2019-01-30 Nr. AB-2801-3-62-3-00789-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-201-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00789-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 36 500 Eur turtinės žalos ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą bei procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. kovo 17 d. gavęs iš Kauno apygardos teismo baudžiamosios bylos medžiagą elektroniniu formatu, tą pačią dieną Kybartų PN direktoriui pateikė prašymą leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas per parą. Nurodė, kad Kybartų PN direktorius 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 7/1-638 jo prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog tokie leidimai jau buvo išduoti, todėl susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga pareiškėjas galėjo anksčiau. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad paskutinio leidimo galiojimo terminas baigėsi 2017 m. kovo 15 d., todėl toks Kybartų PN direktoriaus atsakymas (administracinis aktas) yra niekinis ir neteisėtas. Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju yra viena iš sąlygų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti.

3. Pareiškėjo teigimu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2016 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. V-125 34.8 punktas nustato Kybartų PN direktoriui (pavaduotojui, atliekančiam direktoriaus funkcijas) pareigą suteikti jam leidimą naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas per parą, o šios pareigos nevykdymas yra neteisėta veika Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnio prasme. Pareiškėjo nuomone, tikroji priežastis, dėl kurios jo teisė naudotis asmenine nuosavybe (kompiuteriu) neteisėtai apribota, yra ta, jog jis kompiuteriu rašo skundus teismams ir kitoms institucijoms, domisi teisės aktais, teismų sprendimais, konsultuoja kitus nuteistuosius pažeistų teisių gynimo klausimais, todėl jo teisių pažeidimas turi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 33 straipsnio (draudimo persekioti už kritiką) pažeidimo požymių.

4. Pareiškėjas patirtą turtinę žalą vertina 100 Eur suma už vieną parą, skaičiuojant nuo 2017 m. balandžio 6 d., o neturtinę žalą – 10 000 Eur suma. Pareiškėjas turtinę žalą grindė Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotu precedentu byloje Ganea v. Maldova, o neturtinę žalą – atsakovo atstovo neteisėtais veiksmais pažeidžiant jo konstitucines teises (Konstitucijos 33 str. nuostatas).

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad laisvės atėmimo vietos direktorius gali nuteistiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą, tačiau teisės aktai tokios imperatyvios pareigos nenustato, todėl įstaigos direktoriui suteikiama diskrecijos teisė ir sprendimą jis gali priimti atsižvelgdamas į konkrečios situacijos aplinkybes. Pažymėjo, kad pareiškėjui leidimas naudotis kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą buvo pratęstas šešis kartus (bendras terminas du metai ir vienas mėnesis). Mano, kad pareiškėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga kompiuterinėje laikmenoje.

7. Atsakovas teigė, kad nuteistas asmuo turi ne tik teises, laisves bet ir įstatymų nustatytus apribojimus. Atsakovo nuomone, pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo grindžiami vien samprotavimais ir prielaidomis. Akcentavo, kad Kybartų PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistųjų teisė naudotis kompiuteriais nustatyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) 96 straipsnyje, o Kalėjimų departamento direktorius, vykdydamas BVK 96 straipsnio 2 dalies nuostatą, 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtino Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Minėto Aprašo VI skyriuje nustatyti bendrieji elektros prietaisų naudojimo reikalavimai, o VII skyriuje reglamentuojama naudojimosi kompiuteriais tvarka.

10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Aprašo 30, 32–34 punktų nuostatas, padarė išvadą, jog nuteistojo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti, o šią teisę įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai pataisos įstaigų administracijai suteikia diskreciją nustatyti ilgesnį nei numato bendroji taisyklė (ne ilgiau kaip 3 val. per parą) naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką, jei lengvosios ar paprastosios grupės laikymo sąlygų nuteistasis to prašo ir jis realiai atitinka kurį nors iš Aprašo 34 punkte nurodytų kriterijų. Teismui nekilo abejonių dėl nuteistųjų teisės naudotis kompiuteriu iki 3 valandų per parą apribojimo teisėtumo, kadangi nuteistųjų elgesys visą parą laike yra privalomai reglamentuojamas (dienotvarkėje), nuteistas asmuo turi ne tik teises, laisves, bet ir BVK nustatytas pareigas su apribojimais.

11. Pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų pažeidžiant jo konstitucines teises ar laisves, kadangi byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo persekiojamas už kritiką.

12. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 ir 2016 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016 pateiktais išaiškinimai, jog BVK 96 straipsnio nuostatas įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai, priimti kompetentingų subjektų jiems įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai.

13. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad pareiškėjas ne kartą teikė prašymus dėl leidimo naudotis kompiuteriu iki 8 valandų per parą ir jo prašymai Kybartų PN direktoriaus buvo patenkinti. Įvertinęs tai, kad paskutiniojo leidimo naudotis kompiuteriu 8 valandas per parą galiojimo terminas baigėsi 2017 m. kovo 15 d., teismas pripažino, jog teisė naudotis kompiuteriu iš pareiškėjo nėra atimta, t. y. jis turi teisę naudotis kompiuteriu 3 valandas per parą dienotvarkėje nustatytu metu. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad garso įrašas, su kuriuo norėjo susipažinti pareiškėjas, trunka 45 min., todėl teismas vertino, jog pareiškėjui, turinčiam teisę naudotis kompiuteriu 3 valandas per parą, įmanoma susipažinti su 45 min. trukmės garso įrašu.

14. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes teismas sprendė, kad atsakovas, pasinaudodamas jam teisės aktais suteikta diskrecijos teise ir neišduodamas pareiškėjui leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 valandas per parą, teisės aktų reikalavimų nepažeidė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Kybartų PN direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. rašte Nr. 7/1-638, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas per parą 6 mėnesių laikotarpiui, nurodyta apskundimo tvarka ir terminas, tačiau byloje nėra duomenų, jog nesutikdamas su atsakymu pareiškėjas jį ginčijo.

15. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, sprendė, jog nėra vienos iš būtinųjų sąlygų atsakovo atstovo civilinei atsakomybei kilti. Pabrėžė, kad pareiškėjui buvo pasiūlyta nurodyti, kuo pasireiškė prašoma priteisti neturtinė žala bei pateikti prašomos priteisti turtinės žalos dydį patvirtinančius įrodymus, tačiau pareiškėjas jam suteikta teise nepasinaudojo, nepatikslino skundo aplinkybių, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų. Dėl nurodytų priežasčių teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju nėra paties turtinės ir neturtinės žalos pasireiškimo fakto, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo išreikalauti įrodymus, kurie pagrįstų melagingus atsakovo atstovo teiginius, spręsdamas, jog prašomi išreikalauti įrodymai neturi reikšmės sprendimo priėmimui.

III. 17. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą, grąžinti administracinę bylą nagrinėti iš naujo kitos sudėties teismui arba priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai.

18. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, jog teismas, nepriteisdamas jam žalos atlyginimo, pažeidė jo teisę į teisingą teismą, kadangi asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra konstitucinis principas. Akcentuoja, kad atsisakęs atlyginti jam padarytą žalą, teismas veikė priešingai oficialiai konstitucinei doktrinai, kas sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą pripažinti kaip neteisėtą ir panaikinti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad jis turėjo subjektinę teisę skųsti Kybartų PN direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 7/1-638, tačiau ne pareigą. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju pasirinkto iš karto reikalauti atlyginti žalą dėl minėto rašto priėmimo, o ne ginčyti jį instancine tvarka. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime pasisakė dėl informacijos nepateikimo apie minėto rašto apskundimą.

20. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kybartų PN direktorius turi diskrecijos teisę suteikti galimybę nuteistajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 valandas per parą. Mano, kad jo prašymo leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas per parą tenkinimas buvo ne Kybartų PN direktoriaus diskrecija, o pareiga, kurią atsisakęs vykdyti Kybartų PN direktorius pažeidė jo teises ir padarė žalą.

21. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas skundo argumentus, susijusius su konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimu, atmetė nepagrįstai, kadangi savo išvadų nemotyvavo. Pabrėžia, kad teismo skundžiamame sprendime pateiktas vertinimas dėl jo galimybes realizuoti subjektinę teisę naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku.

22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų pataisos namų, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino visą jam pateiktą medžiagą, objektyviai ištyrė byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš Kybartų PN direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 7/1-638 netenkinto prašymo leisti jam naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas per parą.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

26. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

27. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas jam žalos atlyginimo, pažeidė jo teisę į teisingą teismą, kadangi asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas yra konstitucinis principas.

28. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju, nenustačius visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą pagrįstai atmestas.

30. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

31. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai: iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, iš jų – ir Kybartų PN direktoriaus 2017 m. balandžio 6 d. raštą Nr. 7/1-638, bei jų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinkantis ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Taigi byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į teisingą teismą pažeidimą.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kybartų PN direktorius turi diskrecijos teisę suteikti galimybę nuteistajam naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 valandas per parą. Pareiškėjo nuomone, jo prašymo leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu 8 valandas per parą tenkinimas buvo ne Kybartų PN direktoriaus diskrecija, o pareiga.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl nuteistųjų teisės naudotis asmeniniais kompiuteriais išaiškinta, kad nuteistųjų teisė naudotis kompiuteriais nustatyta BVK 96 straipsnyje, tačiau ji nėra absoliuti. Teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nesuteikiama nuteistiesiems drausmės grupės laikymo sąlygomis. Paprastosios ir lengvosios grupių laikymo sąlygomis nuteistieji asmeniniais kompiuteriais gali naudotis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ir patys apmokėti už sunaudotą elektros energiją, o pažeidus nustatytą naudojimosi tvarką, pataisos įstaigos direktoriaus motyvuotu nutarimu kompiuteris iš nuteistojo gali būti paimtas ir saugomas. Šią teisę įgyvendinantys poįstatyminiai teisės aktai pataisos įstaigų administracijai suteikia diskreciją nustatyti ilgesnį nei numato bendroji taisyklė (ne ilgiau kaip 3 val. per parą) naudojimosi asmeniniu kompiuteriu laiką, jei lengvosios ar paprastosios grupės laikymo sąlygų nuteistasis to prašo ir jis realiai atitinka kurį nors Kalėjimų departamento direktorius 2016 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. V-125 patvirtino Elektros prietaisų įsigijimo, perdavimo ir naudojimosi laisvės atėmimo vietų įstaigose tvarkos aprašo 34 punkte nurodytą kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-309/2013, 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-346-552/2016). Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjas, Kybartų PN direktorius turi teisę, o ne pareigą, leisti nuteistajam (suimtajam) naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau nei 3 valandas per parą, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad laisvės atėmimo vietos direktoriaus ar jo įgalioto pareigūno diskrecija leisti nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą nėra absoliuti. Tai reiškia, kad laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip 3 valandas per parą tik paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, kurie atitinka vieną ar kelias Aprašo 34 punkte nurodytas sąlygas.

34. Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes ir tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė