2024-05-22 Nr. AB-8450-3-62-3-01034-2022-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-576-463/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01034-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.3; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. Z. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – V. K. ir V. A. K.) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto skyriaus 2022 m. gegužės 10 d. aktą Nr. 60-6-410, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo 2022 m. balandžio 28 d. prašymą neleisti Savivaldybės Turto valdymo skyriui pardavinėti pašaliniams asmenims, nesantiems A. M. turto paveldėtojais, kiemo rūsio 2I1b, adresu (duomenys neskelbtini), o į kiemo rūsį atstatyti nuosavybės teises A. M. turto paveldėtojams, tame tarpe ir pareiškėjui, bei grąžinti kiemo rūsį natūra; 2) panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2022 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. T-180 (toliau – ir Tarybos sprendimas Nr. T-180) dalį dėl kiemo rūsio 2I1b, adresu (duomenys neskelbtini), įtraukimo į savivaldybės parduodamų pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąrašą; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Kauno miesto skyriaus 2022 m. balandžio 19 d. sutikimą perleisti naujajam savininkui pagalbinio ūkio paskirties pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2I1B), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir NŽT sutikimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad suėjus pilnametystei, 2021 m. lapkričio 8 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutarties Nr. 10275 pagrindu, tapo ir I. S. turėtos turtinės teisės į viso nekilnojamojo turto adresu (duomenys neskelbtini), taip pat ir į kiemo rūsio 2I1b nuosavybės teisės atstatymą bei rūsio grąžinimą natūra, paveldėtoju pagal įstatymą, todėl skundžiami administraciniai aktai pažeidžia jo turtines teises. Skundžiamais administraciniais aktais Savivaldybė siūlo pareiškėjui išsipirkti nekilnojamąjį turtą, kurio pati Savivaldybė neteisėtai jam negrąžino. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 28 d. Kauno miesto savivaldybei (toliau – ir Savivaldybė) pateikė prašymą (reg. Nr. R13-373), neleisti Savivaldybės Turto valdymo skyriui pardavinėti pašaliniams asmenims, nesantiems A. M. turto paveldėtojais, kiemo rūsio 2Ilb adresu (duomenys neskelbtini), o į kiemo rūsį atstatyti nuosavybės teises A. M. turto paveldėtojams, įskaitant ir pareiškėją, bei grąžinti kiemo rūsį natūra. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) skundžiamu 2022 m. gegužės 10 d. aktu Nr. 60-6-410 (toliau – ir Raštas) minėto prašymo netenkino. Atsakovas Raštą grindžia Tarybos sprendimu Nr. T-180 ir NŽT sutikimu perleisti naujajam savininkui pagalbinio ūkio paskirties pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2Ilb), esantį (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nurodė, kad pagalbinio ūkio paskirties pastatas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2I1b), esantis (duomenys neskelbtini), yra 5,58 kv. m kiemo rūsys (toliau – ir Kiemo rūsys), baigtas statyti 1933 m., ir 1940 m. kartu su pagrindiniu pastatu bei žemės sklypu buvo nacionalizuotas iš savininko A. M. ir yra nekilnojamasis turtas, į kurį imperatyviai privalo būti atstatytos nuosavybės teisės savininko turto paveldėtojams. Prašymus atkurti nuosavybės teises į visą A. M. adresu (duomenys neskelbtini), turėtą nekilnojamąjį turtą – statinius ir žemę, bei grąžinti turtą natūra paveldėtojai (taip pat ir I. S.) dar 1992 metais pateikė atsakovams – Kauno miesto savivaldybei ir NŽT, kurios iki šiol, t. y. jau 30 metų, vilkina nekilnojamojo turto grąžinimą. Galiausiai nutarta prekiauti neteisėtai negrąžintu nekilnojamuoju turtu – Kiemo rūsiu. Kiemo rūsys net neturi savo kadastrinės bylos, jo kadastriniai duomenys yra viso pastato adresu (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių duomenų dalis ir Kiemo rūsio dirbtinis atskyrimas nuo pagrindinio pastato tikslu jo negrąžinti savininkams, jį parduodant pašaliniams asmenims, pareiškėjo vertinamas kaip neteisėtas pasipelnymas, vykdomas A. M. nekilnojamojo turto paveldėtojų sąskaita.

4. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2022 m. balandžio 28 d. kreipėsi prašydamas neparduoti Kiemo rūsio pašaliniams asmenims ir atkurti į jį nuosavybės teises pareiškėjui, kaip A. M. teisių perėmėjui. Administracija Raštu informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas šioje namų valdoje yra baigtas 2008 metais, todėl nuosavybės teisių atkūrimo į Kiemo rūsį klausimas nėra svarstomas. Nors pareiškėjas apskundė teismui Raštą, tačiau jis pats 2022 m. birželio 1 d. sutiko įsigyti 1/2 Kiemo rūsio, parduodamo pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) nuostatas, ir 2022 m. rugpjūčio 24 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, o 2022 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas nepagrįstai prašo iš dalies panaikinti Tarybos sprendimą Nr. T-180 įtraukti kiemo rūsį į parduodamų pastatų sąrašą bei NŽT sutikimą. Šie dokumentai yra tik procedūrinio pobūdžio, juose nėra nustatomos kokios nors teisės ar pareigos pareiškėjui, jie savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisiniam statusui, t. y. nelemia jo materialinių teisių ar pareigų, o yra tik vieni iš dokumentų (tarpiniai), kurie turėjo būti priimti, priimant galutinį sprendimą dėl savivaldybei nuosavybės teises priklausančio pagalbinio ūkio pastato pardavimo.

Dokumentas, kuris leidžia parduoti savivaldybei nuosavybės teise priklausantį kiemo rūsį yra Tarybos 2022 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. T-408, o ne ginčijami dokumentai, nes šiuo sprendimu vadovaujantis buvo pasirašytos ginčo pastato pirkimo-pardavimo sutartys. Šis Tarybos sprendimas yra galiojantis ir nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka. Nors pareiškėjas nurodo, kad yra vieno iš asmenų, kuriam buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), teisių ir pareigų perėmėju, tačiau dokumentų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikia.

Pretendentai atkurti nuosavybės teises, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) yra: S. M. – 1991 m. gruodžio 16 d., V. M. – 1991 m. gruodžio 16 d., S. M. – 1991 m. gruodžio 16 d., A. M. – 1991 m. gruodžio 13 d. Nuosavybės teisės buvo atkurtos minėtiems asmenims natūra ir buvo užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas dėl minėtos namų valdos. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo baigtas, todėl Savivaldybė pagrįstai sprendė klausimą dėl ginčo pastato realizavimo kitu teisės aktuose numatytu būdu, t. y. nusprendė jį parduoti vadovaujantis Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punktu. 1940 m. gruodžio 13 d.

Nacionalizavimo akte Nr. 598 nurodoma, kad iš A. M. nacionalizuojamas gyvenamasis namas, adresu (duomenys neskelbtini). Duomenų, kad būtų nacionalizuoti kiti pastatai, nėra. Be to, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais ne tik nebuvo pateikti prašymai dėl nuosavybės teisių į ūkinius pastatus atkūrimo, tačiau nėra ir dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo pastatas buvo nacionalizuotas iš buvusių savininkų, todėl net ir esant prašymams, nuosavybės teisės į ginčo pastatą nebūtų atkurtos, o ginčo pastatas pagrįstai buvo parduodamas pagal Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

Kadangi nuo sprendimų atkurti nuosavybės teises yra praėję 14 metų, todėl tokių sprendimų ginčijimui pareiškėjas yra praleidęs tiek ieškinio senaties, tiek naikinamąjį terminus.

7. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Savivaldybė pažymėjo, kad nors pareiškėjas apskundė teismui Raštą, kuriuo jam buvo atsakyta, jog nuosavybės teisių atkūrimo į kiemo rūsį klausimas nesvarstomas, o jis bus parduotas, jis pats 2022 m. birželio 1 d. sutiko įsigyti 1/2 kiemo rūsio ir 2022 m. rugpjūčio 24 d. sudarė notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią 2022 m. rugpjūčio 29 d. įregistravo nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą. Tarybos sprendimas yra tarpinio, procedūrinio pobūdžio dokumentas ir negali būti ginčo dalyku administraciniame teisme. Teisines pasekmes pareiškėjui sukelia Tarybos 2022 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. T-408, o ne ginčijami dokumentai. Užbaigus nuosavybės teisių atkūrimo procesą dėl ginčo namų valdos, kiemo rūsys pagrįstai buvo parduodamas pagal Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas.

9. Atsakovas NŽT atsiliepime į skundą prašė administracinės bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT sutikimą nutraukti kaip nenagrinėtiną administraciniuose teismuose, o dėl kitų skundo reikalavimų pagrįstumo – spręsti teismo nuožiūra.

10. NŽT nurodė, kad NŽT Kauno miesto skyriuje 2022 m. balandžio 6 d. buvo gautas Savivaldybės 2022 m. balandžio 6 d. raštas Nr. (33-194.E)R-991 „Dėl sutikimo parduoti nekilnojamąjį turtą“, kuriame nurodyta, jog Taryba patvirtino savivaldybės parduodamų pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąrašą, į kurį įtrauktas 5.58 kv. m. užstatyto ploto pagalbinio ūkio paskirties pastatas – kiemo rūsys (2I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.394 straipsnio 3 dalimi, prašo išduoti sutikimą perleisti pagalbinio ūkio paskirties pastatą. NŽT Kauno miesto skyrius 2022 m. balandžio 19 d. raštu Nr. 8SD-1926-(14.8.125 E.) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)“ (NŽT sutikimas) išdavė Savivaldybei sutikimą perleisti pagalbinio ūkio paskirties pastatą. NŽT sutikimas laikytinas tik tarpiniu procedūriniu aktu, kuriuo nebuvo užbaigta administracinė procedūra dėl Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pagalbinio ūkio paskirties pastato pardavimo. Todėl administracinės bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti šį sutikimą turėtų būti nutraukta kaip nenagrinėtina administraciniuose teismuose.

11. Tretieji suinteresuoti asmenys V. K. ir V. A. K. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti ir nutraukti bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti NŽT sutikimą ir Tarybos sprendimą, o nenustačius bylos nutraukimo pagrindų, atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

12. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad nuosavybės teise valdo 1/2 dalį pastato-kiemo rūsio 2I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančio žemės sklype (duomenys neskelbtini). Kita Kiemo rūsio dalis (1/2) nuosavybės teise priklauso pareiškėjui D. Z.. Nuosavybės teises į kiemo rūsį visi įgijo tuo pačiu pagrindu, t. y. Kauno miesto savivaldybei priėmus 2022 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. T-408 (toliau – ir Tarybos sprendimas Nr. T-408) parduoti Kiemo rūsį Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu. Pareiškėjas ginčija tarpinius administracinius procedūrinio pobūdžio sprendimus ir veiksmus, kurie patys savaime nesukuria jokių pasekmių. Nei šioje byloje, nei kitose bylose nėra ginčijamas realias pasekmes sukeliantis Tarybos sprendimas Nr. T-408, kurio pagrindu Kiemo rūsys buvo parduotas. Pareiškėjas neįrodė, kad jis turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į Kiemo rūsį, neįrodė, kad Kiemo rūsys buvo nacionalizuotas, neįrodė, kad A. M. ar kiti pretendentai buvo pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises natūra į Kiemo rūsį įstatyme nustatytais terminais. Savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamojo namo dalis buvusiems savininkams, neįtraukiant Kiemo rūsio, yra galiojantys bei nėra ginčijami.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2023 m. balandžio 18 d. sprendimu pareiškėjo D. Z. skundą atmetė, priteisė iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. 580,80 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

14. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2022 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. T-192 „Dėl Kauno miesto savivaldybės parduodamų pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąrašo patvirtinimo“ patvirtintas savivaldybės parduodamų pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąrašas, į kurį įtrauktas 5,58 kv. m užstatyto ploto pagalbinio ūkio paskirties pastatas – kiemo rūsys (2I1b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini). NŽT sutikimu, vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi, išdavė Savivaldybei sutikimą perleisti Kiemo rūsį.

Pareiškėjas 2022 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą Administracijos direktoriui neleisti Savivaldybės Turto valdymo skyriui pardavinėti pašaliniams asmenims, nesantiems A. M. turto paveldėtojais, Kiemo rūsio, o į kiemo rūsį atstatyti nuosavybės teises A. M. turto paveldėtojams, taip pat ir pareiškėjui, bei grąžinti kiemo rūsį natūra. Administracijos Nekilnojamojo turto skyrius Raštu nurodė pareiškėjui, kad nuosavybės teisių atkūrimas į nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) savininkams įvykdytas 2008 metais, todėl šis klausimas nesvarstomas, taip pat nurodė, kad Savivaldybė nuosavybės teise valdo pagalbinio ūkio paskirties pastatą – kiemo rūsį (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) ir Taryba 2022 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. T-180 patvirtino Kauno miesto savivaldybės pagalbinio ūkio paskirties pastatų, jų dalių, parduodamų pagal Paramos įstatymą, sąrašą bei, vadovaujantis šio įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą parduoti nuosavybės teise priklausantį Kiemo rūsį.

Taip pat Rašte išaiškinta pareiškėjo teisė pirkti Kiemo rūsį. Taryba 2022 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. T-408 „Dėl pagalbinio ūkio paskirties pastato (duomenys neskelbtini), pardavimo“ nusprendė parduoti 5,58 kv. m užstatyto ploto pagalbinio ūkio paskirties pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) po 1/2 pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K.. Tarybos sprendimo Nr. T-408 pagrindu atsakovas Savivaldybė ir pareiškėjas D. Z. 2022 m. rugpjūčio 24 d. sudarė notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 5126, kuria pareiškėjas nusipirko iš atsakovo Savivaldybės 1/2 dalį Kiemo rūsio ir 2022 m. rugpjūčio 29 d.

įregistravo savo nuosavybės teises į 1/2 dalį Kiemo rūsio. Tarybos sprendimo Nr. T-408 pagrindu atsakovas Savivaldybė ir trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. 2022 m. rugpjūčio 17 d. sudarė notariškai patvirtintą pirkimo-pardavimo sutartį, notarinio registro Nr. 4282, kuria V. K. ir V. A. K. nusipirko iš atsakovo Savivaldybės 1/2 dalį Kiemo rūsio ir 2022 m. rugpjūčio 23 d. įregistravo savo nuosavybės teisę į 1/2 dalį Kiemo rūsio.

15. Teismas, aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Paramos įstatymo nuostatas, pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teise priklausančio būsto ir (ar) pagalbinio ūkio paskirties pastatų, inžinerinių statinių, jų dalių (toliau – būstas ir ūkio pastatai) pardavimo pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą organizavimą, kainos nustatymą, sandorių sudarymą, atsiskaitymą ir lėšų panaudojimą reglamentuoja Kauno miesto savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 21 d. sprendimu Nr. T-421 „Dėl Kauno miesto savivaldybės būsto ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).

Įvertinęs Paramos įstatymo, Aprašo, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto nuostatas, teismas sprendė, kad savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto pardavimo pagal Paramos įstatymą procedūra baigiama pasirašius nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Dėl tokios sutarties pasirašymo galutinį sprendimą turi priimti išimtinę kompetenciją tam turinti savivaldybės taryba. Tačiau tam, kad ši sutartis būtų sudaryta, remiantis Paramos įstatymu ir Aprašu, būtina atlikti numatytas parengiamąsias procedūras, be kurių savivaldybės taryba negalėtų priimti sprendimo dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu.

Tarp tokių parengiamųjų procedūrų patenka tiek Paramos įstatymo 25 straipsnio 5 dalyje bei Aprašo 10 punkte numatytas savivaldybės tarybos atliekamas parduodamų savivaldybės būstų ir pagalbinio ūkio paskirties pastatų sąrašo tvirtinimas, tiek Aprašo 22.12 punkte numatytas NŽT sutikimo parduoti nekilnojamąjį turtą gavimas, jeigu Savivaldybė nėra žemės sklypo, kuriame yra tas turtas, savininkė. Tačiau šie nekilnojamojo turto pardavimo organizavimo metu priimami sprendimai yra tik tarpiniai Tarybos ir NŽT priimami dokumentai, kuriais siekiama parengti ir sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą – Tarybos sprendimą parduoti nekilnojamąjį turtą ir sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį.

Būtent tokia notarine sutartimi nekilnojamojo turto pardavimo procedūra galutinai užbaigiama ir nuo sutarties sudarymo momento dėl šio turto kyla atitinkamos teisinės pasekmės iš sudaryto sandorio.

16. Teismas iš byloje nustatytų aplinkybių konstatavo, kad Kiemo rūsio pardavimo procedūrą užbaigiantis aktas yra Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 26 punkto pagrindu Tarybos priimtas Tarybos sprendimas Nr. T-408 ir šį sprendimą įgyvendinant sudarytos dvi notarinės Kiemo rūsio pardavimo sutartys su pareiškėju ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. K., bet ne pareiškėjo skundžiami Tarybos sprendimas Nr. T-180 ir NŽT sutikimas, kuriais buvo spręsti tik procedūriniai klausimai, skirti sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą dėl Kiemo rūsio pardavimo ir jį įgyvendinti.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neskundė galutinio Tarybos sprendimo Nr. T-408 dėl Kiemo rūsio pardavimo, todėl byloje skundžiami tarpiniai procedūriniai administraciniai aktai (Tarybos sprendimas Nr. 180 ir NŽT sutikimas) jokių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu.

18. Teismas pažymėjo, kad visos šalys patvirtino, jog pareiškėjas yra apskundęs bendrosios kompetencijos teismui trečiojo suinteresuoto asmens V. K. 2022 m. rugpjūčio 17 d. sudarytos 1/2 dalies Kiemo rūsio pirkimo-pardavimo sutarties teisėtumą ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad dėl to Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-1149-955/2023. Tai reiškia, kad šioje civilinėje byloje teismas ir įvertins pareiškėjo ginčijamų tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų) teisėtumo aspektą, kurį pareiškėjas kelia šioje administracinėje byloje kaip savarankišką ginčą, ir įvertins šių tarpinių aktų įtaką Kiemo rūsio pardavimo teisėtumui.

19. Teismas nustatė, kad kitu byloje skundžiamu Raštu pareiškėjui buvo nurodyta, jog nuosavybės teisių atkūrimas į Kiemo rūsį įvykdytas 2008 metais, todėl šis klausimas nesvarstomas, o Kiemo rūsį Taryba nusprendė parduoti vadovaujantis Paramos įstatymo 25 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Kitaip tariant, ginčo dalykas paduodant skundą teismui buvo vertinimas, ar atsakovas Savivaldybė turi teisę parduoti Kiemo rūsį pagal Paramos įstatymą, ar turi pareigą atkurti nuosavybės teises į Kiemo rūsį pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas). Atitinkamai, pareiškėjo kreipimosi į teismą tikslas buvo užkirsti kelią Kiemo rūsio pardavimui.

20. Teismas nurodė, kad po šios administracinės bylos iškėlimo atsakovas Savivaldybė ne tik priėmė Kiemo rūsio pardavimo procedūrą užbaigiantį galutinį aktą – Tarybos sprendimą Nr. T-408, bet ir įgyvendindama šį galutinį aktą pardavė Kiemo rūsį pareiškėjui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K.. Todėl teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu iš esmės pasibaigė teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo Savivaldybės dėl pareiškėjo galimybės susigrąžinti Kiemo rūsį (jam tenkančią dalį) pagal Atkūrimo įstatymą, grąžinant jį natūra, nes Kiemo rūsį pardavus ir pareiškėjui bei tretiesiems suinteresuotiems asmenims įregistravus savo nuosavybės teises į Kiemo rūsį, nuo jo pardavimo momento atsakovas Savivaldybė neturi objekto, į kurį galima atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymą. T. y. pareiškėjo 2022 m. balandžio 28 d. prašyme formuluotas reikalavimas atsakovui Savivaldybei neparduoti Kiemo rūsio, o atkurti nuosavybės teises, grąžinant kiemo rūsį natūra, tapo objektyviai neįmanomas įgyvendinti, nenuginčijus Kiemo rūsio pardavimo ir nepritaikius restitucijos bei nesugrąžinus šio pastato atsakovui Savivaldybei nuosavybės teise. Tai reiškia, kad ginčijamas Raštas, kuriuo nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas grąžinti Kiemo rūsį pagal Atkūrimo įstatymą, po Kiemo rūsio pardavimo jau nesukelia materialinių teisinių pasekmių, kol nenuginčytas Kiemo rūsio pardavimo teisėtumas ir neįvykdyta restitucija, nes net ir panaikinus Raštą teisinė situacija nepasikeis ir pareiškėjo siekiama apginti teisė atkurti nuosavybės teises nebus apginta, kadangi Kiemo rūsys šiuo metu teisėtai priklauso nenuginčytų sandorių pagrindu jį įsigijusiems savininkams.

21. Teismas vertino, kad susiklosčiusioje situacijoje pareiškėjo siekiamą apginti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į Kiemo rūsį galimai pažeidžia jau ne atsakovo Savivaldybės atsisakymas sustabdyti Kiemo rūsio pardavimą pagal Paramos įstatymą, o pats pardavimas, kuris jau įvyko, ir kurio teisėtumą pareiškėjas turėtų nuginčyti teismo tvarka, tam kad atsirastų galimybė pareiškėjui pretenduoti į nuosavybės atkūrimą. Kadangi pareiškėjas civilinėje byloje ginčija Kiemo rūsio perleidimo sandorio teisėtumą, priklausomai nuo šios civilinės bylos baigties, o ne nuo šios administracinės bylos, paaiškės, ar pareiškėjas turi teisinę galimybę reikalauti atkurti nuosavybės teises į Kiemo rūsį pagal Atkūrimo įstatymą.

22. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Raštas jau neturi įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ir pareigoms, kurias apsprendė kitas baigiamasis Kiemo rūsio pardavimo procedūros aktas ir jo pagrindu sudarytos Kiemo rūsio pirkimo-pardavimo sutartys, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti Raštą negali būti savarankišku administracinės bylos dalyku, kadangi jo panaikinimas nesukurtų jokių teisinių padarinių parduoto Kiemo rūsio atžvilgiu ir neapgintų pareiškėjo teisių ir interesų. Reikšti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Kiemo rūsį pareiškėjas galėtų tik nuginčijęs jo pardavimo teisėtumą ir tik tuo atveju, jeigu nuosavybė teisė į kiemo rūsį būtų sugrąžinta Savivaldybei. Iki to laiko Savivaldybė objektyviai neturi galimybės priimti jokių sprendimų dėl Kiemo rūsio, kurio nuosavybės teisės jai nepriklauso.

23. Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas dėl reikalavimų panaikinti Tarybos sprendimą Nr. T-180, NŽT sutikimą ir Raštą atmestinas tuo pagrindu, jog visi šie skundžiami aktai neturi įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ar pareigomis ir susiklosčiusioje situacijoje nesukelia jam materialinių teisinių pasekmių.

24. Teismas nurodė, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovas advokato padėjėjas V. G. pateikė 2023 m. kovo 2 d. prašymą priteisti iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. 580,80 Eur už atsiliepimo į skundą parengimą ir šias išlaidas pagrindžiančią 2023 m. sausio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą bei 2023 m. vasario 17 d. patvirtinimą apie lėšų įskaitymą. Byloje atmetus pareiškėjo skundą galutinis rezultatas yra palankus trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K., todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš bylą „pralaimėjusios“ šalies – pareiškėjo. Prašomos priteisti išlaidos neviršija numatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo parengimą, todėl jas priteisė.

III. 25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą dėl motyvų nebuvimo.

26. Pareiškėjo vertinimu, egzistuoja absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas nutarė trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukti V. K. ir V. A. K., šį klausimą galutinai spręsti parengiamojoje teismo posėdžio dalyje. Pareiškėjas 2023 m. kovo 21 d. teismo posėdžio parengiamojoje dalyje prašė neįtraukti šių asmenų į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, nes skundo padavimo metu tie asmenys, nebūdami A. M. turto paveldėtojais, niekaip nebuvo susiję su pareiškėjo skundžiamais administraciniais aktais, kuriais Savivaldybė nutarė nevykdyti valstybės jai paskirtos prievolės gražinti nacionalizuotą turtą. Savo interesus dėl 1/2 dalies Kiemo rūsio pardavimo jiems 2022 m. rugpjūčio 17 d. pirkimo-pardavimo sutartimi teisėtumo V. K. ir V. A. K., kaip atsakovai, jau gina civilinėje byloje Nr. 2-1149-955/2023.

27. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. gegužės 26 d. nutartimi nepriimti skundo ir 2022 m. birželio 9 d. nutartimi netenkinti pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, sukūrė neteisėtas sąlygas V. K. su V. A. K. nusipirkti iš Savivaldybės pusę Kiemo rūsio, kuris neteisėtai negrąžintas A. M. paveldėtojams. Įtraukus juos trečiaisiais suinteresuotais asmenimis, buvo sudarytos sąlygos daryti neteisėtą įtaką nusavinto turto grąžinimo savininkams procesui. Pareiškėjo teigimu, V. K. yra itin turtingas, o teismas, įtraukdamas šiuos asmenis į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis ir priteisdamas iš pareiškėjo jiems bylinėjimosi išlaidas, jiems neteisėtai pataikauja. Kadangi šie asmenys jau gina savo interesus civilinėje byloje, jų įtraukimas į šią bylą nemotyvuotas. Dėl šių priežasčių bei nemotyvuoto įtraukimo pagrindu priteisus tretiesiems suinteresuotiems asmenims 580,80 Eur iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas, egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teisėjas R. Š. 2023 m. balandžio 18 d. 14.05 val. teismo posėdyje paskelbęs tik teismo sprendimo rezoliucinę dalį, pasibaigus teismo posėdžiui liepė teismo sekretoriui neišduoti teismo sprendimo pareiškėjo notaro patvirtintu įgaliojimu įgaliotam asmeniui gauti teismo pasirašytą sprendimą asmeniui R. Z.. Buvo motyvuojama tuo, kad R. Z. neturi aukštojo teisinio išsilavinimo. Kadangi teisėjas paskelbė teisėjų nepasirašytą teismo sprendimą, tai yra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas. Be to, pareiškėjas prašo šiuo aspektu apklausti liudytoju R. Z..

29. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas jam nebuvo įteiktas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 123 straipsnio nustatyta tvarka, nei kitais būdais, iki 2023 m. gegužės 18 d. Todėl teismo sprendimo su motyvais neįteikimas pareiškėjui vertintinas kaip sprendimo motyvų nebuvimas.

30. Pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 573 straipsnyje nustatyta, kad šaukimai ir kiti procesiniai dokumentai administracinio nusižengimo teisenoje dalyvaujantiems asmenims siunčiami registruota siunta į asmens oficialiai deklaruotą gyvenamąją vietą. Šaukimas ir procesiniai dokumentai visais atvejais įteikiami asmeniškai, jei asmens nėra – kuriam nors kartu su juo gyvenančių pilnamečių šeimos narių. Vien viešas teismo sprendimo rezoliucinės dalies paskelbimas, lydimas paskesnio teismo sprendimo su motyvais ir teisėjų kolegijos narių parašais neįteikimas pareiškėjui laikytinas sprendimu be motyvų bei nepasirašytu sprendimu ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas ABTĮ 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

31. Atsakovai Savivaldybė ir Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

32. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodomų proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl teismo sprendimo naikinti nėra pagrindo. Teismas, įvertinęs pareiškėjo prašomų panaikinti dokumentų turinį, teisės aktų, reglamentuojančių savivaldybei nuosavybės teise priklausančių pagalbinio ūkio paskirties pastatų pardavimo tvarką ir procedūras, bei atsižvelgęs į teismų praktiką, pagrįstai konstatavo, kad ginčijami dokumentai laikytini tarpiniais (procedūriniais) dokumentais, priimtais administracinėje procedūroje, kurie objektyviai jokios įtakos pareiškėjo materialinių teisių ir pareigų apimčiai nedaro, todėl minėtų dokumentų pagrįstai nepanaikino.

33. Atsakovas NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

34. NŽT nuomone, teismas pagrįstai į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis įtraukė V. K. ir V. A. K., kadangi jie yra ginčo objekto (Kiemo rūsio) bendrasavininkai, toks teismo sprendimas yra motyvuotas. Sprendimo priėmimas minėtų asmenų neįtraukus į bylos nagrinėjimą būtų sudaręs besąlyginį tokio teismo priimto sprendimo negaliojimo pagrindą. Pareiškėjas, siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises ir žinodamas apie priimtą teismo sprendimą, privalėjo dėti maksimalias pastangas, jog susipažintų su bylos medžiaga, gautų reikiamas procesinių dokumentų kopijas. Vien tai, jog pareiškėjas pasirinko pasyvų elgesio modelį, nesidomėjo bylos eiga ir joje priimtais procesiniais sprendimais, nereiškia, jog teismo sprendimas yra be motyvų. Teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas, jo naikinti nėra pagrindo.

35. Tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

36. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, įvertinus teismo sprendimo turinį akivaizdu, kad neegzistuoja nei vienas ABTĮ 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytas sprendimo negaliojimo pagrindas. Vien pareiškėjo subjektyvi nuomonė ir subjektyvus nurodytų teisės normų vertinimas nereiškia, kad yra teisinis pagrindas naikinti teismo sprendimą. Tretieji suinteresuoti asmenys į bylos nagrinėjimą įtraukti pagrįstai. Bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų naudai priteistos pagrįstai, jos nėra per didelės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas, teisėjų pasirašytas, pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Ginčas byloje kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos Rašto, kuriuo atsakyta į pareiškėjo prašymą neleisti parduoti kitiems asmenims Kiemo rūsio, Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-180 ir NŽT sutikimo panaikinimo.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Raštas ir Tarybos sprendimas Nr. T-180 yra tarpinio procedūrinio pobūdžio dokumentai, skundžiami aktai neturi įtakos pareiškėjo materialiosioms teisėms ar pareigomis ir susiklosčiusioje situacijoje nesukelia jam materialinių teisinių pasekmių.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, neteisėtai ir nemotyvuotai į bylos nagrinėjimą įtraukė trečiuosius suinteresuotus asmenis V. K. ir V. A. K., kadangi jie jau gina savo interesus civilinėje byloje, todėl egzistuoja ABTĮ 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai; teisėjas paskelbė teisėjų kolegijos nepasirašytą teismo sprendimą, tai yra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas; teisėjas neišdavė teismo sprendimo nuorašo atitinkamą įgaliojimą turėjusiam R. Z. ir prašo šiuo aspektu apklausti liudytoju R. Z.; viešas teismo sprendimo rezoliucinės dalies paskelbimas ir teismo sprendimo su motyvais neįteikimas pareiškėjui laikytinas teismo sprendimu be motyvų bei nepasirašytu sprendimu ir yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, numatytas ABTĮ 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

40. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teisėjų kolegija pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas neperžengiant pareikšto apeliacinio skundo ribų.

41. Pažymėtina, kad nagrinėdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad egzistuoja ABTĮ 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.

42. ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pagal šio straipsnio 2 dalį sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai: 1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles; 2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų; 3) pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėjo nepasirašytas arba jeigu sprendimą pasirašė ne tas teisėjas, kuris nurodytas sprendime; 4) pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą; 5) sprendimas yra be motyvų; 6) byloje nėra teismo posėdžio garso įrašo, išskyrus atvejus, kai byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka; 7) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą; 8) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo šiurkščiai pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

43. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai įtraukė į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis V. K. ir V. A. K.. Pareiškėjo vertinimu, dėl to nepagrįstai atsirado ir teismo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos iš pareiškėjo trečiųjų asmenų naudai.

44. ABTĮ 46 straipsnio 2 dalis nustato, kad administracinės bylos proceso šalys yra pareiškėjas (skundą (prašymą, pareiškimą) padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (tai yra tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). ABTĮ 33 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad jeigu skunde (prašyme, pareiškime) pareiškėjas nenurodo atsakovo ar trečiojo suinteresuoto asmens arba nurodo ne tą atsakovą ar trečiąjį suinteresuotą asmenį, arba nurodo asmenis, su kurių teisėmis ar pareigomis ginčas nesusijęs, tačiau skunde (prašyme, pareiškime) pakankamai aiškiai suformuluoja ginčo dalyką (nurodo skundžiamą teisės aktą, veiksmą (neveikimą) ar vilkinimą atlikti veiksmus) ir viešojo administravimo subjektą ar kitą asmenį, dėl kurio priimto teisės akto, veiksmo (neveikimo) ar vilkinimo atlikti veiksmus paduodamas skundas (prašymas, pareiškimas), teismo pirmininkas ar teisėjas nutartimi gali pašalinti šiuos trūkumus. Tokiu atveju priimama nutartis priimti skundą (prašymą, pareiškimą), kurioje nurodoma, kas administracinės bylos procese yra atsakovas (atsakovai) ir (ar) trečiasis suinteresuotas asmuo (asmenys). Galutinai dėl proceso šalies pakeitimo tinkama teismas nusprendžia teismo posėdžio parengiamojoje dalyje.

45. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. ir V. A. K. trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą įtraukti pirmosios instancijos teismo 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi, kuria priimtas pareiškėjo skundas. Iš šios teismo nutarties matyti, kad minėti asmenys įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis kaip 1/2 Kiemo rūsio savininkai, nes bylos išsprendimas gali turėti įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms. Kadangi pareiškėjo keliamas ginčas yra tiesiogiai susijęs su administraciniais aktais, kurie priimti dėl Kiemo rūsio pardavimo, minėti asmenys nuosavybės teises į 1/2 Kiemo rūsio įgijo būtent po šių skundžiamų aktų priėmimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms ir jie turėjo būti įtraukti į bylos nagrinėjimą. Priešingu atveju – jei V. K. ir V. A. K. į bylos nagrinėjimą būtų neįtraukti, nors pareiškėjas jų ir nebuvo nurodęs savo skunde teismui, egzistuotų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų). Tai, kad minėti asmenys, pareiškėjo nuomone, savo teises gina kitoje civilinėje byloje, nepaneigia šios bylos ginčo dalyko įtakos jų teisėms ir pareigoms. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje ir bylą nagrinėjant teismo posėdyje tinkamai taikė ABTĮ 33 straipsnio 5 dalies ir 46 straipsnio 2 dalies nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad šiuo aspektu egzistuoja ABTĮ 146 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatyti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teisėjas paskelbė teisėjų kolegijos nepasirašytą teismo sprendimą ir tai yra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 3 punkto pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad byloje yra visų trijų teisėjų kolegijos, sudarytos nagrinėti bylą, pasirašytas teismo sprendimas. Todėl nėra pagrindo spręsti, kad šiuo aspektu yra pareiškėjo nurodomas proceso teisės pažeidimas.

47. ABTĮ 84 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendimas paskelbiamas perskaitant jo įžanginę ir rezoliucinę dalis ir trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvų esmę. Šio straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad apie teismo sprendimo paskelbimo laiką ir vietą pranešama proceso šalims. Teismo sprendimą, kurio priėmimas ir paskelbimas buvo atidėtas, gali paskelbti vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų, kitiems kolegijos teisėjams nedalyvaujant. ABTĮ 95 straipsnis nustato, kad jeigu įstatymas nenustato kitaip, per tris darbo dienas nuo sprendimo paskelbimo dienos proceso šalims, kurios nedalyvavo teismo posėdyje, išsiunčiami administracinio teismo sprendimo patvirtintos kopijos (nuorašai). Rašytiniu prašymu sprendimo patvirtintos kopijos (nuorašai) išsiunčiamos ir posėdyje dalyvavusioms proceso šalims. Šio įstatymo 74 straipsnio 7 dalyje nurodytais atvejais teismo sprendimai siunčiami elektroninių ryšių priemonėmis.

48. Iš 2023 m. balandžio 18 d. teismo posėdžio, kuomet buvo skelbiamas teismo sprendimas, garso įrašo bei informacinės pažymos matyti, kad proceso šalys į jį neatvyko, jame dalyvavo tik R. Z., pareiškėjo tėvas, kuris nėra proceso šalimi. Teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad teisėjas pranešėjas ir teisėjų kolegijos pirmininkas paskelbė teismo sprendimą perskaitydamas jo įžanginę ir rezoliucinę dalis ir trumpai žodžiu išdėstė sprendimo motyvų esmę. Bylos duomenys patvirtina, kad teismo sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas paštu tą pačią, teismo sprendimo paskelbimo dieną – 2023 m. balandžio 18 d. Pareiškėjas apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo surašė 2023 m. gegužės 18 d., jį padavė laiku ir pirmosios instancijos teismas jį priėmė, taigi pareiškėjas pasinaudojo teise į apeliaciją.

49. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskelbdamas ir išsiųsdamas teismo sprendimą pareiškėjui anksčiau nurodytų ABTĮ nuostatų nepažeidė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad aptartais atvejais galėjo egzistuoti teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti ABTĮ 146 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

50. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad jo nurodomais aspektais teismo sprendimas be motyvų, pažymėtina, jog ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodoma: teismo nustatyto bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Vienas iš sprendimo negaliojimo pagrindų yra pripažįstamas toks atvejis, kai sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų, ir jį panaikinti (žr., pvz., 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-295-442/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4433-662/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3731-575/2020). Teismo sprendimo motyvų nebuvimas ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto aspektu vertinamas, atsižvelgus į teismo sprendime išdėstytus motyvus, dėl kurių teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikia atitinkamas išvadas. Tai, kad proceso dalyvis, padavęs apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, dėl kurių netenkintas jo skundas, ABTĮ 146 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme negali būti prilyginama teismo motyvų nebuvimui ar tapatinama su teismo motyvų nebuvimu. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas šiuo sprendimo negaliojimo pagrindu, jeigu nustatoma, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius kilusio ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 4 d. nutartį byloje Nr. A-715-492/2019; 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-135-552/2020 ir kt.)

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstytus teismo motyvus kilusio ginčo kontekste, daro išvadą, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje pateikti pakankamai išsamūs motyvai, kuriais teismas atsakė į pagrindinius pareiškėjo skundo argumentus, pasisakė dėl kilusio ginčo faktinių ir teisinių aspektų, teismo sprendimo motyvuojamoji dalis atitinka ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Tai, kad teismo sprendimo motyvai netenkina pareiškėjo (apelianto), kad, jo vertinimu, jie yra netinkami, savaime nereiškia, kad teismo sprendimas yra be motyvų. Kartu pažymėtina, kad pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl teismo sprendimo motyvų nebuvimo dėl ginčo esmės.

52. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

53. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. K. prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 2 686,20 Eur. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, galutiniu procesiniu teismo sprendimu iš esmės apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str.). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.).

54. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes. Pagal Rekomendacijų 7 punktą priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

55. Prašomos priteisti 2 686,20 Eur išlaidos už advokato teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) yra pagrįstos, susijusios su byla, neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyto maksimalaus dydžio. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde nebuvo keliami sudėtingi teisinių ir faktinių aplinkybių vertinimo klausimai, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, sumažina priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydį iki 1 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2023 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjo D. Z. trečiajam suinteresuotam asmeniui V. K. 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys