2016-09-19 Nr. AB-18001-3-64-3-01356-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1859-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01356-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas Ž. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2–4) kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), priteisti po 60 Eur už parą neturtinei žalai, patirtai jį laikant Šiaulių TI kamerose, kur su pertraukomis buvo nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. balandžio mėn., atlyginti.

Pareiškėjas prašė priteisti jam neturtinę žalą, kurią patyrė būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl netinkamų laikymo sąlygų, dėl kamerose laikomo didesnio nei leistinas asmenų skaičiaus. Vienam asmeniui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Gyvenamose patalpose buvo nepakankamas kiekis baldų, kamerose buvo tik po vieną kėdę. Dėl atsakovo veiksmų jis patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie pasireiškė baime, nerimu, depresija, pažeminimu, stresu bei kitais nepatogumais. Atsakovo veiksmai padarė neigiamą įtaką jo dvasinei pusiausvyrai, sutriko miegas, jaučia nuolatinę depresiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 80–87) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai laikotarpiais nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.134 straipsnio 1 punkto, 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. 2015 m. balandžio 27 d. Atsakovas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d.

įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu. Pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, asmenys ne visą dieną būna gyvenamojoje kameroje. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Nurodė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 13 ir 2 punktų, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 2 punkto nuostatas.

Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl taikytinos tik tos taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Nurodė, kad Šiaulių TI gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ų. Šiaulių visuomenės sveikatos centas 2012 m. birželio 25 d. atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254), kuriame nurodė, jog įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais.

Tas pats užfiksuota ir 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224. Atsakovas vadovavosi HN 76:2010 56–60 punktais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Šiaulių TI neturi galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau esant poreikiui ir suimtiesiems (nuteistiesiems) paprašius, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų.

Informavo, kad patalpų priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) Šiaulių TI vykdoma vadovaujantis tuo metu galiojusiomis normomis. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. pažymos Nr. 62/08-516, Šiaulių TI režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis HN 76:2010 ir Taisyklių reikalavimais. Pažymoje taip pat nurodytas ir kamerose esantis inventorius. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas, be to, jis nuo bendros erdvės atskirtas mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida.

Gyvenamosiose kamerose klozetai yra įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai netaikomi, nes jie susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis.

Atsakovas rėmėsi CK 1.138 straipsnio 8 dalimi. Prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimu (b. l. 123–135) pareiškėjo Ž. J. skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 150 Eur neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija (2011 m. sausio 20 d. sprendimas Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodyta teismo praktika, 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimas V. prieš Lietuvą, 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas byloje Peers prieš Graikiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kiti prieš Rusiją ir jame nurodyta teismo praktika).

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, 44 straipsnio 1 dalimi. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje pateikta 2015 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 60/09-15290 „Dėl Ž. J. laikymo“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatorių buvo etapuotas 2011 m. rugpjūčio 19 d. ir laikytas periodiškai iki 2015 m. kovo 26 d. Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.124 straipsnio, 1.126 straipsnio 1 ir 2 dalies, 1.131 straipsnio 1 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Teismo nuomone, pareiškėjas yra tokį senaties terminą praleidęs iki 2012 m. balandžio 24 d., nes tik 2015 m. balandžio 24 d. kreipėsi į teismą.

Byloje pateikta 2015 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 60/09-15290 „Dėl Ž. J. laikymo“, iš kurios nustatė, kad pareiškėjas atskirais laikotarpiais (149 dienas) buvo laikomas kamerose Nr. 89, 87, 104, 18, 13, 11, 101, 97, pažeidžiant nustatytą vienam asmeniui kameros ploto normą (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 1,86 kv. m iki 3,33 kv. m). Konstatuota, kad šiuo laikotarpiu, kai pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Tai, teismo nuomone, yra akivaizdus aukščiau paminėtų teisės aktų pažeidimas. Iš pateiktos pažymos bei kitų byloje esančių įrodymų tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas 38 dienas atskirais periodais kamerose Nr. 89, 87, 104, 13, 11, 97, pažeidžiant nustatytas vienam asmeniui kameros ploto normas (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,08 kv. m iki 8,33 kv. m), nėra galimybių. Kitais atskirais periodais pareiškėjas buvo laikomas 128 dienas kamerose Nr. 89, 87, 104, 13, 11, 63, nepažeidžiant nustatytų vienam asmeniui kameros ploto normų (vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 3,75 kv. m iki 8,33 kv. m).

Teismas pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog nagrinėjant tokio pobūdžio bylas būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo sąlygas, todėl griežtai negalima laikytis principo, kad įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui. Remiantis šiomis nuostatomis, kritiškai vertinta teismui pateikta atsakovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. gegužės 7 d. pažyma Nr. 60/09-15290, kurioje yra nurodyti laikomų asmenų skaičiai dienos pradžioje bei dienos pabaigoje, tačiau iš pateiktos pažymos negalima spręsti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuostatas, tokia pažyma vertintina kritiškai, o jos turinys vertintinas pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv.m plotas, naudai. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 187 dienas.

Pareiškėjas savo skunde nurodė, jog gyvenamose patalpose buvo nepakankamas kiekis baldų, kamerose buvo tik po vieną kėdę. Byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 2 d. patikrinimo akte Nr. EP-237 nurodoma, jog 2012 m. birželio 25 d. Šiaulių tardymo izoliatoriuje atlikto patikrinimo metu nustatyta, kad apgyvendinimo kameroje Nr. 104, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, HN 76:2010 VI skyriaus 23 punkto pažeidimas nepašalintas – dirbtinė naktinė apšvieta 3 lx, matavimų neapibrėžtis 2,14 lx.

Pažymėtina, kad visi kiti atsakovo pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai yra nesietini su pareiškėju, nes patikrinimų metu arba pareiškėjas nebuvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, arba apgyvendinimo kameros, kuriose jis tuo metu buvo kalinamas nebuvo tikrinamos. Detalias taisykles, susijusias su kalinamų asmenų buitiniu aprūpinimu, nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normos.

Šis teisės aktas, be kita ko, nustato laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas. Gyvenamojoje patalpoje turi būti lova, spintelė, stalas, taburetė arba stalo ilgio suoliukas ir kiti būtini baldai bei inventorius. Teismas pažymėjo, jog aplinkybės, glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, paprastai vertinamos kaip minėto pažeidimo dalis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 11 d. pažymoje Nr. 62/08-516 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodoma, kad gyvenamosiose kamerose yra pritvirtintos prie grindų metalinės lovos (vienas asmeniui – 1 vienetas); stalas (1 vienetas patalpai); spintelės (vienas asmeniui – 1 vienetas); taburetė (vienas asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai, tačiau kadangi įstaigoje gyvenamosios kameros yra siauros, o stalas montuojamas tarp lovų esančioje tuščioje erdvėje, dėl vietos stokos kai kuriose kamerose suoliukų ir/ar taburečių gali būti mažiau.

Taigi konstatuota, kad iš turimų įrodymų negalima spręsti, kad pareiškėjui buvo suteikta taburetė (kėdė). Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas 187 dieną, daryta išvada, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė naudotis taburete. Šios aplinkybės laikytos minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimo dalimi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis. Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Pareiškėjas savo skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygų patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, depresiją, neigiamus išgyvenimus, baimę, nerimą, sutriko miegas. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2013 m. balandžio mėn.), pareiškėjo gydymo stacionaro istorijos Nr. 13-A/2012/3997 įrašus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėjo, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Teismas neabejojo, kad dėl apgyvendinimo perpildytose kalinimo kamerose pažeidimo pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas dėl pareiškėjo apgyvendinimo perpildytose kamerose pažeidimo kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų.

Tačiau pažymėta, kad siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę (187 dienas), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, teismas sprendė, kad už apgyvendinimą perpildytose kalinimo kamerose priteistina 1150 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

Taigi pareiškėjo reikalavimas dėl 60 Eur už dieną neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus,1 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. Pareiškėjas Ž. J. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo priteisti po 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kiekvieną dieną (b. l. 137–138).

Teigia, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nurodytų skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, patyrė dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, stresą, sutriko miegas, todėl prašo priteisti po 60 Eur už kiekvieną praleistą dieną.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 142–145) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui, jo teigimu, padarytos Šiaulių tardymo izoliatoriuje kalinant netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą skundo reikalavimui atlyginti žalą, padarytą laikotarpiu iki 2012 m. balandžio 24 d., pareikšti, todėl šioje dalyje skundas netenkintinas; dėl likusio laikotarpio, nustatęs, kad pareiškėjui Šiaulių TI 187 dienas nebuvo užtikrinamas minimalus 3,6 kv. m plotas, taip pat nebuvo sudaryta galimybė naudotis taburete, priteisė 1 150 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo už kiekvieną dieną priteisti po 60 Eur.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kuriose buvo tik 1 kėdė, tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos, be to, neturtinės žalos atsiradimą siejo su kitais Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais pažeidimais.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas skundą nagrinėjo atsižvelgdamas į pareiškėjo pradiniame skunde nurodytą žalos atsiradimo laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 20 d. iki 2013 m. balandžio mėn., įvertinus pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente (b. l. 93–94), kurį teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi priėmė kaip patikslintą skundą, nurodytas aplinkybes (išvardintas kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, aktus, kuriais grindžiamas reikalavimas), matyti, kad pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą visu laikymo Šiaulių TI laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d. Nors pareiškėjas visiškai aiškiai neįvardijo šio laikotarpio, šiuos neaiškumus turėjo pašalinti pirmosios instancijos teismas, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principais, įvertinusi pareiškėjo skunde, jo pagrindo patikslinime (b. l. 93–94) ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į tai, kad atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą ir duomenis dėl viso pareiškėjo buvimo laiko, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d. , sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje vertintinas pareiškėjo skundo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikant pareiškėją Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26 d., pagrįstumas.

Atsižvelgus į pareiškėjo nurodytą žalos atsiradimo laikotarpį, pažymėtina jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.126 straipsnio 2 dalis, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, jog ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

Pareiškėjo teiginiai, kad šiuo atveju ieškinio senatis netaikytina vadovaujantis CK 1.134 straipsnio 1 dalimi, nepagrįsti: kaip jau buvo minėta, CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Tuo tarpu CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis netaikoma: 1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstatymų nustatytais atvejais ir kitiems reikalavimams. Iš įvardinto teisinio reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma, be kita ko, tik tais atvejais, kai reiškiamas neturtinio pobūdžio reikalavimas, tuo tarpu reiškiamam turtiniam reikalavimui, tame tarpe – atlyginti neturtinę žalą, ieškinio senatis yra taikoma. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog ieškinio senatis netaikoma būtent reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.), tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 p.) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010).

Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.): Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aiškinama, kad taikant ieškinio senatį, kuri yra materialiosios civilinės teisės institutas, turi būti derinami du teisiniai gėriai: asmens pažeistos teisės gynimas ir civilinių teisinių santykių stabilumas.

Civilinių teisių subjektai yra laisvi spręsti dėl savo turimų teisių įgyvendinimo ir jų gynimo. Tuo atveju, kai asmuo, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, per įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą be svarbių priežasčių nesikreipia teisminės gynybos, toks elgesys tiek kitų suinteresuotų asmenų, tiek teismo gali būti prilyginamas turimų teisių atsisakymui ir sukelti analogiškas pasekmes. Lygiai taip pat asmuo, kuriam reiškiamas ieškinio reikalavimas, gali nenaudoti ieškinio senaties kaip savo atsikirtimų pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balto print“ v.

UAB „Schenker“, bylos Nr. 3K-3-274/2014; 2015 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, bylos Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas, kai teismas nustato, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas (1964 m. CK 90 straipsnio 2 dalis; 2000 m. CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A.

V. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-339/2008; 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v. UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Valstybės sienos apsaugos tarnyba v. AB firma „VITI“, bylos Nr. 3K-3-633/2013; 2015 m. birželio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Kvadera“ v. UAB „Luvel transportas“, Nr. 3K-3-363-469/2015). Teismas neturi pirmiausia nustatyti pažeidimo ir tik tada taikyti senatį.

Taikant senatį, ieškinys atmetamas ne todėl, kad yra pažeidimas, bet taikoma senatis, o todėl, kad nepriklausomai nuo to, būtų ar nebūtų nustatytas pažeidimas, pažeistos teisės nebūtų įmanoma apginti dėl praleisto ieškinio senaties termino. Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne)pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Kirstinė“ ir kt. v.

UAB „Medicinos bankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-317/2008).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Ž. J. prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą laikant jį Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2015 m. kovo 26. Skundą pareiškėjas Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė 2015 m. balandžio 24 d. (b. l. 5), atsakovas pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 80–87), pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 19 d. iki 2012 m. balandžio 23 d.

Pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurios būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė ir ex officio. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinimas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl pareiškėjo skunde nurodyto kamerų ploto trūkumo, pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (2011 m. sausio 13 d. įsakymo Nr. V-14 redakcija) 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš Šiaulių tardymo izoliatorius teismui pateiktos 2015 m. gegužės 7 d. pažymos dėl Ž. J. laikymo Nr. 60/09-15290 (b. l. 17–30) galima spręsti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. kovo 26 d. kamerose, kurių plotas buvo nuo 6,56 kv. m iki 23,05 kv. m; paros laikotarpiu kamerose buvusių asmenų skaičius kito nuo 1 iki 10, atitinkamai – vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,64 kv. m iki 23,05 kv. m. Pagal šios pažymos duomenis, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. kovo 26 d. 240 parų – 194 pilnas paras ir 46 paras iš dalies – Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas perpildytose, t. y. teisės aktų reikalavimų dėl kameros ploto, tenkančio vienam asmeniu, neatitinkančiose, kamerose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski prieš Lenkiją). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog vienam asmeniui teko per mažas gyvenamas plotas. Teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija kartu akcentuoja, kad pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, jog kameroje būdavo tik 1 kėdė, kurios neužtekdavo visiems joje kalintiems asmenims, yra glaudžiai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2013 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1395/2013).

Pažymėtina, jog HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte įtvirtinta, kad: pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo atsiliepimą, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė, jog kamerose tualetas neatitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Atsakovas į bylą pateikė Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. gegužės 13 d. pažymą apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje Nr. 62/08-541 (b. l. 20–23), kurioje abstrakčiai teigia, kad sanitarinis mazgas įrengtas atsižvelgiant į Taisyklių 14.5 punkto reikalavimą, iš esmės cituodamas teisės akto normą, tačiau konkrečių tai patvirtinančių duomenų nenurodo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas objektyviais įrodymais nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad sanitariniai mazgai nebuvo tinkamai atitverti, šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai ir konstatuotinas pažeidimas.

Nors pareiškėjas paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teiktame pirmosios instancijos teismui, nurodė Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (2012 m. balandžio 19 d. Nr. EP-105, 2012 m. liepos 2 d. Nr. EP-237, 2012 m. rugpjūčio 27 d. Nr. EP-352, 2015 m. vasario 18 d. Nr. EP-54) ir teigė, kad čia fiksuoti pažeidimai patvirtina jam padarytą neturtiną žalą, pažymėtina, kad pareiškėjas tuo metu, kai buvo atliekami patikrinimai, nebuvo laikomas tose kamerose, dėl kurių surašyti patikrinimo aktai Nr. EP-105 (2012 m. balandžio 19 d.), Nr. EP-352 (2012 m. rugpjūčio 27 d.) ir Nr. EP-54 (2015 m. vasario 18 d.). Vienintelis patikrinimo aktas, kuriame pasisakyta dėl kameros, kurioje patikrinimo metu buvo pareiškėjas laikomas – 2012 m. liepos 2 d. Nr. EP-237, tačiau pareiškėjo procesiniuose dokumentuose iš esmės nėra argumentuota, kaip dėl čia nurodyto pažeidimo pasireiškė jam padaryta neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjo nurodytuose patikrinimo aktuose fiksuotos aplinkybės patvirtina jo reikalavimų pagrįstumą.

Dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. kovo 26 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 patvirtinta 800 Lt, 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 – 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (už kiekvieną praleistą dieną kalint Šiaulių TI teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis priteisiama apie 9 eurus (žr., pvz., 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2200-822/2016; 2016 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1347-662/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias pažeidimų mastu, trukme ir intensyvumu, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais; 2 160 Eur suma laikytina pagrįsta ir proporcinga dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 160 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Ž. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui Ž. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 2 160 Eur (du tūkstančius vieną šimtą šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan