2018-09-07 Nr. AB-15456-3-61-3-04367-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-310-822/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04367-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2010 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2011 m. birželio mėnesio iki 2015 m. balandžio mėnesio periodiškai buvo konvojuojamas transporto priemonėmis, kurios nebuvo tinkamos asmenų konvojavimui, kėlė grėsmę gyvybei ir sveikatai, sukėlė didelių nepatogumų, žemino pareiškėjo orumą, įtakojo jo sveikatą. Konvojavimo automobiliuose trūkdavo vietos. Vienu automobiliu važiuodavo apie 30 asmenų, todėl tekdavo visą laiką stovėti arba beveik sėdėti kitiems asmenims ant kelių. Automobiliuose nebuvo bagažo skyriaus, asmeninius daiktus reikėdavo dėti į kameros, kurioje vežami žmonės, galą, todėl vietos dar labiau sumažėdavo. Transporto priemonių kamerose nebuvo atskiro vėdinimo ir šildymo, todėl šiltuoju metų laiku trūkdavo oro, o šaltuoju būdavo šalta, nebuvo atsarginio išėjimo, kurį būtų galima panaudoti nelaimės atveju. Pareiškėjas nurodė, kad turi stuburo išvaržą, jam nustatyti širdies sutrikimai, aukštas kraujospūdis, todėl netinkamos konvojavimo sąlygos dar labiau neigiamai veikė jo sveikatą. Be to, infekcinėmis ligomis sergantys ligoniai buvo konvojuojami ta pačia transporto priemone ir tai kėlė pavojų užsikrėsti. Pareiškėjas teigė, kad dėl atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, didelius nepatogumus, buvo sutrikdyta jo sveikata, jis pasidarė dirglus, jautėsi pažemintas.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad konvojuojamieji asmenys vežami specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiaisiais automobiliais ir autobusais, kuriuose įrengtos kameros atitinka nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Visuose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimui skirtas Viešojo saugumo tarnybos tarnybinis transportas turi transporto priemonių registracijos liudijimus su paskirties nurodymais, kasmetines techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymais ir yra naudojamas vadovaujantis šiais dokumentais. Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai. Patikrinimų metu nenustatyta, kad kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Atsakovas pabrėžė, kad specialiosios paskirties transportu vyksta tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius, priešingu atveju skiriamos papildomos transporto priemonės arba atsisakoma priimti konvojuojamuosius, padarant apie tai įrašą konvojaus kelionės žiniaraštyje. Pareiškėjas, manydamas, jog konvojavimo metu yra pažeidžiamos jo teisės bei jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ir psichinei sveikatai, turėjo galimybę pateikti skundus konvojaus viršininkui, tačiau to nepadarė. Viešojo saugumo tarnybos konvojaus pareigūnai pareiškėjo konvojavimo metu elgėsi pagal Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Konvojavimas buvo vykdomas tinkamai, todėl sąlygos taikyti atsakovui Lietuvos valstybei civilinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, neatsirado.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas teigia, jog jo konvojavimas vyko nuo 2009 m. gegužės mėn. iki 2015 m. balandžio mėnesio. Kadangi pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismui pateikė 2015 m. rugpjūčio 31 d., teismas sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. Atsakovo atstovui atsiliepime į pareiškėjo skundą pareiškus prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.).

7. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą (CK 1.131 str. 2 d.), nurodė, kad pareiškėjas skunde teigė, jog dėl netinkamų konvojavimo sąlygų patyrė didelius neigiamus išgyvenimus, kuriuos įvertino 100 000 Eur neturtine žala. Tai rodo, kad skunde nurodytus atsakovo atstovo pažeidimus pareiškėjas vertino kaip itin reikšmingus, todėl objektyviai turėjo ir galėjo suvokti, kad tuo galimai yra pažeidžiamos jo teisės bei kreiptis teisminės gynybos. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims yra suteikiama teisė siųsti ir gauti korespondenciją, todėl pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės yra pažeidžiamos, turėjo realią galimybę per įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taip pat pasinaudoti kvalifikuoto teisininko pagalba, tačiau to nepadarė ir nepateikė teismui įrodymų, jog dėjo aktyvias pastangas laiku realizuoti savo teisę į teisminę gynybą. Teismas, atsižvelgęs, į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių kliūčių, sutrukdžiusių reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareikšti laiku, jog teismo ex officio (pagal pareigas) tokių aplinkybių taip pat nenustatyta, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimui laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. laikotarpį taikytina ieškinio senatis ir ši skundo dalis atmestina (CK 1.131 str. 1 d.), o skundo reikalavimus byloje vertino nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio mėn.

8. Teismas pagal kelionės žiniaraščių duomenis nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuotas 29 kartus specialiaisiais automobiliais, turinčiais transporto priemonės registracijos liudijimus ir išduotas techninės apžiūros ataskaitas. Todėl teismas sprendė, jog pareiškėjas buvo konvojuojamas techniškai tvarkingomis transporto priemonėmis.

9. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie transporto priemones ir jų registracijos liudijimų S.1. punktuose nurodytą transporto priemonių maksimalų sėdimų vietų skaičių (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1V-204 „Dėl Kelių transporto priemonės registracijos liudijimo blanko aprašymo ir privalomosios formos patvirtinimo“ 5.7.21 p.), nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiaisiais automobiliais: „VW Crafter“, valstybiniai Nr.: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) kuriuose įrengta po 19 sėdimų vietų ir „Mercedes Benz“, valstybiniai Nr.: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kuriuose įrengta po 29, 36 sėdimas vietas. Teismas, įvertinęs minėtose transporto priemonėse įrengtų sėdimų vietų kiekį ir Viešojo saugumo tarnybos kelionės žiniaraščiuose nurodytą vykusių asmenų skaičių, konstatavo, kad maksimalus konvojuojamų asmenų skaičius ginčo laikotarpiu nebuvo viršijamas.

10. Teismas nurodė, kad atsakovo atsiliepime į skundą nurodytus teiginius, jog konvojavimo transportas nevyksta, jeigu yra viršijamas konvojuojamųjų skaičius, patvirtina 2015 m. sausio 21 d. kelionės žiniaraščio įrašas, kad dėl vietos stokos buvo atsisakyta vežti 7 asmenis. Teismas iš byloje esančių kelionės žiniaraščių nustatė, kad pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl vietos trūkumo konvojavimo transporte, taip pat nėra žymų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus konvojavimo metu. Todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus dėl vietos stokos atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas pareiškėjo teiginius dėl konvojavimo metu kilusių sveikatos sutrikimų atmetė kaip nepagrįstus. Nors pareiškėjas pateikė teismui išrašus iš medicininių dokumentų, patvirtinančių, kad nuo 2010 m. sausio 14 d. jis yra gydomas dėl sveikatos sutrikimų ir yra tik 40 procentų darbingas, tačiau jo pateikti įrodymai nėra susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su konvojavimo sąlygomis, pareiškėjas nenurodė nei konkrečių laikotarpių, kada konvojavimo metu buvo sutrikusi jo sveikata, nei, kad šiuo pagrindu kreipėsi medicininės pagalbos, t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo dėl netinkamo konvojavimo; byloje nėra gydytojo pažymos, kad pareiškėjo konvojavimas dėl jo sveikatos būklės specialiuoju transportu būtų neįmanomas. Todėl teismas neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų šiuo skundo aspektu nenustatė.

12. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų transporto priemonių, kuriomis pareiškėjas buvo konvojuojamas ginčo laikotarpiu, schemų nustatė, kad jose visose buvo įrengtos šildymo sistemos ir ventiliacija, dauguma automobilių turi langus. Pagal Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus Ventiliacijos efektyvumo matavimo protokolus vienam asmeniui tenkančio oro tūris atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas papildomai nedetalizavo ir nenurodė, kurio konkrečiai konvojavimo metu jam trūko oro ar oro temperatūra buvo netinkama ir kokiais duomenimis remdamasis manė, kad ji buvo netinkama. Konvojavimo žiniaraščiuose įrašų apie pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamos oro temperatūros konvojavimo metu nėra, todėl teismas pareiškėjo nusiskundimus šiuo apsektu atmetė kaip pernelyg abstrakčius ir subjektyvaus pobūdžio.

13. Teismas nurodė, kad pagal Konvojavimo taisyklių 146.4 ir 146.9 punktus specialiajame automobilyje turi būti elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, tačiau šios taisyklės nenumato privalomų atsarginių išėjimų įrengimo. Konvojavimo taisyklėse taip pat nėra nustatytas privalomas bagažo skyriaus įrengimas. Teismas iš byloje esančių transporto priemonių schemų nustatė, kad visose transporto priemonėse buvo atsarginiai išėjimai ar evakuaciniai liukai, taip pat daugumoje specialiųjų automobilių buvo bagažo skyrius, todėl teismas nepripažino pareiškėjo teisių pažeidimo fakto šiuo aspektu.

14. Teismas nurodė, kad Konvojavimo taisyklių 103.7 punkte nustatyta, kad sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga konvojuojami atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje). Išlaipinus sergančius pavojinga ir ypač pavojinga užkrečiamąja liga konvojuojamuosius, atliekama specialiojo automobilio dezinfekcija (Konvojavimo taisyklių 138 p.). Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo konvojuotas nedezinfekuotoje transporto priemonėje ar kartu su infekcinėmis ligomis sergančiais asmenimis, pareiškėjas šio nusiskundimo papildomai nekonkretizavo, nenurodė, nei tikslaus tokios kelionės laiko, nei sirgusių asmenų pavardžių, nei kilusių realių pasekmių dėl tokio konvojavimo. Teismas pažymėjo, kad vien pareiškėjo nuogąstavimai ir prielaidos, jog jis konvojavimo metu galėjo užsikrėsti nuo kitų asmenų, yra tik jo subjektyvios išvados, todėl jas atmetė kaip neįrodytas.

15. Teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio konvojuojant pareiškėją buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris vykdytas specialiai tam pritaikytu transportu, o konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Teismas atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, neteisėtų veiksmų nenustatė, todėl pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų konvojavimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs nei vienos iš būtinų valstybinės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

III. 16. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, jo skundą tenkinti visiškai – priteisti jam iš atsakovo 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat pageidauja būti etapuotas į teismo posėdį, jame dalyvauti asmeniškai ir patvirtinti skundo esmę.

17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, bylą nagrinėjusi teisėja neleido jam susipažinti su atsakovo pateikta medžiaga, vėliau, po kilusio ginčo, jis galėjo susipažinti tik su dalimi dokumentų – pateiktomis automobilių, kurie buvo pradėti naudoti nuo 2015 m. liepos mėnesio, schemomis. Pareiškėjo teigimu, pateikti dokumentai neatitiko duomenų ir aplinkybių, kuriuos jis pateikė savo skunde, apibūdindamas konvojavimo sąlygas nuo 2009 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio.

18. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą jo skundo reikalavimams, neįvertino jo sveikatos būklės, nes žmogaus sveikatai ir gyvybei padarytai žalai nėra nustatyta jokio trejų metų ieškinio senaties termino. Pareiškėjas teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2015 m., jam tai išaiškino konvojaus pareigūnai. Pažeidimai jo atžvilgiu nuolat tęsėsi, todėl nebuvo pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą. Be to, į bylą buvo pateikti dokumentai, kad pareiškėjas 2009 m. gruodžio 19 d. buvo etapuojamas su sulaužytais šonkauliais, riešu, raktikauliu, pažeistu stuburu, turi kitų sveikatos problemų, 2010–2011 m. jam buvo atliktos operacijos, todėl ieškinio senaties terminas turėjo būti atnaujintas.

19. Pareiškėjas nurodo, kad skunde pateikė konkrečius konvojavimo automobilių išmatavimus, sėdimų vietų skaičių, kartu konvojuotų asmenų skaičių, kad kartu vykdavo ir užkrečiamomis ligomis sirgę asmenys. Pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo iškviesti liudytojus – konvojaus pareigūnus, kurie patvirtintų jo skunde išdėstytas aplinkybes.

20. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į pateiktus jo medicininius dokumentus, jo patirta neturtinė žala – fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, patirti konvojuojant, yra įrodyti. Pareiškėjui pateikus pakankamai detalizuotas aplinkybes, pateikti dokumentus ir kitus įrodymus privalėjo atsakovo atstovas.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė, teismo sprendimas yra motyvuotas ir pagrįstas, pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) neužtikrinus jam tinkamų konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo nagrinėti bylą jam dalyvaujant asmeniškai, pageidauja patvirtinti skundo esmę, t. y. nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas netenkinamas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas skundo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, padarytą laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. yra praleidęs sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. balandžio mėnesio Viešojo saugumo tarnyba, vykdydama pareiškėjo konvojavimą, neteisėtų veiksmų neatliko, nėra valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

26. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą bei nepagrįstai jo neatnaujino neatsižvelgęs į pareiškėjo sveikatos būklę, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, bylą išnagrinėjo šališkai. Atsakovo atstovas su pirmosios instancijos teismo sprendimu sutinka.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

29. Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

30. Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir teismų praktiką, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento turi būti skaičiuotinas senaties terminas. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pareiškėjas skunde teigė, jog netinkamu konvojavimu buvo pažeidžiamas jo orumas, jis jautė fizinį ir dvasinį skausmą, sukrėtimą. Tai patvirtina teismo išvadą, kad pareiškėjas apie skunde nurodytus pažeidimus žinojo (turėjo žinoti), kai jie, pareiškėjo nuomone, įvyko. Įvertinusi paminėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. rugpjūčio 31 d. (I t., b. l. 7), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas už laikotarpį iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

31. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, nes pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškinio senaties terminas gali būti teismo atnaujintas, o ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tik tokiu atveju teismui pareikštų reikalavimų teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas iš esmės (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodomi sveikatos sutrikimai, jo teigimu sudarę pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, buvo diagnozuoti ir gydyti 2009–2011 m. (I t., b. l. 165–174), o pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. rugpjūčio 31 d., pareiškėjas jokių kitų objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė, nepateikė tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

33. Toliau teisėjų kolegija vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų, vykdant pareiškėjo konvojavimą laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki pareiškėjo skunde nurodyto ginčo laikotarpio pabaigos (2015 m. balandžio mėnesio).

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, teisės aktus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, pareiškėjo skundą nagrinėdama apeliacine tvarka, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje V. H. prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. prieš Suomiją, LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nagrinėjimo laikotarpio. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, kurie pareiškėjo argumentai atmetami. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti kitaip. Pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų vertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriuos paneigiančių duomenų pareiškėjas nenurodė ir nepateikė.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas teismo nagrinėtu laikotarpiu buvo konvojuotas specialiai tam pritaikytais automobiliais, kuriems eksploatuoti buvo išduoti reikalingi dokumentai, t. y. kurių techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Viešojo saugumo tarnybos pateiktos konvojavimui skirtų automobilių techninės apžiūros rezultatų kortelės bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina nagrinėjamu laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Administracinėje byloje esančios specialiųjų automobilių kėbulo kamerų, skirtų konvojuojamiesiems pervežti, schemos patvirtina, kad šiuose automobiliuose buvo įrengti bagažo skyriai, šildymo sistemos, ventiliacija ir evakuaciniai liukai. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas.

39. Pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius neviršijo šiuose automobiliuose įrengtų sėdimų vietų skaičiaus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodyto teiginio, jog konvojavimo metu transporte trūkdavo vietos, nepatvirtina jokie byloje surinkti duomenys. Atsakovo atstovo teiginius, kad konvojuojama tik tiek asmenų, kiek specialiajame transporte yra įrengtų vietų, patvirtina ir pareiškėjo konvojavimo metu užpildytų kelionės žiniaraščių duomenys – pvz., 2015 m. sausio 21 d. vykusio konvojaus metu pažymėta, kad iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo nepaimti 7 asmenys dėl vietos stokos specialiajame automobilyje (I t., b. l. 95). Pažymėtina ir tai, kad kelionės žiniaraščiuose nėra nurodyta, kad pareiškėjas konvojavimo metu būtų skundęsis dėl konvojavimo sąlygų, teikęs prašymus, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti, jog administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas turėjo išankstinį nusistatymą ar buvo suinteresuotas bylos baigtimi (subjektyvusis teisės į nešališką teismą aspektas), ar kad buvo kitos prielaidos, kurios objektyviuoju aspektu kelia abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu. Byloje esantis teismo posėdžio garso įrašas patvirtina, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai teismo buvo ištirti, pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su bylos medžiaga, jam buvo išaiškintos jo procesinės teisės ir pareigos (ABTĮ 81 str. 6 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė proceso teisės pažeidimų.

41. Apibendrinant, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kurias patvirtina byloje pateikti įrodymai, padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra duomenų, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai byloje nagrinėtu laikotarpiu būtų netinkamai vykdę pareiškėjo konvojavimą. Nenustačius Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, t. y. nesant vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų, nėra sąlygų valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį atsirasti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

42. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė