2022-06-14 Nr. AB-16088-3-61-3-00260-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-498-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00260-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Č. B. (Č. B.) ir V. M. (V. M.) skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos Č. B. ir V. M. (toliau kartu – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2020 m. spalio 27 d. raštą Nr. 49SF-2712-(14.49.104.) (toliau – ir 2020 m. spalio 27 d. raštas) ir 2020 m. lapkričio 16 d. raštą Nr. 49SF-2826-(14.49.104.) (toliau – ir 2020 m. lapkričio 16 d. raštas); 2) panaikinti NŽT 2020 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. 1SS-2367-(7.5) (toliau – ir 2020 m. gruodžio 31 d. raštas); 3) įpareigoti NŽT tęsti nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjoms pagal 2003 m. kovo 31 d. prašymus.

2. Pareiškėjų skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėjos yra pretendentės į buvusio savininko K. Š. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 0,5080 ha žemės, esančios Vilniaus apskrities Vilniaus miesto savivaldybės Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. NŽT direktoriaus 2020 m. vasario 7 d. sprendimais atkūrus nuosavybės teises į pareiškėjoms tenkančią likusią buvusio žemės savininko turėtą 0,1023 ha žemės sklypo dalį perduodant nuosavybėn naują 0,1023 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjos buvo informuotos, jog nuosavybės teisės į pareiškėjoms tenkančią likusią žemės valdos dalį atitinkamai 0,2344 ha ir 0,2513 ha žemės bus atkurtos vėliau. Atsakant į klausimą, kada bus atkurtos nuosavybės teisės į likusią žemės valdos dalį, 2020 m. spalio 27 d. ir 2020 m. lapkričio 16 d. raštais, nurodyta kad naujas lygiavertis sklypas Vilniaus miesto teritorijoje negalės būti suteiktas; už likusią neatkurtą žemės plotą bus atlyginta pinigais. NŽT 2020 m. gruodžio 31 d. raštu atsisakė tenkinti pareiškėjų skundą ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą grąžinant lygiavertį turėtajam žemės sklypą Vilniaus miesto teritorijoje.

2.2. Pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. buvo pateikusios prašymus dėl valios pakeitimo, kas buvo užfiksuota nuosavybės teisų atkūrimo bylose esančiuose prašymuose, kuriuose pareiškėjos nurodė, jog pakeičia savo valią ir pageidauja toliau atkurti nuosavybės teises natūra (duomenys neskelbtini) arba ekvivalentine natūra (duomenys neskelbtini) sen. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytas nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą būdas – ekvivalentine natūra – iš esmės atitinka nuosavybės teisių atkūrimo būdą perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamą žemės sklypą, numatytą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Pareiškėjos nustatytu laiku ir tvarka išreiškė valią dėl tolimesnio nuosavybės teisių atkūrimo būdo (perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės sklypą). Remiantis klaidinga išvada, kad pareiškėjos iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, atsakovas priėmė sprendimą atlyginti pareiškėjoms už likusį nekilnojamąjį turtą (žemės dalį) pinigais.

2.3. Prašyme atkurti nuosavybės teises nurodytas būdas – grąžinant turtą ekvivalentine natūra turi būti suprantamas kaip turto grąžinimui lygiaverte natūra. Pareiškėjos 2003 m. kovo 31 d. prašymuose nurodė, kad tuo atveju, jei nebus galimybės nuosavybės teisių į žemę atkurti natūra, jos pageidauja nuosavybės teisių atkūrimo procesą tęsti gaunant lygiavertį žemės sklypą Vilniaus mieste. Prašymuose nurodyta vietovė – (duomenys neskelbtini) seniūnija – negali būti vertinama kaip konkreti lygiaverčio sklypo suteikimo vieta, nes (duomenys neskelbtini) seniūnija yra viena iš Vilniaus miesto kadastrinės vietovės dalis. Jei pareiškėjos nebūtų norėjusios pakeisti savo valią, jos nebūtų rašiusios 2003 m. kovo 31 d. prašymų, nes jau buvo pasirinkusios nuosavybės teisių atkūrimo būdą – natūra, todėl 2020 m. kovo 31 d. jos pakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdą į ekvivalentinę natūrą.

2.4. Kadangi atsakovas skundžiamuose raštuose nurodė, kad dar yra galimybė susipažinti ir pasirinkti Vilniaus miesto teritorijoje perduodamus neatlygintinai nuosavybėn naujus žemės sklypus, pareiškėjoms nuosavybės teisės dar gali būti atkurtos ir pagal jų 2003 m. kovo 31 d. prašymuose nurodytą būdą ir vietą.

3. Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjoms buvo siūloma atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, taip pat nustatyta, kad pareiškėjos nepasinaudojo galimybe pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir už valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miškų ūkio paskirties žemės plotu iki 2015 m. kovo 1 d. ir iki 2019 m. birželio 1 d.

3.2. Vienas esminių kilusio ginčo aspektų – pareiškėjų išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjos pirminiuose 1999 m. prašymuose nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – „žemė prie namų (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja V. M. pateikė 2003 m. kovo 31 d. prašymą, kuriame pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašydama: „atstatyti nuosavybės teisę į žemę natūra arba ekvivalentiniu sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“ Pareiškėja Č. B. pateikė 2003 m. kovo 31 d. prašymą, kuriame pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašydama: „atstatyti nuosavybės teisę į žemę natūra ar sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamuose raštuose, nuosavybės teisių atkūrimo būdo „ekvivalentine natūra“ Atkūrimo įstatymas nenumato.

3.3. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija pareiškėjoms buvo parinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdą – naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimą, dėl šios priežasties pareiškėjos buvo įrašytos į piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos. Taigi, pareiškėjoms nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas pagal jų išreikštą valią, t. y. grąžinant natūra turėtoje vietoje (taip pat ir prie nuosavybės teise valdomų pastatų, kurie patenka į buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo ribas) ir perduodant kiekvienai po vieną naują žemės sklypą individualiai statybai.

3.4. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškusios valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje, Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo suteikti pareiškėjoms naujo lygiaverčio žemės sklypo Vilniaus miesto teritorijoje už likusią neatkurtą žemės plotą, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjoms bus atlyginama pinigais. Pareiškėjos taip pat neginčijo aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, likusi žemė, kurią pretendentai pageidauja susigrąžinti, yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir: 1) panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. spalio 27 d. ir 2020 m. lapkričio 16 d. ir NŽT 2020 m. gruodžio 31 d. raštus; 2) įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir naujo spręsti dėl pareiškėjų 2020 m. rugsėjo 28 d. ir 2020 m. spalio 21 d. prašymų, įvertinant pareiškėjų 2003 m. kovo 31 d. prašymuose išreikštą valią.

5. Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nustatė, kad:

5.1. Pareiškėjos yra pretendentės į buvusio savininko iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritorijoje. Pareiškėjos 1999 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymus atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą žemę, nurodydamos pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – žemė prie namų (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pareiškėja V. M. 2003 m. kovo 21 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę, atkuriant nuosavybės teisę į žemę natūra turėtoje vietoje arba ekvivalenčiu sklypu (duomenys neskelbtini) sen. Pareiškėja Č. B. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2003 m. kovo 31 d. pateiktu prašymu nuosavybės teises į turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Vilnius prašė atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra arba sklypu (duomenys neskelbtini) sen.

5.2. Pareiškėjoms nuosavybės teisės buvo atkurtos Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. liepos 13 d. ir 2006 m. vasario 10 d. sprendimais, NŽT 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimais, 2018 m. sausio 5 d. sprendimais, 2019 m. balandžio 12 d. sprendimais, 2020 m. sausio 20 d. sprendimais. NŽT 2020 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjai Č. B. nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,1023 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, priėmus šį sprendimą nuosavybės teisės liko neatkurtos į 0,2344 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį. NŽT 2020 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjai V. M. nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,0854 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, priėmus šį sprendimą nuosavybės teisės liko neatkurtos į 0,2513 ha buvusio savininko valdytos žemės dalį.

5.3. 2020 m. rugsėjo 28 d. prašymu pareiškėja Č. B. ir 2020 m. spalio 21 d. prašymu pareiškėja V. M. kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamos pateikti informaciją, kada bus atkurtos nuosavybės teisės į atitinkamai likusią 0,2344 ha ir 0,2513 ha žemės dalį bei pateikti duomenys apie suformuotus žemės sklypus priklausančius valstybei Vilniaus miesto ribose.

5.4. NŽT Vilniaus miesto skyrius pareiškėjoms atsakė ginčijamais 2020 m. spalio 27 d. bei 2020 m. lapkričio 16 d. raštais, nurodant, kad Vilniaus miesto skyriuje artimiausiu metu planuojamas nuosavybės teisių atkūrimas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2019 m. lapkričio 21 d. įsakymu Nr.(duomenys neskelbtini) pakeistą ir patvirtintą (suprojektuotą) 0,0380 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patenka į (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo teritoriją. Tai pat pareiškėjos informuotos, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2020 m. balandžio 2 d. raštu informavo, jog likusi žemė, kurią pretendentai pageidauja susigrąžinti (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime natūra, yra priskirta valstybės išperkamai ir natūra negrąžinama. 2020 m. spalio 27 d. rašte nurodyta, kad atsižvelgiant į tai, kad iki Atkūrimo įstatymo termino 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėja Č. B. nebuvo išreiškusi valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje, į tai, kad jau buvo suteiktas vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai, naujas lygiavertis žemės sklypas Vilniaus miesto teritorijoje už likusį neatkurtą žemės plotą negali būti suteiktas ir už likusį neatkurtą žemės sklypą bus atlyginta pinigais. Atitinkamai 2020 m. lapkričio 16 d. rašte nurodoma, jog atsižvelgiant į tai, kad iki Atkūrimo įstatymo termino 2003 m. balandžio 1 d. pareiškėja V. M. nebuvo išreiškusi valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje (nurodė jau nenumatytą atkūrimo būdą – ekvivalenčiu sklypu), į tai, kad jau buvo suteiktas vienas naujas žemės sklypas individualiai statybai, naujas lygiavertis žemės sklypas Vilniaus miesto teritorijoje už likusį neatkurtą žemės plotą negali būti suteiktas ir už likusį neatkurtą žemės sklypą bus atlyginta pinigais.

5.5. Nesutikdamos su minėtais raštais pareiškėjos kreipėsi į NŽT, kuri 2020 m. gruodžio 31 d. raštu pareiškėjų atstovo skundo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. spalio 27 d. ir 2020 m. lapkričio 16 d. raštų netenkino, nurodydama, jog atsižvelgiant į pareiškėjų iki Atkūrimo įstatymo nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. išreikštą valią – susigrąžinti „žemę natūra arba sklypu“, „natūra arba ekvivalentiniu sklypu“ NŽT Vilniaus miesto skyrius raštais pagrįstai informavo, kad naujas lygiavertis turėtajam žemės sklypas Vilniaus miesto teritorijoje už likusį neatkurtą žemės plotą pareiškėjoms negali būti suteiktas (pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkto nuostatas).

6. Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, konstatavo, kad pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo.

7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek pareiškėjų pirminių 1999 m. liepos 29 d. prašymų turinį („žemė prie namų (duomenys neskelbtini)), tiek vėlesnių 2003 m. kovo 31 d. prašymų turinį („natūra arba sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“, „natūra arba ekvivalentiniu sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“) bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjų valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatavo, jog pareiškėjos per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuosekliai siekė, jog pirmiausiai nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o kaip alternatyvų būdą nurodė atlyginimo už nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą (ekvivalentiniu žemės sklypu ar atitinkamu žemės sklypu). Aktualūs teisės aktai reglamentuoja, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Tai reiškia, kad būtina atsižvelgti į paskutinius (2003 m. kovo 31 d.) pareiškėjų pateiktus prašymus, todėl konstatuota, kad iki Atkūrimo 21 straipsnyje numatytų terminų pabaigos, per kuriuos piliečiai galėjo keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, pareiškėjos pasirinko kompensavimo būdą, kuriuo jos pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę (atlyginimo už nekilnojamąjį turtą), į kurią nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas, ir šie 2003 m. kovo 31 d. prašymai sukelia teisines pasekmes. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 16 straipsnis, nustatantis išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo būdus, įtvirtino, kad valstybė išperka išlikusį nekilnojamąjį turtą šiais būdais – tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimu nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra) (Atstatymo įstatymo 16 str. 1 p.). Teismo nuomone, pareiškėjos išreiškė valią dėl tokios pat rūšies turto perdavimo, t. y. lygiaverčio žemės sklypo perdavimo, atlyginimo būdo, atitinkančio atlyginimo būdą ekvivalentine natūra.

8. Teisinis reglamentavimas taip pat patvirtina, kad pareiškėjų 2003 m. kovo 31 d. prašymuose nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra arba žemės sklypu (ekvivalentiniu žemės sklypu). Pareiškėjos išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkuriamos grąžinant turtą natūra arba ekvivalentine (kitaip lygiaverte natūra), t. y. būtent siekta ekvivalentinės natūros būdu atkurti nuosavybės teises arba į tos pačios rūšies, arba į tos pačios vertės turtą, kadangi kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai – piniginių prievolių panaikinimas ar atlyginimas pinigais prašymuose nebuvo nurodyti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimą, pasirinktas nuosavybės teisių atkūrimo būdas gali reikšti ir atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimą, kai tiek vienas, tiek kitas lemia tų pačių materialiųjų pasekmių atsiradimą. Be to, Atstatymo įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu nebuvo panaikinta galimybė atlyginant piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, vietoje jo perduoti kitą lygiavertį turtą, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 bei 4 punktuose numatyti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai savo paskirtimi ir teisiniu turiniu nėra kokybiškai kitokie, negu buvo Atstatymo įstatyme 16 straipsnio 1 punkte numatytas tokios pat rūšies ar vertės turto perdavimas nuosavybėn neatlygintinai (ekvivalentine natūra). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos siekė, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos (už išperkamą turtą būtų atlyginta) jų pasirinktu būdu – ekvivalenčiu (lygiaverčiu) žemės sklypu Vilniaus miesto teritorijoje, o jų pasirinktas atlyginimo būdas atitiko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatytus atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdus.

9. Pareiškėjoms 2020 m. vasario 7 d. sprendimais jau buvo suteikta po vieną naują žemės sklypą statybai Vilniaus miesto teritorijoje, kas atitiktų Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 4 punkte numatytą atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą. Tačiau teismui nebuvo pateikta duomenų, kad pareiškėjoms nuosavybės teisės negalėtų būti atkuriamos atlyginant už valstybės išperkamą turtą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 dalyje numatytu būdu – perduodant lygiavertį žemės sklypą, kurio pareiškėjos pageidauja Vilniaus miesto teritorijoje (prašymuose nurodyta (duomenys neskelbtini) seniūnijoje). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas.

III. 10. Atsakovas NŽT apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjų skundą atmesti.

11. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir nustatytas faktines aplinkybes bei pažymi, kad:

11.1. Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos yra tinkamas subjektas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tačiau pareiškėjos pirminiuose 1999 m. prašymuose nurodė pageidaujamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – „žemė prie namų (duomenys neskelbtini)“. Pareiškėja V. M. 2003 m. kovo 31 d. pateikė prašymą, kuriame pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašydama: „atstatyti nuosavybės teisę į žemę natūra arba ekvivalentiniu sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“. Pareiškėja Č. B. 2003 m. kovo 31 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašydama: „atstatyti nuosavybės teisę į žemę natūra arba sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“. Atsakovas pabrėžia, kad Č. B. savo prašyme nenurodė žodžio „ekvivalentinis“, lyginant su kitos pareiškėjos prašymu. Atsakovas pabrėžia, kad, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nuosavybės teisių atkūrimo būdas – ekvivalentinė natūra – buvo numatytas iki 1997 m. liepos 9 d. galiojusiame Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, o po 1997 m. liepos 7 d. Atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais privalėjo tikslinti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

11.2. Vien aplinkybė, kad pareiškėja V. M. nurodė „ekvivalentiniu sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“, negali būti vertinama kaip turinti teisinę reikšmę, kadangi tokio būdo Atstatymo įstatymą pakeitusi Atkūrimo įstatymo redakcija nenumato.

11.3. Pareiškėjos iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. nebuvo išreiškusios valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje, NŽT neturi pagrindo suteikti pareiškėjoms naujo lygiaverčio sklypo Vilniaus miesto teritorijoje už likusį neatkurtą žemės plotą, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjoms turi būti atlyginama pinigais.

11.4. Pirmosios instancijos teismas citavo teismų praktiką, kuri, teismo vertinimu, leidžia konstatuoti pareiškėjų skundo pagrįstumą, tačiau teismo nurodyti sprendimai yra individualūs sprendimai konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tų bylų aplinkybes. Atsakovo vertinimu, negalima teigti, kad pareiškėjos įrodė jų pažeistą teisę ar to, kad tokia teisė turi būti ginama atstatant pažeistą teisę tokiu būdu, kuris galiojo iki jos pažeidimo.

12. Pareiškėjos atsiliepime į atsakovo NŽT apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti. Pareiškėjos taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjų atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Atsakovas nepaneigė teismo sprendime nurodytų motyvų dėl aplinkybės, jog NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT netinkamai įvertino 2003 m. kovo 31 d. prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Prašymuose nurodytas atkūrimo būdas „ekvivalentiniu sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“, „sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“ būti suprantamas kaip valios dėl lygiaverčio turėtam žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje. Kadangi atsakovas neginčija šios aplinkybės, vadinasi jis sutinka su išvada, kad pareiškėjos per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuosekliai siekė, jog pirmiausiai nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o kaip alternatyvų būdą nurodė atlyginimo už nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą (ekvivalentiniu žemės sklypu ar atitinkamu žemės sklypu). Todėl vien tik dėl to, apeliacinis skundas turėtų būti atmestas.

13.2. Pareiškėjų paskutiniuose (2003 m. kovo 31 d.) atsakovui pateiktuose prašymuose pareiškėjos pasirinko kompensavimo būdą, kuriuo jos pageidauja atkurti nuosavybės teises į žemę (atlyginimo už nekilnojamąjį turtą), į kurią nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas, ir šie 2003 m. kovo 31 d. prašymai sukelia teisines pasekmes. Pareiškėjos siekė ekvivalentinės natūros būdu atkurti nuosavybės teises arba į tos pačios rūšies, arba į tos pačios vertės turtą, kadangi kiti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdai – piniginių prievolių panaikinimas ar atlyginimas pinigais prašymuose nebuvo nurodyti. Atsakovas taip pat iš esmės sutinka su tuo, kad pareiškėjos pakeitė valią prašydamos tęsti nuosavybės atkūrimą įstatyme numatytu būdu.

13.3. Atsakovas teigia, kad pareiškėjos nurodė prašymą tęsti nuosavybės teisių atkūrimą įstatyme neegzistuojančiu būdu, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs aiškią teismo praktiką, pagal kurią nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra gali būti vykdomas ir galiojant Atkūrimo įstatymui, kuriame nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) už valstybės išperkamą turtą būdas ekvivalentinė natūra nėra tiesiogiai įvardytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. spalio 27 d. ir 2020 m. lapkričio 16 d. ir NŽT 2020 m. gruodžio 31 d. raštų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pareiškėjų reikalavimo įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo spręsti dėl pareiškėjų 2020 m. rugsėjo 28 d. ir 2020 m. spalio 21 d. prašymų, įvertinant pareiškėjų 2003 m. kovo 31 d. prašymuose išreikštą valią, pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tiek pareiškėjų pirminių 1999 m. liepos 29 d. prašymų turinį („žemė prie namų (duomenys neskelbtini)“), tiek vėlesnių 2003 m. kovo 31 d. prašymų turinį („natūra arba sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“, „natūra arba ekvivalentiniu sklypu (duomenys neskelbtini) sen.“) bei šiuose prašymuose išreikštą pareiškėjų valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, konstatavo, jog pareiškėjos per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuosekliai siekė, jog pirmiausiai nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra, o kaip alternatyvų būdą nurodė atlyginimo už nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdą (ekvivalentiniu žemės sklypu ar atitinkamu žemės sklypu), dėl ko, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, ginčo teisinį reglamentavimą, teisminę praktiką, darytina išvada, jog pareiškėjų ginčijami NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT raštai priimti nesilaikant Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 16 straipsnio 9 dalies 1 punkto, taip pat Tvarkos 3 punkto nuostatų, neatsižvelgiant į pretendenčių išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (atlyginimo) būdo, todėl naikintini. Pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimo procesas nėra užbaigtas, todėl atsakovas įpareigotas iš naujo nagrinėti pareiškėjų 2020 m. rugsėjo 28 d. ir 2020 m. spalio 21 d. prašymus, įvertinant pareiškėjų 2003 m. kovo 31 d. prašymuose išreikštą valią, t. y. suteikimą neatlygintinai lygiaverčio žemės sklypo (-ų).

16. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, NŽT Vilniaus miesto skyrius padavė apeliacinį skundą, kuriame, grįsdamas savo reikalavimą, teigia, kad pareiškėjos iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino – 2003 m. balandžio 1 d. – nebuvo išreiškusios valios dėl lygiaverčio žemės sklypo gavimo Vilniaus miesto teritorijoje, dėl ko NŽT neturi pagrindo suteikti pareiškėjoms naujo lygiaverčio sklypo Vilniaus miesto teritorijoje už likusį neatkurtą žemės plotą, ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, pareiškėjoms turi būti atlyginama pinigais.

17. Apeliacinės instancijos teismas, atsakovo apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas sąvokos būdas, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (ginčo atveju – Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. numatyti), ir būdas, kuriuo valstybė atlygina už valstybės išperkamą turtą (Atkūrimo įstatymo 16 str. 9 d.), nėra tapačios, todėl Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalies nuostatos, susijusios su valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, ir dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, pakeitimo, turi būti aiškintinos atsižvelgiant į šiuos skirtumus.

18. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, padaryta įvertinus byloje pateiktus įrodymus, kad pareiškėjos per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą nuosekliai siekė, jog nuosavybės teisės į žemę joms būtų atkurtos natūra, o kaip atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą nurodė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą – perduodant lygiavertį žemės plotą (ekvivalentiniu žemės sklypu ar atitinkamu žemės sklypu). Taip pat, kaip ir nurodo pats atsakovas, nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti institucija pareiškėjoms buvo parinkusi kitą nuosavybės teisių atkūrimo būdą – naujo žemės sklypo individualiai statybai suteikimą, dėl ko pareiškėjos buvo įrašytos į piliečių pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę eilę, naujam žemės sklypui gauti, nepaisant turėtos žemės vietos, ir pareiškėjoms nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas grąžinant žemę natūra turėtoje vietoje, o vėliau, parinkus kitą nuosavybės teisių atkūrimo į žemę būdą – perduodant kiekvienai po vieną naują žemės sklypą individualiai statybai.

19. Kadangi pareiškėjoms sugrąžintas ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal Atkūrimo įstatymą joms atkuriamos nuosavybės teisės, atsižvelgiant Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies nuostatą („Jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypo plotas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnis už žemės sklypo plotą, į kurį pagal šį įstatymą jam atkuriamos nuosavybės teisės, už likusį žemės sklypo plotą valstybė jam atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį.“), taip pat tai, kad nėra galima teigti, jog pareiškėjos nustatytais terminais nėra išreiškusios valios dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, byloje pateiktų duomenų pagrindu nėra galima manyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti Nacionalinė žemės tarnybos Vilniaus miesto skyrių ir naujo spręsti dėl pareiškėjų 2020 m. rugsėjo 28 d. ir 2020 m. spalio 21 d. prašymus, įvertinant jų 2003 m. kovo 31 d. prašymuose išreikštą valią, yra neteisėtas.

20. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nagrinėjamo ginčo kontekste nėra reikšmingi, todėl dėl jų atskirai nėra pasisakoma.

21. Pareiškėjos taip pat prašė atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Esant pagrindui atmesti atsakovo apeliacinį skundą, konstatuotina, kad ši apeliacinės instancijos teismo nutartis priimama pareiškėjų naudai, dėl to jos turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso stadijoje atlyginimą.

22. Vadovaujantis ABTĮ 41 straipsnio 1 dalimi, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

23. Pareiškėjos prašo atlyginti 675 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą, kurias, be kita ko, patvirtina : 2020 m. lapkričio 27 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma už „Skundo NŽT direktoriui parengimas“ sumokėti 300 Eur; 2021 m. sausio 26 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje prašoma už „Skundo teismui parengimas“ sumokėti 150 Eur; 2021 m. gegužės 12 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje už „Atstovavimas administracinėje byloje 2021-05-11“ prašoma sumokėti 75 Eur.

24. Taigi, šios išlaidos yra patirtos ginčą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl prašymas dėl jų atlyginimo turi būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui nenurodė jokių argumentų, kodėl šių išlaidų atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas apeliacinės instancijos teisme. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, dalis nenagrinėtina.

25. Pareiškėjos taip pat pateikė 2021 m. liepos 28 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje už atsiliepimo apeliacinį skundą parengimą prašoma atlyginti 150 Eur. Mokėjimo realumą patvirtina 2021 m. rugpjūčio 12 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 19 d.) (toliau – ir Rekomendacijos) nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus bei 8.11 punkte įtvirtintą koeficientą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, į advokato suteiktų paslaugų pobūdį ir apimtį, ginčo esmę, bylos apimtį, sudėtingumą, vadovaudamasi protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, pareiškėjoms Č. B. ir V. M. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteisia 150 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjoms Č. B. ir V. M. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus po 75 eurus (septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė