2021-11-24 Nr. AB-25271-3-65-3-00339-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2624-552/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00339-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 29.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ skundus atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Darbius“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2020 m. rugpjūčio 10 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, Panevėžio KAD) 2020 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1811 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811) dalį, kuria UAB „Darbius“ buvo įtraukta į sąrašą darbdavių, kuriems neskirta subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Pareiškėjo skundas nagrinėti priimtas teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-7544-283/2020.

2. Pareiškėjas UAB „Darbius“ 2020 m. rugpjūčio 13 d. taip pat kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. V1(19.4)-1814 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonių įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V1(19.4)-1814) dalį, kuria UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems neskirta subsidija darbo užmokesčiui Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka ir įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą. Pareiškėjo skundas nagrinėti priimtas teismo 2020 m. rugpjūčio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-7654-283/2020.

3. Administracinės bylos Nr. eI2-7544-283/2020 ir Nr. eI2-7654-283/2020 teismo 2020 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo sujungtos į vieną administracinę bylą Nr. eI2-7544-283/2020, todėl pareiškėjo priimti nagrinėti skundai toliau vadinami vienu procesiniu dokumentu – skundu.

4. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti kaip neteisėtą Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811), paaiškino, kad, atsižvelgus į verslo poreikius ir siekiant lengviau administruoti darbuotojus, Bendrovė 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. sudarė susitarimus su UAB „Audilina“, UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“ ir AB „Linas” dėl tam tikro skaičiaus darbuotojų perkėlimo bei sutartis dėl laikinojo įdarbinimo paslaugų teikimo, be to, tarp pareiškėjo, aukščiau išvardintų įmonių ir perkeliamų darbuotojų 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. buvo sudaryti susitarimai dėl darbuotojų perkėlimo sąlygų. Šiais susitarimais buvo susitarta, kad su įmonėmis sudarytos darbuotojų darbo sutartys šalių susitarimu bus nutrauktos ir sudarytos naujos laikinojo darbo sutartys su pareiškėju. Laikinojo darbo sutartyse buvo nurodyti konkretūs laikinojo darbo naudotojai, kuriems perkeliami darbuotojai dirbs, t. y. faktiškai jų buvę darbdaviai; darbo užmokestis, analogiškas darbo užmokesčiui, kurį darbuotojai gaudavo pas buvusius darbdavius. Be to, laikinojo darbo sutartyse buvo nurodyta, kad darbuotojų pirma darbo diena laikinojo darbo įmonėje yra 2020 m. kovo 31 d. (pagal 2020 m. kovo 25 d. sudarytus susitarimus) ir 2020 m. balandžio 30 d. (pagal 2020 m. balandžio 27 d. susitarimus), t. y. tuo pačiu tai buvo pirmoji darbo diena pas laikinojo darbo naudotojus. UAB „Darbius“ pabrėžė, kad po perkėlimo darbuotojai ir toliau tęsė darbus tiems patiems verslo subjektams, atliko tas pačias darbo funkcijos, nepasikeitė ir darbuotojų gaunamas darbo užmokestis.

5. Pareiškėjas nurodė, kad laikinieji darbo naudotojai, atsižvelgę į mažėjančius darbus dėl Lietuvos Respublikoje paskelbto karantino, pranešė Bendrovei apie poreikį skelbti prastovas darbuotojams, todėl remdamasi šiais pranešimais, Bendrovė nustatyta tvarka paskelbė prastovas darbuotojams.

6. Pareiškėjas 2020 m. birželio 15 d. pateikė Panevėžio KAD pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už įsakymuose nurodytus darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Pareiškėjas 2020 m. liepos 17 d. gavo raštą Nr. SD(19.4)-1811(19.4.116E) bei 2020 m. liepos 14 d. Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811), kuriuo buvo atsisakyta išmokėti prašomą subsidiją. Šį sprendimą atsakovas motyvavo tuo, kad Bendrovė neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies reikalavimų, nes prašyme nurodyti darbuotojai Bendrovėje įdarbinti po karantino paskelbimo dienos.

7. Pareiškėjo teigimu, Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811) yra nepagrįstas, nes joks teisės aktas, įskaitant ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalį, nenumato, jog subsidijos nemokamos darbdaviams, įdarbinusiems darbuotojams paskelbto karantino bei ekstremalios situacijos metu. Pareiškėjo nuomone, tam, kad būtų mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta subsidija, jos prašantis subjektas, vadovaudamasis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti paskelbęs prastovą dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino bei išlaikęs asmenų, kuriems paskelbta prastova, darbo vietas.

8. Pareiškėjo tvirtinimu, Užimtumo įstatyme ir DK nėra įtvirtinta draudimų darbdaviams skelbti prastovą asmenims, kurie buvo įdarbinti po ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo, ir tokiems darbdaviams skirti subsidijas dėl paskelbtų prastovų. Pareiškėjo nuomone, nors Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų tikslas yra išvengti situacijų, kai bendrovės, siekdamos didesnių subsidijų, nepagrįstai padidina darbo užmokestį, buvusį iki karantino ir ekstremalios situacijos paskelbimo, tačiau šios nuostatos negali būti suprantamos taip, kad jomis yra įtvirtintas draudimas suteikti subsidijas darbdaviui, kuris priėmė į darbą naujus darbuotojus Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremalią situaciją ir karantiną. Toks Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų aiškinimas, pareiškėjo nuomone, paneigtų įstatymo leidėjo siekį, kad sudėtingu laikotarpiu nedidėtų nedarbas, būtų išlaikomos darbo vietos ir nekiltų didžiulių socialinių ir ekonominių padarinių. Be to, pareiškėjo teigimu, taip būtų apribotas laisvas verslo subjektų bei darbuotojų pasirinkimas sudaryti darbo sutartis, paneigta darbdavio galimybė reaguoti į pasikeitusias aplinkybes rinkoje, įtvirtinama diskriminacija darbdavių atžvilgiu, nes darbdaviai, priėmę karantino ir ekstremalios situacijos metu darbuotojus, dėl pasikeitusių aplinkybių irgi patiria finansinių sunkumų ir dėl to skelbia prastovą, tačiau jiems patirtos išlaidos nėra kompensuojamos, bei pažeistas teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai.

9. Pareiškėjas nurodė, kad laikiniesiems darbuotojams prastovos metu buvo mokamas minimalus darbo užmokestis, bei pabrėžė, kad naujai įdarbinti darbuotojai dirbo tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir iki laikinojo darbo sutarčių sudarymo, t. y. nepasikeitė nei asmenys, kuriems jie atliko darbo funkcijas, nei jų atliekamos funkcijos, nei darbo užmokestis. Tai reiškia, kad buvę darbo santykiai tęsėsi toliau.

10. Pareiškėjo tvirtinimu, būtina atsižvelgti ir į laikinojo darbo specifiką. Vadovaudamasis DK 75 straipsnyje įtvirtintu laikinųjų darbuotojų nediskriminavimo principu, tvirtino, kad tuo atveju, kai laikinojo darbo naudotojas negali suteikti sulygto darbo tiek tiesiogiai įdarbintiems, tiek laikiniesiems darbuotojams, įmonė privalo skelbti prastovą. Vertino, kad, priėmus Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811), susiklostė diskriminacinė situacija, nes įmonės, už darbuotojus, kurie jose buvo tiesiogiai įdarbinti, gavo subsidijas, o už laikinuosius darbuotojus šios subsidijos nebuvo skiriamos.

11. Pareiškėjas, grįsdamas savo reikalavimą panaikinti Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814, iš esmės rėmėsi analogiškomis faktinėmis aplinkybėmis bei Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies bei DK nuostatų aiškinimu. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad atsižvelgus į laikinųjų darbo naudotojų pranešimus apie mažėjančius darbus karantino metu ir poreikį skelbti prastovas tam tikriems darbuotojams, prastovas darbuotojams paskelbė ir 2020 m. balandžio ir gegužės mėnesiais.

12. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. birželio 12 d. pateikė atsakovui pasiūlymą bei prašymą dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos darbo užmokesčiui už darbuotojus, kurie buvo atšaukti iš prastovų 2020 m. gegužės mėnesį, mokėjimo. Tačiau buvo priimtas Įsakymas Nr. V1(19.4)-1814, kuriuo atsisakyta išmokėti subsidijas, nurodytas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje.

13. Pareiškėjo teigimu, Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. ir 2020 m. liepos 14 d. priimti įsakymai turi tiesioginę įtaką pareiškėjo teisei gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją. Pareiškėja, vadovaudamasi principu, kad iš neteisės negali kilti teisė (ex injuria ius non oritur), teigė, jog atsakovo priimti neteisėti sprendimai negali būti teisėtas pagrindas priimti sprendimą atsisakyti suteikti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytą subsidiją. Pareiškėjo nuomone, panaikinus Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. ir 2020 m. liepos 14 d. priimtus įsakymus, Bendrovė įgytų teisę į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytą subsidiją.

14. Atsakovas Panevėžio KAD atsiliepimuose į pareiškėjo skundus prašė juos atmesti.

15. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad 2020 m. liepos 14 d. priimti įsakymai Nr. V1(19.4)-1811 ir Nr. V1(19.4)-1814 yra pagrįsti ir teisėti. Paaiškino, kad pareiškėjas 2020 m. gegužės 15 d. pateikė pasiūlymą ir prašymą išmokėti subsidiją už darbo užmokestį, išmokėtą darbuotojams, kuriems 2020 m. balandžio mėnesį buvo paskelbtos prastovos, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Be to, pareiškėjas 2020 m. birželio 15 d. pateikė prašymą ir pasiūlymą dėl subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimo už darbuotojus, kuriems 2020 m. gegužės mėnesį buvo paskelbtos prastovos, bei prašymą ir pasiūlymą dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui už 2020 m. gegužės mėnesį gavimo. Šie prašymai buvo netenkinti Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. priimtais Įsakymais Nr. V1(19.4)-1811 ir Nr. V1(19.4)-1814.

16. Atsakovas kaip nepagrįstus vertino pareiškėjo teiginius, kad teisės aktai nenumato ribojimo nesuteikti subsidijų darbdaviams, įdarbinusiems darbuotojus karantino ar ekstremaliosios situacijos metu. Panevėžio KAD, remdamasis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, teigė, kad darbdavys, norintis gauti subsidiją darbo užmokesčiui nuo kiekvieno prastovoje esančio užimto asmens, turi atitikti tokias sąlygas: 1) darbo sutartis su užimtu asmeniu turi būti sudaryta iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; 2) užimto asmens darbo užmokestis negali būti didesnis, negu iki ekstremalios situacijos ir karantino paskelbimo dienos nustatytas darbo užmokestis. Panevėžio KAD tvirtino, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintomis nuostatomis siekiama, jog įmonės išlaikytų iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dirbusių darbuotojų darbo vietas, iš dalies kompensuoti verslo patirtus nuostolius ir užkirsti kelią darbdavių piktnaudžiavimui valstybės pagalba dirbtinai padidinant darbo užmokestį arba įdarbinant naujus darbuotojus ir tuoj po įdarbinimo juos išleidžiant į prastovas.

17. Atsakovas tvirtino, kad DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra aiškiai nurodyta, jog prastova skelbiama būtent dėl to, kad darbdavys dėl paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo. Pažymėjo, jog pareiškėja pateikė duomenis ir dokumentus, kurie patvirtino, kad prastovoje buvę darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio darbdavys pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną.

18. Atsakovas taip pat kaip nepagrįstus vertino Bendrovės skundo teiginius, kad dėl priimtų sprendimų susiklosčiusi diskriminacinė situacija. Teigė, kad pareiškėja bando iškreipti tikrąsias subsidijos neskyrimo priežastis, ir, kad subsidijos darbo užmokesčiui už laikinuosius darbuotojus pareiškėjui buvo neskirtos ne dėl to, jog prašymuose nurodyti darbuotojai dirbo laikinojo įdarbinimo įmonėje, o dėl kitų įstatyme numatytų priežasčių.

19. Atsakovas nurodė, kad Įsakymas Nr.V1(19.4)-1814 buvo priimtas, remiantis Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalimi ir nustačius, jog pareiškėjo nurodytiems darbuotojams nebuvo mokama šio įstatymo 41 straipsnio 21 numatyta subsidija darbo užmokesčiui prastovų metu.

II. 20. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundus atmetė, pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

21. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Darbius“ vykdo laikinojo įdarbinimo veiklą. UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarė Laikinojo įdarbinimo sutartis su UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Audilina“ ir AB „Linas“; 2020 m. kovo 25 d. sudarė Trišalį susitarimą su AB „Linas“ ir šios įmonės darbuotoju M. T. dėl jo perkėlimo darbui į UAB „Darbius“ nuo 2020 m. kovo 31 d.; 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. pareiškėja sudarė Darbdavių susitarimus su UAB „Audilina“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Linoteks“ – dėl tam konkrečių darbuotojų perkėlimo darbui į UAB „Darbius“, 2020 m. kovo 25 d. ir 2020 m. balandžio 27 d. - laikinojo darbo sutartis su buvusiais UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Audilina“ ir AB „Linas“ darbuotojais.

22. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Darbius“ 2020 m. birželio 12 d. parengė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, ir juos 2020 m. birželio 15 d. pateikė Panevėžio KAD. Pareiškėjas nurodytame prašyme pateikė duomenis apie 51 darbuotoją ir jiems paskelbtas prastovas. Be to, pareiškėjas 2020 m. birželio 12 d. parengė Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir jį 2020 m. birželio 15 d. pateikė Panevėžio KAD. Prie šio pasiūlymo pareiškėjas pridėjo sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 47 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui.

23. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai nustatė, kad Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. priėmė Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiui, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“, bei Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814, kurio 1-uoju punktu patvirtino Darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta tvarka, sąrašą ir į jį įtraukė UAB „Darbius“.

24. Teismas, vadovaudamasis Užimtumo įstatymo 25 straipsniu, kuriame išvardinti darbo rinkoje papildomai remiami užimti asmenys, tarp jų – ir asmenys, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova, pažymėjo, kad atsižvelgus į pareiškėjo ir Panevėžio KAD procesiniuose dokumentuose išdėstytus paaiškinimus, galima daryti išvadą, kad bylos proceso dalyviai nekelia ginčo dėl faktinės aplinkybės, jog prie 2020 m. birželio 12 d. parengto pasiūlymo pridėtame UAB „Darbius“ 2020 m. birželio 12 d. parengtame prašyme išvardintam 51 darbuotojui 2020 m. gegužės mėnesį buvo skelbiamos prastovos, remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Teismas nurodė, kad ginčo šalys skirtingai aiškina Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintų nuostatų turinį.

25. Teismas, atsižvelgęs į Įsakymo Nr. V1(19.4)-1811 ir Panevėžio KAD Pasvalio skyriaus 2020 m. liepos 16 d. rašte „Dėl Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu“ nurodytus duomenis, sprendė, kad skundžiamas administracinis sprendimas neskirti UAB „Darbius“ subsidijos grindžiamas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi ir faktine aplinkybe, jog DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbtoje prastovoje buvę pareiškėjo išvardinti darbuotojai, nuo kurių priskaičiuoto darbo užmokesčio pareiškėjas pateikė prašymą gauti subsidijas, į UAB „Darbius“ buvo priimti po karantino paskelbimo.

26. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio remiamojo įdarbinimo priemones, 21 dalis nustato, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Be to, pagal šioje dalyje įtvirtintas nuostatas, subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Teismas, spręsdamas dėl įstatymų leidėjo valios, išreikštos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje, nurodė, kad visada yra atsižvelgiama į DK 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1, 2, 11, 12, 14, 15, 16, 19 straipsnių, III skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamąjį raštą (toliau – ir Aiškinamasis raštas).

27. Teismas, remdamasis Aiškinamuoju raštu, nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbus trečią (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygį ir karantiną visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, karantino metu galiojant tokiems apribojimams kaip, pvz., draudžiama prekyba parduotuvėse (išskyrus maisto prekių parduotuves, vaistines, specializuotas veterinarijos vaistines, maisto produktais prekiaujančius turgus), uždraudžiama kavinių, barų veikla, vieši renginiai, draudžiama teikti SPA, reabilitacijos paslaugas, kirpyklų, grožio paslaugas ir panašiai, kyla poreikis kompensuoti darbuotojams jų negautą darbo užmokestį ir darbdaviams sudaryti sąlygas išlaikyti darbo vietas. Įstatymų projektų autorių teigimu, karantinas galimai palies apie 500 tūkstančių darbuotojų, dirbančių viešbučių ir turizmo, maitinimo, transporto, meninėje, pramoginėje ir poilsio organizavimo veikloje, įvairių paslaugų teikimo srityse.

28. Teismas nurodė, kad Aiškinamajame rašte teigiama, kad įstatymų projektai parengti, siekiant sudaryti prielaidas mažinti verslo subjektams dėl ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo kilusius (galinčius kilti) neigiamus padarinius, taip pat skatinti darbdavius išlaikyti darbuotojų darbo vietas. Todėl vertino, kad įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymu siekė nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų sumažinti žalingus padarinius tiems darbuotojams, kurie jau buvo užimti įvairiose šalies ūkio srityje iki paskelbto karantino, bei skatinti darbdavius išlaikyti iki karantino paskelbimo buvusias darbuotojų darbo vietas.

29. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. V-388 „Dėl aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Aktyvios darbo rinkos politikos priemonių taikymo darbdaviams tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 201 punktu, nurodė, jog pageidaujantys gauti subsidiją darbo užmokesčiui darbdaviai, kurie dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbė prastovas ir taip išlaikė darbo vietas Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, privalo pateikti Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova.

30. Teismas išanalizavęs Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtintas nuostatas, priėjo išvados, kad įstatymų leidėjas šiomis nuostatomis nustatė, jog subsidija gali būti mokama darbdaviui, kuris dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino prastovą paskelbė tiems užimtiems asmenims, su kuriais darbo sutartys jau buvo sudarytos iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos, nagrinėjamu atveju – dėl šalyje paskelbto karantino. Teismas vertino, kad tokią išvadą patvirtina tai, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai suformulavo nuostatą, numatančią, jog subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio ir kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Aukščiau nurodyta įstatymo nuostata nuosekliai buvo perkelta į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies taikymą įgyvendinantį Aprašą.

31. Teismas nurodė, kad leidėjo valią patvirtina ir grupės Seimo narių parengto ir nustatyta tvarka 2020 m. spalio 16 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr.XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto (toliau – ir Įstatymo projektas) Aiškinamasis raštas (toliau – ir Projekto aiškinamasis raštas). Išaiškino, jog Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte nurodyta, jog Įstatymo projekto uždavinys yra atsisakyti nurodymo, kad užimto asmens, už kurį darbdaviui mokama subsidija darbo užmokesčiui, priskaičiuotas darbo užmokestis negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, tuo pačiu ir nuostatos subsidiją darbo užmokesčiui mokėti tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki karantino paskelbimo dienos. Iš Projekto aiškinamojo rašto 3-ojo punkto matyti, kad Įstatymo projektą rengę Seimo nariai, aptardami kaip šiuo metu yra reguliuojami teisiniai santykiai, aiškiai nurodė, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje įtvirtinta nuostata suponuoja, jog subsidija darbo užmokesčiui gali būti mokama tik už tuos užimtus asmenis, kurie yra pradėję dirbti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos.

32. Teismas vertino, jog Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte yra aiškiai pasisakoma, jog Užimtumo įstatymo pakeitimų tikslas yra suteikti galimybę mokėti darbdaviui subsidiją darbo užmokesčiui ir už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos. Teismo vertinimu, Projekto aiškinamojo rašto 1-ajame punkte apibrėžiant Įstatymo projekto uždavinį, nėra nuorodų, kad jis parengtas, atsižvelgus į galiojančio Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatų ydingą aiškinimą ir taikymą Užimtumo tarnybos veikloje. Įvertinęs Projekto aiškinamojo rašto 4-ojo ir 7-ojo punktų turinį, teismas nurodė, kad Įstatymo projekto rengėjai siūlo, atsisakius nuostatos, kuri suponuoja subsidijos darbo užmokesčiui mokėjimą tik už darbuotojus, kurie buvo įdarbinti iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos, įtvirtinti nuostatą, kad subsidija darbo užmokesčiui bus mokama ir už darbuotojus, kuriems prastova paskelbta DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju, ir jie buvo įdarbinti ekstremaliosios situacijos laikotarpiu, po karantino paskelbimo dienos. Taigi apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas nurodė, jog Įstatymo projekto rengėjai įžvelgė, kad galiojantis teisinis reguliavimas nesuteikia teisės gauti paramą tiems darbdaviams, kurie prastovą DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbė darbuotojams, į darbą priimtiems po karantino paskelbimo.

33. Teismas, išanalizavęs bylos duomenis apie pareiškėjo sudarytas Laikinojo įdarbinimo sutartis su UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, AB „Linas“ ir UAB „Audilina“, UAB „Darbius“ 2020 m. kovo 25 d. sudarytą Trišalį susitarimą dėl darbuotojo perkėlimo su AB „Linas“, UAB „Darbius“ ir darbuotojų 2020 m. kovo 24 d. kovo 25 d., balandžio 27 d. sudarytas laikinojo darbo sutartis, priėjo išvados, kad 2020 m. birželio 12 d. parengtame prašyme išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui išvardinti darbuotojai, kuriems 2020 m. gegužės mėnesį buvo skelbiamos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos prastovos, pagal sudarytas laikinojo darbo sutartis Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d. (eil. Nr.1 – eil. Nr.31) ir 2020 m. balandžio 30 d. (eil. Nr. 32 – eil. Nr. 51). Tos pačios išvados priėjo teismas ir išanalizavęs sąrašą darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui: eil. Nr.1 – eil. Nr. 17 išvardinti darbuotojai Bendrovėje pradėjo dirbti 2020 m. kovo 31 d., o eil. Nr. 18 – eil. Nr. 26 išvardinti darbuotojai pradėjo dirbti 2020 m. balandžio 30 d.

34. Teismas, remdamasis DK 66 straipsniu išaiškino, kad laikinojo darbo sutartis yra viena iš darbo sutarčių rūšių. Laikinojo darbo sutarties sąvoka pateikta DK 72 straipsnio 1 dalyje, kurioje apibrėžta, kad laikinojo darbo sutartis – darbuotojo (laikinasis darbuotojas) ir darbdavio (laikinojo įdarbinimo įmonė) susitarimas, pagal kurį laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto asmens (laikinojo darbo naudotojas) naudai ir jam būdamas pavaldus, o laikinojo įdarbinimo įmonė įsipareigoja už tai atlyginti. DK 73 straipsnio 1–3 punktai nustato, kad laikinojo darbo sutartyje, be šiame kodekse nustatytų būtinųjų darbo sutarties sąlygų, turi būti susitarta dėl laikinojo darbuotojo siuntimo dirbti laikinojo darbo naudotojui ir atšaukimo iš laikinojo darbo naudotojo formos ir tvarkos, nepažeidžiant šio kodekso 74 straipsnio reikalavimų; laikinojo darbuotojo sutikimo dirbti pagal siuntimą laikinojo darbo naudotojui formos ir tvarkos; darbo užmokesčio už darbą laikinojo darbo naudotojui ir darbo užmokesčio, jeigu jis mokamas už laikotarpius tarp siuntimų dirbti laikinojo darbo naudotojams, dydžių ir mokėjimo tvarkos; darbo laiko normos. Teismas, remdamasis aptartu reguliavimu nurodė, jog darbo santykiai pagal laikinojo darbo sutartis susiklosto tarp laikinojo darbuotojo ir darbdavio, kuriuo yra laikinojo įdarbinimo įmonė (nagrinėjamoje byloje – tai UAB „Darbius“); pagal sudarytą susitarimą, įtvirtintą laikinojo darbo sutartyje, laikinasis darbuotojas įsipareigoja tam tikrą laiką atlikti darbo veiklą laikinojo įdarbinimo įmonės nurodyto laikinojo darbo naudotojo naudai ir jam būdamas pavaldus, o įsipareigojimą už tai atlyginti prisiima laikinojo įdarbinimo įmonė.

35. Teismas išanalizavęs Bendrovės ir darbuotojų sudarytas laikinojo darbo sutartis, darbuotojų su UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, AB „Linas“ ir UAB „Audilina“ nutrauktas darbo sutartis, priėjo išvados, kad darbuotojai, pradėję atitinkamai dirbti pas pareiškėją (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini), darbo santykius su aukščiau išvardintais buvusiais darbdaviais buvo nutraukę šalių susitarimu, remiantis DK 54 straipsniu. Todėl sprendė, kad bylos proceso dalyviai dėl nurodomų faktinių aplinkybių ginčo nekėlė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog pas laikinojo darbo naudotojus pradėję dirbti darbuotojai, kurių darbdavys buvo UAB „Darbius“, su pastaruoju buvo susitarę dėl darbo sąlygų, įskaitant ir darbo užmokestį, kurios buvo tapačios pas buvusius darbdavius sulygtoms darbo sąlygoms, nesudaro pagrindo pareiškėjai pretenduoti į Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytą valstybės paramą.

36. Pirmosios instancijos teismas, apibendrinęs nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad Panevėžio KAD, priimdamas Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811, pagrindė jį objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis, patvirtinančiais, kad darbuotojų, už kuriuos UAB „Darbius“ prašė išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui, darbo sutartys su šiuo darbdaviu buvo sudarytos po Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto karantino ir tinkamai taikė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatas. Todėl teismas sprendė, jog pagrindo naikinti kaip neteisėtą 2020 m. liepos 14 d. Įsakymą Nr. V1(19.4)-1811, nėra.

37. Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė panaikinti kaip nepagrįstą ir Įsakymą Nr. V1(19.4)-1814, kuriuo UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems neskirta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatyta subsidija darbo užmokesčiui už darbuotojus prastovų laikotarpiui.

38. Teismas išaiškino, kad pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalį, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui darbdaviams, kuriems šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 51 dalies 1 punkte nustatytu atveju; išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims; darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims.

39. Teismas nurodė, kad Pasiūlymas įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo teikiamas, vadovaujantis Aprašo V2 skyriuje „Darbdavių pasiūlymų įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčio teikimo ir nagrinėjimo tvarka“ įtvirtintomis teisės normų nuostatomis. Pasiūlymo forma nustatyta Aprašo 91 priede, kuriame nurodyta, kad prie pasiūlymo pridedamas Aprašo 91 priede nustatytas Darbuotojų, už kuriuos siekiama gauti Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytą subsidiją darbo užmokesčiui, sąrašas.

40. Pirmosios instancijos teismas išaiškino, kad pagal Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 16 punktą, darbo rinkoje papildomai remiamais laikomi ir užimti asmenys, kuriems DK straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju buvo paskelbta prastova, jų darbdaviams jų darbo vietoms išlaikyti buvo mokama šio įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nurodyta subsidija darbo užmokesčiui ir kurių darbdavys neatleido, ir užimti asmenys, kurių darbdaviai yra įtraukti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) paskelbtą mokesčių mokėtojų, nukentėjusių dėl COVID-19 (koronaviruso infekcijos), sąrašą. Iš byloje surinktų duomenų teismas nustatė, kad UAB „Darbius“ 2020 m. gegužės 14 d. parengtu Pasiūlymu įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo ir Prašymu išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu atveju paskelbta prastova, kreipėsi į Panevėžio KAD dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui. Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr.V1(19.4)-1150 „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui“ (toliau – ir 2020 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr.V1(19.4)-1150) įtraukė UAB „Darbius“ į sąrašą darbdavių, kuriems neskiriama subsidija darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“, t. y. atsakovas neskyrė subsidijos, nustatęs, kad Bendrovė neatitinka Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies reikalavimų, nes prie pasiūlymo pateiktame prašyme nurodyti 32 darbuotojai buvo įdarbinti po to, kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė karantiną.

41. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad UAB „Darbius“ skundo reikalavimai dėl Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr.V1(19.4)-1150 dalies, kuria UAB „Darbius“ buvo įtrauktas į sąrašą darbdavių, kuriems subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu nėra skiriama, panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI2-7151-320/2020 buvo atsisakyti priimti nagrinėti. Nurodytos nutarties dalis dėl atsisakymo priimti nagrinėti skundo reikalavimus atskiruoju skundu nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pareiškėja buvo pakartotinai įpareigota pašalinti paduoto skundo trūkumus. Teismas, nustatęs, kad nustatytu terminu pareiškėjas teismo 2020 m. rugsėjo 8 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų nepašalino, 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartimi UAB „Darbius“ skundo dalį dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Panevėžio apygardos skyriaus 2020 m. liepos 9 d. sprendimo Nr.21R4-36(AG4-33/2020) panaikinimo atsakovui Panevėžio KAD, trečiajam suinteresuotam asmeniui Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laikė nepaduotu ir skundą grąžino pareiškėjui. Ši nutartis atskiruoju skundu nebuvo skundžiama ir yra įsiteisėjusi (administracinė byla Nr. eI2-7151-320/2020). Taigi teismas vertino, kad Panevėžio KAD 2020 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr.V1(19.4)-1150 yra galiojantis, nepakeistas ir teismine tvarka nenuginčytas individualus administracinis aktas, kuriame išreikšta Panevėžio KAD, kaip kompetentingo viešojo administravimo subjekto, valia neskirti UAB „Darbius“ subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka 2020 m. balandžio mėnesį buvo skelbtos prastovos. Nagrinėjamoje byloje teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundžiamas Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811 yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti.

42. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas laikėsi pozicijos, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo patenkinti UAB „Darbius“ skundo pagrindinius reikalavimus ir panaikinti Panevėžio KAD 2020 m. liepos 14 d. priimtų Įsakymo Nr. V1(19.4)-1811 bei Įsakymo Nr. V1(19.4)-1814 dalis, kuriomis netenkinti pareiškėjo prašymai skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 ir 24 dalyse numatytas subsidijas. Netenkinus pagrindinių skundo reikalavimų dėl administracinių aktų dalių panaikinimo, teismas netenkino ir išvestinių reikalavimų dėl įpareigojimo priimti naujus sprendimus. Tuo pačiu netenkino pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

III. 43. Pareiškėjas UAB „Darbius“ pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pateiktus skundus patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo teismo iš atsakovo jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

44. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

44.1. Jokiame teisės akte nėra nurodomas reikalavimas, jog prašymas dėl subsidijos gali būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu darbuotojai, kurių darbo užmokesčiui yra prašoma subsidija, dirbo darbdavio naudai dar iki paskelbiant karantino režimą. Pareiškėjo teigimu, reikalavimus subsidijai gauti įtvirtina Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis, kurioje nurodoma, kad darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Šios nuostatos analizė leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad subsidijai gauti yra keliami šie reikalavimai: 1) Lietuvos Vyriausybė paskelbė ekstremaliąją situaciją ir (ar) karantiną; 2) dėl 1 punkte nurodytos situacijos darbdavys buvo priverstas skelbti prastovą tam tikriems darbuotojams; 3) darbuotojai, kurių atžvilgiu darbdavys skelbė prastovą dėl paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino, nėra atleidžiami iš darbo, t. y. prastovos metu darbo sutartys toliau tęsiamos. Taigi pareiškėjo teigimu, paminėtoje nuostatoje nėra įtvirtintas joks teisinis reguliavimas, kuris numatytų, jog darbo santykiai su darbuotojais turi būti sudaryti dar iki paskelbiant ekstremalią situaciją ir (ar) karantiną. Todėl akivaizdu, kad subsidija gali būti skiriama ir darbuotojų, kurie buvo priimti po 2020 m. kovo 16 d. darbo užmokesčiui subsidijuoti, tačiau svarbu, kad tokia prastova būtų suponuota būtent ekstremalios situacijos ir (ar) karantino.

44.2. Tiek atsakovas, tiek teismas, argumentuodamas atsisakymą patenkinti pareiškėjo prašymą skirti subsidijas darbo užmokesčiui, nepagrįstai rėmėsi Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalimi, ją netinkamai aiškindamas ir interpretuodamas. Pareiškėjo tvirtinimu, minėtoje nuostatoje nurodoma, kad subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu, kai užimtas asmuo nėra sukakęs 60 metų, sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga, o kai užimtas asmuo yra sukakęs 60 ir daugiau metų, darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio, arba 100 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Pareiškėjo įsitikinimu, tiek atsakovas, tiek ir teismas nepagrįstai nurodo, kad ši nuostata taikoma tik darbo santykiams, kurie buvo sudaryti iki paskelbiant karantiną ir (ar) ekstremalią situaciją. Pareiškėjo teigimu, ši nuostata nedetalizuoja subsidijos skyrimo tvarkos, tad jeigu subjektas atitinka jam numatytus reikalavimus, ir išlaikė asmenų, kuriems paskelbta prastova, darbo vietas taip, kaip nurodyta šiame įstatyme, jam privalo būti mokama subsidija.

44.3. Naujai įdarbinti darbuotojai dirba tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir iki sudarant laikinojo darbo sutartis. Taigi faktiškai darbo santykiai yra tęsiami. Pareiškėjo pateikti dokumentai vienareikšmiškai įrodo, kad darbo užmokestis darbuotojams dirbant įmonėse tiesiogiai įsidarbinus ir darbo užmokestis dirbant laikinuoju darbuotoju nesikeitė, taigi tiek iki ekstremalios situacijos bei karantino paskelbimo, tiek po to darbuotojų darbo sutartyse nurodomas darbo užmokestis nepadidėjo. Be to, net ir Užimtumo įstatyme nenurodoma, jog tam, kad būtų galima skirti subsidijas, darbo sutartis turi būti sudaryta su tuo pačiu darbdaviu iki ekstremalios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo dienos.

44.4. Vadovaujantis tiek atsakovo, tiek teismo pateiktu Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies aiškinimu, būtų šiurkščiai apribotas laisvas verslo subjektų bei darbuotojų pasirinkimas sudaryti darbo teisinius santykius bei paneigta darbdavio galimybė reaguoti į pasikeitusias aplinkybes rinkoje, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, rinkos poreikiai, draudimai keičiasi itin dažnai ir neprognozuojamai, atitinkamai verslas (darbdaviai) turi teisę priimti sprendimus, kuriais įdarbinami nauji asmenys, o prireikus jiems skelbiama prastova. Interpretuojant šią įstatymo nuostatos dalį, kaip kriterijaus, kuris leidžia išmokėti prastovas tik tų darbuotojų atžvilgiu, kurie dirbo bendrovėje iki karantino ir (ar) ekstremalios situacijos paskelbimo, įtvirtinimą, susidarytų tokia situacija, kad visą karantino bei ekstremalios situacijos laikotarpį (kuris šiuo metu tęsiasi beveik 10 mėnesių) darbdavys iš esmės negali priimti naujų darbuotojų, nes sumažėjus darbo krūviui ir jam paskelbus prastovas, už šiuos darbuotojus jis negautų subsidijų. Vadinasi, jei karantino pradžioje jis turėtų darbo krūvio naujiems darbuotojams, t. y. tuo metu bedarbiais esantys asmenys būtų įdarbinti, gautų pajamas (pavyzdžiui, maisto prekių išvežiotojai), o vėliau dėl ne nuo darbdavio priklausančių aplinkybių situacija pasikeistų, toks darbdavys, nors elgėsi sąžiningai ir socialiai atsakingai, prarastų teisę į subsidijas. Atsižvelgiant į tai, darbdaviai viso karantino metu, nenorėdami prisiimti nepagrįstos finansinės naštos, privalėtų neįdarbinti jokių naujų žmonių arba karantino priimtus atleisti iš darbo, o ne skelbti jiems prastovą. Taip pat pažymi, kad būtų akivaizdžiai įtvirtinama diskriminacija darbdavių atžvilgiu – nors darbdaviai, priėmę karantino ir ekstremalios situacijos metu darbuotojus dėl pasikeitusių aplinkybių taip pat patiria finansinius sunkumus ir dėl to skelbia prastovą, tačiau jiems patirtos išlaidos subsidijomis nėra kompensuojamos. Akivaizdu, kad toks nuostatos interpretavimas visiškai paneigtų įstatymo leidėjo valią - siekį, kad sudėtingu laikotarpiu nedidėtų nedarbas, būtų išlaikomos darbo vietos ir nekiltų didžiulių tiek socialinių, tiek ekonominių padarinių.

44.5. Dėl teismo paminėto DK 47 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo Nr. XII-2604 1, 2, 11, 12, 14, 15, 16, 19 straipsnių, III skyriaus pavadinimo pakeitimo įstatymo ir įstatymo papildymo 91 straipsniu įstatymo ir Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymo projektų aiškinamojo rašto nurodo, kad įtvirtintas 500 tūkstančių darbuotojų skaičius buvo preliminarus, be to, šie darbuotojai, priklausomai nuo rinkos pokyčių karantino bei (ar) ekstremalios situacijos metu, galėjo keisti darbus, kur viename iš jų būtų pasirinkta ne atleisti jį, o skelbti prastovą. Tokiu būdu aiškinant nuostatą darbdavys, neturintis teisės į subsidiją, pasirinks nutraukti darbo santykius, o ne mokėti bent minimalų darbo užmokestį darbuotojui prastovų metu. Taip pat pažymi, kad Užimtumo įstatymo projekte, dėl kurio ir buvo parengtas minėtas aiškinamasis raštas, nėra jokios nuostatos dėl darbo užmokesčio, buvusio iki karantino ir (ar) ekstremalios situacijos paskelbimo. Taigi, atitinkamai, įstatymų leidėjas, rengęs šį raštą, kurio pagrindu vėliau buvo priimti Užimtumo įstatymo pakeitimai, neturėjo valios apriboti subsidijos skyrimo tik darbuotojų, kurie buvo įdarbinti iki 2020 m. kovo 16 d., prastovų metu mokėtam darbo užmokesčiui.

44.6. Dėl teismo nurodyto Seimo narių parengto ir nustatyta tvarka 2020 m. spalio 16 d. įregistruoto Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr.XII-2470 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto nurodo, kad tokį pasiūlymą galėjo lemti būtent atsakovo neteisėta ir nepagrįsta šiuo metu galiojančios Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies interpretacija, t. y. kad minėtas įstatymas draudžia skirti subsidijas tiems darbuotojams, kurie buvo įdarbinti po ekstremalios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo. Galiausiai šis įstatymo projektas nebuvo patvirtintas Seimo, taigi negalima daryti išvados, kad iki projekto buvusi įstatymų leidėjo valia dabar buvo pakeista. Taigi tiek atsakovas, tiek teismas, priimdami sprendimus, netinkamai ir nepagrįstai vertino įstatymų leidėjo valią ir tokiu vertinimu paneigė subsidijų skyrimo tikslą ir siekį.

44.7. Privaloma atsižvelgti ir į laikinojo darbo specifiką. Priėmus sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta suteikti subsidijas, susiklostė diskriminacinė situacija, nes įmonės, už darbuotojus, kurie buvo tiesiogiai įdarbinti, gavo subsidijas, o laikinųjų darbuotojų atžvilgiu tokios subsidijos nebuvo skirtos. Taip pat akcentuoja, kad derybos dėl minėtų darbuotojų vyko gerokai prieš paskelbiant karantiną, todėl jei pareiškėjas būtų žinojęs, kad vėliau reikšmingai sumažės užsakymų darbuotojams, o paskelbus prastovą jis negalės tikėtis valstybės paramos, jis nebūtų prisiėmęs tokios verslo rizikos.

44.8. Nepanaikinus Įsakymo bei Sprendimo, būtų pažeisti teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos. Taigi pateikus naujus, teisės aktuose neįtvirtintus kriterijus, kurie aiškiai prieštarauja įstatymų leidėjo valiai, privalo būti konstatuota, jog atsakovas akivaizdžiai pažeidė aukščiau išvardintus principus ir paneigė pareiškėjo teisę į subsidijas. Pareiškėjas nurodo, kad teismui pripažinus pirmąjį Įsakymą teisėtu ir pagrįstu buvo pripažintas tokiu ir antrasis Įsakymas. Tačiau kadangi pareiškėjo nuomone pirmasis Įsakymas yra neteisėtas, tokiu turėtų būti pripažintinas ir antrasis Įsakymas.

45. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

46. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

46.1. Prastovų subsidijos skyrimo tvarka yra detalizuojama Aprašo V1 skyriuje, kuriuo buvo papildytas Aprašas, įstatymų leidėjui priėmus 2020 m. kovo 17 d. Užimtumo įstatymo Nr. XIII-2470 papildymo 51 straipsniu ir 24, 25, 35, 37, 41, 42, 44 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XIII-2822. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savaip interpretuoja Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies nuostatas ir akcentuoja, jog darbdavys bei darbuotojai atitiko visus jiems keliamus reikalavimus. Atsakovas laikosi pozicijos, jog teismas pagrįstai nurodė, kad Įstatymų leidėjas Užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 25, 27, 41 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymu nustatė tokį teisinį reguliavimą, kad sumažintų žalingus padarinius iki karantino dirbusiems darbuotojams, o taip pat skatintų darbdavius išlaikyti iki karantino buvusias darbo vietas.

46.2. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, kad atsisakius skirti subsidiją darbo užmokesčiui, laikini darbuotojai yra diskriminuojami, kadangi subsidijos darbo užmokesčiui už laikinuosius darbuotojus nebuvo skiriamos visai dėl kitų priežasčių, o ne dėl to, kad šie darbuotojai dirba laikinojo įdarbinimo įmonėje. Tokiu būdu pareiškėjas bando iškreipti tikrąsias subsidijos neskyrimo priežastis.

46.3. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatyta, kad darbo užmokesčio subsidija mokama tiems darbdaviams, kuriems 41 straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 51 dalies 1 punkte nustatytu atveju. Kadangi pareiškėjas neatitiko šios sąlygos, jam mokėti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui nebuvo teisinio pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 47. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teritorinio padalinio priimtų individualių teisės aktų, kuriais pareiškėjui buvo atsisakyta skirti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 ir 24 dalyse nustatytas subsidijas darbo užmokesčiui už darbuotojus, esančius prastovoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

48. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, jog darbuotojai, buvę prastovoje, kuriems priskaičiuotam darbo užmokesčiui pareiškėjas pageidavo gauti subsidijas, pareiškėjo buvo priimti į darbą po karantino paskelbimo, todėl pareiškėjas neatitiko būtinųjų sąlygų subsidijoms gauti, o atsakovas teisingai taikė teisės aktus.

49. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 ir 24 dalis, tuo diskriminuodamas darbdavius, kurie po ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimo priėmė naujus darbuotojus, o vėliau skelbė prastovas. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į laikinojo darbo specifiką, pažeidė teisinio tikrumo bei teisėtų lūkesčių principus.

50. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

51. Pirmosios instancijos teismas nustatė byloje reikšmingas faktines aplinkybes, dėl kurių byloje nėra ginčo: Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr.207 nuo 2020 m. kovo 16 d. visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbė karantiną dėl nepalankios COVID-19 epideminės situacijos, karantino režimas buvo tęsiamas iki 2020 m. birželio mėnesio. Pareiškėjas UAB „Darbius“ yra laikinojo įdarbinimo įmonė, kuri 2020 m. kovo 25 d. – 2020 m. balandžio 27 d. sudarė eilę susitarimų ir sutarčių su kitais darbdaviais ir darbuotojais. Pagal šių susitarimų esmę, iš keturių ankstesnių darbdavių ( UAB „Linoteks“, UAB „Lino apdaila“, UAB „Audilina“ ir AB „Linas“) atleisti šalių susitarimu darbuotojai (viso – 51 asmuo) buvo priimti į darbą UAB „Darbius“ pagal laikinojo darbo sutartis, o ankstesnieji darbdaviai tapo šių asmenų laikinojo darbo naudotojais. Paaiškėjus, jog minėti laikinojo darbo naudotojai dėl Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino darbuotojams nebegali suteikti pakankamai darbo, UAB „Darbius“ 2020 m. gegužės 8 d. ir gegužės 22 d. įsakymais paskelbė prastovas šiems darbuotojams ir, atitinkamai, nustatyta tvarka kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl darbo užmokesčių prastovose esantiems darbuotojams subsidijavimo.

52. Aktualūs nagrinėjamam ginčui spręsti teisės aktai yra Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 ir 24 dalys, kurios turėtų būti taikomos ir aiškinamos kartu su to paties straipsnio 51 dalies 1 punktu bei Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14, 15 ir 16 punktais.

53. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalis numato, jog darbdaviams, dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbtos prastovos metu išlaikantiems darbo vietas, šio įstatymo 25 straipsnio 14 punkte nurodytiems užimtiems asmenims mokama subsidija darbo užmokesčiui nuo kiekvienam prastovoje esančiam užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio. Subsidijos darbo užmokesčiui dydis apskaičiuojamas procentais nuo užimtam asmeniui priskaičiuoto darbo užmokesčio, kuris negali būti didesnis, negu užimto asmens darbo sutartyje iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino dienos nustatytas darbo užmokestis, ir darbdavio pasirinkimu sudaro 70 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip 1,5 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydžio arba 90 procentų apskaičiuotų lėšų, bet ne daugiau kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga. Užimtumo įstatymo 25 straipsnio 14 punktas apibrėžia vieną iš darbo rinkoje papildomai remiamų asmenų kategoriją, t. y. asmenys kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova.

54. Taigi darbdaviui, norinčiam gauti Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatytas subsidijas darbo užmokesčiui, būtina Užimtumo tarnybai pateikti įrodymus, kad jis yra paskelbęs prastovą, kurią sąlygojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimas paskelbti ekstremaliąją situaciją arba karantiną; kad jis toliau išlaiko šias darbo vietas; ir kad šių darbuotojų darbo užmokestis atitinka nustatytus reikalavimus – be kita ko, nėra didesnis nei iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino dienos nustatytas darbo užmokestis. Sistemiškai bei teleologiškai vertinant šias būtinas sąlygas, pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad subsidijos skiriamos tų darbuotojų, kurių darbo vietos egzistavo pas konkretų darbdavį iki ekstremalios situacijos ar karantino paskelbimo ir yra toliau išlaikomos tokios situacijos ar karantino metu, darbo užmokesčiui subsidijuoti.

55. Aiškinant bei taikant šias teisės normas, atsižvelgtina ir į jų priėmimo tikslus – darbo vietų, egzistavusių iki Vyriausybės sprendimo paskelbti karantiną, išsaugojimą, žalingų padarinių darbuotojams, dirbusiems tose darbo vietose iki karantino, sumažinimą bei verslo dėl prastovų patirtų nuostolių dalinį kompensavimą. Pažymėtina ir tai, kad kitos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio normos numatė, jog darbuotojui nutraukus darbo sutartį ar tokiai sutarčiai pasibaigus, darbdaviui subsidija nebemokama. Taigi, teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalies teisės normas.

56. Pareiškėjas, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašė skirti subsidijas darbuotojų, su kuriais darbo sutartys buvo sudarytos po Vyriausybės sprendimo paskelbti karantiną, darbo užmokesčiui, t. y. jo prašyme nurodytos aplinkybės neatitiko teisės aktais nustatytų sąlygų ir prašymas buvo pagrįstai netenkintas. Atsakovo Įsakymas Nr. V1(19.4)-1811 yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, jame aiškiai suformuluota administravimo subjekto valia, nurodyta apskundimo tvarka, todėl jis atitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

57. Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalis numato, kad darbdaviams, kuriems šio straipsnio 21 dalyje nurodytos subsidijos mokėjimas buvo nutrauktas šio straipsnio 51 dalies 1 punkte nustatytu atveju, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybė atšaukė ekstremaliąją situaciją ar karantiną arba suėjo bent vieno iš jų paskelbimo terminas, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 15 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, taip pat darbdaviams, išlaikantiems darbo vietas šio įstatymo 25 straipsnio 16 punkte nurodytiems užimtiems asmenims, šioje dalyje nustatyta tvarka skiriama ir mokama subsidija darbo užmokesčiui. Taigi šios subsidijos skyrimas ir mokėjimas yra tiesiogiai siejamas su šios nutarties 53 punkte numatytos subsidijos mokėjimu, kitaip tariant, ją gauti turi teisę tik tie darbdaviai, kuriems buvo anksčiau skirta ir mokama Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 21 dalyje numatyta subsidija. Pareiškėjui tokia subsidija nebuvo skirta, todėl jis neįgijo teisės gauti ir Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 24 dalyje numatytos subsidijos.

58. Dėl šios priežasties pripažintinos teisingomis ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl atsakovo Įsakymo Nr. V1(19.4)-1814 teisėtumo ir pagrįstumo.

59. Teisėjų kolegija mano, jog apelianto argumentai, susiję su tuo, kad toks aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimas užkirstų kelią ekstremaliosios situacijos metu darbdaviams priimti darbuotojus, nėra pagrįsti. Šioje administracinėje byloje teismas pasisakė dėl konkrečios situacijos, susiklosčiusios pareiškėjo atžvilgiu. Tuo nėra užkirstas kelias kiekvienu kitu konkrečiu atveju vertinti situaciją, ir nustačius, jog darbdavys, kuris vykdė įprastinę veiklą karantino ar ekstremaliosios situacijos laikotarpiu ir pas kurį tuo laikotarpiu vyko natūrali darbuotojų kaita, dėl papildomai įvestų paslaugų, prekybos ar kitokių apribojimų kažkuriuo metu turėjo skelbti prastovą visiems darbuotojams, skirti tokiam darbdaviui subsidijas ir už ekstremaliosios situacijos metu priimtiems darbuotojams mokamą darbo užmokestį. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodinėjo, kad jo skunde minimi trišaliai susitarimai dėl naujų darbuotojų priėmimo buvo sąlygoti natūralios darbuotojų kaitos; kad panašus darbuotojų skaičius dirbo pas jį ir iki karantino; kad jam, priimant į laikinąjį darbą naujus darbuotojus nebuvo žinomi karantino režimo ribojimai; ar kad nuo 2020 m. gegužės mėnesio Lietuvos Respublikoje įsigaliojo kažkokie papildomi draudimai, kurie iš esmės pakeitė situaciją darbo rinkoje.

60. Teisėjų kolegijos nuomone, teisinės situacijos nekeičia ir tie apeliacinio skundo argumentai, kurie pažymi laikinojo darbo specifiką. Pareiškėjas, veikdamas šioje darbo santykių srityje, privalo prisiimti verslo riziką, juolab kad šioje administracinėje byloje tirti trišaliai susitarimai ir kiti dokumentai, susiję su 51 darbuotojo įdarbinimu, sudaryti jau praėjus kelioms savaitėms po karantino paskelbimo, taigi, jų sudarymo metu susiklosčiusios aplinkybės darbo rinkoje leido pareiškėjui įvertinti riziką ir veikti savo nuožiūra, prisiimant padarytų sprendimų pasekmes. Aktualios teisės normos yra vienodai taikomos tiek įprastiniams darbdaviams, tiek ir laikinojo darbo įmonėms, diferencijuojant darbdavius ne pagal darbo sutarčių rūšis, o pagal tai, kada su darbuotojais buvo sudarytos darbo sutartys.

61. Apeliantas taip pat teigė, kad ginčijamais Įsakymais buvo pažeisti teisinio tikrumo, teisinio saugumo bei teisėtų lūkesčių principai, paneigta pareiškėjo teisė į subsidijas. Pažymėtina, kad valstybės teikiamos subsidijos bei kitos remiamojo įdarbinimo priemonės Užimtumo įstatymo numatytais atvejais plačiąja prasme priskirtinos prie valstybės socialinės paramos rūšių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą. Įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į šiuos veiksnius ir atitinkamai reguliuodamas minėtus santykius, turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis (inter alia Konstitucinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutarimas).

62. Kartu Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 29 straipsnyje nustatytas konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų (inter alia 2005 m. lapkričio 10 d., 2018 m. kovo 8 d., 2018 m. gruodžio 21 d. nutarimai); šis principas taip pat suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (inter alia 2013 m. vasario 22 d., 2015 m. vasario 6 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

63. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme nustatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (inter alia 2009 m. gruodžio 11 d., 2014 m. vasario 14 d., 2019 m. rugsėjo 19 d. nutarimai).

64. Įvertinus byloje taikytinas teisės normas bei skundžiamus individualius administracinius aktus šiais požiūriais, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog Užimtumo įstatymo 41 straipsnyje numatytos remiamojo įdarbinimo priemonės yra pagrįstos įstatymu, yra proporcingos, siekia teisėtų tikslų ir nepažeidžia lygiateisiškumo principo. Skundžiamais Įsakymais pareiškėjas nėra diskriminuojamas, nes nagrinėjamu atveju ta faktinė aplinkybė, jog darbuotojai yra pradėję dirbti pas pareiškėją po karantino paskelbimo, objektyviai pateisina subsidijų neskyrimą.

65. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

66. Atmetus apeliacinį skundą, pareiškėjas neįgyja teisės į patirtų atstovavimo išlaidų ir sumokėto už apeliacinį skundą žyminio mokesčio atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Darbius“ apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė