2018-12-19 Nr. AB-23552-3-61-3-02885-2018-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5476-415/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02885-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. F. (F. F.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. F. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas F. F. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (15-01) 3I-1033.642 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto (duomenys neskelbtini) piliečiui F. F., panaikinimo ir atsisakymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui F. F.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo ir išdavimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas Sprendimą grindė 2018 m. kovo 5 d. gauta Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvada Nr. 5-S-2124 (toliau – ir Išvada), kurioje grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei grindžiama tuo, kad: 1) Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdyba (toliau – ir FNTT) 2017 m. vasario 7 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį ir 2018 m. vasario 8 d. pareiškė pareiškėjui įtarimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (sunkus nusikaltimas) ir BK 222 straipsnio 1 dalį (apysunkis nusikaltimas); 2) Administracinių nusižengimų registre nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. buvo aštuonis kartus nubaustas už administracinius nusižengimus pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 488 straipsnio „Viešosios rimties trukdymas“ 1 dalį už tai, kad, būdamas naktinio klubo „A. M.“ direktorius, neužtikrino, jog naktinio klubo veikla netrukdytų aplinkinių gyventojų ramybės ir poilsio, ir vieną kartą nubaustas už administracinį nusižengimą pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį „Nustatyto greičio viršijimas“, nes vairuodamas automobilį mieste viršijo leistiną 60 km/h greitį 28 km/h (važiavo 88 km/h greičiu). Atsakovas, remdamasis Išvada, konstatavo, jog pareiškėjo elgesys, t. y. nusikaltimų, kurių pagrindinis požymis – apgaulė, o padariniai – didelė žala valstybei, darymas ir sistemingas administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį nusikalsti, nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje.

3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas, neanalizavęs ir išsamiau netyręs faktinių aplinkybių, perrašė Išvadą ir, pažeisdamas nekaltumo prezumpciją, konstatavo, jog jo nusikalstamų veikų padarinys – didelė žala valstybei. Atsakovas visiškai neanalizavo ir nesigilino į faktinę pareiškėjo situaciją, nepaprašė pateikti papildomų dokumentų ar paaiškinimų, susijusių su jam pareikštais įtarimais. Nesikreipė į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl išsamesnės informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą gavimo ir pareiškėjo statuso tyrime. Neanalizavo 2018 m. vasario 15 d. Administracinių nusižengimų registro išrašo ir neįvertino, kad už ANK 488 straipsnio pažeidimus pareiškėjas buvo nubaustas kaip juridinio asmens atstovas, o ne už tai, kad viešąją rimtį drumstė jis pats. Neišsiaiškino, dėl kokių priežasčių per vieno mėnesio laikotarpį pareiškėjo vadovaujama įmonė už tą patį nusižengimą buvo nubausta net 8 kartus. Neatsižvelgė į tai, kad nuo 2017 m. liepos 16 d. jo vadovaujama įmonė dėl viešosios rimties drumstimo jokių pažeidimų nėra padariusi. Nevertino aplinkybės, kad nusižengimai, padaryti pagal ANK 488 straipsnį, necharakterizuoja jo kaip viešąją tvarką nuolatos pažeidinėjančio asmens, nes šią viešąją tvarką pažeidė naktinio klubo „(duomenys neskelbtini).“ lankytojai, o sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo, turi būti vertinama asmens keliama grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei.

4. Nurodė, jog jo atžvilgiu FNTT atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 03-6-00057-17. Pranešimas apie įtarimą jam buvo įteiktas 2018 m. vasario 8 d., taip pat buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos. Teigė, kad dėl pradėto ikiteisminio tyrimo ir atsakovo priimto Sprendimo šiuo metu yra atsidūręs tokioje situacijoje, kad dėl paskirtos kardomosios priemonės negali išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau, neturėdamas galiojančio leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 39 straipsniu, pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje laikomas neteisėtu. Pareiškėjo nuomone, vien tik pareikštas įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo dar nereiškia, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai ir tuo pagrindu jam gali būti panaikintas leidimas laikinai gyventi ar atsisakyta tokį leidimą išduoti. Atsakovas Sprendime nemotyvavo, kodėl Išvadoje nurodytos aplinkybės – įtarimų sunkaus ir apysunkio nusikaltimo padarymu pareiškimas – suponuoja išvadą, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad niekada nėra teistas, iki šiol jokių nusikalstamų veikų nėra padaręs. Pasisakydamas dėl patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ANK 488 straipsnį pažymėjo, jog atsakovas visiškai neanalizavo faktinės pareiškėjo situacijos ir nevertino, kad pažeidimus padarė ne pareiškėjas kaip fizinis asmuo, turėdamas tikslą drumsti viešąją tvarką ir ramybę, o tapo atsakingas kaip vadovaujamo naktinio klubo vadovas. Būdamas įmonės direktoriumi ir reaguodamas į kylančią problemą dėl triukšmo, ją išsprendė ir nusižengimų pagal ANK 488 straipsnio 1 dalį nuo 2017 m. liepos 16 d. nėra užfiksuota. Teigė, kad vien tik faktas, jog laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. liepos 16 d. buvo padaryti administraciniai nusižengimai pagal ANK 488 straipsnio 1 dalį, neįrodo jo polinkio ateityje nesilaikyti nustatytų elgesio normų ar kelti grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Priešingai, faktinė situacija įrodo, kad pareiškėjas, siekdamas laikytis Lietuvos įstatymų, ėmėsi maksimalių priemonių, kad jo vadovaujamo naktinio klubo veikla netrikdytų aplinkinių gyventojų ramybės.

6. Atsakovas nemotyvavo Sprendimo dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto taikymo nurodė, jog atsakovas formaliai pritaikė minėtas Įstatymo normas, neatsižvelgdamas į faktinę pareiškėjo situaciją ir UAB „Anos kiemas“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) realiai vykdomą veiklą. Paaiškino, kad Bendrovė buvo įsteigta 2015 m. spalio 12 d. ir nuo šios dienos vykdo savo veiką, tą patvirtina 2015, 2016, 2017 metų finansinės atskaitomybės dokumentai. Pareiškėjas Bendrovės direktoriumi ir akcininku tapo nuo 2016 m. rugsėjo 27 d., t. y. ne pats įkūrė Bendrovę Lietuvoje, o nusipirko jau metus veikiantį verslą. 2018 m. gegužės 11 d.

Bendrovė papildomu draudimu nuo nelaimingų atsitikimų darbe buvo apdraudusi 23 Bendrovės darbuotojus. Bendrovėje 2018 m. rugpjūčio 20 d. dirbo 29 darbuotojai, tai rodo, jog Bendrovė plečiasi ir kuria naujas darbo vietas. Nuo 2017 m. balandžio 24 d. prekės ženklas „(duomenys neskelbtini)“ įregistruotas patentų biure Bendrovės vardu. Visos šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai patvirtina faktą, jog Bendrovė, kurios dalyvis ir direktorius yra pareiškėjas, atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas.

Bendrovės verslo planas sudaromas metų pradžioje. Atsakovui su 2018 m. vasario 14 d. prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo pateiktas naujausias 2018 metų verslo planas, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Migracijos departamentui jis buvo netinkamas, pareiškėjas pateikė ir 2017 metais sudarytą verslo planą. Pareiškėjo teigimu, jeigu atsakovui su 2018 m. vasario 14 d. prašymu pateiktas verslo planas buvo netinkamas ar neaiškus dėl tinkamai nenurodytos datos, tai, vadovaujantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d.

įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 84.2 punktu, siekdamas nustatyti, ar pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytus leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindus ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi, turėjo teisę organizuoti užsieniečio apklausą ir pareikalauti pateikti papildomus dokumentus, tačiau to neatliko. Taigi atsakovas pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo išnagrinėjo formaliai, nevertindamas konkrečių faktinių aplinkybių, nepatikrino viešai prieinamos informacijos apie nuo 2015 m. spalio 12 d. vykdomą Bendrovės veiklą.

Visiškai formaliais pagrindais įvertinęs 2018 m. Bendrovės verslo planą, konstatavo, jog pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, kad Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas, todėl priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą Sprendimą, kuris turi būti panaikintas.

7. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsakovas nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 16 d. išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus dokumentus ir įvertinęs visus surinktus duomenis, priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir atsisakyti išduoti naują leidimą laikinai gyventi. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada buvo padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika tiesiogiai susijusi su šiuo metu jo vykdoma teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Taip pat konstatuota, kad UAB „The Dark“ nuo 2017 m. gegužės 17 d. nebedirba nei vienas darbuotojas, o pareiškėjui priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė nuo 2017 m. spalio 31d. nebesudaro 1/3 jos įstatinio kapitalo, todėl jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pateiktas verslo planas nepatvirtina, jog Bendrovė veiklą vykdo ne mažiau kaip 6 pastaruosius mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą, sprendė, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas – sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi.

9. Atsakovas teigė, kad Įstatymo 4 straipsnyje imperatyviai nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamento 2018 m. kovo 5 d. Išvadoje ir papildomai 2018 m. liepos 27 d. gautoje išvadoje, kurioje nurodyta, kad naujos informacijos, kurios pagrindu galėtų būti pakeistas priimtas sprendimas dėl minėto užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nėra, todėl pakartotinis vertinimas atliekamas nebus, aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl Migracijos departamentas, 2018 m. rugpjūčio 16 d. priimdamas Sprendimą, negalėjo nesivadovauti Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga leidimą gyventi užsieniečiui išduoti tik tuo atveju, jei užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei.

Atsakovas, gavęs Policijos departamento 2018 m. kovo 5 d. Išvadą ir 2018 m. liepos 27 d. išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Dėl pareiškėjo teiginio, jog vien tik įtarimas dėl nusikalstamos veikos padarymo dar nereiškia, kad jis kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Įstatyme vartojama sąvoka „buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai“ neturi būti aiškinama kaip reikalaujanti, kad asmuo, kurį siekiama išsiųsti, teismo būtų pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, juo labiau, konkrečios kategorijos nusikaltimą, o asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimui neturi būti taikomi baudžiamosios teisės nustatyti kriterijai.

Mano, kad nagrinėjamu atveju būtina vertinti padarytų teisės pažeidimų visumą, ir tai, kad pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika (būdamas Bendrovės ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, veikdamas bendra tyčia organizuotose grupėse, darė sunkius, ilgai trunkančius nusikaltimus: pasinaudodamas tariamais paslaugų pirkimais, apgaule, klastodamas apskaitos dokumentus, šių įmonių naudai panaikino didelės vertės į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, kurį bendrininkai pasidalino tarpusavyje) tiesiogiai yra susijusi su šiuo metu jo vykdoma teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

Nors pareiškėjo atžvilgiu ir nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, tačiau įtarimai jam nėra panaikinti ir tai patvirtina pakartotinai gauta Policijos departamento išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo. Pareiškėjo elgesys, t. y. nusikaltimų, kurių pagrindinis požymis – apgaulė, o padariniai – didelė turtinė žala valstybei (dėl šių nusikaltimų pareiškėjui yra pareikšti įtarimai), darymas ir sistemingas administracinių nusižengimų, susijusių su viešąja tvarka, darymas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo polinkį nusikalsti, nesilaikyti Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, o veiksmų pakartotinumas sudaro realios bei akivaizdžios grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei tikimybę ateityje.

Atsakovo nuomone, taikomos kardomosios priemonės užsieniečiui, dėl kurių jis turi pareigą neišvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, negali turėti įtakos priimant sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra pagrindas daryti išvadą, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

10. Pažymėjo, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra priimta sprendimų dėl įpareigojimo išvykti, grąžinimo ar išsiuntimo, t. y. baudžiamojo proceso ir ikiteisminio tyrimo tikslai nėra ir nebuvo pažeidžiami. Nurodė, jog su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė Bendrovės verslo planą, kuriame nenurodyta jo sudarymo data (nurodyti tik 2018 m.), o dalyje „Pardavimų prognozė“ nurodyta, kad 2017 m. Bendrovės pajamos sudarė 262 483 Eur. Teigė, kad anksčiausiai šis verslo planas galėjo būti sudarytas 2018 m. sausio 2 d., o turėjo būti sudarytas ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, t. y. ne vėliau kaip 2017 m. rugpjūčio 14 d. Todėl šis dokumentas nepatvirtina, kad Bendrovė veiklą vykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą. Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas – sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi. Pabrėžė, jog pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti savo ketinimų realumą ir autentiškumą. Migracijos departamento nuomone, pareiškėjas neįrodė, jog Bendrovė realiai vykdo veiklą Lietuvos Respublikoje pastaruosius šešis mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo gyventi dienos. Be to, pareiškėjas 2017 m. sudarytą verslo planą ir kitus veiklos dokumentus pateikė po Sprendimo priėmimo dienos, todėl, pagal aktualią teismų praktiką, Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią pareiškėjas pateikė iki priimant skundžiamą Sprendimą, todėl pateikti dokumentai po Sprendimo priėmimo negali būti vertinami nagrinėjamoje byloje.

11. Atsižvelgdamas į pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei bei tai, kad jis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui, kadangi jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Teigė, kad vertinant pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo klausimą, buvo atsižvelgta ne tik į pareiškėjo keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai ir visuomenei, bet ir į tai, kad, atsakovo duomenimis, UAB „The Dark“ nuo 2017 m. gegužės 17 d. nebedirba nei vienas darbuotojas, o pareiškėjui priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė nuo 2017 m. spalio 31 d. nebesudaro 1/3 jos įstatinio kapitalo. Atsakovo nuomone, prieš nustatant, kad UAB „The Dark“ neatitinka Įstatyme nustatytų sąlygų, buvo tinkamai ir išsamiai išnagrinėtos visos esminės su pareiškėju susijusios aplinkybės, o surinktų duomenų pakako Sprendimui pagrįsti, t. y. surinkti duomenys patvirtino, kad UAB „The Dark“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų, todėl leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas nustatė, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, kaip UAB „The Dark“ dalyviui. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba (toliau – ir Migracijos valdyba) išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2019 m. vasario 10 d. Pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d., remdamasis tuo, kad yra UAB „Anos kiemas“ dalyvis, pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prie prašymo pridėjo dokumentus. Pagal 2016 m. rugsėjo 29 d. neterminuotą darbo sutartį F. F. priimtas į UAB „Anos kiemas“ direktoriumi. UAB „Anos kiemas“, atstovaujama direktoriaus F. F., su K. M., L. B., R. P., A. D. ir P. P. 2017 m. rugpjūčio 31 d. pasirašė neterminuotas darbo sutartis, pagal kurias minėti asmenys priimti į dizainerių pareigas.

14. Teismas nurodė, kad 2018 m. vasario 14 d. administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus per 5 metus patvirtina, kad pareiškėjas 2017 metais buvo 8 kartus nubaustas už administracinius nusižengimus pagal ANK 488 straipsnio „Viešosios rimties trikdymas“ 1 dalį, nes, būdamas naktinio klubo direktorius, atsakingu už klubo veiklą ir už triukšmo lygio kontrolės priežiūrą, neužtikrino, kad naktinio klubo veikla netrikdytų aplinkinių gyventojų ramybės ir poilsio, ir vieną kartą nubaustas už administracinį nusižengimą pagal ANK 416 straipsnio „Nustatyto greičio viršijimas“ 3 dalį, kadangi vairuodamas automobilį mieste viršijo leistiną 60 km/val. greitį 28 km/val. (važiavo 88 km/val. greičiu).

15. Migracijos departamentas 2018 m. vasario 19 d. Policijos departamentui išsiuntė paklausimą dėl F. F. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. Policijos departamentas 2018 m. kovo 5 d. atsakyme (išvadoje) nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taip pat nurodė, jog 2017 m. vasario 7 d. FNTT pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 182 straipsnio 2 dalį bei BK 222 straipsnio 1 dalį ir 2018 m. vasario 8 d. pripažino F. F. įtariamuoju dėl to, kad jis, būdamas Bendrovės direktorius, veikdamas bendra tyčia organizuotoje grupėje susitarė ir darė sunkų, ilgai trunkantį nusikaltimą. Policijos departamentas į pakartotinį Migracijos departamento 2018 m. liepos 23 d. paklausimą 2018 m. liepos 27 d. pateikė atsakymą (išvadą) dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, kuriame nurodė, kad naujos informacijos, kurios pagrindu galėtų būti pakeistas priimtas sprendimas dėl minėto užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nėra, todėl pakartotinis vertinimas nebus atliekamas.

16. Teismas, remdamasis Sodros 2018 m. rugpjūčio 13 d. duomenimis, nustatė, kad UAB „The Dark“ nebedirba nei vienas darbuotojas.

17. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 14 punktu, 40 straipsnio 5 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 7 punktu, 2018 m. rugpjūčio 16 d. priėmė sprendimą Nr. (15-01) 3I-1003.642, kuriuo panaikino leidimą laikinai gyventi pareiškėjui ir atsisakė išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi.

18. Teismas, remdamasis ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis, nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas arba keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas ar nepakeistas leidimas laikinai gyventi.

19. Teismas nurodė, kad Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonų sveikatai, tačiau nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, todėl jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas.

20. Teismas nustatė, kad atsakovas, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių gali būti atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, Policijos departamentui 2018 m. vasario 19 d. ir 2018 m. liepos 23 d. išsiuntė paklausimus dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei įvertinimo. Policijos departamentas, atsakydamas į Migracijos departamento paklausimus, pateikė 2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. liepos 27 d. išvadas, kuriose aiškiai nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taip pat veikas, kuriomis pareiškėjas kaltinamas (BK 182 straipsnio 2 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį). Teismas nurodė, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtino Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašą (toliau – ir Tvarkos aprašas), kurio 12 punkte nustatyti kriterijai, kokiais atvejais užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, o 13 punkte nustatyti kriterijai, kada užsienietis gali būti vertinamas kaip keliantis grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

21. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika, už kurią atsakomybė nustatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, kuri pagal BK 11 straipsnio 5 dalį kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas (Tvarkos aprašo 12.4 punktas), o veika, už kurią atsakomybė numatyta BK 222 straipsnio 1 dalyje, pagal BK 11 straipsnio 4 dalies nuostatas kvalifikuojama kaip apysunkis nusikaltimas (Tvarkos aprašo 13.2 punktas). Be to, pareiškėjas 2017 metais buvo aštuonis kartus nubaustas už administracinius nusižengimus pagal ANK 488 straipsnio „Viešosios rimties trikdymas“ 1 dalį, nes, būdamas naktinio klubo direktorius, atsakingas už klubo veiklą ir už triukšmo lygio kontrolės priežiūrą, neužtikrino, kad naktinio klubo veikla netrikdytų aplinkinių gyventojų ramybės ir poilsio (Tvarkos aprašo 13.4 punktas), ir vieną kartą nubaustas už administracinį nusižengimą pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį, nes vairuodamas automobilį mieste viršijo leistiną 60 km/val. greitį (važiavo 88 km/val. greičiu). Teismas sprendė, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei.

22. Teismas nurodė, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje yra imperatyviai nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento išvadą, jog užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, todėl Migracijos departamentas Sprendime negalėjo nesivadovauti Įstatymo nuostatomis. Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento 2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. liepos 27 d. išvadas, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl Sprendime vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismas nurodė, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. kaip UAB „The Dark“ dalyviui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „The Dark“ nebedirba nei vienas darbuotojas, o pareiškėjui priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė nuo 2017 m. spalio 31 d. nesudaro 1/3 jos įstatinio kapitalo. Teismas vertino, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

23. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė UAB „Anos kiemas“ verslo planą, tačiau jame nėra nurodyta jo sudarymo data, nurodyti tik 2018 metai, o dalyje „Pardavimų prognozė“ nurodyta, kad 2017 m. Bendrovės pajamos sudarė 262 483 Eur. Taigi anksčiausiai šis verslo planas galėjo būti sudarytas 2018 m. sausio 2 d., nors turėjo būti sudarytas ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, todėl šis dokumentas nepatvirtina, kad UAB „Anos kiemas“ veiklą vykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą. Teismas konstatavo, kad Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas – sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi. Kadangi pareiškėjas neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, pagrįstai atsisakė jam išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos gauti leidimą laikinai gyventi konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

24. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad jeigu atsakovui su 2018 m. vasario 14 d. prašymu pateiktas verslo planas buvo netinkamas ar neaiškus dėl tinkamai nenurodytos datos, jis, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 84.2 punktu turėjo teisę organizuoti užsieniečio apklausą ir pareikalauti pateikti papildomus dokumentus, nurodė, kad atsakovas turėjo teisę rinkti informaciją, ar užsienietis atitinka vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytų leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindų ir ar nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Tvarkos apraše nėra įtvirtinta besąlyginė Migracijos departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų, todėl jis neturi pareigos kiekvienu atveju kreiptis į užsienietį ir prašyti pateikti papildomus dokumentus, kadangi pareiga pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tenka būtent užsieniečiui. Atsakomybė už neveiksmingą naudojimąsi teise teikti papildomus įrodymus ar paaiškinimus tenka pačiam pareiškėjui. Teismas kitus tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentus vertino kaip perteklinius, neturinčius lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų neanalizavo.

III. 25. Pareiškėjas F. F. (toliau – ir apeliantas) padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti Departamento Imigracijos skyrių nauju sprendimu išduoti jam leidimą laikinai gyventi.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė esminių materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, aiškindamas bei taikydamas Įstatymo nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, todėl priėmė neteisėtą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas netyrė pareiškėjo pateiktų rašytinių įrodymų ir dėl jų įrodomosios reikšmės nepasisakė, tokiu būdu pažeisdamas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismo sprendime visiškai nepasisakyta ar atsakovo Sprendimas buvo pagrįstas išsamia pareiškėjo faktinės situacijos analize, ar vis dėlto buvo apsiribota tik Policijos departamento pateikta išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių saugumui ir neatlikti jokie papildomi tyrimo veiksmai, siekiant pagrįsti Policijos departamento išvadą.

27. Teismas vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, nors Sprendimas nei leidimo panaikinimas bei atsisakymas išduoti naują leidimą šia teisės norma nebuvo grindžiamas. Atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 4 straipsnyje yra reglamentuojama užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė bei nustatomos kompetentingos institucijos ir jų teisės bei pareigos. Tuo tarpu pagrindai, kuriais remiantis atsisakoma išduoti ar pakeisti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje yra nustatyti Įstatymo 35 straipsnyje, o leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus nustato Įstatymo 50 straipsnis. Pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas turi vertinti konkrečią užsieniečio padėtį bei pagrįsti keliamos grėsmės realumą ir akivaizdumą. Policijos departamento išvada yra tik tokio vertinimo sudedamoji dalis. Įstatymo normos, reglamentuojančios iš esmės tą patį teisinį santykį yra dviprasmiškos ir viena kitai prieštaraujančios. Viena vertus Migracijos departamentui yra suteikta išimtinė teisė priimti galutinį sprendimą dėl užsieniečių teisinės padėties Lietuvoje ir leidimo išdavimo ir/ar neišdavimo bei panaikinimo. Kita vertus ši Migracijos departamento sprendimo laisvė Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 5 dalių pagrindu yra apribojama Policijos departamento pateikiama išvada ir neleidžia priimti jokio kitokio sprendimo kaip tik atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi arba jį panaikinti, jeigu išvadoje yra nurodoma, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Įstatymo 50 straipsnyje, kuriame konkrečiai nurodomi leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, nėra sąlygos dėl Policijos departamento išvados kaip pagrindo leidimui panaikinti, jis nukreipia į Įstatymo 35 straipsnį, kuris įpareigoja Migracijos departamentą kaip instituciją, priimančią galutinį sprendimą dėl leidimo išdavimo ir/ar neišdavimo bei panaikinimo, vadovaujantis visomis faktinėmis aplinkybėmis ir nuspręsti ar surinkta informacija apie užsienietį leidžia spręsti apie jo galimos grėsmės realumą ir akivaizdumą.

28. Pareiškėjas, nepaisant teisinio reglamentavimo dviprasmiškumo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Migracijos departamentas, remdamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatytu imperatyvu, negalėjo nesivadovauti Įstatymo numatyta pareiga leidimą gyventi išduoti užsieniečiui tik tuo atveju, jei jis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, o gavęs Policijos departamento išvadą apie keliamą grėsmę, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 5 dalimi, privalėjo išduotą leidimą panaikinti. Teismas turėjo įvertinti tai, kad dėl Įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo užsienietis atsiduria tokioje situacijoje, jog sprendimas dėl leidimo išdavimo ir/ar neišdavimo (panaikinimo) tampa tiesiogiai priklausomas tik nuo Policijos departamento pateiktos išvados, kuri yra tik informacinio ir patariamojo pobūdžio vidinis dokumentas, ir kurio užsienietis neturi teisės apskųsti teismui. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reglamentavimas yra nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kuris suponuoja, jog teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius. Mano, kad Įstatymu negali būti sukuriama tokia teisinė situacija, kai leidimo išdavimo ir/ar neišdavimo (panaikinimo) klausimas yra apsprendžiamas vadovaujantis tik Policijos departamento išvada, neatliekant jokio papildomo vertinimo.

29. Šiuo atveju, palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, būtų sukurtas teisinis precedentas, kuomet užsieniečio teisinė padėtis būtų priklausoma tik nuo Policijos departamento teikiamos išvados. Atkreipia dėmesį, kad išvada yra rengiama vadovaujantis Lietuvos generalinio komisaro 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 5-V-758 patvirtintu Duomenų apie užsienietį tikrinimo, siekiant nustatyti, ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, ir išvados dėl grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei rengimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), kuris nėra norminis teisės aktas ir nedetalizuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų. Tačiau pagal Įstatymo 4 straipsnio reglamentavimą, išvada tampa vieninteliu dokumentu lemiančiu užsieniečio teisinę padėtį Lietuvoje, nors užsienietis neturi teisės jos apskųsti ir reikalauti jos pagrįstumo įvertinimo. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas ir atsakovas negali vadovautis Įstatymo 4 straipsnio nuostatomis, kaip panaikinančiomis pareigą išsamiai ištirti visas aplinkybes, susijusias už užsieniečio galimai keliama grėsme viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir Policijos departamento išvadomis remtis kaip neginčijamu faktu neanalizuojant jokių pareiškėjo pateiktų įrodymų bei argumentų, kuriais siekiam paneigti Policijos departamento pateiktos išvados pagrįstumą.

30. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti ir pasisakyti dėl pareiškėjo nubaudimo pagal ANK 488 straipsnį, t. y. ar viešosios tvarkos pažeidimai, už kuriuos jis buvo nubaustas kaip juridinio asmens vadovas, leidžia spręsti apie jo kaip asmens, siekiančio gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, grėsmę viešajai tvarkai. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad nuo 2017 m. liepos 16 d. jo vadovaujama įmonė dėl viešosios rimties trikdymo jokių pažeidimų nėra padariusi, taip pat pareiškėjo elgesio po šių pažeidimų padarymo, t. y. jo aktyvius veiksmus perkeliant naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ patalpas į kitą vietą, laiku sumokėtas baudas. Teismas turėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015, kad vadovaujantis Aprašu, galima situacija, kai ir nesant pakankamai duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių asmenį padarius nusikaltimą, įtarimus jam jau būtina pareikšti vien dėl to, kad šį asmenį būtų galima apklausti apie jam žinomas aplinkybes, atitinkamai formaliai taikant Aprašo 12.4 papunkčio nuostatas, lyg ir turėtų būti teikiama išvada, kad tokio asmens gyvenimas Lietuvos Respublikos gali grėsti viešajai tvarkai, tačiau aplinkybė, jog užsienietis yra įtariamas padaręs sunkų ar labai sunkų nusikaltimą, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, ir vien dėl to (tokių įtarimų pareiškimo) tokiam asmeniui turi būti atsisakoma išduoti ar pakeisti (panaikinti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Būtent remiantis šia nutartimi galima spręsti, jog Policijos departamento išvada negali tapti vieninteliu ir neginčijamu dokumentu, suteikiančiu teisę neatlikus papildomų tyrimo ir vertinimo veiksmų, atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi ar jį panaikinti.

31. Pareiškėjas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad UAB „Anos kiemas“, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes su 2018 m. vasario 14 d. pateiktu prašymu pateiktas verslo planas nepatvirtina, jog UAB „Anos kiemas“ veiklą vykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas šį argumentą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018, tačiau bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios. Pareiškėjas be verslo plano pateikė ir kitus dokumentus (darbo sutarčių kopijas, įmonės banko sąskaitos išrašą, sutarčių su tiekėjais sutartis, patalpų nuomos sutartis, PVM sąskaitas faktūras, įmonės darbuotojų draudimo polisus, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus, prekės ženklo „(duomenys neskelbtini)“ registracijos pažymėjimą), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje suformuotu precedentu, kadangi šiuo atveju įrodymų, kad UAB „Anos kiemas“ daugiau nei 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, vykdė veiklą pagrindžia ne tik pateiktas verslo planas, bet ir kiti įrodymai. Be to, Tvarkos aprašo 24.21 punkte yra sukonkretina Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo tvarka, t. y. aplinkybę, kad įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesiu iki kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, patvirtina ne tik pateiktas verslo planas, bet ir ūkinę komercinę veiklą patvirtinančios sutartys, šios įmonės banko sąskaitos išrašas, metinė pelno mokesčio deklaracija, patalpų nuomos sutartis ar pan. Dėl minėtų priežasčių teismas nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė pateiktam verslo planui ir nevertino bei nepasisakė dėl kitų pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės.

32. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus dėl to, kad atsakovas, nustatęs, jog su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nepateiktas 2017 m. verslo planas, neturėjo pareigos kreiptis į apeliantą dėl papildomų paaiškinimų, kadangi Tvarkos aprašo 71.2 punkto nuostatos įpareigoja Migracijos departamentą nustačius, jog nepakanka prašymą išduoti arba pakeisti leidimą pagrindžiančių duomenų, privalu apie tai informuoti pareiškėją ir nustatyti jam pagrįstą terminą reikiamiems dokumentams pateikti. Šiuo atveju atsakovas, nagrinėdamas jo prašymą dėl leidimo išdavimo ir nustatęs, jog pateiktas verslo planas yra netinkamas dėl nenurodytos datos, privalėjo apie tai informuoti apeliantą ir paprašyti pateikti patikslintą verslo planą, tačiau to nepadarė.

33. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dalyje dėl kitų skunde pateiktų argumentų nevertinimo, kaip neturinčių lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti. Pateiktu skundu pareiškėjas kėlė klausimą dėl jo atžvilgiu paskirtos kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ir atsakovo priimto sprendimo, kuriuo panaikintas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsisakyta išduoti naują leidimą dėl dviprasmiškos situacijos. Pagal Įstatymo 124 straipsnio nuostatas, užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos iki vizos arba leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos.

Buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas, jeigu užsienietis gyvena Lietuvos Respublikoje turėdamas leidimą gyventi, kuris yra panaikintas. Užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos.

Taigi vadovaujantis minėta Įstatymo nuostata ir palikus galioti Sprendimą, jo atžvilgiu negalės būti priimtas sprendimas dėl jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ir jis, vadovaudamasis paskirta kardomąja priemone, privalės neišvykti iš savo gyvenamosios vietos, tačiau jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje bus laikomas neteisėtu Įstatymo 39 straipsnio pagrindu ir jis neturės jokio jo teisinį statusą pagrindžiančio dokumento. Pažymi, kad Įstatymas nenumato, kaip turėtų būti sprendžiamas užsieniečio teisinis statusas pritaikius 124 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Vienintelis straipsnis, reglamentuojantis užsieniečio, kuris neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ar negrąžinamas į užsienio valstybę, teisinę padėtį yra Įstatymo 130 straipsnio 5 punktas, kuriame nustatyta, jog šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti. Tačiau nėra numatytos aplinkybės dėl užsieniečio neišsiuntimo iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 124 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Dėl šios priežasties palikus galioti atsakovo Sprendimą, pareiškėjas atsidurs teisiškai neapibrėžtoje situacijoje, o tokia jo padėtis yra nesuderinama su teisinio saugumo principu, reiškiančiu valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius.

34. Pažymi, kad ikiteisminis tyrimas, kuriame pareiškėjui pareikšti įtarimai, buvo pradėtas dar 2017 m. vasario 7 d. ir iki šiol tęsiamas, jis gali užtrukti dar ilgą laiką, todėl jis teisiškai neapibrėžtoje padėtyje gali išbūti ilgai, tai lemtų jo pamatinių žmogaus teisių, įtvirtintų ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, bet ir Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, pažeidimą, ir jis bus priverstas kreiptis į tarptautines institucijas pradedant teisminius procesus prieš Lietuvos valstybę. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas, kaip teisingumą įgyvendinanti institucija, negalėjo jo skunde išdėstytų argumentų dėl jo teisinės padėties neapibrėžtumo vertinti kaip neturinčių lemiamos juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti ir privalėjo juos analizuoti ir dėl jų pasisakyti.

35. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės ir teisės kreiptis į teisminę instituciją dėl pažeistų teisių ir laisvių gynybos principams ta apimtimi, kad šiame straipsnyje yra įtvirtinamos imperatyvios nuostatos dėl konkretaus sprendimo priėmimo Migracijos departamentui pagal kontroliuojančių institucijų teikiamas išvadas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, Migracijos departamentui nesuteikiant papildomos teisės vertinti pateiktų išvadų pagrįstumą bei užsieniečiui neužtikrinamos teisės skųsti kontroliuojančių institucijų pateiktų išvadų pagrįstumą, kurios turi tiesioginės įtakos užsieniečio teisėms ir pareigoms bei, ar Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 124 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtinam teisinės valstybės, teisėtų lūkesčių bei apibrėžtumo principams ta apimtimi, jog užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos, neišduodant jokio užsieniečio teisinę padėtį patvirtinančio dokumento ir taip sukuriant situaciją, jog užsieniečiui šio straipsnio prasme išvykti iš Lietuvos Respublikos yra neleidžiama, bet tuo pačiu metu neišduodamas joks jo buvimą Lietuvos Respublikoje pateisinantis dokumentas ir toks užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra laikomas neteisėtu.

36. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

37. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl įrodymų vertinimo, kadangi pirmosios instancijos teismo sprendime atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

38. Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad priimdamas Sprendimą, įvertino pareiškėjo socialinius, ekonominius bei kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad jis neturi ilgalaikių socialinių ar šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Policijos departamento išvadą, jog užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamento 2018 m. kovo 5 d. ir 2018 m. liepos 27 d. išvadose aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, negalėjo nesivadovauti Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga leidimą gyventi užsieniečiui išduoti tik tuo atveju, jei užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Šiuo atveju Migracijos departamentas, gavęs Policijos departamento išvadas, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, turėjo teisinį pagrindą ir privalėjo atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai daro nuorodą į nebeaktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje teigiama, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2013 m. gruodžio 16 d. įsakymas Nr. 5-V-979 nebuvo skelbiamas viešai prieinamoje Policijos departamento interneto svetainėje ir nebuvo norminis teisės aktas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalies prasme, kadangi aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Policijos departamentas ir teismas vadovaujasi viešai prieinamu 2015 m. rugpjūčio 31d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-758 priimant sprendimus užsieniečių atžvilgiu (LVAT 2018 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3941-662/2018), todėl nepagrįstais laiko pareiškėjo teiginius, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymas neatitinka norminio akto statuso, todėl juo negalima remtis vertinant ar užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

40. Pažymi, kad pareiškėjo minima Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartis nagrinėjamoje byloje yra neaktuali, kadangi byla buvo nagrinėjama pagal iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusio Įstatymo nuostatas, tačiau Migracijos departamento sprendimas priimtas jau įsigaliojus 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečiu teisinės padėties“ Nr. IX-2206 4. 24, 26, 35, 55, 90, 93, 106, 127, 140, 1401 straipsniu. X skyriaus pavadinimo pakeitimo ir įstatymo papildymo 341 straipsniu įstatymui Nr. XII-1894 (įstatymas įsigaliojo 2015 m. rugsėjo 1 d.), kurio tikslas - užtikrinti veiksmingesnę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei riziką keliančių užsieniečių migracijos kontrolę, mažinti tokių asmenų laikino ar nuolatinio apsigyvenimo Lietuvoje grėsmę, t. y. bylos buvo nagrinėjamos esant iš esmės skirtingam teisiniam reglamentavimui. Įstatymo pakeitimais (pvz., Įstatymo 4 straipsnio, 35 straipsnio 1 dalies 15 punkto) įstatymų leidėjas įtvirtino didesnę viešosios tvarkos, visuomenės interesų apsaugą, mažesnį šių interesų pažeidimų toleravimo lygį.

41. Nurodo, kad pareiškėjui yra pritaikyta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Taigi aplinkybė, kad pareiškėjui ne vien tik pareikštas įtarimas dėl sunkaus ir apysunkio nusikaltimų padarymo, o pareiškėjas yra pripažintas įtariamuoju, jam paskirta kardomoji priemonė (rašytinis pasižadėjimas neišvykti), lemia, kad Migracijos departamentas pagrįstai nesivadovauja administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015 padarytomis išvadomis. Šiuo atveju susiklostė visai kitokia faktinė situacija, kurią pirmosios instancijos teismas vertino tinkamai.

42. Atsakovo teigimu, nagrinėjamu atveju būtina vertinti pareiškėjo padarytų teisės pažeidimų visumą, ir tai, kad pareiškėjui inkriminuojama nusikalstama veika (yra įtariamas, kad būdamas UAB „Anos kiemas“ ir UAB „CLUB&LOUNGE“ direktoriumi, veikdamas bendra tyčia organizuotose grupėse darė sunkius, ilgai trunkančius nusikaltimus: pasinaudojant tariamais paslaugų pirkimais, apgaule, klastojant apskaitos dokumentus, šių įmonių naudai panaikino didelės vertės į valstybės biudžetą mokėtiną PVM, kurį bendrininkai pasidalino tarpusavyje) yra tiesiogiai susijusi su šiuo metu pareiškėjo vykdoma teisėta veikla Lietuvos Respublikoje.

43. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Kai pareiškėjo argumentai, kuriais jis grindžia savo skundą, yra akivaizdžiai nepagrįsti arba neturintys lemiamos reikšmės šiai bylai, teismas iš principo neturi pareigos įjuos išsamiai atsakyti. Skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, įvertino tiek Migracijos departamento, tiek ir pareiškėjo argumentus bei surinktus duomenis ir priėmė pagrįstą sprendimą.

44. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, jog UAB „Anos kiemas“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, nes su prašymu pateiktas UAB „Anos kiemas“ verslo planas nepatvirtina, kad Bendrovė veiklą vykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi naujausia LVAT praktika, kadangi tiek nurodytoje byloje, tiek šioje byloje buvo sprendžiamas verslo plano sudarymo datos klausimas, todėl tokio pobūdžio bylose toks aiškinimas dėl verslo plano parengimo datos atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Pareiškėjas nepaneigė, kad verslo planas, kaip ir nurodyta ginčijamame sprendime, buvo sudarytas vėliau nei prieš 6 mėnesius. Išvada, kad pareiškėjas ir jo Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, buvo padaryta nustačius tai, jog Bendrovės verslo planas neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje (bendrovė verslo planas sudarytas vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki minėto užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo).

Migracijos departamento vertinimu, šioje byloje yra aktuali naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, konstatavo, kad bendrovė be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo.

Nagrinėjamoje situacijoje Bendrovė objektyviai negalėjo pagal verslo planą vykdyti veiklos nuo 2017 m. birželio 19 d., nes Bendrovės verslo planas buvo parengtas tik 2017 m. lapkričio 20 d., t. y. vos prieš mėnesį iki pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo. Taigi, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes (pareiškėjo pateiktas verslo planas buvo sudarytas vėliau nei prieš 6 mėnesius iki jo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo) bei į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas ir jo Įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, t. y. pagrįstai atsisakė išduoti jam leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktą.

45. Atsakovas dėl prievolės informuoti pareiškėją, kad pateiktas verslo planas yra netinkamas, ir pareikalauti papildomų dokumentų, nurodo, kad pagal Tvarkos aprašo 17.5 ir 24.21 papunkčius būtent pareiškėjas turėjo pareigą pateikti dokumentus, patvirtinančius leidimo gyventi išdavimo (keitimo) pagrindą, taigi ir dokumentus, kad Įmonė ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą tenka būtent pareiškėjui, nei Įstatyme, nei teismų praktikoje nėra išskiriami konkretūs kriterijai, kuriais turėtų būti nustatomas tikslo užsiimti teisėta veikla egzistavimas. Vertinimo dalyką pirmiausia sudaro atitiktis formaliesiems kriterijams, t. y. nustatytų dokumentų ir informacijos pateikimas, tuomet yra vertinamas pateiktos informacijos turinys (nurodomų ketinimų realumas ir autentiškumas). Pareiga įrodyti ketinimų realumą ir autentiškumą tenka būtent pareiškėjui. Įrodinėjimo priemonės nėra griežtai apibrėžtos, todėl laikytina, kad pareiškėjas gali pats pasirinkti, kokiu būdu įrodyti savo ketinimų realumą ir autentiškumą.

46. Migracijos departamentas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginių, susijusių su jam pritaikytos kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir Migracijos departamento priimto Sprendimo, dėl kurio jis atsiduria dviprasmiškoje situacijoje, nurodo, kad taikomos kardomosios priemonės užsieniečiui, dėl kurių jis turi pareigą neišvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, negali turėti įtakos priimant sprendimą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą yra pagrindas išvadai, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Pažymi, kad pagal Įstatymo 124 straipsnio 3 dalį, užsieniečiui išvykti iš Lietuvos Respublikos neleidžiama ir sprendimas dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, grąžinimo, išsiuntimo ar prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei, atsakingai už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, negali būti priimtas, jeigu jam paskirta kardomoji priemonė arba taikoma laikinoji apsaugos priemonė, kurios apriboja jo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Šiuo atveju skundžiamu Sprendimu pareiškėjas nėra įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, todėl ir pareiškėjo pareigai tinkamai laikytis kardomųjų priemonių sąlygų minėtas sprendimas neturi jokios įtakos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 47. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

48. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

49. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2016 m. vasario 7 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui F. F., kuris yra UAB „The Dark“ dalyvis, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2019 m. vasario 10 d.

50. Pareiškėjas 2018 m. vasario 14 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad jis nėra UAB „The Dark“ dalyvis, o yra UAB „Anos kiemas“ dalyvis ir direktorius. Migracijos departamentas skundžiamu Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktų, 40 straipsnio 5 dalies ir 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, taip pat atsisakė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 14 punktų pagrindu.

51. Įstatymo 50 straipsnio, nustatančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punkte - nustatoma, kad priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, arba įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

52. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 1 punktas nustato, kad Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai, o 14 punkte - jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

53. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, priimtas nustačius, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).

54. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Migracijos departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pareiškėjas, kaip patvirtina administracinių nusižengimų registro išrašas apie asmeniui registruotus administracinius nusižengimus (pažeidimus) ir priimtus sprendimus per 5 metus, 2017 metais buvo 8 kartus nubaustas už administracinius nusižengimus pagal ANK 488 straipsnio dalį dėl to, kad būdamas naktinio klubo direktoriumi, atsakingu už klubo veiklą ir už triukšmo lygio kontrolės priežiūrą, neužtikrino, kad naktinio klubo veikla netrikdytų aplinkinių gyventojų ramybės ir poilsio, taip pat 1 kartą nubaustas už administracinį nusižengimą pagal ANK 416 straipsnio 3 dalį dėl to, kad vairuodamas automobilį mieste viršijo leistiną 60 km/val. greitį ir važiavo 88 km/val. greičiu.

Taip pat pareiškėjui yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo, t. y. pareiškėjas, būdamas Bendrovės direktorius, veikdamas bendra tyčia organizuotoje grupėje susitarė ir darė sunkų, ilgai trunkantį nusikaltimą: pasinaudodamas tariamais paslaugų pirkimais ir įformindamas realiai neįvykusius sandorius, apgaule, klastodamas apskaitos dokumentus, Bendrovės naudai panaikino didelės vertės į valstybės biudžetą mokėtiną PVM – 10 167 eurus, kuriuos bendrininkai pasidalino tarpusavyje.

Taip pat jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, veikdamas bendra tyčia organizuotoje grupėje iš anksto susitarė ir darė sunkų, ilgai trunkantį nusikaltimą: pasinaudodamas tariamais paslaugų pirkimais, apgaule, klastodamas apskaitos dokumentus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės į valstybės biudžetą mokėtiną PVM – 14 863,78 eurų, kuriuos bendrininkai pasidalino tarpusavyje. Taigi F. F. inkriminuojama veika už sunkų ir apysunkį nusikaltimus. Policijos departamentas pateikė Migracijos departamentui išvadą dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo, kurioje nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, atsakydamas į pakartotinį Migracijos departamento paklausimą, išvadoje nurodė, kad naujos informacijos, kurios pagrindu galėtų būti pakeistas priimtas sprendimas dėl minėto užsieniečio keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei, nėra.

55. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas Sprendime, tiek pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įvertinę pateiktų dokumentų visumą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Pareiškėjo apeliaciniame skunde šiuo klausimu išdėstyti argumentai taip pat aplinkybė, kad po 2017 m. liepos 16 d. pareiškėjo vadovaujama įmonė dėl viešosios rimties trikdymo jokių pažeidimų nėra padariusi, taip pat laiku sumokėjusi paskirtas baudas, perkėlus naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ patalpas į kitą vietą, nepaneigia Migracijos departamento ir pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytų faktinių aplinkybių.

56. Nesutiktina ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad Migracijos departamentas, panaikindamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovavosi išskirtinai tik Policijos departamento pateikta išvada ir nevertino kitų aplinkybių, kadangi, kaip matyti iš Sprendimo, Migracijos departamentas vertino ir kitas aplinkybes, taip pat tai, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių socialinių ar šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

57. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, kaip UAB „The Dark“ dalyviui, tačiau UAB „The Dark“ nedirba nei vienas darbuotojas, o pareiškėjui priklausančių šios bendrovės akcijų nominalioji vertė nuo 2017 m. spalio 31 d. nesudaro 1/3 jos įstatinio kapitalo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, pagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu jokių argumentų nenurodo, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo pagrindu nepasisako.

58. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad verslo planas nepatvirtina, jog UAB „Anos kiemas“ veiklą vykdo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą. Atitinkamai UAB „Anos kiemas“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pareiškėjas – sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti.

59. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, yra nurodęs, kad Bendrovė, be reikalavimų, susijusių su darbuotojais ir jiems mokamu darbo užmokesčiu, turi ne tik vykdyti steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, bet tokią veiklą turi vykdyti pagal verslo planą. Be to, Bendrovė tokią veiklą turi vykdyti tam tikrą nustatytą minimalų laikotarpį, t. y. bent pusę metų iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo išdavimo (žr., pvz., 2018 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4839-502/2018, 2018 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4637-575/2018). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju Bendrovės verslo planas anksčiausiai galėjo būti sudarytas 2018 m. sausio 2 d., nors turėjo būti sudarytas ne vėliau kaip prieš 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

60. Pažymėtina ir tai, kad byloje esančios 2017 m. rugpjūčio 31 d. sudarytos darbo sutartys, kiti finansiniai dokumentai nepatvirtina aplinkybės, kad Bendrovė veiklą vykdė ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjo kreipimosi dėl leidimo pakeitimo, t. y. iki 2018 m. vasario 14 d., todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes nurodytu klausimu ir priėjo prie neteisingų išvadų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes dėl verslo plano ir Bendrovės veiklos vykdymo, nenurodė. Sutiktina, kad Migracijos departamentas neturi pareigos kiekvienu atveju kreiptis į užsienietį ir prašyti pateikti papildomus dokumentus, kadangi pareiga pagrįsti savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tenka būtent užsieniečiui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai, susiję su Migracijos departamento pareiga kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų yra nepagrįsti.

61. Atkreiptinas dėmesys, kad Migracijos departamentas atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ne tik Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, bet ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

62. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su kitų skunde nurodytų argumentų vertinimu, pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog įstatyminis reikalavimas atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012 ir kt.).

63. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas - tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).

64. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, jog pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės kitaip vertina bylos duomenis, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą ir įrodymus vertino jo naudai. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos.

65. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su tuo, kad palikus galioti atsakovo priimtą sprendimą, pareiškėjo atžvilgiu negalės būti priimtas sprendimas dėl jo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y. negalės būti pritaikytos Įstatymo 124 straipsnio nuostatos, pažymi, kad šie pareiškėjo teiginiai nesusiję su bylos nagrinėjimo dalyku, todėl jų nevertina ir plačiau šiuo klausimu nepasisako.

66. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo 4 straipsnio ir 124 straipsnio 3 dalies konstitucingumo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 101 str. 3 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

67. Įvertinus tai, kad šioje byloje Įstatymo 124 straipsnio nuostatos netaikytinos, o teisėjų kolegijai teisiškai pagrįstų abejonių dėl Įstatymo 4 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai nekyla, teisėjų kolegija, pasinaudodama savo diskrecijos teise, į Konstitucinį Teismą dėl minėtų teisės akto nuostatų atitikties Konstitucijai nesikreipia.

68. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. F. (F. F.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė