2025-06-04 Nr. AB-9850-3-62-3-00505-2025-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-550-575/2025

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00505-2025-3

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo kooperatinės bendrovės „Kauno kredito unija“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo kooperatinės bendrovės „Kauno kredito unija“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas kooperatinė bendrovė „Kauno kredito unija“ (toliau – pareiškėjas, Kauno kredito unija) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2025 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. RVPT-2156 „Dėl kreditorinio reikalavimo į konfiskuotą turtą“ (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. vasario 3 d. prašymą Nr. 25/02/03-01 (toliau – ir Prašymas); 3) išaiškinti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.193 straipsnio 7 dalies nuostatą – kokie yra teisiniai būdai (tvarkos, reglamentavimai) konfiskuotam daiktui būti paimamam, realizuojamam, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimą tenkintų naujas daikto valdytojas ar valstybė (šiuo atveju VMI), t. y. kad nebūtų pažeisti pareiškėjo, kaip hipotekos kreditoriaus, teisėti lūkesčiai.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 20 d. nutartimi, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Prašymu kreipėsi į VMI, nurodydamas, jog Kauno kredito unija ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Helio statyba“ (toliau – Skolininkas) 2023 m. balandžio 13 d. sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Kredito sutartis). 2023 m. gegužės 9 d. maksimaliojo įkeitimo sutartimi (toliau – Sutartis) Kauno kredito unijos naudai įkeista Skolininkui nuosavybės teise priklausiusi transporto priemonė. Vadovaujantis Kredito sutarties nuostatomis, Skolininkui nevykdant kreditorinių įsipareigojimų, Unija 2024 m. balandžio 23 d. nutraukė Kredito sutartį dėl esminio jos pažeidimo ir, vadovaudamasi Kredito sutarties nuostatomis ir CK 4.216 straipsnio 1 dalimi, ketino nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą, t. y. ir į transporto priemonę. Transporto priemonę konfiskavus, Kauno kredito unija tokią teisę prarado ir dėl to patyrė žalą. Vadovaudamasi CK 4.219 straipsnio 2 dalimi ir 4.193 straipsnio 7 dalimi, konfiskavus transporto priemonę, Kauno kredito unija įgijo teisę į patirtos žalos atlyginimą, kurios dydis apibrėžiamas įkeisto daikto verte. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta ir įvertinus transporto priemonės vertę bei faktą, kad VMI transporto priemonę pardavė, t. y. transporto priemonė yra realizuota ir lėšos už jos pardavimą yra gautos, pareiškėjas, kaip įkeitimo kreditorius, reiškė kreditorinį reikalavimą dėl 5 630,00 Eur dydžio dalies Skolininko įsiskolinimo kredito unijai. Nurodytą įsiskolinimą pareiškėjas VMI prašė apmokėti pavedimu į jo nurodytą sąskaitą.

VMI Raštu, atsakydama į pareiškėjo Prašymą, informavo, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnį turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Vadinasi, įsiteisėjus atitinkamam procesiniam dokumentui, konfiskuoto turto savininkė tampa valstybė. Todėl teigti, kad už transporto priemonės pardavimą gautas lėšas VMI turi grąžinti buvusio transporto priemonės savininko skolai dengti, nėra teisinio pagrindo. VMI taip pat paaiškino, kad daikto konfiskavimas prilyginamas jo faktiniam žuvimui, nes savininkas netenka galimybės susigrąžinti jo natūra. Nurodė, kad pagal CK 4.224 straipsnio 1 dalies 2 punktą įkeitimas baigiasi žuvus įkeistam daiktui. Atsižvelgiant į tai, VMI padarė išvadą, kad transporto priemonės įkeitimas pasibaigė automatiškai, nes galioja taisyklė, jog, jei nėra daikto, nėra ir įkeitimo objekto. VMI Rašte taip pat pabrėžė, kad pagal CK 4.201 straipsnio 4 dalį įkeisto daikto atsitiktinio žuvimo rizika tenka įkaito davėjui, todėl jis, o ne valstybė, yra atsakingas kreditoriui už tinkamą prievolių vykdymą. VMI Rašte pareiškėjui išaiškino, kad jis turi išregistruoti 2023 m. gegužės 9 d. įkeitimą transporto priemonei, o dėl skolos išieškojimo iš kaltų asmenų civiline tvarka kreiptis į teismą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VMI išsamiai neištyrė ir neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių ir svarbių teisinių argumentų ir teisinio reglamentavimo dėl hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto, kai įkeistas daiktas yra konfiskuojamas, visiškai nevertino Prašymo nagrinėjimui reikšmingų aplinkybių, t. y. kad teisės aktai aiškiai numato hipotekos kreditoriaus teisių gynimo ir apsaugos mechanizmą, o tik formaliai pateikė jam teisės aktų reikalavimus neatitinkantį, visiškai neargumentuotą skundžiamą aktą. Tokie VMI veiksmai, pareiškėjo nuomone, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo ir išsamumo principus, neatitinka CK nuostatų, reglamentuojančių hipotekos kreditoriaus teises ir esminius principus, todėl pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo Prašymo turinį, skundo argumentus, padarė išvadą, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekia žalos, kilusios skolininkui neįvykdžius Kredito sutarties sąlygų, atlyginimo. Taigi, teismas apibendrino, kad iš esmės yra kilęs civilinio teisinio pobūdžio ginčas. Pareiškėjas Rašto teisėtumą, be kita ko, ginčijo ir atitikimo VAĮ reikalavimams aspektu, tačiau teismas nusprendė, kad šiuo atveju VMI, atsakydama į pareiškėjo Prašymą, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip konfiskuoto daikto, kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, valdytojas, ir jos veiksmus teismas visų pirma privalės vertinti pagal hipotekos kreditoriaus teises ir daikto konfiskavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas. Administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti ginčų, kurie kyla iš civilinių teisinių santykių.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundą dėl reikalavimo panaikinti VMI Raštą teismas atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Panaikinus pagrindinį reikalavimą, teismas nutarė, kad yra teisinis pagrindas atsisakyti priimti ir išvestinius reikalavimus (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo Prašymą; 2) panaikinti VMI Raštą; 3) įpareigoti VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą, argumentuodamas, jog VMI veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip konfiskuoto daikto, kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, valdytojas. Pareiškėjo nuomone, teismo padaryta išvada yra nepagrįsta ir neargumentuota. Teismas nenurodė teisės akto, kuris numatytų išimtį, jog šiuo atveju VMI veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip privatus daikto savininkas ir jam teisės aktų reikalavimai (CK 4.193 str.) nėra taikomi.

Pareiškėjas vadovaujasi CK 4.198 straipsnio 1 dalimi, 4.193 straipsniu, 4.224 straipsnio 1 dalimi ir daro išvadą, kad nurodytas reglamentavimas aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia hipotekos kreditoriaus teises į įkeistą (hipoteka užtikrintą) daiktą (įkeisto daikto vertę). Vadovaujantis CK 4.219 straipsnio 2 dalimi ir 4.193 straipsnio 7 dalimi, konfiskavus transporto priemonę, pareiškėjas įgijo teisę į įkeisto, o vėliau konfiskuoto, daikto vertę. Taip pat, konfiskavus transporto priemonę, pareiškėjas įgijo teisę į patirtos žalos atlyginimą, kurios dydis apibrėžiamas įkeisto daikto verte. Pareiškėjo vertinimu, tai, kad Kauno kredito unija turi teisę reikšti kreditorinį reikalavimą dėl konfiskuotos, ir hipoteka pareiškėjo naudai įkeisto, transporto priemonės vertę, dar nereiškia, jog VMI, realizuodama konfiskuotą transporto priemonę, veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o tarp šalių yra susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.

VMI, realizuodama konfiskuotą daiktą, veikia kaip viešojo administravimo subjektas, o ne kaip privatus turto valdytojas. Pareiškėjas su Prašymu į VMI kreipėsi kaip į viešojo administravimo subjektą, kuriam įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka yra pavesta vykdyti viešojo administravimo funkciją – realizuoti konfiskuotą daiktą. Įstatymas aiškiai numato, kad tais atvejais, kai konfiskuotas daiktas dar yra ir įkeistas hipoteka, hipotekos kreditoriaus reikalavimą tenkina atitinkamai naujasis daikto valdytojas ar valstybė, bet ne daugiau, negu yra įkeisto daikto vertė. Įstatymas nenumato jokios išimties, kada ši norma gali būti netaikoma. Šiuo atveju, viešojo administravimo subjektas, realizuodamas konfiskuotą, o tuo pačiu ir įkeistą hipoteka, turtą, nesivadovavo teisės aktų reikalavimais ir tokiais veiksmais sukėlė žalą pareiškėjui (ABTĮ 17 str. 1 d. 3 p.).

Pareiškėjas pažymi, kad VMI, nepaisydama CK 4.193 straipsnyje numatytos viešojo administravimo subjekto pareigos, atsisakė tenkinti Kauno kredito unijos Prašymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Prašymo turinį, skundo argumentus, nustatė, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekia žalos, kilusios skolininkui neįvykdžius Kredito sutarties sąlygų, atlyginimo. VMI, atsakydama į pareiškėjo Prašymą, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip konfiskuoto daikto, kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, valdytojas, ir jo veiksmus teismas visų pirma privalės vertinti pagal hipotekos kreditoriaus teises ir daikto konfiskavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas; administraciniams teismams nepriskirtina nagrinėti ginčų, kurie kyla iš civilinių teisinių santykių. Atsižvelgiant į tai, teismas apibendrino, jog iš esmės yra kilęs civilinio teisinio pobūdžio ginčas, todėl pareiškėjo skundą atsisakė priimti.

Pareiškėjo vertinimu, teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą, argumentuodamas, jog VMI veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip konfiskuoto daikto, kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, valdytojas. Pareiškėjo nuomone, teismo padaryta išvada yra nepagrįsta ir neargumentuota. Teismas nenurodė teisės akto, kuris numatytų išimtį, jog šiuo atveju VMI veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip privatus daikto savininkas ir jam teisės aktų reikalavimai (CK 4.193 str.) nėra taikomi.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (be kita ko) laikytis rūšinio bylų teismingumo taisyklių.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.).

ABTĮ 22 straipsnio 2 dalyje ir CPK 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja. Taigi vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis.

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė ir savivaldybės, kaip viešieji asmenys, per tam tikras institucijas vykdo dvejopas funkcijas. Be tam tikrų valdžios, t. y. viešojo administravimo, funkcijų, tiek valstybė, tiek savivaldybės vykdo ir ūkinę komercinę veiklą, dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip civilinių teisinių santykių subjektai. Dalyvaudamos šiuose santykiuose, valstybė ar savivaldybės atlieka veiksmus, priima sprendimus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys tam tikrus civilinius teisinius santykius (subjektines civilines teises bei pareigas). Viešojo administravimo institucijų veikla, šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti pripažinta viešuoju administravimu. Administravimo institucija tokiu atveju veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių subjektas ir jos priimti aktai (atlikti veiksmai), dalyvaujant tokiuose santykiuose, nepakeičia santykių pobūdžio. Jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikytinas civiliniu ir nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nutartį byloje Nr. T-70-10).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, siekia žalos, kilusios skolininkui neįvykdžius Kredito sutarties sąlygų, atlyginimo. Nagrinėjamu atveju iš esmės yra kilęs civilinio teisinio pobūdžio ginčas, o VMI, atsakydama į pareiškėjo Prašymą, veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, tačiau kaip konfiskuoto daikto, kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, valdytojas, ir jos veiksmus teismas visų pirma privalės vertinti pagal hipotekos kreditoriaus teises ir daikto konfiskavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad VMI veiksmai pažeidžia VAĮ, išsamiai neištyrė ir neišnagrinėjo visų faktinių aplinkybių ir svarbių teisinių argumentų, teisinio reglamentavimo dėl hipotekos kreditoriaus teisės patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto, kai įkeistas daiktas yra konfiskuojamas, nevertino Prašymo nagrinėjimui svarbių aplinkybių. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo keliamas ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo skundo priėmimo, t. y. administracinė byla nebuvo išnagrinėta iš esmės ir pareiškėjo naudai nebuvo priimtas joks galutinis teismo sprendimas (ABTĮ 40 str. 1 d.), pareiškėjo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo kooperatinės bendrovės „Kauno kredito unija“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius