2017-01-11 Nr. AB-835-3-64-3-01715-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2381-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01715-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3, 65), prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad jo laisvė buvo apribota, pažeidžiant galiojančius teisės aktus ir nesudarant normalių kalinimo sąlygų. Šiaulių TI kamerose vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei nustatyta teisės aktuose, kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, prastas apšvietimas, laikino sulaikymo, kratos ir karantino kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu ir purvina, stomatologė nereagavo į prašymą iškviesti dėl dantų skausmo, apgyvendinimo kamerose nėra plovimo-valymo įrankių, šepečių, indų ir kriauklių plovimo priemonių. Taip pat kameroje Nr. 21 nuo lubų lašėjo vanduo. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, galimybių sumenkinimą. Neturtinė žala susidarė už kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. gegužės 26 d.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 42–49, 69–72) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl galima preziumuoti, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. liepos 1 d. kameroje Nr. 8, kameroje buvo 4–8 asmenys ir vienam asmeniui teko nuo 2,09 kv. m iki 4,18 kv. m kameros ploto.

Šiaulių TI kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės. Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis. Įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate, yra nuolat perpildyta. Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.

Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams atsakovas nurodė, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Tačiau negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai susiję su pareiškėjo argumentais dėl nepakankamo šviesos patekimo į patalpas, drėgmės ar šalčio, ventiliacijos nebuvimo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/ nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.).

Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan.

Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Šiaulių TI kamerose langai yra skaidraus stiklo ir vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Dėl įstaigoje laikomų asmenų pasivaikščiojimų atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.

Šiaulių TI direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punktas reglamentuoja, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu.

Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Pažymėtina, kad nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nei higienos norma HN 76:2010 nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktu, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo pretenzijos dėl vienos valandos pasivaikščiojimo yra nepagrįstos. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų, o priešingai, iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Šiaulių TI pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus, todėl pretenzijos dėl per trumpos pasivaikščiojimo trukmės ar dėl to, kad pasivaikščioti būdavo vedami visi vienoje kameroje laikomi asmenys, neturi jokio teisinio pagrindo.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimu (b. l. 77–87) pareiškėjo V. L. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad pareiškėjo V. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių TI jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių TI, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundžia kalinimo laikotarpį nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2015 m. birželio 2 d. pažymos Nr. 60/09-18648 „Dėl V. L.“, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. Nagrinėjamu laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 67, 107, 101, 20, 21. Pareiškėjas iš šio laikotarpio 1 dieną (2015 m. kovo 18 d.) buvo laikomas kameroje Nr. 21 (18,72 kv. m ploto), kameroje buvo kalinami 6 asmenys, pareiškėjui teko 3,12 kv. m kameros ploto. Taip pat pareiškėjas dar 2 dienas, t. y. 2015 m. kovo 17 d. ir 2015 m. kovo 19 d., buvo laikomas kameroje Nr. 21, kurioje buvo kalinama nuo 5 iki 6 asmenų, pareiškėjui teko nuo 3,12 kv. m iki 3,74kv. m kameros ploto. Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu 1 dieną buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taip pat 2 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, iš dalies pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko nuo 3,12 kv. m iki 3,74 kv. m kameros ploto. Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės atsakovas iš esmės neginčija, nors būtent ja pareiškėjas ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.

Teismas nurodė, kad jam buvo pateikta Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 3 d. pažyma Nr. 62/08-642 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“, kurioje nurodyta, kad vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus (kamerose yra skaidraus stiklo langai); Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas; kad Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ Nr. V-176, reikalavimais; kad gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienam asmeniui – 1 vienetas), spintelės (vienam asmeniui – 1 vienetas), stalas (1 vienetas patalpai), taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau, maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vienetas patalpai), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vienetas patalpai), šiukšlių dėžė (1 vienetas patalpai), sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), veidrodis, tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge (1 vienetas patalpai).

Teismas pažymėjo, kad, kaip ir savo atsiliepime nurodė atsakovas, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams.

Pagal esamus byloje duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus, neveik taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl sąlygų laikino patalpinimo kamerose

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems asmens krata įstaigoje atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Suimtojo arba nuteistojo krata – tai jo drabužių, avalynės, turimų su savimi daiktų bei kūno apieškojimas siekiant surasti daiktus, kuriuos jam turėti draudžiama, kuri skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant) (Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 143, 144 p.). Pagal instrukcijos 145 punktą, suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. 62/08-642 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ yra nurodyta, kad higienos normoje nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Nei trumpalaikio laikymo, nei priėmimo-paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai. Priėmimo paskirstymo kamerose yra neatitverti sanitariniai mazgai. Vėdinamos per langus, mechaninės kamerų vėdinimo sistemos nėra. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai.

Pagal esamus byloje rašytinius duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ konkrečius reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.

Dėl plovimo-valymo įrankių, priemonių apgyvendinimo kamerose, vandens kriauklės

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 58 punkte numatoma, kad „laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi“. Kaip atsakovas nurodė savo atsiliepime, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu jo laikymo kamerose Šiaulių visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams.

Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. birželio 3 d. pažymoje Nr. 62/08-642 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ yra nurodyta, kad Šiaulių TI administracijos paskyrimu tvarkyti gyvenamąsias patalpas skiriami šiose patalpose laikomi suimtieji ir nuteistieji, kurie turi nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, kuriose patys gyvena, t. y. valyti patalpų paviršius, grindis, tualetus, langus ir t.t. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Kadangi kiekvienos kameros atskirai neįmanoma aprūpinti valymo inventoriumi dėl nuolatinio inventoriaus gadinimo ir lėšų stokos, valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal nuteistųjų/suimtųjų prašymus, o po valymo užbaigimo grąžinamos atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui (skudurai, šepečiai, WC šepetys, dubenys, soda bei tarkuotas ūkinis muilas) laikyti. Indams plauti į kameras yra išduodama soda.

Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Nr. 61/04-2988 „Dėl V. L.“ yra nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. birželio 4 d. V. L. į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, surūdijusios kriauklės, lašančio vandens nuo lubų nesikreipė. Atsakovas savo atsiliepimo papildyme nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI su prašymais ar skundais dėl surūdijusios kriauklės, lašančio vandens nuo lubų nesikreipė.

Atsižvelgiant į šiuos turimus duomenis negalima konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo netinkamai įgyvendinamos HN 76:2010 58 punkto ar kitų reikalavimų normos.

Dėl odontologo paslaugų

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo „Dėl Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1R-172, 101 punkte nurodyta, kad suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto; tardymo izoliatoriaus gyvenamųjų pastatų korpusuose (flygeliuose, aukštuose, drausmės izoliatoriuje) direktoriaus įgalioti priežiūros pareigūnai pildo suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalus; pacientai registruojami kasdien; užbaigus registravimą, žurnalai pristatomi į tardymo izoliatoriaus asmens sveikatos priežiūros tarnybą jos darbo dienos pradžioje; už visų registruotų pacientų susitikimą su medicinos specialistais atsako priežiūros tarnybos pareigūnai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 4 dalyje yra numatyta, kad suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą.

Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. birželio 10 d. rašte Nr. 76/10-398 nurodyta, kad remiantis Suimtųjų ir nuteistųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnalu suimtasis V. L. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. birželio 10 d. į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi 22 kartus, iš jų 5 kartus dėl dantų skausmo: 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjas nebuvo rastas kameroje, nes buvo išvykęs; 2015 m. balandžio 7 d. – gydytojai-odontologei antradieniai, pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus darbo grafiką – nedarbo diena; 2015 m. balandžio 27 d. – gydytoja-odontologė nedirbo, turėjo nedarbingumo pažymėjimą, nedarbingumo laikotarpis nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 15 d.; 2015 m. gegužės 15 d. apžiūra dėl didelio pacientų srauto perkelta į 2015 m. gegužės 18 d. 2015 m. gegužės 18 d. pareiškėjas buvo apžiūrėtas odontologės. Kaip matyti iš pareiškėjo V. L. asmens sveikatos istorijos Nr. 100, pareiškėjui kreipiantis į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl dantų skausmo 2015 m. gegužės 18 d buvo paskirti dantų nuskausminamieji vaistai.

Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. gegužės 21 d.), pareiškėjo gydymo stacionaro ligos istorijos Nr. 100 įrašus bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo kitų konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Teismui pateiktoje Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. birželio 9 d. pažymoje Nr. 61/04-1408 nurodyta, kad patikrinus Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalus laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 2 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. imtinai, nustatyta, kad buvo užregistruoti keli suimtojo V. L. skundai dėl laikymo sąlygų ir jo sveikatos būklės Šiaulių TI. Administracinės procedūros dėl šių prašymų nutrauktos.

Teismas, vadovaudamasis EŽTT praktika, pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių TI, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių TI administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į LVAT praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT (2012 m. sausio 26 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-143/2012).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas V. L. Šiaulių TI pažeidžiant nustatytas normas buvo palyginti labai trumpą laiką, tik 3 dienas jo buvimo metu jam tenkantis plotas buvo mažesnis, nei tai nustatyta Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 , per šį laikotarpį pareiškėjui teko 3,12 kv. m (1 diena) kameros ploto ir nuo 3,12 kv. m iki 3,74 kv. m (2 dienos) kameros ploto. Tokiu būdu nustatyta norma buvo pažeista nežymiai, skirtumas sudarė ne daugiau kaip 0,48 kv. m kameros ploto. Įrodymų, jog per tokį trumpą laiką, pareiškėjui dėl nedidelio turinčio tekti ploto ir tekusio ploto skirtumo išsivystė kokios nors sunkios pasekmės, nepateikta.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (apgyvendinimas perpildytose kamerose) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl, teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiamos jo teisės, buvo trumpas, tik nepilnų 3 dienų, pats ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, pažeidimo mastas nebuvo didelis, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimą, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisės pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. L. apeliaciniu skundu (b. l. 194–197) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti pilnai.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas sistemingai ir tyčia pažeidinėja jo teises, išskiria jį iš kitų nuteistųjų. Šį teiginį, pareiškėjo manymu, patvirtina tai, kad Šiaulių TI jis buvo laikomas sugipsuota koja ir negalėjo išeiti pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelį, kuris įrengtas ant įstaigos stogo. Be to, Šiaulių TI skirdavo jį į kameras, kurios įrengtos antrame ar trečiame įstaigos aukšte. Pareiškėjui, kuriam buvo lūžusi koja, buvo sunku laipioti laiptais. Pareiškėjo teigimu, atsakovo pareigūnai taip pat jį diskriminavo dėl tautybės, pravardžiavo, kadangi jis yra rusas ir nesupranta lietuvių kalbos.

Šiaulių TI neužtikrino jam tinkamos medicininės pagalbos – odontologė Šiaulių TI dirba tik vieną dieną per savaitę, ji dirba viena ir jos niekas negali pakeisti, todėl pareiškėjas ilgą laiką turėjo kentėti didelius dantų skausmus. Be to, atsakovas nesuteikė pareiškėjui būtinosios medicinos pagalbos kaip tai reglamentuota Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnyje.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas šališkai ir netiksliai vertino bylos duomenis apie jo laikymo Šiaulių TI trukmę. Kamerose jam nuolat trūko vietos, sanitarinis mazgas yra neatskirtas nuo likusios gyvenamosios kameros dalies, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Be to, pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti drabužių, nebuvo vietos ir jų džiovinti. Taip pat kamerose nebuvo įrengta spintelių drabužiams susidėti, ant lubų buvo grybelis.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 102–103) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas sutinka su teismo sprendimu ir jame pateiktomis išvadomis. Atsakovo manymu, byla išnagrinėta visapusiškai ir teisingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo V. L. galimai patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl to, kad, jo teigimu, nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. gegužės 26 d. jis buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktų reikalavimų netinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, t. y., konstatavęs, kad pareiškėjui 3 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta teisės aktais, pripažino, kad pareiškėjo V. L. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo kamerose sąlygas buvo pažeista, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartojo pirminiame skunde nuodytus argumentus. Taip pat nurodo, kad Šiaulių TI jis buvo diskriminuojamas dėl kilmės (yra rusas) ir išskiriamas iš kitų nuteistųjų, kadangi buvo skiriamas į kameras, įrengtas antrame ir trečiame įstaigos aukšte, nors tuo metu jis buvo susilaužęs koją ir turėjo gipsą; dėl pastarosios priežasties, apelianto teigimu, jis negalėjo išeiti pasivaikščioti ir į pasivaikščiojimo kiemelį, kuris įrengtas ant įstaigos stogo. Taip pat apeliantas nurodo, kad Šiaulių TI kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris yra neatskirtas nuo likusios gyvenamosios kameros dalies, todėl buvo pažeistas jo privatumas; be to, jam nebuvo suteikta galimybė išsiskalbti drabužių, nebuvo vietos jų džiovinimui, kamerose nebuvo įrengtos spintelių drabužiams susidėti.

Dėl pastarųjų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, kadangi šiais aspektais pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nesiskundė.

Prieš pasisakydama dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad tiek EŽTT, tiek ir LVAT laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Todėl teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais ir padarytomis išvadomis, iš naujo jų nekartoja. Kolegijos vertinimu, teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo suformuluotas ginčo nagrinėjimo ribas, pasisakė dėl visų pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, byloje surinktus duomenis vertino tinkamai.

Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pareiškėjui tekusiu kameros plotu, teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte buvo numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Iš atsakovo teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–10) matyti, kad iš viso per laikotarpį nuo 2015 m. sausio 26 d. iki 2015 m. gegužės 21 d. pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje 3 dienas (1 pilną parą ir 2 pusdienius) nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas. Likusį laikotarpį, t. y. 94 paras, pareiškėjui tekęs kamerų plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Taigi pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu padarė teisingą ir byloje surinktais įrodymais pagrįstą išvadą. Šią išvadą paneigiančių argumentų ar įrodymų pareiškėjas su apeliaciniu skundu nepateikė.

Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde (b. l. 2–3, 65) nurodė, kad Šiaulių TI administracija ignoruoja jo prašymus iškviesti jį pas gydytoją-odontologą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo aspektu Šiaulių apygardos administracinis teismas pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo teisių pažeidimo, kadangi, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, pareiškėjas pas odontologą buvo iškviestas ir gydytojo apžiūrėtas 2015 m. gegužės 18 d., jam buvo paskirti dantų nuskausminamieji vaistai (b. l. 24). Dėl neįvykusių vizitų nurodyta, kad: 2015 m. kovo 20 d. pareiškėjas nebuvo rastas kameroje, nes buvo išvykęs; 2015 m. balandžio 7 d. gydytojai-odontologei, pagal patvirtintą Šiaulių TI direktoriaus darbo grafiką, yra nedarbo diena; 2015 m. balandžio 27 d. gydytoja-odontologė nedirbo, turėjo nedarbingumo pažymėjimą, nedarbingumo laikotarpis tęsėsi nuo 2015 m. balandžio 22 d. iki 2015 m. gegužės 15 d.; 2015 m. gegužės 15 d. apžiūra dėl didelio pacientų srauto perkelta į 2015 m. gegužės 18 d. Taigi šie byloje esantys duomenys yra pakankami paneigti pareiškėjo pirminio skundo argumentą, kad Šiaulių TI administracija ignoruoja jo prašymus dėl iškvietimo pas odontologą.

Dėl apelianto teiginių, kad Šiaulių TI neužtikrino jam tinkamos medicininės pagalbos (tinkamų odontologo paslaugų), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi ginčai susiję su medicininių paslaugų teikimu nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-600/2013).

Taip pat pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI odontologė dirba tik antradieniais, ji dirba viena, todėl jos nėra kam pakeisti. Apelianto manymu, jis turėjo būti etapuotas į kitą gydymo įstaigą. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 4 dalį tik suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Pareiškėjo nusiskundimas dantų skausmu nėra priskiriamas prie atvejų, kuriems esant būtina suteikti būtinąją medicininę pagalbą pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. V-208 „Dėl būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“.

Kiek tai susiję su pirmosios instancijos teismo sprendimu nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeistų teisių pripažinimu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą adm. byloje Nr. A444-619/2008).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimų pobūdį, mastą, trukmę (3 dienos) bei tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis (pareiškėjas atskirais laikotarpiais turėjo net iki 11,5 kv. m ploto kameroje), sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė