2013-05-28 Nr. AB-2088-3-64-3-00136-2009-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-273/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00136-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 58 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, darbo užmokesčio nepriemokos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (1 t., b. l. 2–10), kurį patikslino (1 t., b. l. 142–151; 2 t., b. l. 157–166; 4 t., b. l. 53–66), į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) 2009 m. rugsėjo 7 d. administracinį sprendimą Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“; 2) priteisti iš atsakovo už 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu jo budėtą laiką – iš viso 4 282,72 Lt: 1 138,81 Lt už 83,87 viršvalandinio budėjimo valandas; 2 803,18 Lt už 298,30 valandas budėjimo poilsio dienomis; 340,73 Lt už 22,64 valandas už budėjimą darbo dienomis nesuteikto poilsio laiko; 3) priteisti iš atsakovo jam priklausančias delspinigių sumas – 2 526,84 Lt iki kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) ir po 3,00 Lt už kiekvieną dieną nuo kreipimosi į teismą dienos (2009 m. spalio 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas nurodė, kad būtina skirti tris ginčijamu laikotarpiu atlikto budėjimo aspektus:

1) budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais);

2) budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės;

3) budėjimą įstaigoje poilsio (šeštadieniais ir sekmadieniais) ar švenčių dienomis, viršijant nustatytą darbo laiko trukmę. Pareiškėjo nuomone, remiantis šiais aspektais atsakovas turėjo su juo atsiskaityti šiais būdais:

1) už budėjimą įstaigoje įprastomis darbo dienomis (pirmadieniais–penktadieniais) turėjo būti atsiskaitoma tokiu būdu:

a) už kiekvienas 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. lapkričio 1 d. laikotarpiu darbo dienomis atlikto budėjimo 32 valandas suteikiant 1 papildomą poilsio dieną;

b) už 2006 m. lapkričio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu darbo dienomis atliktą budėjimą, jei jis viršijo įprastą darbo laiko trukmę, suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą;

2) už visu ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d.) buvusį budėjimą poilsio dienomis, kai nebuvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, apmokant kaip už darbą poilsio dienomis;

3) už visu ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d.) buvusį budėjimą poilsio dienomis, kai buvo viršijama įprasta darbo laiko trukmė, atsiskaitant dvigubai: ir kaip už darbą poilsio dienomis, ir kaip už viršvalandinius darbus (suteikiant papildomą poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas budėjimo laikas, pridedant šį laiką prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą). Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu laikotarpiu (2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d.) jam nebuvo išmokėta 1 138,81 Lt už 83,87 viršvalandinio budėjimo valandas ir 2 803,18 Lt už 298,30 valandas budėjimo poilsio dienomis.

Be to, 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. spalio 31 d. laikotarpiu jam nebuvo suteiktas visas pagal teisės aktus priklausęs poilsio laikas už budėjimą darbo dienomis. Iš viso jam nesuteikta 22,64 valandų poilsio laiko. Už tai turi būti kompensuota vidutiniu darbo užmokesčiu (nuo pareiginės algos su priedais), t. y. 340,73 Lt. Pareiškėjas vadovavosi Darbo kodekso (toliau – DK) 161 straipsnio 1 dalimi, 155 straipsniu, Vidaus tarnybos statuto (toliau – Statutas) 31 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 38 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2004 m. spalio 6 d.

įsakymu Nr. 1V-147 patvirtinto Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 61 punktu, Mažeikių rajono policijos komisariato viršininko 2005 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 73-1V-117 patvirtintos Mažeikių rajono policijos komisariato operatyvinių grupių ir policijos patrulių reagavimo į pranešimus apie nusikalstamas veikas, kitus teisės pažeidimus ar įvykius tvarkos 13 punktu, Konstitucijos 48 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 6 dalimi.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (2 t., b. l. 125–127, 130–132; 3 t., b. l. 10–11, 107–108; 4 t., b. l. 72–74) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad su pareiškėju atsiskaitė tinkamai. Pažymėjo, jog nesutinka su pareiškėjo apskaičiavimais, nes jam buvo suteikta pakankamai poilsio laiko. Pareiškėjas į lentelę neįtraukė apmokėjimų už viršvalandžius. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas 2012 m. gegužės 28 d. patikslintame skunde pateikė naują reikalavimą – priteisti nepriemoką, susidariusią dėl viršvalandinio budėjimo. Sutiko, jog Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ) nedraudžia tikslinti prašymo (skundo), tačiau DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, o DK 298 straipsnis reglamentuoja, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

Kadangi patikslintas skundas pateiktas 2012 m. gegužės 28 d., skundžiamas laikotarpis yra 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d., todėl šie nauji pareiškėjo reikalavimai neturi būti nagrinėjami vadovaujantis DK 27 straipsnio 2 dalimi ir 298 straipsniu. Atsiliepimu į skundą atsakovas prašė teismo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi šioje administracinėje byloje konstatavo, kad „atsižvelgiant į pareiškėjo vykdytų funkcijų specifiką, jo darbas policijos komisariato operatyvinėje grupėje pripažintinas budėjimo laiku“.

Budėjimą reglamentuoja Statuto 31 straipsnis. Šis straipsnis nereglamentuoja jokių kitų alternatyvių atsiskaitymo būdų už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, kaip suteikiant poilsio laiką tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą (pagal Statuto 31 str. 2 d. redakciją, galiojusią iki 2006 m. lapkričio 1 d., suteikiant papildomą poilsio dieną už 32 budėjimo valandas), ir atskirai nenumato apmokėjimų už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis.

Pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su švenčių dienomis, buvo apmokėta, apmokėta už naktinį darbą, kuris sąlyginai sutapo su poilsio dienomis. Dėl apmokėjimo už naktinį darbą pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006 konstatavo, kad DK 194 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Kai viršvalandinis darbas ir (arba) darbas naktį dirbamas švenčių ir (arba) poilsio dienomis, tai už tokį darbą mokama pagal šio kodekso 194 straipsnio nuostatas, o kodekso 193 straipsnis netaikytinas.

Tai reiškia, kad negalimi dvigubi apmokėjimo standartai, t. y. apmokėjimas už darbą poilsio ar švenčių dienomis dar ir apmokėjimas už viršvalandžius ir darbą nakties metu. Todėl apmokant už darbą poilsio dienomis negalima kaip už viršvalandinį ar už darbą naktį. Pareiškėjo patikslintame prašyme cituojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 nėra paskelbtas šio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu (4 t., b. l. 100–110) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismo prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) už darbą operatyvinėje grupėje dalį, susidariusią nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., ir delspinigius. Atsakovas teismo prašo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pirminį skundą teismui padavė 2009 m. spalio 7 d. Juo teismo prašė įpareigoti atsakovą apskaičiuoti jam priklausančias priemokos sumas už 2006–2008 m. laikotarpiu poilsio dienomis dirbtą laiką bei jas išmokėti.

Vėliau pareiškėjas ne kartą tikslino skundo reikalavimus. Teismo nuomone, pareiškėjas, tikslindamas savo reikalavimus, naujų reikalavimų nepateikė, nes visi patikslinti reikalavimai iš esmės ginčo materialinio dalyko nekeitė, jais pareiškėjas teismo prašė priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią tuo pačiu laikotarpiu jam dirbant operatyvinėje grupėje. Pareiškėjas, tikslindamas skundą, iš dalies keitė reikalavimų argumentaciją, neišmokėtos dalies apskaičiavimo būdus, todėl kito prašomos priteisti sumos bei jų atsiradimo pagrindai.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundui taikomas trejų metų senaties terminas (DK 27 str. 2 d.), skaičiuotinas iki pirminio skundo padavimo teismui dienos, t. y. iki 2009 m. spalio 7 d., todėl byloje nagrinėtini pareiškėjo reikalavimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį, susidariusią nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., taigi yra praleidęs trejų metų senaties terminą.

Atsakovas teismo prašo taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas argumentų, kodėl jį praleido, prašymo atnaujinti ieškinio senatį nepateikė, todėl teismas konstatavo, jog šioje byloje taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas ir byloje nagrinėtina pareiškėjo reikalavimų dalis dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2006 m. spalio 7 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Taigi nagrinėjamo ginčo dalykas yra susijęs su pareiškėjo darbo laiko organizavimo formos nustatymu ir jo teisės į apmokėjimą už darbą operatyvinėje grupėje laikotarpiu nuo 2006 m. spalio 7 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d.

įgyvendinimu. Teismas pažymėjo, jog ginčui išspręsti yra aktualūs teisės aktai, galioję nuo 2006 m. spalio 7 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Teismas jais vadovausis ir iš naujo nebeįrodinės faktų, kurie nustatyti šioje administracinėje byloje įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi (ABTĮ 58 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šia nutartimi konstatavo, jog pareiškėjo darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais pripažintinas budėjimo laiku (Statuto 31 str.).

Teismas atkreipė dėmesį, kad Statutas, atsižvelgiant į pareigūno darbo organizavimo formą, skirtingai reglamentuoja darbo laiko ir apmokėjimo už darbą režimus. Skirtingos darbo organizavimo formos nulemia ir skirtingus pareigūnui kompensavimo būdus ir sąlygas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius ar budėjimo metu. Teismas įvertino Statuto 31 straipsnio redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., ir šio straipsnio redakcijos, galiojusios nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., nuostatas ir padarė išvadas, kad įstatymų leidėjas pareigūno budėjimo laikui pagal Statuto 31 straipsnio 1 dalies prasmę nustato sąlygas:

1) budėjimas turi būti numatytas laisvu nuo tarnybos metu pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką;

2) budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį. Teismas pažymėjo, jog statutinių valstybės tarnautojų, kurių pareigos nepriskirtos pamaininiam darbo organizavimo modeliui, laisvu nuo tarnybos metu laikytinas laikas, kai pasibaigia atitinkamas pareigas užimančiam pareigūnui nustatyta darbo dienos trukmė, taip pat poilsio ir švenčių dienos, išskyrus atvejus, kai pareigūnas privalo vykdyti vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, įsakymą ar nurodymą dirbti viršvalandinį darbą (Statuto 30 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-81/2012).

Pagal nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą, už Statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžto budėjimo 32 valandas pareigūnui buvo kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Pagal nuo 2006 m. lapkričio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, už Statuto 31 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą budėjimą pareigūnui kompensuojama vienu iš trijų Statuto 31 straipsnio 3 dalyje numatytų būdų tuo atveju, kai viršijama Statute apibrėžta darbo laiko trukmė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-687/2011).

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartimi nustatyta, jog pareiškėjo pagrindinė darbo funkcija – tyrėjo pareigų vykdymas – buvo organizuotas nustatant ne ilgesnę kaip 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą (Statuto 29 str. 1 d.), o darbas operatyvinėje grupėje, kaip papildoma darbo funkcija (susijusi su pagrindinės funkcijos atlikimu), – organizuotas nustatant budėjimą įstaigoje po 12 valandų dieną ir/arba naktį (Statuto 31 str.). Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nuo 2006 m. lapkričio 1 d., kuomet pareiškėjas viršydavo 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, už budėjimą įstaigoje jam turėjo būti kompensuojama šiais būdais – per artimiausią mėnesį suteiktas tokios pat trukmės poilsis kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas galėjo būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokamas kaip už viršvalandinį darbą.

Atsakovas teismui nurodė, kad už budėjimą pareiškėjui suteikė poilsio laiką. Pateikė pažymą, kurią teismas įvertino. Pažymoje atsakovas nurodė, kad informacija surinkta iš 2006 m. sausio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. darbo laiko apskaitos žiniaraščių. Pažymėta, kad atsakovas negali pateikti tikslių duomenų, už kokį budėjimą kokią dieną suteiktas papildomas poilsis, nes tokios informacijos ir duomenų nėra. Papildomos poilsio dienos buvo suteikiamos abipusiu susitarimu (tarp pareiškėjo ir jo tiesioginio vadovo) ir derinamos su pareiškėju.

Pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais, kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui apskaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas yra skaičiuojamas. Atsakovas pažymoje taip pat nurodė, kad nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjui apmokėta už viršvalandžius.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, t. y. tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog atsakovas teisėtai vadovavosi Statuto 31 straipsniu ir pareiškėjo atžvilgiu teisingai taikė kompensavimo už budėjimą įstaigoje būdą. Teismas pažymėjo, jog, nustatant, koks darbo užmokestis turėjo būti mokamas pareiškėjui už darbą poilsio dienomis, tai yra kuomet pareiškėjas poilsio dienomis budėjo operatyvinėje grupėje, svarbu teisingai taikyti teisės aktus ir atsižvelgti į ginčo laikotarpiu aktualias šių teisės aktų redakcijas.

Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsniu, 26 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.), Statuto 38 straipsnio 1 dalimi (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d.), Statuto 38 straipsnio 4 dalimi (redakcija, galiojusi 2009 m. sausio 1 d.). Teismo nuomone, sprendžiant pareigūno darbo užmokesčio už darbą poilsio dienomis klausimą, ginčui aktualiu laikotarpiu turėjo būti vadovaujamasi DK 194 straipsniu.

Teismas įvertino DK 194 straipsnio 1 dalies redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2008 m. liepos 1 d., nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d., nuo 2008 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusios ir šiuo metu galiojančios straipsnio redakcijos nuostatas ir padarė išvadą, kad straipsnio dalis keitėsi tiek, kiek tai buvo susiję su dvigubo tarifo apskaičiavimu, tačiau nagrinėjamam ginčui išspręsti aktualios nuostatos, t. y. jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, nekito.

Teismas pažymėjo, jog poilsio dienos yra šeštadienis ir sekmadienis (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 990 „Dėl darbo laiko nustatymo valstybės ir savivaldybių įmonėse, įstaigose ir organizacijose“ 2.1 p.). Pagal pareiškėjo pareigybės aprašymo 19 punktą, jam buvo nustatyta funkcija dirbti operatyvinėse grupėse pagal atskirus darbo grafikus. Pagal Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 68 punktą, bendrą operatyvinės grupės budėjimo grafiką, pagal tarnybų vadovų patvirtintus darbo grafikus, sudaro operatyvaus valdymo poskyrio viršininkas ir juos tvirtina komisariato viršininkas.

Byloje pateikti operatyvinės grupės darbo grafikai, kurie tinkamai patvirtinti ir juose aiškiai nurodytas darbo laikas. Pareiškėjas neginčija aplinkybių, jog darbo operatyvinėje grupėje laikas jam buvo žinomas iš anksto susipažinus su minėtais grafikais. Teismas konstatavo, jog pareiškėjo darbas įstaigoje (operatyvinėje grupėje) poilsio ir darbo dienomis buvo organizuojamas pagal iš anksto sudarytus grafikus. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog pareiškėjo skundas dėl reikalavimų priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už viršvalandinio budėjimo valandas, budėjimą poilsio dienomis atmestinas kaip nepagrįstas, nes nei Statutas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nenustatė specialių teisės normų dėl apmokėjimo už darbą pagal grafiką poilsio dienomis dvigubai ir kaip viršvalandžius.

DK 194 straipsnio 1 dalis numatė, jog už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai. Teismas akcentavo, jog paminėtoje pažymoje atsakovas nurodė, kad pareiškėjui už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, buvo apmokėta kaip už darbą naktį (tais atvejais, kai sutapo su poilsio dienomis) ir kompensuota suteiktu papildomu apmokamu poilsio laiku, nes už suteiktą papildomą poilsio laiką pareiškėjui buvo skaičiuotas vidutinis atlyginimas, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuotas.

Teismo nuomone, atsakovas teisėtai už tarnybą pagal iš anksto sudarytus grafikus pareiškėjui mokėjo pareiginę algą. Teismas pažymėjo, jog nuo 2009 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuria buvo pakeista valstybės tarnautojo darbo užmokesčio sandara. Numatytos naujos nuostatos – apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą (Valstybės tarnybos įstatymo 261 str. 1, 4 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėse bylose Nr. A575-81/2012, Nr. A575-83/2012, Nr. A575-86/2012 išaiškino šias nuostatas.

Spręsdamas šį ginčą, teismas iš dalies rėmėsi šia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika. Teismas, be to, nustatė, kad pareiškėjas teismo prašo priteisti 340,73 Lt už 22,64 valandas nesuteikto nepertraukiamo poilsio laiko. Reikalavimą grindžia prie skundo pridėtais savo apskaičiavimais. Tačiau atsakovo pažyma parengta remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiais. Pareiškėjas darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčija, juose esančios informacijos neteisingumu skundo neargumentuoja. Todėl teismas, vertindamas, ar pareiškėjui suteiktas visas poilsio laikas bei apmokėta už viršvalandžius, rėmėsi institucijos paruošta pažyma.

Pareiškėjo pateiktus apskaičiavimus teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, jog suteikiamas poilsio laikas buvo derinamas su pareiškėju, todėl dėl neaiškumų ar, pareiškėjo nuomone, ne viso suteikto poilsio laiko pareiškėjas galėjo kreiptis į atsakovą aktualiu laikotarpiu. Tačiau byloje nėra rašytinių įrodymų, jog pareiškėjas būtų tokiu prašymu kreipęsis į atsakovą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas dėl 340,73 Lt darbo užmokesčio už 22,64 valandas nesuteikto nepertraukiamo poilsio laiko priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėjo, jog pareiškėjo ginčijamas Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“ priimtas ne teismo sprendime nurodytais motyvais, tačiau, teismo nuomone, iš esmės teisėtas, nes pareiškėjo prašymas išmokėti darbo užmokesčio dalį atmestas, konstatuojant, jog pareiškėjui už darbą operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais neturėjo būti mokami priedai. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas sprendimas nenaikintinas ir paliekamas galioti.

Teismas pažymėjo, kad ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo procesinis dokumentas turi būti argumentuotas. Motyvuojamosios teismo sprendimo dalies paskirtis – pagrįsti teismo išvadas, išdėstytas rezoliucinėje sprendimo dalyje. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs Europos Žmogaus Teisių Teismas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pabrėžė, jog detaliai neaptarinės visų pareiškėjo argumentų, kadangi šiame sprendime nurodė pakankamai motyvų, pagrindžiančių išvadą, išdėstytą šio sprendimo rezoliucinėje dalyje.

Aukščiau nurodytų teisės aktų bei konstatuotų faktinių aplinkybių pagrindu teismas pareiškėjo skundo ir patikslintų skundų nepatenkino ir atmetė kaip nepagrįstus.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (4 t., b. l. 113–123) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendimas yra neteisėtas, kadangi negali būti paliktas galioti Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009 m. rugsėjo 7 d. sprendimas Nr. 86-03/S-13933 „Dėl atsiskaitymo už darbą“, kuriame yra iš esmės netinkamai išaiškinta jo darbo operatyvinėje grupėje teisinė prigimtis bei taikytina apmokėjimo už šį darbą tvarka.

2. Atskiro prašymo dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo teismui nepateikė, tačiau bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (kai ši byla buvo nagrinėjama pirmą kartą) pažymėjo, jog apie galimą teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą sužinojo tik nuo 2009 m. sausio mėn., kuomet po 2008 m. spalio 1 d. įvykusios policijos įstaigų reorganizacijos (Mažeikių rajono policijos komisariatas iš savarankiško juridinio asmens tapo Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato struktūriniu padaliniu) už poilsio dienomis atliktą darbą operatyvinės grupės sudėtyje buvo pradėta mokėti priemoka. Pasitikėjo Mažeikių rajono policijos komisariato darbuotojais bei vadovybe. Nusprendus, kad visgi praleido ieškinio senaties terminą, teismo iniciatyva turėjo būti išspręstas šio termino atnaujinimo klausimas. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1019/2009.

3. Vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcija (originali redakcija), Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 19 punktu, kadangi nustatyta darbo dienos trukmė yra 8 val. 15 min., būtent tokios trukmės papildomas poilsio laikas jam turėjo būti suteiktas už kiekvienas 32 valandas budėjimo. 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. spalio 31 d. laikotarpiu iš viso nebuvo suteiktos 25,39 val. už atliktą budėjimą priklausiusio poilsio laiko. Tinkama kompensacija už nurodytu laikotarpiu nesuteiktą papildomą poilsio laiką yra apmokėjimas vidutiniu darbo užmokesčiu.

4. Savo apskaičiavimuose nurodė, kad kai kuriais mėnesiais buvo suteikta mažiau poilsio laiko, nei tą mėnesį buvo budima viršijant įprastą darbo laiko trukmę. Atsakovo valia tam tikrais mėnesiais jam paskirtas ilgesnis poilsio laikas nei budėta viršijant įprastą darbo laiko trukmę negali būti traktuojamas kaip kompensacija už kitais mėnesiais (2006 m. lapkričio 1 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. laikotarpiu) atliktą budėjimą. Vienintelis atvejis, kuomet teisės aktai suteikia teisę įstaigoms vykdyti darbo laiko išlyginimus per ilgesnį nei vienas mėnuo laikotarpį, yra suminė darbo laiko apskaita (DK 149 str.). Poilsio laikas jam buvo suteikiamas ne tik kaip kompensacija už budėjimą, bet kai kuriais atvejais tiesiog kaip būdas taip išlyginti darbo ir poilsio laiko trukmę, kad nesusidarytų viršvalandiniai darbai. Už ginčijamu laikotarpiu viršijant įprastą darbo laiko trukmę budėtas, tačiau papildomu poilsio laiku atitinkamą mėnesį nekompensuotas valandas visgi turėjo būti priteistas apmokėjimas. Joks teisės aktas nenumato galimybių už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėti kaip už darbą naktį. Jokiais faktiniais duomenimis teismas nepagrindė ir išvados, kad papildomai suteiktas poilsio laikas buvo apmokėtas vidutiniu darbo užmokesčiu. Vidutinis darbo užmokestis už papildomai suteiktas poilsio dienas nebuvo skaičiuojamas. Darbo užmokestis buvo mokamas už faktiškai jo atliktą darbą. Poilsio laikas buvo suteiktas nemokamas.

5. Nebuvo pagrindo remtis DK nuostatomis. Vadovaujantis Statuto 38 straipsniu, Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsnio 6 dalimi, galima daryti išvadą, kad Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalis numato atskirą atsiskaitymo už darbą poilsio arba švenčių dieną atvejį, kuris taikomas tik tuomet, kai toks darbas nėra numatytas pagal grafiką. Tuo atveju, kai mėnesio darbo (budėjimo) grafike yra numatoma, jog konkrečiam valstybės tarnautojui pavedama dirbti poilsio ar švenčių dieną, turi būti vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta taisykle, t. y. mokama priemoka.

Yra ne pamainomis, o įprastu darbo laiko režimu dirbantis pareigūnas (DK 147 str. 2 d., 161 str., Mažeikių rajono policijos komisariato darbo reglamento 19 p.). Vien ta aplinkybė, kad Mažeikių rajono policijos komisariato vadovybė vienašališkai kai kuriomis jam nustatytomis bendrosiomis poilsio dienomis darbo grafike numatydavo budėjimus operatyvinėje grupėje, negali būti aiškinama kaip paneigianti jo teisę už šiuos nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų gauti atitinkamą satisfakciją. Budėjimas poilsio ar švenčių dienomis laikytinas nukrypimu nuo normalių (įprastų) darbo sąlygų ir todėl už tokį budėjimą turi būti atitinkamai kompensuojama net ir tuomet, kai budėjimas poilsio ar švenčių dieną neviršija nustatytos darbo laiko trukmės – tuo atveju, kai pareigūnui yra pavedama budėti poilsio ar švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Statuto 31 straipsnio 2 dalyje numatyta budėjimo laiko skaičiavimo taisykle, pagal kurią budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui.

Atitinkamai budėjimas poilsio dienomis turėtų būti prilyginamas darbui poilsio dienomis ir už tokį budėjimą turėtų būti atlyginama kaip už darbą poilsio ar švenčių dienomis. Teismo pateiktas apmokėjimo už budėjimą poilsio dienomis aiškinimas, kad papildomai pareigūnams turi būti atlyginama tik už tokį darbą (budėjimą) poilsio dienomis, kuris nėra numatytas grafike, yra per siauras. Budėjimas poilsio ir švenčių dienomis nelaikytinas darbu pagal grafiką pagal Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 6 dalies prasmę ir todėl už jį turi būti atsiskaitoma kaip už darbą poilsio bei švenčių dienomis, t. y. skiriant Statuto 38 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą priemoką arba, pareigūno prašymu, suteikiant jam per mėnesį tokios pat trukmės papildomą mokamą poilsio laiką arba šį laiką pridedant prie kasmetinių atostogų (Valstybės tarnybos įstatymo 41 str. 6 d.).

Teismas nepagrįstai rėmėsi DK 194 straipsnio 1 dalimi.

6. Nesuteiktą poilsio laiką (iš viso 22,64 val.) sudaro 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. spalio 31 d. laikotarpiu už budėjimą nesuteiktas poilsio laikas, už kurį prašė apmokėti vidutiniu darbo užmokesčiu. Teismas nei į jo apskaičiavimus, nei į nurodytus argumentus nesigilino, o vadovavosi išimtinai atsakovo pozicija. Teismas nepagrįstai pasisakė, kad dėl šio poilsio laiko turėjo teisę kreiptis į atsakovą aktualiu laikotarpiu, o šiuo metu nebeturi galimybių apginti savo pažeistų teisių.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (4 t., b. l. 127–132) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas 2012 m. gegužės 28 d. patikslintame prašyme pateikė naujus reikalavimus, t. y. 1) priteisti apmokėti už viršvalandinio budėjimo valandas ir 2) priteisti apmokėti už valandas už budėjimą darbo dienomis nesuteikto poilsio laiko skundžiamu laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. Kadangi ginčo objektas yra atsiskaitymas už budėjimus, todėl į apskaičiavimus įtrauktas nesuteikto nepertraukiamo savaitės poilsio laikas visiškai nesusijęs su šiuo ginčo objektu. Pareiškėjas daugiau kaip treji metai nuo skundžiamo laikotarpio pabaigos patikslintame prašyme pateikė naujus reikalavimus, todėl jie neturi būti nagrinėjami ir negali būti patenkinami vadovaujantis DK 27 straipsnio 2 dalimi ir 298 straipsniu.

2. Vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojusia nuo 2004 m. gruodžio 22 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., aktualiu laikotarpiu (nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d.) apeliantui už atitinkamas budėjimo valandas kompensuota suteikiant atitinkamai papildomas poilsio dienas (taikant santykį, kad už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną). Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcija nenumatė, už kurio laikotarpio 32 budėjimo valandas suteikiama poilsio diena. Apeliantas nurodė, kad jam nesuteiktas 22,64 val. poilsio laikas, tačiau tokį valandų skaičių jis gavo sudėjęs jam naudingas reikšmes nepalygindamas jų su kitais mėnesiais, kuomet buvo suteikta daugiau poilsio laiko. Neaišku, kuo remdamasis apeliantas nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. apskaičiavo 67,42 valandas papildomu poilsio laiku nekompensuotos viršvalandinio budėjimo trukmės, nes šiuo laikotarpiu Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcija reglamentavo vienareikšmiškai, kad už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.

3. Vadovaujantis Statuto 31 straipsnio 2 dalies redakcija, aktualia nuo 2006 m. lapkričio 1 d., atsižvelgiant į apelianto vykdytų funkcijų specifiką, jo darbas operatyvinėje grupėje atitinka budėjimo laiką įstaigoje, ir skundžiamu laikotarpiu darbo laiko apskaitos žiniaraštyje budėjimo laikas žymėtas kaip darbo laikas ir už tai pareiškėjas gavo pareiginę algą. Vadovaujantis nuo 2006 m. lapkričio 1 d. Statuto 31 straipsnį papildžiusia 3 dalimi, kurios redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d., nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. apeliantui už atitinkamus budėjimus, kai buvo viršijama darbo laiko trukmė, suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas. Nors apeliantas nurodė, kad neapmokėta ir papildomu poilsio laiku nekompensuota 16,45 valandų viršvalandinio budėjimo trukmė, tačiau tokį valandų skaičių jis gavo sudėjęs jam naudingas reikšmes nepalygindamas jų su kitais mėnesiais (palyginus su kitais mėnesiais kompensuota tinkamai). Statuto 31 straipsnis nereglamentuoja jokių kitų, išskyrus numatytus, alternatyvių atsiskaitymo būdų už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, ir atskirai nenumato apmokėjimų už budėjimus, kurie sutapo su poilsio dienomis. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, 2009 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1135/2009. Apeliantui už budėjimus nakties metu ir švenčių dienomis apmokėta kaip numato DK 193 ir 194 straipsniai. Nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006. Apeliantui skundžiamu laikotarpiu už budėjimus nakties metu, kurie sutapo su poilsio dienomis, apmokėta, už budėjimus (įskaitant ir kurie sutapo su poilsio dienomis), kai buvo viršijama darbo laiko trukmė, suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-1377/2009 nėra paskelbtas šio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“. Už suteiktą papildomą poilsio laiką apeliantui apskaičiuotas vidutinis atlyginimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamas ginčas byloje yra kilęs dėl, pareiškėjo nuomone, jam neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) už darbą operatyvinėje grupėje dalies, susidariusios nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d., ir delspinigių.

Pasisakydama dėl byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartyje (4 t., b. l. 42-50) konstatavo, kad pareiškėjo darbas ginčo laikotarpiu operatyvinėje grupėje šeštadieniais ir sekmadieniais laikytinas ne pamaininiu darbu, o budėjimu. Todėl šis faktas laikytinas nustatytu ir šioje administracinėje byloje.

Pasisakydama dėl ginčo teisinių santykių reglamentavimo, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ne kartą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-06-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008) buvo pasakyta, kad įstatymų leidėjas, visų pirma, siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu. Todėl, sprendžiant ginčo teisinius santykius, pirmiausia yra būtina vadovautis Statuto normomis. Statutas, priklausomai nuo pareigūno darbo organizavimo formos, skirtingai reglamentuoja darbo laiko ir apmokėjimo už darbą, kai nukrypstama nuo normalių darbo sąlygų, režimus. Skirtingos darbo organizavimo formos nulemia ir skirtingus kompensavimo būdus bei sąlygas už darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, viršvalandžius ar budėjimo metu.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, byloje nagrinėjamu atveju ginčas kyla dėl apmokėjimo už pareigūno budėjimą. Pareigūnų budėjimo laiką reguliuoja Statuto 31 straipsnis, kuriame yra numatyta tiek budėjimo laiko sąvoka, tiek pareigūno paskyrimo budėti sąlygos, tiek kompensavimo pareigūnui už budėtą laiką tvarka ir sąlygos. Kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytą Statuto reikšmę, daro išvadą, kad toks reguliavimas yra išsamus. Todėl, sprendžiant dėl kompensavimo pareigūnui už budėtą laiką, papildomai negali būti taikomos jokios kitos Statuto ar kitų teisės aktų nuostatos. Budėjimas savo esme yra išskirtinė ir specifinė pareigūno darbo organizavimo forma, todėl ir jam sureguliuoti yra skirtas atskiras Statuto straipsnis, kuriame inter alia numatytas ir kompensavimo už budėjimą mechanizmas. Pareigūnui už budėtą laiką turi būti kompensuojama būtent pagal budėjimo laikui sureguliuoti skirto straipsnio nuostatas. Priešingas aiškinimas nustatant apmokėjimo už budėjimo laiką tvarką, t. y. taikant tiek budėjimo laiką, tiek kitas tarnybos santykius reglamentuojančias teisės normas, iškreiptų įstatymų leidėjo valią – už budėtą laiką būtų kompensuojama pritaikius budėjimo sureguliavimui neskirtas teisės normas ir taip už tą patį darbą būtų apmokama kelis kartus, t. y. pagal kelis apmokėjimo mechanizmus. Kolegija pažymi, kad toks Statuto normų taikymo aiškinimas yra pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-245/2013 bei 2013 m. balandžio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-277/2013. Šios bylos savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės yra panašios su nagrinėjama administracine byla, todėl jose suformuluotų Statuto aiškinimo taisyklių yra būtina laikytis ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pagal Statuto 31 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d., pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau kaip 96 valandas per mėnesį, o už 32 budėjimo valandas kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną. Todėl nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. lapkričio 1 d. už budėjimo valandas pareigūnui turėjo būti kompensuojama suteikiant papildomą poilsio dieną.

Statuto 31 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., reglamentavo, jog pareigūno budėjimo laikas yra laikas, kurį jis pagal teisės aktų nustatyta tvarka iš anksto patvirtintą grafiką turi būti iš anksto aptartoje vietoje laisvu nuo tarnybos metu tam, kad vidaus reikalų įstaigos vadovas ar budėtojų tarnyba galėtų jį iškviesti atlikti neatidėliotinų veiksmų. Budėjimo laikas negali trukti ilgiau nei 96 valandas. Pareigūno budėjimo laikas įstaigoje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose ar iš anksto aptartoje tarnybos vietovės vietoje – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, per artimiausią mėnesį pareigūnui privalo būti suteiktas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip viršytas darbo laikas arba pareigūno pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą. Todėl nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. už budėjimą, kai viršijama darbo laiko trukmė, pareigūnui turėjo būti kompensuojama vienu iš trijų anksčiau paminėtų būdų.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui visu jo nurodomo ginčo laikotarpiu (nuo 2006-01-01 iki 2008-09-30) už budėjimą buvo papildomai suteikiamas poilsio laikas. Pareiškėjui už suteiktą papildomą poilsio laiką buvo apskaičiuojamas vidutinis darbo užmokestis, t. y. pareiškėjui suteikus papildomą poilsio laiką, jis nėjo į darbą, tačiau vidutinis atlyginimas už tas dienas buvo skaičiuojamas. Pareiškėjas pripažino, kad atsakovui nebuvo pateikęs prašymo, jog už budėjimą įstaigoje jam būtų kompensuojama kitu būdu, t. y. tokios pat trukmės poilsio laiką pridedant prie kasmetinių atostogų arba apmokant kaip už viršvalandinį darbą.

Atsižvelgiant į anksčiau nurodytas ginčo teisiniam santykiui taikytinas materialiąsias teisės normas bei paminėtas byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjui už budėjimą nebuvo kompensuota, kadangi už budėjimo laiką jam nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų buvo suteiktas papildomas poilsio laikas. Už budėjimą pagal iš anksto suderintą grafiką švenčių bei poilsio dienomis ir nakties metu, kaip matyti ir iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, buvo apmokėta vadovaujantis DK normomis, ir ginčo byloje dėl to nėra.

Kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo atlyginti jam už nesuteiktą poilsio laiką. Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktiems argumentams, pažymi, kad pareiškėjas byloje pateiktų darbo laiko apskaitos žiniaraščių neginčija bei nenurodo argumentų dėl juose esančios informacijos neteisingumo. Byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į atsakovą dėl ne viso suteikto poilsio laiko ar netinkamo poilsio laiko suteikimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjui poilsio laikas buvo suteikiamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, ir nėra duomenų, kad jam už budėtą laiką nebuvo tinkamai kompensuota. Aplinkybė, kad tam tikrais atvejais poilsio laikas buvo suteiktas vėliau, negu artimiausią mėnesį, laikytina neturinčia esminės reikšmės pareiškėjo interesams, nes nukrypimai nebuvo dažni ir žymūs, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų reiškęs prieštaravimus.

Nurodyti argumentai kolegijos pripažintini pakankamais daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas iš esmės yra pagrįstas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo skirti jo nurodytą ekspertizę, kolegija pažymi, kad lemiamą reikšmę nagrinėjamai bylai turi ne fakto nustatymo, o teisės taikymo klausimas. Šis klausimas kolegijos buvo aptartas aukščiau. Todėl būtinumo skirti pareiškėjo prašomą ekspertizę kolegija neįžvelgia (ABTĮ 62 str.).

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas