0dbcb27077be11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-440/2012

Teisminio proceso Nr. 1-15-1-00076-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.2;1.2.3.1;1.2.4.8.1;

1.2.20.3;1.2.28.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Vladimirui Sergejevui,

nuteistajam S. N.,

nuteistojo gynėjui advokatui Valentinui Staugaičiui,

vertėjai Loretai Kireilytei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžio.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu S. N. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį septynerių metų laisvės atėmimu;

pagal BK 294 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimu;

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu;

pagal BK 233 straipsnio 1 dalį šešių mėnesių laisvės atėmimu.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesniąją, ir paskirta subendrinta septynerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš S. N. Valstybinei ligonių kasai už A. G. gydymo išlaidas priteista 4477,57 Lt. Nukentėjusiajai K. G. iš S. N. priteista 4000 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendis pakeistas: S. N. veika iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuota į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė. Panaikinta pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. N. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir pagal šį straipsnį jis išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta ir ta nuosprendžio dalis, kuria S. N. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir dėl šios dalies baudžiamoji byla nutraukta esant BK 28 straipsnyje nustatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, S. N. paskirtos bausmės pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį (ketveri metai laisvės atėmimo) ir pagal BK 233 straipsnio 1 dalį (šeši mėnesiai laisvės atėmimo) subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinė subendrinta bausmė S. N. paskirta ketverių metų laisvės atėmimas, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Klimavičiaus pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

S. N. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas už tai, kad, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo dėdės I. S. ginčijamą tariamą teisę atgauti iš J. A. (J. A.) ir kitų asmenų pagrobtus televizorių, kasetinį magnetofoną, maisto produktus ir spyną su dviem raktais, 2010 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., įėjo į kioską, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir, panaudojęs fizinę prievartą prieš nukentėjusiuosius A.V. ir A. G., padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, t. y. medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. G. tris smūgius į galvą padarė sunkią galvos traumą, nuo kurios komplikacijų nukentėjusysis 2010 m. vasario 7 d. 10.35 val. Vilniaus greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė, taip tyčia nužudė A. G.. Tokiu pat būdu medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. V. vieną smūgį į galvą, padarė muštinę žaizdą viršugalvio srityje, taip tyčia nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą.

Be to, S. N. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. vasario 3 d., apie 19 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą paveikti liudytoją J. L., kad šis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnams, prokurorui ir teismui duotų melagingus parodymus, atvyko su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu prie J. L. namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir, grasindamas susidorojimu, primygtinai reikalavo, kad J. L. duotų jam naudingus parodymus apie tai, jog A. G. tariamai užpuolė jį peiliu, o jis gindamasis pagaliu išmušė peilį iš A. G. rankų, taip siekė paveikti J. L., kad šis ateityje apklausiant jį kaip liudytoją, duotų melagingus parodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, pakeitė aprašomąją nuosprendžio dalį, konstatuodamas, kad S. N. veiksmuose nebuvo savavaldžiavimo veikos požymių, A. G. nužudymas padarytas veikiant būtinosios ginties sąlygomis, tačiau peržengiant būtinosios ginties ribas, o A. V. nežymus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas veikiant būtinosios ginties sąlygoms.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodė BK 28 straipsnio 1 dalį, tačiau iš nuosprendžio turinio akivaizdu, kad tai buvo techninė klaida ir nuosprendžio turinys atitinka BK 28 straipsnio 3 dalį.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausioji prokurorė Rita Aliukonienė prašo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 8 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistojo veiką pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to šis nuosprendis negali būti laikomas teisingu ir teisėtu, jis turėtų būti panaikintas ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis.

Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog į įvykio vietą nuteistasis atvyko manydamas, kad jo dėdės (ir jo paties) sveikatai ir jo nuosavybei gresia pavojus, pasak prokurorės, visos aplinkybės buvusios prieš šį įvykį liudija, kad nuteistasis atvyko į įvykio vietą ketindamas išsiaiškinti su plėšimo padarymo kaltininku dėl pavogto televizoriaus ir kitų pavogtų daiktų, tą patvirtina ir aplinkybė, jog po fizinio smurto panaudojimo prieš A. G. ir A. V., S. N. klausinėjo A. G. dėl pavogto televizoriaus, o pastarajam nurodžius, kad televizorius yra pas J. A., S. N., A. G. ir J. L. S. N. automobiliu nuvyko ieškoti J. A..

Apeliacinės instancijos teismas 2010 m. vasario 1 d. J. A., A. G. bei A. V. atvykimą pas I. S. vienareikšmiškai vertino kaip pavojingą kėsinimąsi į I. S. ir S. N. asmenį ir jo nuosavybę. Tačiau, prokurorės manymu, įvykiai prieš nusikaltimą ir po jo padarymo (plėšimas, kalto asmens paieškos, J. L. skambučio S. N. turinys po J. A., A. G. ir A. V. atvykimo, nuteistojo veiksmai po fizinio smurto panaudojimo) byloja ne apie nuteistojo norą apginti savo interesus, bet norą susigrąžinti pavogtus daiktus. Prokurorė skunde kelia klausimą, ar galima J. A., A. G. ir A. V. atvykimą pas I. S. į kioską vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Skunde dar nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šią situaciją, rėmėsi J. L., I. Š. bei nuolat keičiamais ir kontraversiškais nuteistojo S. N. bei jo dėdės I. S. parodymais apie įvykį, tačiau jų parodymų apie gynimąsi nepatvirtina kiti bylos duomenys.

Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kėsinimasis į I. S., S. N. sveikatą bei pastarojo nuosavybę buvo pavojingas, realus ir akivaizdus ir kad buvo susidariusi būtinosios ginties situacija, kurioje S. N. kioske rasta lazda gindamasis sudavė smūgius nukentėjusiesiems A. G. ir A. V. ir taip peržengė būtinosios ginties ribas, nėra pagrįsta byloje esančia medžiaga. Teismas pateikė neteisingus teisinius argumentus, kad tai rodo aiškų gynybos neatitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, nes byloje nustatyta, kad jokio užpuolimo, jokio smurto įvykio metu kaip ir praeityje iš nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. pusės nebuvo. Vien nukentėjusiųjų atvykimas į metalinį kioską, į kurį laisvai patenka ir kiti vietiniai gyventojai norintys išgerti, jų tariamas agresyvumas ir priešiškumas šioje situacijoje nebuvo pavojingas sveikatai ir turtui, nesiekė to lygmens, kad šias vertybes būtų galima apginti tik atimant gyvybę A. G. ir padarant nežymų sveikatos sutrikdymą A. V..

Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino J. A. parodymų, kad jis kartu su A. V. ir A. G. ėjo apvogti I. S., tačiau kioske J. A. išbuvo labai trumpą laiką ir nieko nepavogęs greitai pasišalino iš kiosko, palikdamas ten A. V. ir A. G.. Apeliacinės instancijos teismas nuvertino nuoseklius nukentėjusiojo A. V. parodymus apie tai, kad su I. S. konfliktavo tik J. A., o S. N. smūgį į galvą gavo netikėtai iš nugaros pusės, tai rodo, kad teismas neišsamiai ištyrė bylos duomenis ir vertindamas įrodymus esmingai pažeidė jų vertinimo taisykles.

Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje visiškai nevertino tokių aplinkybių, kad kioske buvę asmenys jokiu būdu nebuvo suvaržyti, galėjo atlikti bet kokius veiksmus. Liudytojas I. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog buvo išėjęs į lauko tualetą, liudytojas I. Š. nurodė, kad tik išgirdęs, jog lauke trinktelėjo automobilio durelės, ir supratęs, kad tai gali būti S. N., kuris nemėgsta, kai kioske girtaujama, pasiėmė alų ir išėjo namo.

Pasak prokurorės, apeliacinės instancijos teismo išvada, jog nuteistasis veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia, prieštarauja nustatytam įvykio mechanizmui bei nuteistojo veiksmams, kurie sekė iš karto po A. G. bei A. V. suduotų smūgių į galvą, kai nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju A. G. nuvažiavo ieškoti pavogtų daiktų.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl būtinosios ginties situacijos ir BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasacinės instancijos teismas neturi įgaliojimų nustatinėti naujų faktinių aplinkybių ir iš naujo vertinti įrodymus, o bylą tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl atsakydamas į skundo argumentus teismas patikrina, ar baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, remdamasis tomis aplinkybėmis, kurias nustatė žemesniųjų instancijų teismai.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys). Būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo (BK 28 straipsnio 3 dalis). Taigi būtinosios ginties ribų peržengimas yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo, kai tiesiogine tyčia padaroma besikėsinančiajam aiškiai didesnė žala, negu vertos ginamos teisės ar interesai, į kuriuos buvo pasikėsinta, ir pasikėsinimui buvo panaudotos priemonės, kurios konkrečioje situacijoje nebuvo būtinos. Pažymėtina, kad teismai, spręsdami, buvo ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos, turi įvertinti kėsinimosi pobūdį, pavojingumą ir besikėsinančiajam padarytos žalos dydį. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms dėl kėsinimosi gresia pavojus (nuosavybė, gyvybė, sveikata ir pan.), o pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų, skaičius, jėgų santykis, kėsinimosi metu naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Įstatymas neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi – ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis.

Kasaciniame skunde nesutinkama su būtinosios ginties situacijos konstatavimu teigiant, kad vien nukentėjusiųjų atvykimas į kioską ir buvimas ten nebuvo toks pavojingas sveikatai ir turtui, kad šias vertybes būtų galima apginti tik atimant gyvybę ar padarant nežymų sveikatos sutrikdymą. Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis dėl šio klausimo yra pagrįstas teismo ištirtais įrodymais, aiškiai ir išsamiai motyvuotas, todėl nėra pagrindo su juo nesutikti.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. N. gavo informaciją telefonu apie gresiantį pavojų jo dėdei, pavojaus realumą patvirtina, kad vienas iš tų asmenų buvo įtariamas jau prieš tai atlikęs nusikalstamus veiksmus prieš jo dėdę. S. N. paskambino asmuo, kuris tiesiogiai dalyvavo įvykiuose ir išsigandęs gresiančio galimo pavojaus pasišalino būtent tam, kad iškviestų pagalbą. Taigi S. N., gavęs informaciją apie pavojingą kėsinimąsi, sureagavo iš esmės suvokdamas, jog jam kilo būtinosios ginties situacija. Pažymėtina, kad asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar turi galimybę kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 straipsnio 1 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad S. N. atvykus į įvykio vietą situacijos pavojingumas, apie kurį buvo informuotas nuteistasis, dar nebuvo pasibaigęs, nes asmenys, neteisėtai buvę jam nuosavybės teise priklausančioje teritorijoje, išreiškė grasinimus tiek dėdei, tiek pačiam S. N., nevykdė jo teisėtų prašymų pasišalinti iš jo teritorijos, priešingai, toliau elgėsi agresyviai. Šios aplinkybės patvirtina buvus pavojaus grėsmę.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog būtinoji gintis buvo ne nuo pradėto kėsinimosi, bet nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.

Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje aiškiai motyvavo, kuo pasireiškė tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis šioje situacijoje, kodėl jis yra realus ir akivaizdus t.y. S. N. buvo iškviestas į įvykio vietą būtent dėl to, kad neteisėtai įsiveržę pas jo dėdę svetimi asmenys kelia jam grėsmę, taigi S. N., vykdamas pas dėdę, turėjo realų pagrindą manyti, kad jo artimam žmogui gresia pavojus, vėliau atvykęs į įvykio vietą jis pamatė du svetimus asmenis, kurie ir toliau elgėsi agresyviai, nepakluso jo reikalavimas pasišalinti bei grasino nuteistajam ir jo dėdei.

Tokios aplinkybės ir nukentėjusiųjų veiksmai teisingai įvertinti kaip tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis. Todėl nepagrįstai skunde nurodoma, kad vien nukentėjusiųjų atvykimas į metalinį kioską nebuvo pavojingas sveikatai ir turtui, nes, kaip buvo minėta anksčiau, įstatymas numato, kad būtinoji gintis galima ne tik nuo prasidėjusio pavojingo kėsinimosi, bet ir nuo tiesiogiai gresiančio. Nors praėjo laiko tarpas, kol nuteistasis atvyko iki įvykio vietos, tačiau jam atvykus nebuvo pasibaigusi tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi situacija ir teisė į būtinąją gintį nebuvo išnykusi.

Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuteistasis lazdą, kuria sudavė smūgius nukentėjusiesiems, stvėrė staiga, tada, kai nukentėjusieji nepakluso jo reikalavimams ir toliau elgėsi grėsmingai, sukeldami realaus pavojaus įspūdį nuteistajam. Byloje nėra aiškiai nustatyta, kad atvykus į kioską, jame prieš suduodant smūgius buvo aiškinamasi būtent dėl pagrobto televizoriaus aplinkybių, pagal nustatytas aplinkybes kioske buvo konfliktuojama dėl apskritai neteisėto ir nepageidaujamo nukentėjusiųjų buvimo nuteistojo teritorijoje esančiame kioske ir agresyvaus elgesio su dėde, o vien tas atskiras faktas, kad po suduotų smūgių nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju pradėjo aiškintis dėl pagrobto televizoriaus aplinkybių ir vyko jo ieškoti, dar nepatvirtina, kad S. N. tikslas iki tol, kol buvo numalšinta pavojaus grėsmė, buvo išsiaiškinti ir savavališkai atgauti televizorių.

Skundo argumentas, kad būtinosios ginties situaciją paneigia faktas, jog liudytojai I. S. bei I. Š. galėjo laisvai elgtis kioske ir jų laisvė nebuvo suvaržyta, yra nepagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendžiuose nėra kalbama apie kilusį pavojų ar gresiantį kėsinimosi pavojų prieš I. Š., todėl jo veiksmų laisvė neturi įtakos būtinosios ginties situacijai. Tuo tarpu I.S. parodymai, kad jis buvo išėjęs į lauko tualetą, kai vyko konfliktas, buvo duoti tik ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau nepatvirtinti, todėl teismas šiais jo parodymais nesirėmė ir nelaikė, kad buvo nustatyta, jog konflikto metu I. S. buvo pasišalinęs.

Nepagrįstas ir skundo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino J. A. parodymų, o A. V. parodymus nuvertino. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai motyvavo savo sprendimą dėl šių asmenų parodymų atitinkamo vertinimo. Teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tiek dėl A. V., tiek J. A. parodymų apeliacinės instancijos teismas pasisakė, juos analizavo, lygino su kitais bylos duomenimis, tačiau dėl jų prieštaringumo bei nesutapimo su kita įrodymų visuma dėl esminių įvykio mechanizmo aplinkybių nelaikė patikimu įrodymų šaltiniu.

Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad S. N. turėjo teisę į būtinąją gintį, tačiau gindamas dėdę, savo sveikatą bei turtą, peržengė būtinosios ginties ribas, nes gresiantis pavojingas kėsinimasis neturėjo tokio pavojingumo lygio, kad jį atremti būtų galima tik smūgių sudavimu į gyvybiškai svarbią kūno dalį (galvą), kuris sukėlė nukentėjusiojo A. G. mirtį. Neabejotina, kad A. G. mirė dėl tiesioginių S. N. veiksmų (suduotų smūgių į galvą). Taigi pagal nustatytas bylos aplinkybes S. N. veiksmams baudžiamojo įstatymo normos, reglamentuojančios būtinosios ginties ribų peržengimą, įtvirtintos BK 28 straipsnio 3 dalyje ir 129 straipsnio 1 dalyje, pritaikytos tinkamai.

Dėl tyčios rūšies

Skundo teiginys dėl tiesioginės neapibrėžtos tyčios pripažinimo prieštaraujančiu įvykio mechanizmui ir nuteistojo veiksmams po suduotų smūgių, kai jis kartu su A.G. nuvažiavo ieškoti pavogtų daiktų, nepagrįstas. Pažymėtina, kad šiuo atveju nuteistojo veiksmai po pasibaigusio tiesiogiai grėsusio kėsinimosi grėsmės ir jo atrėmimo esminės reikšmės jo tyčios rūšiai dėl nužudymo neturi. Be to, pačiame skunde labai abstrakčiai nurodoma, kad yra prieštaravimas, tačiau nepaaiškinama, kuo tiksliai jis pasireiškė, kaip tai susiję su nužudymo tyčios turiniu. Iš prokurorės skundo neaišku, kodėl šios rūšies tyčios nustatymas prieštarauja tam faktui, kad po visko nuteistasis kartu su nukentėjusiuoju važiavo ieškoti seniau pagrobtų daiktų. Sprendžiant tyčios turinį teismas atsižvelgia į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo. Vis dėlto, nepaisant to, negalima išimtinai sureikšminti nuteistojo veiksmų jau po nusikaltimo padarymo sprendžiant apie tyčios turinį.

Tiesioginė neapibrėžta tyčia reiškia, kad asmuo suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti padariniai ir jų nori, bet kaltininką iš esmės tenkina bet kokio laipsnio atsiradę padariniai, neatsižvelgiant į jų sunkumą, tokiu atveju kaltininkas atsako už atsiradusius padarinius.

Apeliacinės instancijos teismas išvadą dėl tiesioginės neapibrėžtos tyčios motyvavo tuo, kad nuteistasis suvokė veikos pavojingumą, nes smūgiai pagaliu buvo suduoti į gyvybiškai svarbią vietą, tačiau nesuvokė padarinių pavojingumo laipsnio, jį tenkino bet kokie padariniai. Konstatuotina, kad išvada dėl tyčios pagal nustatytas aplinkybes padaryta teisingai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiosios prokurorės Ritos Aliukonienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Rimantas Baumilas

Antanas Klimavičius