2021-11-17 Nr. AB-24152-3-61-3-02008-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2690-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02008-2020-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „HK Prekyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „HK Prekyba“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės sienos apsaugos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „HK Prekyba“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT), 28,73 Eur; 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. UAB „HK Prekyba“ transporto priemonė 2020 m. balandžio 19 d. išvažiavo į Latvijos Respubliką per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi. Kelionės tikslas – šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda maršrutu Rėzeknės stotis–Karsavos stotis (Latvijos Respublika)/Pytalovo stotis (Rusijos Federacija) ir jų pateikimas Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Taigi pareiškėjo darbuotojai, kurių gyvenamoji ir darbo vieta yra Visaginas, vyko į komandiruotę į Latvijos Respubliką kaip ekipažas ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis.

Pateikus dokumentus (užsakymą atsiųsti darbuotojus į Daugpilį (Latvijoje) šilumvežių palydai), pareigūnai pripažino, kad išvykstantys pareiškėjo darbuotojai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – ir Nutarimas) nustatytas judėjimo per sieną sąlygas. Atitinkamai, pareiškėjo transporto priemonei ir ja važiavusiems pareiškėjo darbuotojams buvo leista kirsti Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos sieną per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi.

Įvykdžius užsakymą ir tą pačią dieną grįžtant į nuolatinę darbo bei gyvenamąją vietą (Visaginas) per tą patį tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynės–Medumi pareigūnams buvo pateikti ne tik anksčiau teikti, bet ir papildomi dokumentai (automobilio techninis pasas ir įgaliojimas pareiškėjo darbuotojui A. B. vykti į Latviją pareiškėjo automobiliu ir pasirašyti dokumentus). Tačiau pasienio pareigūnas (jo numeris 0358) nusprendė, kad darbuotojai O. S. ir A. B. grįžtant nėra ekipažo nariais.

Kadangi nebuvo leista kirsti sienos per šį postą, teko važiuoti per Saločiai–Grenstalė punktą. Pareigūnas rėmėsi Nutarimo 3.1.2.1 papunkčiu. Nesutikdamas su tokiu pareigūno sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į VSAT elektroniniu paštu su atitinkamu paklausimu. Atsakovas pateikė atsakymą. Pareiškėjui nesutinkant su šiuo atsakymu, jo atstovas kreipėsi į atsakovą elektroniniu paštu su 2020 m. balandžio 28 d. pretenzija, prašydamas pripažinti, kad pareigūnas suklydo. Pateikdama atsakymą atsakovo atstovė atsisakė tai padaryti.

2.2. Pareigūnų teisės aktų interpretacija ir pareigūnų veiksmai ne tik sukėlė pareiškėjui nuostolių, kuriuos prašoma priteisti, bet ir apribojo pareiškėjo veiksmus ir tolimesnį verslą (jeigu karantino režimas bus sugriežtintas arba po panaikinimo vėl bus įvestas), tikėjosi, kad teismas pateiks interpretaciją, kuri sukurs teisinį apibrėžtumą.

2.3. Nutarimo 3.1.2.1 papunktyje įtvirtinta formuluotė leido pareiškėjui kirsti sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi. Pareiškėjas rėmėsi Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio pirmajame sakinyje įtvirtinta teises norma, o atsakovas – antrajame. Antrosios teisės normos taikymas apribotas sąlygos „Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių“. Tai reiškia, kad pėstieji arba asmeninės paskirties transporto priemone važiuojantys vairuotojai ir keleiviai sieną gali kirsti tik per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Saločiai–Grenstalė, o visi kiti asmenys – ir per kitus postus.

2.4. Atsakymas į pretenziją rodė, kad, atsakovo nuomone, šios teisės normos lingvistinis aiškinimas neatitinka teleologinio aiškinimo, tačiau jis nepateikė jokio teisės akto, kuris tai pagrįstų. Šioje situacijoje nėra jokio pagrindo nukrypti nuo lingvistinio Nutarimo aiškinimo, iš kurio seka, kad per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi judėjimas buvo apribotas atsižvelgiant būtent į tai, ar vykstama asmeniniais ar darbo tikslais.

2.5. Net jeigu interpretuojant pagal atsakovą, pareiškėjo darbuotojai turėjo teisę kirsti sieną per Smėlynė–Medumi punktą. Atsakovo Nutarimo 3.1.2.1 punktą interpretuoja taip, kad tik ekipažui ir įgulų nariams, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis. Apie pareiškėjo veiklą turi būti sprendžiama pagal tai, kuo jis faktiškai užsiima. Viena pagrindinių pareiškėjo veiklų yra šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda, jų pateikimas pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Tai reiškia, kad pareiškėjas vykdo komercinius tarptautinius vežimus. Darbuotojams nebuvo leista įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi, kai jų kelionės tikslas buvo – šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda maršrutu Rėzeknės stotis–Karsavos stotis (Latvijos Respublika)/Pytalovo stotis (Rusijos Federacija) ir jų pateikimas Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Darbuotojai vykdė lokomotyvų ir šilumvežių palydovų funkcijas, todėl tuo metu, kai jie kirto sieną važiuodami į Latvijos Respublikos, jie važiavo ne į darbo vietą (kaip nurodo atsakovas), o į konkretaus užsakymo vykdymo vietą, kadangi jų darbo vieta ir nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174 patvirtintos Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklių analizė rodo, kad palydovas dėl savo funkcijų gali ir turi būti pripažįstamas traukinio ekipažo ir įgulų nariu, kadangi be palydovų vežimas geležinkelių transportu apskritai nėra įmanomas.

2.6. Ankstesni VSAT veiksmai rodė, kad pareiškėjas turėjo teisę kirsti sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi. Nuo karantino įvedimo pareiškėjo darbuotojai jau kelis kartus važiuodami pirmyn ir atgal kirto sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi. 2020 m. balandžio 30 d. tie patys pareiškėjo darbuotojai pėsčiomis kirto sieną per tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi su tikslu transportuoti 4 šilumvežius iš Daugpilio stoties (Latvija) į Valčiūnų stotį (Lietuva). Pasienio pareigūnams buvo pateikti su šia komandiruote susiję dokumentai asmenų tapatybės nustatymo dokumentai, darbuotojų pažymėjimai, Akto TU-25kopija, 2020/04/30 d. laiškas Nr. 26/04 (palydovų iškvietimas), pažymėjimai krovinį lydinčiam asmeniui. Pasienio pareigūnai leido jiems kirsti sieną, nereikalaujant iš jų, prieš dešimt dienų įvažiavusių į Lietuvą, izoliacijos, kaip to reikalauja Nutarimo 3.1.5 punktas. Tokiu būdu jie buvo pripažinti ekipažo ir įgulu nariais, kuriems taikoma išimtis dėl izoliacijos. Pasienio pareigūnai nesusiejo ekipažo ir įgulų narių atliekamo sienos kirtimo su krovinio vežimu sienos kirtimo momentu. Kitaip tariant, krovinio vežimas yra pagrindas sienai kirsti net jeigu sienos kirtimo metu krovinys nėra faktiškai vežamas, bet siena kertama su tikslu gauti krovinį ir jį vežti. Pareiškėjas galėjo pagrįstai tikėtis, kad ir šį kartą jokių trukdymų nebus.

2.7. Jeigu pareigūnai būtų praleidę pareiškėjo transporto priemonę, ji būtų turėjusi įveikti dar apie 28,9 km atstumą iki Visagino. Vietoj to, pareiškėjo transporto priemonė įveikė apie 455 km atstumą. Taigi dėl atsakovo pareigūnų veiksmų pareiškėjo transporto priemonė turėjo įveikti papildomai apie 426 km, todėl papildomos kuro sąnaudos buvo apie 30,246 litrų: 426 km papildomo atstumo x 7,1 vidutinė degalų normos 100 km. 2020 m. balandžio 19 d. buvo įsigytas dyzelinas už 0,95 Eur už litrą. Atitinkamai, pareiškėjo nuostoliai sudarė 28,73 Eur (0,95 Eur x 30,246 litrų).

3. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad nesutinka su skundu ir rėmėsi šiais argumentais:

4.1. Pagal Žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 21 straipsnio 1 dalį karantino tikslas – nustatyti specialias asmenų darbo, gyvenimo, poilsio, judėjimo sąlygas, apribojimus ir tvarką bei ūkinės ir kitokios veiklos sąlygas, apribojimus ir tvarką ir taip riboti užkrečiamųjų ligų plitimą. Siekdama riboti viruso COVID-19 plitimą, Vyriausybė Nutarimu (redakcija galiojusi nuo 2020 m. balandžio 15 d. iki 2020 m. balandžio 22 d.) patvirtino karantino rėžimą, pagal kurį Lietuvos Respublikos piliečiams be kita ko buvo uždrausta išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, išskyrus atvejus, kai jie grįžta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, vyksta į darbo vietą, yra ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu (3.1.4 p.).

4.2. Pareiškėjo darbuotojai O. S. ir A. B. 2020 m. balandžio 19 d. atvyko į tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą Smėlynė–Medumi su tikslu išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respubliką. Savo išvykimui pagrįsti minėti asmenys VSAT pareigūnams pateikė dokumentus tame tarpe ir Darbo pažymėjimą Nr. 02 ir Nr. 03, kuriuos įvertinę VSAT pareigūnai, vykdantys sienos kirtimo kontrolę, nustatė, kad asmenys O. S. ir A. B. dirba įmonėje „HK Prekyba“ lokomotyvų (šilumvežių) palydovais.

4.3. Pareiškėjo teiginys neva jo darbuotojams O. S. ir A. B. 2020 m. balandžio 19 d. buvo leista išvykti iš Lietuvos Respublikos teritorijos į Latvijos Respubliką kaip ekipažų ar įgulų nariams, vykdantiems komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis nėra pagrįstas jokiais įrodymais ir akivaizdžiai neatitinkantis tikrovės bei klaidinantis. Pareiškėjo darbuotojai nelaikytini įgulos ar ekipažo nariais. Nei viename teisės akte, reglamentuojančiame geležinkelio transportą, nėra pateikta „šilumvežio ar lokomotyvo palydovo“ sąvoka. 2002 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/59/EB yra tik mašinisto sąvoka.

4.4. Pareiškėjas neįrodė, kad vykdo komercinius krovinių pervežimus. Geležinkelio vežėju laikoma licencijuota įmonė. Tokios licencijos pareiškėjas neturėjo. Krovinių vežimui krovininėmis transporto priemonėmis taip pat reikalinga licencija, kurios pareiškėjas neturėjo. Taip pat nepateikė dokumentų, įrodančių, kad veikla susijusi su tarptautiniais komerciniais vežimais geležinkeliais. Pareiškėjas nors ir teikia šilumvežių/lokomotyvų palydovų paslaugas, tačiau ne tarptautinius komercinius vežimus. Todėl pareiškėjo darbuotojus 2020 m. balandžio 19 d. traktavo kaip vykstančius į savo darbo vietą ir pagal Nutarimo 3.1.4 punktą leido jiems išvykti iš Lietuvos į Latviją atlikti darbo funkcijų.

4.5. Atsakovas sutiko su pareiškėjo pateikta Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio dviejų teisės normų analize, jog pirmoji teisės norma savo pobūdžiu yra bendroji, o antroji – specialioji. Antrosios teisės normos hipotezėje yra nurodyti konkretūs jos taikymo atvejai: „Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių <...>“. Automobilis (duomenys neskelbtini) pagal registracijos liudijimą priskirtas M1 klasei. Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimų, patvirtintų Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 2B-479 (toliau – ir Reikalavimai) tokiai klasei priskiriama transporto priemonė, skirta keleiviams vežti, turinti ne daugiau kaip 8 sėdimas vietas keleiviams ir 1 sėdimą vietą vairuotojui (lengvasis automobilis) (8.1 papunktis). Automobilio naudojimo paskirtis turi būti nustatoma pagal priskyrimą atitinkamai kategorijai pagal Reikalavimus, o ne pagal tai, kam priklauso. Todėl pagrįstai VSAT pareigūnas 2020 m. balandžio 19 d. traktavo, kad transporto priemonė yra asmeninės paskirties ir nepraleido į Lietuvą iš Latvijos grįžtančių pareiškėjo darbuotojų pro Smėlynės–Medumi postą.

4.6. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kaip ir Europos Sąjungos valstybės, uždarydamos vidaus sienas ir įvesdamos vidaus sienų kontrolę, mažindamos valstybės sienos perėjimo punktų skaičių, siekė ne apriboti ar apsunkinti prekių ir asmenų judėjimą, o apsaugoti savo šalis nuo COVID-19 plitimo. Norint užtikrinti laisvą prekių judėjimą per Lietuvos Respublikoje arba perėjos teritoriją, būtina sudaryti tam sąlygas, jog vežėjai, vykdantys tarptautinius komercinius pervežimus, galėtų nekliudomai per kuo įmanoma trumpesnį laiką kirsti Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Todėl tarptautinių komercinių vežėjų atžvilgiu Nutarimo nuostatos numato išimtis ne tik dėl galimybės nekliudomai kirsti valstybės sieną bet kuriame veikiančiame valstybės sienos perėjimo punkte, bet ir išimtis dėl 14 dienų izoliacijos laikymosi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad šias esmines bylos aplinkybes:

6.1. Pareiškėjo darbuotojai O. S. ir A. B. 2020 m. balandžio 19 d. automobiliu (duomenys neskelbtini) vyko į Latviją atlikti darbo funkcijų, t. y. lydėti šilumvežį iš Latvijos Rėzeknės stoties pasienio į Karsavos stotį (Latvijos Respublika)/Pytalovo stotį (Rusijos Federacija).

6.2. Išvykstant iš Lietuvos į Latviją pareiškėjo darbuotojai buvo praleisti per Smėlynės–Medumi pasienio punktą su Latvija, o grįžtant per tą patį punktą praleisti nebuvo, todėl turėjo grįžti per Saločiai–Grenstalės punktą.

6.3. Pareiškėjo manymu, jo darbuotojai grįžtant iš Latvijos per pasienio punktą Smėlynės–Medumi punktą nepraleisti neteisėtai, turėjo daryti lanką iki punkto Saločiai–Grendstalė, todėl pareiškėjas patyrė žalą.

7. Teismas įvertino tai, kad Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2020 m. kovo 16 d. 00.00 val. paskelbė karantiną. Nutarimo 3.1 punkte nustatyti asmenų judėjimo per valstybės sieną ribojimai, o 3.1.2 punkte buvo nustatyti sienos kirtimo punktai. Šio punktų redakcijos keitėsi kelis kartus. Ginčui aktuali redakcija įsigaliojo 2020 m. balandžio 1 d. Pagal ją 3.1.1 punkte buvo nustatyta: „Uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus užsieniečius, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktiniai, globėjai), taip pat ekipažų ir įgulų narius, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo tarptautinius komercinius vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat asmenis, turinčius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje <...>“.

Nutarimo 3.1.2.1 punkte buvo nustatyta, kad „valstybės sienos kirtimas vykdomas per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: automobilių kelių: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė, Būtingė–Rucava, Smėlynė–Medumi, Medininkai–Kamenyj Log, Raigardas–Privalka, Kybartai–Černyševskoje, Panemunė–Sovetsk, Šalčininkai–Benekainys, Lazdijai–Aradninkai. Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją leidžiamas tik per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus:

Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė. Diplomatiniam transportui leidžiama vykti per visus automobilių kelių valstybės sienos perėjimo punktus. Išimtiniais atvejais, gavus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimą, asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respubliką leidžiamas ir per kitus šiame papunktyje nurodytus tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus.“ Nutarimo 3.1.4 punktu buvo uždrausta Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus atvejus, kai jie grįžta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, vyksta į savo darbo vietą, yra ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu.

8. Teismas sistemiškai aiškindamas aptartą teisinį reguliavimą nustatė, kad buvo siekiama maksimaliai apriboti asmenų judėjimą per sieną, tačiau daromos išimtys, susijusios su krovinių gabenimu (komerciniais pervežimais), darbu kitoje šalyje, taip pat grįžtant į gyvenamąją vietą.

9. Teismas nurodė, kad Nutarimo 3.1.2.1 punkto formuluotė „Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas <...>“ lingvistiškai aiškintina taip, kad ji yra skirta asmenų judėjimui per sieną, joje aptariama situacija, kai sieną kerta asmuo kaip toks, t. y. sienos kirtimo tikslas ir yra asmens judėjimas, o ne komercinio pervežimo (pvz., krovinių gabenimo) atlikimas. Taip pat formuluotėje nurodoma automobilio „asmeninė paskirtis“, t. y. požymis siejamas su automobilio paskirtimi, o ne su automobilio priklausymu darbdaviui (kaip įrodinėja pareiškėjas). Teleologinis (tikslu paremtas) aiškinimas taip pat rodė, kad buvo siekiama sukurti preferencinį (palankesnį) režimą krovinių judėjimui. Taigi, teismo vertinimu, Nutarimo 3.1.2.1 punktas aiškintinas kaip sienos kirtimui asmenims, neatliekantiems komercinio pervežimo, vykstant per sieną asmeninės paskirties lengvaisiais automobiliais sudarantis mažiau palankias sąlygas nei atliekant komercinius pervežimus (pvz., gabenant krovinius). Nebuvo ginčo, kad pareiškėjo darbuotojai per sieną iš Latvijos vyko lengvuoju automobiliu ir nei krovinio, nei keleivių negabeno, kelionės tikslas buvo jų pačių (asmenų) grįžimas į Lietuvą, taigi naudojo automobilį asmeninei paskirčiai.

10. Pareiškėjas teigė, kad jo darbuotojai laikytini tarptautinį komercinį vežimą atlikusios įgulos nariais. Teismas nurodė, kad Tarptautinį krovinių vežimą geležinkeliais reglamentuoja COTIF sutarties B priedas – CIM (Vienodosios tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės), taip pat Tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS). Pagal SMGS 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį, tiesioginis tarptautinis krovinių vežimas pagal SMGS važtaraščius tarp stočių, nurodytų 3 straipsnio 2 paragrafe, kuriame nurodyti pervežimai tarp skirtingų šalių stočių. Iš pareiškėjo pateikto dokumento (skundo 1 priedas) buvo matyti, kad jo darbuotojai turėjo dalyvauti tarptautiniame pervežime geležinkeliais, nes buvo užsakoma paslauga palydai viename iš tarptautinio vežimo etapų. Krovinių vežimo geležinkelių transportu taisyklėse, patvirtintos gabenimo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2000 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 174, (pvz., 39 punkte, 56.2 punkte, kt.) numatoma, kad krovinius lydi siuntėjo palydovai. Nors 2002 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/59/EB atskirai nėra aptariama šilumvežio palydovo sąvoka, bet ši direktyva ir reguliuoja tik traukinio mašinistų sertifikavimo sąlygas. Šioje direktyvoje numatyti kiti traukinio brigados nariai, atliekantys su sauga susijusias užduotis – traukinyje esantys darbuotojai, kurie nėra traukinio mašinistai, bet padeda užtikrinti traukinio, vežamų keleivių ir prekių saugumą.

11. Teismo vertinimu, Nutarimo 3.1.1 punkte sąvoka „ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo tarptautinius komercinius vežimus visų rūšių transporto priemonėmis“ nesuponuoja baigtinio tokių asmenų sąrašo. Šiuo požiūriu nėra pagrindo sutikti su pozicija, kad ekipažų ir įgulų nariais gali būti pripažinti tik įmonių, kurios savo vardu atlieka pervežimus ir turi pervežimo licencijas, darbuotojai. Tokia išvada grindžiama tuo, kad komercinio tarptautinio vežimo vykdyme gali dalyvauti ne tik pervežimo sutartį sudariusi įmonė, bet ji gali pasitelkti ir kitus asmenis sutarties vykdymui. Kitoks aiškinimas nepagrįstai susiaurintų įmonių galimybes pasirinkti ekonomiškai pagrįstus sprendimus. Kita vertus, svarbu įvertinti, ar sienos kirtimas tiesiogiai susijęs su tarptautiniu komerciniu vežimu. Šiuo atveju pareiškėjo darbuotojai parvyko iš vietos, kurioje vykdė darbo funkcijas, susijusias su tarptautiniu vežimu. Visgi sienos kirtimo metu jų funkcijos nebuvo susijusios su komercinio vežimo vykdymu, jie tik grįžo į nuolatinę darbo/gyvenamą vietą. Apskritai, jų darbo funkcijos vežimo vykdyme niekada ir nebuvo susijusios su Lietuvos–Latvijos sienos kirtimu. Taigi dalyvavimas komerciniame vežime buvo pernelyg tolimame ryšyje nuo sienos kirtimo Medumi–Saločiai punkte. Kertant Latvijos–Lietuvos sieną pareiškėjo darbuotojai vyko lengvuoju automobiliu kaip asmenys be įsipareigojimų, susijusių su komercinio vežimo sutartimi. Taigi ir dėl šių motyvų teismas laikė, kad sienos kirtimą vykdė tik asmenys (be krovinių) asmeninės paskirties lengvuoju automobiliu, taigi tokia situacija pateko į Nutarimo 3.1.2.1 punkto antro sakinio taikymo sritį. Todėl VSAT atsisakymas juos praleisti per Smėlynės–Medumi punktą buvo teisėtas.

12. Pareiškėjas rėmėsi tuo, kad tiek prieš 2020 m. balandžio 19 d., tiek po to (galimai balandžio 30 d.) jo darbuotojams buvo leista kirsti sieną per Smėlynės–Medumi punktą. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad balandžio 19 d. darbuotojai buvo praleisti neišbuvus 14 d. izoliacijoje, taigi VSAT traktavo juos kaip ekipažų ar įgulų narius, vykdančius komercinius vežimus. Pareiškėjo vadovas nurodė, kad pats kartu su darbuotojais 2020 m. dar ir balandžio 7 ar 8 d. kirto sieną. Pareiškėjas iš to kildino teisėtus lūkesčius, kad visais atvejais jam bus leista kirsti valstybės sieną būtent Smėlynės–Medumi punkte.

13. VSAT atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad, turimais duomenimis, pareiškėjo darbuotojai per Smėlynės postą 2020 m. balandžio 16 d. atvyko, kadangi siena su Latvija yra vidinė Europos Sąjungos, visi įvažiavimo atvejai nebuvo fiksuoti. Taip pat paaiškino, kad galėjo būti ir kiti atvejai, kai pareigūnai dėl neįprastos ir greitai besikeičiančios situacijos galėjo klysti ir praleisti darbuotojus per ginčo punktą. Nurodė, kad pareiškėjui dar iki 2020 m. balandžio 19 d. turėjo būti žinoma, kad jo darbuotojams nebus leidžiama kirsti sienos per ginčo punktą, kas matyti iš pareiškėjo 2020 m. balandžio 17 d. rašto.

14. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo darbuotojai neturėjo teisės atvykti į Lietuvos Respubliką per Smėlynės–Medumi punktą. Taigi, pareiškėjo atžvilgiu Nutarimo reguliavimu niekada nebuvo sukurta teisė jo darbuotojams vykti asmeninės paskirties automobiliu per ginčo punktą. Priešingai – iš pačio pareiškėjo 2020 m. balandžio 17 d. (rašte nurodyta 2020 m. balandžio 3 d., tačiau pareiškėjo vadovas teismo posėdžio metu nurodė, kad raštas yra 2020 m. balandžio 17 d., ginčo dėl to nekilo) rašto VSAT matyti, kad jau surašant šį prašymą darbuotojai (ir pats pareiškėjas) pareigūnų buvo informuoti apie tai, kad grįžtant iš Latvijos nebus praleidžiami per Medumi–Saločiai punktą. Taigi ši aplinkybė paneigė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo elgiamasi klaidinančiai ir dėl galimo klaidinimo jis negalėjo tinkamai susiplanuoti darbuotojų maršruto. Teismas pažymėjo ir tai, kad Nutarimo 3.1.2.1 antru sakiniu buvo apribotas asmenų atvykimas (ne išvykimas) į Lietuvą, taigi aplinkybė, kad 2020 m. balandžio 19 d. pareiškėjo darbuotojai buvo praleisti išvažiuoti iš Lietuvos per Smėlynės–Medumi punktą, vertinimo dėl teisėtų lūkesčių nekeitė.

15. Teismas įvertino tai, kad susidariusi situacija buvo beprecedentė, greitai besikeičianti (minėta, kad ribojimas atvykti per ginčo punktą atsirado tik 2020 m. balandžio 1 d.) ir pareigūnai, siekdami elgtis geranoriškai, galėjo suklysti ir anksčiau praleisti pareiškėjo darbuotojus per ginčo punktą. Tokiu būdu niekaip nebuvo galima laikyti, kad pareiškėjui buvo sukurti tvirti lūkesčiai, kad visą laiką taip ir bus elgiamasi. Kaip teismo aptarta, tokių lūkesčių buvimą paneigė 2020 m. balandžio 17 d. pareiškėjo raštas. Šiuo atveju principas draudžiantis keisti į blogąją pusę (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 2 p.) nėra aktualus, nes individualus administracinis sprendimas šiuo atveju buvo priimtas kiekvienu atveju įleidžiant ar neįleidžiant asmenis ir anksčiau priimti sprendimai nebuvo keičiami, o priimami nauji.

16. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, nenustatė neteisėtų VSAT veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Teismui nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, plačiau nepasisakyta dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Esant tokiai situacijai, pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.). Netenkinus pareiškėjo skundo, nepriteistos patirtos bylinėjimosi išlaidos (ABTĮ 40 str. 1 d.).

III. 17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti pareiškėjo naudai iš VSAT 28,73 Eur ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pažymi, kad:

18.1. Pareiškėjo darbuotojai vyko ne asmeninės paskirties automobiliu. Tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek atsakovas pareiškėjo transporto priemonę įvertino kaip asmeninės paskirties automobilį, tačiau pareiškėjas su tokiu vertinimu nesutinka. Pareiškėjas nuosekliai teigė ir įrodinėjo, kad jo darbuotojai vyko darbdaviui nuosavybės teise priklausančia transporto priemone išimtinai darbo reikalais, o ne asmeniniais tikslais. Tačiau pareiškėjo argumentus ir įrodymus pirmosios instancijos teismas ignoravo, dėl jų nepasisakė, o savo išvadą grindė nesama aplinkybe. Kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo teisinę reikšmę turinčią aplinkybę, pripažindamas pareiškėjo transporto priemonę asmeninės paskirties automobiliu, grįsdamas tokią poziciją nesamu pareiškėjo sutikimu ir ignoruodamas pareiškėjo pateiktus argumentus ir įrodymus, iš kurių matyti, kad pareiškėjo transporto priemonė nelaikytina asmeninės paskirties automobiliu, toks teismo sprendimas yra naikintinas kaip nemotyvuotas. Pareiškėjo nuomone, atsakovas dėl neatsargumo ar sąmoningai nesivadovavo Nutarimo 3.1.2.1 papunkčiu, kuris reikalavo vadovautis būtent automobilio paskirtimi, ir to neslėpė, be to, atsakovo teismo metu išdėstyta pozicija iš esmės reiškia, kad asmeninės paskirties automobilis yra keleiviams vežti skirta transporto priemonė, tačiau tokia argumentacija tėra bandymas dirbtinai „pritempti“ savo nuomonę prie norimo rezultato, kadangi visiškai neatitinka Nutarimo raidės ir dvasios. Pareiškėjo tvirtinimu, Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio lingvistinis ir teleologinis aiškinimas reiškia, kad pareiškėjo darbuotojai vyko ne asmeninės paskirties automobiliu, kadangi toks aiškinimas nesieja judėjimo teisės su transporto priemonės klase pagal konstrukciją ir reikalauja pripažinti pareiškėjo transporto priemonę nagrinėjamoje situacijoje kaip ne asmeninės paskirties automobilį. Pareiškėjo nuomone ir pagal Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio sisteminį aiškinimą, aiškinimą taikant įstatymo analogiją, bei aiškinimą remiantis bendraisiais teisės principais, galima daryti minėtą išvadą.

18.2. Pareiškėjo darbuotojai laikytini ekipažo ir įgulų nariais, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis. Pareiškėjo nuomone, minėta aplinkybė, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi Nutarimo 3.1.2.1 papunktis su ja nesieja pareiškėjo teisės įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi, tačiau pareiškėjas paaiškina, kad sienos kirtimas abiem kryptimis buvo tiesiogiai susijęs su tarptautiniu komerciniu vežimu, kadangi kelionės tikslas buvo – šilumvežių priėmimas, transportavimas, palyda tarptautiniu maršrutu ir jų pateikimas Latvijos Respublikos ir Rusijos Federacijos pasienio tarnybų kontrolei ir muitiniam apiforminimui. Tiek už kelionę į užsakymo vykdymo vietą, tiek už grįžimą atgal pareiškėjas savo darbuotojams, o pareiškėjo užsakovas pareiškėjui mokėjo atlyginimus. Iš teikiamų dokumentų matyti, kad pareiškėjo transporto priemone važiavę darbuotojai vykdė lokomotyvų ir šilumvežių palydovų funkcijas, todėl tuo metu, kai jie kirto sieną važiuodami į Latvijos Respubliką, jie važiavo ne į darbo vietą, o į konkretaus užsakymo vykdymo vietą. Kelionė į krovinio priėmimo vietą ir kelionė į nuolatinę gyvenamąją ir darbo vietą po krovinio nuvežimo pripažintinos sudėtine tarptautinio komercinio vežimo dalimi. Pareiškėjo darbuotojų teisė grįžti į kilmės šalį, nuolatinę gyvenamąją ir darbo vietą negalėjo būti ribojama. Taigi, net sutikus, esą Nutarimo 3.1.2.1 papunktis per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi leido į Lietuvos Respubliką įvažiuoti tik ekipažui ir įgulų nariams, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, pareiškėjo transporto priemone važiavusiems darbuotojams turėjo būti leista kirsti sieną nurodytame punkte, nes jie laikytini minėtų ekipažui ir įgulų nariais.

18.3. Pareiškėjas nebuvo tinkamai įspėtas apie tai, kad jo transporto priemonei ir darbuotojams nebus leista įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad pareigūnų klaida beprecedentės ir greitai besikeičiančios situacijos atveju yra pateisinama priežastis ir leidžia elgtis neteisėtai, kadangi jokie teisės aktai su tokiomis aplinkybėmis atsakomybės ribojimo nesieja. Pareiškėjo nuomone, atsakovas turėjo kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl Nutarimo išaiškinimo, atitinkamai instruktuoti savo pareigūnus, užtikrinti jų pakankamą kiekį pasienyje ir išsamiai informuoti visuomenę apie tai, kokiomis konkrečiai sąlygomis vykdomas judėjimas per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi. Tačiau, kaip 2020 m. gruodžio 7 d. teismo posėdžio metu pripažino atsakovas, to nebuvo padaryta. Vilniaus apygardos administracinio teismo minimas 2020 m. balandžio 17 d. raštas, kuriuo pareiškėjas kreipėsi į atsakovą dėl išaiškinimo, nelaikytinas aplinkybe, atleidžiančia atsakovą nuo atsakomybės. Į šį raštą atsakovas neatsakė, tuo suteikdamas pareiškėjui pagrindą manyti, kad jis turi teisę nevaržomai judėti per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi. Net ir sutikus, kad atsakovo pareigūnai suklydo, anksčiau leisdami pareiškėjui judėti per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi, tektų konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Atsakovas konkliudentiniais veiksmais suklaidino pareiškėją, suteikęs jam tikrovės neatitinkančią informaciją. Atitinkamai, atsakovas privalo atlyginti pareiškėjo nuostolius, kuriuos jis patyrė dėl tokių atsakovo veiksmų.

18.4. Pareiškėjas, kartu su apeliaciniu skundu pateikia naujus dokumentus, kuriuos prašo prijungti prie bylos medžiagos, nurodydamas, kad: 1) pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus universiteto filologijos fakultetą su prašymu paaiškinti, ką bendrinėje lietuvių kalboje reiškia asmeninės paskirties automobilis ir ar pareiškėjo transporto priemonė nagrinėjamoje situacijoje gali būti laikoma asmeninės paskirties automobiliu. Pareiškėjui 2021 m. sausio 20 d. buvo atsakyta, kad „asmeninės paskirties automobilis“ reiškia, kad automobilis naudojamas ne verslo poreikiams tenkinti, tai ne „komercinės paskirties automobilis“ ir „Jei darbuotojai važiavo į įmonės deleguotą komandiruotę, automobilis, kuriuo jie vyko, turėtų būti vadinamas ne asmeninės paskirties automobiliu. Asmeninės paskirties automobilis naudojamas ne darbo tikslais, o savo, šeimos ar namų ūkio poreikiams.“ (Priedas Nr. 1); 2) pareiškėjas teikia kuro tiekėjo 2021 m. sausio 22 d. elektroninį laišką, kuris patvirtina, kad kuro sąnaudų sąskaita buvo visiškai apmokėta (Priedas Nr. 2).

19. Atsakovas VSAT atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra išsamus, motyvuotas, priimtas tinkamai pritaikius tiek materialinės, tiek proceso teisės normas, todėl jo naikinti nėra jokio teisinio pagrindo ir papildomai pažymi, kad:

20.1. Skundžiamame teismo sprendime atskleisti ir nurodyti visi ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nurodyti teismo sprendimo motyvuojamosios dalies elementai, t. y. jame yra detaliai nurodytos paties teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, pateiktos teisminio nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais pagrįstos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, teismas atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas.

20.2. Pareiškėjo pateiktas automobilio (duomenys neskelbtini)registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina aplinkybę, kad automobilis iš esmės nėra skirtas krovinių vežimui. Pareiškėjo darbuotojai, valstybės sienos kirtimo metu VSAT pareigūnams nepateikė jokių duomenų apie tai, kad jie su nekrovininės paskirties automobiliu būtų vykdę tarptautinį komercinį vežimą, t. y. šia transporto priemone būtų vežę krovinius ar keleivius, pateiktų dokumentų visuma leido padaryti pagrįstą išvadą, kad minėti asmenys, atlikę savo darbines funkcijas grįžta į gyvenamąją vietą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio nuostata: „Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją leidžiamas tik per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė“ yra skirta asmenų judėjimui per sieną reglamentuoti. Joje aptariama situacija kai sieną kerta asmuo kaip toks, t. y. sienos kirtimo tikslas ir yra asmens judėjimas, o ne komercinio pervežimo atlikimas. Todėl atsižvelgiant į šios nuostatos prasmę, nuostatos formuluotėje nurodoma žodžių „asmeninė paskirtis“ turėtų būti suprantamas kaip požymis siejamas su automobilio paskirtimi, o ne su automobilio priklausymu darbdaviui. Taigi sistemiškai vertindamas Nutarimo nuostatų, reglamentuojančių asmenų judėjimą per valstybės sieną turinį, atsakovas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pareiškėjui nuosavybes teise priklausantį automobilį, kuriuo 2020 m. balandžio 19 d. per valstybės sieną vyko pareiškėjo darbuotojai, traktavo kaip asmeninės paskirties automobilį.

20.3. Pareiškėjo darbuotojai O. S. ir A. B. VSAT pareigūnams, 2020 m. balandžio 19 d. tarptautiniame valstybės sienos perėjimo punkte Smėlynė–Medumi atlikusiems jų patikrą, nepateikė jokių dokumentų ir informacijos, kad sienos kirtimo metu minėti asmenys vykdė tarptautinį komercinį krovinių ar keleivių vežimą, todėl VSAT pareigūnai neturėjo jokio pagrindo apelianto darbuotojus vertinti kaip asmenis, sienos kitimo metu vykdančius tarptautinį komercinį vežimą ir leisti jiems valstybės sieną pasienyje su Latvijos Respublika kirsti per pareiškėjo darbuotojų pageidaujamą Smėlynė–Medumi tarptautinį sienos perėjimo punktą. Kadangi Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio nuostata numatė galimybę asmenims nevykdantiems tarptautinio komercinio vežimo valstybės sieną pasienyje su Latvijos teritorija kirsti tik per Saločių–Grenstalės tarptautinį sienos perėjimo punktą, todėl VSAT pareigūnai, priimdami sprendimą nukreipti apelianto darbuotojus į Saločių–Grenstalės perėjimo punktą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, nenustačius VSAT pareigūnų veiksmuose neteisėtos veikos, VSAT negali būti laikoma atsakingas už pareiškėjui galimai atsiradusias papildomas išlaidas kurui.

20.4. VSAT sutinka, jog veikiant ekstremaliomis darbo sąlygomis dėl ženkliai padidėjusio darbo krūvio ir nuolat besikeičiančių informacijos srautų, galėjo susiklostyti tokia situacija, jog pareiškėjo darbuotojams, sienos kirtimo metu nors ir nevykdžiusiems tarptautinio komercinio vežimo, buvo leista valstybės sieną kirsti per Smėlynė–Medumi tarptautinį valstybės sienos perėjimo punktą. Tačiau tokių atvejų galėjo būti vos vienas kitas, kadangi reikalavimas asmenims, vykstantiems asmeninės paskirties automobiliu, t. y. nevykdantiems tarptautinio komercinio pervežimo, kirsti valstybės sieną per Saločių–Grenstalės valstybės sienos perėjimo punktą, buvo nustatytas tik 2020 m. balandžio 1 d. priimtame Vyriausybės nutarime Nr. 314 „Dėl Lietuvos Respublikos vyriausybės 2020 m kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ pakeitimo“. Tuo tarpu iš byloje esančio rašytinio įrodymo – UAB „HK prekyba“ rašto datuojamo 2020 m. balandžio 17 d. data, yra akivaizdžiai matoma, kad pareiškėjui jau 2020 m. balandžio 17 d. buvo žinoma informacija, kad jo darbuotojai grįžtantys iš Latvijos Respublikos į Lietuvą, per Smėlynė–Medumi tarptautinį sienos perėjimo punktą nebus praleisti. Taigi, atsakovo vertinimu, galimai keletas kartų, kuomet pareiškėjo darbuotojams per klaidą buvo leista į Lietuvos teritoriją įvažiuoti per ne tos paskirties valstybės sienos perėjimo punktą, negali pareiškėjui sukurti teisėtų lūkesčių, kuriuos turėtų ginti teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos (28,73 Eur) atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybės sienos apsaugos tarnybos. Pareiškėjas šios žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, kai VSAT pareigūnai 2020 m. balandžio 19 d. nepraleido į Lietuvą iš Latvijos grįžtančių pareiškėjo darbuotojų pro Smėlynės–Medumi postą. Pareiškėjo manymu, jo darbuotojai grįžtant iš Latvijos per pasienio punktą Smėlynės–Medumi punktą nepraleisti neteisėtai, turėjo daryti lanką iki punkto Saločiai–Grendstalė, todėl pareiškėjas patyrė žalą.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs neteisėtų VSAT veiksmų, t. y. vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino, jog pareiškėjo darbuotojai vyko asmeninės paskirties automobiliu, be to, pareiškėjo darbuotojai laikytini ekipažo ir įgulų nariais, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, o ir pareiškėjas nebuvo tinkamai įspėtas apie tai, kad jo transporto priemonei ir darbuotojams nebus leista įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi. Pareiškėjas iš esmės nesutinka su Nutarimo 3.1.2.1 papunkčio aiškinimu.

24. Pareiškėjas, kartu su apeliaciniu skundu pateikia papildomus naujus dokumentus, kuriuos prašo prijungti prie bylos medžiagos.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus, pažymi, kad esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.

26. Pareiškėjo pateikti 2021 m. sausio 20 d. ir 2021 m. sausio 22 d. el. laiškų nuorašai buvo jo gauti jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, taigi, pareiškėjas objektyviai minėtų el. laiškų nuorašų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, taip pat informacija juose yra susijusi su byloje esančių aplinkybių nagrinėjimu ir žalos dydžiu, todėl šie įrodymai pridedami prie bylos.

27. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas.

V. 29. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti žalą, pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš šių viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

30. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal neteisėto veikimo ir žalos santykį skiriama tiesioginė ir netiesioginė žala (nuostoliai). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė arba savivaldybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiai bylai yra aktualios CK 6.271 straipsnio 3 dalies nuostatos, kurios nustato priežastinio ryšio taikymo sąlygas, kurių buvimas ar nebuvimas sudaro prielaidas atsirasti arba ne valstybės atsakomybei dėl žalos, padarytos neveikimu, atlyginimo. O būtent valstybės atsakomybė dėl žalos padarymo atsiranda, jei jos institucijų veiksmas (veikimas ar neveikimas) „tiesiogiai padaro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams“.

32. Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad ne bet kokie valstybės institucijų veiksmai (veikimas ar neveikimas) sudaro prielaidas atsirasti valstybės atsakomybei dėl žalos padarymo, o tik tie, kurie tiesiogiai padaro įtakos asmens subjektinėms teisėms ir kurių rezultate asmeniui atsiranda nuostoliai.

VI. 33. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. Nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (Nutarimas negalioja nuo 2020 m. birželio 17 d.) paskelbė visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną. Nutarimo 6 punkte numatyta karantino režimo trukmė yra nuo 2020 m. kovo 16 d. 00:00 val. iki 2020 m. birželio 16 d. 24:00 val. (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. birželio 12 d. iki 2020 m. birželio 16 d.).

34. Nutarimo 3.1 punkte nustatyti asmenų judėjimo per valstybės sieną ribojimai, o 3.1.2 punkte buvo nustatyti sienos kirtimo punktai. Ginčui aktuali redakcija įsigaliojo 2020 m. balandžio 1 d. Pagal ją 3.1.1 punkte buvo nustatyta: „Uždrausti užsieniečiams atvykti į Lietuvos Respubliką, išskyrus užsieniečius, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečių šeimos nariai (tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktiniai, globėjai), taip pat ekipažų ir įgulų narius, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo tarptautinius komercinius vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat asmenis, turinčius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje <...>“.

35. Nutarimo 3.1.2.1 punkte buvo nustatyta, kad „valstybės sienos kirtimas vykdomas per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: automobilių kelių: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė, Būtingė–Rucava, Smėlynė–Medumi, Medininkai–Kamenyj Log, Raigardas–Privalka, Kybartai–Černyševskoje, Panemunė–Sovetsk, Šalčininkai–Benekainys, Lazdijai–Aradninkai. Asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respublikos teritoriją leidžiamas tik per šiuos tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus: Kalvarija–Budziskas, Saločiai–Grenstalė. Diplomatiniam transportui leidžiama vykti per visus automobilių kelių valstybės sienos perėjimo punktus. Išimtiniais atvejais, gavus Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimą, asmenų ir (ar) jų lengvųjų asmeninės paskirties automobilių atvykimas į Lietuvos Respubliką leidžiamas ir per kitus šiame papunktyje nurodytus tarptautinius valstybės sienos perėjimo punktus.“

36. Nutarimo 3.1.4 punktu buvo uždrausta Lietuvos Respublikos piliečiams išvykti iš Lietuvos Respublikos, išskyrus atvejus, kai jie grįžta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą, vyksta į savo darbo vietą, yra ekipažų ir įgulų nariai, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, taip pat Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimu.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtose Nutarimo nuostatose išdėstytą reglamentavimą, pirmosios instancijos teismo pateiktą Nutarimo 3.1.2.1 punkto sisteminį, lingvistinį ir teologinį jo aiškinimą, visiškai su juo sutinka ir pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti Nutarimo 3.1.2.1 punkto aiškinimai nepaneigia pirmosios instancijos argumentų ir šiuo aspektu yra atmestini. Kadangi Nutarimo 3.1.2.1 punkte lengvųjų asmeninės paskirties automobilių požymis yra siejamas būtent su automobilio paskirtimi, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo darbuotojai kirsdami sieną vyko lengvuoju automobiliu, taigi nei krovinio, nei keleivių negabeno, o kelionės tikslas buvo jų pačių (asmenų) grįžimas į Lietuvą, taigi naudojo automobilį asmeninei paskirčiai.

38. Pareiškėjas teigdamas, kad jo darbuotojai 2020 m. balandžio 19 d. per valstybės sieną vyko ne su asmeninės paskirties automobiliu pateikia 2021 m. sausio 20 d. el. laiško nuorašą, gautą iš filologės VU dėstytojos R. Č., kuriame ji paaiškina „asmeninės paskirties automobilio“ sąvoką. Pažymėtina, kad šis laiškas gali būti vertinamas tik kaip fizinio asmens asmeninė nuomonė, tai nėra oficiali ir tyrimais pagrįsta išvada, kuria apeliacinis teismas galėtų remtis priimdamas sprendimas.

39. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjo darbuotojai laikytini ekipažo ir įgulų nariais, kurie dirba tarptautinius komercinius vežimus vykdančiose Lietuvos įmonėse ar vykdo komercinius tarptautinius visų rūšių vežimus visų rūšių transporto priemonėmis, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog Nutarimo 3.1.1 punkte nėra pateiktas baigtinis tokių asmenų sąrašas, be to, buvo svarbu įvertinti ir tai, ar sienos kirtimas tiesiogiai susijęs su tarptautiniu komerciniu vežimu. Kadangi pareiškėjo darbuotojai parvyko iš vietos, kurioje vykdė darbo funkcijas, susijusias su tarptautiniu vežimu, sienos kirtimo metu jų funkcijos nebuvo susijusios su komercinio vežimo vykdymu. Taigi ir šiuo aspektu atmestini pareiškėjo argumentai ir sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sienos kirtimą vykdė tik asmenys (be krovinių) asmeninės paskirties lengvuoju automobiliu, o tokia situacija pateko į Nutarimo 3.1.2.1 punkto antro sakinio taikymo sritį, todėl VSAT atsisakymas pareiškėjo darbuotojus praleisti per Smėlynės-Medumi punktą buvo teisėtas.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad nebuvo tinkamai įspėtas apie tai, kad jo transporto priemonei ir darbuotojams nebus leista įvažiuoti į Lietuvos Respubliką per tarptautinį automobilių kelių sienos kontrolės punktą Smėlynė–Medumi. Tačiau byloje esantis pareiškėjo 2020 m. balandžio 17 d. raštas, kuris buvo pateiktas VSAT, patvirtina, kad pareiškėjo darbuotojai (palydovai) 2020 m. balandžio 17 d. išvykstant iš Lietuvos Respublikos buvo perspėti, jog jie turi grįžti atgal tik per Saločių–Grenstalės pasienio perėjimo punktą, taigi pareiškėjui buvo žinoma, kad jo darbuotojai grįžti iš Latvijos Respublikos galės tik per Medumi–Saločiai punktą. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad galimas įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas taip pat nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-646/2004). Tai susiję su tuo, kad teisės aktai skelbiami viešai, todėl kiekvienas rūpestingas asmuo gali sužinoti savo teises ir pareigas. Protingumo principas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens elgesio adekvačioje situacijoje standartą. Tokia nuostata įpareigoja ne tik kitus asmenis veikti pagal įstatymus ar sutartis, bet ir patį suinteresuotą asmenį įpareigoja veikti racionaliai, operatyviai, siekiant išvengti kliūčių, užkertančių kelią pasiekti tikslą, šiuo atveju – pareiškėjui žinant, kad jo darbuotojams gali būti neleista iš Latvijos Respublikos grįžti atgal per Smėlynės–Medumi postą, pasirinkti kitą – Saločių–Grenstalės postą.

41. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog galbūt jam atsiradę nuostoliai buvo padaryti dėl neteisėtų atsakovo VSAT veiksmų, bei, kad atsakovo veiksmai yra šių nuostolių atsiradimo rezultatas (yra priežastiniame ryšyje).

42. Pareiškėjui neįrodžius atsakovo neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nuostolių atsiradimo, nėra teisinių prielaidų tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos iš valstybės atlyginimo.

43. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą įrodymų vertinimo bei atitikimo ABTĮ 86 straipsnyje nustatytiems reikalavimams aspektais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas proceso teisės normų nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ar, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas nemotyvuotas.

44. Pareiškėjo argumentai, jog administraciniu sprendimu, iš kurio yra kildinama žala, yra paneigti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, yra nepagrįsti. Iš minėto reguliavimo matyti, kad sprendimas, kuriuo buvo praleidžiami (išvykstantys iš Lietuvos Respublikos, atvykstantys į Lietuvos Respubliką) asmenys per sieną, buvo priimamas kiekvieną kartą įvertinus kiekvieną atvejį atskirai. Taigi pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad analogiškais atvejais buvo priimti kitokie sprendimai – leisti atvykti į Lietuvos Respubliką (nors šios pareiškėjo nurodomos aplinkybės ir nėra byloje įrodytos), negali būti laikomi administraciniais sprendimais, kurių pagrindu pareiškėjas (jo darbuotojai) įgijo teisę vykti per sieną tokiomis pačiomis sąlygomis. Todėl negalima tvirtinti, kad ginčo atveju priimant administracinį sprendimą dėl atvykimo į Lietuvos Respubliką, buvo paneigti pareiškėjo teisėti lūkesčiai, nes pareiškėjo atžvilgiu anksčiau nebuvo priimtas sprendimas, suteikiantis teisę vykti per sieną ginčo atveju. Pirmosios instancijos teismas netenkinęs pareiškėjo skundo ir minėtu pagrindu – nenustatęs, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, priėmė teisingą sprendimą.

45. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bylos faktus ir juos kvalifikavo, išaiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso normų, todėl dėl apeliaciniame skunde nurodytų faktinių ir teisinių aplinkybių netenkinamas apeliacinio skundo reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas.

46. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl netenkinamas pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „HK Prekyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan