0bf25dbf-db9a-4bd7-87d5-1c6b031daaba · Lietuvos apeliacinis teismas

Baudžiamoji byla NrBaudžiamoji byla Nr. 1A-45-483/2017Teisminio proceso Nr.1-54-1-00386-2013-4                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.7; 1.2.3.1.2.8; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1. (S) LIETUVOS Apeliacinis teismas N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2017 m. birželio 8 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Viktoro Kažio,teisėjų Rūtos Mickevičienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorams Dariui Alinskui, Artūrui Urbeliui, gynėjui advokatui Romualdui Lincevičiui,ekspertėms N. M., V.

M., V. M.,nuteistajam D. M.,teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo D. M. gynėjo advokato Romualdo Lincevičiaus apeliacinį skundÄ dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio, kuriuo D. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose, 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus – laisvės atėmimu trylikai metų; pagal BK 140 straipsnio 1 dalį - laisvės apribojimu vieneriems metams penkiems       mėnesiams.

Pagal BK 63 straipsnio 2 dalį, 5 dalies 2 punktÄ , Å¡ias bausmes subendrinus apėmimo bÅ«du, D. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę skirta atlikti pataisos namuose. IÅ¡ D. M. neturtinei žalai atlyginti priteista: J. N. – 30 000 Eur, N. N. – 10 000 Eur, P. N. – 10 000 Eur, R. R. – 2000 Eur. Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi baudžiamÄ jÄ bylÄ , n u s t a t ė:              D. M. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, jog kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du ir dėl chuliganiÅ¡kų paskatų tyčia nužudė D.

N. bei visuotinai pavojingu bÅ«du, panaudodamas Å¡aunamÄ jį ginklÄ bei dėl chuliganiÅ¡kų paskatų tyčia nežymiai sutrikdė R. R. sveikatÄ : jis, 2013 m. rugpjūčio 24 d. apie 21.15 val., vieÅ¡oje vietoje – Biržuose, Maironio g. ties Vilniaus g. 46A namu, bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, su žmona I. M. važiuodamas Z. Å . vairuojamu automobiliu „BMW 530“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pamatęs Å¡aligatviu einančius nukentėjusiuosius D. N. ir R. R., iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai, grasindamas legaliai laikomu 9 mm kalibro pistoletu „Makarov“, Nr. (duomenys neskelbtini), liepė nukentėjusiems gultis ant žemės, o jiems pradėjus bėgti, kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du – žmonėms bÅ«nant Biržų m., Vilniaus g. 46A namo balkone, aÅ¡tuonis kartus Å¡ovė iÅ¡ turėto pistoleto link bėgančių nukentėjusiųjų, pataikydamas D.

N. į kairės ir deÅ¡inės kojos Å¡launis, taip jam padarydamas Å¡autinį kiaurinį kairės Å¡launies minkÅ¡tųjų audinių sužalojimÄ ir Å¡autinį pavirÅ¡inį deÅ¡inės Å¡launies sužalojimÄ , bei į nugaros kairės pusės apatinę dalį, taip padarydamas jam Å¡autinį kiaurinį pilvo sužalojimÄ su pilvinės aortos pažeidimu, dėl ko įvykus vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę D. N. nuo įvykio vietos nubėgęs apie 30 metrų mirė po daugiabučio namo, esančio Biržuose, Vilniaus g. 40A, balkonu, o R.

R. pataikydamas į virÅ¡utinę lÅ«pÄ , taip jam padarydamas odos nubrozdinimÄ virÅ¡utinėje lÅ«poje ir garsinę kairės ausies traumÄ , nežymiai jį sužalojo.              Nuteistojo D. M. gynėjas advokatas R. Lincevičius apeliaciniame skunde praÅ¡o pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nuosprendį ir perkvalifikuoti jo padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų į BK 129 straipsnio 1 dalį bei atitinkamai suÅ¡velninti nuteistajam paskirtÄ bausmę.             Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Panevėžio apygardos teismo iÅ¡vada, kad D.

M. veikė kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du, yra nepagrįsta. Pasak gynėjo, tam, kad veika bÅ«tų kvalifikuojama pagal nurodytÄ požymį, turi bÅ«ti įrodyta, jog kaltininkas realizuodamas savo sumanymÄ tyčia atimti gyvybę tam tikram asmeniui, suvokia, kad naudoja tokį nužudymo bÅ«dÄ , kuris yra pavojingas ne tik to vieno asmens gyvybei. Gynėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad tiek baudžiamosios teisės teorija, tiek teismų praktika aiÅ¡kiai formuluoja vienÄ iÅ¡ pagrindinių reikalavimų veikos kvalifikavimui pagal minimÄ straipsnį - grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų, kuri turi bÅ«ti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti, manytina, kad teismas Å¡iÄ aplinkybę vertino netinkamai.

Anot gynėjo, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylÄ nagrinėjant teisme nenustatyta, kad gatvėje buvo bent vienas žmogus. Kaltinime D. M. nurodyta, kad nukentėjusiems pradėjus bėgti, kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du - žmonėms bÅ«nant Vilniaus g. 46A namo balkone, Biržų mieste, D. M. 8 kartus Å¡ovė iÅ¡ 9 mm kalibro pistoleto „Makarov”. Gynėjo vertinimu, jokio pavojaus D. Å . ir S. D., kurios buvo namo ketvirto aukÅ¡to balkone, kilti negalėjo. Be to, Å¡is namas stovi ne Å¡audymo kryptimi, bet Å¡one, todėl neįmanoma pataikyti į namÄ Å¡audant ne ta kryptimi.

Dėl Å¡ių argumentų, pasak gynėjo, teismo nuosprendis dėl D. M. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ keistinas.             Gynėjo manymu, akivaizdu, kad D. M. veikoje nebuvo ir chuliganiÅ¡kų paskatų, todėl kaltinimai Å¡ioje dalyje laikytini deklaratyviais. Å iuo atveju D. M. neturėjo jokios dingsties pažeisti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , demonstruoti nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai ir grasinti nukentėjusiesiems. Pasak gynėjo, D. M. bÅ«klė, savijauta, savigynos instinktas suveikė taip, jog jis suprato, kad jam gresia pavojus ir, norėdamas iÅ¡vengti jam atrodančio realaus užpuolimo, atliko minėtus veiksmus.

Nužudymas iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų kvalifikuojamas, kai jis padaromas dėl aiÅ¡kaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, siekiant prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams ir pan. Gynėjo vertinimu, Å¡iuo atveju to nebuvo, todėl D. M. veiksmai pagal nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus negalėjo bÅ«ti kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ .             Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bylos duomenimis, pakartotinį stacionarų D. M. psichinės sveikatos bÅ«klės tyrimÄ ir jos įvertinimÄ nusikalstamų veikų padarymo metu atlikusi VTPT prie SAM Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisija nustatė, kad įvykio metu D.

M. buvo pakaltinamas. Tuo tarpu VTPT prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ekspertų nuomone, D. M. įvykio metu buvo išsivystęs ūmus trumpalaikis psichozinis sutrikimas - kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai, vyraujant kliedesiams su susijusiu ūminiu stresu, kas reiškia, jog jis įvykio metu buvo nepakaltinamas. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas konstatavo, kad vis tik kaltinamasis įvykio metu buvo pakaltinamas, t. y. jis suprato savo veiksmų esmę ir juos galėjo valdyti. Pasak gynėjo, teisėjų kolegija tokio savo pasirinkimo plačiau nemotyvavo, nors pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio nuostatas teismas privalo motyvuoti savo nuosprendį.             Gynėjo teigimu, VTPT prie SAM Respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertų komisijos išvada, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, taip pat nėra pakankamai motyvuota ir nepaneigia Utenos ekspertinio skyriaus išvados.

Anot gynėjo, nepaskyrus papildomos teismo kompleksinės psichiatrijos ekspertizės dėl neblaivumo nustatymo D. M. bei psichiatrinės-psichologinės ekspertizės, tam, kad nekiltų jokių abejonių, dėl D. M. pakaltinamumo būsenos nusikaltimo padarymo metu, byloje taip ir liko nepašalintų abejonių ar D. M. įvykio metu buvo pakaltinamas ir neblaivus. Gynėjo manymu, byloje nėra jokių fiksuotų D. M. pasigėrimo požymių. Niekas netvirtina, kad D. M. pobūvio metu, ar važiuojant namo svyravo, kalbėjo nerišliai, garsiai, gestikuliavo.

Pasak gynėjo, byloje nėra neginčytinų įrodymų ir dėl D. M. neblaivumo nusikaltimo padarymo metu. D. M. neblaivumas motyvuojamas tik iÅ¡ jo pirminių parodymų, pagal kuriuos jis vartojo alaus ir 50 gramų brendžio. Tačiau D. M. taip pat teigė, kad apsvaigęs nebuvo. Taigi, gynėjo nuomone, vienu D. M. teiginiu tikima, kitu – ne, ir tai pripažįstama sunkinančia aplinkybe, o ekspertai netgi vertina tai kaip paprastÄ pasigėrimÄ . Gynėjo teigimu, pripažinta sunkinanti aplinkybė, kad D.

M. nusikaltimÄ padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 straipsnio l dalies 9 punktas) iÅ¡ kaltinimo Å¡alintina.                  Nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka prokuroras prašė nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti, o nuteistasis D. M. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti.             Nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.             Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu D.

M. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad jis vieÅ¡oje vietoje bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiÅ¡kų paskatų demonstruodamas nepagarbÄ aplinkiniams bei aplinkai, grasindamas legaliai laikomu 9 mm kalibro pistoletu „Makarov“ liepė nukentėjusiems gultis ant žemės, o jiems pradėjus bėgti, kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du – žmonėms bÅ«nant Biržų m., Vilniaus g. 46A namo balkone, aÅ¡tuonis kartus Å¡ovė iÅ¡ turėto pistoleto link bėgančių nukentėjusiųjų, pataikydamas D.

N. į kairės ir deÅ¡inės kojos Å¡launis, taip jam padarydamas Å¡autinį kiaurinį kairės Å¡launies minkÅ¡tųjų audinių sužalojimÄ ir Å¡autinį pavirÅ¡inį deÅ¡inės Å¡launies sužalojimÄ , bei į nugaros kairės pusės apatinę dalį, taip padarydamas jam Å¡autinį kiaurinį pilvo sužalojimÄ su pilvinės aortos pažeidimu, dėl ko įvykus vidiniam nukraujavimui į pilvo ertmę D. N. mirė, o R. R. pataikydamas į virÅ¡utinę lÅ«pÄ , taip jam padarydamas odos nubrozdinimÄ virÅ¡utinėje lÅ«poje ir garsinę kairės ausies traumÄ , nežymiai jį sužalojo.

             Nuteistojo D. M. gynėjas apeliaciniame skunde neginčija D. M. veikoje nustatytų objektyviųjų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių – veikos, padarinių ir priežastinio ryÅ¡io tarp veikos ir padarinių, tačiau nesutinka su D. M. nusikalstamos veikos kvalifikavimu, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai D. M. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo kaip padarytÄ dėl chuliganiÅ¡kų paskatų ir kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du.

PaÅ¡alinus Å¡iuos kvalifikuojančius požymius iÅ¡ D. M. inkriminuotos veikos, pasak gynėjo, atitinkamai turėtų bÅ«ti Å¡velninama jam paskirta bausmė. Be to gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepaÅ¡alino abejonių ar jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. buvo pakaltinamas, t.y. ar jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti.             Pirmosios instancijos teisme nuteistasis D. M. parodė, kad įvykio dienÄ jis su Å¡eima dalyvavo draugų vaiko krikÅ¡tynų Å¡ventėje.

Å ventė vyko Biržuose esančiame bare. Su savimi D. M. turėjo legaliai iÅ¡duotÄ savigynai skirtÄ pistoletÄ . Vakare D. M. paskambino uoÅ¡viui ir paprašė, kad Å¡is parvežtų jį ir žmonÄ Ä¯ namus. Pasak D. M., eidamas pasitikti uoÅ¡vio jis pamatė į jį bėgančius du vaikinus. Jis iÅ¡sigando, nes pagalvojo, kad jie nori jį užpulti, tačiau vaikinai tik prabėgo pro Å¡alį. Tada atvažiavo D. M. uoÅ¡vis, D. M. su žmona įsėdo į automobilį ir važiavo link namų.

Bevažiuojant D. M. vėl pamatė anksčiau minėtus vaikinus ir nurodė uoÅ¡viui sustabdyti automobilį. IÅ¡lipęs D. M. iÅ¡sitraukė ginklÄ ir vaikinams liepė sustoti, tačiau Å¡ie nepakluso ir pradėjo bėgti. Tada D. M. pradėjo Å¡audyti. Pasak D. M. jis norėjo pagÄ sdinti vaikinus, Å¡audė pro Å¡alį ir į žemę. D. M. teigimu, jis galėjo iÅ¡Å¡auti 8 Å¡ovinius. Baigęs Å¡audyti D. M. nemanė, kad sužeidė vaikinus, nes Å¡ie pabėgo. Jis įsėdo į uoÅ¡vio automobilį ir kartu su juo bei žmona grįžo namo.

Tik kitos dienos vakare D. M. sužinojo, kad jis nuÅ¡ovė vienÄ iÅ¡ vaikinų. Jis pats atvyko į policijos komisariatÄ , atidavė ginklÄ ir buvo sulaikytas. D. M. teigimu, dar prieÅ¡ minėtÄ Ä¯vykį jis jautė liguistÄ nerimÄ , manė, kad yra persekiojamas. Ä® vaikinus jis Å¡audė norėdamas juos iÅ¡gÄ sdinti, kad Å¡ie jo nepersekiotų (t. 3, b.l. 157-159).             Apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis D. M. nurodė, kad apie 2009 m. Biržuose jį sumušė kaukėti užpuolikai.

Nuo tada jis visÄ laikÄ jautė nuolatinę baimę ir nerimÄ , galvojo, kad ir vėl gali bÅ«ti sumuÅ¡tas. Pasak D. M., kai 2013 m. rugpjūčio 24 d. pistoletu Å¡audė į jam nepažįstamus vaikinus, jis bijojo, kad jie gali jį užpulti. Å i baimė neiÅ¡nyko ir vėliau jam su uoÅ¡viu ir žmona grįžus namo. Po įvykio D. M. nesuprato, kad mirtinai sužalojo vienÄ iÅ¡ vaikinų. Apie tai jis sužinojo tik kitos dienos vakare iÅ¡ pažįstamo asmens. Tada jis nuvyko į policijos įstaigÄ ir pasidavė. (t. 5, b.l. 59, 217-218).             Pagal BK 17 straipsnį asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas Å¡io kodekso uždraustÄ veikÄ jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.

Asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal šį kodeksÄ už padarytÄ pavojingÄ veikÄ . Jam teismas gali taikyti Å¡io kodekso 98 straipsnyje numatytas priverčiamÄ sias medicinos priemones. Pagal BK 18 straipsnio 1 dalį teismas asmenį pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas Å¡io kodekso uždraustÄ veikÄ tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiÅ¡kai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobÅ«džio ar valdyti savo veiksmų.

BK 18 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs sunkų arba labai sunkų tyčinį nusikaltimÄ ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ , tačiau bausmė jam gali bÅ«ti Å¡velninama remiantis Å¡io kodekso 59 straipsniu. BK 17 ir 18 straipsniuose iÅ¡skirti du pakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Asmuo pripažįstamas nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu tik tada, kai nustatomi abu minėti kriterijai. Medicininio riboto pakaltinamumo kriterijaus iÅ¡raiÅ¡ka baudžiamajame įstatyme yra psichikos sutrikimas, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti asmenį nepakaltinamu.

Juridinis kriterijus apibÅ«dinamas dviem požymiais – intelektiniu ir valiniu. Pirmas iÅ¡ jų reiÅ¡kia asmens gebėjimÄ suprasti savo veiksmų esmę, antras – asmens gebėjimÄ valdyti savo veiksmus. Medicininį riboto pakaltinamumo (kaip ir nepakaltinamumo) kriterijų sudaro psichikos sutrikimai, tačiau vien tokio sutrikimo nustatymas nelemia riboto pakaltinamumo, nes ne kiekvienu atveju psichikos sutrikimas lemia tokiÄ bÅ«senÄ , dėl kurios asmuo negali visiÅ¡kai suvokti savo veiksmų ar jų valdyti.

Ribotas pakaltinamumas nustatomas dėl konkrečios baudžiamuoju įstatymu uždraustos veikos ir gali bÅ«ti tik tos veikos darymo metu. Jeigu kyla abejonių dėl asmens pakaltinamumo, Å¡ioms abejonėms paÅ¡alinti skiriama teismo psichiatrinė ekspertizė, nes asmens psichinės bÅ«klės tyrimas reikalauja specialių žinių.             Nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, siekiant nustatyti, ar jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. visiÅ¡kai suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti, Panevėžio apygardos teismo 2014 m. birželio 12 d. nutartimi paskirta ambulatorinė teismo psichiatrinė ekspertizė, pavedant jÄ atlikti VTPT prie SAM Vilniaus II-osios teismo psichiatrijos komisijos ekspertams (t. 3, b.l. 161).             2014 m. rugpjūčio 27 d.

– 2014 m. spalio 3 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 79TPK-36/2014 iÅ¡vadose nurodyta, kad teismo ekspertui įvertinus D. M. gyvenimo anamnezės duomenis, po stresogeninių įvykių (sumuÅ¡imo, namo ir automobilio apÅ¡audymo) iÅ¡ryÅ¡kėjusiÄ afektinę įtampÄ , nerimÄ , baimės jausmÄ , interpretacines persekiojimo idėjas, kurios, eksperto vertinimu, siekė kliedesinį lygį, įtariama iÅ¡sivysčiusi psichogeninė paranoidinė psichozė, kuri tęsėsi ilgÄ laikÄ ir sÄ lygojo jo elgesį bei sprendimus, tame tarpe – netgi gyvenamosios vietos pakeitimÄ .

Eksperto vertinimu, kaltinamojo elgesį jam inkriminuojamos veikos padarymo metu sÄ lygojo liguisti iÅ¡gyvenimai (santykio ir persekiojimo kliedesiai), įtariamas užsitęsęs psichozinis sutrikimas, vyraujant kliedesiams, tačiau Å¡ios diagnozės patikslinimui reikalingas ilgesnis jo psichikos bÅ«senos stebėjimas stacionare (t. 3, b.l. 182-184). Ä®vertinęs 2014 m. rugpjūčio 27 d. – 2014 m. spalio 3 d. ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės akto iÅ¡vadas Panevėžio apygardos teismas 2014 m. spalio 22 d. nutartimi byloje paskyrė stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, pavesdamas jÄ atlikti VTPT prie SAM Utenos ekspertinio skyriaus ekspertams (t. 3, b.l. 189-190).2014 m. lapkričio 5 d.

– 2015 m. sausio 28 d. stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-38/2014 konstatuota, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. nustatytas ūmus trumpalaikis psichozinis sutrikimas – kiti ūminiai psichoziniai sutrikimai, vyraujant kliedesiams su susijusiu ūminiu stresu, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ekspertizės atlikimo momentu D. M. nustatyti adaptacijos sutrikimai, nesiekiantys psichozinio lygio, kurie jam netrukdo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti (t. 4, b.l. 84-91).

Atsižvelgęs į teisiamajame posėdyje pateiktÄ prokuroro praÅ¡ymÄ , esant abejonėms dėl 2014 m. lapkričio 5 d. – 2015 m. sausio 28 d. stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės iÅ¡vadų pagrįstumo, Panevėžio apygardos teismas 2015 m. balandžio 21 d. nutartimi byloje paskyrė pakartotinę stacionarinę teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizę, pavesdamas jÄ atlikti VTPT prie SAM respublikinio teismo psichiatrijos skyriaus ekspertams (t. 4, b.l. 109-110).2015 m. gegužės 6 d.

– 2015 m. gegužės 13 d. pakartotinės stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2015 iÅ¡vadose nurodyta, kad D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu 2013 m. rugpjūčio 24 d. buvo paprasto pasigėrimo bÅ«senoje, dėl to iÅ¡sivystė pervertinimo idėjos, nesiekiančios kliedesinio lygio, o turėtas prie savęs Å¡aunamasis ginklas įgalino jį pasijusti stipresniu, gebančiu pagÄ sdinti. Jis veikų padarymo metu visiÅ¡kai galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir galėjo juos visiÅ¡kai valdyti.

Šiuo metu kaltinamasis yra psichiškai sveikas (t. 4, b.l. 144 – 149).  Konstatuodamas, kad D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu buvo pakaltinamas, pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2015 m. gegužės 6 d. – 2015 m. gegužės 13 d. pakartotinės stacionarinės teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto išvadomis. Pasisakydamas dėl D. M. pakaltinamumo teismas nurodė, kad visiškai sutinka su šia ekspertų išvada, kuri yra motyvuota, įtikinama ir pagrįsta faktiniais duomenimis, surinktais šioje baudžiamojoje byloje.

Be to, pirmosios instancijos teismas rėmėsi teisiamajame posėdyje apklaustų eksperčių V. M. ir V. M. paaiÅ¡kinimais, kuriais jos savo iÅ¡vadas pagrindė, atskleidė taikytos kaltinamojo psichinės bÅ«klės tyrimo metodikos esmę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, eksperčių iÅ¡vados yra logiÅ¡kos ir jokių abejonių nekelia.Nagrinėjant bylÄ Lietuvos apeliaciniame teisme, siekiant paÅ¡alinti byloje esančias abejones, prieÅ¡taravimus ir neaiÅ¡kumus, nuspręsta atlikti įrodymų tyrimÄ .

Apeliacinės instancijos teisme apklaustos ekspertės N. M., V. M. ir V. M. palaikė savo atliktų, prieÅ¡ingų viena kitai, ekspertizių iÅ¡vadas dėl D. M. pakaltinamumo (t. 5, b. l. 53-61).Nustačius, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme nebuvo atlikti procesiniai veiksmai, reikÅ¡mingi tiesos Å¡ioje byloje nustatymui, t.y. neapklausti asmenys, 2013 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavę krikÅ¡tynų Å¡ventėje, vykusioje (duomenys neskelbtini) bare, ir matę D. M. ar su juo bendravę prieÅ¡ ir po kaltinime nurodytų įvykių bei galintys duoti parodymus apie D.

M. psichinę ir emocinę bÅ«senÄ , Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi įpareigojo Panevėžio apygardos prokuratÅ«rÄ nustatyti minėtus asmenis ir juos apklausti kaip liudytojus apie bylai reikÅ¡mingas aplinkybes (t. 5, b.l. 62-64). Vykdant Å¡iÄ nutartį apklausti 2013 m. rugpjūčio 24 d. krikÅ¡tynų Å¡ventėje dalyvavę ar su D. M. artimai bendravę asmenys: I. M., G. G., D. P., Z. Å ., A. G., O. V., R. Å ., T. P., J. P., J. M., M. G. ir M. G.. Jų apklausos protokolai Lietuvos apeliaciniame teisme gauti 2016 m. birželio 13 d. (t. 5, b.l. 76-137).

Be to, dalyvaujant ekspertėms, Lietuvos apeliaciniame teisme buvo apklausti liudytojai, kurie matė D. M. ir bendravo su juo iki įvykio, įvykio metu ir po įvykio, bei pats nuteistasis D. M. (t. 5, b. l. 200-219). Liudytoja R. Å . apeliaciniame teisme parodė, kad dienÄ prieÅ¡ 2013 m. rugpjūčio 24 d. (duomenys neskelbtini) bare vykusiÄ krikÅ¡tynų Å¡ventę jos žentas D. M. nakvojo jos namuose ir atrodė sunerimęs, jam atrodė, kad jį kažkas seka. Vėliau tÄ dienÄ ji žaidė su D. M. kortomis ir jis buvo linksmas, draugiÅ¡kas.

KrikÅ¡tynų Å¡ventėje liudytoja nedalyvavo (t. 5, b. l. 201-204). Apeliaciniame teisme apklaustas liudytojas Z. Å . parodė, kad jis savo žentÄ D. M. ir dukterį I. M. 2013 m. rugpjūčio 24 d. nuvežė į (duomenys neskelbtini) bare vykusiÄ krikÅ¡tynų Å¡ventę ir vėliau juos parvežė namo. Skirtumo D. M. elgesyje prieÅ¡ ir po Å¡ventės liudytojas nepastebėjo. Važiuojant namo D. M. paprašė Z. Å . sustoti ir iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio priėjo prie gatve ėjusių vaikinų.

Tuo metu buvo tamsu, todėl Z. Å . nematė, kas įvyko toliau. Po maždaug minutės sugrįžęs D. M. paaiÅ¡kino, kad norėjo pagÄ sdinti vaikinus. Tada Z. Å . su D. M. ir dukra grįžo į namus (t. 5, b. l. 204-207). Liudytoja J. P., kartu su D. M. dalyvavusi 2013 m. rugpjūčio 24 d. vykusioje krikÅ¡tynų Å¡ventėje, apeliaciniame teisme parodė, kad D. M. elgesys tÄ dienÄ niekuo neiÅ¡siskyrė (t. 5, b. l. 207-208). Liudytojas G. G. apeliaciniame teisme paaiÅ¡kino, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. jam priklausančiame bare buvo Å¡venčiamos jo anÅ«kės krikÅ¡tynos.

Visi Å¡ventės svečiai, įskaitant ir D. M., vartojo alkoholį. Pasak liudytojo, D. M. Å¡ioje Å¡ventėje kaip nors iÅ¡skirtinai nesielgė (t. 5, b. l. 208-209). Apeliaciniame teisme apklausta liudytoja J. M. parodė, kad su sÅ«numi D. M. susitiko kitÄ dienÄ po 2013 m. rugpjūčio 24 d. įvykių, kai jos vyras jį su marčia ir vaiku atvežė į jos namus. Liudytojai D. M. atrodė normaliai, nebuvo piktas ar iÅ¡sigandęs (t. 5, b. l. 209-211). Liudytoja I. M. apeliaciniame teisme nurodė, kad po to, kai Biržuose buvo sumuÅ¡tas, D.

M. paranojiÅ¡kai bijojo dar kartÄ bÅ«ti užpultas. 2013 m. rugpjūčio 24 d. vykusių krikÅ¡tynų metu D. M. buvo neramus ir nurodė I. M., kad jų laukia kažkokie asmenys ir jiems bus blogai. D. M. praÅ¡ymu jie I. M. patėvio vairuojamu automobiliu iÅ¡važiavo į namus. Bevažiuojant D. M. paprašė sustabdyti automobilį ir iÅ¡lipęs iÅ¡ jo pradėjo Å¡audyti į nepažįstamus vaikinus. Baigęs Å¡audyti ir grįžęs į automobilį D. M. nurodė, kad norėjo vaikinus pagÄ sdinti.

Pasak liudytojos, nei ji, nei D. M. nesuprato, kad minėti vaikinai nuo šūvių nukentėjo (t. 5, b. l. 212-216). Liudytojas D. P. apeliaciniame teisme parodė, kad 2013 m. rugpjūčio 24 d. Biržuose buvo švenčiamos jo dukters krikštynos. Šventėje dalyvavo ir D. M.. Pasak D. P., jis nepastebėjo, kad D. M. šventės metu būtų elgęsis iššaukiančiai ar įtartinai (t. 5, b. l. 216-217). Esant prieštaravimams tarp teismo psichiatrų ekspertų N. M., A. G., A. G. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 75U-I-38/2014 ir teismo psichiatrų ekspertų V.

M., G. B., V. M. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2015, bei tarp ekspertų paaiškinimų, duotų pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, byloje liko abejonių dėl nuteistojo D. M. pakaltinamumo įvykio metu, t.y., ar įvykio metu jis galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Siekiant pašalinti šias abejones Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi byloje paskirta nauja stacionarinė komisinė teismo psichiatrinė - psichologinė ekspertizė.

Å iÄ ekspertizę pavesta atlikti Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos parinktiems ekspertams, kurie nedalyvavo anksčiau atliktose ekspertizėse, nustatant ar D. M. įvykio metu buvo pakaltinamas (t. 5, b.l. 228-230).2017 m. sausio 9 d. – 2017 m. vasario 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2017 iÅ¡vadose nurodyta, kad D. M. nusikalstamų veikų padarymo metu, t. y. 2013 m. rugpjūčio 24 d., psichikos sutrikimu nesirgo. Jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, pavojingumÄ ir valdyti savo veiksmus.

Nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. nekonstatuojami laikini psichikos sutrikimai, jis galėjo suvokti savo veiksmų esmę, pavojingumÄ ir valdyti savo veiksmus. D. M. Å¡iuo metu psichikos sutrikimas ar laikinas psichikos sutrikimas nekonstatuojamas. Jis gali suprasti savo veiksmų esmę, gali visiÅ¡kai juos valdyti, dalyvauti teismo posėdžiuose. D. M. veiksmams galėjo turėti įtakos alkoholio vartojimas, paprasto girtumo bÅ«sena (t. 6, b.l. 4-14).Kaip minėta, asmuo nepakaltinamu ar ribotai pakaltinamu uždraustos veikos padarymo metu gali bÅ«ti pripažintas tik dėl to asmens psichikos sutrikimo. 2017 m. sausio 9 d.

– 2017 m. vasario 13 d. pakartotinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 82TPK-3/2017 iÅ¡vadose vienareikÅ¡miÅ¡kai nurodoma, kad D. M. jokie nei lėtiniai, nei laikini psichikos sutrikimai, dėl kurių jis 2013 m. rugpjūčio 24 d., t.y. nusikalstamų veikų padarymo metu, nebÅ«tų galėjęs suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nenustatyti. Surinkus iÅ¡ esmės visus įmanomus faktinius duomenis apie D. M. emocinę ir psichologinę bÅ«senÄ tiek prieÅ¡ įvykį, tiek ir jo metu bei po jo, Å¡iuos duomenis iÅ¡tyrus teisme ir pateikus ekspertams, taip pat atlikus naujÄ teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, nėra pagrindo abejoti, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D.

M. buvo pakaltinamas, todėl jis gali bÅ«ti BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktuose bei 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų subjektas ir jam specialios BK nuostatos, reglamentuojančios nepakaltinamo ar ribotai pakaltinamo asmens atsakomybę už įstatymo uždraustų veikų padarymÄ , netaikomos.Apeliaciniame skunde be nuteistojo pripažinimo pakaltinamu, nuteistojo gynėjas taip pat ginčija ir pirmosios instancijos teismo nuteistojo veikoje nustatytus kvalifikuojančius požymius - tai, kad D.

M. nužudė žmogų kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du ir dėl chuliganiÅ¡kų paskatų.NužudymÄ kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip nužudymas kitų žmonių gyvybei pavojingu bÅ«du. Å io nužudymo bÅ«do panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi bÅ«ti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti.

Å is bÅ«das, esant kitoms aptartoms sÄ lygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimÄ , sprogdinimÄ , geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimÄ chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus Å¡altinių panaudojimÄ , Å¡audymÄ ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio bÅ«tent Å¡audymui kaip vienai iÅ¡ galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Å audoma gali bÅ«ti iÅ¡ įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt.

Svarbu, kad iÅ¡ tokio ginklo paleistas Å¡Å«vis bÅ«tų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tÄ suvoktų.Bylos duomenimis patikimai nustatyta, kad D. M., grasindamas pistoletu „Makarov“, liepė nukentėjusiesiems gultis ant žemės, o Å¡iems pradėjus bėgti, kitiems žmonėms bÅ«nant namo balkone, vieÅ¡oje vietoje – Biržuose, Maironio g. ties Vilniaus g. 46A namu, aÅ¡tuonis kartus Å¡ovė iÅ¡ turėto pistoleto link bėgančių nukentėjusiųjų. Nusikalstama veika padaryta gan nevėliu metu, apie 21.15 val., vieÅ¡oje vietoje, gyvenamųjų namų kieme, kitiems žmonėms bÅ«nant vieno iÅ¡ Å¡ių namų balkone.

Liudytoja S. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dienÄ apie 21.00 val. ji su drauge sėdėjo Vilniaus g. 46A, Biržuose, esančio gyvenamojo namo balkone. Staiga ji iÅ¡girdo Å¡Å«vių garsÄ ir pamatė žiežirbas, kulkoms atsimuÅ¡ant į asfaltÄ . Nuo Å¡audančio asmens liudytoja buvo apie 30 metrų atstumu (t. 3, b.l. 152-153). D. M. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad nesitaikydamas Å¡audė tiek į žemę, tiek ir link bėgančių nukentėjusiųjų. Nuteistasis pripažino, kad taip Å¡audydamas jis kėlė pavojų kitų žmonių gyvybei (t. 3, b.l. 159).

D. M. veiksmų pavojingumÄ kitų asmenų gyvybei rodo ir 2013 m. rugsėjo 10 d. VTMT prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Panevėžio skyriaus specialisto iÅ¡vadoje Nr. G 1153/13(05) nustatyta aplinkybė, kad viena iÅ¡ D. M. iÅ¡Å¡autų kulkų atÅ¡oko rikoÅ¡etu ir nubrozdino nukentėjusiojo R. R. virÅ¡utinę lÅ«pÄ (t. 1, b.l. 76). Å ioje byloje D. M. nėra pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo nužudyti R. R., t.y. nenustatyta, kad jis į R. R. Å¡audė taikydamasis ir norėdamas jam atimti gyvybę.

D. M. iÅ¡Å¡auta kulka R. R. į lÅ«pÄ rikoÅ¡etu pataikė atsitiktinai. IÅ¡ 2013 m. rugpjūčio 25-27 d. įvykio apžiÅ«ros protokolo matyti, kad Å¡alia gyvenamojo namo, kurio balkone buvo įvykį mačiusios liudytojos, augusiame medyje, 39 centimetrų aukÅ¡tyje virÅ¡ žemės rasta ir iÅ¡imta kulka (t. 1, b.l. 8-21). Taigi, akivaizdu, kad D. M. iÅ¡Å¡autos aÅ¡tuonios kulkos nuskriejo įvairiomis trajektorijomis, kai kurios iÅ¡ jų rikoÅ¡etavo ir kėlė pavojų ne tik nužudytojo D. N., bet ir kitų Å¡alia buvusių žmonių gyvybei.

D. M. tai neabejotinai suvokė, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktÄ .Nužudymas dėl chuliganiÅ¡kų paskatų – tai nužudymas, padarytas negerbiant bei demonstratyviai ignoruojant elementarias elgesio taisykles ir visuotinai priimtas moralės normas, kai kaltininko elgesys yra atviras iÅ¡Å¡Å«kis visuomeninei tvarkai, siekiama pademonstruoti niekinamÄ požiÅ«rį į aplinkinius, kai nusikalstama be jokios dingsties arba kaip pretekstÄ savo veiksmams panaudojant mažareikÅ¡mę dingstį.

Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties arba akivaizdžiai neadekvati priežasčiai. Nužudymas nelaikomas padarytu dėl chuliganiškų paskatų tais atvejais, kai tai įvyksta tarpusavio asmeninių konfliktų, nesutarimų metu.Šioje byloje nenustatyta, kad iki nusikalstamų veikų padarymo nuteistasis D.

M. ir nukentėjusieji D. N. bei R. R. būtų turėję kokių nors asmeninių tarpusavio konfliktų. Nuteistasis ir nukentėjusieji vieni kitų net nepažinojo. Uošvio vairuojamame automobilyje sėdėjęs D. M. pamatė einančius nukentėjusiuosius, nurodė jam sustabdyti automobilį, o išlipęs iš jo necenzūriniais žodžiais liepė nukentėjusiesiems sustoti. Šiems išsigandus ir pradėjus bėgti, D. M. staigiai pradėjo į juos šaudyti. Nepilnamečiai nukentėjusieji neprovokavo D.

M., nekėlė fiziÅ¡kai tvirto sudėjimo nuteistajam jokios realios grėsmės, prieÅ¡ingai – jie nuo jo bėgo. Pats D. M. teisiamajame posėdyje įtikinamų priežasčių, kodėl iÅ¡Å¡audė visÄ pistoleto dėtuvę į nuo jo bėgančius nepilnamečius, negalėjo nurodyti. Nusikalstama veika padaryta vieÅ¡oje vietoje, stebint aplinkiniams, demonstruojant akivaizdžiÄ nepagarbÄ nustatytoms elgesio taisyklėms, neabejotinai suvokiant, kad keliamas didelis pavojus žmonių sveikatai ir gyvybei.

Aptartos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad D. M. nužudė žmogų dėl chuliganiÅ¡kų paskatų, ir Å¡iÄ veikÄ kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ .Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde taip pat praÅ¡o perkvalifikavus D. M. padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 129 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktų į 129 straipsnio 1 dalį atitinkamai suÅ¡velninti jam paskirtÄ bausmę.Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , apribojant nuteistojo teises ir laisves.

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningÄ bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ .

Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė bÅ«tų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bausmės paskyrimas yra svarbiausia baigiamoji baudžiamosios bylos stadija, nes bausmės paskyrimu įvertinamas nusikaltimo pavojingumo laipsnis, nusikaltimo požymių turinys, jų pobÅ«dis, kaltininko asmenybė, atsakomybę sunkinančios ir lengvinančios aplinkybės. BK 54 straipsnyje nustatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. Teismas asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, skiria tokiÄ bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijoje.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadijÄ , kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecinė teisė, o apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ ar aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę.Skirdamas D. M. bausmes pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad jis pats netrukus po įvykio atvyko į policijos komisariatÄ , atidavė turėtÄ Å¡aunamÄ jį ginklÄ , taip padėdamas iÅ¡aiÅ¡kinti Å¡iÄ veikÄ , prisipažino padaręs nusikaltimus ir dėl jų nuoÅ¡irdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 2 dalis); jo artimieji savo noru atlygino nukentėjusiems padarytÄ turtinę žalÄ (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis).

D. M. atsakomybę dėl abiejų nusikalstamų veikų padarymo sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nusikaltimus jis padarė bÅ«damas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad D. M. atsakomybę dėl R. R. nežymaus sužalojimo sunkina tai, kad Å¡iÄ veikÄ jis padarė dėl chuliganiÅ¡kų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir panaudojęs Å¡aunamÄ jį ginklÄ (BK 60 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nusikalstamų veikų padarymo metu D. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jo veiksmams, tačiau nuteistojo girtumo aplinkybė nebÅ«tinai turi bÅ«ti patvirtinta tik remiantis neblaivumo testo duomenimis, nes jie ne visada objektyviai galimi baudžiamojoje byloje. Baudžiamojo proceso kodekso normos, reglamentuojančios įrodymų vertinimÄ , nenumato griežtos taisyklės, kad girtumo konstatavimui bÅ«tinas įrodymas yra tam tikra specialisto iÅ¡vada.

Nustatant Å¡iÄ aplinkybę gali bÅ«ti remiamasi ir kitais bylos duomenimis, kurie liudija apie asmens apsvaigimÄ nusikalstamos veikos padarymo metu, pvz., remiantis liudytojų, nukentėjusiųjų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais. Å ios bylos duomenimis, D. M. į policijos nuovadÄ atvyko ir prisipažino padaręs nusikalstamas veikas praėjus beveik dviem paroms po įvykio, todėl jo blaivumas nusikalstamų veikų padarymo metu objektyviai negalėjo bÅ«ti nustatytas, tačiau aplinkybę, kad nuteistasis įvykio dienÄ vartojo alkoholinius gėrimus patvirtino tiek pats nuteistasis, tiek ir jo žmona I.

M. bei kiti 2013 m. rugpjūčio 24 d. krikÅ¡tynų Å¡ventėje kartu su D. M. dalyvavę asmenys. Be to, pagal 2017 m. sausio 9 d. – 2017 m. vasario 13 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto iÅ¡vadÄ , D. M. veiksmams galėjo turėti įtakos alkoholio vartojimas, paprasto girtumo bÅ«sena. Nagrinėjamoje byloje nustatytas veikos mechanizmas, jos padarymo pobÅ«dis, t. y. kad nuteistojo pavojingi veiksmai kilo iÅ¡ esmės be priežasties, jis elgėsi iÅ¡Å¡aukiančiai ir neadekvačiai, patvirtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio susilpnino jo savikontrolę ir suteikė nuteistajam nevaldomos agresijos, taigi turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.Ä®vertinęs, kad D.

M. yra pilnametis, teisiamas pirmÄ kartÄ , nebuvo baustas jokiomis administracinėmis nuobaudomis, nusikalstamų veikų padarymo metu dirbo, turi Å¡eimÄ , mažametį vaikÄ , iÅ¡ visų byloje esamų duomenų, įskaitant ir duomenis, gautus iÅ¡ kardomojo kalinimo vietos administracijos, jis charakterizuojamas gerai, nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, padaryti du tyčiniai, baigti, nusikaltimai, iÅ¡ kurių vienas yra labai sunkus ir sukėlė didelį pavojų visuomenei, pirmosios instancijos teismas už BK 129 straipsnio 2 dalies 7, 8 punktuose numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ D.

M. paskyrė Å¡velnesnę, negu sankcijos vidurkis, laisvės atėmimo bausmę, o už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymÄ paskyrė laisvės apribojimo bausmę. Å ios bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra mažesnė už BK 129 straipsnio 2 dalies sankcijoje nurodytos bausmės vidurkį.Pirmosios instancijos teismo D. M. paskirta bausmė nelaikytina aiÅ¡kiai per griežta ir jÄ Å¡velninti įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijos ribose nėra pagrindo.

Viena iÅ¡ nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – yra pakankamas pagrindas skirti nuteistajam tokiÄ laisvės atėmimo bausmę, kokiÄ paskyrė pirmosios instancijos teismas. Skirdamas D. M. bausmę ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas BK 41, 54 straipsnių reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė. Byloje nėra ir BK 62 straipsnyje nustatytų Å¡velnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės skyrimo sÄ lygų, taip pat nenustatyta iÅ¡imtinių aplinkybių, mažinančių D.

M. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ , bei iÅ¡imtinių aplinkybių, susijusių su D. M. asmenybe, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , kad straipsnių sankcijose numatytų bausmių už nusikalstamų veikų padarymÄ paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarauja teisingumo principui (BK 54 straipsnio 3 dalis).Pirmosios instancijos teismo nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka BPK 301 straipsnio nuostatų reikalavimus, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, todėl, neperžengiant apeliacinių skundų ribų, jis yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                              Viktoras Kažys                                                                                                                     RÅ«ta Mickevičienė                                                                                                  Linas Žukauskas