2018-10-08 Nr. AB-17773-3-62-3-00517-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2454-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00517-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo T. T. (T. T.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. T. (T. T.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. T. (T. T.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. kovo 30 d. buvo laikomas Alytaus PN bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose netinkamomis sąlygomis. Pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, daug patalpų ploto užėmė baldai, dėl ko jis turėjo nuolat sėdėti arba gulėti. Kamerų tipo patalpose daug vietos užėmė sanitarinis mazgas, kuris, pareiškėjo teigimu, neturėtų būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą. Pabrėžė, kad kamerų tipo patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų. Šaltuoju metų laiku kamerų tipo patalpų oro temperatūra neatitiko nustatytų reikalavimų, jose nebuvo tinkamo vėdinimo, trūko apšvietimo, dėl ko pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Tvirtino, kad kamerose buvo drėgna, ant sienų buvo susikaupęs pelėsis. Nurodė, kad kamerų tipo patalpose vienu tualetu naudojosi su dar trimis asmenimis, dėl to jautė pažeminimą, nes turėjo kentėti, kol kitas nuteistasis pasinaudos tualetu. Prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į skundą (b. l. 7–12) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, o galiojantys teisės aktai nereglamentuoja, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas turi būti skaičiuojamas neįskaitant baldų užimamo ploto. Jei pareiškėjo netenkino gyvenimo sąlygos paskirtame būryje, jis galėjo kreiptis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jo perkėlimo į kitą būrį, tačiau šia teise nepasinaudojo. Pažymėjo, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras ne kartą tikrino Alytaus PN dėl sveikatos saugos reikalavimų atitikties nustatytiems reikalavimams, tačiau pažeidimų nebuvo nustatyta, šią aplinkybę patvirtina Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai. Pabrėžė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo. Atsakovo nuomone, pareiškėjo skundas yra paremtas abstrakčiais teiginiais, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei higienos sąlygų į pataisos namų administraciją. Teismas, nenustatęs jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, sprendė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi 2017 m. kovo 30 d. (b. l. 5), todėl daliai skundo reikalavimų praleido senaties terminą. Atsižvelgęs į tai, teismas nustatė, kad sprendžiant dėl skundo reikalavimų pagrįstumo reikšmingas laikotarpis nuo 2014 m. kovo 30 d. iki 2017 m. kovo 30 d.

7. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentai nepagrįsti objektyviais įrodymais, kai kurie iš jų deklaratyvūs, todėl atmestini.

8. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), teismas konstatavo, jog valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN.

III. 9. Pareiškėjas T. T. (T. T.) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, jog atsakovas nepateikė kamerų nuotraukų, iš kurių būtų matyti, kad sanitarinis mazgas yra atskira patalpa, o atėmus sanitarinio mazgo ir baldų (dvi lovos, spintelė) plotą, lieka laisvo ploto judėti apie 6–7 kv. m. Apeliantas mano, kad toks plotas neatitinka ploto normos, kuri jam turi priklausyti. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Alytaus PN administracija pažeidė jo teisę į informaciją, kadangi nesuteikė galimybės susipažinti su kodeksais.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs, nepagrįsti jokiais įrodymais, pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų sąlygų T. T. jo kalinimo metu Alytaus PN neužtikrinimo, atlyginimo.

14. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad jam nebuvo užtikrinta reikalaujama minimali gyvenamojo ploto norma jį patalpinus į Alytaus PN. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

16. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

17. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Įsakymas Nr. 194), 111.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m, o 111.2 punkte numatyta, kad minimalus plotas pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose negali būti mažesnis nei 3,1 kv. m. Jokie tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija), vienam asmeniui pataisos įstaigoje turinčio tekti gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas (toliau –ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y., ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

18. Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. 194) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma pataisos įstaigoje – 3,6 kv. m kamerų tipo patalpose ir 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpose – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06; LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

19. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu jį laikant pataisos įstaigoje kamerų tipo patalpose nuo 2014 m. liepos 31 d. buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui mažiausia gyvenamojo ploto norma jį laikant kamerų tipo patalpose teko trumpais laikotarpiais: nuo 2014 m. rugpjūčio 5 d. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. jam teko 3,62 kv. m, o nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2014 m. gegužės 12 d. jam teko 3,77 kv. m gyvenamojo ploto. Kitais laikotarpiais pareiškėją laikant kamerų tipo patalpose jam teko nuo 3,95 kv. m iki 6,45 kv. m gyvenamojo ploto.

20. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėją pataisos įstaigoje patalpinus į bendrabučio tipo patalpas jam ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta didesnė nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, 111.1 punkte nustatyta 3,1 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma. Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui tik vieną parą (2017 m. vasario 14–15 d.) teko 3,74 kv. m ploto ir trumpais kitais dviem laikotarpiais teko nuo 3,86 kv. m iki 3,9 kv. m gyvenamojo ploto. Visais kitais laikotarpiais (nuo 2014 m. sausio 9 d. iki 2017 m. kovo 28 d.) jam būnant Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose teko daugiau kaip 4 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad minimali gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakymu Nr. 194, pareiškėjui būnant Alytaus PN bendrabučio tipo patalpose, buvo užtikrinta.

21. Vertinant apeliacinio skundo argumentą, kad nebuvo išskaičiuotas sanitarinio mazgo patalpos plotas, pažymėtina, jog Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas gali būti konstatuojamas tuo atveju, jeigu vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui abiem atvejais – tiek kalint pataisos įstaigoje kamerų tipo patalpose, tiek bendrabučio tipo patalpose – buvo užtikrinta didesnė nei reikalaujama 3 kv. m minimali gyvenamojo ploto norma. Todėl šiuo atveju, atsižvelgiant į šios nutarties 16–20 punktuose išdėstytus motyvus, nereikalaujama išskaičiuoti sanitarinio mazgo ploto. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija atmeta šį pareiškėjo argumentą. Tuo pačiu atmestinas ir apelianto prašymas išreikalauti sanitarinio mazgo nuotraukas iš Alytaus PN, kaip neturinčias teisinės reikšmės nagrinėjamu atveju.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Alytaus PN administracija pažeidė jo teisę į informaciją, nes nesuteikė galimybės susipažinti su kodeksais, teigia, kad jis susitiko su juriskonsultu, bet dėl kodeksų jam buvo patarta kreiptis raštu į administraciją, nors raštą rašė, bet kodeksų jis negavo. Šis pareiškėjo reikalavimas byloje keliamas pirmą kartą, jis nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme.

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tokių pagrindų, dėl ko reikėtų tirti papildomus įrodymus šioje byloje, kolegija nenustatė. Todėl pareiškėjo argumentas dėl kodeksų jam nepateikimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašo apeliaciniame skunde priteisti jam neturtinę žalą dėl minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimo, kuri įtvirtinta ne kodeksuose, atmetamas.

24. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritardamas ginčijamo teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja.

26. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su išvadomis, padarytomis pirmosios instancijos teismo, kuris pareiškėjo paaiškinimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų vertino kaip nepagrįstus. Remiantis byloje esančia medžiaga, Alytaus PN neteisėti veiksmai (ar neveikimas), kurie yra privalomoji viešosios civilinės atsakomybės sąlyga, byloje nenustatyti.

27. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. T. (T. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė