2013-04-08 Nr. AB-1228-3-61-3-00865-2012-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P444-104/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00865-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 80.9.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės rašytinio proceso metu išnagrinėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje A438-120/2013 pagal pareiškėjų L. M. ir G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjai L. M. ir G. M. (toliau – ir pareiškėjai) skunde prašė priteisti pareiškėjų naudai perimto valstybės nuosavybėn pareiškėjams nuosavybės teise priklausiusio turto – 1400/11100 žemės sklypo Nr. 4174-0200-0174 – rinkos vertę – 25 000 Lt, 700 Lt už uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Tikslo siekis“ turto vertintojos I. A. parengtą turto vertės nustatymo pažymą, 5 000 Lt neturtinės žalos ir 2 035,03 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Skunde pareiškėjai paaiškino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimu Nr. 41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ B. S. neteisėtai atkūrė nuosavybės teises į buvusio savininko P. S. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamojo turto dalį, jau įsigaliojus Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimui Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“, kuriame dalis atkurto sklypo ploto buvo įtraukta į valstybinės reikšmės miškų plotų sąrašą.

Pareiškėjai reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, kuriuo ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai, L. M. ir G. M., tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei D. S. tenkino, panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B.

S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2002 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 9133), patvirtintos Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., sudarytos tarp B. S. bei L. M. ir G.

M. dalį dėl minėto 0,14 ha valstybinės reikšmės miško pardavimo, taikė restituciją natūra ir įpareigojo L. M. ir G. M. šį valstybinės reikšmės miško plotą grąžinti Lietuvos valstybei. Kadangi atsakovės neteisėti veiksmai ir kaltė yra akivaizdūs, todėl šių aplinkybių byloje pareiškėjai įrodinėti neprivalo. Dėl šių veiksmų dėl nuosavybės teisės atkūrimo pareiškėjai patyrė nuostolių, nes Vilniaus apskrities viršininko administracijai nepriėmus sprendimo atkurti nuosavybės teises piliečiui B. S., 2002 m. rugsėjo 12 d. nebūtų tarp B.

S. ir L. M. bei G. M. sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 9133, kuri Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pripažinta negaliojančia daliai dėl 0,14 ha valstybinės reikšmės ploto, patenkančiai į pareiškėjų 1,11 ha žemės sklypą, pardavimo pritaikyta minėtos sklypo dalies restitucija natūra ir iš pareiškėjų neatlygintinai buvo grąžinta valstybei 0,14 ha ploto valstybinės reikšmės miško. Kadangi sąžiningiems žemės sklypo savininkams priklausiusi 0,14 ha žemės sklypo dalis buvo pripažinta esanti išimtinė valstybės nuosavybė ir grąžinta valstybei, šios nuosavybės savininkams L.

M. ir G. M. perduoto valstybei žemės ploto vertė privalo būti atlygintina pinigais pagal perimto turto vertę. Pagal UAB „Tikslo siekis“ turto vertintojos I. A. parengtą turto vertės nustatymo pažymą 1400/11100 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2012 m. vasario 1 d. – 25 000 Lt. Valstybei grąžintos sklypo dalies kainai nustatyti atliktas turto vertinimas pareiškėjams kainavo 700 Lt. O kadangi dėl atsakovo kaltės pripažinta negaliojančia 2002 m. rugsėjo 12 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis daliai žemės sklypo, pritaikius šiai daliai restituciją, pareiškėjai patyrė ir dvasinius išgyvenimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjai reikalavimus dėl žalos atlyginimo grindžia Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, kuriuo teismas panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. lapkričio 5 d. sprendimo Nr. 41-8161 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui B. S.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, suteikiant neatlygintinai nuosavybėn 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, patenkantį į 1,11 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus r., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), pripažino negaliojančia 2002 m. rugsėjo 12 d.

žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 9133), patvirtintos Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., sudarytos tarp B. S. bei L. M. ir G. M. dalį dėl minėto 0,14 ha valstybinės reikšmės miško pardavimo, taikė restituciją natūra ir įpareigojo L. M. ir G. M. šį valstybinės reikšmės miško plotą grąžinti Lietuvos valstybei. Šiuo atveju pareiškėjai, tiesiogiai kaip jų patirtą žalą prašydami priteisti netekto turto vertę, nepagrįstai restituciją painioja su žala, todėl reikalavimas atlyginti netekto 0,14 valstybinės reikšmės miško vertę kaip jų patirtą žalą yra nepagrįstas ir neatitinka įstatymų reikalavimų.

Taip pat pareiškėjai netinkamai taiko teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias piniginio ekvivalento apskaičiavimą. Iš pirkimo–pardavimo sutarties matyti, kad pardavėjas B. S. už visą 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gavo 20 000 Lt, todėl 0,14 valstybinės reikšmės miško proporcingai vertintina 2 523 Lt. Pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti 700 Lt už turto vertinimą, nes turto rinkos vertė nustatoma ne surašant pažymą, kuri yra tik rekomendacinio pobūdžio, o ataskaitą, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 5 punkte.

Kadangi restitucijos pinigais apskaičiavimo taisyklė yra numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.147 straipsnio 1 dalyje, todėl nebuvo jokio reikalo atlikti vertinimą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad 700 Lt už žemės sklypo rinkos vertės nustatymo pažymos parengimą turėtų būti pripažintini kaip žala. Pareiškėjai nepagrįstai prie žalos (tiesioginių nuostolių) priskiria atstovavimo išlaidas, kurios buvo patirtos kitoje byloje, nagrinėtoje Vilniaus rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-1167-855/2010), kadangi pirmosios instancijos teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų klausimą.

Be to, bylinėjimosi išlaidos (atstovavimo išlaidos) nelaikytinos žala pagal CK 6.249 straipsnyje. Dėl pareiškėjų patirtų nuostolių ir priežasties, dėl kurios nėra galimybės priteisti pinigų už 0,14 ha valstybinės reikšmės mišką iš pardavėjo B. S., nėra atsakinga valstybė, t. y. ne dėl valstybės institucijų veiksmų pareiškėjai neteko galimybės atgauti pinigus. Priežastis, dėl kurios nėra galimybės taikyti dvišalę restituciją yra ta, kad pardavėjas B. S. mirė, o ne valstybės neteisėti veiksmai. Pareiškėjų nurodyti argumentai neįrodo, kad jie patyrė neturtinę žalą būtent dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių.

Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktaus pobūdžio ir grindžiami tik prielaidomis. Taip pat nenustatytas priežastinis ryšys tarp valstybės institucijų veiksmų ir galimai kilusios žalos. Pareiškėjai neįrodė jiems atsiradusios neturtinės žalos dydžio.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 18 d. sprendimu pareiškėjų L. M. ir G. M. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjams L. M. ir G. M. lygiomis dalimis iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos 4 557,55 Lt žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo pareigos atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjų teigimu, jie patyrė dėl to, kad atsakovas priėmė neteisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir savo neatsakingais veiksmais padarė žalą. Dėl šių atsakovo veiksmų patirtą žalą pareiškėjai vertina taip: Lietuvos valstybės nuosavybėn grąžinto 0,14 ha valstybinės reikšmės miško, patenkančio į 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., rinkos vertė 25 000 Lt, UAB „Tikslo siekis“ turto vertintojos parengtos turto vertės nustatymo pažymos kaina – 700 Lt, 5 000 Lt neturtinės žalos ir išlaidos, patirtos už advokatų profesinės bendrijos KSP GROUP teisinę pagalbą – 2 035,03 Lt. Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad neteisėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmai įrodyti 2010 m. rugsėjo 28 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų pareiškėjai patyrė žalą. Reikalavimas atlyginti valstybei grąžinto 0,14 ha miško vertę, kaip jų patirtą žalą, yra pagrįstas ir teisėtas. Pareiškėjai prašė priteisti 25 000 Lt rinkos kainą už perimtą valstybės nuosavybėn turtą ir 700 Lt už turto vertinimą.

Teismas pažymėjo ir tai, kad iš pirkimo-pardavimo sutarties matyti, jog pardavėjas B. S. už visą 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gavo 20 000 Lt, todėl 0,14 ha valstybinės reikšmės miško proporcingai vertintina 2 522,52 Lt. Reikalavimas priteisti sklypo rinkos vertę yra nepagrįstas, nes panaikinus pirkimo-pardavimo sandorį ir pritaikius restituciją pareiškėjams priklausė 2 522,52 Lt už 0,14 ha valstybinės reikšmės miško plotą, tačiau Vilniaus rajono apylinkės teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra galimybės taikyti dvišalę restituciją ir pareiškėjams priteisti pinigų sumą, sumokėtą už šį valstybinės reikšmės mišką, nes 1,11 ha žemės sklypo pardavėjas B. S. 2005 m. spalio 15 d. mirė, nusprendė, kad pareiškėjai dėl neteisėtų valstybės institucijos veiksmų patirtos žalos (netekto 0,14 ha dalies jiems priklausančio nekilnojamojo turto, patenkančio į 1,11 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) gali kreiptis dėl tokios žalos atlyginimo atskiro proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalis žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Todėl tais atvejais, kai sprendžiamas valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimas, turi būti nustatyta, jog asmuo tam tikro turto neteko arba jis buvo sužalotas, turėjo išlaidų, negavo pajamų, kurias jis būtų gavęs, būtent tiesiogiai dėl to, kad viešojo administravimo institucija veikė pažeisdama teisės aktų reikalavimus, arba neatliko veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Kitaip tariant, turi būti nustatyta konkreti žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir jų pagrindu atsiradusios žalos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai neteko 2 522,52 Lt, kuriuos būtų gavę pritaikius restituciją civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, todėl pareiškėjai nepagrįstai prašo priteisti sklypo rinkos kainą ir 700 Lt už turto vertinimą.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai pagrįstai prie žalos (tiesioginių nuostolių) priskiria atstovavimo išlaidas, kurios buvo patirtos byloje, nagrinėtoje Vilniaus rajono apylinkės teisme (civilinė byla Nr. 2-1167-855/2010), nes šioje byloje taikant restituciją L. M. ir G. M. buvo įpareigoti Lietuvos valstybės nuosavybėn grąžinti 0,14 ha valstybinės reikšmės miško. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjai prašo priteisti 5 000 Lt neturtinės žalos, kurią kildina iš Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjai, jų teigimu, pripažinti sąžiningais turto įgijėjais. Pareiškėjai nurodo, kad dėl ilgalaikio bylinėjimosi proceso, kuris sukėlė nepatogumus, stresą, patyrė nervinę įtampą, kuri nebuvo vienkartinė ar trumpalaikė. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog tarp šalių kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje yra išspręstas pareiškėjų naudai. Taigi pareiškėjų pažeistos teisės yra apgintos teisme. Teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje, atsižvelgus į visas anksčiau aptartas nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes (juolab kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų būtų pablogėjusi jų sveikata ir pan.), tai yra pakankama satisfakcija, kompensuojanti pareiškėjų patirtus išgyvenimus, todėl atmestinas pareiškėjų reikalavimas priteisti neturtinę žalą. Remdamasis išdėstytais motyvais, pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjams lygiomis dalimis priteisė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos, žalai atlyginti 2 522,52 Lt už 0,14 ha valstybei grąžinto miško ir 2035,03 Lt už teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, iš viso priteisė 4557,55 Lt (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 5 p.). Kitą pareiškėjų skundo dalį pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pirmosios instancijos teismas nesprendė pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes jie nepateikė teismui išlaidų apskaičiavimo ir pagrindimo įrodymų.

III. Apeliaciniu skundu (b. l. 70–75) pareiškėjai L. M. ir G. M. prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Apeliaciniame skunde savo poziciją iš esmės grindė pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepimą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Nacionalinė žemės tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 61–64) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas pareiškėjui priteisė 4557,55 Lt žalai atlyginti ir priimti naują sprendimą pareiškėjų skundą atmesti.

Remdamasis CK 5.2 straipsnio 3 dalimi teigė, kad valstybė atsako už palikėjo skolas neviršydama jai perėjusio paveldėto turto tikrosios vertės, tačiau šiuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendime konstatuota, kad miręs B. S. jokio turto neturėjo. Mano, kad valstybė šiuo atveju neatsako už B. S. skolas, kadangi jokio jo turto nepaveldėjo.

Manė, kad teismas nepagrįstai sutapatina restituciją su žala. Nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas priteistinos patirtos nagrinėjant bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme, kadangi teismas 2010 m. rugsėjo 28 d. sprendimu išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų klausimą, be to mano, kad jos nelaikytinos žala CK 6.249 straipsnio prasme.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą pakeitė: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą: pareiškėjų L. M. ir G. M. skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies ir priteisė L. M. ir G. M. lygiomis dalimis iš atsakovo, Lietuvos valstybės, 3000 Lt (tris tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad teisinis reguliavimas (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) lemia, kad pareiškėjai turi teisę reikalauti iš valstybės atlyginti prarasto turo vertę, tačiau tai turi būti atliekama pagal restitucijos taisykles – atlyginant patirtas turto įsigijimo išlaidas, kurios neturi viršyti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos, t. y., atlyginamos turto įsigijimo išlaidos, jų dydį ribojant parduodamo turto rinkos kaina, kuri buvo sandorio sudarymo metu. Dėl to pirmosios instancijos teismo išvadą, priteisti iš atsakovo – Lietuvos Respublikos valstybės, pareiškėjams patirtas ginčo miško įsigijimo iš B. S. išlaidas, kurios sudaro 2 522,52 Lt sumą, vertino, kaip pagrįstą ir teisingą. Atitinkamai, kaip nepagrįstus įvertino atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad jis neturi atlyginti pareiškėjams minėto turto įsigijimo išlaidų bei pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad jiems turi būti atlyginta šio turto rinkos vertė, buvusi turto praradimo dieną – 25000 Lt.

Nepagrįstu šiuo atveju laikė ir pareiškėjų reikalavimą priteisti jiems 700 Lt už UAB „Tikslo siekis“ turto vertintojos I. A. parengtą turto vertės nustatymo pažymą, t. y., ginčo miško atliktą rinkos vertės nustatymą, šio turto praradimo dienai. Kaip minėta, pareiškėjų reikalavimas atlyginti turto rinkos vertę, kuri buvo turto praradimo dieną, yra neatitinkantis teisės aktų reikalavimų, todėl nepagrįstas. Tai savo ruožtu lemia, kad šių išlaidų atsiradimas nėra susijęs su pareiškėjams priteistinomis turto įsigijimo išlaidomis – 2 522,52 Lt, todėl jos negali būti ir atlygintos (CK 6.247 str.).

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjams, kaip žalos atlyginimas priteistinos jų turėtos bylos vedimo išlaidos – 2035,03 Lt, civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, nes tai išlaidos susijusios su jiems dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilusia civiline atsakomybe, todėl atsakovas yra atsakingas už šių išlaidų atsiradimą (CK 6.246 str.; 6.247 str.;6.271 str.). Šiuo atveju pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-1167-855/2010, kurioje buvo sprendžiamas administracinių aktų ir sandorių negaliojimo klausimas, pareiškėjams, kurie minėtoje civilinėje byloje buvo atsakovais, remiantis CPK taisyklėmis, jų turėtos bylos vedimo išlaidos negalėjo būti patenkintos. Tačiau žalos atlyginimo instituto taikymo prasme, šios išlaidos pripažintinos žala, kurią turi atlyginti atsakovas, nes šios žalos atsiradimas yra priežastiniame ryšyje su atsakovo neteisėtais veiksmais, pastarajam priėmus neteisėtą administracinį aktą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi laikotarpį, kurį pareiškėjai naudojosi ginčo turtu tenkindami savo gerbūvio interesus – nuo 2002 m. iki 2012 m., ir pareiškėjams tiek šios bylos, tiek minėtos civilinės bylos nagrinėjimu sukeltus nepatogumus (stresas, įprastinio gyvenimo ritmo sutrikimas, nulemtas poreikio ginti savo pažeistas teises) sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti buvus neturtinę žalą. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sprendė, kad pareiškėjams iš atsakovo priteistinas 3000 litų neturtinės žalos atlyginimas (CK 6.250 str.).

V. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu ir atnaujinus procesą išnagrinėti Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą. t. y. teigia, kad sprendimas yra be motyvų. Taip pat prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2707-244/2012 dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 16 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo vykdymą, kol administracinė byla bus išnagrinėta iš naujo apeliacine tvarka.

Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties įžanginėje dalyje nėra pasisakyta dėl Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. liepos 2 d. apeliacinio skundo nagrinėjimo, rezoliucinėje dalyje nėra teismo išvados ar šis apeliacinis skundas tenkintas ar ne, o motyvuojamoje dalyje visiškai nenurodyti teismo motyvai, pagrindžiantys vienokią ar kitokią teismo išvadą, mano, kad yra pagrindas atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A438-120/2013.

Mano, kad siekiant išvengti potencialiai neigiamų padarinių, atsižvelgus į tai, kad išnagrinėjus atsakovo apeliacinį skundą jis gali būti patenkintas, mano, kad yra tikslinga stabdyti teismo sprendimo vykdymą ABTĮ 159 straipsnio 2 dalies pagrindu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis paskelbta 2013 m. vasario 6 d., prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas 2013 m. kovo 19 d. t. y. paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 mėnesių termino.

Nacionalinė žemės tarnyba pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje, procesą atnaujinti prašo ABTĮ 2 dalies 8 punkto pagrindu t. y. teigia, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo stadija galima tik esant įsiteisėjusiam teismo procesiniam sprendimui ir siekiant, kad nebūtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, įstatymų leidėjas proceso atnaujinimo stadiją sukūrė ne kaip įprastinę, o kaip išimtinę teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formą, apsaugančią visos teisėtvarkos darną ir pastovumą (žr. pvz. 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-17/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pabrėždamas šios proceso stadijos išimtinumą yra konstatavęs, jog jis (išimtinumas) pasireiškia dviem aspektais: pirma, proceso atnaujinimas administracinėje byloje galimas tik esant ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytiems proceso atnaujinimo pagrindams, kurie siejami su jau po bylos išnagrinėjimo paaiškėjusiomis aplinkybėmis arba esminiais materialinės ar proceso teisės normų pažeidimais; ir antra, proceso atnaujinimo stadijos taikymas galimas tik bylose, kurios užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi (žr. pvz. 2008 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444-84/2008).

Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra, tai – išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo nagrinėjant bylas pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas tampa susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos nagrinėjimo. Atsižvelgiant į tai, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas baigtinis 12 pagrindų, iš kurių bent vienam esant galimas proceso atnaujinimas, sąrašas (žr. pvz. 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-183/2011).

Kaip minėta, atsakovas siekia proceso atnaujinimo ABTĮ 2 dalies 8 punkto pagrindu t. y. mano, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neišnagrinėjo atsakovo apeliacinio skundo, pabrėžia, kad apie jo nagrinėjimą nėra nurodyta teismo nutarties įžanginėje dalyje, o rezoliucinėje dalyje nėra priimtas sprendimas.

ABTĮ 86 straipsnis numato, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Įstatymas reikalauja, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.) sprendimo rezoliucinėje dalyje pateikiant išvadas, kurios grindžiamos ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus atitinkančia sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Aptariamu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr. pvz. 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–61/2010, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–127/2011).

Prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai, taip pat atskirai kelto, tačiau su kitais reikalavimais glaudžiai susijusio klausimo neišsprendimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr. pvz. 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143–221/2011).

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz. Van de Hurk v. Netherlands).

Teisėjų kolegija, įvertinusi Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinio skundo, atsiliepimo į pareiškėjų apeliacinį skundą taip pat Nacionalinės žemės tarnybos atsiliepimą į skundą pirmosios instancijos teismui, nesutinka su teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Pabrėžtina, kad vadovaujantis ABTĮ 136 straipsniu teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Šiuo atveju bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis minėta ABTĮ 136 straipsnio nuostata, patikrino viso pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, inter alia ir toje dalyje ir dėl tų aspektų, kurie buvo nurodyti atsakovo apeliaciniame skunde.

Pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismo 2013 m. vasario 6 d. nutarties konstatuojamoje dalyje iš esmės yra pasisakyta dėl pagrindinių atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektų. Įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą ir nutarties turinį negalima sutikti su atsakovo teiginiu, kad vien ta aplinkybė, jog nutarties įžanginėje dalyje nėra nurodyta, jog nagrinėjamas ir Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinis skundas, šiuo atveju leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra be motyvų. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad iš teismo nutarties rezoliucinės dalies teismo išvada dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo yra aiški ir nedviprasmiška. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo priimta be motyvų ir šioje byloje atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punktą.

Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

Nacionalinė žemės tarnyba taip pat prašo sustabdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimų vykdymą, kol administracinė byla bus išnagrinėta iš naujo apeliacine tvarka (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas, vertina, kad nėra pagrindo sustabdyti skundžiamo sprendimo vykdymą (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A438-120/2013 pagal pareiškėjų L. M. ir G. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dalia Višinskienė

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė