2016-09-01 Nr. AB-16750-3-61-3-04044-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1864-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04044-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo First opportunity OU (buvusios uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bionovus“ skundą atsakovui Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bionovus“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti 2014 m. rugpjūčio 14 d. Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau – ir Agentūra) sprendimą Nr. VR-14.6-1207; 2) įpareigoti Agentūrą iš naujo nagrinėti 2014 m. rugpjūčio 7 d. UAB „Bionovus“ prašymą Nr. 14-R-196 ir pratęsti 2014 m. gegužės 21 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-44 nustatytą terminą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gegužės 21 d. privalomuoju nurodymu jis buvo įpareigotas iki 2014 m. rugpjūčio 14 d. sutvarkyti 132 858,95 tonų mišrių statybos ir griovimo atliekų. Pareiškėjas Agentūros atstovams paaiškino, jog tokio atliekų kiekio sutvarkymas per mažiau nei 3 mėnesius yra objektyviai neįmanomas, tačiau į tai buvo atsakyta, jog terminas galės būti pratęstas. Pareiškėjas iki nurodyto termino pabaigos sutvarkė 95 947,10 tonų mišrių statybos ir griovimo atliekų ir pateikė Agentūrai prašymą pratęsti terminą likusiam atliekų kiekiui sutvarkyti, tačiau prašymas buvo atmestas. Pareiškėjo nuomone, prašymas buvo atmestas nevertinant objektyvių galimybių įvykdyti privalomojo nurodymo reikalavimus, o jį davęs pareigūnas prašymo iš viso nenagrinėjo. Ginčijamą sprendimą priėmė Agentūros vadovas, pažeisdamas Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir AAVKĮ) 22 straipsnio 3 dalyje nustatytą tvarką. Pareiškėjas nurodė, kad Agentūra 2014 m. rugpjūčio 29 d. išdavė naują (pakartotinį) privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-69 dėl tų pačių veiksmų atlikimo ir įpareigojo juos atlikti iki 2014 m. lapkričio 28 d., taigi Agentūra netiesiogiai pripažino, kad pirmiau duotas privalomasis nurodymas objektyviai negalėjo būti įvykdytas per nustatytą terminą. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Iš sprendimo turinio nėra aišku, kuo konkrečiai remiantis buvo atmestas prašymas, kokie jo argumentai. Agentūra visiškai ignoravo pareiškėjo pastangas įvykdyti privalomajame nurodyme nustatytus įpareigojimus ir neatsižvelgė į atliekų tvarkymo apskaitos žurnaluose užfiksuotus faktus.

Atsakovas Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas atliekų tvarkymą privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu vykdė ne pagal Taršos integruotos prevencijos kontrolės (toliau – ir TIPK) leidimo sąlygas, t. y. nerūšiavo atliekų. Privalomojo nurodymo galiojimo laikotarpiu įmonės atliekų tvarkymo aikštelėje buvo eksploatuojamas tik statybinių ir griovimo inertinių atliekų smulkinimo ir sijojimo įrenginys. Mišrių statybinių ir griovimo atliekų rūšiavimo įrenginys buvo pradėtas eksploatuoti tik 2014 m. rugsėjo 2 d. Atsižvelgusi į tai, Agentūra priėmė 2014 m. rugpjūčio 29 d. privalomąjį nurodymą Nr. VR-14.2-69 ir, vadovaudamasi AAVKĮ 24 straipsniu, pakartotinai nurodė pareiškėjui sutvarkyti atliekas ir pateikti tai patvirtinančius dokumentus. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas klaidingai teigia, kad Agentūros vedėjas neturėjo teisės pasirašyti sprendimo, nes AAVKĮ 22 straipsnio 3 dalis nereglamentuoja atvejų, kai atsisakoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Kadangi privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas neturi teisės pasirašyti Agentūros siunčiamų dokumentų, ginčijamą sprendimą pasirašė Agentūros vedėjas. Atsakovas paaiškino, kad sprendimas nepratęsti privalomojo nurodymo galiojimo termino priimtas, nes pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, jog yra sutvarkyta 99 277,1 tonos mišrių statybos ir griovimo atliekų. Agentūra taip pat nurodė, jog ginčijamas sprendimas nesukėlė pareiškėjui ženklių teisinių pasekmių, nes pakartotiniu privalomuoju nurodymu pratęstas darbų įvykdymo terminas. Atsakovas pažymėjo, jog teismų kompetencijai nepriskirta nagrinėti skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių gynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių faktų ir aplinkybių konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A14-261/2007, Nr. AS146-669/2009, Nr. AS146-20/2012, Nr. AS882-172/2010, Nr. AS143-560/2010, Nr. A502-447/2010, Nr. A143-2053/2012).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Bionovus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neginčijo privalomojo nurodymo pagrįstumo, sprendė tik šio nurodymo įvykdymo termino nepratęsimo teisėtumo klausimą.

Teismas nustatė, kad AAVKĮ privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimą sieja su objektyviomis priežastimis, kurios trukdo asmeniui jį įvykdyti. Tokias priežastis patvirtinantys dokumentai turi būti pateikiami kartu su prašymu. Teismas sutiko su atsakovo atsiliepime išdėstyta nuomone, kad pareiškėjas prašyme Agentūrai nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie rodytų, jog jis ėmėsi veiksmų įgyvendinti privalomojo nurodymo reikalavimus. Iš pareiškėjo pateikto atliekų tvarkymo apskaitos žurnalo už 2014 m. balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius matyti tik duomenys, kiek atliekų buvo priimta, kiek sutvarkyta ir perduota, taip pat likutis mėnesio pabaigoje, tačiau duomenų apie atliekų perdirbimą ar atidavimą atliekas tvarkančioms įmonėms nepateikta. Teismas, remdamasis byloje pateiktu 2014 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-230, sprendė, jog įmonėje Atliekų tvarkymo apskaitos žurnalas buvo blogai pildomas. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų nesutikęs su šiame patikrinimo akte esančiomis išvadomis ir jas ginčijęs. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas darė išvadą, jog duomenys žurnale nėra visiškai teisingi, todėl sprendė, kad pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų ir neįrodė aplinkybių, kurios patvirtintų, jog privalomojo nurodymo įvykdymas laiku yra neįmanomas.

Teismas, vadovaudamasis AAVKĮ 24 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis pakartotinio privalomojo nurodymo davimą, pažymėjo, kad pakartotinis privalomasis nurodymas yra ne privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimas ir pripažinimas, jog jame nurodytas įvykdymo terminas yra per trumpas, o atsakovui įstatymo imperatyviai nustatyta pareiga. Nagrinėjamu atveju atsakovui nesurašius pakartotinio privalomojo nurodymo būtų pažeistas gero administravimo principas ir įstatymo nustatytos procedūros.

Teismas atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje G. R. prieš Ispaniją). Teismas pažymėjo, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė buvus objektyvioms priežastims pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, o pareiškėjo poziciją vertino kaip nerūpestingumą ir piktnaudžiavimą savo teisėmis, todėl skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas First opportunity OU (buvusi UAB „Bionovus“) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino objektyvių pareiškėjo galimybių įvykdyti privalomojo nurodymo reikalavimus. Pareiškėjui buvo nurodyta per mažiau nei tris mėnesius sutvarkyti 132 858,95 tonos mišrių statybos ir griovimo atliekų, tuo tarpu įmonei išduotame atnaujintame TIPK leidime nurodytas įmonės pajėgumas – perdirbti 504 000 tonų ir pašalinti 59 250 tonų atliekų per metus, t. y. pareiškėjui buvo nurodyta sutvarkyti atliekas, kurių dydis sudaro apie 26,4 proc. įmonės metinio pajėgumo.

Nepriimant naujų atliekų, įvykdžius šį nurodymą, būtų 5,4 proc. viršytas įmonės trijų mėnesių projektinis galingumas, o alternatyvus sprendimas – atliekų pervežimas perdirbti kitur – būtų neekonomiškas dėl didelių kaštų. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. ATP-459-209/2015, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių ir kurioje teismas konstatavo, jog terminas šioje byloje vertinamame privalomajame nurodyme buvo per trumpas, todėl nurodymo neįvykdymas buvo sąlygotas objektyvių priežasčių.

Pareiškėjo teigimu, teismas gali atsižvelgti į aptartoje byloje pripažintus prejudicinius faktus ir formuoti vieningą teismų praktiką. Pareiškėjo nuomone, kartu su prašymu Agentūrai pateiktas atliekų tvarkymo apskaitos žurnalas, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, patvirtinto pareiškėjo objektyvų negalimumą įvykdyti privalomąjį nurodymą laiku. Pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad šiame žurnale pateikti duomenys nėra visiškai teisingi vien dėl 2014 m. balandžio 29 d. patikrinimo aktu nustatytų pažeidimų, nes duomenų, patvirtinančių, kad žurnalas buvo pildomas neteisingai ir po šio akto surašymo, nėra.

Be to, pareiškėjo nuomone, šis patikrinimo aktas negalėjo būti vertinamas kaip tinkamas įrodymas, nes nėra susijęs su nagrinėjama byla, t. y. neatitinka sąsajumo reikalavimo. Pripažinus, kad žurnale pateikti duomenys neteisingi, pareiškėjas negalėtų įrodyti atliekų tvarkymo fakto, nes žurnalas yra pagrindinis dokumentas, kuriame fiksuojamas atliekų tvarkymas. Pareiškėjas pabrėžė, kad atsakovas turėjo pareigą bendradarbiauti su pareiškėju, jį konsultuoti ir informuoti, jei pateikti dokumentai buvo netinkami, jei buvo reikalingi papildomi dokumentai, o poveikio priemones taikyti tik kaip ultima ratio.

Taip pat pažymėjo, kad atsakovo pozicija, jog priėmus tam tikrą kiekį atliekų, toks pat kiekis turi būti realizuotas, nepagrįsta, nes perdirbtos atliekos pakeičia savo paskirtį, būdą, dėl to kinta jų svoris, kitos fizikinės savybės, todėl perdirbtų ir realizuotų atliekų svoris ir kiekis neturi nieko bendro su priimtų atliekų svoriu ir kiekiu.

Atsakovas Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūra atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad AAVKĮ privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimą sieja su objektyviomis priežastimis, kurios trukdo įvykdyti privalomąjį nurodymą, o tokias priežastis patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti kartu su prašymu pratęsti terminą. Pareiškėjas tokių dokumentų kartu su prašymu nepateikė. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 1 d. sutvarkė 99 277,1 tonų mišrių statybos ir griovimo atliekų. Pagal įmonei išduotą TIPK leidimą pareiškėjas turi teisę mišrias statybos ir griovimo atliekas surinkti, rūšiuoti ir perdirbti, jų tvarkymo metu turi susidaryti atitinkamų rūšių atliekos, tačiau pagal pareiškėjo pateiktą medžiagą tokios atliekos nesusidarė, nepateikti duomenys apie atliekų perdirbimą ar atidavimą atliekas tvarkančioms įmonėms.

Pareiškėjas pridėjo Atliekų tvarkymo apskaitos žurnalą, kuriame nurodyti atliekų kiekiai ataskaitinio laikotarpio pradžioje ir pabaigoje, deklaruota, jog dalis atliekų sutvarkyta, tačiau grafoje, kurioje turi būti fiksuojama atliekų tvarkymo procese gauta produkcija, neužpildyta. Be to, atsakovas pažymėjo, kad privalomojo nurodymo galiojimo metu pareiškėjo atliekų tvarkymo aikštelėje buvo eksploatuojamas tik statybinių ir griovimo inertinių atliekų smulkinimo ir sijojimo įrenginys; mišrių statybinių ir griovimo atliekų rūšiavimo įrenginys pradėtas eksploatuoti nuo 2014 m. rugsėjo 2 d., taigi pareiškėjas iki privalomojo nurodymo įvykdymo pabaigos (2014 m. rugpjūčio 14 d.) statybinių atliekų nerūšiavo.

Atsakovas pabrėžė, kad privalomuoju nurodymu pareiškėjui buvo suteikta alternatyva – atliekas tvarkyti pačiam arba perduoti atliekų tvarkytojams, taigi privalomasis nurodymas neįvykdytas dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad atliekant pareiškėjo patikrinimą 2014 m. balandžio 29 d. buvo nustatyta, jog įmonės veiklavietėje mišrių statybos ir griovimo atliekų buvo 358 998,09 tonų, nors įmonei leidžiama vienu metu laikyti ne daugiau kaip 225 000 tonų šių atliekų.

Taigi, atsakovo nuomone, pareiškėjas pats yra atsakingas už susidariusią situaciją, nes vykdydamas ūkinę komercinę veiklą priėmė atliekas, tačiau realiai jų netvarkė, bet kaupė, todėl viršijo TIPK leidime numatytą atliekų kiekį. Pareiškėjo minimoje administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-459-209/2015 buvo išspręstas ginčas tarp J. T. ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento, todėl tai nėra ginčas tarp tų pačių šalių, be to, minėtoje byloje buvo vertinamas fizinio asmens administracinės atsakomybės klausimas.

Atsakovo teigimu, skundžiamas sprendimas pareiškėjui nesukėlė jokių teisinių pasekmių, nes pakartotinai duotu privalomuoju nurodymu įvykdymo terminas buvo nustatytas iki 2014 m. lapkričio 28 d., todėl įmonė turėjo galimybę teisėtai įvykdyti atsakovo reikalavimus, net ir šiam atsisakius tenkinti pareiškėjo prašymą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tokio pobūdžio reikalavimai, kuriais nesiekiama išspręsti ginčo ir kurių patenkinimas nesukels teisinių pasekmių, yra nenagrinėtini teismuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. VR-14.6-1207, kuriuo atsisakyta pratęsti 2014 m. gegužės 21 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-44 įvykdymo terminą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Administracinėje byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros specialistai atliko UAB „Bionovus“ (įm. k. 126298754), (duomenys neskelbtini), planinį specifinį patikrinimą. Šio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Bionovus“ atliekų tvarkymo apskaitos žurnale nenurodytos mišrios komunalinės atliekos (atliekų kodas 200301), t. y. blogai pildomas atliekų tvarkymo apskaitos žurnalas, tuo įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2011-05-03 įsakymo Nr. D1-367 patvirtintų Atliekų susidarymo ir tvarkymo apskaitos ir ataskaitų teikimo taisyklių 41 punkto reikalavimus bei UAB „Bionovus“ veiklavietėje, (duomenys neskelbtini), mišrių statybinių ir griovimo atliekų (atliekų kodas 17 09 04) 2014 kovo mėn. pabaigoje buvo 358998,09 tonų, kai pagal TIPK leidimo Nr. VR- 4.7-V-01-187 atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo planą įmonė gali laikyti ne daugiau 225000 tonų šių atliekų, tuo įmonė pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies reikalavimus, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento išduoto TIPK leidimo Nr. VR-4.7-V-01-187 atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plano 4 lentelės „Didžiausias planuojamas saugoti atliekų kiekis (tonomis)“ nustatytas sąlygas. Šio patikrinimo akto pagrindu 2014 m. gegužės 21 d. buvo surašytas privalomasis nurodymas Nr. VR-14.2-44, kuriuo pareiškėjui nurodyta veiklavietėje, (duomenys neskelbtini), atliekas, kurių kiekiai viršija TIPK leidimo NR. VR-4.7-V-01-187 atliekų tvarkymo veiklos nutraukimo plane nustatytus vienu metu didžiausius leidžiamus laikyti atliekų kiekius sutvarkyti ir/arba perduoti atliekų tvarkytojams ir pateikti Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūrai dokumentus įrodančius apie atliekų sutvarkymą arba perdavimą atliekų tvarkytojams iki 2014 m. rugpjūčio 14 d.

UAB „Bionovus“ 2014 m. rugpjūčio 7 d. su prašymu kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD Vilniaus miesto agentūrą dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo. Nurodė, kad dalį atliekų nuo balandžio 1 d. iki rugpjūčio 1 d. sutvarkė (99 277,1 tonas), tačiau dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių iki privalomajame nurodyme nustatyto įvykdymo termino sutvarkyti visą atliekų perviršį, todėl prašė šį terminą pratęsti iki 2014 m. spalio 14 d. Išnagrinėjęs prašymą ir įvertinęs pateiktus kartu su prašymu dokumentus, atsakovas 2014 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. VR-14.6-1207 atsisakė 2014 m. gegužės 21 d. privalomojo nurodymo NR. VR-14.2-44 įvykdymo terminą pratęsti.

Aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę Lietuvos Respublikoje vykdančias institucijas bei pareigūnus, jų teisinį statusą, veiklos teisinius pagrindus bei pagrindinius principus, veiklos organizavimą, aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės procesą nustato Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymas (2002 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. IX-1005 redakcija). Šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, rašytiniu prašymu, jeigu jis dėl objektyvių priežasčių negali laiku įvykdyti šio nurodymo, nurodymo įvykdymo terminai gali būti pratęsti. To paties įstatymo ir straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kad privalomojo nurodymo įvykdymo terminas būtų pratęstas, rašytinis prašymas privalomąjį nurodymą davusiam pareigūnui turi būti pateiktas ne vėliau kaip prieš 5 darbo dienas iki privalomojo nurodymo įvykdymo termino pabaigos. Pagal šio straipsnio 3 dalį, sprendimą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, tačiau ne ilgiau kaip dar 2 mėnesiams, priima privalomąjį nurodymą davęs pareigūnas.

Anksčiau minėto įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, kuri iš esmės siejama su objektyviomis priežastimis, sutrukdžiusiomis duotą viešojo administravimo subjekto nurodymą įvykdyti. Atsakovui kartu su prašymu pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą buvo pateikta atliekų tvarkymo apskaitos žurnalo už 2014 m. balandžio, gegužės, birželio ir liepos mėnesius kopija. Pažymėtina, jog daugiau jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo atliekų sutvarkymą, pareiškėjas nepateikė, todėl atsakovas pagrįstai sprendime konstatavo, kad pagal UAB „Bionovus“ 2014 m. rugpjūčio 7 d. pateiktą medžiagą įmonėje rūšiavimo metu nesusidarė aukščiau išvardytos atliekos, taip pat nepateikti duomenys apie atliekų perdirbimą ar atidavimą atliekas tvarkančioms įmonėms, kas akivaizdu, kad įmonė nevykdė atliekų tvarkymo pagal TIPK leidime nustatytas sąlygas dėl subjektyvių, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįvykdė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos sąlygos, suponuojančios elgesio taisyklės taikymą, t. y. privalomojo nurodymo įvykdymo negalimumą nustatytu terminu nepagrindė objektyviomis priežastimis (įrodymais).

Be to, kaip pastebėjo atsakovas, nors deklaruota, jog dalis atliekų sutvarkyta, tačiau grafa, kurioje turi būti fiksuojama atliekų tvarkymo procese gauta produkcija, neužpildyta. Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad mišrių statybinių ir griovimo atliekų rūšiavimo įrenginys pradėtas eksploatuoti tik 2014 m. rugsėjo 2 d., taigi pareiškėjas iki privalomojo nurodymo įvykdymo pabaigos (2014 m. rugpjūčio 14 d.) statybinių atliekų nerūšiavo, taip pat nepasinaudojo alternatyva – atliekas perdirbti arba perduoti tvarkyti kitiems atliekų tvarkytojams. Trečia, pareiškėjas gerokai viršijo TIPK leidime nustatytą leidžiamą laikyti atliekų kiekį, kas rodo jo visišką nerūpestingumą vykdant ūkinę veiklą (atliekas kaupė, jų nerūšiavo, t. y. nevykdė atliekų tvarkymo pagal TIPK leidime nustatytas sąlygas).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su bendrosios kompetencijos teismų administracinėje byloje Nr. ATP-459-209/2015 nustatytų aplinkybių traktavimu, teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo (nutarimo, nutarties) motyvai. Be to, nagrinėjamu atveju ir apelianto nurodomoje administracinio teisės pažeidimo byloje buvo sprendžiami skirtingi klausimai, todėl nėra jokio pagrindo minėta byla (joje pateiktu vertinimu) vadovautis nagrinėjant šį ginčą (vertinama ne viena, o visuma aplinkybių).

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų nuostatas, vertino faktines bylos aplinkybes, ko pasėkoje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo First opportunity OU (buvusi uždaroji akcinė bendrovė „Bionovus“) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan