2021-05-05 Nr. AB-9961-3-61-3-02854-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2859-261/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02854-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų B. S. Š. (B. C. S.), A. Z. G. (A. Z. G.), E. D. G. (E. D. G.), Ž. R. G. (J. R. G.) ir L. S. G. (L. S. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų B. S. Š., A. Z. G., E. D. G., Ž. R. G. ir L. S. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai B. S. Š. (B. C. S.), A. Z. G. (A. Z. G.), E. D. G. (E. D. G.), Ž. R. G. (J. R. G.) ir L. S. G. (L. S. G.) (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. 1V-746 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir Ministerija) pareiškėjų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo išnagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad yra vienos šeimos nariai, pateikė prašymus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalis bei 7 straipsnio 4 punktą. Pareiškėjos B. S. Š. ir Ž. R. G. yra H. K. (H. K.) (anksčiau žinomo kaip H. K., gim. (duomenys neskelbtini) metais, Mosėdyje, Lietuvoje) vaikaitės, o pareiškėjai E. D. G., A. Z. G. ir L. S. G. – jo provaikaičiai. Aplinkybes, jog pareiškėjų senelis / prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. patvirtina įrodymai:

H. K. (H. K.) Pietų Afrikos Sąjungoje išduotas registracijos liudijimas, nesuteikiantis teisės pakartotinai atvykti į Sąjungą, patvirtinantis, jog pareiškėjų senelis / prosenelis gimė (duomenys neskelbtini) Rusijoje (Lietuvos teritorija iki 1915 m. buvo Carinės Rusijos imperijos sudėtyje), pilietybė – Lietuvos, dokumente nurodyti paso (dokumente naudojamas sutrumpinimas pp (angl. passport)) duomenys – paso Nr. 67, išdavimo vieta – Klaipėda, paso išdavimo data – 1928 m. vasario 9 d.; Pietų Afrikos Sąjungoje 1951 m. gegužės 23 d. išduotas Natūralizacijos liudijimas Nr. 36613, patvirtinantis, jog H.

K. gimė (duomenys neskelbtini) Mosėdyje, Lietuvoje; Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. sausio 31 d. pažyma, patvirtinanti, jog Kretingos apskrities viršininko archyviniame fonde, Mosėdžio mstl. gyventojų 1922 m. gegužės 30 d. sąraše Nr. 631 įrašytas K. H., 12 metų, pažymoje nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta. Pasak pareiškėjų, Pietų Afrikos Sąjungoje išduotas registracijos liudijimas yra oficialus užsienio valstybės išduotas asmens (imigranto) tapatybės dokumentas, jame tiesiogiai nurodoma asmens turėta Lietuvos pilietybė, todėl šis dokumentas laikytinas vienu iš Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte nurodomų tiesioginių įrodymų asmens turėtos Lietuvos pilietybės faktui patvirtinti.

Nors Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. sausio 31 d. pažyma tiesiogiai nepatvirtina, kad pareiškėjų senelis / prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ji patvirtina jo gyvenimo Lietuvoje, Mosėdyje faktą, o tai pagal Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalį laikoma netiesioginiu turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančiu įrodymu. Pareiškėjai taip pat pažymėjo, jog H. K. į Pietų Afriką 1929 metais išvyko būdamas pilnamečiu, todėl neaišku, kokiu tikslu ir pagrindu turėtų būti renkami dokumentai apie jo tėvų turėtą Lietuvos pilietybę.

Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimą nagrinėjanti institucija šiuo atveju nepasinaudojo teisės aktuose numatyta teise pareikalauti papildomų įrodymų. Informacija apie tai, jog paskutinė pareiškėjų senelio / prosenelio gyvenamoji vieta už Sąjungos ribų nurodyta Libau (Liepoja (Latvija)) patvirtina faktą, jog pareiškėjų senelis / prosenelis iš Lietuvos pirmiausia išvyko į Latviją, o vėliau (t. y. 1929 m.) į Pietų Afriką, ir tai atitinka Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nustatytą asmens, išvykusio iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., sąvoką.

Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalis nekelia reikalavimo nustatyti visas kelionės stoteles. Tai, kad Mosėdis yra dabartinės Lietuvos teritorija, yra viešai žinomas faktas. Nėra jokių duomenų, kad H. K. po 1940 m. birželio 15 d. būtų išvykęs ir nuolat gyvenęs buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje. Pareiškėjai teigė pateikę du dokumentus, patvirtinančius, kad H. K. ir H. K. yra tas pats asmuo: Pietų Afrikos Sąjungoje išduoto registracijos liudijimo kairiajame viršutiniame kampe nurodyti abu vardai (pavardės) – H.

K. ir H. K.; Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) 2019 m. vasario 25 d. pažyma apie pareiškėjų senelį / prosenelį patvirtina, jog H. K. anksčiau buvo žinomas kaip H. / G. K. ir kad jis yra gimęs (duomenys neskelbtini) Mosėdyje, Lietuvoje. Santuokos liudijimas nebuvo pateiktas, kadangi Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo klausimas sprendžiamas per pareiškėjų senelio / prosenelio liniją, o jo pavardė po santuokos sudarymo nebuvo keista.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija nurodė, jog pareiškėjai nepagrindė, kad jų protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Neaišku, pagal kokį dokumentą H. K. registracijos liudijime konstatuota Lietuvos pilietybė, todėl jo buvimo Lietuvos piliečiu faktas nepripažintinas. Lietuvos informacinėse sistemose jokių duomenų apie jo pilietybę ar Lietuvos pasą nėra. Nustatant, ar H. K. ir H. K. yra tas pats asmuo, Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas neturi įrodomosios reikšmės. Pagal Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3 dalies sąvoką neturi reikšmės, kur iš Lietuvos išvyko Lietuvos pilietybę turėjęs asmuo (protėvis), svarbus pats išvykimas iš Lietuvos teritorijos (tik ne į buvusią TSRS teritoriją).

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. Departamentas nurodė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai patvirtina, kad H. K., 12 metų, 1922 m. gegužės 30 d. gyveno Mosėdyje, tačiau nepatvirtina, kad jis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Be to, pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, kad H. K., 1922 metais gyvenęs Mosėdyje, K. H., kuriam 1939 m. gruodžio 12 d. išduotas pažymėjimas, nesuteikiantis teisės pakartotinai atvykti į Sąjungą, H. K., kuris 1951 m. gegužės 23 d. įgijo Pietų Afrikos pilietybę, ir pareiškėjų senelis / prosenelis H. K., kuris yra nurodytas tėvu pareiškėjų motinos / senelės A. K. (K.) gimimo liudijime (dokumente motina nurodyta L. E.), yra tas pats asmuo. Pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus jų senelis H. K. gimė apie (duomenys neskelbtini) Rusijoje, tačiau Lietuvos archyvuose yra duomenys apie H. K., kuris gimė (duomenys neskelbtini) (1922 m. gegužės 30 d. Mosėdyje gyveno H. K., kuriam buvo 12 metų). 1922 metais H. K., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo nepilnametis asmuo. Lietuvos archyvuose jokių duomenų apie jo turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nėra. Pareiškėjai jokių dokumentų apie H. K. tėvus nepateikė.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. sausio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjų B. S. Š., A. Z. G., E. D. G., Ž. R. G. ir L. S. G. skundą.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Pietų Afrikos Respublikos (kartu ir Australijos) piliečiai A. Z. G., E. D. G., Ž. R. G., L. S. G., B. S. Š. 2019 m. liepos 1 d. Departamentui pateikė prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagal Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1–2 dalis bei 7 straipsnio 4 punktą; Departamentas 2020 m. liepos 15 d. Teikimu Nr. 13P-318 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui pasiūlė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti; Ministerija 2020 m. liepos 23 d. priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

9. Remdamasis Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 3, 7, 10 ir 17 dalimis, 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 38 straipsnio 1, 2, 4 ir 6 dalimis, atsižvelgęs į byloje pateiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjų pateiktas liudijimas, natūralizacijos liudijimas nepatvirtina, kad pareiškėjų senelis / prosenelis H. K. (H. K.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi oficialiais įrodymais – Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019 m. sausio 31 d. pažyma, kurioje nurodyta informacija, atkartota ir 2020 m. balandžio 16 d. pažymoje, atsakant į Departamento paklausimą dėl H. K., sprendė, jog byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad H. K., 12 metų, 1922 m. gegužės 30 d. gyveno Mosėdyje, tačiau nepatvirtina, kad jis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Lietuvos archyvuose tokių duomenų nėra, o pareiškėjai jokių oficialių tai patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, neaišku, kokiu pagrindu prašymui pagrįsti pateiktame liudijime buvo įrašyti duomenys apie H. K. pilietybę (pagal oficialius dokumentus ar tiesiog iš asmens žodžių). Lietuvos archyvuose duomenų apie paso išdavimą nėra, o liudijimas nėra dokumentas, patvirtinantis, kad pasas buvo išduotas. Aplinkybė, kad Lietuvos archyvuose nėra išlikusių duomenų apie Lietuvoje iki 1940 metų gyvenusius asmenis, neatleidžia pareiškėjų nuo įstatymu nustatytos įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio bylose. Aplinkybė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, jog nėra duomenų apie pilietybės netekimą, nėra teisiškai reikšmingas šioje byloje, kadangi pareiškėjai turi įrodyti, kad jų senelis / prosenelis turėjo Lietuvos pilietybę.

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ginčo duomenys galėtų būti nustatyti bendrosios kompetencijos teisme Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, jog asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

11. Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualiuose dokumentuose, kuriais pareiškėjai grindžia savo reikalavimą, nesutampa asmens (pareiškėjų senelio / prosenelio) anketiniai duomenys. Liudijime nurodyta, kad H. K. gimė (duomenys neskelbtini), natūralizacijos liudijime, kad H. K. gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad K. H., 12 metų amžiaus 1922 m. gegužės 30 d. gyveno Mosėdyje. Be to, nesutampa kituose dokumentuose nurodyti sutuoktinės anketiniai duomenys. Šias abejones paneigiančių įrodymų pareiškėjai nėra pateikę.

12. Pareiškėjų pateikto Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) rašto pirmosios instancijos teismas nelaikė faktą, jog pareiškėjų senelis / prosenelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, patvirtinančiu dokumentu, atitinkančiu Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas, pažymėjo, jog šis dokumentas turi įrodomąją vertę procese dėl juridinio fakto nustatymo.

III. 13. Pareiškėjai B. S. Š., A. Z. G., E. D. G., Ž. R. G. ir L. S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skundą.

14. Pareiškėjai palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame skunde išdėstytą poziciją, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai suabsoliutino bei susiaurino turėtos Lietuvos pilietybės įrodinėjimo standartą. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje yra nurodyti ne tik Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, bet ir kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, taip pat asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Taigi įstatymas įtvirtina lygiaverčius alternatyvius galimus fakto, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, įrodymus. K. H. 1939 m. gruodžio 12 d. išduotas užsieniečio registracijos liudijimas atitinka Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 ir 5 punktuose nurodytų dokumentų kategorijas – tai yra dokumentas, kuriame tiesiogiai nurodyta jo turėta Lietuvos Respublikos pilietybė registracijos liudijimo išdavimo metu bei yra asmens liudijimas, išduotas pagal konkrečius asmens tapatybę ir pilietybę patvirtinančius iki 1940 m. birželio 15 d. išduotus dokumentus – 1928 m. vasario 9 d. K. H. išduotą Lietuvos piliečio pasą. Papildomų pilietybės turėjimo įrodymų Pilietybės įstatymas nereikalauja. Pareiškėjai pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju neįtikima, kad 1939 metais išduodant aptariamą dokumentą, jį išduodavusi institucija ar besikreipiantys asmenys turėjo suinteresuotumą melagingai įrašyti ar nurodyti, kad pareiškėjų senelis / prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Samprotavimai, kad nėra aišku, kokiu pagrindu pažymėjime yra įrašyti jo asmens duomenys (tapatybės dokumento – Lietuvos piliečio užsienio paso – duomenys), vertintini kaip nepagrįstos ir teisiškai nereikšmingos prielaidos, nesudarančios faktinio ir teisinio pagrindo paneigti oficialaus užsienio valstybės išduoto dokumento įrodomąją reikšmę.

15. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad byloje nekilo ginčas dėl to, kad 1939 m. gruodžio 12 d. registracijos liudijimas yra išduotas pareiškėjų seneliui / proseneliui, kadangi jame nurodyti asmens duomenys (vardas ir pavardė, gimimo data, vieta) visiškai atitinka pareiškėjų giminystės ryšį su seneliu / proseneliu patvirtinančių dokumentų (gimimo liudijimų) ir kitų pareiškėjų seneliui / proseneliui Pietų Afrikos Respublikoje išduotų dokumentų (1951 m. gegužės 23 d. išduoto Natūralizacijos liudijimo) duomenis. Aptariamo registracijos liudijimo kairiajame viršutiniame kampe nurodyti abu vardai (pavardės): H. K. ir H. K.

16. Atsakovas Ministerija ir trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Administracinis teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

18. Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia nesutikimu dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo, teisės taikymo bei aiškinimo ginčo santykiams.

19. Šio ginčo atveju apeliantai neteikė naujų įrodymų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas, bei nenurodė tokių įrodymų buvimo vietos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tik patikrino, ar teismas tinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir ar jais remdamasis teisingai taikė teisę.

20. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 38 straipsnio nuostatas pareiga pateikti dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis, tenka prašymą pateikusiems asmenims.

21. Pagal suteiktą kompetenciją pateiktus dokumentus vertina Departamentas, kuris, remdamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimu Nr. 280 patvirtinto Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo 20.5 punktu, turi teisę konstatuoti, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, jog asmuo buvo Lietuvos Respublikos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d. ar yra jo palikuonis.

22. Šio ginčo atveju Departamentas nustatė, kad Lietuvos archyvuose duomenų apie H. K. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. nėra, taip pat nurodė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai nepatvirtina, kad H. K., kurio palikuonys yra pareiškėjai, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

23. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo Įsakymo pagrįstumą, konstatavo, kad pareiškėjų pateikti kiti dokumentai, kuriais grindžiama H. K. Lietuvos Respublikos pilietybė, yra išvestiniai, jų šaltinis nėra patvirtintas.

24. Dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodyto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu pažymėtina, kad nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio (ginčui aktualios ABTĮ redakcijos 56 straipsnio atitiktis) taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011; 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012).

25. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų skundą, ištyrė visus įrodymus ir nurodė, kuriuos įrodymus atmetė kaip nepakankamus patvirtinti turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nėra, todėl nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo.

26. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neriboja pareiškėjų teisės, remiantis Pilietybės įstatymo 37 straipsnio 3 dalimi pakartotinai teikti prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės, pateikiant naujus dokumentus, patvirtinančius ankstesnio prašymo pagrįstumą.

27. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ginčui aktualius teisės aktus, jo sprendimas netenkinti pareiškėjų skundo yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų B. S. Š. (B. C. S.), A. Z. G. (A. Z. G.), E. D. G. (E. D. G.), Ž. R. G. (J. R. G.) ir L. S. G. (L. S. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė