2016-10-13 Nr. AB-19726-3-64-3-02123-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1920-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02123-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), priteisti 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kamerose įrengtas sanitarinis mazgas taip pat neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, kurie pasireiškė nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais. Pareiškėjui sutriko miegas, jis jaučia nuolatinę depresiją. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 2 000 Eur suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas taip pat nurodė, kad nors kai kurios kameros neatitinka vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos reikalavimo, įstaigos administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, atsiradus galimybei būtų perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo laikymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose higienos reikalavimų patikra nebuvo atlikta. Tačiau kiekvienam asmeniui skiriamas inventorius, reikalaujama, kad jie suimtieji ir nuteistieji palaikytų tvarką kamerose, valymo priemonės išduodamos pagal prašymą. Kamerose esantys langai pritaikyti vėdinimui, tai atitinka Lietuvos higienos normos reikalavimus. Visose kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas 1,5 m aukščio sienele, kamerose įrengti teisės aktuose numatyti baldai. Atsakovo teigimu, pareiškėjo teiginiai dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų abstraktūs, nedetalizuoti. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė skunde nurodytą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus, todėl atsakovui atsiliepime išreiškus prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, yra pagrindas šį prašymą tenkinti ir, vadovaujantis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimui atlyginti žalą taikyti ieškinio senaties terminą bei skundą tuo pagrindu atmesti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, teismas ieškinio senaties termino neatnaujino.

III. Pareiškėjas E. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo laikotarpį iki trejų metų, nes Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis senaties termino nenumato. Be to, pareiškėjas anksčiau į teismą kreiptis negalėjęs, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą ir pareiškėjas ilgą laiką negalėjo su jais susipažinti. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pareiškėjas nurodo nesutinkantis su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, nurodytais ginčijamame sprendime, nes mano, jog šie argumentai nemotyvuoti. Be to, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, o būtent Canali byla.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, jų negynė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl negalėjimo susipažinti su EŽTT sprendimais vertintina kaip subjektyvi ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą trejų metų terminą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, o pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų nesusieti su konkrečiais atsakovo galbūt neteisėtais veiksmais, nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio, priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas reikalavimui dėl žalos atlyginimo praleido trejų metų ieškinio senaties terminą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis ieškinio senaties termino nenumato, o senaties terminą pareiškėjas praleido dėl nežinojimo, nes jam atitinkama informacija lietuvių kalba nebuvo prieinama.

EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose numatyta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties nustatymas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Atsižvelgus į tai, kad pagal EŽTT visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr., pvz., EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S. A. prieš Ispaniją), atmetami kaip nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nemotyvavo, kodėl nesivadovavo EŽTT suformuota praktika, įskaitant ir 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą Canali prieš Prancūziją.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nes EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Kaip jau minėta, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, nes neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2012 m. liepos mėnesio, kai išvyko iš įstaigos, priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą; pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remdamasis pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti pareiškėjui praleistą ieškinio senaties terminą. Jau minėta pareiškėjo įvardyta aplinkybė, kad jam laiku kreiptis į teismą sutrukdė informacijos lietuvių kalba trūkumas vertintina kaip subjektyvi, nesudaranti pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą nagrinėjamoje byloje, todėl skundžiamas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą ir pareiškėjo E. M. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė