A-556-2834-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 2834/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00361-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Liucijai Jankoitė,

atsakovo atstovei Jolitai Čėsnė,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Turto valdymo centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Turto valdymo centras“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Turto valdymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Turto valdymo centras“) su skundu (b. l. 1-13) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. S-281(7-231/2011), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 69-214 ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2011 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. (4.65)-256-110 dėl nurodymų pareiškėjui sumokėti 325 427 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), atitinkamą dalį PVM delspinigių ir baudą.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčas kilo dėl bendrovės teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Ultrapramogos“ išrašytą 2008 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą, serijos ADB Nr. 01513, už 67 667 269 Lt apmokestinamąją vertę ir 121 801 Lt PVM bei dėl bendrovės teisės atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (24 vnt.) už 916 315,51 Lt apmokestinamąją vertę ir 214 938 Lt pardavimo PVM. Taigi ginčas kilęs dėl 325 427 Lt PVM bei atitinkamos dalies šio mokesčio delspinigių ir baudos.

Pareiškėjo teigimu, Mokestinių ginčų komisija neteisingai nurodo ginčo sumą – 331 316 Lt, nors pareiškėjas 5 888,54 Lt sumos neginčija. Pareiškėjas nesutinka su išvada, kad bendrovė buvo nesąžininga, piktnaudžiavo savo teise, siekė mokestinės naudos ir pranašumo, pažymėjo, kad visi sandoriai buvo ekonomiškai pagrįsti ir turėjo vienintelį tiesioginį tikslą – įsigyti įrankių ir prekių, reikalingų veiklai vykdyti, o įgytas turtas buvo naudojamas pajamoms uždirbti. Pareiškėjas nesutinka, kad aplinkybė, jog 2008 m. vasario 29 d.

PVM sąskaita faktūra pateikta buhalterei tik 2009 m. kovo 3 d., todėl prekių įsigijimas deklaruotas 2009 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje, patvirtina ar paneigia bendrovės nesąžiningumą sandoriuose su UAB „Ultrapramogos“, nes susijusi išimtinai su vidine bendrovės tvarka ir jos subjektų veiksmais. Minėtas dokumentas buvo apskaitytas deklaracijos pateikimo metu, todėl pažeidimų nepadaryta. Pagal minėtą sąskaitą faktūrą buvo sumažintas UAB „Ultrapramogos“ debitorinis įsiskolinimas, todėl, mokesčių administratoriaus nuomone, jokie realūs mokėjimai nevyko.

Pareiškėjo teigimu, toks atsiskaitymo būdas yra leistinas ir naudotinas pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.130-6.140 straipsnius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1997 m. birželio 19 d. konsultaciją Nr. A3-16, Lietuvos banko valdybos 1992 m. gruodžio 22 d. protokolu Nr. 45 ir 1993 m. gegužės 7 d. protokolu Nr. 17 patikslintomis „Laikinosiomis vidaus atsiskaitymų negrynaisiais pinigais taisyklėmis“ (p. 1.9) nustatyta, kad įmonių susitarimu, aplenkiant banką, gali būti daromos savitarpio skolų įskaitos. Pagal šią konsultaciją tarpusavio įskaitymai draudžiami vieninteliu atveju – kai įmonė yra bankrutuojanti.

Šiuo atveju bendrovė ir UAB „Ultrapramogos“ pasirinko joms ekonomiškai labiausiai pagrįstą ir tinkamiausią būdą skoloms padengti. Jei bendrovė būtų sumokėjusi UAB „Ultrapramogos“ už įsigytas prekes, pastarosios skola bendrovei tik augtų, tokiu būdu UAB „Ultrapramogos“ finansinė padėtis nepagerėtų, nebent tik pablogėtų, nes ji liktų skolinga didesnę sumą, nei šiuo atveju dalį skolos padengus tarpusavio užskaitos būdu. Tai, kad bendrovė sumažino UAB „Ultrapramogos“ skolą, parodo atsiskaitymo tarp įmonių realumą.

Bendrovė viso mokestinio patikrinimo bei ginčo metu nuosekliai aiškino, jog mokestinio patikrinimo laikotarpiu UAB „Ultrapramogos“ buvo pagrindinis bendrovės patalpų ir įrangos nuomininkas. Kaip matyti iš Detalios atsiskaitymų su partneriais suvestinės 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, dėl kurios nepasisakė nei mokesčių administratorius, nei Mokestinių ginčų komisija, UAB „Ultrapramogos“ su bendrove atsiskaitinėjo, nuolat pervesdama jai atitinkamas sumas už suteiktas nuomos paslaugas bei komunalinius mokesčius už nuomojamas patalpas.

Debitorinis įsiskolinimas, kurį bendrovė sumažino iš UAB „Ultrapramogos“ įsigyto ilgalaikio turto verte, susidarė būtent už nuomos paslaugų teikimą. Kadangi didžioji dalis turto buvo ir toliau nuomojama įmonei „Ultrapramogos“, todėl iš jos gautas turtas buvo užskaitytas kaip atskaitymas už paslaugas, kurios bus suteiktos ateityje. Suvestinėje nurodoma, kad 2009 m. balandžio 30 d. bendrovė buvo skolinga įmonei „Ultrapramogos“, tai reiškia, kad ši įmonė iki minėtos datos buvo sumokėjusi daugiau lėšų avansu, nei jai buvo suteikta paslaugų.

Visa tai taip pat liudija, jog sandorio ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu UAB „Ultrapramogos“ turėjo lėšų veiklai vykdyti ir ją vykdė. Iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog bendrovė niekaip negalėjo įtarti, jog ateityje UAB „Ultrapramogos“ nesumokės jai priklausančių sumokėti sumų į valstybės biudžetą. Be to, UAB „Ultrapramogos“ teikė PVM deklaracijas, jose deklaruodama gana stambias sumas. UAB „Ultrapramogos“ ir bendrovė laikytini susijusiais ūkio subjektais, tačiau tai neįrodo nesąžiningumo.

Mokesčių administratoriaus ir Mokestinių ginčų komisijos išvada, kad bendrovė sandorio sudarymo metu žinojo apie UAB „Ultrapramogos“ ketinimą nemokėti pardavimo PVM vien dėl to, kad ją ir UAB „Ultrapramogos“ sieja tie patys akcininkai, yra visiškai neparemta įrodymais ir prieštaraujanti Lietuvos Respublikos teisės aktams. Neigdami bendrovės teisę į PVM atskaitą pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras, atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija remiasi tuo, kad UAB „Ultrapramogos“ turėjo patikslinti savo PVM atskaitą dėl kreditinių sąskaitų išrašymo; mokestine finansine prasme lizinguojamas turtas apskaitomas kaip naudojamas ilgalaikis turtas; bendrovė buvo informuota AB „SEB bankas“ 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. vv0900869 apie abiejų įmonių kredito sutarčių ir „SEB lizingo“ sutarčių restruktūrizavimo plano ir visų įsipareigojimų perkėlimo bendrovei patvirtinimą.

Pareiškėjas nurodė, kad bendrovė pagal 2009 m. birželio 30 d. finansinio lizingo sutartis, sudarytas su UAB „SEB lizingas“, lizingo būdu įsigijo įvairaus ilgalaikio materialaus turto. 2009 m. kovo 16 d. dėl sutarties sąlygų nevykdymo, nepasibaigus lizingo sutarties terminui, UAB „SEB lizingas“ nutraukė minėto turto lizingo sutartis su UAB „Ultrapramogos“ ir susigrąžino jai nuosavybės teise priklausantį turtą, išrašydama UAB „Ultrapramogos“ 24 kreditines PVM sąskaitas faktūras už 1 140 821 Lt apmokestinamąją vertę ir 203 625,60 Lt pirkimo PVM.

Šių aplinkybių neginčija ir mokesčių administratorius. Taip pat neginčija ir to, kad UAB „SEB lizingas“, dėl susigrąžinto turto išrašiusi kreditines PVM sąskaitas faktūras, apskaičiavo pardavimo PVM ir jį į biudžetą sumokėjo. Taigi bendrovė įsigijo turtą iš UAB „SEB lizingas“, o ne iš UAB „Ultrapramogos“, todėl jos teisei į apskaitą yra reikšminga aplinkybė, ar UAB „SEB lizingas“ sumokėjo pardavimo PVM. Kadangi UAB „SEB lizingas“ PVM į biudžetą yra sumokėjęs ir dėl pastarosios aplinkybės ginčo nėra, tai bendrovės teisė atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „SEB lizingas“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras yra absoliuti ir nepaneigiama.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, kurioje buvo konstatuota, kad, pardavėjui sumokėjus PVM už realiai įvykusį prekių ar paslaugų teikimą, pirkėjo teisė jį atskaityti tampa absoliuti ir negali būti paneigta remiantis ūkinės operacijos įforminimo trūkumais. Priešingai nei teigia atsakovas ir Mokestinių ginčų komisija, santykiuose tarp UAB „SEB lizingas“ ir UAB „Ultrapramogos“ bendrovė nedalyvavo, jo baigčiai ar pasekmėms nedarė įtakos.

Pareiškėjo teigimu, aprašyti santykiai negalėjo būti įforminti niekaip kitaip - turto savininkas (UAB „SEB lizingas“), vienašališkai nutraukdamas lizingo sutartis ir atgaudamas jam priklausantį turtą, išrašė kreditines sąskaitas faktūras, kaip to reikalauja Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) ir su juo susiję teisės aktai. Taip pat UAB „SEB lizingas“, parduodamas savo turtą bendrovei, išrašė jai sąskaitas faktūras, kurias bendrovė apskaitė savo buhalterinėje apskaitoje, kaip to reikalauja įstatymai.

Tai, kad UAB „Ultrapramogos“, su kuria bendrovė šiuo aspektu neturėjo jokių ūkinių operacijų, neatliko savo pareigų ir tinkamai neįformino lizinguojamo turto grąžinimo, negali būti kliūtimi bendrovės teisei į PVM atskaitą. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių bendrovės nesąžiningumą, todėl pažeidimo pobūdis negali būti laikomas baudą didinančia aplinkybe. Atsižvelgdamas į tai ir į nustatytas baudas mažinančias aplinkybes, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo skirti tokios didelės baudos.

Juo labiau, kad nustatyta vienintelė sunkinanti aplinkybė ir kelios lengvinančios.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 95-98) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo kontrahentui nebuvo suteikta jokių galimybių įvykdyti mokestines prievoles, kylančias iš ilgalaikio turto perleidimo (UAB „Ultrapramogos“ iš pareiškėjo faktiškai negavo turto pardavimo PVM). Todėl šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas rodo tai, kad pareiškėjas, sudarydamas minėtą pirkimo sandorį ir siekdamas atskaityti šio turto pirkimo PVM, elgėsi nesąžiningai ir prisidėjo prie to, jog į biudžetą nebūtų mokamas PVM, kurį jis siekia atskaityti. Toks bendrovių pasirinktas elgesio modelis leidžia teigti, kad, visų pirma, buvo siekiama išsaugoti turtą susijusių asmenų nuosavybėje, nesiekiant užtikrinti prievolių valstybės biudžetui vykdymo.

Nustatyta, kad pareiškėjo kontrahento mokestinė nepriemoka nuolat didėjo, pareiškėjo veiklos vykdymo vietose nuo 2009 m. pradžios veiklą ėmė vykdyti naujai įsteigti ūkio subjektai, į kuriuos iš UAB „Ultrapramogos“ (UAB „M.Foodmaster“) perėjo dirbti darbuotojai, naujai įsteigti ūkio subjektai, kurie naudojasi Mambo prekiniu ženklu, taip pat įsteigta UAB „Makro food“, kurios direktoriumi dirbo buvęs UAB „Ultrapramogos“ (UAB „M.Foodmaster“) direktorius V. P., naujai įsteigtų ūkio subjektų buhalterinę apskaitą tvarko UAB „Makro food“, į kurią perėjo UAB „Ultrapramogos“ (UAB „M.Foodmaster“) dirbusi buhalterė.

Minėtų aplinkybių visuma rodo, kad pareiškėjas turėjo realias galimybes žinoti, kad jo kontrahentas pardavimo PVM į biudžetą nesumokės, todėl jam pagrįstai neleista atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Ultrapramogos“ išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Atsakovas taip pat nurodė, kad nustatyta, jog pareiškėjas pagal 2009 m. birželio 30 d. lizingo sutartis iš UAB „SEB lizingas“ įsigijo ilgalaikį turtą (baldus, virtuvės įrangą, kompiuterinę techniką, šviestuvus ir kt. įrangą) ir lizingo bendrovė 2009 m. birželio 30 d. pareiškėjui išrašė 24 PVM sąskaitas faktūras 1 359 590,09 Lt (iš jų 214 938 Lt PVM) sumai, o pareiškėjas 214 938 Lt PVM sumą įtraukė į 2009 m. birželio mėn. PVM atskaitą.

Nurodytu ilgalaikiu turtu anksčiau naudojosi UAB „Ultrapramogos“, tačiau UAB „SEB lizingas“ dėl UAB „Ultrapramogos“ nevykdomų finansinių įsipareigojimų 2009 m. birželio 30 d. nutraukė lizingo sutartis. Nors pareiškėjas teigia, kad jis turėjo teisę pasinaudoti PVM atskaita, nes įsigijo turtą iš ūkio subjekto (lizingo bendrovės), pardavimo PVM sumokėjo, todėl šiuo atveju aplinkybės, jog turtu iki jos perleidimo pareiškėjui UAB „Ultrapramogos“ (UAB „M.Foodmaster“) nėra reikšmingos, negali būti laikoma pagrįsta.

Tam, kad apmokestinamųjų asmenų atžvilgiu neutrali grandinė veiktų, būtina užtikrinti, kad PVM būtų sumokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje, ūkio subjektas turėtų teisę atskaityti būtent tą PVM dalį, kuri buvo sumokėta prieš tai vykusioje civilinės apyvartos stadijoje. Taigi jei ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo-atskaitymo grandinė ir taip iškreipiama PVM sistemos esmė, todėl šiuo atveju tai būti vertinama visa ūkinių operacijų grandinė, o ne tik ta dalis, kurioje, kaip teigia pareiškėjas, dalyvavo jis ir lizingo bendrovė.

Mokestinio ginčo byloje yra pateiktas AB „SEB bankas“ 2009 m. birželio 18 d. raštas Nr. vv0900869, adresuotas tiek pareiškėjui, tiek UAB „Ultrapramogos“, kuriame abu ūkio subjektai buvo informuoti, kad patvirtintas abiejų įmonių kredito sutarčių ir SEB lizingo sutarčių restruktūrizavimo planas bei patvirtintas visų įsipareigojimų perkėlimas iš UAB „Ultrapramogos“ į pareiškėją, nurodoma, kad nuspręsta nutraukti su UAB „Ultrapramogos“ lizingo sutartis ir suteikti pareiškėjui finansinį lizingą su kapitalizuotais nesumokėtais daliniais grąžinimais perkelto turto iš UAB „Ultrapramogos“ finansavimui 1,372 mln.

Lt bendra suma, nurodant rašte papildomas sąlygas. Minėtos aplinkybės rodo, kad apie lizingo sutarčių nutraukimą ir turto perkėlimą į pareiškėją buvo žinoma abiems ūkio subjektams, t. y. šių veiksmų atlikimą inicijavo abu ūkio subjektai. Atsakovas nurodė, kad UAB „SEB lizingas“, nutraukus lizingo sutartis su UAB „Ultrapramogos“ (UAB „M.Foodmaster“), pagal 2009 m. birželio mėn. išrašytas kreditines PVM sąskaitas faktūras, taip pat pateiktoje PVM deklaracijoje už 2009 m. kovo mėn. atitinkamai turėjo tikslinti pardavimo PVM.

Pagal PVMĮ nuostatas, kai dėl sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymo (pvz. trečiasis asmuo yra nemokus) lizingo davėjas susigrąžina lizinguojamą turtą iš trečiojo asmens, tai tokio turto susigrąžinimas turi būti įforminamas išrašant kreditines PVM sąskaitas faktūras. Tuo atveju, jeigu nepasibaigus nuomos (lizingo) sutarties terminui, nuomos (lizingo) sutartis nutraukiama ir lizingo bendrovė atsiima iš turto gavėjo jam perduotą turtą, tai, vadovaujantis PVMĮ 83 straipsniu, lizingo bendrovė turi teisę išrašyti turto gavėjui kreditinį dokumentą, kuriame atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes, nurodyti patikslintą turto apmokestinamąją vertę ir PVM sumą.

Atsižvelgdama į kreditiniame dokumente nurodytą PVM sumą, lizingo bendrovė turi patikslinti mokestinio laikotarpio (to, kuriame buvo išrašytas kreditinis dokumentas) PVM deklaracijoje mokėtiną į biudžetą (grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą. Turto gavėjas, dėl nuomos (lizingo) sutarties nutraukimo grąžinęs lizingo kompanijai turtą, turi patikslinti PVM atskaitą, t. y. padidinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą (sumažinti grąžintinais biudžeto PVM sumą) lizingo kompanijos kreditiniame dokumente nurodyta PVM suma. Pareiškėjo kontrahentas pagal lizingo kompanijos išrašytas PVM sąskaitas faktūras PVM nesumokėjo.

Nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjo kontrahentui neketinant vykdyti tolesnės veiklos (UAB „Ultrapramogos“), PVM nepriemoka 2009 metais didėjo, nuo balandžio mėnesio nebeteikiamos PVM deklaracijos, 2009 m. pradžioje buvo įsteigti nauji ūkio subjektai, kurie nuo įregistravimo PVM mokėtojais ėmė vykdyti iki tol vykdytą pareiškėjo kontrahento veiklą. Atsakovo nuomone, darytina išvada, kad UAB „Ultrapramogos“ (UAB „M.Foodmaster“), nesumokėjus į valstybės biudžetą pardavimo PVM, o pareiškėjui siekiant įgyvendinti teisę į PVM atskaitą, sukuriamas mokestinis pranašumas, kuris laikytinas piktnaudžiavimu PVM srityje.

Atitinkamai tai paneigia mokesčių mokėtojo teisę į PVM atskaitą. Būtent patikrinimo metu nustatytų sandorių vykdymo aplinkybių visuma, šalių tarpusavio santykiai, elgsena leidžia daryti išvadą, jog bendrovė žinojo ir galėjo žinoti, kad pardavimo PVM jo kontrahentas į biudžetą nesumokės, kas paneigia jos teisę į PVM atskaitą. Atsakovo teigimu, skirtinos baudos dydis buvo motyvuotas, įvertinant pareiškėjo padarytų pažeidimų pobūdį bei atsižvelgiant į pareiškėjo geranorišką bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo padaryti pažeidimai, dėl kurių jam skirta 30 procentų bauda, pasireiškė sąmoningu prisidėjimu prie PVM nesumokėjimo, žinant, kad jo kontrahentas pirmuoju atveju PVM į biudžetą nesumokės, antruoju atveju, kad PVM sandorių grandinėje UAB „Ultrapramogos“ – UAB „SEB lizingas“ – pareiškėjas nebus sumokėtas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 94) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą remiantis VMI prie FM atsiliepime išdėstytais motyvais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 4 d. sprendimu (b. l. 112–1232) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje keliamas ginčas dėl pareiškėjo teisės atskaityti pirkimo PVM, konstatavus, jog pareiškėjas buvo nesąžiningas. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVMĮ 58 straipsnio 1 dalimi, 64 straipsnio 9 dalimi, 80 straipsniu, Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 10 straipsniu, LVAT 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) praktika (žr., pavyzdžiui, 2000 m. gruodžio 14 d. preliminarų nutarimą Emsland-Stärke, C-110/99, rink. p. I-11569; 2006 m. vasario 21 d. sprendimas byloje C-255/02), ETT sujungtose bylose C-439/04 ir C-440/04 2006 m. liepos 6 d. priimtu sprendimu.

Teismas nurodė, jog tam, kad mokesčių mokėtojas įgytų teisę į PVM atskaitą, būtina juridinių faktų visuma: realus ūkinės operacijos atlikimas, šią operaciją patvirtinantis juridinę galią turintis buhalterinės apskaitos dokumentas bei asmens, siekiančio įgyti teisę į PVM atskaitą, sąžiningumas, t. y. ar asmuo žinojo arba turėjo žinoti apie galimą ūkinių operacijų partnerio veiklos neteisėtumą, susijusį su sukčiavimu arba kita neteisėta veika PVM prievolių vykdymo srityje. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmiausia kyla klausimas, ar bendrovė, 2009 m. vasario mėn. PVM deklaracijoje deklaravusi 676 672,69 Lt prekių apmokestinamąją vertę ir į PVM atskaitą įtraukusi 121 801 Lt pardavimo PVM pagal UAB „Ultrapramogos“ 2008 m. vasario 29 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ADB Nr. 01513, pasielgė sąžiningai.

Teismo vertinimu, šiuo atveju yra akivaizdus pareiškėjo piktnaudžiavimo mokestinėmis galimybėmis faktas, nors pagal civilinės teisės nuostatas minėti pareiškėjo atlikti veiksmai nedraudžiami. Teismas, įvertinęs įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjui pagrįstai priskaičiuota 121 801 Lt PVM. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje taip pat kyla klausimas, ar pareiškėjas pagal 2009 m. birželio 30 d. lizingo sutartis iš UAB „SEB lizingas“ įsigijęs ilgalaikį turtą (baldus, virtuvės įrangą, kompiuterinę techniką, šviestuvus ir kt.

įrangą), lizingo bendrovei 2009 m. birželio 30 d. pareiškėjui išrašius 24 PVM sąskaitas faktūras 1 359 590,09 Lt (iš jų 214 938 Lt PVM) sumai, sąžiningai 214 938 Lt PVM sumą įtraukė į 2009 m. birželio mėn. PVM atskaitą. Teismas, įvertinęs tai, kad ūkinės operacijos buvo vykdomos tarp susijusių asmenų (faktiškai A. P. vienas valdė tiek pareiškėją, tiek UAB „Ultrapramogos“), jog ūkinės operacijos buvo vykdytos sąmoningai, siekiant išsaugoti kontroliuojamos įmonės turtą, reikšmingą tolimesnei analogiškai veiklai vykdyti, kad UAB „Ultrapramogos“ jau buvo neveikli bendrovė, kurios nebebuvo galimybės finansuoti, padarė išvadą, jog pareiškėjas galėjo žinoti, kad UAB „Ultrapramogos“ UAB „SEB lizingas“ kreditinėse PVM sąskaitose faktūrose nurodyto pirkimo PVM atskaitos nepatikslins ir į biudžetą nesumokės. Dėl to pareiškėjo elgesys, siekiant įgyvendinti teisę į PVM atskaitą, vertintinas kaip nesąžiningas, todėl pareiškėjui, remiantis nurodyta teismų praktika, pagrįstai nesuteikta teisė atskaityti PVM sąskaitose faktūrose išskirto 214 938 Lt PVM.

Teismas, pasisakydamas dėl PVM baudos dydžio, vadovavosi PVMĮ 123 straipsnio 2 ir 4 dalimis. Teismo vertinimu, paskirta 30 procentų bauda šioje byloje yra adekvati padarytam pažeidimui, nes pareiškėjas buvo nesąžiningas mokestinių prievolių prasme, ypač atsižvelgiant į tą faktą, jog pareiškėjo vadovas A. P. faktiškai valdė abi bendroves (ir UAB „Ultrapramogos“). Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad panaikinti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą ir mokesčių administratorių sprendimus nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 128-138) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Mokesčių administratorius nesurinko įrodymų bendrovės nesąžiningumui pagrįsti, rėmėsi išimtinai prielaidomis bei atskiromis nesusijusiomis aplinkybėmis, todėl teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai konstatavo bendrovės nesąžiningumą.

2. Skundžiamame sprendime padaryta išvada, neva bendrovės nesąžiningumas konstatuojamas atsižvelgiant į tai, kad ji buvo susijusi su ankstesnio sandorio šalimi UAB „Ultrapramogos“, todėl galėjo žinoti apie tai, jog pastaroji nesumokėjo ir nesumokės PVM į valstybės biudžetą, iš esmės prieštarauja suformuotai teismo praktikai tuo klausimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012). Remiantis teismų praktika, akivaizdu, jog UAB „Ultrapramogos“ mokesčių į biudžetą nesumokėjimas ir bendrovės PVM atskaita už įsigytas prekes galėtų būti susiję ir bendrovė galėtų būti kaltinama nesąžiningumu (dėl ko netektų teisės į PVM atskaitą) tik tokiu atveju, jeigu ginčo prekes bendrovė būtų tiesiogiai įsigijusi iš UAB „Ultrapramogos“ (kuri neįvykdė mokestinės prievolės).

3. Teismas remiasi tuo, kad bendrovė buvo informuota AB „SEB bankas“ 2009 m. birželio 18 d. raštu Nr. vv0900869 apie abiejų įmonių kredito sutarčių ir SEB lizingo sutarčių restruktūrizavimo plano ir visų įsipareigojimų perkėlimo bendrovei patvirtinimą. Bendrovė pabrėžia, kad jai kaip laiduotojai, kaip tik buvo žinomos išimtinai tik tos aplinkybės, kurios susijusios su turto likimu jau po lizingo sutarčių su UAB „Ultrapramogos“ nutraukimo, kadangi tą turtą iš UAB „SEB lizingas“ nusipirko pati bendrovė. Todėl teismo išvada, neva ūkinės operacijos buvo atliekamos „sąmoningai, siekiant išsaugoti kontroliuojamos įmonės turtą, reikšmingą tolimesnei analogiškai veiklai vykdyti“ yra klaidinga, prieštarauja aplinkybėms, kurių neginčija ir pats mokesčių administratorius, bei neįrodo bendrovės nesąžiningumo.

4. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A575-1686/2012) papildomai pažymėjo: „<...> asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius (šiuo aspektu žr. pvz., 2006 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Halifax ir kt., C-255/02, 81 p.). Objektyviai įvertinus nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog pirmasis - tarp UAB „SEB lizingas“ ir UAB „Ultrapramogos“ - ilgalaikio turto tiekimo sandoris buvo realus ir teisėtas, jokių objektyviai teisei priešingų tikslų juo nebuvo siekiama. Ilgalaikis turtas pastarosios bendrovės veikloje buvo realiai naudojamas. Šis naudojimas buvo nutrauktas tik dėl to, kad UAB „Ultrapramogos“ nustojo tinkamai vykdyti lizingo bendrovės atžvilgiu prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Šiame ilgalaikio turto tiekimo etape jokių sukčiavimo ar piktnaudžiavimo aplinkybių, tai yra neteisėtos mokestinės naudos siekimo nebuvo. Dar vėliau įvykęs antrasis - tarp UAB „SEB lizingas“ ir bendrovės - to paties ilgalaikio turto tiekimo sandoris taip pat buvo visiškai logiška UAB „SEB lizingas“ ekonominės veiklos dalis, pagrįsta lizingo davėjo vykdomos ūkinės komercinės tikslu - kuo greičiau realizuoti turimą turtą ir gauti pelną.

5. Remiantis Konstitucijos (46 str.) garantuojama ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, sutarčių laisvės principu (Civilinio kodekso 6.156 str.), ūkio subjektas, užsiimdamas ūkine komercine veikla, tai yra sudarydamas sandorius, kontrahentus pasirenka bei tarpusavio teises ir pareigas nustato savo nuožiūra. UAB „SEB lizingas“ atliktas pasirinkimas sudaryti ilgalaikio turto tiekimo sandorį su bendrove nebuvo ribojamas jokiomis teisės aktų nuostatomis, jis vertintinas kaip normali ir įprasta ūkio subjekto veikla. Be to, įvykdytas ilgalaikio turto tiekimas buvo realus. Byloje nėra objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nagrinėjamu atveju atliktų sandorių pagrindinis tikslas buvo siekis gauti neteisėtos mokestinės naudos. Visi šioje byloje analizuoti sandoriai buvo pagrįsti ekonomine logika.

6. Vadovaujantis Baudų skyrimo ir delspinigių skaičiavimo metodikos, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. VA-25, 18.1.4. papunkčiu, pažeidimo pobūdis laikytinas baudą didinančia aplinkybe tada, kai mokesčių mokėtojas, vykdydamas mokestines prievoles, elgėsi nesąžiningai, pavyzdžiui, jeigu į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, jog ankstesnėje jo įsigytos prekės apyvartos grandinėje buvo nesumokėti su šios prekės apyvarta susiję mokesčiai, jis laikytinas nesąžiningu. Šiuo atveju, kaip minėta, mokesčių administratorius nesurinko pakankamai įrodymų, pagrindžiančių bendrovės nesąžiningumą. Todėl pažeidimo pobūdis negali būti laikomas baudą didinančia aplinkybe. Atsižvelgdamas į tai ir į nustatytas baudas mažinančias aplinkybes, mokesčių administratorius neturėjo pagrindo skirti tokios didelės baudos. Juo labiau, kad, pasak Inspekcijos, nustatyta vienintelė sunkinanti aplinkybė ir kelios lengvinančios. Teismas dėl šių bendrovės argumentų nepasisakė.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 144-147) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Administracinėje byloje paneigta pareiškėjo teisė į PVM atskaitą pagal UAB „Ultrapramogos“ išrašytą 2008 m. vasario 29 d. PVM sąskaitą faktūrą (ADB Nr. 01513) bei pagal UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (24 vnt.).

Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 58 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi mokesčių administratoriaus pirminio sprendimo priėmimo metu) buvo numatyta, kad PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti: 1) PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui; 2) prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Ši teisės norma suponuoja išvadą, kad teisėjų kolegija inter alia ir šiuo konkrečiu atveju, nagrinėdama administracinę bylą turi pasitikrinti, ar administracinių teismų jurisprudencijoje nebuvo priimtas sprendimas analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs dėl teisės į PVM atskaitą ribojimo, bet 2012-04-23 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. A575-1686/2012, buvo detaliau suformuluotos teisės į PVM atskaitą ribojimo taisyklės bei padarytos atitinkamos išvados, kurios paminėtinos čia, kaip teisiškai reikšmingos, priimant baigiamąjį aktą tikrinamoje administracinėje byloje.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-04-23 sprendime, apibendrindamas Teisingumo Teismo praktiką bei joje suformuluotas taisykles, padarė išvadą, kad teisės į atskaitą ribojimas gali būti teisėtas ir pagrįstas tuomet, jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, nustatoma viena iš trijų alternatyvių aplinkybių: 1) apmokestinamojo asmens sukčiavimas; 2) apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas arba 3) apmokestinamojo asmens dalyvavimas tokiame sukčiavime, tai yra žinojimas ar turėjimas žinoti, kad įsigydamas prekes jis dalyvauja į kito asmens sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

Toje pačioje byloje taip pat buvo akcentuota, „jog teisės į atskaitą ribojimas galimas ir tuomet, kai mokesčių mokėtojas dalyvauja kito asmens sukčiavime, nepaisant to, ar jis pats gauna neteisėtą mokestinę naudą, ar ne“.

Be kita ko, pažymėta ir tai, „jog asmens piktnaudžiavimas, sukčiavimas arba dalyvavimas tokiame sukčiavime gali būti konstatuotas tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį, sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą, teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius (šiuo aspektu žr., pvz., jau minėto sprendimo Halifax ir kt. 81 p.).“

Vadinasi, reziumuojant būtų galima teigti, kad teisės į PVM atskaitą paneigimas būtų pagrįstas mokesčių mokėtojui dalyvaujant ir kito asmens sukčiavime, piktnaudžiavime, nepaisant mokestinės naudos gavimo ar negavimo, jei tai lemia įrodymų visuma. Šią išvadą, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamai akivaizdžiai iliustruoja minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-04-23 sprendimas, kur analizuoti pirminis ir antrinis sandoriai, iš principo sudaryti dėl tų pačių objektų, dalyvaujant tik vienai tai pačiai sandorių šaliai.

Tai reiškia, jog ir šioje tikrinamoje administracinėje byloje buvo būtinas sandorių vertinimas, turėjęs nulemti teisės į PVM atskaitą paneigimą arba tokios teisės patvirtinimą pagal PVM įstatymą.

Prieš teikiant galutinę išvadą būtina atkreipti dėmesį į tokias faktines aplinkybes, aktualias abiem sandoriams:

1) pareiškėjas ir UAB „Ultrapramogos“ ginčo ūkinių operacijų įforminimo metu buvo susiję asmenys, nes pareiškėjas (apeliantas) turėjo 60 procentų UAB „Ultrapramogos“ akcijų, o likusius 40 proc. UAB „Ultrapramogos“ akcijų valdė A. P., kuris tuo pat metu buvo ir pareiškėjo 87 proc. akcijų savininkas;

2) 2008-02-29 UAB „Ultrapramogos“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra A. P. buvo pateikta tik 2009-03-03, t.y. po metų;

3) pareiškėjas UAB „Turto valdymo centras“, 2008-02-29 įsigijęs ilgalaikį turtą iš UAB „Ultrapramogos“, tą pačią dieną šį turtą pagal 2008-02-29 ilgalaikio materialaus turto nuomos sutartį išnuomojo UAB „Ultrapramogos“. Priėmimo-perdavimo akte fiksuota, kad turtas perduodamas pagal ilgalaikio materialaus turto nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (metais vėlesne nurodyta data ištaisyta ranka į 2008 metus).

Dėl teisės į PVM atskaitą pagal 2008-02-29 sąskaitą faktūrą

Pareiškėjas UAB „Turto valdymo centras“ pagal UAB „Ultrapramogos“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 01513, buhalterinės apskaitos ilgalaikio materialaus turto pajamavimo 2008 m. vasario mėnesio registre apskaitė įvairaus ilgalaikio materialaus turto įsigijimą, o įsigyto ilgalaikio turto verte sumažino UAB „Ultrapramogos“ debitorinį įsiskolinimą pareiškėjui užskaitymo pagrindu (realūs pinigų mokėjimai neatlikti). Tą pačią ilgalaikio materialaus turto įsigijimo dieną šį turtą išnuomojo pardavėjui UAB „Ultrapramogos“. Nors šalių pasirinktas atsiskaitymo būdas ir yra leistinas pagal galiojančią teisės aktų sistemą, tačiau nekyla abejonių, kad pasirinkus tokį atsiskaitymo būdą, pareiškėjo kontrahentas, kuriam pagal PVM įstatymo nuostatas atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti PVM, realiai tokios galimybės neturėjo, nes pastarojo nepriemoka, mokėtina į biudžetą, jau buvo prieš sandorį, sandorio metu ir tik didėjo. 2009-03-25 UAB „Ultrapramogos“ PVM nepriemoka biudžetui sudarė 917 117 Lt. 2009 m. pradžioje UAB “Ultrapramogos“ vykdytą veiklą ėmė vykdyti kiti ūkio subjektai, naudodamiesi tuo pačiu pareiškėjo valdomu turtu, įdarbinant iš esmės tuos pačius darbuotojus, dirbusius UAB „Ultrapramogos“, kas, turint omenyje pirmiau paminėtas faktines aplinkybes, byloja apie siekimą išsaugoti UAB „Ultrapramogos“ turtą, jį perleidžiant pareiškėjui. Visa tai leidžia tvirtinti apie UAB „Turto valdymo centras“ realų žinojimą dėl kontrahento negalėjimo sumokėti į biudžetą pardavimo PVM, o tai reiškia ir pagrįstą paneigimą atskaityti pirkimo PVM pagal UAB „Ultrapramogos“ išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. ADB 01513.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-02-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-230/2010 yra pažymėjęs, kad jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, jog jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į teisiškai reikšmingas aplinkybes turi galimybes žinoti, ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Mokesčių mokėtojas, sudarydamas ekonominius sandorius, turi pareigą elgtis rūpestingai ir apdairiai bei įsitikinti kontrahentų veiklos teisėtumu.

PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ar paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę – atskaitomas. PVM našta tenka galutinam prekės vartotojui, o ne ekonominę veiklą vykdantiems asmenims, tačiau būtina užtikrinti, kad PVM būtų sumokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje ir ūkio subjektas turėtų teisę atskaityti būtent tą PVM dalį, kuri buvo sumokėta prieš tai vykusioje civilinės apyvartos stadijoje. Jei ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo atskaitymo grandinė ir taip tada iškreipiama PVM sistemos esmė.

Dėl išdėstytų aplinkybių yra pagrindas teiginiui dėl pareiškėjo UAB „Turto valdymo centras“ piktnaudžiavimo, t. y. dėl neleistino siekio pasinaudoti turima teise – teise į pirkimo PVM atskaitą, o kartu ir pagrindas tvirtinimui dėl dorovinio atsakingumo už savo poelgius jausmo, t. y. nesąžiningo elgesio.

Dėl teisės į PVM atskaitą pagal UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras (24 vnt.)

Faktinės aplinkybės dėl aptariamos administracinės bylos dalies išdėstytos kitose šio procesinio sprendimo (bendrine prasme) dalyse, taigi jų atkartojimas nebūtų racionalus, tačiau tikslinga akcentuoti tai, kad iš pradžių (2007-03-05) buvo sudarytas sandoris dėl ilgalaikio turto įsigijimo tarp UAB „Ultrapramogos“ ir UAB „SEB lizingas“, kur pareiškėjas iš principo taip pat dalyvavo, nes įsipareigojo kaip solidarus bendraskolis atsakyti UAB „SEB Lizingas“, jei UAB „Ultrapramogos“ neįvykdys prievolių pagal sutartis. Tai reiškia, jog jau pirminio sandorio pradžioje pareiškėjui buvo žinoma apie įsigyjamą ilgalaikį turtą bei iš čia galinčias kilti teisines pasekmes.

Taip pat pažymėtina, jog UAB „Ultrapramogos“ nevykdant sutartinių įsipareigojimų AB „SEB bankas“ 2009-06-18 raštu Nr. Vv0900869, adresuotu tiek pareiškėjui, tiek UAB „Ultrapramogos“, patvirtino lizingo sutarčių restruktūrizavimo planą bei visų įsipareigojimų perkėlimą iš UAB „Ultraparmogos“ į pareiškėją (apeliantą). Taigi, nors pagal 2009-06-30 lizingo sutartis UAB „SEB Lizingas“ ir pareiškėjas sudarė atskirą sandorį dėl to paties ilgalaikio turto, kur UAB „Ultrapramogos“ jau nebedalyvavo, tačiau UAB „Turto valdymo centras“, būdamas betarpiškai susijęs su UAB „Ultrapramogos“ tiek per įmonės valdymą, tiek per įsipareigojimus, neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo realizuoti teisę į PVM atskaitą pagal 2009-06-30 lizingo sutartis. Pažymėtina:

1) sandoryje tarp UAB „Ultrapramogos“ ir UAB „SEB Lizingas“ UAB „Turto valdymo centras“ dalyvavo kaip solidarus bendraskolis, o tai iš principo reiškia dalyvavimą pirminiame sandoryje ir žinojimą apie UAB „Ultrapramogos“ veiklos pobūdį bei finansines galimybes vykdyti šią veiklą;

2) UAB „Turto valdymo centras“ žinojo apie UAB „Ultrapramogos“ finansinę padėtį, ką akivaizdžiai patvirtina tarpusavio atsiskaitymai tarp šių bendrovių užskaitymo būdu;

3) UAB „Turto valdymo centras“ pripažino bei priėmė įsipareigojimus pagal AB „SEB bankas“ 2009-06-18 raštą Nr. Vv0900869;

4) UAB „Turto valdymo centras“ žinojo apie kreditinių PVM sąskaitų faktūrų išrašymą UAB „Ultrapramogos“ ir pastarosios pareigą patikslinti PVM deklaracijas bei sumokėti į biudžetą patikslintą PVM.

Esant tokioms išvardytoms aplinkybėms, kurios patvirtintos byloje esančių faktinių duomenų visuma, pagrįstai buvo padaryta išvada apie pareiškėjo neleistiną siekį pasinaudoti teise į PVM atskaitą, tai yra piktnaudžiavimą bei sąžiningumo stoką. Taigi ir šioje dalyje apeliacija niekuo neparemta.

Dėl baudos

Atleidimas nuo baudos sietinas su mokesčio sumokėjimu arba priverstiniu išieškojimu, arba priskaičiuoto mokesčio sumokėjimo atidėjimu arba išdėstymu. Kitais atvejais įstatymų leidėjas nesuteikia teisinės galimybės atleisti nuo atitinkamo mokesčio baudos. Šiuo atveju neturi įtakos nei pažeidimo pobūdis, nei mokesčių mokėtojo bendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi aplinkybė, nei mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimas, nei kitos aplinkybės, kurios galėtų būti svarbios mokesčių mokėtojui (Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556-903/2008). Duomenų apie atitinkamo mokesčio sumokėjimą nėra, todėl visiškas atleidimas nuo baudos vienareikšmiškai paneigtinas.

Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis, skirdamas didesnę ar mažesnę baudą (Įstatymo redakcija nuo 2011-04-01).

Tikrinamoje administracinėje byloje nėra įrodymų apie tai, jog būtų pripažinti padaryti mokestinės teisės pažeidimai, pats priešingos teisei veikos pobūdis akivaizdžiai byloja ne pareiškėjo (apelianto) naudai, lengvinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra.

Teisėjų kolegija laiko tikslinga pažymėti, jog prašantis sumažinti paskirtą baudą turi teikti faktinius duomenis, įrodančius, jog tokio dydžio bauda buvo nustatyta neatsižvelgiant į esmines aplinkybes, sąlygojančias baudos mažinimą. Pirminė pareiga įrodyti galimybę Mokesčių administravimo įstatymo taikymui dėl baudos sumažinimo tenka mokesčių mokėtojui. Bet ir mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl konkrečios baudos nustatymo, šį sprendimą turi aiškiai motyvuoti, nurodydamas, kodėl skiriama būtent tokio dydžio bauda. Priešingu atveju, tai būtų teisiškai ydinga bei užkirstų kelią mokesčių mokėtojui apsiginti, o teismui vertinti paskirtos baudos pagrįstumą. Išdėstytų nuostatų iš principo buvo paisyta: mokesčių administratorius pagrindė baudos dydį, mokesčių mokėtojo prašymas dėl baudos mažinimo nebuvo niekuo paremtas, todėl ir čia apeliacija netenkintina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o uždarosios akcinės bendrovės „Turto valdymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius