A-143-1714-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-1714/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01518-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija 38 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui Igoriui Romaškevičiui,

atsakovo atstovėms Giedrei Penikienei ir Eglei Rauktienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. L. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotam asmeniui „Swedbank“, AB dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. L. R. (toliau – pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Komisijos gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti (toliau – Komisija) 2011 m. gegužės 31 d. sprendimą, kuriuo nebuvo leista trečiajam suinteresuotam asmeniui bankui „Swedbank“, AB (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) priimti jos prašymą atidaryti santaupų atkuriamąją sąskaitą mirusio vyro E. R. (E. R.) vardu, ir šį prašymą patenkinti – įpareigoti Komisiją leisti bankui „Swedbank“, AB priimti jos prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą mirusio vyro E. R. vardu.

Pareiškėja nurodė, kad Komisija klaidingai aiškino jos prašymo turinį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 1109 „Dėl gyventojų santaupų atkūrimo akcinėje bendrovėje Lietuvos taupomajame banke“. Pažymėjo, kad po vyro E. R. mirties ji paveldėjo visą jo turtą, įskaitant pinigines lėšas bankuose. E. R. turėjo ir atkuriamąją sąskaitą, prašymas buvo teikiamas jo vardu. Dėl to Komisija turėjo nagrinėti prašymą, vertindama, kad realizuojamos būtent E. R. teisės. Pabrėžė, kad ji turi tokias pačias teises kaip paveldėtoja.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir atsakovas), atsiliepimu į skundą (b. l. 127–129) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad 2011 m. vasario 25 d. prašymas atidaryti atkuriamąją sąskaitą buvo pateiktas E. R. vardu, nors jis mirė (duomenys neskelbtini). Pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 5 straipsnį, atkuriamoji sąskaita atidaroma indėlininko (jam mirus, jo turto paveldėtojo) raštišku prašymu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 298 patvirtintų Komisijos gyventojų prašymams atidaryti atkuriamąją sąskaitą nagrinėti nuostatų (toliau – Komisijos nuostatai) 4 punktą, dokumentai, patvirtinantys priežastis, dėl kurių gyventojas praleido nustatytą terminą, teikiami iki 1998 m. kovo 31 d. Nustatyta, kad pareiškėja visų reikalaujamų dokumentų Komisijai nepateikė, t. y. nepateikė dokumento, patvirtinančio priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas. Pareiškėjos vyras iki mirties nepasinaudojo teise atkurti savo santaupas ir nesikreipė į Komisiją. Gyventojų santaupų atkūrimo procesas vyko ilgiau nei 10 metų, apie jį plačiai buvo skelbiama visuomenei, todėl manytina, kad E. R. išreiškė savo valią. Dėl to Komisija pagrįstai nusprendė, kad nėra pagrindo trečiajam suinteresuotam asmeniui leisti priimti prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 120–121) prašė spręsti ginčą teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad E. R. vardu banke nuo 1991 m. vasario 26 d. iki 1993 m. birželio 24 d. buvo atidaryta sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), kuriai galėjo būti atkuriamos santaupos 2 179 Lt sumai. Pagal Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymą atkuriami indėliai, sukaupti Lietuvos valstybiniuose bankuose iki 1991 m. vasario 26 d., jei šių indėlių likučiai nėra sumažėję iki 1992 m. gegužės 1 d. ir iki 1993 m. birželio 24 d., draudimo sutarčių įmokos, sutaupytos Valstybinėje draudimo įstaigoje iki 1991 m. vasario 26 d. ir neišmokėtos gyventojams iki 1993 m. birželio 24 d., taip pat kitos lėšos. Atkuriamoji sąskaita buvo atidaroma indėlininko (jam mirus, turto paveldėtojo) raštišku prašymu, kurį jis turėjo pateikti bankui nuo 1997 m. spalio 15 d. iki 1998 m. kovo 31 d., o tiems, kurie dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių nustatytu laikotarpiu nesikreipė į banką, buvo sudaryta galimybė kreiptis į Komisiją. 2010 m. lapkričio 25 d. nustatytos galutinės santaupų atkūrimo datos: gyventojai, kurie 1998 m. buvo pateikę bankui dokumentus dėl santaupų atkūrimo, bet lėšos jiems nepervestos, nes per tą laiką pasikeitė jų sąskaitų duomenys arba pateikti duomenys buvo netikslūs, turėjo kreiptis iki 2011 m. rugpjūčio 31 d.; gyventojai, kurie iki 1998 m. kovo 31 d. dėl pateisinamų priežasčių nesikreipė dėl savo santaupų, turėjo kreiptis iki 2011 m. kovo 31 d. E. R. dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo iki 1998 m. kovo 31 d. nesikreipė, todėl pareiškėja, kaip paveldėtoja, turėjo teisę kreiptis į Komisiją. Tik gavęs Komisijos sprendimą bankas galėtų atidaryti sąskaitą. Pažymėjo, kad šiuo metu gyventojų santaupų atkūrimo procesas yra baigtas ir E. R. priklausiusios lėšos nebegali būti atkurtos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu (b. l. 145–150) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl Komisijos atsisakymo priimti sprendimą dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo teisėtumo. Teismas vadovavosi Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo (redakcija iki 2011 m. liepos 31 d.) 2 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1, 8 dalimis, 5 straipsnio 1, 5 dalimis, 7 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1109 1.1, 1.4 punktais, Komisijos nuostatų (redakcija iki 2011 m. liepos 31 d.) 4, 5.1 punktais, Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo ir jį keitusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsniu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos vyras E. R. iki savo mirties 2009 m. gegužės 22 d. į Komisiją su pareiškimu leisti bankui priimti prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą nesikreipė. Pareiškėja atitinkamą prašymą Komisijai pateikė 2011 m. vasario 25 d., kartu pridėjo dokumentus: 2011 m. vasario 25 d. prašymą atidaryti santaupų atkuriamąją sąskaitą Nr. 5024087, pareiškėjos paso kopiją ir paveldėjimo teisės liudijimą. 2011 m. vasario 25 d. prašyme Nr. 5024087 nurodyta, kad atkuriamoji sąskaita bus atidaryta E. R. vardu, tačiau taip pat nurodyta, kad prašoma atidaryti atkuriamąją sąskaitą ir atkurtas santaupas pervesti pareiškėjos vardu, atkuriamoji sąskaita atidaroma paveldėtojo vardu, prašymą pasirašė pareiškėja.

Atsižvelgiant į tai, teiginys, kad pareiškėja, teikdama šį prašymą, nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimo Nr. 1109 1.4 punkto nuostatos, jog, paveldėjus mirusio indėlininko atkuriamas santaupas, atkuriamoji sąskaita atidaroma paveldėtojo vardu, nepagrįstas. Pažymėjo, kad asmuo, kreipdamasis dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo, turi pateikti Lietuvos Respublikos piliečio pasą arba dokumentą, įrodantį, kad jis nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Bylos medžiaga patvirtina ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėja paminėtų dokumentų nepateikė.

Be to, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsniu, tuo atveju, kai asmuo yra praleidęs Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, t. y. iki 1998 m. kovo 31 d. nesikreipė dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo, tokį prašymą asmuo gali iki 2011 m. kovo 31 d. pateikti Komisijai ir kartu pridėti dokumentus, patvirtinančius priežastis, dėl kurių gyventojas praleido nustatytąjį terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja dokumentų, įrodančių šio termino praleidimo priežastis, nepateikė, todėl teismas pripažino, kad ji neįvykdė reikalavimo, nustatyto Komisijos nuostatų 4 punkte.

Pažymėjo, kad Komisija nagrinėjo tik tuos gyventojų prašymus, jeigu buvo pateikti visi teisės aktuose, reglamentuojančiuose santaupų atkūrimą, nurodyti dokumentai. Šiuo atveju visi reikalingi dokumentai nebuvo pateikti, todėl teismas padarė išvadą, kad Komisijos sprendimas, priimtas 2011 m. gegužės 31 d. posėdyje, kurio metu buvo nuspręsta atsisakyti leisti atidaryti atkuriamąją sąskaitą, buvo teisėtas. Teismas, be kita ko, pažymėjo, kad pareiškėja, formuluodama skundo dalyką teismui, neteisingai nurodė, jog ginčijamas Komisijos 2011 m. gegužės 31 d. protokolinis sprendimas, įformintas 2011 m. birželio 7 d. raštu, yra administracinis sprendimas, ir prašė jį panaikinti.

Atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15, 22, 88 straipsnius, 2 straipsnio 14 dalį, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1, 2 dalis, teismas padarė išvadą, kad esminis individualaus administracinio akto požymis – konkrečių teisinių pasekmių nustatymas tam tikram asmeniui arba jų grupei. Todėl ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims sukelia atitinkamas teisines pasekmes.

Pareiškėjos prašomu panaikinti raštu jai nėra nustatomos teisės ar pareigos, yra atsisakoma atlikti veiksmus. Teisės akto priskyrimo administraciniam aktui klausimas yra sprendžiamas ne vien pagal teisės akto pavadinimą, jame nurodytą apskundimo tvarką ar jame vartojamas sąvokas, bet pagal tikrąjį teisės akto turinį, nustatomą pagal administraciniam sprendimui būdingus požymius. Ginčijamame rašte buvo nurodyta informacija dėl atsisakymo atlikti veiksmus, todėl teisme turi būti reiškiamas reikalavimas tik dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas taip pat pažymėjo, jog, remiantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, Komisija baigė veiklą 2011 m. liepos 31 d., o nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. yra pripažinti netekusiais galios teisės aktai, kurie reglamentavo Komisijos veiklą. Atsižvelgiant į tai, gyventojų santaupų atkūrimo procesas šiuo metu yra baigtas, ir pareiškėjos paveldėtos lėšos taip pat negalėtų būti atkurtos, nes nėra teisinio pagrindo šiam veiksmui atlikti. Komisijai baigus savo veiklą, toks subjektas negali būti įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus, šio subjekto teisių ir pareigų neperėmė kiti subjektai, todėl neatsiranda ir procesinių teisių perėmimo klausimas.

Komisija neturėjo procesinio subjektiškumo, t. y. nebuvo juridinis asmuo. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (kuri įgaliojo šioje byloje atstovauti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją), nėra įsipareigojusi perimti Komisijos teises ir pareigas, todėl pareiškėjos reikalavimas negali būti tenkinamas, įpareigojant atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus. Teismas akcentavo, kad Komisija baigė veiklą 2011 m. liepos 31 d., pareiškėja kreipėsi į teismą 2011 m. liepos 11 d. Bylos dalis dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Komisijos sprendimą negalėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 ar 5 punktuose numatytais pagrindais, nes šių punktų turinys leidžia daryti išvadą, kad nuostatos, likvidavus subjektą, kuris buvo bylos šalis ir ginčo teisinis santykis neleidžia perimti teisių, gali būti taikomos tik pareiškėjo atžvilgiu.

Dėl šios nuostatos teismas padarė išvadą, kad byla negali būti nutraukta vadovaujantis procesinio pobūdžio prielaida, jog nėra vienos iš ginčo šalių. Teismas pažymėjo, jog pareiškėja, kaip savo vyro turto paveldėtoja, inicijavo neteisminį administracinį procesą, norėdama įgyvendinti savo vyro teisę atkurti santaupas. Tokia pareiškėjos, kaip paveldėtojos, teisė yra nustatyta paminėtuose teisės aktuose, tačiau pareiškėja, kaip įpėdinė, negali turėti daugiau teisių negu palikėjas, nes paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) įpėdiniams pagal testamentą (Civilinio kodekso (toliau – CK) 5.1 str.).

Taigi pareiškėja, įgyvendindama palikėjo, kuris buvo praleidęs įstatymo nustatytą terminą teisinę reikšmę turintiems veiksmams atlikti, teises, neabejotinai turėjo pagrįsti termino praleidimo priežastis. Palikimo atsiradimas vėlesniu laiku, negu palikėjas galėjo įgyvendinti savo teises, nesudaro pagrindo pripažinti termino praleidimo svarbia priežastimi. Termino praleidimo priežastys pagal paminėtus teisės aktus turi būti siejamos su asmeniu, kuris buvo santaupų savininkas, bet ne su asmeniu, kuriam, kaip turto paveldėtojui, teisės aktai suteikė teisę įgyvendinti palikėjo neįgyvendintą teisę.

Be to, šiuo metu terminas atlikti teisinę reikšmę turinčius veiksmus yra pasibaigęs, tai yra materialinio teisinio pobūdžio terminas, teisės aktai šiuo metu nenumato galimybės atnaujinti šį terminą, todėl toks klausimas ir negali būti sprendžiamas. Tai nėra ieškinio senaties terminas, todėl jo taikymas nepriklauso nuo ginčo šalių ar jo praleidimo priežasčių; teismas, konstatavęs jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, neturėtų teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl pažeistos teisės gynimo. Dėl nurodytų motyvų teismas padarė išvadą, kad pareiškėja negalėtų ginti savo teisės kreipdamasi į bendrosios kompetencijos teismą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 576–578 str.) dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.

Todėl nebuvo pagrindo pareiškėjai siūlyti tikslinti savo reikalavimus bei spręsti klausimą dėl bylos perdavimo bendrosios kompetencijos teismui. Paminėti veiksmai būtų pernelyg nutolę nuo teismo procesui būdingo šalių dispozityvumo principo, pagal kurį teismas nagrinėja bylą ir priima sprendimą pagal šalių pareikštus reikalavimus (ABTĮ 86 str.).

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 154) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pasibaigus pirminiam atsakovui, jo teises pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymą perėmė naujas atsakovas – Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

2. Tai, kad E. R. nesikreipė su atitinkamu prašymu, neturi teisinės reikšmės, nes jis mirė iki norminio akto nustatyto termino pabaigos, todėl negalėjo tokia teise pasinaudoti. Ši teisė, kaip bet kuri turtinė teisė, buvo paveldėta. Ji ja turi teisę pasinaudoti.

3. Ji yra teisės, dėl kurios kreipėsi į teismą, subjektas, nes kreipėsi paveldėjimo santykių pagrindu. Todėl aplinkybė dėl jos teisinio statuso Lietuvoje neturi reikšmės. Ji atitinka įstatymo nurodytus reikalavimus.

4. Teismas klaidingai aiškino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 9 d. nutarimą Nr. 1109, taip pat klaidingai interpretavo prašymo turinį. E. R. 1997 m. birželio 20 d. gyveno Lietuvos Respublikoje ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Ji pagal bendrą paveldėjimo liudijimą ir pagal CK paveldėjimo santykius reglamentuojančias teisės normas turi tokias pat teises, kaip ir E. R., ji turi teisę teikti prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą jo vardu, prašymas turi būti tenkinamas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 158–161) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Komisija neturėjo procesinio subjektiškumo, t. y. nebuvo juridinis asmuo. Nei viename iš aukščiau paminėtų teisės aktų nėra numatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar kuri kita valstybės institucija taps Komisijos teisių ir pareigų perėmėja. Komisijai baigus savo veiklą 2011 m. liepos 31 d., joks subjektas negali būti įpareigotas atlikti tam tikrus veiksmus. Gyventojų santaupų atkūrimo procesas šiuo metu yra baigtas, paveldėtos lėšos negalėtų būti atkurtos, nes nebėra teisinio pagrindo šiam veiksmui atlikti.

2. Nuo gyventojų santaupų atkūrimo proceso pradžios iki apeliantės vyro mirties buvo praėję daugiau nei 10 metų, apie jį visuomenei buvo plačiai skelbiama žiniasklaidoje, bankų skyriuose, todėl E. R., nesikreipdamas į Komisiją, taip išreiškė savo valią.

3. Apeliantė, įgyvendindama mirusio vyro teises ir 2011 m. vasario 25 d. pateikdama prašymą atidaryti santaupų atkuriamąją sąskaitą, turėjo pagrįsti įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastis, tačiau tokių priežasčių nebuvo nurodyta, apeliantė nepateikė šias aplinkybes pagrindžiančių dokumentų. Termino praleidimo priežastys turėjo būti siejamos su tuo asmeniu, kuris buvo santaupų savininku, šiuo atveju su apeliantės mirusiu vyru, o ne su apeliante. Palikimo atsiradimas vėlesniu laiku, negu palikėjas galėjo įgyvendinti savo teises, nesudaro pagrindo pripažinti termino praleidimo svarbia priežastimi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad pareiškėja, siekdama atidaryti savo vyro E. R. (mirusio (duomenys neskelbtini)) banke turėtų santaupų (2 179 Lt) atkuriamąją sąskaitą, 2011 m. vasario 25 d. padavė Komisijai prašymą leisti tai padaryti trečiajam suinteresuotam asmeniui. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti nustatyta (išaiškinta) šio pareiškėjos prašymo teisinė reikšmė.

Kolegija pažymi, kad tokio pobūdžio prašymo padavimas Komisijai buvo numatytas Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Šioje dalyje nurodyta, kad gyventojai, praleidę santaupų atkūrimo terminą - iki 1998 m. kovo 31 d. – (šis terminas buvo nustatytas Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo) dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių, rašytinį prašymą atidaryti atkuriamąją sąskaitą gali pateikti Komisijai iki 2011 m. kovo 31 d. Komisija nagrinėja tik tuos gyventojų prašymus, jeigu yra pateikti visi teisės aktuose, reglamentuojančiuose santaupų atkūrimą, nurodyti dokumentai. Komisija veiklą baigia 2011 m. liepos 31 d. Iš Komisijos veiklą reglamentavusių ir iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. galiojusių Komisijos nuostatų 5.1 punkto (bylai aktuali 2009-09-11 nutarimo Nr. 974 redakcija) matyti, kad į Komisijos kompetenciją, be kita ko, įeidavo funkcija nagrinėti gyventojų pareiškimus leisti bankui priimti prašymus atidaryti atkuriamąją sąskaitą tais atvejais, kai gyventojai praleido Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą - iki 1998 m. kovo 31 d. - dėl nuo jų nepriklausančių priežasčių. Aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad (bylai aktualiu klausimu) Komisija yra specialus viešojo administravimo subjektas, kompetentingas tirti paminėto termino (iki 1998-03-31) praleidimo priežastis ir spręsti šių priežasčių svarbumo klausimą. Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostata dėl galimybės pateikti prašymus atidaryti atkuriamąją sąskaitą iki 2011 m. kovo 31 d. kartu su nuostata apie Komisijos darbo baigimą 2011 m. liepos 31 d. reiškia, kad prašymų pateikimo galutinis terminas (iki 2011-03-31) yra naikinamasis terminas, t. y. aptariamo pobūdžio prašymai po šio termino suėjimo negali būti pateikiami nei Komisijai, nei kitam subjektui.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymu (specialiu teisės aktu, kuris buvo priimtas siekiant sureglamentuoti teisinius santykius dėl buvusios okupacinės sovietinės valdžios nusavintų indėlių, sukauptų Lietuvos valstybiniuose bankuose iki 1991 m. vasario 26 d., atkūrimo) buvo nustatytas terminas, iki kurio indėlininkas (jam mirus, jo turto paveldėtojas) galėjo pateikti tuometiniam AB bankui „Hansabankas“ raštiškus prašymus dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo - iki 1998 m. kovo 31 d. Pastebėtina, kad būtent šio termino praleidimo priežasčių nagrinėjimui yra skirtos aukščiau nurodytos Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Komisijos nuostatų 5.1 punkto nuostatos. Pasisakydama dėl šio termino (iki 1998-03-31) reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija taip pat pažymi, kad jis yra skirtas Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo aptartiems subjektams – indėlininkams, o jiems mirus, jų turto paveldėtojams. Tai reiškia, kad tik šie asmenys nurodyto termino (iki 1998-03-31) eigoje galėjo pateikti paminėtus prašymus dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo. Tai taip pat reiškia, kad šio termino praleidimo priežastys yra sietinos tik su tuo asmeniu, kuris buvo jo (praleisto termino) taikymo subjektas, t. y. kuris šio termino eigoje, o ne vėliau, Gyventojų santaupų atkūrimo įstatymo taikymo prasme buvo (galėjo būti) laikomas indėlininku arba mirusio indėlininko turto paveldėtoju. Nagrinėjamoje situacijoje pareiškėja nepriklausė šių asmenų kategorijai, nes paveldėjimo teisė į jos vyro turtą atsirado vėliau, po vyro mirties (duomenys neskelbtini). Todėl, laikantis aukščiau paminėtų Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies ir Komisijos nuostatų 5.1 punkto reikalavimų, jos paduotame aptariamame 2011 m. vasario 25 d. prašyme turėjo būti nurodytos ir atitinkamais dokumentais patvirtintos priežastys, dėl kurių jos vyras E. R. (o ne ji) buvo praleidęs paminėtą terminą (iki 1998-03-31) pateikti prašymą dėl atkuriamosios sąskaitos atidarymo.

Iš aptariamo pareiškėjos 2011 m. vasario 25 d. prašymo matyti, kad pareiškėja tokių priežasčių nenurodė (b. l. 3). Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies taikymo prasme tai yra pagrindas Komisijai nenagrinėti pareiškėjos paduoto prašymo iš esmės. Todėl konstatuotina, kad Įstatymo nustatytos pareiškėjos (kaip buvusio indėlininko turto paveldėtojos) teisės nagrinėjamoje situacijoje nebuvo pažeistos. Tai yra pagrindas teismui atmesti pareiškėjos paduotą skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys