2023-04-26 Nr. AB-9045-3-61-3-04221-2021-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-354-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04221-2021-7

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2021 m. spalio 12 d. įsakymą Nr. P-572 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorei V. Š.“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėja paaiškino, kad Įsakymu jai paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba. Tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes neegzistuoja visi būtini tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, t. y. nėra nustatyti neteisėti pareiškėjos veiksmai ar neveikimas, kaltė ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, o argumentai dėl neva atsiradusių neigiamų pasekmių prieštarauja egzistuojančiai faktinei situacijai baudžiamojoje byloje. Dauguma Įsakyme nurodytų normų yra blanketinės, o pagal teismų praktiką tarnybinė atsakomybė kyla tik tais atvejais kai teisės akto norma, kuri buvo pažeista, yra pakankamai konkreti. Tarnybinio patikrinimo metu buvo konstatuota, jog tikrindama nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, pareiškėja vykdė aukštesniojo prokuroro pavedimą, prieš jo vykdymą aukštesnįjį prokurorą informavo, jog dėl tų pačių aplinkybių palaikė valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimas buvo pareikštas T. I., todėl pareiškėjos tolimesni veiksmai – nutarimo patikrinimas, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal T. I. skundą dėl to paties įvykio, sietinas su jos procesinę veiklą kontroliuojančio subjekto pavedimų vykdymu, kas numatyta prokuratūros ir prokurorų statusą bei veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

3. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta galimybė nušalinti prokurorą (prokurorui nusišalinti) remiantis ir kitomis aplinkybėmis privalo būti ne hipotetiška, o motyvuota. Teismų praktikoje net teisėjui, kuriam išimtinė teisingumo vykdymo funkcija suponuoja aukštesnius nešališkumo standartus, to paties asmens buvimas proceso dalyviu skirtingose jo nagrinėjamose bylose nėra laikoma pagrindu nusišalinti ar jį nušalinti. Duomenų apie tai, kad kuris nors iš suinteresuotų bylos baigtimi asmenų (t. y. F. M. ir T. I.) pareiškėjos priimamiems procesiniams sprendimams darytų įtaką tarnybinio patikrinimo metu nebuvo nustatyta. Tai patvirtina, kad tarnybinė atsakomybė, kuri buvo grindžiama pareiškėjos nenusišalinimu nuo minėtų sprendimų priėmimo, jos atžvilgiu buvo pritaikyta neteisėtai ir nepagrįstai. Tarnybinio patikrinimo metu jokių objektyvių įrodymų, kad priimant minėtus procesinius sprendimus buvo pažeista jos psichologinė pusiausvyra, nebuvo surinkta. Minėta išvada iš esmės yra grindžiama subjektyvia tarnybinį patikrinimą atlikusio prokuroro nuomone ir nėra pakankamas pagrindas prokuroro tarnybinei atsakomybei kilti ir tarnybinei nuobaudai skirti. Sąvoka „pažeista psichologinė pusiausvyra“ yra medicininio pobūdžio ir turi būti konstatuota specialistų. Tokių duomenų tarnybinio patikrinimo metu nustatyta nebuvo. Psichologinė pusiausvyra yra siejama su prokuroro asmeninio gyvenimo patirtais išgyvenimais, o ne su tuo, kad prokuroro psichologinė pusiausvyra yra pažeidžiama kiekvienu atveju, kai teismas skirtingai nei prokuroras įvertina baudžiamojoje byloje esančius įrodymus. Vien tik prokuroro funkcijų atlikimas abiejuose procesuose – valstybinio kaltinimo palaikymą ir nutarimo teisėtumo patikrinime dėl tų pačiu aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad egzistuoja BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte įvardintos aplinkybės.

4. Pareiškėja pažymėjo, kad turėdama ilgametę tarnybos prokuroro pareigose patirtį, procesinius sprendimus priėmė ir priima savarankiškai ir vienvaldiškai, vadovaudamasi įstatymais ir protingumo principu, gerbdama asmens teises ir laisves, laikydamasi nekaltumo prezumpcijos, taip pat principo, kad įstatymui, valstybės institucijoms ir pareigūnams visi asmenys yra lygūs nepaisant asmens socialinės ir šeiminės padėties, pareigų, užsiėmimo, įsitikinimų, pažiūrų, kilmės, rasės, lyties, tautybės, kalbos, tikėjimo ir išsilavinimo. Pareiškėja, turėdama pareigą nešališkai atlikti savo funkcijas, ir ją vykdydama, analizavo nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvus, duomenis, vėliau spręsdama T. I. skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, neturėjo jokios išankstinės nuomonės, nusistatymo ir sprendimą priėmė vidiniu įsitikinimu, paremtu duomenų viseto įvertinimu. Tai, kad nutarimas atsisakyti patenkinti T. I. skundą 2021 m. balandžio 21 d. apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi buvo panaikintas, besąlygiškai nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėja, dalyvaudama BPK 168 straipsnyje reglamentuotame procese, prokuroro funkcijas atliko šališkai. Teismų praktikoje nešališkumo principo pažeidimas nėra tiesioginiame ryšyje, nesant kitų požymių, su priimamu procesiniu sprendimu, tačiau tarnybinį patikrinimą atlikusio prokuroro išvadoje, vėliau teikime aiškiai matyti, kad būtent skirtingos pareiškėjos ir apeliacinės instancijos teismo pozicijos nulėmė konstatavimą, jog nenusišalindama nuo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21 pareiškėja pažeidė nešališkumo principą.

5. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovo vertinimu, Įsakyme yra nurodyta pareiškėjos padarytų tarnybinio pažeidimo sudėtis, t. y. įvardyti konkretūs priešingi teisei jos veiksmai ir neveikimas, nurodyta kaltės forma (neatsargumas), sukelti neigiami padariniai, tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjos veiksmų, neveikimo ir kilusių neigiamų padarinių. Tarnybinio patikrinimo išvadoje buvo išsamiai išdėstytas nešališkumo principo turinys ir nurodyti aiškūs argumentai, kad prokurorė V. Š. savo veiksmais akivaizdžiai pažeidė objektyvaus nešališkumo principo kriterijus ir toks jos elgesys yra nepateisinamas ir neleistinas.

T. I. ne tik skirtingose bylose buvo proceso dalyviu, bet skirtinguose procesuose buvo sprendžiamos ir vertinamos tos pačios aplinkybės, o T. I. procesinis statusas jas vertinant buvo kardinaliai priešingas: išnagrinėtoje byloje, kurioje prokurorė V. Š. surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą T. I. buvo kaltinamasis, kurio atžvilgiu teismas bylą nutraukė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, o medžiagoje, kurioje T. I. buvo pareiškėjas, po priimto teismo sprendimo priėmimo inicijavo kitą baudžiamąjį, procesą prieš asmenį, kuris jį skundė bei naujame procese siekė nukentėjusiojo statuso.

Baigtoje baudžiamojoje byloje pareiškėja V. Š. dėl T. I. pareiškimo, dėl kurio buvo priimtas 2021 m. kovo 18 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, ir skunde nurodytų aplinkybių vertinimo jau buvo pasisakiusi ir jas vertino priešingai, nei, atsižvelgdamas į teismo priimtą sprendimą, jas prašė vertinti T. I., todėl susiklosčiusi teisinė situacija aiškiai apsprendė, kad tiek T. I., tiek kitam bet kuriam protingam pašaliniam stebėtojui kils abejonės dėl prokurorės V. Š. veiksmų teisėtumo (šališkumo), jeigu ji nagrinės keliamus klausimus, o ypatingai tuo atveju, jeigu nebus priimtas palankus procesinis sprendimas T.

I.. Kadangi pareiškėja jau buvo vertinusi tas pačias aplinkybes ir buvo pasisakiusi, kad dėl nurodytų aplinkybių yra kaltas T. I., buvo akivaizdu, kad tokios aplinkybės buvo pagrindas jai nusišalinti nuo nagrinėjamų klausimų, nes pagal objektyvųjį nešališkumo kriterijų buvo aplinkybės, keliančios abejonių dėl jos nešališkumo. Šios aplinkybės nebuvo hipotetiškos, o aiškios ir konkrečios, pareiškėja jas suvokė, tai patvirtina aplinkybė, kuomet prokurorė V. Š., jai pavedus patikrinti nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal T.

I. pareiškimą, pakartotinai žodžiu informavo aukštesniąją prokurorę J. P., kad ji yra dalyvavusi procese, kur T. I. buvo kaltinamasis, ir kad „nutarimo nukreipimas jai patikrinti gali netenkinti pareiškėjo“.

7. Atsakovas nurodė, kad Prokurorų etikos kodekse įtvirtintas nešališkumo principas tiesiogiai siejasi su baudžiamajame procese (BPK) numatytais nusišalinimo / nušalinimo pagrindais ir vienas kitą papildo, ir sprendžiant dėl prokuroro psichologinės pusiausvyros pažeidimo priimant procesinius sprendimus nereikalingi specialistai. Prokurorės pozicija ir vidinis įsitikinimas dėl T. I. kaltės nepakito ir po apeliacinio teismo priimtos 2021 m. kovo 3 d. nutarties, nors teismas nutartyje padarė išvadas, jog iš vaizdo įrašo matyti, kad nukentėjusysis (F. M.) puolė nuteistąjį (T. I.) ir sudavė jam smūgį galva į veidą. Tačiau nepaisant teismo nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių prokurorės susiformavęs vidinis įsitikinimas, kad prieš T. I. nebuvo naudotos jokios reikšmingos fizinės prievartos, kuri galėtų šalinti jo kaltę, nepakito, ir prokurorė V. Š. 2021 m. balandžio 19 d. paaiškinime nurodė, kad ji buvo ir yra įsitikinusi, kad T. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Visuma faktinių duomenų vienareikšmiškai suponuoja išvadą, kad prokurorės psichologinė pusiausvyra buvo pažeista, nes jos vidinis įsitikinimas vertinant tas pačias aplinkybes dėl T. I. kaltės jau buvo susiformavęs iš anksto ir nepakito, todėl ji T. I. skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių negalėjo nešališkai įvertinti, nes laikėsi savo buvusios pozicijos, kad dėl vertinamų aplinkybių kaltas T. I.. Šios aplinkybės ir rodo, kad prokurorės psichologinė pusiausvyra buvo pažeista.

8. Atsakovas teigė, kad faktinės aplinkybės susijusios su aukštesniosios prokurorės informavimu apie ankščiau atliktus veiksmus rodo, jog pareiškėja suvokė, kad egzistuoja nusišalinimo pagrindai ir pašaliniam stebėtojui kils pagrįstų abejonių dėl jos šališkumo vertinant priimtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kuriame buvo vertinamos tos pačios aplinkybės, dėl kurių T. I. buvo kaltintas pareiškėjos. Esant tokioms aplinkybėms, prokurorė V. Š. turėjo pareigą raštu nusišalinti nuo priimto nutarimo vertinimo ir pavesto skundo nagrinėjimo, tačiau to nepadarė. Kadangi pareiškėja neatliko veiksmų, kurie priklausė nuo jos valios ir kurie numatyti įstatymuose, t. y. nenusišalino raštu, kaip numato BPK, dėl to jai procesinę veiklą kontroliuojančio subjekto – aukštesniojo prokuroro, duoti pavedimai jos atsakomybės už padarytus aiškius procesinius pažeidimus neeliminuoja ir nėra pagrindo jos atliktų veiksmų laikyti teisėtais ir pagrįstais.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjos V. Š. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėja eina Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurorės pareigas. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2021 m. balandžio 29 d. sprendimu (rezoliucija) pradėjo tarnybinį patikrinimą dėl prokurorės V. Š. galbūt padaryto tarnybinio pažeidimo, 2021 m. birželio 23 d. sujungė jį su tarnybiniu patikrinimu dėl skyriaus vyriausiosios prokurorės J. P. veiksmų. 2021 m. birželio 8 d. pareiškėjai buvo pateiktas pranešimas apie galimai padarytą tarnybinį pažeidimą Nr. VT-223, kuriame nurodyta, kad būdama Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurore ir vykdydama skyriaus vyriausiosios prokurorės pavedimą medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21 patikrinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kauno miesto (duomenys neskelbtini) tyrėjos 2021 m. kovo 18 d. priimto nutarimo (toliau – ir Nutarimas) atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą ir pagrįstumą pagal pareiškėjo T. I. pareiškimą, nesant veikoje Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalies požymių bei nagrinėdama pareiškėjo T. I. 2021 m. kovo 23 d. skundą (reg. Nr. AP-7474), kuriuo buvo prašoma panaikinti priimtą Nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą (toliau – ir Skundas), nevykdė pareigos nusišalinti. Tokiais savo veiksmais pareiškėja galimai pažeidė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio l dalį; BPK 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 60 straipsnio 1 dalį, ir 346 straipsnio 1 dalį; Prokurorų etikos kodekso, patvirtino 2004 m. balandžio 30 d generalinio prokuroro įsakymu Nr. 1-68 (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2012 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1-15 redakcija, toliau – ir Prokurorų etikos kodeksas) 5.3.3 punkto reikalavimus ir nuostatas. Pareiškėjos paprašyta per 5 darbo dienas pateikti paaiškinimą dėl šio galimai padaryto tarnybinio pažeidimo.

11. Teismas nurodė, kad 2021 m. birželio 15 d. pareiškėja pateikė paaiškinimą dėl galimai padaryto tarnybinio nusižengimo, kuriame pažymėjo, kad gavus medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21 aukštesniojo prokuroro pavedimą (Integruotoje baudžiamojo proceso sistemoje (toliau – ir IBPS) patikrinti priimto Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą, telefonu informavo aukštesniąją prokurorę, kad palaikė valstybinį kaltinimą byloje Nr. 01-1-29242-19, kurioje T. I. buvo kaltinamasis. Nusišalinimo nepareiškė, kadangi nebuvo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 60 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Pareiškėja nurodė, kad prieštarauja išvadai, jog ankstesnis įvykio aplinkybių įvertinimas pažeidė jos psichologinę pusiausvyrą. Turėdama pareigą nešališkai atlikti savo funkcijas, ir ją vykdydama, analizavo pateikto skundo argumentus, nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą motyvus, duomenis, vėliau sprendžiant pareiškėjo skundą dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, neturėjo jokios išankstinės nuomonės, nusistatymo ir sprendimą priėmė vidiniu įsitikinimu, paremtu duomenų viseto įvertinimu. 2021 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-387 (toliau – ir Tarnybinio patikrinimo išvada) Vidaus tyrimų skyriaus prokuroras Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui pasiūlė pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir paskirti jai tarnybinę nuobaudą – pastabą. 2021 m. spalio 5 d. teikimu dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo Nr. VT-403 (toliau – ir Teikimas) Vidaus tyrimų skyriaus prokuroras siūlė pripažinti, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir paskirti jai tarnybinę nuobaudą – pastabą.

12. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras 2021 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. P-572 „Dėl tarnybinės nuobaudos Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros prokurorei V. Š.“, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 391 straipsnio 2 dalimi, 40 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 41 straipsniu, 42 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, 2021 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, 2021 m. spalio 5 d. teikimą pripažino, kad pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir skyrė pareiškėjai tarnybinę nuobaudą – pastabą. Tarnybinė nuobauda pareiškėjai skirta už tai, kad vykdydama skyriaus vyriausiosios prokurorės pavedimą patikrinti Nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą ir nagrinėdama 2021 m. kovo 23 d. gautą pareiškėjo T. I. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti priimtą Nutarimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą, esant akivaizdžioms aplinkybėms, kėlusioms pagrįstų abejonių prokurorės nešališkumu, nevykdė pareigos nusišalinti nuo Nutarimo teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimo, skundo nagrinėjimo esant pažeistai psichologinei pusiausvyrai, nes ankstesniuose procesiniuose sprendimuose jau buvo įvertinusi skundžiamame Nutarime nurodytas aplinkybes ir išsakiusi nuomonę dėl T. I. kaltės, ir tai jai trukdė išsamiai ir nešališkai vertinti nagrinėjamas aplinkybes. Tačiau prokurorė pareigos nusišalinti nevykdė, išnagrinėjo skundą ir 2021 m. balandžio 1 d. nutarimu jį atmetė nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog prieš pareiškėją T. I. buvo panaudotas fizinis smurtas, nors įsiteisėjusioje apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje, kuri yra privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, buvo konstatuotos priešingos aplinkybės. Taip prokurorė nesilaikė prokuroro veiklos nešališkumo principo ir nevykdė pareigos greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, neužtikrino nukentėjusiojo asmens interesų. Tokiais veiksmais (tikrindama procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, nagrinėdama pareiškėjo Skundą) ir neveikimu (nepriimdama sprendimo nusišalinti) prokurorė V. Š. pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio 1 dalį, BPK 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 60 straipsnio 1 dalį, 346 straipsnio 1 dalį, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunktį.

13. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatavo, kad atsakovas detaliai 2021 m. rugsėjo 24 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. VT-387, kuri yra skundžiamo Įsakymo sudedamoji dalis, nustatė pareiškėjos tarnybinį nusižengimą. Ginčo išsprendimui svarbios šios atsakovo nustatytos faktinės aplinkybės: 2019 m. liepos 11 d. Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Veiklos skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-1- 29242-19 pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2019 m. liepos 1 d. apie 12:00 val., adresu (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, kilus žodiniam konfliktui tarp F.

M. ir gretimame name gyvenančio T. I., pastarasis ranka jį pastūmė, po ko jis nugara atsitrenkė į restorano duris ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas ir įskelta jo mobilaus ryšio telefono „Iphone 8“ galinė nugarėlė. Ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-29242-19 nuo 2019 m. liepos 16 d. iki 2020 m. vasario 7 d. organizavo, kontroliavo ir jam vadovavo prokurorė V. Š.. Prokurorė V. Š. ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-29242-19 bylą su 2020 m. vasario 7 d. kaltinamuoju aktu Nr. IBPS-V-341709-20 perdavė nagrinėjimui (duomenys neskelbtini) teismo Kauno rūmams (baudžiamosios bylos Nr. 1-853-1109/2020, teisminio proceso Nr. 1-01-1-29242-2019-4). 2020 m. vasario 7 d. kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad T.

I. kaltinamas tuo, jog 2019 m. liepos 1 d. apie 12:00 val. pastato (duomenys neskelbtini), vidiniame kieme, kilus žodiniam konfliktui, kaire ranka pastūmė F. M., dėl ko jis dešinės rankos žastu, nugara ir pakaušiu atsitrenkė į plastikines duris, tokiu būdu padarydamas nukentėjusiajam F. M. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį dešiniu smilkinio srities sumušimu ir odos nubrozdinimu dešiniame žaste, tokiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio l dalyje. (duomenys neskelbtini) teismas 2020 m. spalio 27 d. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, spręsdamas, kad nors T.

I. kaltės nepripažino ir teigė, jog tai nukentėjusysis F. M. jį puolė, spyrė jam, o T. I. tik gynėsi ir kaire ranka jį atstūmė, po ko nukentėjusysis jam trenkė galva į nosį, tačiau šie paaiškinimai paneigti nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, vaizdo įrašais, specialisto išvada, kitais rašytiniais bylos duomenimis, kurių visuma įrodo, kad T. I. pastūmė nukentėjusįjį, dėl ko šis atsitrenkė į duris ir nežymiai sutrikdė F. M. sveikatą, todėl teismas nusprendė T. I. pripažinti kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 13 d. posėdyje, palaikydama valstybinį kaltinimą dalyvavo prokurorė V. Š. ir prašė pripažinti T. I. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

14. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs T. I. apeliacinį skundą, priėmė 2021 m. kovo 3 d. nutartį skundą tenkinti, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. kovo 3 d. nutartyje padarė išvadą, kad apelianto T. I. veiksmai buvo nukreipti ne į nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą, t. y. tyčia sužaloti nukentėjusįjį, bet buvo lemti jam grėsmingos situacijos, atlikti siekiant apsiginti nuo kilusios grėsmės jo sveikatai.

Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad prie atvirų įėjimo į kavinę durų, ant šaligatvio yra padėtas juodos spalvos šiukšlių maišas, kurį T. I., eidamas pro šalį, paima ir įdeda į patalpos vidų, į vidų neįeidamas ir nueina tolyn. Taigi, vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad maišas su šiukšlėmis buvo padėtas ant šaligatvio, šiukšlėms laikyti neskirtoje vietoje, o nuteistasis į patalpos vidų įėjęs nebuvo. Nuteistajam nueinant, pro duris į lauką išeina nukentėjusysis, kuris šiukšlių maišą vėl padeda ant šaligatvio ir kažką sako T.

I., kuris grįžta atgal ir dešine ranka ima šiukšlių maišą, o tuo metu F. M. dešine koja spiria ir pataiko į šiukšlių maišą, laikomą T. I., kuris po nukentėjusiojo spyrio, kairės rankos mostu atstumia F. M. nuo savęs, po ko pastarasis atsitrenkia į duris. Vaizdo įrašai patvirtina, kad F. M. spyris buvo atliktas T. I. pasilenkus prie šiukšlių maišo, jį keliant nuo žemės, spyrio trajektorija buvo visai šalia apelianto rankos bei palenktos galvos. Po ko, nuteistasis iš esmės tuo pat metu su kaire ranka atstūmė nuo savęs nukentėjusįjį.

Apelianto kontaktas su nukentėjusiojo kūnu buvo trumpalaikis, nebuvo intensyvus, nukentėjusiajam nebuvo suduoti smūgiai. Priešingai, iš vaizdo įrašo matyti, jog nuteistajam atstūmus nuo savęs nukentėjusįjį, būtent nukentėjusysis puolė link nuteistojo ir sudavė jam smūgį galva į veidą. Iš užfiksuotos nukentėjusiojo laikysenos matyti, kad jis T. I. atžvilgiu buvo agresyviai nusiteikęs nuo konflikto pradžios. Visų šių aplinkybių visuma patvirtina, jog grėsmė iš nukentėjusiojo buvo reali, todėl, įvertinus nuteistojo veiksmų intensyvumą ir kontakto su nukentėjusiuoju pobūdį, darytina išvada, kad T.

I. turėjo pagrindą manyti, kad jam gresia realus pavojus ir siekdamas išvengti grėsmės jo sveikatai, jis panaudojo fizinę jėgą nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. instinktyviai gindamasis kaire ranka atstūmė F. M.. Teismas pažymėjo, kad tokia nuteistojo T. I. pasirinkta gynyba buvo adekvati ir jis būtinosios ginties ribų neperžengė, veikė esant būtinosios ginties sąlygomi. Kauno apygardos teismo 2021 m. vasario 1 d. teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant nuteistojo T. I. skundą dalyvavo prokurorė V. Š., kuri teismo prašė nuteistojo skundą atmesti ir palikti galioti teismo priimtą nuosprendį, nes T.

I. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. kovo 3 d. nutartį bei pritaikius BK 37 straipsnį (veiką pripažinus mažareikšme), T. I. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jam nutraukė.

15. Teismas nustatė, kad Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurorė V. Š. IBPS 2021 m. kovo 8 d. informavo aukštesniąją prokurorę – Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) vyriausiąją prokurorę J. P. apie sprendimą neskųsti Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. sprendimo. 2021 m. kovo 8 d. pareiškėjas T. I. pateikė Kauno AVPK Kauno miesto Nemuno policijos komisariatui pareiškimą dėl to paties 2019 m. liepos 1 d. įvykusio konflikto tarp T.

I. ir F. M., prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl prieš jį įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pripažinti jį nukentėjusiuoju ir išaiškinti teisę pareikšti civilinį ieškinį; siųsti jį pas Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistus, kad nustatytų jo (duomenys neskelbtini) sužalojimo mechanizmą, laiką, jo kūno sužalojimo mastą. Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Veiklos skyrius 2021 m. kovo 18 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-11118-21) pagal 2021 m. kovo 8 d.

T. I. pareiškimą. Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) vyriausioji prokurorė J. P. IBPS 2021 m. kovo 18 d. sukūrė užduotį prokurorei V. Š. patikrinti medžiagą Nr. M-1-01-11118-21, kurioje atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Prokurorė V. Š., patikrinusi medžiagą Nr. M-1-01-1118-21, IBPS pažymėjo, kad nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą pagal pareiškėjo T. I. 2021 m. kovo 8 d. pareiškimą yra teisėtas ir pagrįstas. Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūroje 2021 m. kovo 23 d. buvo gautas T.

I. 2021 m. kovo 22 d. skundas (reg. Nr. AP-7474) dėl 2021 m. kovo 18 d. nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-11118-21). Aukštesnioji prokurorė J. P. 2021 m. kovo 22 d. T. I. skundo nagrinėjimą 2021 m. kovo 23 d. rezoliucija pavedė prokurorei V. Š.. Prokurorė V. Š. 2021 m. balandžio 1 d. nutarimu atmetė T. I. 2021 m. kovo 23 d. skundą (reg. Nr. AP-7474) dėl 2021 m. kovo 18 d. Kauno AVPK Kauno miesto Nemuno policijos komisariato l-ojo veiklos skyriaus tyrėjo priimto nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. M-l-01-11118-21.

T. I. prokurorės V. Š. 2021 m. balandžio 1 d. nutarimą apskundė teismui. Teismas 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi iš dalies patenkino T. I. skundą ir panaikino prokurorės V. Š. 2021 m. balandžio 1 d. nutarimą atmesti skundą ir Kauno AVPK Kauno miesto Nemuno policijos komisariato l-ojo Veiklos skyriaus tyrėjos 2021 m. kovo 18 d. nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą bei medžiagą Nr. M-l-01-11118-21 grąžino Kauno AVPK Kauno miesto Nemuno policijos komisariato 1-ajam Veiklos skyriui.

16. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos argumentus, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo nusišalinimui. Prokuroro nešališkumo kriterijai iš esmės yra analogiški kriterijams, kuriais vadovaujantis vertinamas teismo nešališkumas. Pirma, prokuroras turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Subjektyvusis prokuroro nešališkumas preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Antra, prokuroras turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo prokuroro šališkumo. Vertinant prokuroro nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl prokuroro nešališkumo. Sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus prokuroras stokoja nešališkumo, įtariamojo ar jo gynėjo požiūris nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta, o tam turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje V. F.-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2010, 2K-214-976/2017).

17. Teismas pažymėjo, kad pagal EŽTT ir kasacinės instancijos teismo jurisprudenciją to paties prokuroro dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens nėra aplinkybė, rodanti prokuroro šališkumą objektyviąja prasme (EŽTT 2001 m. birželio 14 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Craxi III prieš Italiją, peticijos Nr. 63226/00; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010), o bylos duomenimis pakankamai pagrįstas prokuroro įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (nusistatymo prieš kaltinamąjį ar kita prasme). Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad prokuroro, kaip ir teismo, nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai.

18. Teismas vertino, kad šiuo atveju pareiškėja galimai būtų dalyvavusi ne tik keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens (T. I.), bet iš esmės vertintų tas pačias aplinkybes dėl to paties įvykio, dėl kurio anksčiau yra pasisakiusi ir susidariusi savo nuomonę. Prokurorė V. Š. anksčiau palaikė valstybinį kaltinimą ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-29242-19, kuriame T. I. buvo kaltinamasis, o tyrimo medžiagoje Nr. M-1-01-11118-21 pagal 2021 m. kovo 8 d. T. I. pareiškimą, kuriuo jis inicijavo kitą baudžiamąjį procesą, šis asmuo siekė tapti nukentėjusiuoju. Tokios faktinės aplinkybės leidžia pagrįstai suabejoti pareiškėjos objektyviuoju nešališkumu, todėl pareiškėjai kilo pareiga pasinaudoti nusišalinimo institutu.

19. Teismas atmetė pareiškėjos argumentą, kad nebuvo surinkta jokių objektyvių įrodymų, jog priimant procesinius sprendimus buvo pažeista jos psichologinė pusiausvyra, o sąvoka „pažeista psichologinė pusiausvyra“ yra medicininio pobūdžio ir turi būti konstatuota specialistų. Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunktyje prokurorams keliama pareiga nusišalinti tais atvejais, kai yra pažeista jų psichologinė pusiausvyra. Prokurorų etikos kodekse nėra įtvirtinta pažeistos psichologinės pusiausvyros nustatymo kriterijų, tačiau ji yra tiesiogiai susijusi su prokuroro nešališkumo principu ir jo įgyvendinimu. Iš baudžiamosios bylos, kurioje T. I. buvo kaltinamasis, matyti, kad pareiškėja turėjo tvirtą nuomonę dėl minėto įvykio ir T. I. procesinės padėties jame. Pareiškėja palaikė valstybinį kaltinimą, vadovavo ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-1-29242-19, dalyvavo teismo posėdžiuose. Tai rodo, kad pareiškėja turėjo tvirtą nuomonę, kad T. I. buvo kaltas dėl F. M. padarytų sužalojimų. Pareiškėja 2021 m. balandžio 19 d. pateiktame paaiškinime pažymėjo, kad „susipažinusi (įskaitant, bet neapsiribojant vaizdo įrašų peržiūra) ir kompleksiškai įvertinusi tiek ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis, tiek ir paties T. I. pateiktą vaizdo įrašą, buvau ir esu įsitikinusi, kad T. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką“. Toks tvirtas pareiškėjos įsitikinimas dėl T. I. kaltumo neabejotinai rodo, kad prokurorei buvo sudėtinga tas pačias aplinkybes vertinti priešingai. Todėl teismas atmeta pareiškėjos argumentus, kad jos psichologinė pusiausvyra nebuvo pažeista, nes bylos duomenys leidžia daryti priešingą išvadą.

20. Teismas nustatė, kad prokurorė V. Š., gavusi pavedimą patikrinti Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumą, žodžiu informavo savo tiesioginę vadovę Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) vyriausiąją prokurorę J. P., kad palaikė valstybinį kaltinimą byloje, kurioje T. I. buvo kaltinamasis (pareiškėjos 2021 m. balandžio 19 d. paaiškinimas, 2021 m. birželio 15 d. paaiškinimas). Vadinasi, pareiškėja dvejojo dėl savo nešališkumo, tačiau raštu nenusišalino nuo Nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo bei pareiškėjo T. I. skundo nagrinėjimo, t. y. nevykdė prokurorams keliamos pareigos, nustatytos BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte, 60 straipsnio 1 dalyje.

21. Teismo vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad tarnybinė nuobauda jai buvo skirta ir dėl to, jog apeliacinės instancijos teismas T. I. kaltę padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką įvertino priešingai nei vertino pareiškėja bei pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjai tarnybinė nuobauda iš esmės skirta todėl, kad ji savo veiksmais (procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimu, skundo nagrinėjimu) ir neveikimu (nepriimant sprendimo nusišalinti) pažeidė Įsakyme, Teikime, Tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodytas teisės normas. Minėtuose tarnybinio patikrinimo dokumentuose, be kita ko, pažymėta, kad pareiškėja nevykdė pareigos nusišalinti, išnagrinėjo T. I. skundą ir 2021 m. balandžio 1 d. nutarimu jį atmetė nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad prieš T. I. buvo panaudotas fizinis smurtas, nors įsiteisėjusioje apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartyje, kuri yra privaloma visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, buvo konstatuotos priešingos aplinkybės. Nurodyta, kad taip prokurorė nesilaikė prokuroro veiklos nešališkumo principo ir nevykdė pareigos greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas, neužtikrino nukentėjusiojo asmens interesų. Ši aplinkybė svarbi tuo, jog dar kartą patvirtina, kad pareiškėjos vidinis įsitikinimas dėl T. I. kaltės buvo toks tvirtas, kad jo nepakeitė net apeliacinės instancijos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis, kuria vadovautis pareiškėja privalėjo (BPK 346 str. 1 d.).

22. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėja aptartais veiksmais (Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimu, skundo nagrinėjimu) ir neveikimu (nepriimant sprendimo nusišalinti) pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio 1 dalį, BPK 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 60 straipsnio 1 dalį, 346 straipsnio 1 dalį, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunktį.

23. Teismas pažymėjo, kad dalis pareiškėjai inkriminuotų teisės normų yra blanketinės, t. y. tokios, kurios turi būti nurodomos kartu su kitomis teisės normomis, kurias pažeidė pareiškėja. Tačiau šiuo atveju pareiškėja pažeidė ne tik blanketines teisės normas, bet ir BPK 60 straipsnio 1 dalį, aiškiai įtvirtinančią, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, vertėjas, ekspertas ar specialistas privalo nusišalinti šio kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunktį, nustatantį, kad vadovaudamasis nešališkumo principu, prokuroras privalo nusišalinti nuo pareigos arba sprendimo priėmimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti savo, šeimos narių ar kitų artimų asmenų interesus. Šios pareigos pareiškėja tinkamai nesilaikė.

24. Teismas sutiko su Tarnybinio patikrinimo išvadoje padaryta išvada, jog pareiškėjos tarnybinis nusižengimas pasireiškė neatsargumu. Pareiškėja veikė nepakankamai atsakingai, nenumatė, kad dėl jos veikimo ir neveikimo gali atsirasti padariniai, nors pagal savo kompetenciją ir kvalifikaciją galėjo ir turėjo tai numatyti.

25. Teismas pareiškėjos teiginius dėl pasekmių nebuvimo ar priežastinio ryšio nenustatymo vertino kaip gynybinius ir atmetė.

26. Teismas nurodė, kad pareiškėjai buvo paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, kurią teismas laiko proporcinga. Atsakovas tinkamai nustatė tarnybinio nusižengimo sudėtį, pasekmes (T. I. buvo suteiktas pagrindas suabejoti prokuratūros autoritetu, sumenkintas prokuroro įvaizdis). Atsakovas įvertino pareiškėjos kaltės formą (neatsargumas), ilgametę pavyzdingą tarnybą, tarnybinių nuobaudų neturėjimą tarnybinėje veikloje, asmenines savybes, kurių visuma lėmė švelniausios tarnybinės nuobaudos paskyrimą.

27. Teismas konstatavo, kad Tarnybinio patikrinimo išvadoje ir Įsakyme pareiškėjos veika kvalifikuota tinkamai, pareiškėjos veiksmai susieti su teisės aktų normomis, kurių pareiškėja privalėjo laikytis. Atsakovas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, tinkamai nustatė tarnybinio nusižengimo elementus. Pastaba laikytina proporcinga ir adekvačia nuobauda už padarytą tarnybinį nusižengimą. Teismas nenustatė, kad atsakovas, atlikdamas tarnybinį tyrimą ir skirdamas pareiškėjai tarnybinę nuobaudą, būtų padaręs esminių procedūrinių pažeidimų, kurie lemtų paskirtos tarnybinės nuobaudos panaikinimą. Pareiškėjos tarnybinį tyrimą atlikęs prokuroras visapusiškai išanalizavo tarnybinio patikrinimo metu surinktą medžiagą, Teikimas bei sprendimas pritarti teikimui yra pagrįsti objektyviais duomenimis.

III. 28. Pareiškėja V. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą tenkinti.

29. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai aiškinant ir taikant BPK bei prokuratūros veiklą ir prokurorų tarnybinę atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nuostatas bei nukrypstant nuo teismų praktikos.

30. Pareiškėja teigia, kad teismas, nepaisydamas savo paties cituojamos praktikos prokurorų šališkumo aspektu, nemotyvuotai padarė priešingą išvadą, kad faktinės aplinkybės (dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose, susijusiuose su tuo pačiu asmeniu (T. I.)) leidžia pagrįstai suabejoti pareiškėjos objektyviuoju nešališkumu, todėl jai kilo pareiga pasinaudoti nusišalinimo institutu. Vien ta aplinkybė, kad abu baudžiamieji procesai vyko dėl to paties įvykio nelemia pareiškėjos objektyviojo šališkumo, neatleidžia teismo nuo pareigos motyvuoti savo sprendimą, bet ir nesudaro teisinio pagrindo nukrypti nuo susiformavusios teismų praktikos. Be to, teismų praktikoje, teigiant, kad prokuroro dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens nėra aplinkybė, rodanti prokuroro šališkumą objektyviąja prasme, nėra diferencijuojama priklausomai nuo to ar abu procesai vyko dėl to paties ar dėl skirtingų įvykių.

31. Pareiškėja nurodo, kad nors teismas konstatavo, jog pareiškėja pažeidė BPK 58 straipsnį, tačiau neatskleidė kuo šis pažeidimas konkrečioje situacijoje pasireiškė. Pareiškėjos nei su F. M. nei su T. I. jokie nei giminystės, nei profesiniai, nei kitokie ryšiai nesiejo. Todėl BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo konstatavimas yra nepagrįstas ir prieštarauja teismų praktikai. Nušalinimo instituto esmė yra ta, kad procese turi būti akivaizdu, jog nagrinėjant bylą įtakos sprendimo priėmimui negalės daryti suinteresuoti bylos baigtimi proceso dalyviai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, 2K-446/2009, 2K-106/2010, 2K-165-648/2015 ir kt.). Duomenų apie tai, kad kuris nors iš suinteresuotų bylos baigtimi asmenų (F. M. ir T. I.) pareiškėjos priimamiems procesiniams sprendimams darytų įtaką nei tarnybinio patikrinimo metu, nei teismo sprendime nebuvo nustatyta. Todėl tarnybinė atsakomybė, kuri buvo grindžiama pareiškėjos nenusišalinimu nuo sprendimo priėmimo, buvo pritaikyta neteisėtai ir nepagrįstai.

32. Pareiškėja pažymi, kad jos priimto nutarimo atsisakyti patenkinti pareiškėjo T. I. skundą panaikinimas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjo 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi besąlygiškai nesudaro pagrindo išvadai, kad dalyvaudama BPK 168 straipsnyje reglamentuotame procese, ji prokuroro funkcijas atliko šališkai. Pareiškėja remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-733-575/2019, jog jei prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, ar skirtingo įrodymų vertinimo tai dar nereiškia, kad yra pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Tai, kad pareiškėjos procesinė pozicija dėl byloje esančių įrodymų vertinimo nesutapo su teismo pozicija, negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę.

33. Pareiškėjos nuomone, jos tvirta pozicija su T. I. susijusiuose baudžiamuosiuose procesuose taip pat neturėtų būti vertinama kaip pagrindas nusišalinti. Konstitucija ir prokuratūros veiklą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja prokurorą būti nepriklausomu, savarankišku, klausančiu tik įstatymo ir turinčiu tvirtą poziciją atliekamose funkcijose. Priešingas prokuroro elgesys atliekamose funkcijose, t. y. tvirtos pozicijos neturėjimas, galėtų būti vertinamas kaip minėtų teisinių imperatyvų pažeidimas.

34. Pareiškėja nurodo, kad skirtingų procesinių sprendimų dėl to paties asmens priėmimas nėra pagrindas konstatuoti sprendimus priimančio subjekto šališkumo. Prokuroro, kaip palaikančio valstybinį kaltinimą, statusas (pozicija) savaime nepažeidžia baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinto nešališkumo principo. Prokuroro šališkumui konstatuoti būtina nustatyti, kad yra BPK 58 straipsnyje numatyti nušalinimo pagrindai, t. y., kad prokuroras tame procese yra ar buvo nukentėjusysis, privatus kaltintojas, civilinis ieškovas ar atsakovas, šių proceso dalyvių šeimos narys arba giminaitis, įtariamojo, kaltintojo bei nuteistojo ar atstovo pagal įstatymą, teisėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar gynėjo toje byloje šeimos narys ar giminaitis, taip pat jei jis pats arba jo šeimos nariai ar giminaičiai yra suinteresuoti bylos baigtimi. Šiuo atveju tokių aplinkybių nustatyta nebuvo. Pareiškėja teigia baudžiamuosiuose procesuose, susijusiuose su T. I., tiesiog vykdžiusi įstatymo jai pavestas prokuroro funkcijas. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto bei Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 punkto pažeidimus.

35. Pareiškėja nurodo, kad teismas, konstatuodamas, kad priimant su T. I. susijusį procesinį sprendimą buvo pažeista pareiškėjos psichologinė pusiausvyra, apsiribojo tik jos pozicijos dvejuose baudžiamuosiuose procesuose vertinimu, tačiau neanalizavo, kitų sąvokos „pažeista psichologinė pusiausvyra“ turinio elementų. Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 punkte nurodyta „psichologinė pusiausvyra“ buvo paminėta vos dvejuose teismų sprendimuose administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1743-492/2019 ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. Iv-2922-365/2010), todėl plačiau teismų praktikoje sąvokos „psichologinė pusiausvyra“ turinys nėra atskleistas.

Nesant šiuo aspektu susiformavusios teismų praktikos, nėra aišku, kodėl teismo sprendime ji nebuvo analizuojama plačiau. Taip pat teismo sprendime nebuvo pasisakyta ir dėl skunde nurodomų argumentų dėl Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 punkto nepagrįsto taikymo. Šią normą kompleksiškai analizuojant su BPK 58 straipsnyje įtvirtintais prokuroro nušalinimo pagrindais, manytina, kad psichologinė pusiausvyra yra siejama su prokuroro asmeninio gyvenimo patirtais išgyvenimais, o ne su tuo, kad prokuroro psichologinė pusiausvyra yra pažeidžiama kiekvienu atveju kai teismas skirtingai nei prokuroras įvertina baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kuomet yra panaikinamas prokuroro priimtas procesinis sprendimas arba kuomet tenka vertinti to paties asmens veiksmus kitame baudžiamajame procese.

Vien tik prokuroro funkcijų atlikimas abiejuose analizuojamuose procesuose – valstybinio kaltinimo palaikymas ir nutarimo teisėtumo patikrinimas dėl tų pačių aplinkybių, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad egzistuoja pagrindas nusišalinti. Sąvoka „psichologinė pusiausvyra“ baudžiamosios justicijos srityje yra naudojama vieninteliame Prokurorų etikos kodekse. Kiti teisės aktai, kuriuose vartojama minėta sąvoka, yra priimti medicinos arba socialinės apsaugos srityse. Todėl manytina, kad „psichologinė pusiausvyra“ yra medicinos srities kategorija, kurios pažeidimas turi būti konstatuojamas sveikatos apsaugos specialistų.

Ginčo atveju tai nebuvo konstatuota, o buvo remiamasi tik subjektyvia tarnybinį patikrinimą atlikusio prokuroro nuomone. Vien tik rėmimasis tokia nuomone nėra pakankamas pagrindas prokuroro tarnybinei atsakomybei kilti ir tarnybinei nuobaudai skirti.

36. Pareiškėja teigia, kad teismas, konstatuodamas taikytos tarnybinės atsakomybės teisėtumą, sprendimą grindė vieninteliu pažeidimu – nenusišalinimu nuo baudžiamajame procese priimamo sprendimo. Be to, teismas patvirtino Tarnybinio patikrinimo išvados teiginius dėl pareiškėjos ilgametės pavyzdingos tarnybos, tarnybinių nuobaudų neturėjimo, teigiamų asmeninių savybių ir pan., t. y. pripažino, kad mano procesinėje veikloje nėra sistemingo teisės aktų pažeidinėjimo. Pagal teismų praktiką, kad pavieniai teisės pažeidimai, nesant jų sistemiškumo požymių, negali sukelti tarnybinės atsakomybės, manytina, jog šios aplinkybės laikytinos esminėmis ir dėl jų teismo sprendime turėjo būti pasisakyta.

37. Pareiškėja pažymi, kad teismas tik paminėjo, tačiau plačiau nevertino aplinkybės, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. gruodžio 20 d. nutartimi panaikino Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2021 m. kovo 3 d. nutartį bei pritaikius BK 37 straipsnį (veiką pripažinus mažareikšme), T. I. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą jam nutraukė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad T. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, t. y., kad T. I. išteisinimas, į kurį, teismo vertinimu, privalėjo atsižvelgti priimant sprendimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą ir tuo pagrindu nusišalinti, buvo nepagrįstas. Todėl ši aplinkybė su kuria išimtinai ir buvo siejamas pareiškėjos šališkumas, vertintina kaip esminė ir teismo turėjo būti kompleksiškai išanalizuota. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatavimas, kad T. I. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra pagrindas išvadai, kad dėl pareiškėjos procesinių veiksmų jokie neigiami padariniai niekam nekilo, t. y. kad pareiškėjos veiksmuose nėra būtinų tarnybinio nusižengimo sudėties požymių. Tai teismo sprendime taip pat nepagrįstai nebuvo įvertinta.

38. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

39. Atsakovas laikosi pozicijos, išdėstytos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir sutinka su teismo sprendimu. Atsakovas nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje, kadangi pareiškėja jau buvo vertinusi tas pačias aplinkybes ir buvo pasisakiusi, jog dėl nurodytų aplinkybių yra kaltas T. I., akivaizdu, kad tokios aplinkybės buvo pagrindas jai nusišalinti nuo nagrinėjamų klausimų, nes vertinant pagal objektyvųjį nešališkumo kriterijų, buvo abejonių dėl jos galimo šališkumo vertinant F. M. veiksmus. Sąvoka „pažeista psichologinė pusiausvyra“ yra teisinė, o ne medicininė, įtvirtinta Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 punkte, jos turinys yra atskleidžiamas analizuojant konkrečiai susiklosčiusios faktinės situacijos aplinkybes ir prokuroro ryšį su jam pavestomis vertinti aplinkybėmis. Be to, ši sąvoka yra tiesiogiai susijusi su prokuroro nešališkumo principo įgyvendinimu ir viena kitą papildo, jai priskirtinos vertinamojo pobūdžio aplinkybės. Sprendžiant ar psichologinė pusiausvyra buvo pažeista vertinant bylos duomenis ir aplinkybes, nereikalingos medicininio pobūdžio žinios, tam pakanka vadovautis teisinėmis žiniomis ir logikos dėsniais. Nagrinėjamu atveju prokurorės psichologinė pusiausvyra buvo pažeista, nes jos vidinis įsitikinimas vertinant tas pačias aplinkybes dėl T. I. kaltės jau buvo susiformavęs iš anksto ir nepakito, todėl ji T. I. skunde (pareiškime) nurodytų aplinkybių negalėjo nešališkai įvertinti, nes ir toliau laikėsi savo buvusios pozicijos, kad dėl vertinamų aplinkybių kaltas T. I.. Todėl prokurorė negalėjo pakartotinai nagrinėti tų pačių aplinkybių ir turėjo pareigą nusišalinti nuo sprendžiamų klausimų, susijusių su pareiškėjo T. I. prašymo (skundo) dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

40. Atsakovo nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 20 d. nutartis neturi reikšmės vertinant pareiškėjos veiksmus, nes veiksmai buvo atlikti dar tuomet, kai galiojo įsiteisėjusi Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 3 d. nutartis, kuria T. I. atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, kita vertus ir priėmus minėtą kasacinio teismo nutartį, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir prokurorui liko pareiga išsiaiškinti, ar T. I. atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas ir sutrikdyta jo sveikata, tuo pačiu ir padaryta nusikalstama veika. Pareiškėja nenurodo kitų aplinkybių, kad T. I. pareiškimo (skundo) pagrindu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl F. M. veiksmų tęsiamas toliau. Nešališkumo principas – tai konstitucinis principas, kuriuo būtina vadovautis visame baudžiamajame procese. Todėl prokurorai, nagrinėdami asmenų skundus, susijusius su ikiteisminio tyrimo pradėjimu turi atidžiai vertinti ar nėra aplinkybių, kurios keltų pagrįstų abejonių jų priimamų sprendimų nešališkumu.

41. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjai tarnybinė nuobauda buvo skirta dėl to, kad ji neveikė taip, kaip teisės aktais buvo įpareigota veikti – nenusišalino nuo sprendimo priėmimo, kai buvo pažeista jos psichologinė pusiausvyra ir dėl to atsirado pagrįstų abejonių jos nešališkumu. Prokurorės veiksmuose (priimto nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, pareiškėjo skundo nagrinėjimas) ir neveikime (nepriimtas sprendimas nusišalinti) buvo nustatyti visi būtini tarnybinės atsakomybės elementai. Buvo atsižvelgta į duomenis apie prokurorės tarnybą ir jos tarnybinę charakteristiką ir vertintas jos padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdis. Nors padarytas tarnybinis pažeidimas dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo ir nebuvo sisteminio pobūdžio, tačiau jis buvo akivaizdus, nes tas pačias aplinkybes prokurorė jau buvo vertinusi ankščiau, buvo išsakiusi savo nuomonę dėl T. I. kaltės, galiojo teismo nutartis, kurioje asmens pripažinto nukentėjusiuoju F. M. veiksmai konflikto metu suduodant smūgius T. I. buvo vertinami kaip būtinosios ginties pagrindas. Įvertinus prokurorės padaryto pažeidimo akivaizdumą, kilusius neigiamus padarinius, ir tai, kad padarytas pažeidimas susijęs su vieno svarbiausių baudžiamojo proceso principų – nešališkumo, pažeidimu, kurio nesilaikymas teismų praktikoje yra pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu, prokurorei buvo pagrindas taikyti tarnybinę nuobaudą. Pagal teismų praktiką akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas vertinti jo veiksmus kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką ir taikyti jam tarnybinę atsakomybę (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 42. Ginčas byloje kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjai, Kauno apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokuratūros (duomenys neskelbtini) prokurorei V. Š., paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba.

43. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėja savo veiksmais (buvusio kaltinamojo, kuris apeliacinės instancijos teismui panaikinus jo atžvilgiu priimtą apkaltinamąjį nuosprendį siekė nukentėjusiojo statuso, skundo pagrindu priimto Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimu, skundo nagrinėjimu dėl to paties įvykio, kuriame anksčiau palaikė valstybinį kaltinimą) ir neveikimu (nepriimdama sprendimo nusišalinti) pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio 1 dalį, BPK 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 60 straipsnio 1 dalį, 346 straipsnio 1 dalį, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunktį ir padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jai skirta adekvati ir proporcinga švelniausia nuobauda – įspėjimas.

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė, nagrinėjamoje situacijoje neprivalėjo nusišalinti, o pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teisės normas bei teismų praktiką, nepagrįstai pripažino, kad pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą.

45. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

46. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje jau esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

47. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad administracinis aktas, kuriuo paskiriama tarnybinė nuobauda, ir tarnybinio patikrinimo išvada yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinės dalys, todėl įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nebūtina pakartoti padarytų pažeidimų aplinkybių ir nuobaudos skyrimo motyvų. Patvirtinta motyvuota tarnybinio nusižengimo tyrimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, laikoma šio akto motyvuojamąja dalimi (žr., pvz., 2009 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-120/2009, 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-700/2010, 2018 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-423-552/2018). Teismas, spręsdamas ginčijamo įsakymo, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda, pagrįstumo klausimą, turi vertinti ne tik skundžiamo administracinio akto, bet ir jo sudedamosios dalies – tarnybinio patikrinimo išvados (tarnybinio nusižengimo tyrimo išvados) turinį. Tačiau teismo atliekamas vertinimas administracinėje byloje neturi būti tapatinamas su tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu apskritai iš naujo. Teismas tik patikrina tarnybinio patikrinimo metu nustatytų aplinkybių tikrumą ir padarytų išvadų pagrįstumą, bei, siekdamas priimti objektyvų sprendimą, gali tirti byloje naujus įrodymus, patvirtinančius (paneigiančius) tarnybinio patikrinimo metu egzistavusias ir su nagrinėjamais pažeidimais susijusias aplinkybes. Ginčo nagrinėjimo teisme stadijoje tarnybinio nusižengimo tyrimo ribos negali būti plečiamos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-56-552/2017).

48. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama byloje nustatytų faktinių aplinkybių (nutarties 10–15 p.), pažymi, kad Įsakyme konstatuota, jog pareiškėja atlikus tarnybinį patikrinimą nustatytais ir Tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytais veiksmais (Nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimu, skundo nagrinėjimu) ir neveikimu (nepriimdama sprendimo nusišalinti), pažeidė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio 1 dalį, BPK 1 ir 2 straipsnius, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 60 straipsnio 1 dalį, 346 straipsnio 1 dalį, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunktį.

49. Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punktas įpareigoja prokurorą nešališkai atlikti savo funkcijas, o 6 punktas – laikytis Prokurorų etikos kodekso. Šio įstatymo 391 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokurorai tarnybos ir ne tarnybos metu turi laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų, kitų teisės aktų ir Prokurorų etikos kodekso, kurį tvirtina generalinis prokuroras kolegijos patarimu. Pagal Prokuratūros įstatymo 40 straipsnio 1 dalį prokurorui už įstatymų pažeidimus, tarnybinius nusižengimus, prokuroro vardą žeminančius poelgius, taip pat kitus Prokurorų etikos kodekso pažeidimus gali būti skiriamos šios tarnybinės nuobaudos: 1) pastaba; 2) papeikimas; 3) perkėlimas į žemesnes pareigas; 4) atleidimas iš tarnybos.

50. BPK 1 straipsnis numato, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (1 d.). Baudžiamojo proceso taisyklės yra suderintos su Europos Sąjungos teisės aktų, nurodytų BPK priede, nuostatomis (2 d.). Įgyvendinant Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis arba Europos Sąjungos teisės aktus, kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose gali būti nustatomos ir kitokios bylų nagrinėjimo, sprendimų priėmimo bei vykdymo ar kitos procesinės taisyklės, negu numato šis Kodeksas (3 d.). Pagal BPK 2 straipsnį prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika.

51. Pagal BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punktą prokuroras negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai motyvuotai nurodo kitokias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių prokuroro nešališkumu. BPK 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, vertėjas, ekspertas ar specialistas privalo nusišalinti šio Kodekso 58 straipsnyje nurodytais pagrindais. Advokatas arba advokato padėjėjas privalo nusišalinti, jei yra šio Kodekso 61 straipsnyje nurodyti pagrindai. Tokiu pat pagrindu jų nušalinimą gali pareikšti šio Kodekso 57 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys.

52. BPK 346 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

53. Lietuvos prokurorų etikos kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2004 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. I-68 (Prokurorų etikos kodeksas) 5.3.3 punktas nustato, kad vadovaudamasis nešališkumo principu, prokuroras privalo nusišalinti nuo pareigos arba sprendimo priėmimo, kai yra pažeista psichologinė pusiausvyra arba tenka vertinti savo, šeimos narių ar kitų artimų asmenų interesus.

54. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, prokuroro nešališkumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo procesines funkcijas ir jam keliamus reikalavimus. Prokuroras yra baudžiamojo proceso dalyvis, palaikantis valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, t. y. įrodinėjantis, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra kaltas (BPK 42 straipsnis). Bylos duomenimis pakankamai pagrįstas jo įsitikinimas, kad kaltinamasis yra kaltas, ir pastangos įrodyti kaltinimą savaime negali būti pagrindas konstatuoti prokuroro šališkumą (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017). Ikiteisminio tyrimo organizavimas, kontroliavimas, vadovavimas jam ir valstybinio kaltinimo palaikymas yra konstitucinės prokuroro funkcijos baudžiamajame procese, ir jų atlikimas, jei nėra kitų konkrečių šališkumą pagrindžiančių duomenų, negali būti laikomas pagrindu jį nušalinti. Faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes nustato bylą nagrinėjantis teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje išsamiai ištirtais ir patikrintais įrodymais, vertindamas jų visetą (žr.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-33-303/2018). Taip pat akcentuotina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gegužės 14 d. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2020, iš esmės pritarė vertinimui, kad prokuroro šališkumas pirmiausia yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu, subjektyviu nusistatymu prieš vieną ar kitą proceso šalį, rodant vienai iš jų palankumą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas prokuroras, esant BPK 58 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytoms konkrečioms prokuroro nušalinimo aplinkybėms.

Prokuroro galimas šališkumas turi būti grindžiamas ne subjektyvia nuteistojo ar jo gynėjo nuomone, bet objektyviais faktais, patvirtinančiais šališką prokuroro poziciją nuteistojo atžvilgiu. To paties prokuroro dalyvavimas keliuose baudžiamuosiuose procesuose dėl to paties asmens nėra aplinkybė, rodanti prokuroro šališkumą objektyviąja prasme (žr., pvz., baudžiamojoje byloje Nr. 2K-414/2010, 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. birželio 14 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Craxi III prieš Italiją, peticijos Nr. 63226/00).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, kad teismo nešališkumo principas negali būti traktuojamas pernelyg plačiai – be kita ko, teismo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie yra esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas bylą nagrinėjo šališkai, jei nenustatyti kiti šališkumą pagrindžiantys duomenys (pvz. baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-697/2016). Ši pozicija taikytina vertinant ir prokuroro nešališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-162-303/2017).

55. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog baigtoje byloje prokurorė V. Š. dėl T. I. pareiškime ir skunde nurodytų aplinkybių vertinimo jau buvo pasisakiusi ir jas, nepanaikindama tyrėjos Nutarimo, įvertino priešingai, nei atsižvelgdamas į įsiteisėjusį teismo priimtą sprendimą jas prašė vertinti T. I.. Nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija aiškiai apsprendė, kad tiek T. I., tiek bet kuriam kitam protingam pašaliniam stebėtojui kils abejonės dėl prokurorės V. Š. šališkumo, juo labiau, jeigu nebus priimtas prašomas T.

I. palankus procesinis sprendimas. Tai konstatuotina įvertinus ne tik aplinkybę, kad T. I. skirtingose bylose (baudžiamojoje byloje ir ikiteisminio tyrimo medžiagoje) buvo proceso dalyviu, bet ir tai, kad skirtinguose procesuose buvo sprendžiamos ir vertinamos tos pačios aplinkybės, o T. I. procesinis statusas jas vertinant buvo kardinaliai priešingas (išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje prokurorė V. Š. surašė kaltinamąjį aktą ir palaikė valstybinį kaltinimą T. I. buvo kaltinamasis, kurio atžvilgiu teismas bylą nutraukė esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje, kurioje T.

I. buvo pareiškėjas ir po teismo sprendimo priėmimo siekė nukentėjusiojo statuso bei inicijuoti baudžiamąjį procesą prieš F. M., kuris buvo pripažintas nukentėjusiuoju nuo T. I. veiksmų). Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįsta atsakovo išvadą, kad pareiškėja, įvertinusi nurodytas aplinkybes, turėjo pagrindą nusišalinti nuo Nutarimo teistumo ir pagrįstumo tikrinimo, nes kilo pagrįstų abejonių dėl jos nešališkumo pagal objektyvųjį nešališkumo kriterijų, vertinant F. M. veiksmus. Šios aplinkybės nebuvo hipotetiškos, o labai aiškios ir konkrečios.

Būtent šios aplinkybės pagrindu buvo konstatuota, kad pareiškėja padarė inkriminuotą tarnybinį nusižengimą, o ne už priimtus procesinius sprendimus. Vadovaujantis EŽTT praktika, sprendžiant, ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus prokuroras stokoja nešališkumo, <...> svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta, o tam turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių (EŽTT 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje V.

F.-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01). Nagrinėjamu atveju, tokie realūs faktai, keliantys abejonių dėl pareiškėjos (prokurorės) nešališkumo buvo nustatyti.

56. Teisėjų kolegijos vertinimu, pažeistos psichologinės pusiausvyros sąvokos, įtvirtintos Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 punkte, turinys ir jos egzistavimas nagrinėjamu atveju atsakovo buvo tinkamai atskleistas Tarnybinio patikrinimo išvadoje įvertinus konkrečias susiklosčiusias faktines situacijos aplinkybes ir prokurorės ryšį su jai pavestomis vertinti aplinkybėmis.

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, Išvados turinį, konstatuoja, kad byloje nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, kurie išsamiai aptarti ir išdėstyti Tarnybinio patikrinimo išvadoje. Pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko pareiškėjos veikos kvalifikavimo patikrą dėl tarnybinio nusižengimo sudėties elementų ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėja padarė Prokuratūros įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 ir 6 punktus, 391 straipsnio 1 dalies, BPK 1 ir 2 straipsnių, 58 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 60 straipsnio 1 dalies, 346 straipsnio 1 dalies, Prokurorų etikos kodekso 5.3.3 papunkčio pažeidimus. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini.

58. Tarnybinio patikrinimo išvadoje nustatyta, kad dėl V. Š. padaryto pažeidimo atsirado neigiami padariniai: pareiškėjui (T. I.) buvo suteiktas pagrindas suabejoti prokurorės kompetencija ir nešališkumu bei prokuratūros, kaip institucijos autoritetu ir pasitikėjimu, iš dalies buvo sumenkintas ir prokuroro, kaip teisingumą ir teisėtumą užtikrinti turinčio pareigūno įvaizdis, aplinkybės, sudarančios pagrindą nusišalinti buvo akivaizdžios, o kilusias abejones dėl prokurorės nešališkumo skunde nurodė ir T. I.. Tarnybinio patikrinimo išvadoje konstatuota, kad pareiškėja tarnybinį pažeidimą padarė veikdama neatsargiai, jos tarnybinę atsakomybę lengvinančių, sunkinančių ar ją šalinančių aplinkybių nenustatyta, įvertinta prokurorės tarnybinė veikla, kuri apibūdinama teigiamai. Atsižvelgiant į padaryto tarnybinio pažeidimo pobūdį, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjai paskirta švelniausia tarnybinė nuobauda – pastaba, neproporcinga.

59. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnio 7 dalies nuostatų nepažeidė. Pažymėtina, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjos pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ginčo situacijos vertinti kitaip ir nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, nepagrįstas ar neteisėtas, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.

60. Apibendrindama nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino pareiškėjos reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl teisėjų kolegija skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą, o apeliacinį skundą atmeta.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė