0c097f5f-39cd-48e5-94ed-b4f44ca6fd5a · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-68-487/2017                                                     Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14819-2015-4                                                                                                         Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.5.1. (S)                      VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. balandžio 7 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės), Gintaro Dzedulionio, Aleno Piesliako,sekretoriaujant Erikai Jasmontaitei, Teresai Darulienei (skelbiant nuosprendį),dalyvaujant prokurorei Alai Petrenko,nuteistajai V.

A.,nuteistosios gynėjui advokatui Audriui Juozapavičiui,nukentėjusiajai ir civilinei ieÅ¡kovei V. P.,jos atstovei advokatei Agatai Aganauskienei,vertėjai Ingridai Petrulienei,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistosios V. A. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nusprendžio, kuriuo V. A. pripažinta kalta padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį, ir jai skirta 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda.Å iuo nuosprendžiu iÅ¡ V.

A. mažamečiam nukentėjusiajam A. P. priteista 350 eurų neturtinei žalai atlyginti, Å¡ių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskiriant jo motinÄ V. P..IÅ¡ V. A. nukentėjusiajai V. P. priteista 150 eurų neturtinei žalai atlyginti. IÅ¡ V. A. nukentėjusiajai V. P. priteista 500 eurų bylinėjimosi iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.Nukentėjusiajai ir civilinei ieÅ¡kovei V. P. pripažinta teisė į ieÅ¡kinio dėl turtinės žalos patenkinimÄ , o klausimas dėl ieÅ¡kinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka.Kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė :

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              1.V. A. nuteista už tai, kad ji 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopÅ¡elyje-darželyje (duomenys neskelbtini), prieÅ¡mokyklinėje grupėje (duomenys neskelbtini), griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos rieÅ¡o ir nutempė jį prie lovos, griebė pastarÄ jį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastÅ«mė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ ir taip padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 140 straipsnio 3 dalyje.Apeliacinio skundo argumentai 2.

Nuteistosios V. A. gynėjas advokatas Audrius Juozapavičius apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį: V. A. iÅ¡teisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; civilinį ieÅ¡kinį palikti nenagrinėtÄ .3. Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neiÅ¡samiai iÅ¡tyrė visas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, pažeidė gynybos teises, rungimosi principÄ , V. A. teisę į sÄ Å¾iningÄ procesÄ ;

įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklių, nes jis nesiremia iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu; pasiremta dalimi įrodymų, kurie neatitinka leistinumo reikalavimų. Å ie pažeidimai lėmė tiek procesine, tiek materialia prasme neteisingo nuosprendžio priėmimÄ .4. Pasak apelianto, V. A. nuo pat proceso pradžios nuosekliai parodė, jog sėdėdamas prie pietų stalo mažametis A. P. mojavo Å¡akute prieÅ¡ais Å¡alia sėdėjusios grupiokės P. veidÄ ; iÅ¡sigandusi, kad tokiu bÅ«du mažametis A.

P. gali sužaloti P. ir susižaloti pats, ji priėjo prie mažamečio A. P. ir paprašė atiduoti Å¡akutę; pastarasis atsisakė, pradėjo audrintis, atsistojo, padarė vienÄ Å¾ingsnį atgal ir atsirėmęs koja į lovÄ , atsisėdo ant lovos, nepaleisdamas Å¡akutės iÅ¡ rankos; paėmusi mažametį A. P. už rankos, priverstinai paėmė iÅ¡ jo Å¡akutę, siekdama apsaugoti tiek mažametį A. P., tiek kitus vaikus nuo su(si)žalojimo. Å iuo atveju V. A. panaudojo fizinę jėgÄ (suėmė mažamečiui A.

P. už rankos, iÅ¡traukė iÅ¡ jos Å¡akutę), tačiau ne tam, kad sukeltų fizinį skausmÄ mažamečiui, o tam, kad atimtų iÅ¡ jo daiktÄ , galintį sužaloti jį ir kitus vaikus (Å¡akutę). Jeigu Å¡iais veiksmais V. A. bÅ«tų sukėlusi kokį nors fizinį skausmÄ mažamečiui A. P., Å¡ioje V. A. veikoje nėra nusikaltimo, nustatyto BK 140 straipsnyje (nei jokiame kitame BK straipsnyje), nes nėra kaltės (tyčios): V. A. savo veiksmas nesiekė sukelti fizinio skausmo mažamečiui A.

P., jos veiksmai ir tyčia buvo nukreipta į pavojaus neutralizavimÄ ir vaikų apsaugÄ nuo su(si)žalojimo; panaudota fizinė jėga (veiksmai) buvo proporcingi siekiamam tikslui - panaudoti tik tiek, kiek buvo reikalingi neutralizuoti pavojų ir apsaugoti vaikus nuo su(si)žalojimo. Å iuos savo parodymus V. A. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu - nurodė, kur sėdėjo A. P. ir P., ant kurios lovos atsisėdo A. P., kur iÅ¡ A. P. atėmė Å¡akutę. V. A. parodymus patvirtino teisme apklausta vienintelė Å¡io įvykio liudytoja D.

K. - jos nuoseklÅ«s ir neprieÅ¡taringi parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių visiÅ¡kai atitinka V. A. parodymus. V. A. ir liudytojos D. K. parodymus taip pat patvirtina liudytojų I. J. ir V. U. parodymai.5. Apelianto nuomone, teismo iÅ¡vada, kad kaltinamosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymai nėra nuoseklÅ«s, jie prieÅ¡tarauja vieni kitiems dėl esminių veikos aplinkybių, yra nepagrįsta. Teismas be pagrindo konstatavo Å¡ių asmenų parodymų nepatikimumÄ ir jais nesivadovavo. Teismo vertinimu, dvi faktinės aplinkybės (kuria ranka V.

A. paėmė už A. P. rankos ir Å¡akutės atėmimo momentas) „esminės veikos aplinkybės“ (nuosprendžio 19 psl.). Tačiau, kodėl Å¡ias aplinkybes teismas laiko esminėmis veikos aplinkybėmis, neaiÅ¡ku. Paprastai esminėmis veikos aplinkybėmis laikomos tos, kurios yra nurodytos kaltinime ir sudaro (faktinį) pagrindÄ kvalifikuoti veikÄ pagal vienÄ ar kitÄ BK straipsnį (jo dalį). Å ios gi aplinkybės (kairė ar deÅ¡inė ranka, Å¡akutės atėmimo momentas) nėra nurodytos kaltinime ir jos neturėjo reikÅ¡mės kvalifikuojant veikÄ pagal BK 140 straispnio 3 dalį.

V. A. ir liudytojos D. K. parodymai yra nuoseklÅ«s, dėl esminių veikos aplinkybių (turinčių reikÅ¡mės veikos kvalifikavimui) yra neprieÅ¡taringi, todėl jie patikimi ir jais gali (turi) bÅ«ti grindžiamas teismo nuosprendis.6. Apeliantas nesutinka su teismo vertinimu, kad liudytojos D. K. parodymai nepatikimi ir dėl to, kad ji nenori susikomplikuoti savo darbo situacijos. Toks teismo vertinimas faktiÅ¡kai reiÅ¡kia, kad liudytojos D. K. parodymai yra neatitinkantys tikrovės (melagingi). Tačiau Å¡iÄ savo pozicijÄ teismas grindžia prielaidomis - teismas nenurodė jokių duomenų, kad liudytoja D.

K. duotų tikrovės neatitinkančius parodymus. Teismo pozicija, kad liudytojos D. K., V. U., I. J., kurių parodymai atitinka V. A. parodymus, yra „blogos“ liudytojos, nes jos suinteresuotos darbinių santykių išsaugojimu, darželio reputacija ir pan., o visi kiti liudytojai (G. R., M. A. ir kt.), kurie yra nukentėjusiųjų pusėje, yra „geri“, nes neva neturi pagrindo apkalbėti V. A., yra iš esmės ydingas. Pasak apelianto, teismo išvada, kad nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio A.

P. parodymai nuoseklÅ«s, tarpusavyje neprieÅ¡taringi, dėl to patikimi ir gali lemti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimÄ , yra nepagrįsta. Pažymėjo, kad nukentėjusioji V. P. ir mažametis A. P. nurodo iÅ¡ esmės kitokį įvykio (veikos) padarymo mechanizmÄ ir kitokiÄ veiksmų sekÄ . Pagal V. P. parodymus, V. A. griebė A. P. už rankos rieÅ¡o, nutempė prie lovos, griebė ranka už galvos ir pastÅ«mė ant lovos. Pagal mažamečio A. P. parodymus, V. A. griebė jį už rankos rieÅ¡o, pastÅ«mė ant lovos ir tampė už ausies.

Taigi, V. P. parodymai nepatvirtina, kad V. A. tampė už ausies mažamečiui A. P.; pastarojo parodymai nepatvirtina, kad V. A. nutempė jį prie lovos ir griebė ranka už galvos. V. P. ir mažamečio A. P. parodymai sutampa tik dėl griebimo už rieÅ¡o ir pastÅ«mimo (nuvertimo) ant lovos. Toks kaltinimo liudytojų parodymų prieÅ¡taringumas savaime rodo kaltinimo nepagrįstumÄ ir reiÅ¡kia tai, kad nutempimo prie lovos, griebimo ranka už galvos ir tampymo už ausies veiksmų nagrinėjimu atveju nebuvo - Å¡ios faktinės aplinkybės laikytinos aiÅ¡kiai neįrodytomis.

Dėl griebimo už rankos rieÅ¡o ir pastÅ«mimo ant lovos pažymėtina, kad V. A. nuo pat proceso pradžios nuosekliai pripažino tÄ faktinę aplinkybę, kad ji paėmė (sugriebė) mažametį A. P. už rankos (siekdama atimti Å¡akutę). Tuo tarpu dėl pastÅ«mimo ant lovos pažymėtina, kad mažametis A. P. neparodė, jog V. A. nuvertė jį ant lovos sugriebdama jam už galvos (prieÅ¡taravimas V. P. parodymams), taip pat neparodė, kad jį pakėlė už rankos ir tempė prie kitos, už ne mažiau dviejų metrų esančios lovos (prieÅ¡taravimas V.

P. parodymams). Todėl mažametis A. P. klysta teigdamas, kad V. A. jį nuvertė ant lovos - nenorėdamas atiduoti šakutės (priešindamasis V. A.) jis atsistojo ir suklupęs pats atsisėdo (nuvirto) ant už jo čia pat buvusios lovos. Šių prieštaravimų tarp nukentėjusiųjų parodymų dėl esminių (kvalifikavimui reikšmingų) veikos aplinkybių teismas neįvertino, deklaratyviai nurodydamas, kad dėl patirto streso, susijaudinimo, nemalonių pojūčių ir pan., nukentėjusieji „negali identiškai atpasakoti visų įvykio aplinkybių.

Visgi jų parodymai vieni kitus papildo ir iÅ¡ esmės neprieÅ¡tarauja vieni kitiems, kadangi nukentėjusioji stovėdama tolimesniu atstumu galėjo ir aiÅ¡kiai nesuvokti, ar vaikas tampomas už ausies ar tik stumiamas suėmus už galvos“. Toks teismo vertinimas neturi faktinio pagrindo - jis neatitinka V. P. ir mažamečio A. P. parodymų. Nuosprendyje konstatuota faktinė aplinkybė, kad mažametis A. P. turėjo Å¡akutę ir V. A. jÄ iÅ¡ jo atėmė. Tačiau V. P. parodė, kad jokios Å¡akutės nebuvo.

Teismo vertinimu, V. P. nematė šakutės, nes įvykį matė tik po to. Tačiau toks vertinimas neatitinka pačios V. P. parodymų ir kitų bylos įrodymų:

1) V. P. parodė ne tik tai, kad mažametis A. P. neturėjo šakutės, bet ir tai, kad jokios šakutės apskritai tuo metu ant vaikų stalų nebuvo - buvo tik šaukštai; taigi V. P. patvirtino aiškiai mačiusi įrankius, tačiau šakučių nebuvo, nors ši faktinė aplinkybė egzistavo;

2) byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad V. A. bÅ«tų du kartus griebusi A. P. už rankos (vienÄ kartÄ , kad atimtų Å¡akutę; kitÄ - kad jį nutemptų prie lovos); prieÅ¡ingai, visų liudytojų, įskaitant pačios V. P., parodymai patvirtina, kad buvo tik vienas sugriebimas už rankos; todėl, jeigu V. P., kaip ji teigia, matė visÄ Ä¯vykį, įskaitant mažamečio A. P. pagriebimÄ už rankos (t. y. ir Å¡io veiksmo pradžiÄ ), ji turėjo matyti ir Å¡akutę. Teismo vertinimas, kad V.

P. ir mažamečio A. P. parodymai yra neprieÅ¡taringi, vienas kitÄ papildo, yra neparemtas detalia Å¡ių asmenų parodymų analize ir nepagrįstas. Å ių asmenų parodymai yra iÅ¡ esmės prieÅ¡taringi dėl aplinkybių, kurios turi lemiamos reikÅ¡mės veikos kvalifikavimui, todėl negali nulemti V. A. nuteisimo.7. Apelianto teigimu, teismas vadovavosi prieÅ¡ingu, baudžiamojo proceso teisei svetimu principu - visas abejones ir prieÅ¡taravimus, kurių nepaÅ¡alino bylos nagrinėjimo metu, aiÅ¡kino nukentėjusiųjų naudai.

Tokiu bÅ«du teismas neteisėtai perkėlė įrodinėjimo naÅ¡tÄ kaltinamajai V. A. ir pažeidė jos nekaltumo prezumpcijÄ .8. Skunde nurodė, kad teismas teisingai nurodė, jog atliekant mažamečio A. P. apklausÄ pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ buvo pažeistas baudžiamojo proceso įstatymas, kadangi kaltinamajai ir jos gynėjui nebuvo suteikta teisė dalyvauti apklausoje ir užduoti klausimus, nors procesas buvo nukreiptas prieÅ¡ V. A. ir nebuvo jokio pagrindo nereikÅ¡ti įtarimų prieÅ¡ mažamečio A.

P. apklausÄ , tokiu bÅ«du sudarant galimybę dalyvauti jo apklausoje. Tačiau nesutinka su teismo galutine iÅ¡vada, kad Å¡is pažeidimas nėra esminis, pernelyg suvaržęs kaltinamojo teisę į gynybÄ ir trukdančiu teismui priimti teisingÄ sprendimÄ . Mažamečio A. P. parodymai turėjo lemiamÄ Ä¯rodomÄ jÄ reikÅ¡mę nuosprendžio priėmimui (tik pagal jo parodymus teismas nustatė, kad buvo ausies tampymas, kuris vienintelis sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ ). Tačiau, nepaisant apklausos protokolo perskaitymo ar apklausos garso ir vaizdo peržiÅ«rėjimo, kodėl teismas tiki mažamečio A.

P. parodymais ir teikia jiems lemiamÄ reikÅ¡mę, Å¡iuo atveju V. A. gynybos teisės (apklausti kaltinimo liudytojÄ ) pažeidimas nebuvo tinkamai kompensuotas procesinėmis garantijomis.

9. Apelianto teigimu, mažamečio A. P. apklausa nuo pat pradžių kryptingai buvo vedama tik apie darželį, visiÅ¡kai nesiaiÅ¡kinant santykių Å¡eimoje, joje susiklosčiusių elgesio modelių. Dėl Å¡ios priežasties negalima susidaryti pilno vaizdo, kokiÄ Ä¯takÄ vaikui turi mama, tėvas, taikomos ar ne fizinės bausmės namuose, bijo vaikas tėvų ar ne. Apklausos teisme metu V. P. pripažino, kad mažametį A. P. Å¡eimoje yra baudę fizinėmis bausmėmis. Tai, kad už neklausymÄ mažametis A.

P. Å¡eimoje buvo baudžiamas fizinėmis bausmėmis, parodė ir kaip psichologe apklausta G. G. - Klimienė. Mažamečio A. P. apklausos metu neuždavus klausimų apie kitas (ne darželio) aplinkas (ypač Å¡eimÄ ), santykius su artimaisiais (ypač tėvais) ir pan., buvo atimta galimybė iÅ¡siaiÅ¡kinti, kodėl mažametis A. P. vienaip ar kitaip vertina su fiziniu smurtu susijusias aplinkybes, kokiÄ Ä¯takÄ jo parodymams turi motina. Apelianto vertinimu, teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad Å¡iuo atveju apklausiant mažametį A.

P. ir vadovaujantis jo parodymais nebuvo pažeistos gynybos teisės ir V. A. teisė į sÄ Å¾iningÄ procesÄ .10. Pasak apelianto, V. P. parodymus dėl smurto prie mažametį A. P. paneigia objektyvios aplinkybės. Po neva įvykdyto smurtavimo, V. P. pasakė sÅ«nui, kad jis baigtų valgyti, kÄ jis ir padarė. Tokia pozicija yra negyvenimiÅ¡ka ir sunkiai suvokiama. Kad ir kokia nemaloni, stresinė ar pan. bÅ«tų situacija, pagrįsta manyti, kad motina nepaliktų vaiko nusikaltimo vietoje kartu su smurtavusiu asmeniu.

Po įvykio V. P. ir toliau vedė mažametį A. P. į darželį kaip ir iki tol. V. P. nesikreipė į medikus dėl A. P. sveikatos bÅ«klės nei iÅ¡ karto po įvykio, nei vėliau, jokios fizinios smurto žymės nėra užfiksuotos. Apskritai V. P. niekur nesikreipė iki tol, kol M. A. ir O., vedamos neaiÅ¡kių tikslų ir motyvų, sukurstė inicijuoti procesus prieÅ¡ darželio administracijÄ . Nei iki Å¡io įvykio, nei po jo jokių nusiskundimų dėl kokio nors netinkamo elgesio vaikų atžvilgiu darželyje nebuvo.

Tai patvirtino visi teisme apklausti liudytojai. Apie V. A., turinčiÄ daugiau negu 30 metų darbo stažo su vaikais, - byloje vien tik geri atsiliepimai.11. Apelianto vertinimu, nukentėjusiosios V. P. ir mažamečio A. P. parodymai yra nenuoseklÅ«s, dėl esminių bylos aplinkybių prieÅ¡taringi, neatitinkantys V. A. ir liudytojos D. K. parodymų, kitų byloje esančių parodymų, be to mažamečio A. P. parodymai neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų, todėl Å¡ių asmenų parodymai negali lemti bylos aplinkybių konstatavimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo.12.

Skunde nurodė, kad pagrįsdamas savo išvadas nuosprendyje teismas, be kita ko, rėmėsi ir teisme kaip psichologėmis apklaustų G. G. - Klimienės ir D. P. - Butkevičės surašytais psichologiniais vertinimais ir parodymais. Tačiau teismas šių asmenų parodymus vertino kaip įrodymus visiškai neatsižvelgdamas į šių duomenų gavimo aplinkybes. Pažymėjo, kad visus mažamečio A. P. psichologinius vertinimus užsakė V. P. privačiai konsultuodamasi su psichologines paslaugas teikiančiais asmenimis.

Byloje nėra duomenų, pagal kokias taisykles atliktas vienas ar kitas psichologinis vertinimas, kokie metodai taikyti ir t. t. Nors teismas apklausė Å¡iuos asmenis (G. G. – K. ir D. P. – B.) kaip specialistes, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie jų kvalifikacijÄ , gebėjimÄ (ir teisę) daryti psichologinius vertinimus ir pan. Toks veiksmas, kai pasitelkiamas privatus psichologas tam, kad apraÅ¡ytų mažamečio parodymus, savo esme (turiniu) yra apklausa. Tačiau parodymai baudžiamajame procese yra gaunami (fiksuojami) pagal BPK nustatytas taisykles, kurios nenumato apklausos pas „privatų psichologÄ â€œ.

Todėl, apelianto nuomone, G. G. – K. ir D. P. – B. surašyti psichologiniai vertinimai ir parodymai, tiek, kiek jais remiamasi kaip ekspertinėmis žiniomis, neatitinka įrodymų leistinumo reikalavimų (BPK 20 straipsnio 1 dalis, 4 dalis) ir dėl to yra apskritai nevertintini. Be to, VLGN „Atsigręžk į namus“ psichologinės išvados, turi dokumentų klastojimo požymių. Byloje yra du forma ir turiniu skirtingi dokumentai.13. Apelianto teigimu, teismas, vertindamas kaltinimo liudytojus, tiesiogiai nemačiusius įvykio, kaip patikimus, nepagrįstai kaip nepatikimus atmetė kaltinamajai palankių liudytojų I.

J. ir V. U. parodymus. V. A. (taip pat liudytojos D. K.) parodymus iÅ¡ esmės patvirtina liudytojų I. J. ir V. U. parodymai - juos vertinti kaip nepatikimus nėra pagrindo. Pažymėjo, kad Å¡ioje byloje tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo apklausinėjami tiek tie liudytojai, kuriais buvo siekiama sustiprinti V. P. ir mažamečio A. P. parodymus, tačiau tie asmenys, kurie galėjo duoti prieÅ¡ingus parodymus (kad kaltinime nurodytos veikos nebuvo) - nebuvo apklausti. Teismas be jokių argumentų, rodydamas savo nenuoseklumÄ (nes dėl analogiÅ¡kų aplinkybių kaltinimo „netiesioginius“ liudytojus apklausė) ir palankumÄ kaltinimo pusei, atsisakė tenkinti praÅ¡ymÄ apklausti liudytus A.

R., M. A., M. L., A. K. ir kt. Tokia teismo pozicija vertintina kaip rungimosi principo (BPK 7 straipsnio) pažeidimas.14. Teismo posėdžio metu nuteistoji V. A. ir jos gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.15. Prokurorė, nukentėjusioji ir civilinė ieÅ¡kovė V. P. bei jos atstovė advokatė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti. Apeliacinės instancijos teismo iÅ¡vados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas 16. Apeliacinis skundas tenkinamas.17. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalį baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.18.

Ä®statymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straispnio 1 dalies reikalavimus, t. y., jame turi bÅ«ti ne tik iÅ¡dėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi bÅ«ti įvertinti sistemiÅ¡kai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo iÅ¡vadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieÅ¡taravimų paÅ¡alinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog bÅ«tų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ , ir tik po to galima daryti apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios ir logiÅ¡kos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymÄ apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas jo buvimÄ pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ .

19. Ä®rodymų vertinimas neatsiejamai susijęs su baudžiamosios teisės nuostata, jog asmuo, gali bÅ«ti pripažintas kaltu, jeigu visi kaltinimo elementai yra pagrįsti įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Ko reikalauja ir nekaltumo prezumpcijos principas, reiÅ¡kiantis, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi bÅ«ti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymÄ , bÅ«tina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiÅ¡kumai ir netikslumai aiÅ¡kinami kaltininko naudai), kas taip pat reiÅ¡kia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymÄ tenka baudžiamÄ jį persekiojimÄ vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo.

20. AnalogiÅ¡kÄ pozicijÄ užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartÄ konstatavęs, kad abejonės aiÅ¡kinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepakankamai įvertino visumÄ byloje iÅ¡tirtais įodymais nustatytų faktinių aplinkybių ir, nustatęs prieÅ¡taringus duomenis, nesirėmė in dubio pro reo principu, įpareigojančiu objektyviai nepaÅ¡alinamas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžiančiu, esant abejonių dėl reikÅ¡mingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamÄ jį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012).22.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. apkaltinamasis nuosprendis naikinamas, kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje esančių faktinių aplinkybių ir priimamas naujas iÅ¡teisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).23. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytÄ nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ arba baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma.

Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties.

24. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, turintis pareigÄ uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams ar keliama tokios žalos grėsmė, baudžiamajame įstatyme nusikalstamomis įvardija tik tas veikas, kurios iÅ¡ tikrųjų yra pavojingos, jomis daroma didelė žala. BK 11 straipsnio 1 dalies nuostata reiÅ¡kia, kad nusikalstama veika turi ne tik formaliai atitikti nusikalstamos veikos sudėtį, įtvirtintÄ BK, bet ir bÅ«ti pavojinga, vadinasi, baudžiamoji atsakomybė neturi bÅ«ti taikoma vien formaliais pagrindais, dirbtinai kriminalizuojant smulkius buitinio, asmeninio ar auklėjamojo pobÅ«džio konfliktus.25.

BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas muÅ¡damas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino, arba kankindamas nukentėjusį asmenį. Taigi, minėta nusikalstama veika, objektyviai pasireiÅ¡kianti muÅ¡imu ar kitokiu smurtavimu, t. y. poveikiu į žmogaus kÅ«nÄ , sukeliant žmogui fizinį skausmÄ arba nežymiai jį sužalojant ar trumpam susargdinant, yra tyčinis nusikaltimas. Å ia nusikalstama veika gali bÅ«ti kėsinamasi į du objektus – kÅ«no neliečiamumÄ ir sveikatÄ , o tais pačiais veiksmais galima sukelti alternatyvius padarinius: fizinį skausmÄ , nežymų sužalojimÄ , trumpalaikį susargdinimÄ .

Dėl to, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 3 dalyje nurodytÄ nusikaltimÄ , bÅ«tina nustatyti, kuriuos iÅ¡ baudžiamajame įstatyme iÅ¡vardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veikÄ asmuo suvokė pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo arba nors jų nenorėjo, bet sÄ moningai leido jiems atsirasti.26.

IÅ¡ skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad V. A. nuteista už tai, kad ji griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos rieÅ¡o ir nutempė jį prie lovos, griebė pastarÄ jį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastÅ«mė jį ant lovos, taip sukėlė mažamečiui fizinį skausmÄ .27. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , apeliacinį skundÄ , atlikusi dalinį įrodymų tyrimÄ , apklausiant liudytojus, sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma nustatytų faktinių duomenų nepakanka padaryti neginčijamÄ iÅ¡vadÄ , jog V.

A. padarė jai inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ .

28. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, konstatuodamas V. A. kaltę dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, daugiausiai dėmesio skyrė keturių tiesiogiai įvykyje dalyvavusių ar jį stebėjusių asmenų, t. y. nuteistosios V. A., liudytojos D. K., mažamečio nukentėjusiojo A. P. ir jo motinos nukentėjusiosios V. P. parodymų analizei ir vertinimui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvykio faktines aplinkybes pagrįstai tirdamas pagal šių asmenų parodymus, juos vertino selektyviai – rėmėsi tarpusavyje nesutampančiais mažamečio nukentėjusiojo A.

P. ir tiesiogiai situacijÄ stebėjusios jo motinos V. P. parodymais, gi nuteistosios V. A. ir liudytojos D. K. parodymus atmetė, kaip nenuoseklius bei prieÅ¡taraujančius vieni kitiems, ir rėmėsi tik ta jų parodymų dalimi, kuri neprieÅ¡taravo nukentėjusiųjų parodymams. PrieÅ¡ingai, nei konstatavo teismas, prieÅ¡taringi yra nukentėjusiosios V. P. ir nukentėjusiojo mažamečio A. P. parodymai, jie tarpusavyje skiriasi dėl esminių įvykio aplinkybių, pavyzdžiui, nukentėjusioji V. P., nors stebėjo nuteistosios veiksmus jos sÅ«naus atžvilgiu nuo pradžių, teigia nemačiusi nukentėjusiojo mažamečio A.

P. nurodyto jam fizinį skausmÄ sukėlusio V. A. veiksmo - vaiko tampymo už ausies, ji taip pat nematė Å¡akutės mažamečio rankoje, dėl kurios, kaip nurodo pats vaikas A. P., nuteistoji V. A., liudytoja D. K., situacija ir prasidėjo.

29. Nuteistoji V. A. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad, vaikams pietaujant, mažametis V. P. pradėjo mojuoti Å¡akute prie mergaitės veido. Tai pamačiusi ji greitai sureagavo. Labai bijojo, kad A. nesužalotų mergaitės ir nesusižalotų pats, priėjo, paprašė berniuko, kad atiduotų jai Å¡akutę. Berniukas nenorėjo atiduoti Å¡akutės ir atsistojo. Ji buvo priversta paimti Å¡akutę. Prie stalo stovėjo lovos, paruoÅ¡tos miegui. A. padarė pusę žingsnio atgal ir sėdo ant lovos, tuomet ji savo deÅ¡ine ranka paėmė berniuko rankÄ , o su kaire ranka atėmė Å¡akutę. V. A. teigė, kad savo veiksmais siekė paimti iÅ¡ mažamečio Å¡akutę, o ne sukelti jam fizinį skausmÄ .

30. Nukentėjusioji V. P. parodė, kad ji, atėjusi į darželio grupę pasiimti vaiko ir stovėdama patalpos tarpduryje, matė, kaip jos vaikas sėdėjo už stalo. V. A. jį pakėlė, jis atsistojo, ji nutempė jį prie lovos. Matė, kaip V. A. griebė A. už kairės rankos, tempė prie lovos, paėmė už galvos, metė ant lovos ir norėjo kažkÄ daryti, bet tuomet įsiterpė ji. V. A. prie lovos paleido rankÄ , kad galėtų griebti už galvos. A. nukrito dėl to, kad V. A. jį pastÅ«mė.

Ä®vykio metu vaiko rankoje ji nematė jokios Å¡akutės ir jos nebuvo. Nukentėjusioji V. P. nenurodė, kurioje kÅ«no vietoje, jos manymu, mažametis A. P. patyrė fizinį skausmÄ . 31. Liudytoja D. K. parodė, kad ji serviravo stalus, tuo metu vaikai dar nesėdėjo prie stalo. Ji pastatė lėkÅ¡tes sriubai, antram patiekalui. Padėjo Å¡aukÅ¡tÄ sriubai ir Å¡akutę iÅ¡ deÅ¡inės pusės. ViskÄ sudėjo vienu metu. Vaikai susėdo valgyti. Ji vaikams dalino salotas. A. ir P. sėdėjo vienas Å¡alia kito, P. jam iÅ¡ deÅ¡inės. A. kažkÄ Å¡nekėjo prisiglaudęs prie P. P. nedavė A. puoduko, tai jis pakilo su Å¡akute iÅ¡ deÅ¡inės pusės. Jis paėmė Å¡akutę ir mojavo prieÅ¡ P. veidÄ .

Pasak liudytojos, V. A. ant A. nesuÅ¡uko, ji atkreipė A. dėmesį, kad jis apsiramintų. Tuomet V. A. norėjo paimti iÅ¡ jo Å¡akutę, priėjo prie jo iÅ¡ kairės pusės, paėmė už jo deÅ¡inės rankos savo kaire ranka. A. nenorėjo atiduoti, truputį traukėsi link lovos ir taip jis nukrito, atsisėdo ant lovos, pamatė mamÄ , nuėjo pas mamÄ ir grįžęs pabaigė valgyti. Tuo metu A. neverkė. Mama (nukentėjusioji V. P.) paprašė vandens, ji padavė. V. P. pradėjo verkti, o ji pasakė, kad neverktų.

Ji dar rudenį yra mačiusi, kad V. P. verkdavo, kai kas ne taip su A., gal jam kas neiÅ¡eina. Tokie liudytojos D. K. parodymai iÅ¡ esmės atitinka kaltinamosios V. A. parodymus dėl įvykio situacijos, ji taip pat nenurodė, kad mažametis buvo stumdomas ar tampomas už ausies, dėl ko galėjo patirti fizinį skausmÄ . Liudytojos D. K. ir nuteistosios V. A. parodymų skirtingumas dėl to, kuria ranka V. A. paėmė už vaiko rankos ir kuria paėmė iÅ¡ jo Å¡akutę, nelaikytinas esminiu prieÅ¡taravimu, duodančiu pagrindÄ laikyti juos nepatikimais.

Vien tai, kad liudytoja galėjo netiksliai prisiminti, kuria ranka nuteistoji iÅ¡ mažamečio atėmė Å¡akutę, rodo, kad situacija buvo stebima iÅ¡ skirtingų pozicijų, tuo pačiu dirbant kitus darbus, gi liudytoja patvirtino mažamečio A. P. nurodytas aplinkybes, dėl ko viskas prasidėjo - kad mažamečio rankoje buvo Å¡akutė ir auklėtoja jÄ iÅ¡ vaiko paėmė.

32. Nukentėjusysis A. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu parodė, kad auklėtoja V. (V. A.) mušė jį per galvÄ , tampė už ausies, mušė per rankas. Jį mušė, kai visi dar valgė. Jis kalbėjo kažkÄ V., ji pagalvojo, kad gali Å¡akutę mesti į mergaitę. V. paėmė jį už kairės rankos rieÅ¡o ir tampė už ausies. Kai paėmė už rankos, nejautė skausmo, kai tempė už ausies, sakė kad skaudėjo. Sakė, kad verkė. Ä® prokurorės klausimÄ , ar buvo konfliktas, kai A. valgė su mergaite prie staliuko, ar A. atsimena kÄ nors, mažametis A. P. pasakė, kad neprisimena, kad jį muÅ¡tų, kai buvo ne lovoje, tokio karto nebuvo (t.1 b.l.76). Toliau apklausiamas dėl minėto įvykio jis paaiÅ¡kino, kad jam auklėtoja paėmė už rankos, rankos neskaudėjo, kai tempė už ausies – skaudėjo.

33. Mažametis apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ metu negalėjo tiksliai prisiminti įvykio, dėl kurio kaltinama V. A., aplinkybių. Jis minėjo, jog buvo atvejų, kad bÅ«davo muÅ¡amas auklėtojos, kai nemiegodavo. Mažamečio A. P. parodymai, kad jis laikė Å¡akutę, o auklėtoja pagalvojo, kad jis nori mesti Å¡akutę į mergaitę, atitinka nuteistosios ir liudytojos D. K. parodymus dėl vaiko veiksmų su Å¡akute rankoje. Mažamečio A. P. parodymų, jog auklėtoja V. tampė jį už ausies, jam skaudėjo, jis verkė, nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai.

Nei nuteistoji V. A., nei nukentėjusioji V. P. nepatvirtino, jog mažametis buvo tampomas už ausies. Be to, nenustatyta, kad vaikas po Å¡io įvykio verkė. Po Å¡io incidento verkė tik jo motina V. P., kas, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo bÅ«ti sÄ lygota ne paties įvykio ar nukentėjusiosios reakcijos į jį, o nukentėjusiosios bÅ«senos (nustatyta, kad minėtu lakotarpiu ji laukėsi, nėštumas buvo komplikuotas, ji ir anksčiau verkdavo). Byloje nustatyta, kad iÅ¡ karto po įvykio vaikas atbėgo pas savo motinÄ , pakalbėjęs su ja, nuėjo baigti valgyti pietų.

Å i aplinkybė leidžia pagrįstai manyti, kad vaikas nejuto kokios nors grėsmės ar nepatogumų, nes iÅ¡kart grįžo į grupę valgyti. Å iÄ iÅ¡vadÄ sustiprina ir tai, kad, kaip matyti iÅ¡ bylos įrodymų, pati motina jam liepė grįžti ir pabaigti valgyti, po įvykio V. P. ir toliau vedė mažametį A. P. į darželį, kaip ir iki tol; motina V. P. nesikreipė į medikus dėl vaiko A. P. sveikatos bÅ«klės nei iÅ¡ karto po įvykio, nei vėliau; jokios fizinio smurto žymės nėra užfiksuotos.

Nukentėjusioji V. P. niekur nesikreipė iki tol, kol kiti grupės vaikų tėvai nepaskatino nukentėjusosios inicijuoti teisminius procesus prieÅ¡ auklėtojÄ V. A..

34. Teisėjų kolegija laiko, kad jokiais bylos įrodymais nepaneigta nuteistosios pozicija, kad fizinę jėgÄ prieÅ¡ mažametį A. P. (suėmė jam už rankos, iÅ¡traukė Å¡akutę) ji panaudojo dėl galimos grėsmės vaikams paÅ¡alinimo, o ne siekdama tyčia sukelti mažamečiui fizinį skausmÄ . Todėl V. A. veiksmai, atimant iÅ¡ mažamečio nukentėjusiojo A. P. Å¡akutę - paėmimas už rankos rieÅ¡o, net jei mažamečiui galėjo sukelti nemalonius pojūčius, kaip jų fizinis kontaktas ar kitoks pojÅ«tis, atsiradęs dėl lietimosi, negali bÅ«ti laikomas fizinio skausmo sukėlimu.

Teismų praktikoje laikoma, kad baudžiamajai atsakomybei kilti nepakanka vien tik asmens sÄ lyčio su kito žmogaus kÅ«nu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). BÅ«tina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmÄ , o skausmo pojÅ«tis bÅ«tų iÅ¡oriÅ¡kai iÅ¡reikÅ¡tas, matomas ir suprantamas aplinkiniams, arba nukentėjęs bÅ«tų kreipęsis į medikus pagalbos. Tačiau byloje tokių aplinkybių nenustatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje iÅ¡tirtais įrodymais nėra neabejotinai nustatyta, kokias veiksmais mažamečiui buvo sukeltas fizinis skausmas, mažamečio įvardintas jo tampymas už ausies.

Konstatuotina, kad V. A. ir mažamečio A. P. kontaktas negali bÅ«ti vertinamas kaip baudžiamÄ jÄ atsakomybę užtraukiantis smurtinis veiksmas - fizinio skausmo sukėlimas.35. Vertinant įvykio situacijÄ , atsižvelgtina į tai, kad nuteistÄ jÄ V. A. ir nukentėjusįjį A. P. siejo auklėjamojo - ugdomojo pobÅ«džio santykiai, V. A., kaip vaikų auklėtoja, buvo atsakinga už jai patikėtų vaikų saugumÄ , todėl ji privalėjo imtis priemonių, kad mažametis A. P. Å¡akute nesužalotų kitų asmenų bei savęs. Kaip nustatyta, mažametis A.

P. auklėtojai V. A. gera valia Å¡akutės neatidavė, todėl laikytina, kad V. A., paimdama A. P. už rankos ir prieÅ¡ jo valiÄ paimdama iÅ¡ jo Å¡akutę, Å¡alino grėsmę, siekė apsaugoti tiek patį mažametį, tiek kitus vaikus. Å ie auklėtojos veiksmai mažamečiui galėjo buvo nemalonÅ«s, sukėlę negatyvias emocijas, tačiau po Å¡io incidento vaikas neverkė, pakalbėjęs su atėjusia savo mama, grįžo pabaigti valgyti pietus. Kitų nukentėjusiojo nurodytų auklėtojos veiksmų – kad ji jį nutempė prie lovos, griebė ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies bei pastÅ«mė jį ant lovos, nepatvirtina kiti bylos įrodymai.

IÅ¡ įvykio vietos apžiÅ«ros protokolo matyti, kad patalpoje lovos sustatytos Å¡alia stalų, todėl vaikas, atsistojęs iÅ¡ už stalo ir žengęs žingsnį atgal, atsidurtų betarpiÅ¡kai prie lovos. Be to, motinos įvardinti nuteistosios veiksmai – vaiko rankos suspaudimas, tempiant ant lovos, griebimas už galvos, ne tik bÅ«tų sukėlę vaikui fizinį skausmÄ (ko A. P. nenurodo), bet ir palikę iÅ¡orinius požymius, kÄ objektyviai bÅ«tų galima nustatyti. Gi, kaip minėta, vaikas sugrįžo toliau valgyti, pas gydytojus ar med. ekspertus nebuvo vedamas, apie incidentÄ prabilta po kurio laiko tarpo, kai atitinkamų duomenų surinkti nebėra objektyvios galimybės. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad V.

A. veiksmai, jėga prieÅ¡ mažamečio valiÄ iÅ¡ jo paimant Å¡akutę, nelaikytini tyčiniais veiksmais, siekiant mažamečiui sukelti fizinį skausmÄ , dėl kitų kaltinime nuteistajai įkaltintų veiksmų yra esminiai prieÅ¡taravimai, kurių objektyviai nepavyko paÅ¡alinti, ir jie nepasitvirtino. V. A. veiksmai nelaikytini nusikalstamais baudžiamojo įstatymo kontekste, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant pakankamai neginčijamų įrodymų, nepagrįstai V. A. pripažino kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, padarymo.36.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamÄ jÄ bylÄ apeliacinio skundo ribose, atliko dalinį įrodymų tyrimÄ ir apklausė liudytojas A. R., A. K. ir M. L., neapklaustas pirmosios instancijos teisme.37. Liudytoja A. K. parodė, kad ji paties įvykio nematė, nes tuo metu dirbo gretimoje grupėje ir maitino savo grupės vaikus. Tarp abiejų grupių yra avarinės durys, viskas girdisi, kas vyksta kitoje grupėje. Ji, bÅ«dama savo grupėje, negirdėjo neįprastų garsų, nebuvo jokio riksmo.

Ji nėra girdėjusi, kad V. A. keltų balsÄ prieÅ¡ vaikus. Dėl Å¡io incidento vėliau buvo susirinkimas ir apie situacijÄ , kiek ji prisimena, papasakojo direktorė.

38. Liudytoja A. R. – A. parodė, kad vienas iÅ¡ dviejų jos vaikų lankė vienÄ darželio grupę su V. P. vaiku, todėl ji iÅ¡ kitų motinų buvo girdėjusi apie incidentÄ , kai V. P. vaikas norėjo Å¡akute įdurti į akį mergaitei Patricijai. Pasak liudytojos, kai V. (V. A.) bÅ«davo su vaikais, jie visada buvo patenkinti, ji visada vaikus prižiÅ«rėdavo, nieko blogo iÅ¡ jos pusės liudytoja niekada nematė.39. Liudytoja M. L. parodė, kad dėl įvykio 2015 m. sausio 15 d. darželyje tarp auklėtojos V.

A. ir auklėtinio A. P. jai skambino neprisistačiusi mama, kuri pasakė, jog vyksta smurtas darželyje, ir ji turinti pasiraÅ¡yti skambinančiosios raÅ¡omÄ skundÄ dėl V. (V. A.) veiksmų. Liudytoja pasiteiravo, apie kokį incidentÄ kalbama, nes nieko nebuvo girdėjusi, nors jos vaikas taip pat lanko šį darželį. Vienas jos vaikas darželį lankė, ir dirbant V., jokių konfliktų niekada nebuvo. Liudytoja sužinojo apie įvykį, kad, vaikams pietaujant, berniukas pradėjo mosuoti Å¡akute, kuriÄ auklėtoja Valentina dėl saugumo norėjo atimti, gi tėvai suprato, kad vaikas buvo pargriautas ir prieÅ¡ jį buvo smurtauta.

Pasak liudytojos, auklėtoja arba auklėtojos pavaduotoja privalo užtikrinti vaikų saugumÄ , todėl V. A. elgėsi teisingai, norėdama apsaugoti vaikus, netgi jei atėmė Å¡akutę ir patraukė vaikÄ , dėl ko Å¡is susvyravo.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų B. Ž., M. A., I. J., E. R., G. G. – K., V. U., specialistės D. P. – B., tiek apeliacinės instancijos teisme apklaustų liudytojų A. K., A. R. – A., M. L. parodymai laikytini netiesioginiais įrodymais, kadangi minėti liudytojai paties įvykio nematė, apie įvykį tik girdėjo iÅ¡ kitų asmenų, todėl teisėjų kolegija, priimdama procesinį sprendimÄ , atitinkamai juos vertina kartu su betarpiÅ¡kų įvykio dalyvių parodymais.

41. Darytina iÅ¡vada, kad tiek pirmosios instancijos teismo, tiek ir apeliacinės instancijos teismo atlikto dalinio įrodymų tyrimo metu iÅ¡tirtų įrodymų visumos pagrindu nebuvo pagrįsta iÅ¡vada, kad V. A. 2015 m. sausio 15 d., apie 12.30 val., vaikų lopÅ¡elyje-darželyje (duomenys neskelbtini), prieÅ¡mokyklinėje grupėje (duomenys neskelbtini), griebė A. P., gimusiam 2008 m. kovo 26 d., už kairės rankos rieÅ¡o ir nutempė jį prie lovos, ten griebė pastarÄ jį ranka už galvos bei tyčia tampė už ausies ir pastÅ«mė jį ant lovos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo faktÄ , jog V. A. Å¡akutę atėmė iÅ¡ dar sėdinčio prie stalo mažamečio, o jos po to sekę veiksmai – tampymas už rankos, suėmimas už galvos ir ausies tampymas bei numetimas mažamečio ant lovos, teismo nuomone, nebuvo bÅ«tini apsaugoti vaikus nuo galimo pavojaus, kuris buvo neutralizuotas dar iki Å¡ių veiksmų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė Å¡akutės atėmimo iÅ¡ mažamečio momentÄ , ir, nesant jokių objektyvių duomenų, konstatavo, jog V.

A. jau po šakutės paėmimo mažamečio atžvilgiu elgėsi nusikalstamai. Nuteistosios parodymais, A. P. neatiduodant šakutės dar jam sėdint prie stalo ir atsistojus bei pradėjus mojuoti šakute, jis buvo paimtas už rankos, tuomet susvyravęs atsisėdo ant greta stovinčios lovos, ir tik tuomet, jam sėdint ant lovos, iš jo buvo paimta šakutė. Taigi, pavojaus neutralizavimo, t. y. šakutės paėmimo momentas buvo ne A. P. sėdint prie stalo, o tik po to, kai jis prisėdo (galimai atsilošė) ant lovos.

Tad nėra jokio pagrindo manyti, kad V. A., paėmusi iÅ¡ vaiko Å¡akutę, toliau veikė, sukeldama mažamečiui fizinį skausmÄ .42. Laikytina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino iÅ¡tirtų įrodymų visumÄ , jų sÄ sajumÄ , atitikimÄ vieni kitiems ir jų siejimÄ si viena logiÅ¡ka grandine, todėl daryta iÅ¡vada, kad V. A. kaltė nėra neginčijamai įrodyta.

43. Teisėjų kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir iÅ¡ esmės sutikdama su apeliacinio skundo argumentais bei jį tenkindama ir priimdama iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį V. A. atžvilgiu, detaliai į kiekvienÄ apeliacinio skundo argumentÄ neatsako.             44. IÅ¡teisinus V. A. ir pripažinus, jog byloje nėra įrodyta, jog ji padarė BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ , naikintina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendžio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos bei proceso iÅ¡laidų už advokato paslaugas iÅ¡ V.

A. priteisimo.             45. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad V. A. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nuteista nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje padarius išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendis dėl V. A. pripažinimo kalta naikintinas ir V. A. atžvilgiu priimtinas išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Nukentėjusiųjų civilinis ieÅ¡kinys paliekamas nenagrinėtas.             Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, n u s p r e n d ž i a:nuteistosios V. A. gynėjo advokato Audriaus Juozapavičiaus apeliacinį skundÄ tenkinti.Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 5 d. nuosprendį ir priimti naujÄ nuosprendį – V. A. iÅ¡teisinti pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.V.

A. paskirtÄ kardomÄ jÄ priemonę - raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti - panaikinti.Nukentėjusiosios V. P. ir nukentėjusiojo A. P. civilinius ieÅ¡kinius dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtus, V. P. praÅ¡ymÄ dėl iÅ¡laidų, susijusių su advokato paslaugų apmokėjimu, iÅ¡ieÅ¡kojimo, atmesti. Teisėjai                                                                                                                   Jolanta Čepukėnienė                                                                                                                                    Gintaras Dzedulionis                                                                                                                                          Alenas Piesliakas