2019-04-10 Nr. AB-9078-3-61-3-02028-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3113-629/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02028-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2018 m. gegužės 23 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas nuo 6,43 kv. m iki 7,98 kv. m, buvo laikoma po 2–4 asmenis, todėl nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m gyvenamasis plotas vienam asmeniui. Sanitarinių įrenginių užimamas plotas kameroje sudaro 1,12 kv. m ir turi būti išskaičiuojamas iš bendro kameros ploto, skaičiuojant likusį laisvą kameros plotą vienam asmeniui. Pareiškėjas teigė, kad kamerų plotą mažino joje esantys baldai, todėl buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Esant dideliam suimtųjų skaičiui, turėjo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems atsisėsti. Be to, pareiškėjas kasdien sportavo, todėl nebuvo užtikrinama tinkama maisto energetinė vertė.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijų programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinami kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginiai. Pareiškėjas pažymėjo, kad negalėjo sportuoti lauke ir patalpose, lankyti renginius ar dirbti. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir išsikviesti budintį pareigūną, todėl turėjo pareigūnus kviesti daužydamas į duris. Dušo patalpose turėjo 5–10 min. daužyti į duris, kol pareigūnai išves į gyvenamąsias patalpas.

4. Lukiškių TI-K užtikrindavo teisę į vienos valandos pasivaikščiojimą lauke, nors turėjo teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo netvarkingi, nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, kiemeliuose buvo šiukšlių, suoliukas buvo sulaužytas, sienos pažaliavusios nuo pelėsių ir grybelio. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo periodiškai valomi, jeigu dulka – nelaistomi. Pasivaikščiojimo kiemelių stogai yra šiferiniai, kuriuose yra asbesto.

5. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos per langus, jose yra drėgna ir tamsu, dėl kamerų languose esančių grotų, buvo ribojamas vėjo ir šviežio oro srautas. Lukiškių TI-K kamerose dėl esančios drėgmės puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, rūdijo metalinės lovos. Kamerose, kurios buvo pusrūsyje, vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc. Kamerose nėra užtikrinamas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, kuris buvo labai stiprus, todėl skaudėjo akis ir galvą. Kamerose nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, nebuvo leidžiama turėti ventiliatorių. Lukiškių TI-K kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, grybeliu, drėgnos, nuo sienų atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui, todėl pasireikšdavo galvos ir gerklės skausmai, sukildavo temperatūra. Kamerose buvo pilna tarakonų, pelių, vorų, utėlių, blakių, o administracija nevykdė deratizacijos ir dezinfekcijos. Be to, kameroje jautė nemalonų kvapą, kadangi šiukšlių konteineriai buvo prie gyvenamųjų kamerų langų. Sanitarinis mazgas neužtikrino privatumo, nes buvo matomas kitų asmenų ir pareigūnų. Be to, sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Kamerose nebuvo veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės. Be to, nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne (neišduodavo užvalkalo užklotui, rankšluosčių, vėliau išduodavo tik vieną virtuvinį rankšluostį), nebuvo išduodama pakankamai tualetinio popieriaus.

6. Lukiškių TI-K drabužius skalbdavo kas du mėnesius nemokamai, tačiau kartais pareiškėjas turėjo susimokėti už skalbimą. Lukiškių TI-K dažnai nebuvo šilto (karšto) vandens ir nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu dažniau nei kartą per savaitę. Dušo patalpos yra nešvarios, dušo praustuvai – sulaužyti. Po lankymosi sporto salėje pareiškėjas nebuvo vedamas į dušą.

7. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė fizinius skausmus, psichologinius išgyvenimus, orumo ir reputacijos pažeminimą, dvasinius sukrėtimus, emocinius, dvasinius išgyvenimus ir bendravimo galimybių sumažėjimą.

8. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovo atstovas nurodė atitinkamus laikotarpius, kuriais vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytus reikalavimus.

10. Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nėra numatyti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių langelių.

11. Atsakovo atstovas nurodė, kad kamerose esančiuose sanitariniuose mazguose yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims suteikiama teisė kartą per savaitę iki 15 minučių nusiprausti duše.

12. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius ir priemonės visą laiką yra išduodami į kameras. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

13. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad suimti ir nuteisti asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langų stiklus, klozetus, griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, laužydami langus ir pan., todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti pakartotinį remontą.

14. Dėl kamerų įrengimo atsakovo atstovas nurodė, jog visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys išsikviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Taip pat kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

15. Atsakovo atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 24 punkte ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 17 punkte nustatytus reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose patalpose.

16. Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti lauke nuo valandos iki dviejų, tačiau, atsakovo atstovo teigimu, tai yra nuteistųjų teisė, o ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemai yra periodiškai valomi, jeigu dulka – laistomi. Suimtieji ir nuteistieji gali dalyvauti užimtumo programose, t. y. stalo žaidimų turnyruose, tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybose, teikiama dvasinė reabilitacija, organizuojami profesionalių ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai. Lukiškių TI-K veikia biblioteka, kurioje suimtieji ir nuteistieji gali naudotis ribota interneto prieiga, be to, jiems suteikiama teisė dalyvauti ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos programose, žiūrėti televizijos laidas. Asmuo, norintis dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, būrio viršininkui turi pareikšti norą žodžiu ar raštu.

17. Suimtiesiems ir nuteistiesiems maitinimas yra tiekiamas dienotvarkėje numatytu metu pagal nustatytas mitybos normas ir subalansuotus valgiaraščius. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas yra gaminamas griežtai laikantis valgiaraštyje nustatytų patiekalų receptūros ir patiekalų technologinių aprašymų. Pagamintas maistas dalinamas atitinkamos talpos samčiais, kurių tūris atitinka reikalingą svorį, visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos. Atsakingi Lukiškių TI-K asmenys pasirinktinai tikrina maisto davinio svorį bei kokybę. Maistas, skirtas dalinimui, yra laikomas sandariuose bei uždengtuose termosuose, kurie atidaromi tik tada, kai dalinamas maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems, todėl būna šiltas.

18. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs. Pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą, todėl yra pagrindas skundą atmesti.

II. 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2 280 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš atsakovo.

20. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių laikotarpių, kuriais buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose nustatytų reikalavimų, ir nepateikė savo teiginius patvirtinančių įrodymų, todėl nusprendė remtis atsakovo atstovo pateiktais duomenimis.

21. Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K pateikta informacija, nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas buvo kameroje Nr. 295, kurioje jam tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, teismas nustatė, kad visą šį laiką, t. y. 7 dienas, pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui teko mažiau nei po 3 kv. m kameros ploto (2,65 kv. m) asmeninės erdvės. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir teismų praktiką, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kameroje Nr. 295 7 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m) pagal nacionalinę teisę ir pripažino valdžios institucijos neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Atsižvelgęs į tai, kad visą šį laikotarpį, kuris nėra epizodinis, pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto (2,65 kv. m), ir byloje nesant įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, teismas konstatavo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl ribotų galimybių kamerose judėti ir per mažo stalo yra susijusios su byloje nustatytu minimalios gyvenamojo ploto normos pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.

22. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokių konkrečiai renginių jam trūko, kokiuose ir kada renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, taip pat kokie jo socialiniai poreikiai nebuvo patenkinti, todėl pareiškėjo teiginius dėl užimtumo trūkumo laikė abstrakčiais ir nepatvirtinančiais jo teisių pažeidimo.

23. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentą dėl maitinimo, nurodė, kad teisės aktuose nėra išskiriamas atskiras valgiaraštis sportuojantiems asmenims, todėl pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių gauti padidinto kaloringumo maisto davinį. Dėl pareiškėjo teiginio, kad maisto kaloringumas buvo 1 300–1 500 kcal teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu būdu tai nustatė, todėl nurodytą argumentą nelaikė pakankamai pagrįstu. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

24. Teismas pareiškėjo teiginius dėl neužtikrintos galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku vertino kaip deklaratyvius ir nesudarančius pagrindu pripažinti, kad dėl to pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindas neturtinei žalai atsirasti. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo mygtuko neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų, taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui iškilusias pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo Lukiškių TI-K metu vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl neveikiančių aliarmo mygtukų kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją.

25. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginį, kad jam turėtų būti suteikta galimybė pasivaikščioti lauke ne mažiau nei 8 valandas per dieną, pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodė pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas neneigė, jog buvo vedamas pasivaikščioti į lauką ne mažiau kaip vieną valandą per parą, be to, pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kada jam nebuvo leista išeiti pasivaikščioti, padarė išvadą, kad šiuo aspektu nėra pagrindo nustatyti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

26. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netvarkingų pasivaikščiojimo kiemelių atmetė, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo nurodyti argumentai yra itin abstraktūs, pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai, kuriame kiemelyje nebuvo šiukšlių dėžių, peleninių, suoliukas sulaužytas, sienos pasidengusios pelėsiu, be to, byloje nėra duomenų, kad kiemeliai nebuvo tvarkomi ir neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius teiginius.

27. Dėl asbesto pavojaus pareiškėjo sveiktai teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog šiferio lakštai būtų laužomi, dėl ko asbestas išsiskirtų į aplinką ir keltų pavojų sveikatai. Teismas sprendė, kad pareiškėjo argumentai yra abstraktūs, nesudarantys pagrindo pripažinti, jog pasivaikščiojimo kiemeliai kelia pavojų jo sveikatai.

28. Teismas pastebėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su nusiskundimais dėl šilto vandens nebuvimo duše, netvarkos dušo patalpose ar neišduotos patalynės ar higienos priemonių. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti tokius abstrakčius teiginius, todėl teismas vertino juos kaip neįrodytus. Dėl buitinių (higienos) priemonių išdavimo teismas pabrėžė, jog laisvės atėmimo bausmę vykdanti įstaiga neturi pareigos suimtiesiems (nuteistiesiems) nemokamai suteikti neribotą kiekį buitinių (higieninių) reikmenų.

29. Teismas, įvertinęs teisinį reguliavimą, padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos mechaninės oro šalinimo sistemos.

30. Teismas nustatė, kad sanitarinio mazgo kabina buvo įrengta kameroje Nr. 256, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjo teisė į privatumą galėjo būti pažeista ne visą laikotarpį. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką ir nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad 735 dienas galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais.

31. Teismas, remdamasis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo aktais, nustatė, kad higienos normų HN 76:2010 ir HN 134:2015 pažeidimai laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. gegužės 22 d. pareiškėjui būnant kamerose Nr. 104, 105, 110, 112, 115, 116, 119, 121, 129, 134, 136, 140, 158, 164, 182, 183, 188, 190, 256, 265, 281, 290, 295, 306, 312, 342, nebuvo nustatyti. Teismo vertinimu, pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, apšvietos, ventiliacijos, oro judėjimo greičio, pelėsio, grybelio, parazitų veisimosi visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose buvo nesilaikoma higienos normose nustatytų reikalavimų, nepaaiškino kada ir kaip nebuvo užtikrinama tinkama temperatūra, apšvieta, oro judėjimo greitis, ventiliacija, veisėsi pelėsis ir grybelis, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, o vien pareiškėjo nuomone grindžiamas argumentas dėl higienos normų neatitinkančių kamerų būklės negali būti pagrindas neturtinei žalai konstatuoti.

32. Teismas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Be to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtus apatinius drabužius, kurie iš skalbyklos grąžinami tą pačią dieną sausi. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas neginčijo, jog Lukiškių TI-K vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl itin abstraktus teiginys dėl teisių pažeidimo, siekiant džiovinti išsiskalbtus drabužius, negalėjo suponuoti išvados, kad atsakovo atstovas pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų bei nuteistųjų teisę pasinaudoti drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugomis.

33. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl veidrodžio ir tualeto reikmenų spintelės nebuvimo, taip pat dėl to, jog ant langų esančios grotos neužtikrino tinkamo gryno oro kiekio. Teismo vertinimu, grotų ir apsauginių tinklų įrengimas ant laisvės atėmimo vietų langų atitinka teisės aktų reikalavimus. Be to, pareiškėjas savo teiginių dėl kamerose nebuvusio veidrodžio ir (ar) tualeto reikmenų spintelės visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kuriose kamerose jų nebuvo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, neindividualizavo dėl to kilusių subjektinių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.

34. Teismas, nustatęs, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais ir neužtikrintas minimalus teisės aktuose nustatytas kameros plotas, priteisė jam 2 280 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III. 35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti – priteisti jam 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

36. Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad laikotarpis, kuriuo buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose minimalaus ploto reikalavimų, buvo ilgesnis nei teismo nustatytos 7 dienos.

37. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiais, kad jis nedetalizavo, kada ir kuriuose renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti, kokių renginių trūko. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišreikalavo duomenų iš atsakovo atstovo, kokios socialinės reabilitacijos programos buvo taikomos jo atžvilgiu. Pareiškėjas skunde buvo suformulavęs prašymą teismui šiuos duomenis išreikalauti.

38. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišreikalavo Nacionalinės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl pasivaikščiojimo kiemelių, todėl nepagrįstai atmetė šią skundo dalį. Pareiškėjo teigimu, teismas neišreikalavo suimtojo kortelių, kiek ir kokios patalynės, higienos reikmenų jam buvo išduota. Be to, nuostatos, kurios nustato, kad įkalinimo įstaiga neprivalo kalinį aprūpinti higienos priemonėmis, jeigu kalinys turi asmeninėje sąskaitoje pinigų, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d., o skundžiamas laikotarpis yra nuo 2015 m. Teismas netyrė skundo dalies dėl nesuteiktų higienos priemonių ir patalynės.

39. Pareiškėjo nuomone, teismas nepakankamai išnagrinėjo skundo dalį dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, pelėsio, netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo. Be to, faktas, jog nebuvo aliarminės signalizacijos ar ji neveikė, įrodo, kad atsakovo atstovas neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Aplinkybė, jog pareiškėjas nedetalizavo kamerų ar laikotarpio, kada buvo pažeidimas, turi reikšmės tik neturtinės žalos dydžiui.

40. Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiais dėl asbesto. Skunde buvo nurodyta, kad šiferio danga buvo sulūžusi, šiferio dalys gulėjo ant kiemelio viršutinių grotų, krito žemėn, dėl ko jis turėjo kvėpuoti asbesto dulkėmis.

41. Teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad dušo patalpose nebuvo užtikrinamas privatumas ne tik nuo prižiūrinčių pareigūnų, bet ir nuo kartu kalėjusių asmenų, ir kad Lukiškių TI-K pripažino, jog grotos kameros viduje yra perteklinės, todėl artimiausiu metu bus demontuotos.

42. Teismas netinkamai išnagrinėjo skundo dalį dėl tualeto reikmenų spintelės nebuvimo. Pareiškėjas skunde nurodė, kad tokios spintelės apskritai nebuvo, o tai pažeidė higienos normas. Atsakovo atstovas šių aplinkybių nepaneigė, todėl jos turi būti vertinamos pareiškėjo naudai.

43. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

44. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ir psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo ir laipsnio klausimo sprendimui.

45. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir kodėl jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

46. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

47. Lukiškių TI-K nurodo, kad pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais, nurodyti nusiskundimai yra abstraktūs, todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 48. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 12 d. iki 2018 m. gegužės 23 d., atlyginimo priteisimu.

49. Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 2 280 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

50. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų skunde nurodytų aplinkybių, dėl ko turėjo priteisti didesnę neturtinės žalos atlyginimo sumą. Atsakovo atstovo teigimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.

51. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

52. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai, todėl priėmė iš esmės teisingą sprendimą. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o juos papildo, atsižvelgdama į apeliacinių skundų argumentus.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, pritaria pirmosios instancijos nustatytoms aplinkybėms, kad 7 dienas (nuo 2015 m. gruodžio 12 d. iki 2015 m. gruodžio 17 d. ir 2015 m. gruodžio 19 d.) pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 295, kurioje jam tekęs plotas buvo 2,65 kv. m. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui 7 dienas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 295 7 dienas nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas pagal nacionalinę teisę. Be to, visą šį laikotarpį pareiškėjui teko mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto ir byloje nėra įrodymų, kad šis ribojimas buvo kompensuotas kokiomis nors adekvačiomis priemonėmis, todėl buvo pagrindas pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

54. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad 735 dienas buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniais mazgais.

55. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš atsakovo atstovo duomenų apie jo dalyvavimą reabilitacijos programose. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutarties, įpareigojimas Lukiškių TI-K pateikti tokio pobūdžio informaciją buvo suformuluotas, tačiau atsakovo atstovas negalėjo pateikti duomenų apie pareiškėjo užimtumą pagal tikslias datas, kadangi pareiškėjas buvo laikomas skirtingose kamerose ir su juo dirbo skirtingi asmenys. Be to, atsakovo atstovas pateikė informaciją apie Lukiškių TI-K vykdomą užimtumą už kameros ribų, tačiau, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas pats nedetalizavo, kuriuose renginiuose jam nebuvo leista dalyvauti ar kokių renginių trūko. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo aptariamas argumentas atmetamas.

56. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl aliarminės signalizacijos, pažymi, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Priešingai nei nurodo pareiškėjas, teisinis reguliavimas laisvės atėmimo vietų įstaigų neįpareigoja įrengti aliarminius mygtukus dušo patalpose. Pareiškėjas teigia, kad kamerose nėra įrengta aliarminė signalizacija, tačiau atsakovo atstovas atsiliepime į skundą patvirtino, jog Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, bet suimtieji ir nuteistieji neretai gadina šią signalizaciją. Taigi kameros, kuriose laikytas pareiškėjas ir kuriose buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema, neatitiko minėtų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 punkto reikalavimų.

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018). Taigi, net ir pripažįstant, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, buvo neveikianti aliarminio iškvietimo sistema ir tai neatitiko teisės aktų reikalavimų, šiuo atveju vertintina, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl to jam kilo kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. kilo kokia nors neturtinė žala. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepagrindė, kad būtent ginčo laikotarpiu dėl pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo jis patyrė konkrečius neigiamus išgyvenimus, sveikatos sužalojimą, jam būtų buvęs konkretus poreikis pasinaudoti šia sistema ginčo laikotarpiu kameroje ir pan. Byloje nėra duomenų, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą būtent minėtų netinkamų kalinimo sąlygų (pareigūnų iškvietimo sistemos neveikimo) poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, aptarimas pareiškėjo argumentą atmestinas.

58. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas netyrė skundo dalies dėl higienos priemonių ir patalynės suteikimo. Pareiškėjas nurodo, kad teismas neišreikalavo suimtojo kortelių, kiek ir kokios patalynės, higienos reikmenų buvo jam išduota. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jam nebuvo išduotas antklodės užvalkalas ir rankšluosčiai, vėliau išduodavo vieną virtuvinį rankšluostį. Be to, pareiškėjui buvo išduodama pusė tualetinio popieriaus rulono dviem savaitėms.

59. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo argumentai dėl neišduotos patalynės yra abstraktūs, pareiškėjas nedetalizuoja konkrečių laikotarpių, kuriais jam nebuvo išduoti užvalkalas ir rankšluosčiai. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, prašydamas išduoti jam trūkstamą patalynę bei rankšluosčius. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo argumentą atmeta.

60. Nors pareiškėjas teigia, kad teismas nepakankamai išnagrinėjo jo skundo dalį dėl kamerose buvusios netinkamos temperatūros, pelėsio, netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, tačiau nedetalizuoja, kurie pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai yra nepagrįsti, taip pat nepaaiškina, kurių aplinkybių teismas neįvertino. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl šių aplinkybių, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos išvadoms, jų nekartoja ir papildomai nepasisako.

61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog Lukiškių TI-K visose kamerose nebuvo veidrodžio, tualetinių reikmenų spintelės, dėl ko jam buvo sudaryti nepatogumai. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte buvo nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsakovo atstovas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog šis inventorius Lukiškių TI-K kamerose yra. Taigi, sanitarinių mazgų įrengimas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, neatitiko higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų tuo aspektu, kad juose nebuvo įrengtas nustatytas inventorius (tualeto reikmenų spintelės, veidrodžiai). Tokios pozicijos, kad Lukiškių TI-K veiksmai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtos spintelės ir veidrodžiai, yra laikomi pažeidimu, laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio byloje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1086-756/2018). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė, kad nebuvo pažeista pareiškėjo teisė.

62. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde teiginių, susijusių su netinkamu teismo vertinimu dėl pasivaikščiojimo kiemelių, grotų kamerų viduje, privatumo duše pažeidimo ir papildomų įrodymų išreikalavimo, taip pat dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų papildomų argumentų dėl asbesto, visų pirma pažymėtina, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018 ir kt.).

63. Kaip matyti iš pareiškėjo skundo pirmosios instancijos teismui, jis nurodė, kad kiemeliuose buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto, taip pat asbesto yra sienose, kanalizacijoje, be to, asbestas sukėlė rimtą pavojų pareiškėjo sveikatai ir kiekvieną dieną ją žalojo. Tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas pateikia papildomų argumentų – šiferio danga buvo sulūžusi, sudaužyta, šiferio dalys buvo ant kiemelio viršutinių grotų, krito žemyn, suimtasis turėjo kvėpuoti asbesto dulkėmis. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui skunde tokių pareiškėjo argumentų kaip dėl privatumo pažeidimo duše, vidinių grotų kameroje apskritai nėra. Be to, pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismo iš atsakovo atstovo išreikalauti Nacionalinės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pasivaikščiojimo kiemelių, asbesto, grotų kamerų viduje, privatumo duše pažeidimo ir iš to kildinamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.

64. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad dėl šios nutarties 53, 54 ir 61 punktuose nurodytų atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų, t. y. neturtinę žalą.

65. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio, pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

66. Pažymėtina, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

67. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, reikšmingą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1018-662/2018; 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1294-822/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018; kt.), teisėjų kolegija vertina, kad nustačius kalinamam asmeniui tekusio gyvenamo ploto pažeidimą (7 dienas), asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą (735 dienas), teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui turi būti priteisiamas pinigais.

68. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 7 dienas buvo laikomas kameroje, kurioje vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko minimalių reikalavimų, 735 dienas buvo pažeista teisė dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų (pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to, nėra įrengta tualetinių reikmenų spintelių ir veidrodžių). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertino 2 280 Eur suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo nustatytas žalos atlyginimas yra proporcinga ir adekvati kompensacija patirtai skriaudai atlyginti.

69. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo atstovo ir pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Pareiškėjo A. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė