A-520-2554-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A520–2554/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02000-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos 38; 79.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant atsakovo atstovei A. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. Ž. skundą atsakovui Įmonių bankroto departamentui prie Ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims M. K., V. P. ir S. Š. dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas, administratorius) skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. V-64 „Dėl nuobaudos BUAB „Kabalda“ bankroto administratoriui M. A. Ž. skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas), kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – įspėjimas.

Skunde pažymėjo, kad 2011 m. rugpjūčio 22 d. Departamento pranešime Nr. (6.16) A2-2661 „Dėl bankroto administratoriaus M. A. Ž. veiksmų, vykdant BUAB „Kabalda“ bankroto procedūras“ (toliau – ir Pranešimas) nurodyta, jog Departamentas 2011 m. birželio 22 d. gavo M. K. bei V. P. prašymus, o 2011 m. liepos 18 d. – S. Š. 2011 m. liepos 11 d. raštą, kuriais informuojama apie tai, kad bankrutuojančios UAB „Kabalda“ (toliau – ir BUAB „Kabalda“, įmonė) bankroto administratorius M. A. Ž. neperveda šiems asmenims Garantinio fondo jiems skirtų lėšų. Teigė, jog Departamentas, nagrinėdamas pagal kompetenciją suinteresuotų asmenų prašymus, raštą bei pareiškėjo pateiktus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius dokumentus, atliko formalų nurodytų faktinių aplinkybių vertinimą nesigilindamas į situacijos esmę, o tai suponavo nepagrįstas išvadas, dėl to netinkamai taikė Bankroto ir restruktūrizavimo administratorių elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2010 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 4-887, (toliau – ir Kodeksas) normas ir nepagrįstai priėmė neteisėtą sprendimą.

Nurodė, jog Garantinio fondo taryba 2011 m. kovo 3 d. posėdžio metu priėmė sprendimą skirti įmonės darbuotojams – 51 295,77 Lt, iš jų – 5 547,77 Lt M. K., 4 577,1 Lt V. P., 4 739,34 Lt S. Š. Pažymėjo, kad neišmokėta pinigų suma sudaro 14 864,21 Lt sumą. Teigė, jog Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 30 d. nutartimi M. K. buvo patvirtinta pirmos eilės kreditore su 12 849,74 Lt kreditoriniais reikalavimais, V. P. su 5 605,11 Lt kreditoriniais reikalavimais ir S. Š. su 7 140,55 Lt kreditoriniais reikalavimais. Nurodė, jog teikiant teismui tvirtinti prašymą dėl pirmos eilės kreditorių finansinių reikalavimų bei teismui patvirtinus pareiškėjo pateiktą prašymą suinteresuoti asmenys nebendradarbiavo su pareiškėju ir jo neinformavo nei žodžiu, nei raštu, kad neišmokėto darbo užmokesčio suma yra ženkliai mažesnė nei teismas patvirtino nutartimi. Pažymėjo, jog pareiškėjas kreipėsi į Garantinį fondą dėl išmokų pirmos eilės kreditoriams pagal patvirtintus finansinius reikalavimus, tik pareiškėjui pareiškus teisme suinteresuotiems asmenims ieškinius dėl skolų priteisimo, pastarieji nurodė, kad prekės pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras jiems buvo perduotos siekiant išmokėti darbo užmokestį.

Pareiškėjas teigė, jog siekdamas bendradarbiauti su suinteresuotais asmenimis sprendžiant klausimą dėl nepagrįstai patvirtintų neišmokėto darbo užmokesčio finansinių reikalavimų siūlė kompromisinius variantus dėl Garantinio fondo skirtos išmokos išmokėjimo, kadangi suinteresuoti asmenys M. K., V. P. dalį neišmokėto atlyginimo realiai atgavo prekėmis, todėl patvirtinus juos pirmos eilės kreditoriais nurodyti finansiniais reikalavimai neatitiko objektyvios tikrovės ir turėjo būti mažesni. Teigė, jog S. Š. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties dalį dėl restitucijos taikymo ir įpareigojimą grąžinti ieškovui prekes įvykdė, bet pareiškė, kad nemokės jam teismo sprendimu įpareigotos sumokėti 810,02 Lt sumos, kadangi patyrė 600 Lt bylinėjimosi išlaidas. Esant realiai grėsmei, kad S. Š. nevykdys įpareigojimų, ir vengiant papildomų vykdymo išlaidų, buvo siūlomas kompromisinis variantas S. Š. išmokėti Garantinio fondo skirtą išmoką, kai tuo pat metu jis įmokės mokėtiną įmonei pinigų sumą, bet pastarasis su šiuo siūlymu nesutiko, kas sustiprino realią grėsmę ir patvirtino tikruosius jo ketinimus nevykdyti teismo įpareigojimo sumokėti įmonei priteistą 810,02 Lt sumą.

Tvirtino, kad vykdant viešąjį administravimą priimti administraciniai sprendimai, skirti konkrečiam asmeniui, turi atitikti ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje numatytus bendruosius reikalavimus individualiam administraciniam aktui. Visų pirma, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-990/2007, kuria formuojama teismų praktika, buvo išaiškinta, kad skirtingai yra vertinami atvejai, kai administracinis aktas, kuris privalo būti motyvuotas, yra be motyvų ir kai administracinis teisės aktas yra su motyvais, tačiau motyvai yra nepagrįsti.

Administracinio akto priėmimo motyvai privalo būti pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Pažymėjo, kad skundžiamame Įsakyme neanalizuotos ir nevertintos faktinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas neatliko veiksmų suinteresuotų asmenų naudai. Formaliai atlikus suinteresuotų asmenų prašymuose ir rašte nurodytų aplinkybių vertinimą, bei nepagrįstai padarius išvadas, priimtas sprendimas laikytinas nepagrįstu nei teisės aktų normomis, nei faktinėmis aplinkybėmis. Be to, ginčijamas sprendimas priimtas neatsižvelgiant į bankroto administratorių veiklai taikytinų principų ir jų laikymosi svarbą tinkamai administruoti bankroto procesą, ginti bankrutuojančios bendrovės kreditorių interesus ir bankrutuojančios bendrovės kreditoriams pasitikėti bankroto administratoriumi.

Akcentavo, kad tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės normų taikymas priimant sprendimą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamai taikyti teisę, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Manė, kad pareiškėjas, vykdydamas jam įstatymo deleguotas funkcijas ir vadovaudamasis išskirtinai Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įmonių bankroto įstatymas) 11 straipsnyje suteiktomis teisėmis bei Kodekso numatytais profesionalumo, efektyvumo ir kitais veiklos principais, gindamas teisėtus kreditorių interesus, tinkamai atliko bankroto proceso administravimo veiksmus.

Departamentas privalėjo vertinti bankroto administratoriaus veiksmus kompleksiškai arba siekti įvertinti bankroto administratoriaus atskirus padarytus teisės pažeidimus. Teigė, jog Departamento priimtas sprendimas dėl nuobaudos – įspėjimo – skyrimo grindžiamas tuo, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 11.7 punktą, kuriame įtvirtintas padorumo ir pavyzdingumo principas, o tai objektyviai neatitinka konkrečios situacijos nurodytų faktinių aplinkybių. Manė, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Atsakovas Įmonių bankroto departamentas prie Ūkio ministerijos su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo M. A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Kodekso 11.7 punktas, įtvirtinantis pavyzdingumo ir padorumo principą, nustato, kad administratorius, vykdydamas įmonės bankroto procedūras, savo pareigas turi atlikti laiku ir nepriekaištingai. Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymo (toliau – ir Garantinio fondo įstatymas) 6 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Garantinio fondo tarybai priėmus sprendimą skirti lėšų, Garantinio fondo administratorius su bankrutuojančia ar bankrutavusia įmone sudaro lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei sutartį.

Pagal 2011 m. kovo 17 d. lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei sutarties Nr. GF3-228-2011 (toliau – ir Sutartis), sudarytos tarp Departamento ir įmonės, 1.3 punktą administratorius buvo įpareigotas iš Garantinio fondo gautas lėšas per 30 dienų po pinigų gavimo pervesti įmonės darbuotojams. Atsižvelgiant į lėšų pervedimo į atskirą įmonės sąskaitą datą, terminas pervesti iš Garantinio fondo gautas lėšas baigėsi 2011 m. balandžio 20 d. Pabrėžė, kad nei Garantinio fondo įstatymas, nei Garantinio fondo nuostatai, patvirtinti Vyriausybės 2001 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 685, (toliau – ir Garantinio fondo nuostatai), nei šių teisės aktų pagrindu sudaryta Sutartis nenumato administratoriaus teisės dėl ateityje galimo kreditorių reikalavimų tikslinimo ar dėl kitų motyvų nesilaikyti Sutarties 1.3 punkte nurodytos administratoriaus pareigos.

Atkreipė dėmesį, kad administratorius pateikė ieškinius V. P. bei M. K. dėl mažesnio dydžio sumų nei Garantinis fondas šiems asmenims skyrė, tačiau administratorius nepervedė jiems net dalies lėšų. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.229 straipsnio 2 dalį, sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjęs reikalavimo įvykdymo terminas. S. Š. prievolės sumokėti 810,02 Lt įmonei terminas baigtųsi tik po 10 dienų nuo išmokos iš Garantinio fondo jam pervedimo dienos. Atsižvelgdamas į Garantinio fondo įstatymo 9 dalies nuostatas, kad įmonei perduotos Garantinio fondo lėšos valstybės institucijų ar įgaliotų vykdyti įsiskolinimų išieškojimą įstaigų sprendimais negali būti nurašomos iš įmonės sąskaitos ne ginčo tvarka, areštuojamos ar kitaip panaudojamos tikslams, nenumatytiems šiame įstatyme bei administratoriaus veiklos tikrinimo metu nustatytas aplinkybes, Departamentas konstatavo, kad įmonės administratorius, laiku neatlikdamas Sutarties 1.3 bei 2.2 punktuose nustatytų pareigų, t. y. gavęs lėšas iš Garantinio fondo, skirtas įmonės darbuotojams M.

K., V. P. ir S. Š., nepervedė bei negrąžino į Garantinio fondo sąskaitą, pažeidė Kodekso 11.7 punktą, todėl Įsakymu administratoriui buvo skirtas įspėjimas. Be to, pažymėjo, kad Departamento atlikto veiklos tikrinimo išvados administratoriui susipažinti buvo pateiktos 2011 m. rugpjūčio 9 d. elektroniniu paštu, tačiau administratorius papildomos medžiagos ar paaiškinimų neteikė.

Tretieji suinteresuoti asmenys M. K., V. P. ir S. Š. su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo M. A. Ž. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą nurodė, kad kreditorinių reikalavimų BUAB „Kabalda“ darbuotojams dydžius nustatė ir pateikė teismui tvirtinti pats bankroto administratorius, darbuotojai nei bankroto administratoriui, nei teismui jokių kreditorinių reikalavimų neteikė. Įsiteisėjus teismo sprendimams civilinėse bylose Nr. 2-1478-553/2011, Nr. 2-3047-585/2011, Nr. 2-8462-823/2010 ir teismui aiškiai nurodžius veiksmų atlikimo eiliškumą, pareiškėjui neliko jokių kliūčių įvykdyti prievolę ir sumokėti jiems Garantinio fondo skirtas išmokas, tačiau pareiškėjas to nevykdė. Teigė, jog analogiškai bankroto administratorius elgiasi ir su kitais įmonės darbuotojais, Garantinio fondo išmokos nei vienam iš darbuotojų nėra išmokėtos, pareiškėjas visiems jiems kelia papildomus reikalavimus, prieštaraujančius teismo sprendimams. Esant tokioms aplinkybėms darbuotojai buvo priversti kreiptis į bankroto administratorių veiklą prižiūrinčią instituciją. Todėl, manė, kad Departamentas visapusiškai išnagrinėjo aplinkybes ir bankroto administratoriaus M. A. Ž. veiklą bei pagrįstai paskyrė jam nuobaudą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo M. A. Ž. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad skundžiamas Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Departamento vyriausiosios specialistės A. K. 2011 m. rugpjūčio 4 d. surašytą išvadą „Dėl bankroto administratoriaus M. A. Ž. veiksmų, vykdant BUAB „Kabalda“ bankroto procedūras“ (toliau – ir Išvada), kurioje buvo konstatuota, kad pareiškėjas nevykdė 2011 m. kovo 17 d. sudarytos tarp Departamento ir įmonės sutarties 1.3 ir 2.2 punktų, t. y. nepervesdamas M. K., V. P. ir S. Š. Garantinio fondo jiems skirtų lėšų bei negrąžindamas nepanaudotų lėšų, pažeidė Kodekso 11.7 punkte įtvirtintą pavyzdingumo ir padorumo principą.

Pažymėjo, jog Išvadoje buvo nustatyta, kad Departamentas gavo 2011 m. birželio 22 d. M. K., 2011 m. birželio 17 d. V. P. prašymus, o 2011 m. liepos 18 d. ir S. Š. raštą, kuriais jie informavo, jog BUAB „Kabalda“ bankroto administratorius M. A. Ž. neperveda jiems Garantinio fondo skirtų lėšų. Išvadoje taip pat nurodyta, kad dėl M. K. ir V. P. skirtų lėšų iš Garantinio fondo nepervedimo administratorius buvo pateikęs paaiškinimus, kad lėšų neperveda, nes jis įmonės vardu pareiškė teisme ieškinius šiems asmenims dėl neteisėto atlyginimo padengimo įmonės turtu. Kartu pažymėjo, kad reikalingas V. P. bei M. K. kreditorinių reikalavimų tikslinimas Vilniaus apygardos teisme, po to – paraiškos Garantiniam fondui tikslinimas. Teismas nustatė, jog tiek iš Išvados, tiek iš pateiktų į bylą Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo procesinių dokumentų matyti, kad administratorius įmonės vardu siekė teisme iš V. P. prisiteisti 750 Lt skolą, o iš M. K. – 3 735,49 Lt. Iš teismo 2010 m. gruodžio 20 d. ir 2011 m. vasario 8 d. sprendimų matyti, kad administratoriaus ieškiniai buvo atmesti ir sprendimai įsiteisėjo, pareiškėjas jų neskundė. Tiek iš Išvados, tiek iš kitų įrodymų matyti, kad įmonė taip pat reiškė ieškinį S. Š. dėl 4 933,10 Lt skolos už įmonės jam pagal PVM sąskaitas faktūras perduotas prekes priteisimo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. sprendimu ieškinys netenkintas ir sandoriai, kuriais UAB „Kabalda“ perdavė S. Š. prekes pagal sąskaitas faktūras, pripažinti niekiniais. Ir nors S. Š. grąžino prekes pagal sandorius, kuriuos teismas pripažino niekiniais, administratorius ir toliau atsisakė pervesti jam Garantinio fondo išmoką.

Teismas nurodė, jog iš 2011 m. kovo 17 d. sudarytos Lėšų iš Garantinio fondo perdavimo įmonei sutarties tarp Departamento (Sutartyje įvardijamas Kreditoriumi) ir administratoriaus (Sutartyje įvardijamas Skolininku) matyti, kad 1.2 punktu Skolininkas įsipareigoja iš Garantinio fondo gautas lėšas panaudoti Garantinio fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose numatytoms išmokoms, pagal prie šios Sutarties pridedamą darbuotojų, kuriems įmonė yra įsiskolinusi dėl neišmokėto darbo užmokesčio, piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos, sąrašą (7 lentelė) ir jame nurodytas išmokėtinas pinigų sumas. Sutarties 1.3 punkte nurodyta, kad administratorius įsipareigoja iš Garantinio fondo gautas lėšas per 30 dienų po pinigų gavimo pervesti įmonėms darbuotojams. Be to, šios Sutarties papildomų susitarimų 2.2 punkte numatyta, kad pagal paskirtį nepanaudotos lėšos, nurodytos šios Sutarties 1 punkte, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo šios Sutarties 1.3 punkte nurodyto termino pabaigos, grąžinamos į Garantinio fondo sąskaitą.

Pažymėjo, jog Departamentas, atsižvelgdamas į ankščiau nurodytas aplinkybes ir įrodymus, taip pat į tai, kad administratorius nesilaikė teisės aktų ir Sutarties reikalavimų, kurie nenumato administratoriaus teisės dėl ateityje galimo kreditorių reikalavimų tikslinimo ar dėl kitų motyvų nesilaikyti Sutarties 1.3 punkte nurodytos pareigos pervesti iš Garantinio fondo gautas lėšas per 30 dienų po pinigų pervedimo įmonės darbuotojams – priėmė skundžiamą Įsakymą.

Teismas rėmėsi Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio, Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų 2006 m. spalio 10 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-377, (toliau – ir Taisyklės) 1, 2-3.2, 5, 7, 8-8.3, 17-17.2, 19, 21 punktų nuostatomis. Nustatęs, kad pareiškėjas neginčijo faktinių aplinkybių, jog tretiesiems suinteresuotiems asmenims nebuvo pervestos lėšos, gautos iš Garantinio fondo, nurodė, kad pinigų nepervedė dėl jo inicijuotų teisminių ginčų bei siekdamas sąžiningumo, lygiateisiškumo tarp visų darbuotojų, o ne tik dėl suinteresuotų asmenų siekio įgyti didesnę Garantinio fondo išmoką, Garantinio fondo tarybai 2011 m. kovo 3 d. priėmus sprendimą skirti konkrečias pinigų sumas tretiesiems asmenims, po įsiteisėjusių teismo sprendimų, pareiškėjas, kaip administratorius, nesiėmė tikslinti minėtų asmenų kreditorinių reikalavimų ar paraiškos Garantiniam fondui, nepervedė pinigų nei tretiesiems asmenims, nei juos grąžino į Garantinį fondą, teismas darė išvadą ir konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė ankščiau ištirtus teisės aktus, o atsakovas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas pažeidė Kodekso 11.7 punkto reikalavimus.

III. Pareiškėjas M. A. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo reikalavimą ir panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. V-64 „Dėl nuobaudos BUAB „Kabalda“ bankroto administratoriui M. A. Ž. skyrimo“. Apeliaciniame skunde išdėstyti tokie argumentai:

1) Atsižvelgdamas į prisiimtus įsipareigojimus ir siekdamas nepriekaištingai atlikti įstatymo suteiktus įgaliojimus bei gindamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesus, pareiškėjas formaliai pažeidė Sutarties sąlygas, numatančias pareigą, gavus iš Garantinio fondo pinigines lėšas, per nustatytą 30 dienų terminą išmokėti jas įmonės darbuotojams. Šis formalus pažeidimas buvo pagrįstas faktine situacija dėl neteisingų įmonės duomenų pateikimo ir galimo kelių darbuotojų nesąžiningumo, siekiant nepagrįstai gauti iš Garantinio fondo didesnę nei priklauso išmokos dalį. Šios aplinkybės laikytinos svarbiomis, kadangi pareiškėjas rėmėsi naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, kai jau buvo pateikta paraiška Garantiniam fondui dėl išmokų apskaičiavimo bei išmokėjimo ir jau vykstant teisminiams ginčams su įmonės darbuotojais dėl jų skolinių įsipareigojimų įmonei.

2) Pažymėtina aplinkybė, kad tretieji asmenys, kaip įmonės darbuotojai, žinojo apie jų reikalavimų ir įsipareigojimų įmonei apimtis, kadangi įskaitymai tarp darbuotojų ir įmonės dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalinio sumažinimo perduodant jiems prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras neįvyko, todėl įmonės buhalteriniuose dokumentuose buvo nurodyti jų skoliniai įsipareigojimai įmonei, o bankroto bylą nagrinėjančio teismo patvirtintų pirmos eilės kreditorinių reikalavimų netikslino ir neginčijo. Todėl pareiškėjas laikė juos teisingais ir pagrįstais. Tai, kad administratoriui pateikti duomenys neteisingi, pradėjo aiškėti administratoriui inicijavus bankroto bylą nagrinėjančiame teisme ieškinius dėl skolos priteisimo, kur tretieji asmenys (skolininkai) neigė savo skolinius įsipareigojimus, nurodydami, kad išduodama prekes pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras įmonė mažino neišmokėto darbo užmokesčio įsiskolinimą.

3) Aplinkybes dėl skolų dydžio įmonei tretieji asmenys patvirtino administratoriui pateikdami prašymus dėl skolų įskaitymo jau iškėlus teisme įmonei bankroto bylą, o tai prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatoms, draudžiančioms vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.

4) Tretiesiems asmenims M. K., V. P., S. Š. nebuvo pervestos piniginės lėšos, gautos iš Garantinio fondo, dėl objektyvių priežasčių. Tai, kad tretieji asmenys M. K. ir S. Š. ginčijo teisme skolinius įsipareigojimus ir siekė nepagrįstai gauti neteisingai apskaičiuotą Garantinio fondo išmokos didesnę dalį, patvirtina pateikiami dokumentai, o būtent M. K. 2010 m. vasario 5 d. prašymas dėl skolos įskaitymo, kuriuo patvirtino, kad ji skolinga įmonei 3 735,10 Lt, tačiau Vilniaus apygardos teismui 2011 m. birželio 20 d. pateiktame prašyme nurodė, kad ji įmonei neskolinga šios sumos, bei kartu administratoriui, Garantiniam fondui bei Įmonių bankroto valdymo departamentui pateikė 2011 m. birželio 17 d. prašymą dėl neteisingai apskaičiuotos jai Garantinio fondo išmokos išmokėjimo.

5) Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nevertino faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių įrodymų dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų veiksmų, turėjusių tiesioginės reikšmės nagrinėjamu atveju, kas iš esmės lėmė pareiškėjo veiksmus, todėl išvada, kad pareiškėjas pažeidė Kodekso 11.7 punkto reikalavimus, laikytina neteisėta ir nepagrįsta. Ginčijamame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė ir neargumentavo, kokius konkrečiai Kodekso 11.7 punkte numatytus reikalavimus pažeidė pareiškėjas.

Atsakovas Įmonių bankroto departamentas prie Ūkio ministerijos atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime išdėsto iš esmės analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į skundą. Papildomai nurodo, jog kritiškai vertina apeliacinio skundo teiginius, kad piniginių lėšų nepervedimas buvo nulemtas „minėtų asmenų nesąžiningo elgesio, pasireiškiančio siekiu nepagrįstai įgyti didesnę nei priklauso Garantinio fondo skirtą išmoką“, kadangi Garantinio fondo išmoka buvo apskaičiuota pagal paties administratoriaus pateiktus duomenis ir administratorius nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų patikslinti minėtų asmenų kreditoriniai reikalavimai ar paraiška Garantiniam fondui, bei negražino šių lėšų, kaip tai buvo numatyta Sutartyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Departamento direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. įsakymo Nr. V-64 „Dėl nuobaudos BUAB „Kabalda“ bankroto administratoriui M. A. Ž. skyrimo“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – įspėjimas.

Kaip matyti iš ginčijamo Įsakymo (b. l. 18), BUAB „Kabalda“ bankroto administratoriui M. A. Ž. įspėjimas skirtas, vadovaujantis Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 „Dėl Bankroto administratorių veiklos kontrolės patvirtinimo“, 17 punktu. Taisyklių 17 punktas nustatė, jog Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo, nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo, nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Nustatyta, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2999/2011 nutarė pradėti tyrimą dėl Taisyklių 17 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir 5 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, ta apimtimi, kad Departamento direktorius už teisės aktų pažeidimus ar kitus administratoriaus veiklos trūkumus, nustatytus atlikus administratoriaus veiklos tikrinimą, atsižvelgęs į jų reikšmingumą, savo sprendimu gali skirti administratoriui (kai administratorius yra fizinis asmuo, nuobauda skiriama šiam administratoriui, kai administratorius yra juridinis asmuo, nuobauda skiriama jo įgaliotam asmeniui, kuris vykdo(-ė) konkrečios įmonės bankroto procedūras, ir (ar) jo vadovui) vieną iš šių nuobaudų: įspėjimą; viešai paskelbiamą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo Departamento direktoriaus sprendimo skirti šiame punkte nurodytą nuobaudą priėmimo dienos turi būti paskelbtas Departamento interneto puslapyje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 pripažino, kad Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2006 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 4-377 patvirtintų Bankroto administratorių veiklos kontrolės taisyklių 17 punktas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai. Šis sprendimas yra paskelbtas ir įsiteisėjęs, jis taip pat paskelbtas leidinyje „Valstybės žinios“ (Valstybės žinios, 2012 m. gegužės 30 d., Nr. 61-3080).

Teismas, nurodytoje byloje tirdamas norminio administracinio akto teisėtumą, pabrėžė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi viešojo administravimo subjektų pareigą veikti aukštesnės galios teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose. Viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, veikla vykdoma tik jiems priskirtos kompetencijos ribose, o atitinkamam teisėkūros subjektui viršijus jam teisės aktais suteiktą kompetenciją ir priėmus norminį administracinį aktą, kurį jis nėra įgaliotas priimti, tuo pačiu būtų pažeistas ir Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės principas (pvz., bylos Nr. I1-4/2006, I8-15/2007, I444-4/2008). Teismas pažymėjo, jog bylai aktualioje Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 10 dalies redakcijoje buvo nurodyta, jog administratoriaus veiklą kontroliuoja <...> Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija. Šia nuostata Vyriausybės įgaliotai institucijai buvo suteikta teisė įgyvendinti administratorių veiklos kontrolę, o bylai aktuali Įmonių bankroto įstatymo redakcija iki 2012 m. kovo 1 d. (iki minėto įstatymo pakeitimų įsigaliojimo) tiesiogiai nenumatė Vyriausybės įgaliotos institucijos kompetencijos nustatyti ir taikyti poveikio priemones administratoriams dėl jų veikloje atsiradusių teisės aktų pažeidimų.

Be to, išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje byloje atkreipė dėmesį į tai, kad teisinės atsakomybės taikymas ir sankcijų skyrimas yra siejami su tam tikrais asmens teisių suvaržymais dėl jo veikimo ar neveikimo, kuriuo pažeidžiamos teisės normos (pvz., administracinė byla Nr. I575-19/2009). Atsižvelgęs į Taisyklių 17 punkto nuostatas bei į sąvokos „nuobauda“ lingvistinę reikšmę, padarė išvadą, jog Taisyklių 17 punktas įtvirtino administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą. Be to, padaryta išvada, jog nuobaudų skyrimas administratoriui ne tik gali turėti neigiamos įtakos jo reputacijai ir administruojamų įmonių skaičiui, bet kartu daryti netiesioginę įtaką administratoriaus teisei verstis bankrutuojančių (bankrutavusių) įmonių administravimo veikla. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad Taisyklių 17 punkte įtvirtinta administratorių teisinė atsakomybė bei nuobaudos galėjo būti nustatytos tik įstatymu.

Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje Įsakymas priimtas ir nuobauda BUAB „Kabalda“ bankroto administratoriui M. A. Ž. skirta būtent Taisyklių 17 punkto, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I502-12/2012 buvo pripažintas prieštaravusiu Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, pagrindu. Kitaip tariant, teisme nagrinėjant bylą pagal pareiškėjo skundą dėl Įsakymo panaikinimo, buvo neteisėtu pripažinta norminio administracinio akto dalis, įtvirtinusi administratorių teisinę atsakomybę už teisei priešingą veikimą ar neveikimą (kaip tai nurodyta administracinėje byloje Nr. I502-12/2012), kurios pagrindu M. A. Ž. ginčijamu Įsakymu skirtas įspėjimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje administracinių teismų praktikoje yra pabrėžęs (byla Nr. A662-1434/2011), jog teisės principas, kad paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios, sietinas su konstituciniais teisingumo, humanizmo principais. Išimtis tėra baudžiamoji ir administracinė atsakomybė – čia įstatymas galioja atgal tik dviem atvejais, kai panaikina veikos baudžiamumą ir švelnina bausmę. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) savo nutarimuose taip pat yra pabrėžęs, kad priimti įstatymai, panaikinantys veikos baudžiamumą ar sušvelninantys atsakomybę, turi grįžtamąją galią (lex benignior retro agit) (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimai). Padaryta išvada, jog jeigu negaliotų atgal veikos baudžiamumą naikinantis ar bausmę švelninantis įstatymas, tai reikštų visuomenei nepavojingos ar mažiau pavojingos veikos prilyginimą pavojingesnei. Darytina prielaida, kad kitose teisės šakose atgalinio veikimo galią turinčio teisės akto priėmimas būtų galimas, jei tai nurodyta pačiame įstatyme ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas principas šios bylos kontekste sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjui M. A. Ž. skirta nuobauda – įspėjimas – yra neteisėta, ir panaikinti ginčijamą Įsakymą. Priešingas aiškinimas prieštarautų susiformavusiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1568/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1696/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1698/2012), nebūtų suderinamas su nurodytais teisės principais, pažeistų teisingumo ir protingumo reikalavimus. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1779/2012).

Padarius nurodytą išvadą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kitų šalių nurodytų argumentų, susijusių su Įsakymo teisėtumu, nenagrinėja, dėl jų nepasisako.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog ginčijamas Įsakymas negali būti paliktas galioti, todėl jis panaikintinas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – Įsakymas naikintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo M. A. Ž. apeliacinį skundą patenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo M. A. Ž. skundą tenkinti. Panaikinti Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. rugpjūčio 22 d. įsakymą Nr. V-64 „Dėl nuobaudos BUAB „Kabalda“ bankroto administratoriui M. A. Ž. skyrimo“.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas Irmantas Jarukaitis Dalia Višinskienė