodas teisės moksle vadinamas svarbiausiu teisės aiškinimo metodu, todėl Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis pagrįstai aiškinama šiuo metodu.

Nurodė, kad minėta teisės norma yra aiÅ¡ki ir konkreti, todėl, jos nuomone, teisės spraga Å¡iuo atveju neegzistuoja. Netinkamas įstatymo analogijos taikymas vieÅ¡ojoje teisėje gali pažeisti prigimtines didelės visuomenės dalies teises ir teisėtus interesus. Be to, teisės spragų Å¡alinimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija. PareiÅ¡kėjos nuomone, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies ir bÅ«tinųjų sÄ naudų principo konkurencijos atveju turėtų bÅ«ti taikoma ne bendroji, o specialioji norma, t. y.

Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis. Papildomuose paaiÅ¡kinimuose pareiÅ¡kėja taip pat nurodė, kad Å ilumos Å«kio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nelaikytina teisės norma, nes teisės teorijoje pripažįstama, kad teisės norma – tai „tiksliai suformuluota, valstybės saugoma, vieÅ¡ai paskelbta, bendro pobÅ«džio taisyklė, kurios turinys dera su visuomenėje iÅ¡pažįstamomis vertybėmis“, o minėta įstatymo nuostata Å¡ių teisės normos požymių neatitinka. Atkreipia dėmesį, kad tik tos investicijos, kurios buvo suderintos su Komisija, yra pripažįstamos veiklos sÄ naudomis, todėl jos negali bÅ«ti vertinamos nustatant Å¡ilumos kainos dedamÄ sias.

PareiÅ¡kėja paaiÅ¡kino, kad iÅ¡laidos už nesuderintas investicijas nėra laikomos bÅ«tinosiomis sÄ naudomis ir nėra kompensuojamos Å«kio subjektui. Å ilumos kainų keitimas jų galiojimo laikotarpiu nėra galimas, nes tai pažeistų „rodiklių užšaldymo bazinės kainos laikotarpiui“ principÄ , kurio esmė skatinti Å¡ilumos tiekėjÄ priimti techninius, vadybinius, ekonominius sprendimus bazinės kainos galiojimo eigoje, siekiant grÄ Å¾os dėl pridėtinio (papildomo) efektyvumo (sutaupymų).

Nurodė, kad 2014 m. spalio 17 d. pažymoje jokie ekonominiai vertinimai nebuvo pateikti, o Komisijos prielaidos ir aiÅ¡kinimai dėl vartotojų interesų gynimo yra pateikiami nevertinant, kad kartu yra pažeidžiami teisėti ir pagrįsti pareiÅ¡kėjos interesai. Kaip teigia pareiÅ¡kėja, Komisijos pateikti skaičiavimai yra ne tik pirminiai ir preliminarÅ«s, bet ir niekiniai dėl jų metodikos ir naudojamų duomenų netikslumo ir netinkamumo. Be to, Komisija kiekvienÄ kartÄ perskaičiuojant Å¡ilumos kainÄ teiravosi pareiÅ¡kėjos, kodėl faktinė kuro norma yra mažesnė nei bazinėje kainoje, o pareiÅ¡kėjos specialistai kiekvienÄ kartÄ paaiÅ¡kindavo, kad taip yra dėl ekonomaizerio, tačiau Komisija tuo metu jokių veiksmų nesiėmė.

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjos atstovai palaikė skundo argumentus ir prašė skundÄ tenkinti. PareiÅ¡kėjos atstovai teismui pateikė Komisijos 2015 m. rugsėjo 16 d. raÅ¡tÄ Nr. R2-(Å )-2916 „Dėl Å¡ilumos kainų nustatymo metodikos pakeitimo projekto derinimo“ (su antruoju minėto raÅ¡to priedu). Komisija atsiliepime su skundu nesutinka ir praÅ¡o jį atmesti kaip nepagrįstÄ . PaaiÅ¡kina, kad Komisija, vadovaudamasi Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalimi, tvirtina valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas, nustato valstybės reguliuojamų kainų virÅ¡utines ribas, kontroliuoja valstybės reguliuojamų kainų bei tarifų taikymÄ ir atlieka kitas funkcijas.

Komisijos funkcijas bei kompetencijÄ karÅ¡to vandens tiekimo sektoriuje nustato Å ilumos Å«kio įstatymas. Nurodo, kad, pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, Å¡ilumos kainų dedamÄ sias nustato savivaldybės taryba, o jai laiku nenustačius Å¡ilumos kainų dedamųjų, teisę vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatyti laikinas Å¡ilumos kainų dedamÄ sias įgyja Komisija. Pasinaudodama Å¡ia teise, Komisija 2014 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. O3-177 (toliau – 2014 m. birželio 30 d. nutarimas) nustatė pareiÅ¡kėjos teikiamos Å¡ilumos kainos dedamÄ sias (2014 m. liepos 28 d. nutarimu Nr. O3-508 minėtas nutarimas pakeistas dėl litų konvertavimo į eurus).

Komisija paaiÅ¡kina, kad Komisijos Å ilumos skyrius atliko skaičiavimus ir padarė iÅ¡vadÄ , kad ekonomaizeris yra atsipirkęs dėl į Å¡ilumos kainÄ Ä¯skaičiuoto kuro kiekio ir faktiÅ¡kai Å¡ilumos gamybai naudojamo kuro kiekio skirtumo, susidariusio dėl kuro sutaupymo naudojant ekonomaizerį. Atsižvelgęs į tai, Å ilumos skyrius siÅ«lė koreguoti Å¡ilumos kainos kintamÄ jÄ dedamÄ jÄ , sumažinant bÅ«tinam Å¡ilumos kiekiui pagaminti reikiamÄ kuro kiekį 4 procentais. Komisija ginčijamais nutarimais minėtam Å ilumos skyriaus siÅ«lymui pritarė.

Komisijos nuomone, pareiÅ¡kėjos argumentas, kad Komisija, nesuderinusi investicijos, netenka teisės peržiÅ«rėti valstybės reguliuojamų kainų, yra subjektyvi Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies interpretacija, paremta vien lingvistiniu Å¡ios teisės normos aiÅ¡kinimu. Komisijos nuomone, minėta teisės norma turi bÅ«ti aiÅ¡kinama ir suprantama taip, kad, pareiÅ¡kėjai sÄ moningai nevykdant įstatyme įtvirtintos pareigos, t. y. apskritai neteikiant Komisijai projekto ir taip neatskleidžiant Komisijai duomenų apie vykdomÄ investicijÄ , tokios investicijos nėra pagrindas valstybės reguliuojamų kainų revizijai.

Komisijos nuomone, Å¡ios normos reguliacinis tikslas yra ne drausti vertinti kainų pokyčius dėl įmonės veiklos vykdant investicinius projektus, o skatinti įmones laikytis nustatytos derinimo tvarkos investicinių projektų įgyvendinimo procese. Komisijos nuomone, nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės neatitinka minėtoje teisės normos dispozicijoje iÅ¡dėstytų jos taikymo sÄ lygų, nes pareiÅ¡kėja nustatyta tvarka kreipėsi į savivaldybės institucijÄ , o vėliau ir į KomisijÄ dėl planuojamos įgyvendinti investicijos (ekonomaizerio įrengimo) derinimo.

PrieÅ¡ingas aiÅ¡kinimas reikÅ¡tų, kad, Å«kio subjektui tinkamai įgyvendinus teisės aktų reikalavimus (pateikus planuojamÄ investicijÄ derinimui), o Komisijai įvertinus investicinio projekto derinimo sÄ lygas bei priėmus pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ jo nederinti, atsiranda pagrindas iÅ¡ viso netaikyti jokių valstybinę priežiÅ«rÄ Å¡ilumos Å«kio sektoriuje apibÅ«dinančių veiksmų, t. y. tikrinti įmonių veiklos sÄ naudų bÅ«tinumÄ ir pagrįstumÄ , o tai bÅ«tų nesuderinama su energetikos veiklÄ reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytais tikslais ir principais, kuriais grindžiamas energetikos valstybinis valdymas ir priežiÅ«ra.

Komisija nurodo, kad vienas pagrindinių valstybės reguliuojamų kainų energetikos sektoriuje principų yra bÅ«tinųjų sÄ naudų susigrÄ Å¾inimo principas nustatant energijos kainas vartotojams, t. y. pareiga kainas grįsti bÅ«tinosiomis (valstybės normuojamomis) sÄ naudomis. Å ilumos Å«kio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytas siekis užtikrinti patikimÄ ir kokybiÅ¡kÄ Å¡ilumos tiekimÄ Å¡ilumos vartotojams mažiausiomis sÄ naudomis. Komisija nurodo, kad valstybės reguliuojamos veiklos vykdymas pats savaime implikuoja tai, kad Å«kio subjekto vykdoma Å«kinė veikla privalo atitikti minėtus kainodaros principus, o Å¡ios srities priežiÅ«rÄ atlieka Komisija, todėl Komisijos atliekamos priežiÅ«ros veiklos, pasireiÅ¡kiančios Å«kio subjektų sÄ naudų atitikties minėtiems kainodaros principams vertinimu, neturėtų riboti atvejai, kai investicija nėra suderinama dėl kito vieÅ¡ojo administravimo subjekto veiksmų, nes prieÅ¡ingu atveju nebÅ«tų pasiekiami įstatyme nustatyti kainodaros tikslai ir apsaugoti vartotojų interesai gauti paslaugas, grįstas bÅ«tinosiomis sÄ naudomis.

Pasak Komisijos, Å¡ilumos tiekėjo veikimas ar neveikimas, kuriais nėra užtikrinamas patikimas ir kokybiÅ¡kas Å¡ilumos tiekimas Å¡ilumos vartotojams mažiausiomis sÄ naudomis, neatitinka įstatymo leidėjo nustatytos privalomos elgesio taisyklės, todėl Komisija pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 6 punktÄ turi ne tik teisę, bet ir pareigÄ vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatyti valstybės reguliuojamas kainas, jeigu energetikos įmonės nesilaiko Å¡ių kainų nustatymo reikalavimų ir taip pažeidžia Å¡ilumos vartotojų teises bei teisėtus interesus.

Nurodo, kad Komisijos teisė vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatyti laikinas Å¡ilumos kainų dedamÄ sias įtvirtinta Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje. Pažymi, kad nei Energetikos įstatymas, nei Å ilumos Å«kio įstatymas ar juos įgyvendinantys teisės aktai nereglamentuoja ir neapibrėžia teisinių pasekmių valstybės reguliuojamų kainų atžvilgiu, kylančių tais atvejais, kai savivaldybės taryba nusprendžia nederinti energetikos įmonės planuojamos investicijos, dėl to Komisija yra įpareigota priimti analogiÅ¡kÄ sprendimÄ .

Komisijos nuomone, tai yra teisės spraga, kuri buvo paÅ¡alinta ginčijamais nutarimais, taikant įstatymo analogijÄ , t. y. taikant Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 9 dalį, siekiant iÅ¡vengti nepagrįstų vartotojų mokėtinų sumų praradimo, kurį lėmė pareiÅ¡kėjos veiksmai (atlikus nesuderintÄ investicijÄ ). Komisija savo kompetencijÄ grindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika, kurioje teismas yra konstatavęs, kad Å ilumos Å«kio įstatymo tikslai gali bÅ«ti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo bÅ«dais, kurio pasirinkimas priskiriamas teisės aktÄ priimančio vieÅ¡ojo administravimo subjekto kompetencijai.

Komisija nesutinka su pareiÅ¡kėjos skundo argumentu, kad Komisijos Å ilumos skyriaus atlikti preliminarÅ«s skaičiavimai reiÅ¡kia, kad Komisija net nenustatė ekonomaizerio atsipirkimo ir įtakos pareiÅ¡kėjos Å¡ilumos tiekimo veiklos rezultatui. Komisija atsiliepime paaiÅ¡kina, kad 2014 m. spalio 17 d. pažymoje nurodyto investicinio projekto vertinimas reiÅ¡kia pirminį vertinimÄ , atliktÄ remiantis Komisijos turimais duomenimis. Remiantis preliminariais skaičiavimais nustatyta, kad pareiÅ¡kėjos galimai gautos papildomos pajamos dėl neįvertintos kuro sunaudojimo sumažėjimo įtakos dėl ekonomaizerio sudaro 27 517,62 tÅ«kst.

Lt. Kadangi ekonomaizerio vertė yra mažesnė (27 128 tÅ«kst. Lt), buvo padaryta iÅ¡vada, kad ekonomaizeris atsipirko, t. y. pareiÅ¡kėja, taikydama Å¡ilumos kainÄ , į kuriÄ neįskaičiuota ekonomaizerio įtaka, papildomų pajamų gavo daugiau, nei iÅ¡leido Å¡iai investicijai įgyvendinti. Komisija atsiliepime pabrėžia, kad susidariusi situacija, kai licencijuotas Å¡ilumos tiekėjas, kuriam taikomos valstybės reguliuojamos kainos, pasinaudodamas teisinio reglamentavimo spragomis, atlieka su įgaliotomis institucijomis nesuderintas investicijas, ir kurios, joms atsipirkus, nepagrįstai Å¡ilumos vartotojų sÄ skaita teikia nereguliuojamÄ ekonominę naudÄ (ypač Å¡ildymo sezono metu), negali bÅ«ti toleruojama, todėl Komisija, kaip valstybinį energetikos sektorių kontroliuojanti institucija, atlikusi preliminarius vertinimus, turėjo pareigÄ nedelsiant priimti ginčijamus nutarimus, grindžiamus ne tik jų preambulėje nurodytais teisiniais pagrindais, tačiau ir Pažymoje nurodytų egzistuojančių aplinkybių visuma.

Komisijos nuomone, pareiÅ¡kėjos teiginiai dėl tariamos rizikos prisiėmimo yra nepagrįsti, nes pareiÅ¡kėja yra licencijuotas Å«kio subjektas, vykdantis reguliuojamÄ veiklÄ , todėl pareiÅ¡kėja, priimdama sprendimÄ atlikti su įgaliotomis institucijomis nesuderintÄ investicijÄ , skirtÄ reguliuojamai veiklai vykdyti, taip pat suprasdama, kad jos teikiamos paslaugos kaina yra valstybės reguliuojama, žinojo ar turėjo numanyti, jog dėl investicijų atlikimo, dėl kurio bus optimizuota ir efektyvesnė Å¡ilumos gamyba, kils atitinkamos reguliacinės pasekmės, nes pareiÅ¡kėja investavo į reguliuojamos veiklos vykdymÄ , o ne į privataus juridinio asmens poreikių tenkinimÄ .

Taigi, Komisijos nuomone, pareiÅ¡kėjos teiginiai, jog, vykdydama reguliuojamÄ ekonominę veiklÄ , kurios kaina yra nustatyta valstybės, pareiÅ¡kėja prisiėmė kokiÄ nors rizikÄ , o ginčijamais nutarimais buvo nusavinta su investicija gauta nauda, yra absurdiÅ¡ki. Komisija atsiliepime taip pat nurodo, kad pareiÅ¡kėja turėjo pakankamai laiko susipažinti su ginčijamų nutarimų projektais, turėjo galimybę netgi pateikti raÅ¡tu pastabas, priimant ginčijamus nutarimus, pareiÅ¡kėjos atstovai dalyvavo Komisijos posėdyje, todėl vieÅ¡umo ir skaidrumo principai buvo visiÅ¡kai įgyvendinti, taip pat įgyvendinta pareiÅ¡kėjos teisė bÅ«ti iÅ¡klausytai.

Komisija pabrėžia, kad pareiÅ¡kėjos verslo interesai negali bÅ«ti iÅ¡keliami aukščiau už visų Å¡ilumos energijos vartotojų interesus mažiausiomis sÄ naudomis gauti patikimÄ ir kokybiÅ¡kÄ Å¡ilumÄ .Teismo posėdyje Komisijos atstovai palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė atmesti pareiÅ¡kėjos skundÄ kaip nepagrįstÄ .Skundas netenkintinas.             Nagrinėjamoje byloje ginčas iÅ¡ esmės kilo dėl ginčijamų nutarimų, kuriais Komisija iÅ¡ dalies pakeitė vienaÅ¡aliÅ¡kai nustatytas Å¡ilumos (produkto) gamybos vienanarės kainos kintamosios dedamosios bei Å¡ilumos (produkto) gamybos (įsigijimo) kainos kintamosios dedamosios formules, teisėtumo ir pagrįstumo.

             Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiÅ¡kėja 2008 m. gegužės 21 d. raÅ¡tu Vilniaus miesto merui pateikė derinti 2009–2013 metų investicijų planÄ (toliau – investicijų planas), kuriame buvo numatyta, kad 2009 m. ketinama investuoti taip pat ir į papildomus projektus. Vienas tokių numatomų papildomų projektų buvo minėto ekonomaizerio įrengimas. Nustatyta, kad pareiÅ¡kėja 2008 m. birželio 19 d. raÅ¡tu „Dėl investicinių projektų derinimo“ dar kartÄ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, praÅ¡ydama taip pat ir Komisijos imtis visų jos kompetencijai priskirtų veiksmų dėl investicijų plano derinimo. 2009 m. rugsėjo 9 d.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba (toliau – |Savivaldybė) sprendimu Nr. 1-1181 pritarė pareiÅ¡kėjos 2009–2013 metų investicijų planui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Savivaldybė Å¡iuo sprendimu minėtam papildomam projektui – ekonomaizerio įrengimui – nepritarė. PareiÅ¡kėja teismui nenurodė, kad tokį Savivaldybės sprendimÄ bÅ«tų ginčijusi teisės aktų nustatyta tvarka.             PareiÅ¡kėja 2009 m. lapkričio 30 d. raÅ¡tu „Dėl investicijų derinimo“ kreipėsi į KomisijÄ ir nurodė, kad ekonomaizeris įrengiamas vienam biokuru kÅ«renamam garo katilui BKZ-75 Nr. 4 (investicijos vertė 18 mln.

Lt, laikotarpis – 2009 m.), pareiÅ¡kėja Komisijai pateikė papildytÄ ir patikslintÄ Ekonomaizerio įrengimo pagrindimÄ (toliau – Ekonomaizerio įrengimo pagrindimas), kuriame nurodė, kad ekonomaizerio tikslas yra didinti deginamo kuro panaudojimo efektyvumÄ ir taip lėtinti Å¡ilumos kainų augimÄ . Ekonomaizerio įrengimo pagrindime taip pat nurodyta, kad apskaičiuotas ekonomaizerio atsipirkimo laikas – 2,6 m. Ekonomaizerio įrengimo pagrindime pareiÅ¡kėja Komisijai, be kita ko, nurodė, kad atlikti skaičiavimai ir analizės leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡i investicija yra patraukli pareiÅ¡kėjai, nes duoda gerÄ investicijų grÄ Å¾Ä su nedidele rizika ir yra naudinga vartotojams, nes gerokai mažina nuolat brangstančių dujų sunaudojimÄ .

Komisijos Å ilumos skyrius 2010 m. vasario 10 d. pažymoje Nr. O5-36 nagrinėjo Å¡ilumos sričiai priskiriamas pareiÅ¡kėjos investicijas ir nurodė, kad ekonomaizeris pažymoje nebus nagrinėjamas, nes Å¡i investicija nėra suderinta su Vilniaus miesto savivaldybės taryba, jai įgyvendinti nėra numatyta panaudoti ES struktÅ«rinių fondų lėšas ir ji nėra bÅ«tina Valstybinės energetikos inspekcijos saugumo reikalavimams Å¡ilumos gamyboje įgyvendinti. Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad siÅ«loma dėl ekonomaizerio spręsti po to, kai įmonė pateiks dokumentus, patvirtinančius investicijos suderinimÄ Vilniaus miesto savivaldybės taryboje.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad minėta investicija su Komisija suderinta nebuvo. PareiÅ¡kėja teismui nenurodo, kad su tuo susijusius Komisijos veiksmus (neveikimÄ ) bÅ«tų skundusi teisės aktų nustatyta tvarka.             Komisijos 2010 m. gruodžio 2 d. pažymoje Nr. O5-292 nurodyta, kad pareiÅ¡kėja minėtÄ investicijÄ Ä¯gyvendino už 25 mln. Lt. Byloje nėra ginčo, kad nesuderinta investicija (ekonomaizerio įrengimas) buvo įgyvendinta. Be to, pareiÅ¡kėja papildomuose paaiÅ¡kinimuose teismui nurodė, kad ekonomaizerio įrengimas pasiteisino, t. y. turėjo teigiamÄ efektÄ (padidėjo Å¡ilumos tiekimo efektyvumas).             Komisijos Å ilumos ir vandens departamento Å ilumos skyrius, atsižvelgdamas į turimÄ informacijÄ apie įgyvendintÄ investicijÄ ir pareiÅ¡kėjos pateiktus duomenis Ekonomaizerio įrengimo pagrindime, 2014 m. spalio 17 d. pažymoje konstatavo, kad pareiÅ¡kėjos lyginamosios kuro sÄ naudos sumažėjo nuo 99,2 kgne/MWh 2010 metais iki 92,5 kgne/MWh 2013 metais. 2014 m. spalio 17 d. pažymoje padaryta iÅ¡vada, kad ekonomaizeris yra atsipirkęs. Atsižvelgiant į visa tai, pažymoje buvo siÅ«loma sumažinti 2014 m. birželio 30 d. nutarime nustatytas Å¡ilumos kainos kintamÄ sias dedamÄ sias, sumažinant 2 375,1 tÅ«kst.

MWh Å¡ilumos kiekiui pagaminti reikiamÄ kuro kiekį nuo 229 405,2 tne iki 220 285,2 tne, t. y. 4 proc. Nurodyta, kad lyginamosios kuro sÄ naudos mažinamos nuo 96,6 kgne/MWh iki 92,7 kgne/MWh, įvertinus pareiÅ¡kėjos pateiktame Ekonomaizerio įrengimo pagrindime nurodytÄ biokuro katilo efektyvumÄ â€“ 108 proc. Komisijos Å ilumos ir vandens departamento Å ilumos skyrius minėtoje pažymoje nurodė, kad tokiu bÅ«du Å¡ilumos kaina sumažėtų 0,52 ct/kWh (arba 2,3 proc.), ir pasiÅ«lė, vadovaujantis Å ilumos Å«kio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 dalimis, 32 straipsnio 2 ir 9 dalimis bei Metodika, pakeisti Komisijos 2014 m. birželio 30 d. nutarimu nustatytas tam tikrų laikinos Å¡ilumos kainos dedamųjų formules.

PareiÅ¡kėja, susipažinusi su minėta pažyma, Komisijai 2014 m. spalio 21 d. pateikė dėl jos savo pastabas, nurodė, kad 2014 m. spalio 17 d. pažyma buvo paskelbta pažeidžiant Komisijos darbo reglamento 64 punkte nurodytÄ 4 darbo dienų iki posėdžio terminÄ , be to, jos manymu, Å ilumos skyriaus atlikti skaičiavimai, ekonomaizerio atsiperkamumo vertinimai ir kainų peržiÅ«rėjimas Å¡iuo pagrindu pažeidžia Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalį bei bazinių kainų tvarumo principÄ , kai Å«kio subjekto savo sÄ skaita ir rizika patirti praradimai ar pasiekti sutaupymai lieka jam mažiausiai iki naujos bazinės kainos nustatymo.

PareiÅ¡kėja pastabose Komisijai nurodė, kad taip Komisija ketina „nusavinti“ su ekonomaizerio įrengimu gautÄ naudÄ , nepagrįstai pritaikydama tik preliminariai apskaičiuotÄ kintamųjų sÄ naudų sumažėjimÄ , tačiau nevertindama realiai patirtų pareiÅ¡kėjos sÄ naudų. Nurodė, kad, pagal Å ilumos Å«kio įstatymÄ , Å¡ilumos kainos perskaičiavimai atliekami pagal Å¡ilumos kainų nustatymo metodikÄ , o ne pagal „kažkokius abstrakčius įstatymo tikslus“. Nepaisydama pareiÅ¡kėjos pateiktų minėtų pastabų, Komisija, atsižvelgdama į 2014 m. spalio 17 d. pažymÄ , priėmė ginčijamus nutarimus.

PareiÅ¡kėja, su jais nesutikdama, kreipėsi į teismÄ .             Kaip minėta, pareiÅ¡kėja skundÄ iÅ¡ esmės grindžia Komisijos veikimu ultra vires, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, VAÄ® 8 straipsnio, Komisijos darbo reglamento 64 punkto, teisėtų lÅ«kesčių apsaugos, lex retro non agit, teisinio tikrumo ir aiÅ¡kumo principų pažeidimu.Pagal pareiÅ¡kėjos įstatus, jos veiklos tikslas yra vykdyti pelno siekiančiÄ komercinę-Å«kinę veiklÄ .

Pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro duomenis, vienas iÅ¡ pareiÅ¡kėjos veiklos tikslų yra Å¡ilumos tiekimas, kuriam pareiÅ¡kėjai yra iÅ¡duota licencija Nr. L4-Å T-37 (iÅ¡plėstinio iÅ¡raÅ¡o 8.5 punktas). PareiÅ¡kėjos akcininkas yra PrancÅ«zijos Respublikos bendrovė (iÅ¡plėstinio iÅ¡raÅ¡o 6.1.1 punktas). Taigi, pareiÅ¡kėja yra pelno siekiantis subjektas, veikiantis energetikos srityje.Pagal Energetikos įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, Komisija reguliuoja energetikos srityje veikiančių subjektų veiklÄ ir atlieka valstybinę energetikos priežiÅ«rÄ .

Pagal Energetikos įstatymo 2 straipsnio 13 dalį, energetikos veikla – tai ekonominė veikla, inter alia, apimanti energijos tiekimÄ . Kaip minėta, vienas iÅ¡ pareiÅ¡kėjos veiklos tikslų yra Å¡ilumos tiekimas. Taigi, neabejotina, kad ji užsiima energetikos veikla. Energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad Komisija pagal kompetencijÄ atlieka energetikos veiklos valdymÄ , reguliavimÄ , priežiÅ«rÄ ir kontrolę. Taigi, pareiÅ¡kėjos vykdomos energetikos veiklos (Å¡ilumos tiekimo) valdymÄ atlieka ne tik pati pareiÅ¡kėja (jos akcininkai), tačiau ir Komisija pagal Energetikos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 5 punktÄ .Nors pareiÅ¡kėjos įstatuose numatytas veiklos tikslas iÅ¡ esmės yra pelno siekimas, vienas iÅ¡ jos vykdomos energetikos veiklos tikslų yra ir vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga (Energetikos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Atsižvelgiant į šį ir kitus energetikos veiklos tikslus, ir yra įsteigta nacionalinė reguliavimo institucija (Å¡iuo atveju – Komisija), kuri atsakinga už sÄ Å¾iningos konkurencijos laisvės apsaugÄ , vartotojų teisių gynimÄ , rinkos nuo monopolizavimo apsaugÄ ir kt. Siekdama Å¡iuos tikslus įgyvendinti, Komisija atlieka įvairias funkcijas, kurių viena yra valstybės reguliuojamų kainų nustatymas, įvertinant teikiamų paslaugų sÄ naudas ir atsižvelgiant į protingumo kriterijus atitinkančiÄ investicijų grÄ Å¾Ä (Energetikos įstatymo 8 straipsnio 9 dalies 2 ir 7 punktai).

Ginčijami nutarimai ir buvo priimti Komisijai įgyvendinant Å¡iÄ savo funkcijÄ (valstybės reguliuojamų kainų nustatymÄ ).             Komisija yra valstybės institucija, todėl ginčijami nutarimai laikytini individualiais vieÅ¡ojo administravimo aktais. Individualių vieÅ¡ojo administravimo aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo bÅ«ti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Taigi, vertinant pareiÅ¡kėjos reikalavimų pagrįstumÄ , pirmiausia bÅ«tina įvertinti ginčijamų nutarimų atitiktį VAÄ® 8 straipsnyje nurodytiems reikalavimams.

             LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAÄ® 8 straipsnio nuostatos reiÅ¡kia, jog akte turi bÅ«ti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktÄ ; motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas (LVAT 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-15/2010).

LVAT iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 20 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, pažymėjo, kad vientisos (vienos) administracinės procedÅ«ros metu, prieÅ¡ priimant galutinį sprendimÄ , gali bÅ«ti ir dažnai yra suraÅ¡omas ne vienas vieÅ¡ojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis praneÅ¡imas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė iÅ¡vada ar kt.). Å ie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį ar tarpinį vaidmenį vieÅ¡ojo administravimo procedÅ«roje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigÅ«nų) sprendimai.

Jais gali bÅ«ti sprendžiami įvairÅ«s procedÅ«riniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar iÅ¡nykimu (pasibaigimu). Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali bÅ«ti nurodyti grindžiant skundÄ dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundÄ dėl tam tikrÄ vieÅ¡ojo administravimo procedÅ«rÄ užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedÅ«rinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neturi bÅ«ti skundžiami, teisėtumÄ ir pagrįstumÄ bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Jei atitinkamas individualus administracinis aktas yra priimamas ankstesnių procedūrinių dokumentų pagrindu, individualiame administraciniame akte nėra būtina pakartoti tuose dokumentuose nustatytas aplinkybes. Tokiu atveju individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje pakanka nurodyti tuos procedūrinius dokumentus, kurių pagrindu priimtas individualus administracinis aktas, ir juos pridėti prie individualaus akto. Administracinių teismų praktikoje tokie atvejai traktuojami, kad individualaus administracinio akto įžanginėje dalyje nurodyti procedūriniai dokumentai yra to individualaus akto sudėtinė (motyvuojamoji) dalis.

IÅ¡ ginčijamų nutarimų turinio matyti, kad juose nėra nurodytos nustatytos detalios faktinės aplinkybės, neaptartas konkretus teisinis reguliavimas, tačiau ginčijamų nutarimų įžanginėse dalyse nurodyta, kad jie buvo priimti atsižvelgiant į 2014 m. spalio 17 d. pažymÄ , todėl minėta pažyma, nors ginčijamuose nutarimuose ir nenurodyta kaip jų priedas, laikytina ginčijamų nutarimų sudėtine dalimi. Tokios pozicijos laikosi taip pat ir Komisija bei pareiÅ¡kėja. IÅ¡ 2014 m. spalio 17 d. pažymos turinio matyti, kad joje yra nurodytos atliktus skaičiavimus nulėmusius priežastys, jomis remiantis padarytos iÅ¡vados ir pateikti siÅ«lymai Komisijai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamus nutarimus ir jų sudėtine dalimi esančiÄ 2014 m. spalio 17 d. pažymÄ VAÄ® 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų prasme, daro iÅ¡vadÄ , kad ginčijami nutarimai, nepaisant tam tikrų jų trÅ«kumų (dėl Metodikos konkrečių punktų nenurodymo), Å¡iuos reikalavimus atitinka, nes pareiÅ¡kėja, susipažinusi su ginčijamais nutarimais, iÅ¡ esmės suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikavo savo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį, bei įstatymų nustatyta tvarka realizavo teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybÄ .

Taigi, pareiškėjos argumentai dėl ginčijamais nutarimais pažeisto VAĮ 8 straipsnio atmetami kaip nepagrįsti.Nagrinėjamoje byloje taip pat būtina įvertinti ir nustatyti, ar Komisija, vykdydama savo funkcijas valstybės reguliuojamų kainų nustatymo srityje, neperžengė savo kompetencijos ribų ir nepažeidė Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, nustatančios, kad energetikos įmonės, besiverčiančios veikla, kurios kainos yra reguliuojamos, numatomas investicijas turi derinti su Komisija, jeigu šios energetikos įmonių investicijos nėra suderintos su Komisija, jos negali būti pripažintos pagrįstomis valstybės reguliuojamoms kainoms peržiūrėti.

Siekiant tinkamai įvertinti Komisijos kompetencijos ribas, Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalis negali bÅ«ti vertinama atsietai nuo viso teisinio reguliavimo energetikos srityje, todėl nagrinėjamu atveju tikslinga atlikti bendrÄ Komisijos veiklÄ reglamentuojančių teisės aktų analizę.Valstybės reguliuojamų kainų reguliavimo principai nustatyti Energetikos įstatyme ir atskirus energetikos sektorius reglamentuojančiuose įstatymuose. Centralizuotai tiekiamos Å¡ilumos kainų klausimus reglamentuoja specialus teisės aktas – Å ilumos Å«kio įstatymas, iÅ¡ kurio nuostatų, inter alia, 1 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio matyti, kad centralizuotai tiekiamos Å¡ilumos kainos yra priskirtinos valstybės reguliuojamų kainų kategorijai.

Å ilumos Å«kio įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtinti minėto įstatymo tikslai. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste ypatingÄ reikÅ¡mę turi įstatymo tikslai, kurie buvo nurodyti kaip ginčijamų nutarimų vienu iÅ¡ teisinių pagrindų, t. y. patikimo ir kokybiÅ¡ko Å¡ilumos tiekimo užtikrinimas vartotojams mažiausiomis kainomis, Å¡ilumos vartotojų teisių ir teisėtų interesų gynyba (Å ilumos Å«kio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktai). LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad Å ilumos Å«kio įstatymo tikslai gali bÅ«ti pasiekti įvairiais teisinio reguliavimo bÅ«dais.

Konkretaus bÅ«do pasirinkimas priskiriamas teisės aktÄ priimančio subjekto kompetencijai, tačiau, siekdamas Å ilumos Å«kio įstatyme nurodytų tikslų, jis yra saistomas bendrųjų vieÅ¡ojo administravimo principų (teisėtumo, proporcingumo, draudimo diskriminuoti ir kt.) (LVAT 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-12/2007, 2011 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1359/2011).Pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, Å¡ilumos tiekėjo veikla Å¡ilumos Å«kio sektoriuje yra licencijuojama.

Komisija kontroliuoja licencijuojamÄ Å¡ilumos tiekėjo veiklÄ (Å ilumos Å«kio įstatymo 30 straipsnio 2 dalis). Pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 6 dalį, Komisija nustato Å¡ilumos bazinę kainÄ . Å ilumos bazinės kainos kintanti dalis (iÅ¡reiÅ¡kiama formule ir kasmet koreguojama) vadinama kintamÄ ja Å¡ilumos bazinės kainos dedamÄ ja (Å ilumos Å«kio įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį, Å¡ilumos kainos grindžiamos Å¡ilumos tiekėjo bÅ«tinomis (valstybės normuojamomis) sÄ naudomis. Taigi, sistemiÅ¡kai vertinant Energetikos įstatymo ir Å ilumos Å«kio įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į Å¡ių teisės aktų tikslus, darytina iÅ¡vada, kad Komisijai yra suteikti gana platÅ«s įgaliojimai valstybės reguliuojamų kainų srityje, inter alia, įgaliojimai reguliuoti kainas Å¡ilumos Å«kyje, užtikrinant bÅ«tinųjų bei mažiausių sÄ naudų principÄ (priedermę ginti vartotojų interesus).

Šių įgaliojimų, t. y. kainų šilumos ūkyje reguliavimo, įgyvendinimas būtų neįmanomas, jei Komisija neturėtų galimybės, atsižvelgdama, inter alia, į Šilumos ūkio įstatymo tikslus, keisti savo ankstesniais nutarimais nustatytų šilumos kainų. Nors Komisijai taikomi visi viešojo administravimo institucijoms nustatyti veiklos standartai, tačiau Komisija, kaip valstybinė energetikos sektoriaus ekonominio reguliavimo institucija, nėra tipinis viešojo administravimo subjektas, nes viena iš pagrindinių jos funkcijų – neleisti pasireikšti rinkos iškraipymams, be to, jos sprendimų priėmimas remiasi ekonominiais kriterijais, o ne politinės valdžios įgyvendinimu.

BÅ«tent tai lemia tam tikrus Komisijos veiklos standartų skirtumus nuo kitų vieÅ¡ojo administravimo subjektų. Pagrindinė Komisijos funkcija yra ekonominis reguliavimas, pasireiÅ¡kiantis monopolijų ir dominuojančiÄ rinkÄ užimančių įmonių kontrole bei konkurencijos skatinimu. Energetikos sektoriaus reguliavimo sistema bÅ«tų neefektyvi, jei valstybiniam reguliuotojui (Å¡iuo atveju Komisijai) nebÅ«tų suteikiamos papildomos galios, bÅ«tinos tinkamai energijos rinkų dalyvių (ypač privataus ar užsienio kapitalo) priežiÅ«rai.

LVAT praktikoje taip pat yra konstatuota, kad, realizuodama savo diskrecijÄ , Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, gali pasinaudoti tam tikro „valingo“ sprendimo priėmimo teise ir atsižvelgdama į Å ilumos Å«kio įstatymo tikslus (mažiausiomis sÄ naudomis užtikrinti patikimÄ ir kokybiÅ¡kÄ Å¡ilumos tiekimÄ Å¡ilumos vartotojams) ginti Å¡ilumos vartotojų teises ir teisėtus interesus (LVAT 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-2872/2012). Å ios Komisijos teisės negali bÅ«ti paneigtos Energetikos įstatymo trečio skirsnio, reglamentuojančio energetikos sektoriaus plėtrÄ , nuostatomis.

Minėtas Energetikos įstatymo 15 straipsnis iÅ¡ esmės skirtas reglamentuoti energetikos objektų, įrenginių statybos, plėtros ir rekonstrukcijos klausimus, o energetikos sektoriaus reguliavimo klausimams, inter alia, energijos kainų reguliavimui yra skirtas kitas (ketvirtas) Energetikos įstatymo skirsnis. Atsižvelgiant į aptartÄ teisinį reguliavimÄ ir LVAT formuojamÄ praktikÄ dėl Komisijai tenkančios pareiÅ¡kėjos veiklos kontrolės ir Å¡ilumos kainų reguliavimo funkcijų apimties, darytina iÅ¡vada, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, veikė pagal savo kompetencijÄ .

Taigi, pareiÅ¡kėjos argumentai dėl ginčijamais nutarimais pažeistos Energetikos įstatymo 15 straipsnio 3 dalies, Komisijos veikimo ultra vires ir nepiktnaudžiavimo valdžia principo pažeidimo atmetami kaip nepagrįsti.Kaip minėta, pareiÅ¡kėja taip pat ginčija Komisijos Å ilumos ir vandens departamento Å ilumos skyriaus 2014 m. spalio 17 d. pažymoje iÅ¡dėstytas iÅ¡vadas, kuriomis remiantis buvo priimti ginčijami nutarimai.Nagrinėdamas bylas dėl Komisijos priimtų sprendimų LVAT ne kartÄ konstatavo, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTÄ®) 3 straipsnio 2 dalimi, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiÅ«riu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas nevirÅ¡ijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieÅ¡tarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Taigi teismas neatlieka to ekonominio tyrimo ir vertinimo, kuris įstatymu yra pavestas Komisijai, ir nepriima tų sprendimų, kuriuos priimti, atlikus atitinkamÄ tyrimÄ ir vertinimÄ , įstatymu yra priskirta Komisijai. Dėl Å¡ių priežasčių teismo veikla iÅ¡ esmės apsiriboja patikrinimu, ar įgyvendindama savo diskrecijÄ Komisija nepadarė klaidos, ar nepiktnaudžiavo įgaliojimais, ar neperžengė diskrecijos ribų. Be to, ir ES teismai yra ne kartÄ pripažinę ir nuosekliai laikosi savo suformuotos praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politikÄ tam tikroje srityje, teismai, spręsdami bylas, nagrinėja tik, ar įgyvendindamos joms suteiktas galias institucijos laikėsi nustatytų procedÅ«rų, nepadarė esminės klaidos ar nepiktnaudžiavo valdžia, ar aiÅ¡kiai nevirÅ¡ijo joms suteiktų galių (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/2006, LVAT iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-72/2009, LVAT 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1626/2010).

Taigi, teisėjų kolegija ginčijamų nutarimų nevertina ekonominiu požiÅ«riu, nes tokio pobÅ«džio vertinimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (ABTÄ® 3 straipsnio 2 dalis).Atsižvelgdama į tai, kad Komisijos kompetencijos ribos jau buvo įvertintos, teisėjų kolegija toliau vertina tik tai, ar Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepadarė esminės klaidos, ar nepažeidė bendrųjų vieÅ¡ojo administravimo principų.PareiÅ¡kėja teigia, kad Komisija ginčijamuose nutarimuose nepagrįstai nevertino jos realiai patirtų sÄ naudų, susijusių su ekonomaizerio įrengimu.

Å iuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad toks Komisijos sprendimas atitinka Nacionalinę Å¡ilumos Å«kio plėtros 2015–2021 metų programÄ , patvirtintÄ Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 284, kurios kaip pirmasis tikslas įvardijamas Å¡ilumos energijos kainų mažinimas. Minėtoje programoje nurodyta, kad, siekiant veiksmingai panaudoti esamus Å¡ilumos gamybos įrenginius, numatoma į Å¡ilumos kainÄ Ä¯traukti sÄ naudas tik tų įrenginių, kurie bÅ«tini Å¡ilumai tiekti, rezervui palaikyti ir yra numatyti planavimo dokumentuose.

Atsižvelgiant į tai, kad ekonomaizeris neatitinka nė vienos iÅ¡ Å¡ių sÄ lygų, su jo įrengimu susijusios sÄ naudos buvo pagrįstai nevertintos, priimant ginčijamus nutarimus. Be to, pareiÅ¡kėja teismui nepateikė įrodymų (ekspertų atliktų skaičiavimų), leidžiančių daryti neabejotinÄ iÅ¡vadÄ , kad 2014 m. spalio 17 d. pažymos iÅ¡vados (dėl nurodytam Å¡ilumos kiekiui pagaminti reikiamo kuro kiekio sumažėjimo 4 procentais) yra akivaizdžiai klaidingos. Kaip minėta, pareiÅ¡kėja tvirtina, kad ginčijami nutarimai buvo priimti pažeidus Komisijos darbo reglamento 64 punktÄ , pagal kurį nutarimų projektai turi bÅ«ti paskelbiami vieÅ¡ai ne vėliau kaip prieÅ¡ 4 darbo dienas iki posėdžio.

Kaip minėta, posėdis įvyko 2014 m. spalio 23 d. (ketvirtadienį), o Komisija nutarimų projektus paskelbė 2014 m. spalio 17 d. (penktadienį). PareiÅ¡kėjos manymu, Komisija minėtus nutarimų projektus turėjo paskelbti vėliausiai 2014 m. spalio 16 d. (ketvirtadienį). Teisėjų kolegija, įvertinusi Å¡ias faktines bylos aplinkybes, mano, kad tai nėra pakankamas pagrindas daryti iÅ¡vadÄ , jog Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, padarė esminius procedÅ«rinius pažeidimus, galėjusius nulemti Å¡ių nutarimų neteisėtumÄ .

Teisėjų kolegija sutinka su Komisijos atsiliepimo argumentais, kad pareiÅ¡kėja įgyvendino savo teisę bÅ«ti iÅ¡klausyta. Darytina iÅ¡vada, kad Komisija nepažeidė gero vieÅ¡ojo administravimo principo.PareiÅ¡kėja taip pat teigia, kad Komisija ginčijamais nutarimais pažeidė jos teisėtus lÅ«kesčius, teisinio tikrumo ir aiÅ¡kumo principus, susijusius su ekonomaizerio ekonomine grÄ Å¾a dėl ekonomaizerio pasiekto pridėtinio (papildomo) efektyvumo (sutaupymų). Tokius argumentus pareiÅ¡kėja grindžia taip pat ir Investicijų įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad investuotojas turi teisę į jam nuosavybės teise priklausantį pelnÄ (pajamas).Å iuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo teigti, jog galiojantis teisinis reguliavimas energetikos sektoriuje neužtikrina pusiausvyros tarp Å¡ilumos tiekėjo (pareiÅ¡kėjo) ir Å¡ilumos vartotojų interesų.

Kaip minėta, pagal Å ilumos Å«kio įstatymo 30 straipsnio 1 dalį, Å¡ilumos tiekėjo veikla Å¡ilumos Å«kio sektoriuje yra licencijuojama. PareiÅ¡kėja, kaip licencijos turėtoja, privalo vykdyti minėto straipsnio 13 dalyje nustatytas licencijuojamos veiklos sÄ lygas. Viena tokių sÄ lygų yra teisės aktų nustatyta tvarka teikti paslaugas, atitinkančias vieÅ¡uosius interesus (30 straipsnio 13 dalies 6 punktas). VieÅ¡uoju interesu laikytinas ir visų Å¡ilumos energijos vartotojų interesas patikimÄ ir kokybiÅ¡kÄ Å¡ilumÄ gauti mažiausiomis sÄ naudomis.

Be to, kaip minėta, pagal Energetikos įstatymÄ vienas iÅ¡ energetikos veiklos (inter alia, Å¡ilumos tiekimo) tikslų yra vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsauga, todėl pareiÅ¡kėja, vykdydama tokio pobÅ«džio veiklÄ , nors ir siekia pelno, tačiau neįgyja pagrįstų lÅ«kesčių, kad Komisija, kaip valstybinis ekonominis reguliuotojas, įgyvendindama reguliuojamų pareiÅ¡kėjos teikiamos Å¡ilumos kainų politikÄ , prioritetÄ teiks jos ekonominiams interesams, o ne vartotojų teisių ir teisėtų interesų užtikrinimui pagrįstų Å¡ilumos kainų nustatymo prasme.

Darytina iÅ¡vada, kad pareiÅ¡kėja, veikdama energetikos srityje kaip profesionalė ir žinodama, kad Komisija atlieka jos veiklos valdymÄ , reguliavimÄ , priežiÅ«rÄ ir kontrolę, negalėjo įgyti ir neįgijo teisėto lÅ«kesčio dėl Å¡ilumos kainų tvarumo. Taigi nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeisti teisėtų lÅ«kesčių, teisinio tikrumo ir aiÅ¡kumo principai, todėl su tuo susiję pareiÅ¡kėjos argumentai atmetami kaip nepagrįsti. PareiÅ¡kėja skunde tai pat nurodo, kad, Komisijai ginčijamais nutarimais nusavinus ekonomaizerio ekonominę grÄ Å¾Ä , buvo pažeistas lex retro non agit principas (skundo 66 punktas).

Lex retro non agit principas reiÅ¡kia, kad teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį. Kaip minėta, pareiÅ¡kėja skunde nurodo, kad dėl ginčijamų nutarimų priėmimo pareiÅ¡kėjos bÅ«tinųjų sÄ naudų Å¡ilumos tiekimo veiklai nebus padengta 3 869 427,71 Eur per metus. PareiÅ¡kėja nenurodo, kuo remdamasi teigia, kad ginčijamų nutarimų veikimo galia yra nukreipta atgal, todėl su tuo susiję jos argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Atsižvelgdama į tai, kad iÅ¡dėstyta, remdamasi iÅ¡tirtų bylos įrodymų visuma, sistemine teisės normų analize, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Komisija, priimdama ginčijamus nutarimus, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, nevirÅ¡ijo savo kompetencijos, jos veiksmai neprieÅ¡tarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių ji buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Ginčijamus nutarimus naikinti ir įpareigoti KomisijÄ kitu bÅ«du nustatyti atitinkamai pakeistÄ Å¡ilumos kainos kintamÄ jÄ dedamÄ jÄ nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi,n u s p r e n d ž i a :PareiÅ¡kėjos UAB „Vilniaus energija“ skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali bÅ«ti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                           Arūnas Kaminskas           Margarita Stambrauskaitė           Halina Zaikauskaitė