2022-06-08 Nr. AB-15615-3-61-3-00168-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-336-821/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00168-2021-3

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Ivetos Pelienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eveltita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eveltita“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Eveltita“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. lA-222 „Dėl UAB „Eveltita“ skundo“ (toliau – ir Sprendimas) ir Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir Muitinė) 2020 m. rugsėjo 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KM19/310503S (toliau – ir Ataskaita).

2. Pareiškėjas manė, kad jis nepagrįstai įpareigotas įvykdyti 1 741 Eur mokestinę prievolę (1 067 Eur muitas ir 674 Eur bauda), ir nesutiko su pozicija, kad nėra pagrindo taikyti sandorio vertės metodą jo įsigytų prekių muitinei vertei nustatyti, kadangi jis sandorio vertę įrodė oficialiais buhalteriniais dokumentais, kurių patikimumu nebuvo pagrindo abejoti, o Muitinė nustatė tik menkaverčius ir formalius trūkumus. Teigė, kad nors pagal 2009 m. sausio 10 d. ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. BEN090110 mokėjimas už prekes gali būti vykdomas dalimis arba visa suma, realiai mokėjimai visuomet atliekami dalimis, kadangi nėra žinoma, koks galutinis prekių asortimentas bus pakrautas į konteinerį, o avansinis mokėjimas atliekamas pradedant vykdyti užsakymą. Praktika nerašyti konkrečių duomenų į pavedimo paskirtį Bendrovėje susiformavo jau seniai, nes dažnai sąskaitų ir sutarčių numeriai kinta (jos perrašomos), keičiant užsakomų prekių asortimentą (dalies jų kraunant nebebūna arba užsakoma daugiau), o pagal kitą sutarties ar sąskaitos numerį padarytas pavedimas tikrai nebūtų tinkamu įrodymu dėl sandorio vertės. Iš pareiškėjo pateiktų mokėjimo nurodymų sumų, pateiktų sąskaitų faktūrų ir pirkimo-pardavimo sutarčių aiškiai matyti, jog sumos visiškai sutampa, todėl yra objektyvių duomenų visuma, pagrindžianti sandorio vertę. Pareiškėjo nuomone, atsakovas nepagrįstai konstatavo, jog ilgalaikės prekių pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos yra prieštaringos bei neišsamios. Tai, kad su pardavėju už deklaracijose Nr. 19LTKC01001M10FAA7 bei Nr. 19LTKC0100IM10D594 nurodytas prekes buvo tinkamai atsiskaityta, patvirtina pateiktos sąskaitos faktūros Nr. BENĮ91010, Nr. BENĮ91014, pardavimo sutartys Nr. BENĮ90930C ir Nr. BEN191008C, 2009 m. sausio 10 d. ilgalaikė prekių pirkimo-pardavimo sutartis, AB Swedbank mokėjimo nurodymai (2019 m. rugsėjo 14 d., 2019 m. spalio 1 ir 10 d., 2019 m. gruodžio 2 ir 4 d.),

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis buvo papildomai pateikęs Kinijos įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ 2020 m. rugpjūčio 14 d. paaiškinimą, kuris paneigė Muitinės abejones dėl netinkamo subjekto, gavusio pavedimus, ir dėl netinkamo atsiskaitymo už prekes. Bendrovė su minėta įmone palaiko prekybinius santykius jau beveik 20 metų. Kiekvienam atskiram užsakymui sudaromos atskiros pardavimo sutartys, jose nurodant tik parduodamų-perkamų prekių sąrašą, pareiškėjas prekes įsigyja už konkurencingą kainą, kuri priklauso nuo šalių sutartų prekių tiekimo sąlygų, kiekio, ekonominės situacijos ir kitų aplinkybių. Pareiškėjas nesutiko su išvada, jog jis mokėjimus atliko fiziniam asmeniui S. S. Y., o ne pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“, todėl tai laikytina pažeidimu siekiant nustatyti sandorio vertę. Paaiškino, kad S. S. Y. yra minėtos įmonės savininkas. Iš pardavimo sutarčių Nr. BEN190930C ir Nr. BEN191008C matyti, jog pardavėjas jose nurodė savo banko sąskaitą, į kurią turi būti pervesti pinigai už prekes. Pareiškėjas negalėjo daryti įtakos pardavėjo banko duomenims, pervesti pinigus į kitą banko sąskaitą nei nurodytoji sutartyje, kadangi tokiu atveju jis būtų netinkamai įvykdęs sutarties sąlygas. Pardavėjas pats pasirenka, koks ir kam prievolės įvykdymas jam yra tinkamas, o atsiskaitymo būdas, kai pinigai pervedami įmonės savininkui, yra galimas pagal Kinijos Liaudies Respublikos teisės aktus.

4. Pareiškėjas nepritarė pozicijai, kad atsiskaitymas įmonės savininkui galėjo turėti įtakos sandorio vertės dydžiui. Muitinė netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą, o priimtą administracinį aktą grindė tik prielaidomis. Pareiškėjas tvirtino, kad jis paviešino savo konfidencialią informaciją – įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ jam pateiktą kainininką, o Muitinės abejonės dėl to, kam jis skirtas, atmestinos, nes pareiškėjas negalėtų turėti ir disponuoti ne jam skirtu prekių kainininku. Pareiškėjui nesuprantami ir argumentai, kuriais remiantis atmesti jo pateikti prekių pavyzdžiai iš internetinės pardavimų platformos www.alibaba.com, nes Muitinei pateikti dokumentai (detalūs prekių sąrašai su nuotraukomis) patvirtina, jog buvo pirkti nurodytiesiems pavyzdžiuose tapatūs daiktai. Taigi, siekdamas paneigti Muitinės abejones dėl neva per mažų prekių kainų, pareiškėjas pateikė prekių kainų sąrašą, kuriame matyti konkrečios prekių kainos su konkrečiais daiktų išmatavimais, taip pat išrašus iš www.alibaba.com su tokiais pačiais daiktais, patvirtinančius, jog bet koks asmuo gali šias prekes įsigyti iš esmės tokiomis pat kainomis, kokias pareiškėjas mokėjo įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“, o priešingos Muitinės išvados nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis.

5. Pareiškėjas teigė, kad Muitinės parinktas vertės nustatymo metodas netaikytinas dar ir dėl to, kad, muitinę vertę nustatant pagal prekių masę ir taikant ją visai žaislų kategorijai, neaišku, kuo pagrįsta muitinė vertė už prekės vienetą. Vienoje siuntoje gali būti skirtingi ir skirtingą vertę turintys daiktai, šiuo atveju – žaislai. Be to, pareiškėjo įsitikinimu, Muitinė nepagrįstai laikė, jog deklaruota sandorio vertė yra žymiai (3–6 kartus) mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotų panašių prekių sandorių vertės, sukauptos Prekių muitinio įvertinimo informacinėje sistemoje (toliau – ir PREMI IS), juolab kad iš Ataskaitos ir Sprendimo nėra aišku, kokiu būdu nustatyta, jog palyginimui parinktų prekių sandorio vertės yra tapačių prekių, ir pareiškėjui nėra žinoma, su kokiomis prekėmis ir jų sandorių vertėmis buvo lyginamos jo įvežtos prekės.

6. Pareiškėjas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad Departamentas jo skundą gavo 2020 m. spalio 5 d., tačiau Sprendimą priėmė tik 2020 m. gruodžio 14 d., t. y. daugiau nei dvigubai viršydamas Departamento generalinio direktoriaus 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1 B-1074 patvirtintų Skundų pateikimo Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir jų nagrinėjimo nuostatų (toliau – ir Skundų nagrinėjimo nuostatai) 29 punkte įtvirtintą 30 dienų terminą. Sprendimas pareiškėjui įteiktas tik 2020 m. gruodžio 28 d., radus Sprendimą pašto dėžutėje, o ne įteikiant registruotu paštu (Skundų nagrinėjimo nuostatų 34 p. pažeidimas). Taigi, Sprendimas priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas.

7. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

8. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra 3–6 kartus mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotos panašių prekių sandorių vertės, sukauptos PREMI IS, o pareiškėjo pateiktų finansinių atsiskaitymo dokumentų – akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Swedbank“ mokėjimo nurodymų – negalima susieti su elektroninėse importo deklaracijose (toliau – ir EID) deklaruotomis prekėmis, nes mokėjimo nurodymo skiltyje „Mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nėra įrašyta pagal kokias sąskaitas ar pagal kokią pardavimo sutartį perkamos prekės. Pagal pateiktus mokėjimo nurodymus pareiškėjas atliko mokėjimus fiziniam asmeniui S. S. Y., o ne pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“.

Kadangi nebuvo pateikti dokumentai, pagrindžiantys finansinį atsiskaitymą su pardavėju, Muitinė padarė pagrįstą išvadą, jog ji neturi galimybės įsitikinti, ar atlikti atsiskaitymai už prekes savininkui neturėjo įtakos pareiškėjo importuotų tikrinamų prekių sandorio vertei. Muitinės abejones dėl sandorio vertės teisingumo ir atsiskaitymo už įsigyjamas prekes aplinkybių patvirtina ir neaiškios pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos: ilgalaikėje prekių pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. BEN090110 (2019 m. rugsėjo 10 d.) nenumatytos išankstinio (avansinio) apmokėjimo už prekes sąlygos, terminai, atsakomybė, delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą ir pan.; vartojamos dvi sąvokos „apmokėjimas“ ir „atsiskaitymas“, iš esmės turinčios tą pačią reikšmę, tačiau nurodyta, kad „atsiskaitymas nebuvo susitartas“.

Nors pateiktame įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ paaiškinamajame rašte nurodyta, kad pareiškėjas atsiskaitė už įsigytas prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. BEN090110 (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.), tačiau Muitinė nustatė, kad finansiniuose atsiskaitymo dokumentuose nenurodyta, jog atsiskaitoma pagal minėtą sutartį, nenurodyti sąskaitų (angl. invoice) numeriai ar kiti konkretų pirkimą-pardavimą detalizuojantys rekvizitai; be to, toks paaiškinimas nepaneigia abejonių dėl žemų prekių kainų ir neaiškių sandorių sudarymo aplinkybių.

Tokių abejonių nepašalina ir pareiškėjo teiginiai, kad kiekvienas asmuo gali įsigyti tokias pačias prekes analogiškomis jo mokėtosioms kainomis per www.alibaba.com, nes, kaip minėta, kiti importuotojai deklaruoja daug didesnes panašių prekių sandorio vertes. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, atsakovas nesutiko su pareiškėjo pozicija, kad Muitinė sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą atsisakė taikyti išskirtinai dėl menkaverčių trūkumų.

9. Atsakovas tvirtino, kad pareiškėjas iškėlė mokestinį ginčą, o skundai dėl mokestinių ginčų nagrinėjami Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje nustatyta tvarka (Skundų nagrinėjimo nuostatų 4 p., Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 38 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas buvo gautas 2020 m. spalio 14 d., o Sprendimas priimtas 2020 m. gruodžio 14 d., t. y. nepraleidus Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto termino.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad jis nepripažino pareiškėjo pateiktų finansinio atsiskaitymo dokumentų (AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymų) kaip dokumentų, pagrindžiančių tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, nes minėtų mokėjimo nurodymų negalima susieti su EID deklaruotomis prekėmis, t. y. mokėjimo nurodymo skiltyje „Mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nėra įrašyta pagal kokias sąskaitas ar pagal kokią pardavimo sutartį ir kokia mokėtinos sumos dalis yra mokama, nes mokėta dalimis, o įrašyta tik „Už prekes“, ir todėl nebuvo galimybės nustatyti sumokėtos ar mokėtinos kainos už įsigytas prekes. Nors pareiškėjas tvirtino, kad už prekes, deklaruotas EID Nr. 19LTKC0100IM10D594, įsigytas pagal sąskaitą Nr. BENĮ91010, atliktas dalinis mokėjimas ilgalaikės prekių pirkimo-pardavimo sutarties Nr. BEN090110 pagrindu, tačiau AB „Swedbank“ mokėjimo nurodyme (be numerio, 2019 m. rugsėjo 14 d.) minėta sutartis nenurodyta, todėl nėra galimybės nustatyti, kad mokėta būtent šios sutarties pagrindu. Kadangi prekių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. BEN090110 yra ilgalaikė ir konkrečių mokėjimų negalima susieti su konkrečiomis sąskaitomis, sutartimis, ginčui aktualiomis deklaruotomis prekėmis, tokie mokėjimai galėjo būti atlikti už bet kurias kitas prekes ar užsakymus ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose. Be to, mokant už prekes ilgalaikiuose sutartiniuose santykiuose, nesusiejant mokėjimo ir nenurodant konkrečių rekvizitų, nėra galimybės identifikuoti buhalterinių dokumentų, ūkinių operacijų, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat pabrėžė, kad ilgalaikė prekių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. BEN090110 buvo pateikta tik Departamentui (teikiant skundą). Akcentuota ir tai, kad minėtoje sutartyje nenumatyta galimybė mokėti avansu, o pareiškėjas skunde mokėjimą dalimis tapatina su avansu.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas finansiniam atsiskaitymui už įsigytas prekes pagrįsti pateikė AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymus, kuriuose įrašyta „Už prekes“ bei nurodyta, kad pareiškėjas atliko mokėjimus fiziniam asmeniui S. S. Y., o ne pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“. Pareiškėjas vėliau patvirtino, kad jis visus mokėjimus atliko į asmeninę S. S. Y. sąskaitą, kuri buvo nurodyta sutartyse, ir paaiškino, kad šis asmuo yra minėtos įmonės savininkas. Muitinei nepateikti dokumentai, pagrindžiantys finansinį atsiskaitymą su pardavėju už konkrečias prekes, pagal konkrečius dokumentus, todėl nebuvo galimybės įsitikinti, ar atlikti atsiskaitymai už prekes neturėjo įtakos Bendrovės importuotų tikrinamų prekių deklaruotai sumažintai sandorio vertei. Pareiškėjo pateikti mokėjimo nurodymai negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais deklaruotą prekių muitinę vertę, nes jų negalima susieti su deklaruotomis prekėmis, t. y. Muitinė neturi galimybės nustatyti sumokėtos ar mokėtinos kainos už prekes, nes apmokėjimo už prekes sąlygos nėra aiškios ir pagrįstos konkrečiais įrodymais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o tikrinamomis EID deklaruota sandorio vertė yra žymiai (3–6 kartus) mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotos panašių prekių sandorių vertės, nurodytos PREMI IS.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtino, kad Bendrovė atsiskaitymui už įsigytas prekes pagrįsti papildomai pateikė įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ paaiškinamąjį raštą (be numerio, 2020 m. rugpjūčio 14 d.), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas visiškai atsiskaitė už įsigytas prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. BEN090110 (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.). Tačiau, kaip minėta, pateiktuose finansinio atsiskaitymo dokumentuose (mokėjimo nurodymuose) jokia sutartis nenurodyta.

Pareiškėjas taip pat pateikė prekių kainų sąrašą (kainininką), iš kurio, jo teigimu, galima matyti konkrečių prekių kainas su konkrečiais daiktų išmatavimais. Tačiau šiame prekių kainų sąraše nenurodyta įmonė, kuriai skirtas minėtas kainininkas, bei dokumento sudarymo data, o, vadovaujantis 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas), 74 straipsnio 3 dalies (a) punktu ir 2015 m. lapkričio 24 d.

Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklės (toliau – ir Įgyvendinimo reglamentas), 144 straipsniu, nustatant muitinę vertę negalima remtis prekių kaina eksportuojančioje šalyje. Pareiškėjas pateikė ir išrašus iš www.alibaba.com, kuriuose, jo teigimu, matyti tokios pačios prekės kaip jo įsigytosios. Tačiau iš pateiktų išrašų neįmanoma nustatyti, ar juose matomos prekės yra tokios pačios kaip deklaruotosios EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 bei Nr. 19LTKC0100IM10FAA7.

Pareiškėjas taip pat pateikė dokumentus, susijusius su 2014 metais atliktu patikrinimu, ir tvirtino, kad anksčiau Muitinė nenustatė pažeidimo dėl to, kad pinigai už prekes buvo pervedami ne pardavėjui (įmonei), o fiziniam asmeniui, todėl dabar negali būti priimti vienas kitam prieštaraujantys sprendimai. Tačiau 2014 m. liepos 10 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 4KM19/48-0517S buvo nustatyti Bendrovės importuotų prekių klasifikavimo pažeidimai (ne vertės, kaip nagrinėjamu atveju) ir tai lėmė mokesčių apskaičiavimą; minėta atskaita nėra šio ginčo dalykas, o anksčiau tikrintos EID deklaruotos prekės nesusijusios su EID Nr. 19LTKC0100IM10D594 ir Nr. 19LTKC0100IM10FAA7 deklaruotomis prekėmis.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko su skundo argumentais, kad nėra aišku, su kokiomis prekėmis ir jų sandorio vertėmis buvo lyginamos pareiškėjo įvežtos prekės. Teigė, kad sandorio vertės metodas negalėjo būti taikomas ne tik dėl to, kad deklaruota sandorio vertė yra žymiai mažesnė nei kitų importuotojų deklaruotos panašių prekių sandorių vertės, bet dėl to, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių deklaruotą muitinę vertę. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies a) punktu, Sutarties dėl 1994 m. bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo 7 straipsniu bei šio straipsnio pastabose išdėstytomis nuostatomis, Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 1B-431 patvirtintų Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklių (2016 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1B-1027 redakcija) 42 punktu, Bendrovės importuotų prekių, deklaruotų tikrinamomis EID, muitinė vertė nustatyta naudojant duomenis, kuriuos galima gauti importuojančioje šalyje. Remiantis PREMI IS sukauptais duomenimis, pritaikyta mažiausia vertė iš atrinktų alternatyvių verčių. Pareiškėjui kartu su Ataskaita buvo pateiktas jos 1 priedas, kuriame nurodyti duomenys apie jo importuotoms prekėms tikrinamose EID nustatytą konkrečią prekių kainą. Išrašai iš PREMI IS duomenų bazės yra naudojami siekiant nustatyti potencialią riziką dėl prekių muitinės vertės galimo neteisėto sumažinimo arba padidinimo, lyginant tikrinamų ir anksčiau importuotų prekių sandorio vertes, ir atrinkti informaciją apie prekių sandorio vertes antrinių muitinio įvertinimo metodų taikymui. Ši informacija viešai neskelbtina ir neteiktina.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 4 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Eveltita“ skundą.

16. Teismas nustatė, kad Muitinė 2020 m. gegužės 6 d. priėmė supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr.OKMl9/310266S, kuria perskaičiavo EID Nr. l9LTKC0100IM10D594 (2019 m. gruodžio 3 d.) ir Nr. 19LTKC0100IM10FAA7 (2019 m. gruodžio 5 d.) deklaruotų prekių muitinę vertę, įregistravo pareiškėjui mokestinę prievolę – 1 607 Eur muito, 5 975 Eur pridėtinės vertės mokesčio, 674 Eur baudos. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir atsižvelgdamas į pareiškėjo pateiktus papildomus įrodymus, 2020 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. lA-101 panaikino minėtą ataskaitą ir pavedė Muitinei atlikti pakartotinį patikrinimą, priimti naują sprendimą.

17. Muitinė 2020 m. rugsėjo 3 d. priėmė ginčijamą supaprastinto patikrinimo ataskaitą Nr. 0KMl9/310503S. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, ginčijamu 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. lA-222 patvirtino šią ataskaitą.

18. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir sutiko su Muitinės konstatuotomis aplinkybėmis, kad pareiškėjo importuotų prekių sandorio vertė yra nuo 3 iki 6 kartų mažesnė, lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI IS, o pareiškėjo pateiktų finansinių atsiskaitymo dokumentų (AB „Swedbank“ mokėjimo nurodymų) negalima susieti su EID deklaruotomis prekėmis, nes mokėjimo nurodymo skiltyje „Mokėjimo paskirtis ir kiti mokėtojo papildomai nurodomi duomenys“ nėra įrašyta pagal kokias sąskaitas ar pagal kokią pardavimo sutartį perkamos prekės. Iš mokėjimo nurodymų matyti, jog pareiškėjas atliko mokėjimus fiziniam asmeniui S. S. Y., nors turėjo mokėti pardavėjui – įmonei „Guangzhou Bensco Trading Limited“. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, patvirtinančių jo finansinį atsiskaitymą būtent su minėta Kinijos įmone, todėl Muitinė pagrįstai konstatavo, kad ji neturi galimybės įsitikinti, ar atlikti atsiskaitymai už prekes savininkui neturėjo įtakos importuotų prekių sandorio vertei. Ilgalaikėje prekių pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. BEN090110 (2019 m. rugsėjo 10 d.) nenumatyta išankstinio (avansinio) apmokėjimo už prekes sąlygos, terminai, atsakomybė, delspinigiai už pavėluotą atsiskaitymą. Šios sutarties nuostatos prieštaringos, neišsamios, neatitinkančios verslo logikos. Teismas pritarė Muitinės išvadai, jog yra pagrindo manyti, kad sandorio vertė importuojant ginčo prekes buvo deklaruota nepagrįstai. Pareiškėjo pateiktame įmonės „Guangzhou Bensco Trading Limited“ paaiškinamajame rašte nurodyta, kad Bendrovė yra atsiskaičiusi už įsigytas prekes pagal ilgalaikę prekių pirkimo-pardavimo sutartį Nr. BEN090110, tačiau Muitinė nustatė, kad finansiniuose dokumentuose nenurodyta, jog atsiskaitoma pagal šią sutartį, nenurodomi sąskaitų numeriai ir kiti konkretų pirkimą-pardavimą detalizuojantys rekvizitai. Minėtos įmonės paaiškinimas, kad pareiškėjas visiškai su ja atsiskaitė, nepaneigia abejonių dėl žemų prekių kainų ir neaiškių sandorio sudarymo aplinkybių.

19. Teismas atkreipė dėmesį į Muitinės paaiškinimus, kad, jos turimais duomenimis (PREMI IS), kiti importuotojai deklaruoja nuo 3 iki 6 kartų didesnes panašių prekių sandorio vertes, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo pateikti išrašai iš www.alibaba.com atmestini. PREMI IS duomenų bazės naudojimas reglamentuotas teisės aktuose, be kita ko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gruodžio 7 d. nutarimu Nr. 1224 patvirtintose Sąjungos muitinės kodekso įgyvendinimo taisyklėse ir Departamento direktoriaus 2004 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. lB-431 patvirtintose Importuojamų prekių muitinio įvertinimo kontrolės taisyklėse. Kartu su Ataskaita pareiškėjui buvo pateiktas jos 1 priedas, kuriame nurodyti duomenys apie importuotoms prekėms tikrinamose EID nustatytiną konkrečią prekių kainą.

20. Teismas nusprendė, kad Muitinė pagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą, kadangi Ataskaitoje atsižvelgta į tai, jog nėra galimybės susieti atsiskaitymo dokumentus su importuotomis prekėmis, ilgalaikės pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, reguliuojančios apmokėjimą už prekes, yra prieštaringos ir neaiškios, o kiti pareiškėjo pateikti dokumentai (pardavėjo raštas, kainininkas, išrašai iš interneto svetainės) neišsklaidė kilusių abejonių dėl deklaruotos sandorio vertės. Muitinė pagrįstai nepripažino ginčo importuotų prekių deklaruotos muitinės vertės ir nustatė šių prekių muitinę vertę, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi (alternatyvus metodas), naudodama duomenis, surinktus importuojančioje šalyje (duomenys apie nustatytiną muitinę vertę pagal EID ir konkrečias prekes nurodyti Ataskaitos 1 priede). Teismas padarė išvadą, kad Ataskaita yra pagrįsta ir teisėta, nėra teisinio pagrindo panaikinti ją pareiškėjo nurodytais ar kitais argumentais.

21. Teismo vertinimu, Departamentas Sprendime pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad Muitinė pagrįstai atsisakė taikyti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodą. Departamentas atsižvelgė į Ataskaitoje konstatuotas aplinkybes, kad žema deklaruotų prekių sandorio vertė, galimybės atsiskaitymo dokumentus susieti su importuotomis prekėmis nebuvimas, neaiškios ir prieštaringos ilgalaikės pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos, reglamentuojančios apmokėjimą už prekes, bei kiti pateikti dokumentai (pardavėjo raštas, kainininkas, išrašai iš interneto svetainės), paaiškinimai neišsklaidė abejonių dėl sandorio kainos. Sprendimas yra tinkamai motyvuotas teisės aktų nuostatomis, pagrįstas ir teisėtas, todėl jo panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais pagrindais nėra teisinio pagrindo. Be to, teismas akcentavo, kad Departamentas pareiškėjo skundą gavo 2020 m. spalio 14 d., o Sprendimas priimtas 2020 m. gruodžio 14 d., t. y. nepraleidus 60 dienų skundo nagrinėjimo termino (Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 3 d.).

22. Teismas pažymėjo, kad ginčijami aktai yra priimti kompetentingų subjektų, neviršijant jiems suteiktų įgaliojimų ribos. Šie aktai atitinka jiems keliamus reikalavimus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis bei teisės aktų normomis, tinkamai motyvuoti. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas, o jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.

III. 23. Pareiškėjas UAB „Eveltita“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą, taip pat bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, įpareigoti Muitinę pateikti duomenis iš PREMI IS apie panašių prekių vertes, kaip liudytoją apklausti S. G..

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai įvertino tirtinų aplinkybių apimtį ir pobūdį, klaidingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas. Teismo sprendimą iš esmės sudaro šalių argumentų aptarimas, o motyvuojamoji dalis yra tik kelių puslapių ilgio. Nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios buvo matyti, kad teismas turi išankstinę nuomonę, jis netenkino nė vieno pareiškėjo prašymo (įskaitant prašymą dėl nušalinimo), neturėjo jokių klausimų ginčo šalims, siekė tik kuo greičiau išnagrinėti bylą.

Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai netyrė jo argumentų ir byloje esančių įrodymų (pvz., prekių kainų sąrašo, išrašo iš www.alibaba.com), patvirtinančių, kad ginčo prekių kaina neviršijo panašių prekių kainos 3–6 kartus, bei netenkino prašymo išreikalauti PREMI IS duomenis. Ginčijami sprendimai priimti remiantis „slaptais“, nė teismui nepateiktais duomenimis, užkertant kelią pareiškėjui į teisminę gynybą. Nei Muitinė, nei teismas nemotyvavo sprendimo dėl Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio, 74 straipsnio 2 dalies bei 3 dalies netaikymo, taip pat nepagrindė, jog nebuvo galimybės taikyti kitus muitinės vertės nustatymo metodus.

Pareiškėjas pakartoja, kad, muitinę vertę nustatant pagal prekių masę ir taikant ją visai žaislų kategorijai, neaišku, kuo pagrįsta muitinė vertė už prekės vienetą, ypač atsižvelgiant į tai, kad vienoje siuntoje gali būti skirtingi ir skirtingą vertę turintys daiktai. Teismo posėdyje atsakovo atstovė negalėjo paaiškinti, kokios prekės skaičiuojamos mase, o kokios – vienetais. Pareiškėjas taip pat reiškia pretenzijas dėl teisinio reglamentavimo neaiškumo, neapibrėžtų sąvokų „tapačios prekės“ ir „panašios prekės“, akcentuoja Specialiųjų tyrimų tarnybos 2020 m. balandžio mėn. antikorupcinę išvadą, netenkintą prašymą apklausti ginčijamą Ataskaitą priėmusią S. G..

Jam kilo abejonių dėl atsakovo atstovės paaiškinimų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu į Lietuvą nebuvo įvežta panašių ar tapačių prekių iš Kinijos, kadangi tai reikštų, jog prieš Kalėdas daugiau joks juridinis asmuo į Lietuvos Respubliką neįvežė ginčo prekėms tapačių ar panašių prekių, t. y. žaislų. Kita vertus, pareiškėjas palaiko savo poziciją ir ją pagrindžiančius argumentus, jog šiuo atveju turėjo būti taikomas sandorio vertės metodas, ir pažymi, kad ginčui aktualus pirkimo-pardavimo susitarimas nekito, o Muitinė, atlikdama patikrinimus pagal analogiškus dokumentus 2014 ir 2016 metais, nenustatė jokių pažeidimų.

Pareiškėjas nesutinka, kad pateiktų finansinių atsiskaitymo dokumentų negalima susieti su EID deklaruotomis prekėmis, kadangi sumos mokėjimo nurodymuose ir sąskaitose faktūrose, pirkimo-pardavimo sutartyse sutampa, o praktika į pavedimo paskirtį neįrašyti konkrečių duomenų Bendrovėje taikoma jau ilgą laiką, nulemta objektyvių priežasčių – sąskaitų ir sutarčių numerių kaitos (perrašymų), teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atsiskaitant už prekes nurodyti sąskaitos numerį ar pan. duomenis. Pareiškėjo teigimu, teismas taip pat nemotyvavo, kuo remdamasis laikė, jog atsiskaitymo būdas, kai pinigai pervedami fiziniam asmeniui, o ne pardavėjui, galėjo turėti įtakos sandorio vertei, ir nepaisė pareiškėjo argumentų šiuo aspektu (pvz., dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo naštos).

25. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

26. Atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, pareiškėjo nusiskundimus dėl atmestino bylos nagrinėjimo, teismo šališkumo laiko nepagrįstais. Papildomai pažymi, kad nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teisės aktai nenumato reikalavimo mokėjimo pavedimuose nurodyti rekvizitus, tačiau nei Muitinė, nei Departamentas nekonstatavo tokių pažeidimų. Mokėjimo nurodymuose nesant sandorį identifikuojančių duomenų, Muitinė neturi galimybės patikrinti prekių pirkimo-pardavimo seką.

Tokių duomenų nenurodymas yra pačios bendrovės rizika ir atsakomybė. Atsakovas pastebi, kad ne visi pareiškėjo prašymai teismui buvo atmesti, o kiti prašymai, jo nuomone, buvo netenkinti pagrįstai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekorektiškai komentuoja teismo posėdį, kadangi posėdyje ginčo šalims buvo leista išsamiai pasisakyti, užduoti klausimus, pats teismas taip pat uždavė klausimų. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismui buvo pateikti išrašai iš PREMI IS, kuriais remiantis nustatyta ginčo prekių muitinė vertė.

Teismas netenkino pareiškėjo prašymo įpareigoti Muitinę pateikti duomenis apie panašių ir tapačių prekių vertes, esančias PREMI IS, laikydamas, jog byloje pateiktos informacijos pakanka. Pareiškėjas apeliaciniame skunde klaidingai nurodo, kad teismo posėdyje Departamento atstovė nesugebėjo paaiškinti, kodėl nebuvo taikyti kiti muitinės vertės nustatymo metodai, kadangi iš tiesų buvo atsakyta į užduotus klausimus, susijusius su muitinio įvertinimo metodų taikymu; be to, Ataskaitoje yra pasisakyta dėl Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio ir 74 straipsnio 2 dalies taikymo.

Atsakovo įsitikinimu, muitinio įvertinimo metodų taikymas šiame ginče atitinka tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinių teisės aktų nuostatas, kurios aptartos Ataskaitoje, paaiškinimai dėl metodų taikymo nuoseklumo pateikti ir teismo posėdyje. Teismo posėdyje, be kita ko, buvo nurodyta, jog tapačių ir panašių prekių apibrėžtys pateiktos Įgyvendinimo reglamento 1 straipsnio 4 ir 14 punktuose. Atsakovas taip pat paaiškina, kad tikrinamų EID deklaruotų prekių kiekis yra išreikštas Sąjungos teisės aktuose (1987 m. liepos 23 d.

Tarybos reglamento Nr. 2658/87 dėl tarifų ir statistinės nomenklatūros bei dėl bendrojo muitų tarifo I priede nustatytąja Kombinuotąja nomenklatūra) nustatytu ir TARIC paskelbtu mato vienetu, todėl ginčo prekėms, klasifikuojamoms TARIC kodais, nurodytais Ataskaitos 1 priede, kiekis yra išreikštas kilogramais ir muitinė vertė nustatyta vertinant prekes kilogramais, išskyrus EID Nr. 19LTKC0100IM10FAA7 prekę Nr. 5, klasifikuojamą TARIC kodu 4202 22 10 00, kuriai taikomas papildomas vienetas, išreikštas atitinkamu matavimo vienetu pagal galiojančią nomenklatūrą, t. y. papildomas matavimo vienetas – NAR, ir todėl šiuo atveju muitinė vertė buvo nustatyta vertinant prekes vienetais.

27. Atsakovo nuomone, pareiškėjo procesiniai prašymai netenkintini. Byla teisme jau buvo išnagrinėta žodine tvarka, šalys procesiniuose dokumentuose išdėstė savo argumentus, ginčą reglamentuojančios teisinės nuostatos yra aiškios, teismų praktika tokio pobūdžio bylose jau yra suformuota, todėl nėra poreikio bylą ir apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka. Muitinės vyr. inspektorė S. G., parengusi ginčijamą Ataskaitą, joje jau nurodė visas nustatytas aplinkybes bei taikytus teisės aktus, atliekant patikrinimą padarytas išvadas, Ataskaitos prieduose susistemino ir detalizavo aritmetinius duomenis bei skaičiavimus, o teismui buvo perduota visa aktuali medžiaga, todėl nėra poreikio apklausti ją teisme. Kadangi teismui jau pateikta visa būtina informacija, nėra poreikio tenkinti pareiškėjo prašymą ir teikti duomenis iš PREMI IS apie panašių prekių vertes.

28. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

29. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu, mano, kad teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos. Pakartoja, kad pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, argumentų, pagrindžiančių, jog šiuo atveju taikytinas būtent sandorio vertės metodas. Trečiasis suinteresuotas asmuo akcentuoja, kad duomenys PREMI IS buvo tik viena iš priežasčių, dėl kurių ginčo prekių muitinei vertei nustatyti negalėjo būti taikomas sandorio vertės metodas, ir šiuo aspektu pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus dėl mokėjimo nurodymų, ilgalaikės pirkimo-pardavimo sutarties trūkumų, atsiskaitymo fiziniam asmeniui vertinimo. Tvirtina, kad Muitinė neturi teisinio pagrindo pateikti pareiškėjui duomenis iš PREMI IS duomenų bazės, nes tokiu būdu būtų atskleidžiamos komercinės paslaptys apie kitų ūkio subjektų sandorius. Pastebi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, jog Muitinė ir teismas nepagrįstai nepasisakė dėl kitų muitinio įvertinimo metodų, tačiau pareiškėjas anksčiau nekėlė reikalavimo taikyti kitokį metodą. Kita vertus, Ataskaitos 7 lape ir Sprendimo 3 lape nurodyta, kodėl netaikyti kiti muitinio įvertinimo metodai.

30. Pareiškėjas 2021 m. liepos 2 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, prie kurio pridėjo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakymą į 2021 m. gegužės 7 d. paklausimą.

31. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 13 d. pateikė prašymą dėl papildomų įrodymų prijungimo, prie kurio pridėjo Muitinės 2021 m. rugsėjo 21 d. patikrinimo ataskaitą Nr. 11KM320080M.

32. Pareiškėjas 2022 m. gegužės 20 d. pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, prie kurio pridėjo šį prašymą pagrindžiančius dokumentus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Muitinės 2020 m. rugsėjo 3 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 0KM19/310503S ir Departamento 2020 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. lA-222 „Dėl UAB „Eveltita“ skundo“, kuriais Muitinė importuotų prekių muitinės vertės nustatymui netaikė sandorio vertės metodo ir apskaičiavo papildomus muito mokesčius bei skyrė baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo, kaip liudytoją apklausi Muitinės vyr. inspektorę S. G.. Pareiškėjas tokį prašymą buvo pareiškęs ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas pareiškėjo prašymo netenkino nurodydamas, jog inspektorės pozicija yra išdėstyta ginčijamame sprendime. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė paaiškinimų, dėl ko reikėtų iškviesti ir apklausti minėtą asmenį apeliacinėje instancijoje, o apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę ir nemotyvuotai atmetė visus pareiškėjo prašymus, laikytinas nepagrįstu. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, jos Ataskaitą rengusios inspektorės pozicija yra išdėstyta ginčijamoje Ataskaitoje, netenkina pareiškėjo prašymo dėl liudytojos iškvietimo.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo tinkamai ir išsamiai ištirti visi įrodymai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi kilusio ginčo pobūdį ir byloje keliamus klausimus, atsižvelgdama į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka (2021 m. balandžio 20 d. teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjo direktorė ir advokatė), o apeliaciniame skunde kaip priežastis žodiniam nagrinėjimui nurodomos priežastys žodiniam nagrinėjimui nėra pakankamos, kadangi pareiškėjas gali savo paaiškinimus ir argumentus išdėstyti raštu, konstatuoja, jog minėtas prašymas netenkinamas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, nustatęs, kad Muitinė turėjo pagrindą pareiškėjo importuotų prekių vertei nustatyti netaikyti sandorio vertės metodo ir importuotų prekių muitinę vertę nustatyti pagal teisės aktus, naudojant duomenis iš PREMI IS. Pareiškėjas nesutinka su tokiu vertinimu ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog teismas netinkamai įvertino tirtinų aplinkybių apimtį, klaidingai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą.

37. Bylos duomenimis nustatyta, kad Muitinė, vadovaudamasi Sąjungos muitinės 48 straipsniu, atliko pareiškėjo importuotų prekių (įvairių žaislų), deklaruotų EID Nr. l9LTKC0100IM10D594 (2019 m. gruodžio 3 d.) ir Nr. 19LTKC0100IM10FAA7 (2019 m. gruodžio 5 d.) muitinės vertės patikrinimą ir nustatė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimo kainas ir neatskleidė visų sandorio aplinkybių deklaruotai sandorio vertei pagrįsti; pateiktuose dokumentuose nurodyta prieštaringa ir neišsami informacija, t.y. jie negali būti laikomi dokumentais, pagrindžiančiais tikrinamomis EID deklaruotą prekių muitinę vertę, kai deklaruota muitinės vertė yra žymiai (nuo 3 iki 6 kartų) mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis, sukauptomis PREMI IS, todėl netaikė sandorio vertės metodo.

38. 2020 m. rugsėjo 3 d. Ataskaita Muitinė nusprendė nepripažinti pareiškėjo importuotų prekių, deklaruotų EID Nr. l9LTKC0100IM10D594 (2019 m. gruodžio 3 d.) ir Nr. 19LTKC0100IM10FAA7 (2019 m. gruodžio 5 d.) deklaruotos muitinės vertės, nustatyti šių deklaruotų prekių muitinę vertę vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies (alternatyvus metodas) nuostatomis bei apskaičiuoti mokestinę nepriemoką: 1067 Eur muito ir 674 Eur baudą.

39. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. gruodžio 14 d. Sprendimu patvirtino Muitinės 2020 m. rugsėjo 3 d. Ataskaitą.

40. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamentas (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas). Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prekių muitinės vertės pagrindas visų pirma yra sandorio vertė, tai yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją, kuri prireikus patikslinama.

41. Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sandorio vertė taikoma, jeigu įvykdomos visos šios sąlygos: a) pirkėjui netaikomi disponavimo prekėmis arba jų naudojimo apribojimai, išskyrus šiuos: i) įstatymo arba Sąjungos valdžios institucijų nustatytus arba reikalaujamus nustatyti apribojimus; ii) geografinės srities, kurioje prekės gali būti perparduotos, apribojimus; iii) prekių muitinei vertei didelės įtakos neturinčius apribojimus; b) prekių pardavimui arba jų kainai neturi įtakos jokios sąlygos arba aplinkybės, kurių poveikio vertinamoms prekėms neįmanoma įvertinti; c) jokia pajamų, gautų pirkėjui toliau perparduodant prekes, disponuojant jomis ar jas naudojant, dalis tiesiogiai ar netiesiogiai neatitenka pardavėjui, išskyrus atvejus, kai galima padaryti atitinkamus patikslinimus; d) pirkėjas ir pardavėjas nėra susiję arba jų ryšys neturėjo įtakos kainai.

42. 2015 m. lapkričio 24 d. Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/2447, kuriuo nustatomos išsamios tam tikrų Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas, nuostatų įgyvendinimo taisyklių 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jei muitinė turi pagrįstų abejonių dėl to, ar deklaruota sandorio vertė atspindi visą sumokėtą arba mokėtiną sumą, kaip nurodyta Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalyje, ji gali paprašyti, kad deklarantas pateiktų papildomos informacijos. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jei abejonių nepavyksta išsklaidyti, muitinė gali nuspręsti, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį.

43. Antriniai muitinio įvertinimo metodai nustatyti Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnyje, kurio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prekių muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 70 straipsnį, ji nustatoma iš eilės taikant kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu muitinės vertės neįmanoma nustatyti pagal 1 dalį, ji nustatoma remiantis duomenimis, kuriuos galima gauti Sąjungos muitų teritorijoje, pasitelkiant tinkamas priemones, atitinkančias principus ir bendrąsias nuostatas, kurie išdėstyti visuose šiuose aktuose: a) Susitarime dėl Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo; b) Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnyje; c) šiame skyriuje.

44. Kaip matyti iš skundžiamų Ataskaitos ir Sprendimo turinio, muitinė pareiškėjo importuotoms prekėms netaikydama sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo, sprendė, jog pareiškėjas neįvykdė sąlygos, nustatytos Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 3 dalies b punkte, nurodydama, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimo kainas ir neatskleidė visų sandorio aplinkybių deklaruotai sandorio vertei pagrįsti, o pateiktuose dokumentuose nurodyta prieštaringa ir neišsami informacija.

45. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog siekdama paneigti sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymą, vadovaudamasi Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies b punktu, muitinė turi pagrįsti, kad egzistavo aplinkybės ar sąlygos, kurios turėjo įtakos importuojamų prekių pardavimui ar jų kainai ir kurių poveikio prekių pardavimui ar kainai neįmanoma įvertinti. Taigi, įrodinėjimo našta dėl sandorio vertės metodo netaikymo pirmiausia tenka muitinei, kuri turi išdėstyti nustatytas faktines aplinkybes, taip pat pakankamai aiškiai nurodyti pačias aplinkybes ar sąlygas, kurios, muitinės nuomone, lėmė prekių pardavimą ar kainą, bei pagrįsti, kad šių aplinkybių ar sąlygų daromo poveikio prekių vertei neįmanoma nustatyti. Deklarantas, siekdamas paneigti muitinės abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo, turi pateikti papildomą informaciją, kad deklaruota prekių vertė pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnį yra kaina, faktiškai sumokėta arba mokėtina už prekes, parduodamas eksportui į Sąjungos muitų teritoriją (LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2722-442/2021; 2021 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2614-968/2021).

46. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog Muitinė pagrįstai nustatė, kad pareiškėjos importuotų prekių vertei nustatyti negalėjo būti taikomas sandorio vertės metodas, sprendimą motyvavo iš esmės tuo, jog pareiškėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių jo finansinį atsiskaitymą būtent su Kinijos įmone, o Ilgalaikės prekių pirkimo – pardavimo sutarties (2009 m. sausio 10 d., atnaujinta 2019 m. rugsėjo 10 d.) nuostatos nenumato išankstinio apmokėjimo už prekes.

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo išvada padaryta neįvertinus ir nepasisakius dėl pareiškėjo pateikto pardavėjo 2020 m. balandžio 10 d. paaiškinimo ir jame nurodytų aplinkybių dėl 2019 m. rugsėjo 10 d. sutarties perrašymo, taip pat pareiškėjo argumentų dėl sutampančių pateiktų mokėjimo nurodymų, sąskaitų – faktūrų ir pirkimo – pardavimo sutarčių sumų bei ilgą laiką įmonės taikomos praktikos nerašyti konkrečių duomenų į pavedimo paskirtį. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo atsiskaitymo už prekes su įmonės savininku nenurodė kaip šis atsiskaitymo būdas įtakojo sandorio vertę, nepasisakė kaip vertina pareiškėjo argumentus ir pateiktus įrodymus, jog toks atsiskaitymo būdas (kai pinigai pervedami savininkui) nekito ilgą pareiškėjo ir pardavėjo bendradarbiavimo laikotarpį, o muitinė atliktų patikrinimų metu neturėjo dėl jo pastabų.

48. Apeliantas nesutinka su Muitinės išvada, jog jos deklaruota muitinės vertė yra žymiai (nuo 3 iki 6 kartų) mažesnė lyginant su kitų importuotojų deklaruotomis panašių prekių sandorio vertėmis ir teigia, jog negalėjo įsitikinti, kad atsakovo nurodyti duomenys yra objektyvūs. Muitinė ginčijama Ataskaita ir Sprendimu kritiškai įvertino pareiškėjo pateiktus išrašus iš internetinio puslapio nurodydama, jog jie nepaneigia, kad kiti importuotojai deklaruoja didesnes panašių prekių sandorių vertes. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostatas, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jog neteisingos.

49. Teisėjų kolegijos vertinimu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies nuostata ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą skundžiamame sprendime konstatavęs, kad muitinei atliekamo patikrinimo metu kilus pagrįstoms abejonėms dėl deklaruotų prekių muitinės vertės, būtent pareiškėjas privalėjo pagrįsti jos teisingumą, o to neįrodžius, muitinė turėjo teisę nepripažinti deklaruotos sandorio vertės. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas vertino tik dalį faktinių duomenų (dėl nebuvimo duomenų pagrindžiančių atsiskaitymą su Kinijos įmone bei Ilgalaikės prekių pirkimo - pardavimo sutarties nuostatas), nors muitinės sprendimai ir pareiškėjo skundas buvo grindžiamas ir kitais faktiniais duomenimis. Teismas iš esmės nevertino, ar byloje surinkti faktiniai duomenys pagrindžia aplinkybes, kuriomis remdamasi, muitinė nusprendė, kad prekių vertė negali būti nustatoma pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį.

50. Be to, tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad importuojamų prekių vertės neįmanoma nustatyti pagal Sąjungos muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalį ir prekių muitinė vertė būtų nustatoma vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalimi, t. y. naudojant Muitinės departamento PREMI IS sukauptus duomenis apie kitų importuotojų importuotas prekes, kurių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodas buvo pripažintas, tuomet turi būti patikrinama, ar nebuvo galimybės taikyti kitų Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 2 dalies a, b, c, d punktuose išvardintų metodų.

51. Nors Muitinė atsiliepime pažymi, jog pareiškėjas anksčiau nekėlė reikalavimo taikyti kitokį muitinio įvertinimo metodą, tačiau būtent Sąjungos muitinės kodekso nuostatos įpareigoja muitinę nustatant prekių muitinės vertę iš eilės taikyti kiekvieną 2 dalies punktą nuo a iki d, kol pasiekiamas tas punktas, pagal kurį prekių muitinę vertę įmanoma nustatyti. Be to, pareiškėjas skunde ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu išdėstė argumentus dėl, jo manymu, nepagrįsto kraštutinio Sąjungos muitinės kodekso 74 straipsnio 3 dalies metodo taikymo bei 74 straipsnio 2 dalies netaikymo, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendime dėl jų nepasisakė.

52. Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šios proceso teisės normos reikalavimų nesilaikė, nes iš esmės netyrė ir nevertino, ar muitinė pagrindė savo abejones dėl sandorio vertės muitinio įvertinimo metodo taikymo pareiškėjo importuotoms prekėms, netinkamai nustatė proceso šalių įrodinėjimo pareigą.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

54. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

55. Kadangi byla pirmosios instancijos teismui perduodama nagrinėti iš naujo, kiti apeliacinio skundo argumentai ir tikrinamo pirmosios instancijos teismo motyvai nėra vertinami. Taip pat teisėjų kolegija šioje proceso stadijoje nesprendžia pareiškėjo išdėstytų procesinių prašymų dėl papildomų įrodymų pridėjimo ir papildomų faktinių duomenų išreikalavimo. Šiuos procesinio pobūdžio prašymus turės išspręsti teismas, kuris šią bylą nagrinės iš naujo. Bylą perdavus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Eveltita“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis