2017-06-13 Nr. AB-11883-3-61-3-01944-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-892-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01944-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir (duomenys neskelbtini) teismui dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. J. 2013 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–10), kurį vėliau patikslino (b. l. 97–98), prašydama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė), priteisti 59 882,50 Lt (17 343,17 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Nurodė, kad ji 2007 m. lapkričio 29 d. paskirta (duomenys neskelbtini) teismo (šiuo metu – (duomenys neskelbtini) teismas) teisėja. Nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 1 d. atlyginimas apylinkių teismų teisėjams buvo sumažintas 3 proc. (nuo 490,00 Lt iki 475,00 Lt sumažinus bazinį dydį), nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. rugpjūčio 1 d. – 12 proc. (sumažinus pareiginės algos koeficientą nuo 14,2 iki iki 12,5), o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – dar 12 proc. (iki 11,56 sumažinus pareiginės algos koeficientą ir iki 450,00 Lt sumažinus bazinį dydį). Pareiškėjos nuomone, iš viso 27 proc. sumažinus darbo užmokestį, buvo pažeista jos teisė į teisingą darbo apmokėjimą, t. y. tokį, koks buvo pareiškėjai mokamas nuo 2008 m. lapkričio 15 d. iki 2009 m. sausio 1 d. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija. Paaiškina, kad negaudama žymios dalies atlyginimo, patiria nuostolius negautų pajamų pavidalu, todėl prašo priteisti 5 proc. metines palūkanas.

2016 m. vasario 17 d. pareiškėja pateikė teismui rašytinius paaiškinimus (b. l. 164–168), kuriuose nurodė, kad ginčo laikotarpiu buvo taikytos Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis pripažintos teisės aktų nuostatos, todėl pareiškėja turi teisę reikalauti apginti jos pažeistą teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą. Pagal Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė trejų metų terminu negali būti ribojama. Jei teismas manytų, kad 3 metų senatis yra taikytina, prašo atnaujinti praleistą senaties terminą. Įstatymų leidėjas akivaizdžiai delsė priimti įstatymą dėl praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymo, todėl pareiškėja savo teises gina teismine tvarka. Mano, kad sprendimo vykdymo atidėjimą vieneriems metams taikyti nėra tikslinga, nes tai pernelyg suvaržytų pareiškėjos teises, be to, nėra pagrindo išvadai, kad sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija), atsiliepimuose su pareiškėjos skundu ir patikslintu skundu nesutiko ir prašė juos atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 20–25, 107–110).

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turi pareigą nustatyti įstatymų leidėjas. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos prašymu priteisti palūkanas, nes prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl jis, pasak Teisingumo ministerijos, šioje byloje yra netaikytinas. Atsiliepime atsakovas prašo pareiškėjos reikalavimams nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 5 d. taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje. Teismui tenkinus pareiškėjos reikalavimus, prašo atidėti teismo sprendimo įvykdymą 1 metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto apylinkės teismas atsiliepimuose į pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą (b. l. 17–19, 106) nurodo, kad nekvestionuoja įstatymų pakeitimų dėl atlyginimų teisėjams nustatymo ir pagal galiojusį įstatyminį reglamentavimą pareiškėjai yra sumokėjęs visas su darbo santykiais susijusias išmokas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu (b. l. 170–174) pareiškėjos D. J. skundą atmetė.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl antikonstitucinių teisinių padarinių šalinimo, pareiškėjai siekiant prisiteisti laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką. Vilniaus miesto apylinkės teismas pateikė pažymą, kurioje nurodė, jog minėtu ginčo laikotarpiu susidariusi darbo užmokesčio nepriemoka yra 59 882,50 Lt (17 343,17 Eur). Šios sumos priteisimo pareiškėja ir siekia, kreipdamasi į teismą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėja, kurios prašoma priteisti darbo užmokesčio nepriemokos suma susidarė per laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., į teismą su skundu kreipėsi 2013 m. birželio 6 d. (pagal pašto antspaudą ant voko). Kadangi pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai išmokėtas teisingai. Atsižvelgiant į Teisingumo ministerijos reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, konstatuotina, kad pareiškėja reikalavimams, kildinamiems iš laikotarpio nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 5 d., skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą.

Pareiškėja prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. CK 1.131 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėja nurodo, kad apie savo teisę į neišmokėto atlyginimo priteisimą didesnį nei už 3 metų laikotarpį (t. y. laikotarpį apimantį ir 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. birželio 5 d.) pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą.

Pareiškėjos nurodomas Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nėra pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Pareiškėja, 2009 m. birželio mėnesį gavusi sumažintą darbo užmokestį, galėjo suvokti apie galimai pažeidžiamą jos teisę į teisingą atlyginimą. Pareiškėjos nurodomu Konstitucinio Teismo nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos DK nuostatos, nesusijusios su ieškinio senaties taikymu, t. y. minėtame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad DK 301 straipsnis, nustatantis, jog darbo užmokesčio sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, prieštarauja Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju taikomas ne DK 301 straipsnis, o DK 27 straipsnis. DK 301 straipsnis negalėjo lemti pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą, siekiant savo jau nuo 2009 m. gegužės 1 d. galimai pažeidžiamų teisių gynimo. Darytina išvada, kad senaties termino atnaujinimui nėra pagrindo. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai šioje dalyje (už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 5 d.) atmetami.

Nagrinėjamu laikotarpiu (t. y. nuo 2010 m. birželio 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.) pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – ir 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažino Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatas, kuriomis neproporcingai sumažinti teisėjų pareiginės algos koeficientai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. buvo priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas, kurio 2 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad Vyriausybė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Lietuvos Respublikos Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. 2014 m. rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šis terminas buvo pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d.

Kaip minėta, pareiškėja teigė, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai ilgai delsė nustatyti kompensavimo mechanizmą. Konstitucinis Teismas išnagrinėjęs šių nuostatų konstitucingumą 2015 m. lapkričio 19 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo, kuriuo atidėtas dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminas, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, konstatuodamas, kad minėtas atidėjimas neprieštarauja Konstitucijai, nepažeidžia praradimus patyrusių asmenų teisėtų lūkesčių, nes nėra argumentų teigti, kad vienų metų terminas, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nelaikytinas protingu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos argumentai, susiję su kompensavimo mechanizmo nepagrįstai ilgu nenustatymu, atmetami kaip nepagrįsti.

2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), nustatantis patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus. Jame nustatyta, kad įstatymas taikomas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), vadovaujantis tame tarpe ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis laikotarpiu, į kurį patenka ir šioje byloje nagrinėjamas laikotarpis. Patirtų praradimų kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. LVAT savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai adm. bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016). Konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti nagrinėjamu laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos skundo reikalavimo dėl 5 proc. metinių palūkanų priteisimo pagrįstumo nėra pagrindo svarstyti. Pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėja D. J. apeliaciniu skundu (b. l. 177–181) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Pareiškėjos manymu, teismas, taikydamas ieškinio senaties terminą, neatsižvelgė ir nepaneigė argumentų, išdėstytų jos patikslintame skunde ir 2016 m. vasario 17 d. rašytiniuose paaiškinimuose. O būtent to, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. nutarime konstatavo, kad DK 298, 301 straipsnių nuostatų pripažinimas antikonstitucinėmis nėra reikšmingas tik tiems teisiniams santykiams, kurių teisinė kvalifikacija yra pasibaigusi. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne viso darbo užmokesčio mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėja dėl pažeistų teisių gynybos į teismą kreipėsi laiku ir tinkamai, todėl konstatuotina, kad ginčo teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta.

Atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, pareiškėjos teisė į priteistiną neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį trejų metų terminu negali būti ribojama. Šiuo konkrečiu atveju apie tai, jog pareiškėja turi teisę į neišmokėto atlyginimo priteisimą už didesnį nei 3 metų laikotarpį (t. y. laikotarpį, apimantį ir 2009 m. gegužės 1 d. – 2010 m. birželio 5 d. periodą), ji sužinojo tik priėmus Konstitucinio Teismo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimą, o ne 2009 metais, kaip teigiama skundžiamame sprendime.

Kol nebuvo priimtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, nagrinėjama byla buvo sustabdyta būtent tuo pagrindu, o bylą teismui atnaujinus, pareiškėja galutinai sutikslino savo skundo reikalavimus bei prašomos priteisti sumos dydį. Be to, Seimui 2006 m. gegužės 11 d. priėmus Darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos valstybės tarnautojams remiantis Konstitucijai prieštaravusiomis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostatomis, grąžinimo įstatymą (toliau – ir Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas) Nr. X-607, valstybės tarnautojams nebuvo apribota teisė kreiptis į teismą argumentu dėl priimto įstatymų leidėjo nustatyto darbo užmokesčio kompensavimo mechanizmo, juolab, atmesti jų reikalavimus.

Pažymėtina, kad teismas neargumentavo, kodėl nukrypo nuo susiformavusios teismų praktikos, todėl LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A602-669/2016, kuria yra remiamasi sprendime, negali būti pripažįstama kaip turinti precedento reikšmę šioje byloje. Be to, LITEKO sistemos duomenimis, Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėta ne viena analogiška byla, kurioje buvo nuspręsta priteisti neišmokėtą darbo užmokestį daugeliui teisėjų.

Pareiškėjos nuomone, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A602-669/2016, kuriuo Vilniaus apygardos administracinis teismas remiasi skundžiamame sprendime, neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateikiamus teiginius. Pareiškėjos vertinimu, nei vienas iš šių teiginių nepagrindžia, kad įstatymų leidėjui nustačius kompensavimo mechanizmą, pareiškėja netenka teisės reikalauti pašalinti antikonstitucinio teisės akto pasekmes teismine tvarka.

Šiuo atveju pareiškėja aiškiai išreiškė valią ginti savo teises alternatyviu būdu – pareikšdama ieškinį teisme pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje laiduojamą teisę. Taigi, įstatymų leidėjo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo dydžiai ir terminai negali apriboti teisės kreiptis į teismą. Šių klausimų sprendimas priklauso teismo kompetencijai, kadangi teismas sprendžia ginčus ir neturi teisinio pagrindo palikti ginčą neišnagrinėtą ar kitu būdu nusišalinti nuo teisingumo vykdymo. Atkreiptinas dėmėsys, kad pareišėja pagal Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą jokių kompensacijų dėl neteisėtai sumažintos darbo užmokesčio dalies nėra gavusi.

Todėl toks įstatymas turi būti vertinamas tik kaip atsakovo įsipareigojimas tokias teises atkurti, bet ne kaip realus teisių atkūrimas ir antikonstitucinio įstatymo pasekmių pašalinimas. Pareiškėjos nuomone, atsakovai nagrinėjamoje byloje turi pareigą įrodyti, kad jos patirti nuostoliai yra kompensuojami visiškai, o jeigu ne – įrodyti tai, jog nukrypimas yra pateisinamas, pagrįstas ir teisingas. Tai turėjo įvertinti teismas šioje konkrečioje byloje, spręsdamas dėl antikonstitucinio įstatymo teisinių pasekmių pašalinimo, tačiau šiuo konkrečiu atveju to padaryta nebuvo.

Todėl akivaizdu, kad Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas savaime nepaneigia pareiškėjos teisės reikalauti priteisti didesnius nuostolius, nei paminėta šiame įstatyme. Pareiškėjos vertinimu, ji taip pat neprivalo ginčyti tokio įstatymo konstitucingumo, nes nuostolių dydis yra fakto klausimas, o pirmosios instancijos teismo rėmimasis įstatyme numatytu kompensavimo mechanizmu, nereiškia ir neužtikrina, kad nuostoliai galimai bus kompensuoti ir kad tai yra teisinga kompensacija. Kita vertus, teisinio santykio kvalifikavimui negali būti taikomas į ateitį įsigaliojantis įstatymas, kai pareiškėja prašė priteisti nuostolius, atsiradusius iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl priimtas 2015 m. birželio 30 d.

įstatymas Nr. XII-1927 negali būti taikomas padarinių fakto ir dydžio konstatavimui, nes nėra priežastinio ryšio su nuostoliais (CK 6.247 straipsnis).

Be to, pareiškėjos manymu, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pasisakydamas, kad jei asmenys patirs žalos dėl nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, jie savo pažeistas teises galės ginti teismine tvarka, turėjo omenyje visai kitą nuostolių rūšį, nei tą, dėl kurios keliamas ginčas šioje byloje. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja įrodinėjo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies pažeidimą, t. y. gynė savo teisę į teisėjo atlyginimą, o nereiškė reikalavimo dėl nepagrįsto delsimo atsiskaityti su ja. Dėl laiku nepriimto kompensavimo mechanizmo gali kilti žala, kaip „prarastos galimybės piniginė vertė dėl negalėjimo naudotis turtu dėl neprotingo ir nepagrįsto skolininko delsimo atsiskaityti su kreditoriumi“, o šiuo atveju pareiškėja prašo priteisti nuostolius dėl negauto darbo užmokesčio. Todėl LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pateikiami ir skundžiamame sprendime panaudoti argumentai, kad Darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo, neturi teisinės reikšmės šiai bylai, nes tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kurią atstovauja Teisingumo ministerija, atsiliepime (b. l. 186–188) prašo D. J. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovo manymu, skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas rėmėsi aktualia LVAT praktika bylose dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, kuriame visi pareiškėjos argumentai yra išsamiai išnagrinėti ir pripažinti nepagrįstais. Teisingumo ministerija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms.

Trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) teismas atsiliepime (b. l. 190) prašo dėl pareiškėjos apeliacinio skundo pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai D. J. (teisėjai) laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento, priteisimo.

Pareiškėja teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, priteisti 59 882,50 Lt (17 343,17 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką bei 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) bei LVAT savo praktikoje yra ne kartą nurodę, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Remdamasi minėta praktika, kolegija iš naujo nekartoja apeliaciniu skundu skundžiamame Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime išdėstytų argumentų, taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei detaliai išanalizavo aktualius teisės aktus, susijusius su pareiškėjos darbo užmokesčio apskaičiavimu 2010 – 2013 metų laikotarpiu.

Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016, taip pat kitose LVAT išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendime adm. byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendime adm. byloje Nr. A-2475-520/2016; 2016 m. gegužės 3 d. sprendime adm. byloje Nr. A-23-552/2016; 2016 m. gegužės 2 d. sprendime adm. byloje Nr. A-119-520/2016 ir kt.). Nagrinėjamos administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos D. J. reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, D. J. teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

Kiek tai susiję su apeliacinio skundo teiginiais dėl nepagrįsto rėmimosi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pateiktu išaiškinimu bei dėl teisės ginti savo interesus teisme pareiškiant ieškinį pagal Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje laiduojamą teisę, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuos teiginius aptarė ir argumentuotai atmetė apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-119-520/2016.

Šios bylos konstekste pažymėtina, jog minėtoje administracinėje byloje Nr. A-119-520/2016 LVAT teisėjų kolegija konstatavo, kad šiuo atveju (t. y. bylose dėl teisėjams taikyto sumažinto pareiginės algos koeficiento susidariusių darbo užmokesčių nepriemokų priteisimo), pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta, kadangi teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Minėtoje byloje nurodyta, jog, atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką; todėl, priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Be to, LVAT 2016 m. gegužės 2 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-119-520/2016 konstatavo ir tai, kad, atsižvelgus į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek teisėjams), šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika; taip pat, kad, atsižvelgus į Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, nėra pagrindo nesutikti su pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi.

Tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį adm. byloje Nr. A-61-552/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį adm. byloje Nr. A-37-552/2016; 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-23-552/2016; 2016 m. gegužės 2 d. sprendimą adm. byloje Nr. A-119-520/2016 ir kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu.

Pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos D. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė