2025-02-12 Nr. AB-2520-3-61-3-04901-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1300-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04901-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ryčio Krasausko ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) skunde prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 24S194600 (toliau – ir Sprendimas Nr. 1, Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi); 2) panaikinti Departamento 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 24S198039 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2, Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi); 3) panaikinti Departamento 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 24S200343 (toliau – ir Sprendimas Nr. 3, Sprendimas uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką) (toliau kartu – ir Sprendimai); 4) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Sprendimai priimti formaliai vadovaujantis vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2024 m. liepos 16 d. išvada Nr. 18-6594 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir Išvada), kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) gali kelti grėsmę valstybės saugumui, neatlikus kitų su pareiškėju susijusių aplinkybių vertinimo, neindividualizavus jo situacijos, nevertinus atliktų funkcijų, pačių įmonių veiklos bei teiktų paslaugų, išėjimo iš darbo priežasčių, ryšių su Rusijos Federacija (toliau – ir Rusija) visiško nutraukimo, ryšių su Lietuva, opozicinių politinių pažiūrų, atsakymų į klausimyno 10 ir 11 kausimus, giminystės ryšių su Ukrainos piliečiais. VSD Išvada į Sprendimus perkelta, nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose, Sprendimų tinkamai nemotyvuojant, nevertinant jų proporcingumo, nesivadovaujantis protingumo, teisingumo principais.

2.2. Sprendimuose nurodyta, jog pareiškėjo valstybės saugumui keliama grėsmė grindžiama ta aplinkybe, kad jis 1996–2022 m. dirbo įmonėse „Informsviaz“ ir „Informsviaz holding“, t. y. strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje, o „Informsviaz holding“ buvo viena didžiausių ir labiausiai patyrusių Rusijos įmonių, ryšių sistemų kūrėja ir sistemų jungėja, taikanti pažangias telekomunikacijų ir informacines technologijas. Tačiau vien pareiškėjo darbo minėtose įmonėse faktas nepagrindžia jo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas netinkamai įvertino šių įmonių veiklos specifiką, teiktas paslaugas, jų paplitimą. Vieša informacija, perkelta į atsakovo Sprendimus apie „Informsviaz holding“, yra skelbiama tinklalapyje www.informasviaz.ru, kuris paskutinį kartą buvo atnaujintas 2016 metais. Atsakovas nepateikė jokių aktualių duomenų, kuriais jis vadovavosi Sprendimų priėmimo metu ir kurie būtų aktualūs būtent Sprendimų priėmimo dieną ir pagrįstų šios įmonės veiklos apimtį. Taigi, Departamentas rėmėsi pasenusia bei neaktualia informacija, pats neatlikęs jokio tyrimo ar papildomo duomenų vertinimo. Minėta įmonė jau 1,5 metų nebeegzistuoja kaip subjektas. Taip pat ji niekada ir nebuvo viena didžiausių šioje srityje veikiančių įmonių. Tai buvo smulki įmonė, ką patvirtina nesunkiai viešai randama informacija. „Informaviaz holding“ buvo privati bendrovė, jos akcininkas buvo privatus asmuo – Rusijos ir Izraelio pilietybę turintis M. K., kuriam niekada nebuvo taikytos jokios sankcijos (taip pat kaip ir įmonei), jis niekaip nesusijęs nei su valdžia, valdymu ir / ar tokiais asmenimis. Valstybinių užsakymų prisiėmimas ir viešųjų pirkimų sutarčių sudarymas, paslaugų teikimas valstybės ir biudžetinėms institucijoms baigėsi 2010 metais (dar iki Krymo okupacijos). Po Krymo okupacijos nebuvo sudaryta nei viena sutartis su valstybės ar valdžios subjektais dėl to paties akcininko jaučiamo priešiškumo okupacinei politikai bei nenoro būti jos dalimi. Paskutinis įmonės paslaugų užsakovas buvo vidaus reikalų ministerija, su kuria viešųjų pirkimų sutartis buvo sudaryta dar iki Krymo okupacijos, t. y. 2013 metais, sutarties vykdymas baigėsi 2015 metais. Nuo 2014 metų įmonės klientai ir užsakovai buvo tik privatūs asmenys.

2.3. Pareiškėjo darbas buvo sutelktas į sutarties vykdymo užtikrinimą ir aukšto profesionalumo lygio išlaikymą, jis nebuvo susijęs su politinių režimų ar karinių veiksmų rėmimu. Po Krymo užgrobimo įmonė (ir pareiškėjas asmeniškai) nedalyvavo tokiuose projektuose, kad būtų išvengta bet kokio galimo politinio dalyvavimo. Jo profesinis kelias nėra susijęs su parama Rusijos valdžios institucijoms ar politiniams režimams. Asmeniškai pareiškėjais taip pat nepažinojo jokių valdžios atstovų, jis nesusijęs su jokiomis valdžios institucijomis. Tačiau Sprendimuose visiškai nebuvo vertinamos pareiškėjo funkcijos, įgaliojimai ir veikla, taip pat ryšiai su valdžios ir valstybės institucijomis bei ten dirbančiais asmenimis.

2.4. Pareiškėjas nebuvo ir nėra lojalus Rusijos valdžiai. Pareiškėjas nepalaiko Rusijos agresyvios politikos, apie tai pažymėjo, atsakydamas į klausimyno 10 ir 11 klausimus, ir tai turi būti vertinama, spendžiant klausimą dėl pareiškėjui inkriminuotos valstybei keliamos grėsmės pagrįstumo. Pareiškėjo tėvas yra ukrainietis, Ukrainoje gyvena jo tėvo brolio vaikai, t. y. pareiškėjo pusbrolis ir pusseserė. Pareiškėjas kare palaiko būtent Ukrainą bei savo giminaičius, dažnai su jais bendrauja šia tema, smerkia agresiją. Po karo pradžios (2022 m. vasario pabaigoje) pareiškėjas skubiai paliko šalį. Jau būdamas išvykęs, jis pranešė įmonei apie darbo santykių nutraukimą bei išvykimą iš valstybės. Pareiškėjas niekada daugiau nevyko į Rusiją. Kai baigėsi jo vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikas, jis net nevyko į Rusiją jį prasitęsti, Lietuvoje gavo viruotojo pažymėjimą. Kai (duomenys neskelbtini) mirė jo mama, jis nevyko į jos laidotuves. Su Rusija jo niekas nebesieja, jis ten neturi jokio turto, nebendrauja su ten gyvenančiais giminaičiais, jis palaiko santykius tik su Ukrainoje gyvenančiais giminaičiais bei su savo sutuoktine E. F., kuri kartu su juo išvyko į Lietuvą.

2.5. Pareiškėjas šiuo metu studijuoja teisę viešojoje įstaigoje „Europos Humanitarinis Universitetas“ (toliau – ir Universitetas), studijų rezultatai yra labai geri. Pareiškėjo sutuoktinė E. F. studijuoja dizainą taip pat minėtame Universitete. Pareiškėjo sutuoktinė turi jai išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindu. Sutuoktiniai nuo 2022 m. spalio mėnesio nuomojasi butą Vilniuje. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo darbo santykių pagrindu, o vėliau registravo savo individualią veiklą, sudarė agento paslaugų teikimo sutartį su logistikos kompanija uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Breitto“, yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas, sąžiningai dirba ir moka mokesčius Lietuvos valstybei. Pareiškėjas su savo sutuoktine mokėsi lietuvių kalbos, planavo gilinti lietuvių kalbos žinias ir toliau. Taigi, pareiškėją su Lietuva sieja tiek šeiminiai (jo sutuoktinė turi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindų ir čia gyvena, studijuoja), tiek ekonominiai (pareiškėjas vykdo individualią veiklą Lietuvoje), tiek socialiniai (jis studijuoja teisę universitete) ryšiai su Lietuva, kurie Sprendimuose nebuvo vertinami, tokiu būdu pažeidžiant reikalavimą atlikti individualų vertinimą.

2.6. Atsakovas neatsižvelgė ir nevertino aplinkybės, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė, to net nenurodė Sprendimuose, nors pats išdavė pareiškėjo sutuoktinei leidimą laikinai gyventi. Draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą 5 metus pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį, t. y. pareiškėjo ir jo sutuoktinės privatų ir šeiminį gyvenimą. Minėtos aplinkybės nebuvo tinkamai įvertintos, nepateikti motyvai, kodėl minėtas draudimas bei nustatytas terminas yra proporcingas bei adekvatus, o tai sudaro pagrindą išvadai apie Sprendimo Nr. 3 neatitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsniui.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:

4.1. Sprendimai priimti, remiantis VSD pateikta Išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Departamentas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD, išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 4 straipsnio 3 dalį, išvadą dėl užsieniečio grėsmės valstybės saugumui teikia būtent VSD. Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Departamentas šios institucijos (VSD) išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, tuo labiau, kad Išvada nėra nemotyvuota.

4.2. Departamentas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog Sprendimai priimti neatlikus individualaus tyrimo ir yra formalūs dėl to, kad priimti, remiantis VSD Išvada. Iš Sprendimų turinio matyti, kad, nors esminis jų pagrindas ir yra Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog Departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo.

4.3. Siekiant įvertinti asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvoje, nustatyta, kad pareiškėjui anksčiau nacionalinės vizos ar leidimai laikinai gyventi nebuvo išduoti. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2022 m. birželio 15 d., turėdamas Italijos išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2022 m. vasario 26 d. iki 2024 m. vasario 25 d. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. iki 2024 m. gegužės 17 d. įvairiose Lietuvos įmonėse, nuo 2024 m. birželio 10 d. yra įregistravęs individualią veiklą. Departamento duomenimis, pareiškėjas nuo 2022 m. spalio 1 d. studijuoja Lietuvoje.

Departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvoje, Departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra. Departamentas, siekdamas įvertinti ir visapusiškai išnagrinėti prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi bei klausimyne pateiktą informaciją, 2024 m. liepos 30 d. paprašė asmens pateikti išsamų paaiškinimą apie tai, kokios buvo jo darbo funkcijos kiekvienoje darbovietėje Rusijoje, kodėl jis pradėjo dirbti ir kodėl nutraukė darbinius santykius. 2024 m. liepos 30 d. pareiškėjas per Lietuvos migracijos informacinę sistemą (toliau – ir MIGRIS) pateikė paaiškinimą, kad po universiteto baigimo (1996 m.) jis įsidarbino „Informsviaz“ technikos vadybininku.

Į asmens darbo funkcijas įėjo: techninių pasiūlymų rengimas, įrangos konfigūravimas, įrangos nustatymas pas klientą. Siekdamas kelti kvalifikaciją ir darbo užmokestį, pareiškėjas 2007 m. rugpjūčio mėn. perėjo dirbti į projektų vadybininko pareigas toje pačioje įmonėje „Informsviaz“ (darbas su vėdinimo, oro kondicionavimo ir elektros sistemų, įrengtų pastatuose, projektais). Pareiškėjas paaiškino, kad 2009 m. gruodžio mėn. savo noru išėjo iš įmonės „Informsviaz“ dėl nepakankamo atlyginimo ir 2010 m. sausio mėn. įsidarbino įmonėje „Informsviaz holding“ pardavimų ir projektų direktoriumi.

Į asmens darbo funkcijas įėjo: dalyvavimas derybose su klientas, darbo sąlygų derinimas ir sutarčių rengimas, projektų įgyvendinimas ir kontrolė, visų reikalingų ataskaitinių dokumentų parengimas. 2022 m. vasario mėn. pareiškėjas savo noru nutraukė darbo santykius su įmone „Informsviaz holding“, kadangi nepavyko susitarti dėl darbo užmokesčio.

4.4. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dirbo inžinieriumi, tačiau grėsmė valstybės saugumui yra susijusi ne tiek su konkrečiomis pareigomis, o su lojalumu Rusijos valstybės institucijomis. Nuosekliai formuojamoje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad lojalumo Rusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos paprastai pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjo užpildytas klausimynas apie Krymo priklausymą (Departamento klausimyno 10 ir 11 klausimai) nesudaro pagrindo paneigti jo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi.

4.5. Nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog Departamentas, priešingai nei pareiškėjas nurodo, vadovavosi ne vien VSD Išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą. Pareiškėjo nurodomas darbas ir studijos Lietuvoje neįrodo, kad pareiškėjas būtų pasiekęs aukštą integracijos lygį Lietuvoje bei nepaneigia VSD konstatuotos galimos grėsmės. Teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Vien užsieniečio noras gyventi ir dirbti Lietuvoje yra nepakankamas, užsienietis privalo atitikti Įstatymo reikalavimus.

4.6. Buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas būti Lietuvoje su nacionaline viza ar leidimu gyventi negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi, t. y. dėl galimybės užsieniečiui gyventi Lietuvoje. Vadovaujantis proporcingumo principu, valstybės interesas, kad Lietuvoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galbūt patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

4.7. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Įvertinus tai, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui ir VSD prašo uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, ir tai, kad šio asmens šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, kad buvo priimtas sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 38.3 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, pareiškėjui nustatomas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą nurodė, kad:

6.1. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, jog Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę strateginiuose sektoriuose ir valstybės institucijose. VSD nustatė konkrečius tokią Rusijos žvalgybos tarnybų veiklą Lietuvoje patvirtinančius atvejus. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandai ir dezinformacijai platinti, diversijoms prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdyti. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo priimtose rezoliucijose.

6.2. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką. Pareiškėjo darbo pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Pareiškėjas darbo santykius su strateginiame Rusijos ekonomikos sektoriuje veikiančiomis įmonėmis nutraukė ne dėl savo įsitikinimų ir priešiškumo Rusijos totalitariniam režimui, o dėl ekonominių priežasčių, t. y. dėl nepasitenkinimo gaunamu atlyginimu, tai nurodoma ir skunde.

6.3. Priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas, kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl juos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą patenkino iš dalies – panaikino Departamento Sprendimą Nr. 3, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 211,88 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu Regionų administraciniame teisme.

8. Teismas, be kita ko, nustatė, kad:

8.1. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2022 m. birželio 15 d., turėdamas Italijos išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2022 m. vasario 26 d. iki 2024 m. vasario 25 d. 2022 m. spalio 18 d. Departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu (studijuoti Universitete). 2022 m. spalio 25 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760195929, galiojantis iki 2024 m. rugsėjo 22 d. Prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas pateikė 2024 m. balandžio 13 d. studijų Lietuvoje pagrindu Taip pat pateikė Universiteto tarpininkavimo raštą Nr. 20240408-068758.

8.2. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui. VSD 2024 m. liepos 16 d. pateikė Išvadą, kurioje nurodyta, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

8.3. Departamentas ginčijamuose Sprendimuose vertino, kad asmuo VSD pripažintas, kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Krymo atžvilgiu) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo ilgalaikiais darbo santykiais (asmuo 1996–2009 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Informsviaz“, o 2010–2022 m. – „Informsviaz holding“). Tai, kad asmuo sąmoningai pasirinko ir ilgą laiką dirbo Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje bei užėmė aukštas pareigas (dirbo pardavimų ir projektų direktoriumi), rodo asmens lojalumą Rusijai. Aplinkybė, kad asmuo šiuo metu nedirba, nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga (ypač atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius asmuo nutraukė palyginti neseniai (2022 m.), sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Asmens paaiškinimas dėl darbo funkcijų ir veiklos nepaneigia galimybės, kad asmuo galėjo būti verbuojamas Rusijos žvalgybos tarnybų. VSD surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais (tęsia arba atnaujina ryšius po tam tikro laiko), kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ar strateginiuose objektuose. Departamento vertinimu, asmens socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuva neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Visapusiškai įvertinęs išdėstytų aplinkybių visumą, dabartinę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą bei remiantis neįrodinėjamomis aplinkybėmis dėl Baltarusijos Respublikos ir Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos valstybingumui, Departamentas vertina, kad surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog asmens interesas gyventi ir studijuoti Lietuvos Respublikoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Atsisakymas pakeisti leidimą laikinai gyventi, leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas asmeniui laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos nacionalinį saugumą bei siekiant užkardyti galinčias kilti grėsmes.

9. Teismas nurodė, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2024 m. sausio 21 d.) 40 straipsnio 1 dalyje nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas laikinai gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalie 1 punkte nustatyti imperatyvūs atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindai (jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jei užsieniečio gyvenimas kelia grėsmę valstybės saugumui. Įstatymas nenumato jokių išimčių, kada galėtų būti netaikoma imperatyvi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto nuostata. Be to, minėta nuostata nenustato Departamentui diskrecijos teisės spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.

10. Teismas pažymėjo, kad iš Sprendimo Nr. 1 ir iš Sprendimo Nr. 2 turinio matyti, jog Departamentas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD, pateiktą Išvadą, kuri yra grindžiama VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Rusijos žvalgybos tarnybų taikomais metodais, tačiau taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu ir veikla Rusijoje, nurodė pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, kitas svarbias aplinkybes (pvz., duomenis apie pareiškėjo darbo santykių nutraukimą 2022 m.). Departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD Išvada, t. y. buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas.

11. Teismas vertino kad, nepaisant to, jog pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, jog „Informsviaz holding“ buvo privati įmonė (steigėjas ir dalyvis – M. K., kuriam priklausė 100 procentų akcijų, nutraukė veiklą 2023 m. sausio 27 d.), tačiau jos pagrindinė veiklos rūšis – kiti moksliniai tyrimai ir plėtra gamtos ir technikos mokslų srityje. Todėl pareiškėjo ilgalaikiai darbiniai ryšiai su „Informsviaz holding“, veikiančia Rusijoje, kuri Išvadoje įvardijama, kaip viena didžiausių ir labiausiai patyrusių Rusijos įmonių, ryšių sistemų kūrėja ir sistemų jungėja, taikanti pažangias telekomunikacijų ir informacines technologijas, sprendžianti daugybę informacinių technologijų problemų didžiausioms vyriausybės ir komercinėms struktūroms bei atliekanti sudėtingų strategiškai svarbių objektų ir įvairių Rusijos įmonių automatizavimo darbus, nėra suderinami su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais.

12. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie jo pažiūras į Rusijos vykdomą karą, Lietuvoje gyvenančią sutuoktinę, kuriai 2024 m. liepos 4 d. pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindu, studijas, darbą ir kt., nepaneigia VSD ir Departamento nustatyto fakto dėl jo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Departamentas detaliai įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog asmens interesas gyventi ir studijuoti Lietuvoje, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Vien tai, kad asmuo turi (turėjo) leidimą laikinai gyventi ir dirba (dirbo) Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl užsieniečio ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi.

13. Teismo vertinimu, byloje nustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas darbo santykius su strateginiame Rusijos ekonomikos sektoriuje veikiančia įmone („Informsviaz holding“) nutraukė 2022 m. vasario mėn. ne dėl savo įsitikinimų ir priešiškumo Rusijos totalitariniam režimui, o dėl ekonominių priežasčių, t. y. dėl nepasitenkinimo gaunamu atlyginimu, lemia Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2 proporcingumą, siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje ir užkardyti galinčias kilti grėsmes.

14. Teismas konstatavo, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 atitinka VAĮ įtvirtintus reikalavimus individualiam administraciniam aktui, todėl nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Teismas nurodė, kad, konstatavus, jog Sprendimas Nr. 1 ir Sprendimas Nr. 2 yra teisėti ir pagrįsti, atmestinas išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

15. Teismas priėjo prie išvados, kad Sprendimas Nr. 3, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą 60 mėn., nevertinus pareiškėjo šeimyninių santykių, negali būti laikomas proporcingu, todėl yra pagrindas jį panaikinti.

16. Atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, maksimaliai galimas priteisti sumas, byloje patenkintų reikalavimų dalį, teismas pareiškėjui iš atsakovo priteisė 211,88 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė priteisti dokumentų vertimo išlaidas, tačiau nenurodė, konkrečios priteistinos sumos ir nepateikė šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl dokumentų vertimo išlaidų pareiškėjui priteisti nėra pagrindo.

III. 17. Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas skundas dėl Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2; 2) pakartotinai nagrinėti bylą ir priimti naują sprendimą; 3) panaikinti Sprendimą Nr. 1 ir Sprendimą Nr. 2; 4) paprašyti VSD pateikti įrodymus, patvirtinančius Departamento išvadas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat atlikti nepriklausomą pateiktos medžiagos ir bylos aplinkybių vertinimą; 5) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo patirtas bylinėjimosi bei dokumentų vertimo išlaidas.

18. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

18.1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino pateiktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. VSD ir Departamentas ignoravo dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjo veikla įmonėse „Informsvyaz“ ir „Informsvyaz Holding“ neturėjo jokio ryšio su valstybės ar politiniais interesais ir nekėlė grėsmės Lietuvos saugumui. Teismas neįvertino, kad šios įmonės nėra strateginės svarbos Rusijai ir kad pareiškėjo darbas jose buvo visiškai profesionalus. Departamentas neįvertino faktų, patvirtinančių pareiškėjo glaudžius ryšius su Lietuva: pareiškėjo sutuoktinės leidimo gyventi Lietuvoje turėjimą, pastangas integruotis į Lietuvos visuomenę, tokias kaip individualios veiklos registracija, lietuviško vairuotojo pažymėjimo gavimas ir lietuvių kalbos mokymasis. Nepaisant pateiktų dokumentų, teismas tinkamai neįvertino šių faktų. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje panašios klaidos vertinant įrodymus pripažįstamos kaip esminės, dėl kurių yra pagrindas panaikinti sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-502/2024).

18.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino proporcingumo, protingumo ir teisingumo principų pažeidimo. Sprendimas priimtas, remiantis tik formaliais duomenimis apie pareiškėjo ankstesnį darbą, tinkamai neįvertinus individualių aplinkybių. Pareiškėjas pateikė įrodymų, kad įmonės „Informsvyaz“ ir „Informsvyaz Holding“ neturėjo reikšmingo vaidmens Rusijos rinkoje, nebuvo valstybinės sistemos dalis ir neturėjo nieko bendro su valstybės ar strateginiais sektoriais, tačiau tai buvo ignoruojama. Pareiškėjo profesinė veikla telekomunikacijų srityje visada buvo techninio pobūdžio ir neturėjo jokios sąsajos su politika.

18.3. Pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo argumentus dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo. Visi pareiškėjui pateikti kaltinimai yra pagrįsti prielaidomis ir spėjimais, nepateikus jokių įrodymų. VSD nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio pareiškėjo ryšius su žvalgybos veikla ar Rusijos specialiosiomis tarnybomis. VSD argumentai remiasi išskirtinai pareiškėjo pilietybe ir ankstesniu darbu strateginiame sektoriuje. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, įskaitant įrodymų nebuvimą, kurie galėtų patvirtinti pareiškėjo dalyvavimą veikloje, keliančioje grėsmę Lietuvos saugumui.

18.4. Teismo posėdžio metu teisėjas uždavė pareiškėjui du klausimus, tiesiogiai susijusius. Pirmasis klausimas buvo, ar pareiškėjas lankėsi Rusijoje po leidimo laikinai gyventi gavimo, į kurį pareiškėjas atsakė, kad nesilankė, net ir po mamos mirties, į jos laidotuves taip pat nevažiavo. Antrasis klausimas buvo apie pareiškėjo dabartinę buvimo vietą Lietuvoje, į kurį pareiškėjas atsakė neigiamai, nes jis laikėsi teisės aktų reikalavimų ir paliko šalį dėl priimto sprendimo. Tačiau teismas sprendime visiškai ignoravo šiuos atsakymus, kurie galėjo parodyti pareiškėjo pagarbą įstatymams, grėsmės Lietuvai nebuvimą. Tokie teismo veiksmai kelia abejones dėl šališkumo ir objektyvumo.

18.5. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl diskriminacinių kaltinimų. VSD nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo lojalumą Rusijos vyriausybei, išskyrus pareiškėjo pilietybę ir ankstesnę darbo vietą. Prielaida, kad pareiškėjas palaiko Rusijos valstybės politiką, yra nepagrįsta ir diskriminacinė, nes ji grindžiama ne faktais, o spėjimu, kad pareiškėjo pilietybė ir darbo vieta savaime reiškia lojalumą tos šalies vyriausybei.

18.6. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į pareiškėjo argumentus dėl tarptautinių normų ir praktikos pažeidimo, susijusio su diskriminacija dėl pilietybės ir tautybės. Teismas neteisingai interpretavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką. Pareiškėjo atveju teismo sprendimas grindžiamas prielaidomis apie galimą grėsmę, kurios pagrįstos vien pareiškėjo pilietybe ir ankstesne darbo vieta. Tokia interpretacija ne tik prieštarauja išvadoms byloje C.G. ir kiti prieš Bulgariją, bet ir prieštarauja kitiems EŽTT sprendimams, įskaitant Muhammad ir Muhammad prieš Rumuniją (2020 m.), Al-Nashif prieš Bulgariją (2002 m.). Pirmosios instancijos teismo klaida, aiškinant EŽTT praktiką, lėmė nekaltumo prezumpcijos (pareiškėjo pilietybė ir ankstesnė darbo vieta buvo savaime interpretuotos kaip grėsmė, nepateikus įrodymų apie realius veiksmus, keliančius pavojų nacionaliniam saugumui), proporcingumo principo (priimtas sprendimas yra neproporcingas tariamai grėsmei, nes nebuvo parodyta, kaip pareiškėjo buvimas šalyje realiai kelia grėsmę saugumui) pažeidimus, taip pat procesinius pažeidimus (pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su įrodymais, kuriais grindžiami teiginiai apie „potencialią grėsmę“, o tai atėmė iš pareiškėjo teisę į veiksmingą gynybą).

18.7. Nagrinėjant bylą pareiškėjo atsakymai, ypač į klausimus apie Krymą, nebuvo tinkamai įvertinti, o tai rodo pasirinktinį požiūrį į įrodymus. Pasirinktinė įrodymų analizė, pareiškėjo atsakymų ignoravimas ir pateiktos informacijos visumos neįvertinimas pažeidžia teisingumo principą ir teisę į gynybą.

18.8. Laikino leidimo gyventi panaikinimas, atsisakymas pratęsti leidimą gyventi bei draudimas atvykti į Lietuvą yra pareiškėjo teisių pažeidimai. Sprendimai pagrįsti prielaidomis, neturint įrodymų apie realią grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai privertė pareiškėją išvykti iš Lietuvos. Šių Sprendimų pasekmės skaudžiai palietė ne tik pareiškėjo, bet ir jo šeimos gyvenimą, sukėlė didelių materialinių ir moralinių nuostolių, sumenkino pasitikėjimą institucijomis.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymi, kad:

20.1. Tai, jog įmonė nutraukė savo veiklą, nekeičia VSD Išvadoje nustatyto fakto, kad pareiškėjo darbas „Informsviaz holding“, kuri Išvadoje įvardijama kaip viena didžiausių ir labiausiai patyrusių Rusijos įmonių, ryšių sistemų kūrėja ir sistemų jungėja, taikanti pažangias telekomunikacijų ir informacines technologijas, sprendžianti daugybę informacinių technologijų problemų didžiausioms vyriausybės ir komercinėms struktūroms bei atliekanti sudėtingų strategiškai svarbių objektų ir įvairių Rusijos įmonių automatizavimo darbus, nėra suderinamas su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais. Pats pareiškėjas pažymi, kad tik prasidėjus karui, t. y. tada, kai pareiškėjas jau nebedirbo įmonėje, pastaroji nebedirbo su valstybės institucijomis kaip su užsakovais. Taigi, šis faktas nepaneigia aplinkybių, kad pareiškėjo darbo metu buvo bendradarbiaujama su Rusijos valstybinėmis institucijomis. Pareiškėjo įvardijamas įmonės akcininko (ne)lojalumas valdžiai su pareiškėju nėra susijęs ir šioje byloje nenustatinėtinas. Pareiškėjas teigia, kad „Informsviaz holding“ likviduota dėl valstybinių klientų neturėjimo, nes atsisakė su jais dirbti dėl politinių bei ideologinių motyvų, tačiau nepateikia tai patvirtinančių įrodymų. Be to, tai nepaneigia fakto, kad pareiškėjas dirbo įmonėje tuo metu, kai ji bendradarbiavo su Rusijos valstybinėmis institucijomis. Pareiškėjas neneigia, kad įmonė buvo likviduota tik 2023 m. Departamento, o ir VSD vertinimu, pareiškėjas gali būti išnaudotas kilmės šalies žvalgybos tikslais, o ne jo buvusios įmonės, todėl atmestinas pareiškėjo teiginys, kad įmonės dabartinė situacija yra svarbi vertinimui.

20.2. Departamento vertinime pažymėta, kad aplinkybė, jog asmuo šiuo metu įmonėje nedirba, nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga (ypač atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius asmuo nutraukė palyginti neseniai (2022 m.), sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą. Tai, kad pareiškėjas mėgina nuo savęs nukreipti dėmesį į verslo sektoriaus mažareikšmiškumą ir įmonės nuostolingą veiklą, nepaneigia nei pareiškėjo darbo pobūdžio (vadovaujančiose pozicijose), nei aplinkybių, kad tuo metu, kai pareiškėjas dirbo minėtose įmonėse, jos buvo glaudžiai susijusios su valstybės institucijomis. Pareiškėjo užimamą svarbią padėtį įmonėje pagrindžia pareiškėjo patvirtinimas, kad jis turėjo įtakos priimant sprendimus įmonėje, su akcininku derinant veiklos sritį bei subjektų ir užsakovų ratą.

20.3. Vien tai, jog pareiškėjas klausimyne pasirinko atsakymo variantus, susijusius su nepritarimu Rusijos karinei agresijai, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas nekelia grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjo atsakymai į klausimyno klausimus nepaneigia galimybės, kad pareiškėjas galėjo būti užverbuotas kilmės šalies žvalgybos institucijų. Pareiškėjo sprendimas išvykti iš Rusijos prasidėjus karui su Ukraina neatskleidžia pareiškėjo išvykimo iš kilmės valstybės motyvų ir nepagrindžia fakto, kad jis nėra lojalus Rusijai.

20.4. Pareiškėjo nurodyti ryšiai su Lietuva nėra ilgalaikiai, pareiškėjo sutuoktinė nėra Lietuvos pilietė. Tai, kad jie abu atvyko į Lietuvą, ketindami studijuoti Lietuvos aukštojoje mokykloje, negali paneigti VSD konstatuotos pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Departamentas, priėmęs sprendimą suteikti leidimą laikinai gyventi tiek pareiškėjui, tiek E. F. (E. F.), suteikė leidimus laikinai gyventi studijų pagrindu, o ne šeimos susijungimo pagrindu, todėl Departamentas neturi duomenų, kas yra atvykusiųjų studijuoti sutuoktiniai ir kur yra jų gyvenamoji vieta.

20.5. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog Sprendimuose nebuvo vertinamos individualios su pareiškėju susijusios aplinkybės. Tai, kad pareiškėjo netenkina Departamento vertinimas, jog su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės (studijos, trumpalaikis darbas Lietuvos įmonėse, išėjimo iš darbo priežastys ir pan.) yra vertinamos, kaip nepaneigiančios ar neatsveriančios grėsmės valstybės saugumui, nereiškia, jog Departamentas nevertino individualių aplinkybių. Departamentas neturi pareigos įrodyti kokius nors pareiškėjo atliktus veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai pažymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių VSD Išvadoje bei ginčijamuose Sprendimuose nurodytas aplinkybes. Pareiškėjui VSD ir Departamento nurodytų aplinkybių įrodymais nepaneigus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Teismo sprendime buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų nuostatos bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl nėra teisinio pagrindo jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2024 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 24S194600, 2024 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 24S198039, 2024 m. rugsėjo 2 d. sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką Nr. 24S200343 teisėtumo bei reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

24. Pirmosios instancijos teismas panaikino Departamento Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo apeliacinių skundų byloje nepadavė. Todėl apeliacijos dalykas neapima Sprendimo uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ir atitinkamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies. Apeliacijos dalyką sudaro Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi bei atitinkama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurią pareiškėjas skundžia apeliaciniu skundu.

25. Sprendimas atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi priimtas remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

26. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi priimtas remiantis UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu (Leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai).

V. 27. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).

28. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).

29. Pažymėtina, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; kt.).

30. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, be kita ko, atsižvelgus į tai, kad jie priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

VI. 31. Nagrinėjamoje byloje Departamentas priėmė Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Ši išvada grindžiama tuo, kad pareiškėjas 1996–2009 m. dirbo Rusijos Federacijos įmonėje „Informsviaz“, o 2010–2022 m. – Rusijos Federacijos įmonėje „Informsviaz holding“. Darbas Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje reiškia, kad asmuo privalėjo būti lojalus Rusijai ir palaikyti Rusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą laikinai gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

32. Departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus rėmėsi VSD išvadą, kurioje atsižvelgiant į minėtas faktines aplinkybes, ir į šiandieninę geopolitinę situaciją, vertinta, kad asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

33. Skundžiamuose sprendimuose konstatuota, kad pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija dėl Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje ar dėl Krymo) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo ilgalaikiais darbo santykiais. Viešųjų šaltinių duomenimis, „Informsviaz holding“ buvo viena didžiausių ir labiausiai patyrusių Rusijos Federacijos įmonių, ryšių sistemų kūrėja ir sistemų integruotoja, taikanti pažangias telekomunikacijų ir informacines technologijas. Tai, kad asmuo sąmoningai pasirinko ir ilgą laiko tarpą dirbo Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje bei užėmė aukštas pareigas (dirbo pardavimų ir projektų direktoriumi), rodo asmens lojalumą Rusijos Federacijai. Aplinkybė, kad asmuo šiuo metu nedirba, nesudaro pagrindo paneigti asmens galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir savaime nereiškia, kad grėsmė dėl asmens darbinių ryšių yra išnykusi, neaktuali ir nereikšminga (ypač atsižvelgiant į tai, kad darbo santykius asmuo nutraukė palyginti neseniai (2022 m.), sprendžiant keliamos grėsmės valstybės saugumui klausimą.

34. Departamento vertinimu, asmens socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra.

35. Siekiant įvertinti asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, kad asmeniui nacionalinės vizos ar leidimai laikinai gyventi nebuvo išduoti. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko 2022 m. birželio 15 d., turėdamas Italijos išduotą Šengeno vizą, galiojusią nuo 2022 m. vasario 26 d. iki 2024 m. vasario 25 d. Pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, galiojantį nuo 2022 m. spalio 25 d. iki 2024 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjas Lietuvoje dirbo nuo 2023 m. rugsėjo 21 d. iki 2024 m. gegužės 17 d. įvairiose Lietuvos įmonėse, nuo 2024 m. birželio 10 d. yra įregistravęs individualią veiklą. Departamento duomenimis, nuo 2022 m. spalio 1 d. pareiškėjas studijavo Lietuvos Respublikoje.

36. Departamento vertinimu, vien tai, kad asmuo turi (turėjo) leidimą laikinai gyventi ir dirba (dirbo) Lietuvoje, savaime nereiškia, kad grėsmė dėl užsieniečio ankstesnių darbo santykių ir ryšių yra išnykusi.

37. Pirmosios instancijos teismas dėl Sprendimo atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Sprendimo panaikinti leidimą laikinai gyventi konstatavo, kad Departamentas surinko jam prieinamus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD Išvada, t. y. buvo atliktas individualus jo (pareiškėjo) situacijos visapusiškas vertinimas. Departamentas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD pateiktą Išvadą, kurios yra grindžiamos ir VSD kontržvalgybos tyrimų ir žvalgybos operacijų metu surinkta informacija, Rusijos žvalgybos tarnybų taikomais metodais, tačiau taip pat nurodė ir kitas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gyvenimu ir veikla Rusijoje, nurodė pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, kitas svarbias aplinkybes (pvz., duomenis apie pareiškėjo darbo santykių nutraukimą 2022 m.). Pareiškėjo nurodomos aplinkybės apie jo pažiūras į Rusijos vykdomą karą, Lietuvoje gyvenančią sutuoktinę, kuriai 2024 m. liepos 4 d. pakeistas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje studijų pagrindu, studijas, darbą ir kt., nepaneigia VSD ir Departamento nustatyto fakto dėl jo galimos grėsmės nacionaliniam saugumui.

38. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo argumentų (dėl teisės būti išklausytam), akcentavo, kad 2024 m. balandžio 13 d. pareiškėjas užpildė klausimyną, 2024 m. liepos 30 d. per MIGRIS komunikaciją pateikė išsamų paaiškinimą apie darbą, funkcijas, kurio duomenimis buvo grindžiami skundžiami sprendimai. Pareiškėjas neginčijo ir neteikė įrodymų, jog jam buvo daromos kliūtys teikti papildomus duomenis (įrodymus) apie įmonę „Informsviaz holding“, jos veiklą, savininkus arba kitus įrodymus, kuriuos pareiškėjas norėjo ir galėjo pateikti. Pareiškėjas darbo santykius su strateginiame Rusijos ekonomikos sektoriuje veikiančia įmone („Informsviaz holding“) nutraukė 2022 m. vasario mėn. ne dėl savo įsitikinimų ir priešiškumo Rusijos totalitariniam režimui, o dėl ekonominių priežasčių, t. y. dėl nepasitenkinimo gaunamu atlyginimu.

39. Pirmosios instancijos teismas Sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi vertino proporcingais, nes sprendimai priimti, siekiant užtikrinti ir apsaugoti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje ir užkardyti galinčias kilti grėsmes.

40. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, kaip neproporcingą, neįvertinus pareiškėjo individualios situacijos (pareiškėjo sutuoktinė E. F. studijuoja Europos humanitariniame universitete dizainą, jai studijų pagrindu išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, kuris jai buvo pakeistas).

41. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir minėtiems motyvams.

42. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą, atsižvelgdamas į pareiškėjo individualią padėtį, būtent į tai, kad pareiškėjo sutuoktinei E. F. studijų pagrindu yra išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje.

43. Nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo suformuota tesimų praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2056-502/2024). Šioje byloje akcentuojama pareiga tinkamai išnagrinėti pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl galimos grėsmės valstybės saugumui nebuvimo, dėl užsieniečio noro integruotis Lietuvoje, dėl pareiškėjo šeiminių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika. Akcentuotina, kad šios aplinkybės vertinamos visose panašiose bylose ir priimamas sprendimas, atitinkantis kiekvieno užsieniečio individualią padėtį. Taip ir buvo atlikta nagrinėjamoje byloje, priimant pareiškėjui iš dalies palankų sprendimą.

44. Šiame kontekste akcentuotina, kad Departamento sprendimuose nurodoma, jog nenustatyti asmens turėti šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, – apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra. Departamentas privalo vertinti visus dokumentus tiek savo surinktus (turimus informacinėse sistemose ar surinktus iš kitų šaltinių), tiek pateikiamus užsieniečių ar jų prašomus išreikalauti, jeigu šie dokumentai yra susiję su nagrinėjamu klausimu. Tai, kad Departamento naudojamuose informacinėse sistemose ir registruose duomenų nėra, neleidžia daryti išvados, kad byloje neturi būti vertinami kiti faktiniai duomenys, jeigu jie yra reikšmingi nagrinėjamam klausimai. Taigi minėta Departamento išvada yra nesuderinama su pareiga objektyviai išnagrinėti užsieniečio klausimą, tačiau šią klaidą tinkamai ištaisė pirmosios instancijos teismas.

45. Departamento vertinimas, kad asmens socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos, yra teisingas. Ši išvada atitinka minėtą suformuotą teismų praktiką, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo požiūriu skundžiamus sprendimus pripažino teisėtais ir proporcingais. Nagrinėjamu atveju užsieniečio teisė laikinai gyventi Lietuvoje remiantis įstatymu (UTPĮ) yra ribojama dėl būtinumo apsaugoti visai visuomenei svarbų interesą – valstybės saugumą, todėl spręstina, kad šis ribojimas yra būtinas ir adekvatus siekiamam tikslui pasiekti, taigi ribojimas yra proporcingas.

46. VSD išvados turinys, Departamento šia išvada paremtas vertinimas patvirtina, kad nagrinėjamu atveju teisingai nuspręsta, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuos duomenis kartu su pareiškėjo pateiktais dokumentais papildomai įvertino pirmosios instancijos teismas ir pagrįstai patvirtino minėtą išvadą. Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad neaišku kuo remiantis padaryta minėta išvada, dėl to pažeista pareiškėjo teisė į gynybą. Faktiniai duomenys, kuriais remiantis padaryta išvada, yra nurodyti VSD Išvadoje, kuri yra pateikta į bylą, taip pat ir skundžiamuose sprendimuose.

47. Nepagrįsti yra pareiškėjo argumentai, kad priimti sprendimai yra diskriminacinio pobūdžio, priimti remiantis pareiškėjo pilietybe. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nenustatyta, kad pareiškėjo klausimas yra išspręstas kitaip negu kitų tokioje pačioje arba panašioje situacijoje esančių asmenų. Pareiškėjo atvejis buvo išnagrinėtas, remiantis UTPĮ ir suformuota teismų praktika, įvertinus pareiškėjo individualią padėtį.

48. Pareiškėjo argumentai dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo yra nesusiję su nagrinėjama byla, nes skundžiami sprendimai nėra susiję su baudžiamuoju persekiojimu.

49. Pareiškėjo tvirtinimas, kad bylą nagrinėjęs teismas neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimus teismo posėdžio metu (būtent į atsakymus į teisėjo užduotus klausimus) dėl to, kad ši konkrečiai informacija nėra aptarta teismo sprendime, nėra teisingi. Teismas sprendime argumentuotai pasisakė dėl išnagrinėto ginčo esminių klausimų, todėl sprendimą laikyti neteisėtu nėra pagrindo. Byloje vykęs teismo procesas, atskirų procesinių klausimų išsprendimas, kaip ir galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimas nepatvirtina, kad atsirado pagrindas abejoti teismo nešališkumu dėl teismo neobjektyvumo ar skubotumo sprendžiant procesinius klausimus.

50. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė dėl Departamento taikytos teisės, teismas proceso teisės normų nepažeidė, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

51. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan