2021-02-24 Nr. AB-3924-3-64-3-01012-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-475-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01012-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. K. (toliau – ir pareiškėja) 2019 m. gegužės 15 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, Alytaus skyrius) 2019 m. vasario 11 d. raštą Nr. (9.64) DV_S-3054; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2019 m. kovo 25 d. raštą Nr. (11.1)I-2031; 3) įpareigoti atsakovą spręsti klausimą iš naujo, priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai. Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, kur numatyta, kad „Teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnyje nurodytu pagrindu“, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, kur numatyta, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, 23 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad nuosavybė neliečiama, 23 straipsnio 2 daliai, kur numatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, 29 straipsnio 1 daliai, kur numatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 52 straipsniui, kur numatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams.

3. Pareiškėja paaiškino, kad skundžiamu aktu atsakovas nurodė, kad, vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Atsakovas konstatavo, kad pareiškėja iš UAB „B. E.“ (toliau – ir bendrovė) 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), todėl nepatenka į Įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų kategoriją. Pareiškėja padavė skundą dėl Alytaus skyriaus sprendimo VSDFV, kuris 2019 m. kovo 25 d. raštu nusprendė pareiškėjos skundo netenkinti. Pareiškėja su skundžiamais sprendimais nesutiko.

4. Pareiškėja nurodė, kad Darbo kodekso 57 straipsnio l dalies 5 punkte numatyta, jog darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, kai teismas ar darbdavio organas priima sprendimą, dėl kurio pasibaigia darbdavys. Pareiškėja minėtas DK 57 straipsnio l dalies 5 punktas sąlygas atitinka, kadangi 2018 m. gruodžio 17 d. nutartimi nutarta bendrovę likviduoti. Iki to momento, kol bendrovė nebuvo likviduota, pareiškėja atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punktą, t. y. darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tapo perteklinė dėl kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

5. Pareiškėja pažymėjo, kad dėl bankroto bylos iškėlimo į Kauno apygardos teismą kreipėsi darbdavys (UAB „B. E.“). Darbdavys nusprendė, kada atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio l dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo jo darbo funkcijai tapus pertekline. Iš pareiškėjos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai (Įstatymo 14 str. l d. l p. ir 14 str. 3 d.). Be to, Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų pareiškėja išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant pareiškėjos konstitucines teises. Tokiu būdu DK 62 straipsnis detalizuoja (papildo, išplečia) DK 57 straipsnio atleidimo pagrindus, terminus ir išmokas darbuotojui. Aiškinant įstatymą priešingai, tai reikštų pareiškėjos diskriminavimą ir piktnaudžiavimo teise skatinimą.

6. Atsakovas Alytaus skyrius atsiliepime (b. l. 18–19) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad ilgalaikio darbo išmokos skyrimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas ir Vyriausybės 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 576 „Dėl Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Ilgalaikio darbo išmokų fondo nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Ilgalaikio darbo išmokas, remdamasis Apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras), kitų duomenų bazių informacija, buvusių darbdavių pateiktais dokumentais, skiria ir moka Alytaus skyrius. Pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau nei penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

8. Registro duomenimis, pareiškėjos darbo santykiai su darbdaviu UAB „B. E.“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. buvo nutraukti pagal DK 62 straipsnio 2 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju), t. y. ne tuo pagrindu, kurį imperatyviai numato Įstatymas, reglamentuojantis sąlygas, būtinas atitikti ilgalaikio darbo išmokai gauti. Pareiškėja neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies sąlygų, būtinų teisei į ilgalaikio darbo išmoką, kadangi atleidimo iš darbo pagrindas yra ne DK 57 straipsnis. Todėl Alytaus skyrius neturėjo jokio teisinio pagrindo skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. Tik pasikeitus Registro duomenims apie pareiškėjos atleidimo iš UAB „B. E.“ pagrindą taip, kad būtų įgyvendintos visos Įstatyme numatytos sąlygos teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, Alytaus skyrius galėtų peržiūrėti pareiškėjos prašymą ilgalaikio darbo išmokai skirti. Tą savo rašte akcentavo ir VSDFV, pažymėjusi, kad atleidimo pagrįstumą vertina darbo ginčų komisija ir teismas, ir Alytaus skyrius pagrįstai atsisakė skirti ilgalaikio darbo išmoką pareiškėjai.

9. Atsakovo nuomone, pareiškėjos skundo argumentai, kad teritorinis skyrius ir VSDFV neteisingai interpretuoja Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį ir kad pareiškėja be jokio pagrindo yra išskiriama iš darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės atleidžiamų darbuotojų, tuo pažeidžiant konstitucines jos teises, yra nepagrįsti. Įstatymas reglamentuoja skirtingas garantijas darbuotojams, nutraukusiems darbo santykius su darbdaviu dėl skirtingų pagrindų, ir tapatinti darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės (DK 57 str.) su darbo sutarties nutraukimu dėl darbdavio bankroto (DK 62 str.) negalima. Kadangi pareiškėjos darbo santykiai nutrūko dėl darbdavio nemokumo, pareiškėja įgijo teisę į išmoką iš Garantinio fondo lėšų. Remdamasis UAB „B. E.“ bankroto administratoriaus paraiška, Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo 3 814,58 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 27–28) su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

11. VSDFV atsiliepime nurodė, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu. Remiantis Įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi, ilgalaikio darbo išmokai skirti reikalingi duomenys tikrinami naudojantis Registru, kitomis duomenų bazėmis bei kita informacija. Registro duomenimis, pareiškėja iš darbo UAB „B. E.“ buvo atleista 2018 m. rugpjūčio 10 d. pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl darbdavio bankroto. Kadangi pareiškėja neatitiko vienos iš dviejų sąlygų teisei į ilgalaikio darbo išmoką įgyti, t. y. buvo atleista iš darbo ne pagal DK 57 straipsnį, Alytaus skyrius 2019 m. vasario 11 d. raštu Nr. (9.64) DV_S-3054 pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjai ilgalaikio darbo išmoką. VSDFV 2019 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (11.1) I-2031 pareiškėjos skundas dėl Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. rašto Nr. (9.64) DV_S-3054 netenkintas.

12. Pareiškėja yra informuota, kad, jeigu darbo ginčių komisija ar teismas pakeistų pareiškėjos atleidimo iš darbo pagrindą į DK 57 straipsnį, pareiškėjos 2019 m. vasario 7 d. prašymas skirti ilgalaikio darbo išmoką būtų peržiūrėtas. VSDFV manymu, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos Įstatymo nuostatos teisėtumu.

II. 13. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 37–42) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (9.64) DV-S-3054 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo”, kuriuo nutarta neskirti ilgalaikio darbo išmokos, nes pareiškėja nebuvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį, todėl, vadovaujantis Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja neturi teisės į ilgalaikio darbo išmoką. Panaikinus minėtą sprendimą, pareiškėja prašo spręsti klausimą iš naujo priimant naują sprendimą dėl ilgalaikio darbo išmokos Garantijų darbuotojams ir darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu skyrimo pareiškėjai.

15. Atsakydamas į pareiškėjos argumentą, kad tiek DK 62 straipsnis, tiek DK 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui, t. y. darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.), teismas pažymėjo, kad DK 57 straipsnis „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės” reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo pagrindus ir tvarką, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės. Kituose DK straipsniuose (pavyzdžiui, DK 59 str. ar DK 62 str.) ar kituose įstatymuose (pavyzdžiui Akcinių bendrovių įstatyme) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl pastarųjų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis). Taip pat komentuojant Darbo kodekso 57 straipsnį nurodoma, kad išeitinė išmoka, į kurią turi teisę komentuojamojo straipsnio pagrindu atleidžiamas darbuotojas, nėra vienintelė. Pagal Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnį, jei po darbo sutarties nutraukimo darbdavys nebesudaro darbo sutarties su tuo pačiu darbuotoju, pastarasis turi teisę gauti vieno mėnesio išmoką / dviejų–trijų mėnesių išmokas iš Ilgalaikio darbo išmokų fondo (išmokant kas mėnesį). Komentaro išaiškinime dėl Darbo kodekso 62 straipsnio „Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju“ nurodoma, kad nutraukiant darbo sutartis dėl bankroto, atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Išeitinės išmokos skaičiavimui taikomas vidutinis darbo užmokestis apskaičiuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Darbuotojas, atleistas komentuojamuoju pagrindu, neįgyja teisės į ilgalaikio darbo išmoką, numatytą Darbo kodekso 57 straipsnio 9 dalyje.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 1 straipsnyje nurodoma, kad šio įstatymo paskirtis yra šio įstatymo nustatyta tvarka užtikrinti minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam, taip pat nustatyti ilgą nepertraukiamo darbo stažą turinčių darbuotojų papildomas finansines garantijas juos atleidus. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje sąvoka „ilgalaikio darbo išmoka“ paaiškinama kaip ilgalaikio darbo pasibaigimo atveju suteikiama papildoma finansinė garantija atleistam darbuotojui. Taigi įstatymo leidėjo valia išreikšta eksplicitiškai ne tik Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, numatančioje ilgalaikio darbo išmokos skyrimo pagrindus, bet ir 1 straipsnyje, 2 straipsnio 3 dalyje, išskiriančiuose minimalų darbuotojų apsaugos lygį jų darbdaviui tapus nemokiam ir papildomą finansinę garantiją atleistam darbuotojui ilgalaikio darbo pasibaigimo atvejais, nesietinais su darbdavio tapimu nemokiu.

17. Teismas darė išvadą, kad Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-3054 „Dėl ilgalaikio darbo išmokos skyrimo“, veikė tinkamai, pagal savo kompetenciją. Priimdamas sprendimą neskirti ilgalaikio darbo išmokos pareiškėjai, atsakovas tinkamai vadovavosi Nuostatų 15 punktu, Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, todėl nenustatė pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Taip pat teismas nenustatė pagrindo įpareigoti atsakovą nagrinėti klausimą iš naujo. Teismo vertinimu, VSDFV 2019 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2031 išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos 2019 m. kovo 7 d. skundą ir pagrįstai nusprendė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18. Teismas, vertindamas pareiškėjos prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, pažymėjo, kad prašymas ištirti Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas grindžiamas iš esmės nesutikimu dėl minėtų šio Įstatymo normų taikymo. Tačiau pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą Konstitucinis Teismas nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. Teismui nekilo abejonių dėl Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 19. Pareiškėja D. K. apeliaciniame skunde (b. l. 44–45) prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo kreipti į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

20. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kituose DK straipsniuose (pvz., DK 59 straipsnis ar DK 62 straipsnis) gali būti nustatomi ir kiti pagrindai, kuriems esant darbo sutarties nutraukimas nesiejamas su darbuotojo kaltais veiksmais (veikimu ar neveikimu), todėl jų atžvilgiu komentuojamas straipsnis yra bendroji norma (lex generalis) lyginant su DK 57 straipsniu. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo DK 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisinio apibrėžtumo, teisėtų lūkesčių apsaugos ir visokeriopos darbo teisių gynybos principais.

21. Pareiškėja nurodo, kad iš jos darbo užmokesčio darbdavys mokėjo už pareiškėją įmokas ilgalaikio darbo išmokai, būtent darbdavys nusprendė, kuriuo metu atleisti pareiškėją – prieš bankroto bylos iškėlimą ar po jo, nors darbdavio veikla atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto sąlygas dėl darbuotojo atleidimo darbdaviui nebevykdant veiklos. Teismui priėmus sprendimą iškelti bankroto bylą, įmonė (darbdavys) nepasibaigia teismo nutarties priėmimo momentu, tačiau bankroto procedūrų vienas iš tikslų yra įmonės likvidavimas, kai nėra galimybės atkurti įmonės mokumo, todėl pagal savo esmę įmonės pasibaigimas dėl bankroto ir įmonės pasibaigimas kitais atvejais priėmus teismo sprendimą yra analogiški atvejai. Taigi pareiškėja atitinka DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, nes teismo nutartimi buvo nutarta likviduoti UAB „B. E.“. Tiek DK 62 straipsnis, tiek 57 straipsnis priskiriami tam pačiam darbo sutarties nutraukimo atvejui darbdavio valia (DK 53 str. 3 p.).

22. Pareiškėjos teigimu, teismo pateiktas Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies aiškinimas yra diskriminacinis jos atžvilgiu, nes ji tokiu būdu išskiriama iš kitais pagrindais atleidžiamų darbuotojų ir nemokant ilgalaikio darbo išmokos pažeidžiamos pareiškėjos konstitucinės teisės. Teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 daliai, 23 straipsnio 2 daliai, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams. Teismas sprendime iš esmės nepateikė motyvų dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėja pakartoja savo argumentus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui.

23. Atsakovas Alytaus skyrius atsiliepime (b. l. 53–54) su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Regionų apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

24. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes ir pateikė visapusišką teisinį vertinimą dėl pareiškėjos skundžiamų sprendimų, su kuriuo nesutikti nagrinėjamu atveju nėra pagrindo. Apeliantė skundą iš esmės grindžia vieninteliu – konstitucinių teisių pažeidimo ir Garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymo prieštaravimu Konstitucijai, t. y. argumentu, nenurodydama kitų įstatymų pažeidimų ir bylos aplinkybių, kurios leistų manyti apie Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimo neteisėtumą, todėl tai nesudaro teisinio pagrindo keisti priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime (b. l. 55–56) su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. VSDFV atsiliepime akcentuoja, kad nei VSDFV, nei VSDFV teritoriniams skyriams įstatymais nėra suteikta teisė nesivadovauti galiojančiomis teisės aktų nuostatomis ar taikyti jas savo nuožiūra. Kadangi Įstatyme nustatytas vienintelis DK straipsnis, pagal kurį atleisti iš darbo asmenys turi teisę į ilgalaikio darbo išmoką, nei VSDFV teritoriniai skyriai, nei VSDFV neturi teisės skirti šias išmokas kitais pagrindais atleistiems asmenims.

27. VSDFV manymu, kreiptis į Konstitucinį Teismą nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja nepateikė teisiškai svarių argumentų, leidžiančių abejoti ginčijamos Įstatymo nuostatos teisėtumu. Be to, DK 57 ir 62 straipsniuose nustatyti atleidimo iš darbo pagrindai nėra tapatūs. Ilgalaikio darbo išmokos yra papildoma garantija atleistiems iš darbo darbuotojams, pas tą patį darbdavį nepertraukiamai išdirbusiems ne trumpiau kaip 5 metus. Taigi, ilgalaikio darbo išmokų paskirtis iš esmės tokia pati kaip išeitinių išmokų, reglamentuotų DK. DK 62 straipsnyje nustatytas atleidimo iš darbo pagrindas nepriklauso nuo darbdavio valios, darbdavys neturi galimybės pasirinkti, kokiu pagrindu darbuotojas turi būti atleidžiamas, kai yra iškelta bankroto byla. Šiuo pagrindu atleidžiamiems darbuotojams taip pat yra numatyta garantija – iki dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 28. Ginčas byloje kilo dėl Alytaus skyriaus 2019 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. (9.64) DV_S-3054, kuriuo netenkintas pareiškėjos prašymas skirti jai ilgalaikio darbo išmoką, ir VSDFV 2019 m. kovo 25 d. sprendimo Nr. (11.1)I-2031, kuriuo Alytaus skyriaus sprendimas paliktas nepakeistas, pagrįstumo ir teisėtumo.

29. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad darbuotojas, atleistas pagal DK 62 straipsnį, neįgyja teisės į Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą ilgalaikio darbo išmoką.

30. Pareiškėja su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, apeliacinį skundą iš esmės grindžia aplinkybe, kad iki UAB „B. E.“ likvidavimo ji atitiko DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto, vėliau – DK 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto sąlygas, todėl jai turėjo būti skirta ilgalaikio darbo išmoka. Pareiškėja taip pat mano, kad Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo bei teisingumo principams.

31. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

32. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos garantijų darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam ir ilgalaikio darbo išmokų įstatymas, kurio 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę į ilgalaikio darbo išmoką turi asmuo, kurio darbo santykiai pagal nutraukiamą darbo sutartį su Lietuvos Respublikos jurisdikcijoje esančiu darbdaviu atleidimo iš darbo dieną nepertraukiamai tęsėsi daugiau negu penkerius metus ir kuris yra atleistas iš darbo DK 57 straipsnyje nurodytu pagrindu.

33. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši Įstatymo norma yra aiški ir imperatyvi. Asmeniui, kuris nėra atleistas iš darbo pagal DK 57 straipsnį, negali būti skiriama ilgalaikio darbo išmoka pagal Įstatymą.

34. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėja iš darbo atleista pagal DK 62 straipsnio 2 dalį, ir nėra duomenų, kad ji buvo atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnį. DK (pareiškėjos atleidimo metu galiojusi 2018 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIII-1430 redakcija) 62 straipsnio (Darbo sutarties nutraukimas darbdavio bankroto atveju) 2 dalis nustato, kad per tris darbo dienas nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo arba nuo kreditorių susirinkimo, kuriame kreditoriai nutarė įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, dienos darbuotojai raštu įspėjami apie būsimą darbo sutarties nutraukimą ir ne anksčiau kaip po penkiolikos darbo dienų nuo tokio įspėjimo su jais nutraukiamos darbo sutartys. Jeigu tenkinamos šio kodekso 63 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, turi būti taikomos šio kodekso 63 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal DK 62 straipsnio 3 dalį, šio straipsnio 2 dalyje numatytu atveju atleidžiamiems darbuotojams išmokama dviejų jų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, o jeigu jų darbo santykiai tęsiasi trumpiau negu vienus metus, – pusės jų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Taigi DK yra numatytas atskiras kompensacijos mechanizmas, skirtas tiems atvejams, kai įmonė bankrutuoja.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pagal UAB „B. E.“ bankroto administratoriaus 2018 m. gruodžio 3 d. paraišką Nr. GF_PR1E-4711, Alytaus skyrius 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. GF_SP1E-1101 „Dėl garantinio fondo lėšų skyrimo“ pareiškėjai paskyrė ir išmokėjo 3 814,58 Eur išmoką iš Garantinio fondo lėšų pagal Įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalis bei 8 straipsnio 4 dalį (garantijos darbuotojams jų darbdaviui tapus nemokiam) (b. l. 23).

36. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tiek Alytaus skyrius, priimdamas 2019 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. (9.64) DV_S-3054, tiek VSDFV, priimdama 2019 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2031, pagrįstai nustatė, kad pareiškėja nepateko į Įstatymo 9 straipsnio taikymo sritį, ir neskyrė jai ilgalaikio darbo išmokos. Analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi ir kitose bylose, kuriose buvo sprendžiamas ilgalaikio darbo išmokos skyrimo dėl UAB „B. E.“ bankroto atleistiems šios įmonės darbuotojams klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-2873-1062/2020 ir A-2967-756/2020, 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-169-756/2021).

37. Pasisakydama dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kylantis reikalavimas reiškia, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. gruodžio 12 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. sausio 17 d. nutarimus, 2006 m. sausio 17 d., 2007 m. liepos 5 d. 2007 m. rugsėjo 12 d sprendimus).

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą vadovaujamasi nuostata, kad pateiktas prašymas teismui yra tik vada svarstyti kreipimosi į Konstitucinį Teismą galimybę; pateikto prašymo argumentai nesaisto teismo ir jis savarankiškai vertina prašymo pagrįstumą. Siekiant pasinaudoti teisine galimybe patikrinti atitinkamo teisės akto (jo dalies) atitikimą Konstitucijai, turi kilti teisinė abejonė dėl akto ar jo dalies prieštaravimo Konstitucijai paminėtais pagrindais ir tai turi būti teisiškai motyvuota. Tačiau, ar kreiptis į Konstitucinį Teismą kiekvienas teismas sprendžia ad hoc (atskirai). Kreipimasis realizuotinas, kai yra pakankamai teisiškai pagrįsta abejonė, jog sprendžiant ginčą taikytinas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2474/2011; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-2184/2013; 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2774-1062/2020; kt.).

39. Vertinant pareiškėjos prašymą spręsti, ar Įstatymo 9 straipsnio 1 dalis, ta apimtimi, kuria bankrutavusios įmonės darbuotojai be jokių pateisinamų priežasčių ir nesant jokių esminių skirtumų išskiriami iš kitų atleidžiamų darbuotojų, kai įmonė nėra bankrutavusi, nemokant ilgalaikio darbo išmokos, neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiškumo, teisingumo principams, pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo doktriną prašant tirti teisės normos prieštaravimą konkrečiam Konstitucijos straipsniui būtina pagrįsti savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Pareiškėja jokių teisinių argumentų, kodėl jos prašoma tirti Įstatymo nuostata prieštarauja jos nurodytiems Konstitucijos straipsniams ir principams nepateikė, nurodė tik tai, kad, jos nuomone, iš esmės vienodais požymiais apibūdinamų darbuotojų darbo teisių apimtis tampa priklausoma nuo vienasmenio darbdavio sprendimo, o tai, pasak jos, nesuderinama su teisinės valstybės ir lygybės principais.

40. Kaip minėta, byloje nustatyta (žr. nutarties 35 p.), kad pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka buvo išmokėta kompensacija. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog diskriminaciniu savaime nėra laikytinas ir tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą), taip pat Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 52 straipsnį, yra akcentavęs, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį lemia įvairūs veiksniai, įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas minėtus santykius turi plačią diskreciją (žr. Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, dėl Įstatymo, kuris turi būti taikomas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos D. K. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė