2017-04-25 Nr. AB-8955-3-64-3-02001-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-492-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02001-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja),Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. I.(toliau – ir pareiškėjas)kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–4, 74), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. sausio 17 d. atitinkamais periodais buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 27, 57, 72, 9 ir 66 teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, nežmoniškomis, kankinimui prilygstančiomis sąlygomis dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, nepakankamo laiko pasivaikščioti gryname ore, antisanitarinių, sveikatą žalojančių gyvenimo sąlygų. Atvežtas konvojaus į Šiaulių TI pareiškėjas būdavo uždaromas į trumpalaikio laikymo kamerą ir laikomas nuo 2 iki 5 valandų, kur dėl antisanitarinių sąlygų kiekvieną kartą patirdavo stresą. Atvykus į Šiaulių TI atliekant kratas buvo liepiama nusirengti šaltose, drėgnose patalpose. Po to pareiškėjas buvo vedamas į karantino kameras ir laikomas nuo 2 iki 4 valandų patalpose, kuriose nėra langų,stalo, kėdžių, šalta, drėgna. Minėtos paskirties patalpose sanitariniai mazgai neatitverti, vandens čiaupas buvo virš sanitarinio mazgo, nebuvo kriauklės apsiprausti, ar išsiplauti indus. Karantino kameroje buvo neįmanoma valgyti, nes smirdėdavo iš sanitarinio mazgo.

Pagal teisės aktus nuo 2010 m. gegužės 14 d. vienam asmeniui numatyta po 3,6 kv. gyvenamojo ploto. Kamerose Nr. 27,57, 66, 9 pareiškėjui teko mažesnis plotas, nes dalį kamerų užima baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose Nr.57, 66, 9 šalta, drėgna, langai išdaužyti, ant sienų ir lubų buvo pelėsio. Kameroje Nr. 72 langas buvo užkaltas plėvele, nebuvo natūralaus apšvietimo, sanitarinis mazgas neatitvertas. Pasivaikščiojimams skirti kiemeliai maži, prišiukšlinti, pusė stogo uždengta asbesto plokštėmis, kurios kenkia žmonių sveikatai.Pasivaikščiojimams buvo skirtas nepakankamas laikas. Kamerose truko apšvietimo, todėl pablogėjo pareiškėjo regėjimas. Pareiškėjas buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Dušo patalpa buvo netvarkinga, plytelės nusilupusios, grindys slidžios, nebuvo galimybės reguliuoti vandenį. Išsimaudžius duše reikėdavo eiti per kiemą, todėl pareiškėjas nuolat sloguodavo.Visa tai lėmė neturtinės žalos atsiradimą, nes buvo pažeistos Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) ir kitų teisės aktų ginamos žmogaus teises. Pareiškėjo teigimu, jis anksčiau negalėjo suprasti, kad jo teisės pažeidžiamos ir kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnį, neišversti į lietuvių ir rusų kalbas, o prancūzų ir anglų kalbų pareiškėjas nemoka.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 60–68) atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo už periodinio laikymo Šiaulių TI nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. sausio 17 d. sąlygas, padavė 2015 m. birželio mėnesį, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ginčo esmės paaiškino, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172), 11 punktu, priimti į tardymo izoliatorių suimtieji ir nuteistieji, kol įforminami jų dokumentai, ne ilgiau kaip 2 valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras (toliau – ir TLK). Vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų paskirstymo į kameras aprašu, patvirtintu Šiaulių TI direktoriaus įsakymu Nr.1/01-157, režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose (toliau – ir PK) Nr.1-9 suimtieji (nuteistieji) laikomi kol jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas.

Iš paskirstymo kamerų suimtieji ir nuteistieji tą pačią dieną paskirstomi į gyvenamąsias kameras, kurios įrengtos pagal gyvenamųjų patalpų įrengimui tardymo izoliatoriuose nustatytus higienos normų reikalavimus. Higienos normoje HN 76:2010 nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo ir režiminiame korpuse esančios paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos.

Atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo Šiaulių TI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Įstaigos administracija negali daryti jokios įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir dėl šios objektyvios priežasties ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m plotą. Įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji (nuteistieji), kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras.

Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus, todėl keičiantis kalinčių asmenų skaičiui, plotas, tenkantis vienam asmeniui, taip pat kinta. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per parą), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose langai yra skaidraus stiklo, pritaikyti vėdinimui, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir toks kamerų vėdinimo būdas atitinka higienos normos HN76:2010 reikalavimus. Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos).

Šiaulių TI pastatas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC)ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių TI nėra taikomas.

Kamerų būklė pirmiausia priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokoja įstaigos turtą, blogina patalpų būklę. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Šiaulių TI administracija negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose.

Šiaulių TI ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 22,44 kv. m. Šiaulių TI neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir tyčia jam nesudarė blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio, purvo yra abstraktūs, todėl jų nėra galimybės įvertinti. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių niekaip nedetalizavo.

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Pareiškėjas nenurodė, kuo grindžiamas jo reikalaujamos žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjo V. I. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 79–89).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d., nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki2012 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2013 sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 17 d. buvo laikomas Šiaulių TI.

Atsižvelgdamas į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį, teismas pirmiausia sprendė šio reikalavimo pagrįstumą.

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną.Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. birželio 22 d. Asmenys per visą laisvės apribojimo laikotarpį paprastai žino arba turi žinoti ir subjektyviai suvokti suvaržymus, nepatogumus, neigiamas emocijas ir kitokius nemalonius išgyvenimus (LVAT 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-307/2013). CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pareiškėjo argumentą, esą jis negalėjo susipažinti su neišverstais į lietuvių ir rusų kalbas EŽTT nutarimais, teismas vertino kaip nesuteikiantį pagrindo išvadoms, jog pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie jo teisių pažeidimus ir iš jų kylančius žalingus padarinius. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbias aplinkybes. Šiaulių TI reikalaujant taikyti ieškinio senatį, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo pareiškėjo reikalavimams dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d. ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl šią pareiškėjo reikalavimo dalį teismas atmetė taikydamas ieškinio senatį. Teismas nagrinėjo iš esmės pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki2012 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 17 d.

Pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“(toliau – ir Higienos norma HN 76:2010)(bylai aktuali akto redakcija, galiojusi nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d.) nustatė laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Remdamasis EŽTT praktika, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pabrėžia, kad laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, kurias užtikrina Konvencija. Konvencijos 3 straipsnis nustato valstybės institucijoms pozityvią pareigą užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Pareiškėjas kaip žalos atsiradimo pagrindą nurodė vienam asmeniui turinčio tekti 3.6 kv. m kameros ploto neužtikrinimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus.

Minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Ginčo laikotarpiu galiojusioje Higienos normoje HN 76:2010 minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nebuvo nustatyti, juos reglamentavo ir šiuo metu reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Iš Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 8 d. pažymos Nr. 60/09-26204 apie pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje konkrečius laikotarpius ir kameras, teismas nustatė, kad atsakovo atstovas duomenis pateikė apie pareiškėjo laikymo kamerų plotus ir kamerose per rytinius ir vakarinius patikrinimus buvusių kalinamų asmenų skaičių. Iš šių duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 57, 72, 9, 66iš viso 33 paras, iš jų – 11,5 paros – pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimą, o 21,5 paros nepažeidžiant šio reikalavimo. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų pagrįstai abejoti Šiaulių TI pateiktais suvestiniais duomenimis. Įvertinęs tai, kad kameros buvo užstatytos lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas konstatavo, kad pareiškėjui tenkantis plotas buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Pareiškėjas nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo maži, netvarkingi, pusė stogo uždengta asbesto plokštėmis, kurios kenkia žmonių sveikatai, pasivaikščiojimams buvo skirtas nepakankamas laikas.

Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ suimtiesiems ir nuteistiesiems įstaigoje nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė.Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės)21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.Apie sudarytas galimybes kasdien būti gryname ore yra konstatavęs Šiaulių VSC. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas priėjo prie išvadų, kad Šiaulių TI neteisėtų veiksmų suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta.

Vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) (2012 m. kovo 9 d. įsakymo redakcija Nr. 1R-69, galiojusi nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d.), 92 punktu pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Iš atsakovo atstovo pateiktos IV-ojo aukšto pasivaikščiojimo kiemelių schemos teismas nustatė, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, kurių dydis yra skirtingas – nuo 17,31 kv. m iki 23,43 kv. m. Teisės aktai (Eksploatavimo taisyklės, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės,Higienos norma HN 76:2010) nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelyje vienu metu leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, turinčio tekti vienam asmeniui.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginius esą pasivaikščiojimams skirti kiemeliai buvo netvarkingi, pusė stogo uždengta asbesto plokštėmis, kurios kenkia žmonių sveikatai, paneigia byloje nustatytos aplinkybės. Iš Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymos Nr. 62/08-811 teismas nustatė, kad 2013 m. pabaigoje Šiaulių TI buvo perdengti visi pasivaikščiojimo kiemeliai, daliniai stogai pasislėpti nuo kritulių įrengti iš šiferio, neturinčio kenksmingų medžiagų (t.y. be asbesto), taip pat buvo sutvarkyta lietaus kanalizacija. Šiaulių VSC 2012 m. liepos 9 d. patikinimo akte Nr. EP-254 užfiksuota, kad pasivaikščiojimo kiemai valomi periodiškai, drėkinami pagal poreikį, objektų kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, atžymos apie jų valymą yra. Sergantiems tuberkulioze yra paskirtas atskiras pasivaikščiojimo kiemelis Nr. 11. Šis kiemelis dezinfekuojamas po kiekvieno jame suimtųjų, sergančių tuberkulioze, apsilankymo. Jokių pažeidimų dėl pasivaikščiojimo kiemelių neužfiksuota. Pasivaikščiojimo kiemelių neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo nustatyta ir 2013 m. birželio 26 d. atlikto patikrinimo metu (išvados surašytos 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224).Vadovaudamasis išdėstytais argumentais,pareiškėjo nusiskundimus dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių, jų būklės, nepakankamo laiko pasivaikščiojimams, teismas pripažino nepagrįstais.

Dėl sąlygų dušo patalpoje teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų galimybės palaikyti asmeninę higieną nustatytos Higienos normos HN 76:2010 X skyriuje bei Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje. Vadovaudamasi šiomis teisės aktų nuostatomis, tardymo izoliatoriaus administracijos įstaigoje laikomiems asmenims privalo sudaryti sąlygas prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas pateikėę duomenis, jog Šiaulių TI yra 2 prausimosi patalpos, kuriose įrengta po 8 dušo ragelius. Šią aplinkybę patvirtina ir Šiaulių VSC 2013 m. birželio 26 d. kontrolės metu užfiksuoti duomenys.

Higienos normos HN 76:2010 39 punkte buvo įtvirtinti reikalavimai prausimosi patalpoms laisvės atėmimo vietose. Nustatyta, kad dušinės, prausyklos patalpų sienos, grindys ir kiti paviršiai turi būto lygūs, be plyšių, lengvai valomi ir pan. Teismas nustatė, kad pareiškėjo teiginius dėl netvarkingų dušinių paneigia byloje esančių rašytinių įrodymų duomenys. Šiaulių VSC 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 (patikrinimas atliktas 2012 m. birželio 25 d.) konstatuota, kad dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nėra, dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena” 1 proc. ir „Mikrobac forte“ 1,5 proc. Dušo ir jo prieigų kasdienio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija vykdoma. Šiaulių VSC 2013 m. birželio 26 d. atlikęs patikrinimą prausimosi-švarinimosi patalpose dėl jų atitikimo higienos normoms (išvados surašytos 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224) nustatė, kad prausimosi-švarinimosi patalpose yra dvi dušinės su 8 dušo rageliais, dušinėse ištraukiamoji ventiliacija neveikianti, patalpose pelėsių nėra. Dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ 1 proc. ir “Microbac” 1,5 proc. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracijos įrašai apie jų valymą yra. Jokių Higienos normos HN 76:2010 39 punkto pažeidimų nebuvo nustatyta.

Teisės aktuose nėra detaliai aptarti prausimosi patalpų įrengimo pastatuose bei šių patalpų įrenginiams keliami reikalavimai, todėl pareiškėjo argumentus, kad nebuvo galimybės reguliuoti vandens, nusimaudžius reikėjo eiti per kiemą dėl ko esą pareiškėjas susirgdavo, teismas pripažino deklaratyviais. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo argumentų dėl dušo patalpų nepripažino pagrindžiančiomis žalos atsiradimą aplinkybėmis.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą grindė ir tuo, kad jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis.

Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Higienos normos HN 76:2010 6 punkte buvo nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 punkte buvo įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nurodyti teisės aktai laisvės atėmimo vietos administraciją įpareigoja užtikrinti, jog nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl siekiant užtikrinti nerūkančių nuteistųjų teisę būti laikomiems atskirai nuo rūkančiųjų, svarbu išsiaiškinti naujai į laisvės atėmimo vietą atvykusių asmenų žalingus įpročius, o nerūkančių asmenų laikymas kamerose kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų nuostatas bei pareiškėjų teisę į jų sveikatai saugią aplinką (pvz., 2013 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-513/2013).

Teismas nustatė, kad Šiaulių TI rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose režiminio korpuso apgyvendinimo kamerose, atsižvelgiant į prašymus, kuriuos suimtieji užpildo atvežus juos į Šiaulių TI. Byloje yra pateiktas pareiškėjo 2011 m. spalio 13 d. prašymas, kuriame jis nurodė, kad yra rūkantis asmuo, todėl sutinka būti kalinamas kameroje, kurioje yra laikomi rūkantys asmenys. Duomenų, kad pareiškėjas būtų pakeitęs savo nuomonę ir Šiaulių TI administracijai būtų pateikęs prašymą laikyti jį nerūkančiųjų asmenų kameroje kaip nerūkantį asmenį, byloje nėra. Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nepagrindė, kokius nepatogumus rūkančiųjų asmenų laikymas su nerūkančiaisiais jam sukėlė ir kaip pažeidė jo teises, padarydamas neturtinę žalą. Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai būtų reiškęs nusiskundimus, prašymus, pretenzijas dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis. Remdamasis šiais argumentais, teismas Šiaulių TI neteisėtų veiksmų nurodytu aspektu pareiškėjo atžvilgiu nenustatė.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino ir iš netinkamų laikymo Šiaulių TI – kamerose sąlygų, teigdamas, kad kamerose būdavo šalta, drėgna, langai išdaužyti, ant sienų ir lubų buvo pelėsio, sanitarinis mazgas neatitvertas, neužtikrintas kamerų apšvietimas.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Gyvenamosios patalpos apšvietimo reikalavimai buvo nustatyti 22 ir 23 punktuose:gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai; natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx,įrengta dirbtinė naktinė apšvieta – ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.3 ir 14.1 punktus kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, pagal šių taisyklių 14.11 punktą – patalpos šildymo įranga. Higienos normos HN 76:2010 26 punkte nustatyta, kad oro temperatūra kameroje šiltuoju laikotarpiu turi būti 18–28 °C, šaltuoju laikotarpiu – 18–22 °C, santykinė oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 36–65 proc, šaltuoju laikotarpiu – 35–60 proc., o Higienos normos HN 76:2010 24 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.Pagal Eksploatavimo taisyklių14.10 punktą, kameroje turi būti natūralus arba mechaninis vėdinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (2015 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1758-575/2015).

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu Šiaulių VSC ne kartą atliko Šiaulių TI gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų būklės atitikties nustatytoms higienos normoms periodinę ar operatyviąją kontrolę , tačiau pareiškėjo laikymo kameros nebuvo tikrintos. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog nustatyta tvarka nėra užfiksuota pažeidimų, susijusių su apšvietimo, oro temperatūros, santykinės oro drėgmės reikalavimais šiose kamerose. Minėtos aplinkybės taip pat leidžia teigti, kad ginčo laikotarpiu dėl netinkamų sąlygų kamerose į Šiaulių TI administraciją ir Šiaulių VSC nei pareiškėjas, nei kiti šiose kamerose kalinami asmenys nesikreipė. Šią išvadą patvirtina ir atsakovo atstovo teikta informacija iš Suimtųjų ir nuteistųjų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų, peticijų tardymo izoliatoriaus direktoriui registracijos žurnalo. Įrodymų, patvirtinančių, jog dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų skundais, prašymais kreipėsi į Šiaulių TI administraciją, pareiškėjas nepateikė.

Šiaulių TI pažyma apie laikymo sąlygas patvirtina, kad režiminio korpuso gyvenamosios kameros yra įrengtos vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 bei Eksploatavimo taisyklių nustatytais reikalavimais. Šiaulių TI kamerose nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kurie vėdinimui yra pritaikyti. Aplinkybę, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, patvirtina Šiaulių VSC ginčo laikotarpiu atliktų periodinių patikrinimų metu užfiksuoti duomenys. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos kameras vėdinti atidarius langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose. Pažyma apie laikymo sąlygas taip pat patvirtina, kad kamerose yra skaidraus stiklo langai, kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi-keturios dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613) ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25 W).

Pagal Eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, sanitarinio mazgo patalpa kameroje turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovo atstovas patvirtino, jog visose Šiaulių TI gyvenamosiose kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele (pertvara) nuo likusio kameros ploto. Nenustatęs pagrindo abejoti Šiaulių TI teiktais rašytiniais duomenimis, nesant kitų įrodymų, teismas nusprendė, kad pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 6, 22, 23, 24, 26 punktų reikalavimus, nėra pagrindo.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš asmens ir jo daiktų apžiūros, laikino sulaikymo ir karantino patalpų netinkamos būklės ir sąlygų.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) (ginčo laikotarpiu galiojo 2005 m. liepos 4 d. įsakymo Nr. 4/07-130 redakcija) 152 punkte (buvęs 144 p.) nurodoma, kad suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visą (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant). Ją atlieka tos pačios lyties kaip suimtasis ar nuteistasis asmuo. Instrukcijos 153.1 punkte (buvęs 145.1 punktas) numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 154 punktas (buvęs 146 punktas) detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata (išskyrus kratą, atliekamą uždarojoje zonoje, karceryje) atliekama atskiroje patalpoje.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punkte numatyta, jog priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Pagal minėtųjų taisyklių 19 punktą, toks pat trumpalaikis, t. y. ne ilgesnis nei dviejų valandų, asmenų laikymas trumpalaikio laikymo kamerose yra privalomas iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo. Atsakovas atsiliepime paaiškino, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, o režiminiame korpuse esančiose paskirstymo kamerose suimtieji (nuteistieji) laikomi iki jiems bus atlikta medicininė apžiūra bei sanitarinis švarinimas bei suimtieji ir nuteistieji iš paskirstymo kamerų paskirstomi į gyvenamąsias kameras tą pačią dieną.

Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje Nr. 62/08-811 nurodė, kad Higienos normoje HN 76:2010 nustatyti gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai taikomi tik tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų apgyvendinimui skirtų patalpų įrengimui. Trumpalaikio laikymo ir priėmimo paskirstymo kameros nėra į izoliatorių priimtų asmenų apgyvendinimui skirtos patalpos. Vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra. Kitose kamerose, taip pat ir priėmimo paskirstymo kamerose, sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatitverti. Kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų suoliukai ir gultai.

Šiaulių VSC 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 (patikrinimas atliktas 2013 m. birželio 26 d.) nurodyta, kad priėmimo-paskirstymo patalpoje (švarinimo patalpoje) natūralaus apšvietimo nėra, patalpa įrengta rūsio patalpoje. Ją valo ūkio būrio tvarkinys. Patalpų ir plastmasinių indų (į kuriuos kratos metu dedami suimtųjų daiktai) valymui dezinfekcinių medžiagų tvarkinys nenaudoja. Kilimėlių, kratos indų dezinfekavimą atlieka dezinfektorė. Valymo inventorius laikomas atskiroje patalpoje. Priėmimo-paskirstymo skyriuje yra kratų atlikimo, švarinimo patalpa, kurioje yra 3 persirengimo kabinos, kabinos tvarkingos, išvalytos. Šiaulių VSC, 2012 m. birželio 25 d. atlikęs periodinį Šiaulių TI patalpų patikrinimą (2012 m. liepos 9 d. patikrinimo aktas Nr. EP-254), nustatė, kad laikino sulaikymo kameros įrengtos rūsyje, natūralaus apšvietimo ir natūralaus vėdinimo jose nėra, sulaikyti asmenys jose būna iki dviejų valandų, šių kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, kamerų grindys nelygios, betonas vietomis išdaužytas, sienų dažų danga nusitrynusi, vietomis purvina, kamerose reikalingas paprastasis remontas (Higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas); karantino kamerose betoninė grindų danga nelygi, išdaužyta, ant lubų vandens nutekėjimo žymės, vietomis sienų, lubų dažai atsilupę (Higienos normos HN 76:2010 62 p. pažeidimas), kameros, jose esantys įrenginiai išvalyti. Šie duomenys, teismo vertinimu, iš dalies patvirtina pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų sąlygų laikino sulaikymo ir karantino patalpose, tačiau nepatvirtina pareiškėjo teiginių dėl netinkamų sąlygų kratų atlikimo patalpoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokios praktikos laikosi ir EŽTT savo sprendimuose (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalyje pateiktą apibrėžimą, neturtinė žala suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atsižvelgęs į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kuriuos teismas vertino kaip viršijančius neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, teismas pripažino, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala negali būti kompensuojama tik pažeidimo konstatavimu, tačiau tenkinti pareiškėjo skundą visiškai ir priteisti visą jo nurodytą sumą neturtinei žalai atlyginti, taip patį nėra pagrindo.Ginčo laikotarpiu pareiškėjas Šiaulių TI administracijai skundų dėl netinkamų laikymo sąlygų neteikė. Pareiškėjas jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl kalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, nepateikė.Nagrinėjant bylą nenustatyta, kad būtų padaryta žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai.

Byloje taip pat nenustatyta, kad Šiaulių TI pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, į teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas nusprendė, jog adekvati pareiškėjo patirtiems dvasiniams išgyvenimams ir skriaudai atlyginti priteistina suma yra 80 Eur ir priteisė šią sumą iš atsakovo.

III. Pareiškėjas V. I. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – už 36 paras trukusį nežmonišką, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų neatitinkantį kalinimą priteisti jam 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 99–102).

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jo laikymo Šiaulių TI sąlygas dėl 36 kalinimo paras vienam asmeniui tekusio kameros ploto, kuris, neįskaitant kamerų užstatymo baldais ir sanitarinio mazgo, buvo mažesnis nei nustatė pirmosios instancijos teismas. Kameroje Nr. 57 (plotas 20 kv. m.) nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. apeliantas 13 parų buvo laikytas kartu su 8 asmenimis, t.y. vienam asmeniui teko po 2,22 kv. m, tačiau atėmus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, vienam asmeniui teko apie 1 kv. m. Analogiškas plotas (apie 1 kv. m) pareiškėjui teko kameroje Nr. 72 (plotas 8,88 kv. m ) laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 9 d. pareiškėjui 7 paras gyvenant su 4 asmenimis, taip pat kameroje Nr. 66 (plotas 22,6 kv. m) laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 12 d. iki 2013 m. sausio 17 d., kai pareiškėjas 6 paras gyveno tarp 8 asmenų.

Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis apie Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių pertvarkymą 2013 m. pabaigoje, nes pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas anksčiau.

Be to, apeliantas prašo netaikyti ieškinio senaties už 2011 m.spalio 13-19 d. laikotarpį, nes Šiaulių TI veika yra tęstinė.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 106–108).

Atsakovo nuomone, teismas ieškinio senatį taikė pagrįstai, o dėl laikotarpio, kuriam netaikė ieškinio senaties, nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Pareiškėjas manydamas, jog pažeistos jo teisės, nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, nes asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyviai pagrįstų nusiskundimų, kurie leistų nustatyti buvus neigiamą poveikį, lėmusį neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjo nusiskundimai dėl nepatogumų, suvaržymų, nesusieti su jokiais konkrečiais laike apibrėžtais galbūt neteisėtais atsakovo veiksmais, be to, šių išgyvenimų kilmė negali būti sutapatinama vien tik su kalinimu įstaigoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. birželio 22 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TĮ sąlygas laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. sausio 17 d. atitinkamais periodais.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, patikrinęs šio reikalavimo pagrįstumą ir nustatęs, kad pareiškėjas dėl laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo šį terminą atnaujinti, dėl šio laikotarpio pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė taikydamas ieškinio senatį. Pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo už netinkamas laikymo Šiaulių TI sąlygas nuo 2012 m. lapkričio 7 d. iki 2012 m. lapkričio 23 d. ir nuo 2013 m. sausio 2 d. iki 2013 m. sausio 17 d. teismas nagrinėjo iš esmės ir priteisė 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo netaikyti ieškinio senaties reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d. Su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pasisakė dėl laikotarpio, kuriam netaikytina ieškinio senatis, pareiškėjas nesutinka tuo aspektu, kad teismas neteisingai nustatė pažeidimo, neužtikrinant minimalaus ploto vienam asmeniui, trukmę.

Pareiškėjas nepareiškė nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pripažino nepagrįstais CK 6.271 straipsnio taikymo prasme jo nusiskundimus dėl netinkamo Šiaulių TI trumpalaikio laikymo kamerų, paskirstymo kamerų, kratų atlikimo, dušų patalpų įrengimo, gyvenamųjų kamerų antisanitarinių sąlygų, pasivaikščiojimų trukmės, rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais. Atsižvelgdama į tai, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis neapskųsta, o taip pat į tai, kad minėta teismo sprendimo dalis yra išsamiai pagrįsta teismo nustatytomis, įrodymų analize ir teisės normomis pagrįstomis motyvuotomis išvadomis, kurioms teisėjų kolegija iš esmės pritaria, todėl šiais aspektais iš naujo nepasisako, išskyrus teismo sprendimo dalį, kurioje pasisakyta pareiškėjo nusiskundimų dėl trumpalaikio laikymo kamerų ir paskirstymo kamerų vertinimo.

Pareiškėjas prašymą netaikyti ieškinio senaties už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d. grindžia argumentu, kad Šiaulių TI veika yra tęstinė.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, ir pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014, 2016 m. gruodžio 22 d. Nr. Nr. A-1979-146/2016 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Šiaulių TI, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas su reikalavimu dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymo šioje įstaigoje sąlygas laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2013 m. sausio 17 d. atitinkamais periodais, kreipėsi 2015 m. birželio 22 d., prašė taikyti ieškinio senatį ir teismas ją taikė už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK normas dėl ieškinio senaties taikymo yra pabrėžęs, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas inter alia turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009 ir kt.).

Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007). Kadangi įstatymai nenurodo aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, ar kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, tai spręsdamas šį klausimą teismas turi diskreciją pripažinti arba nepripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis.

Spręsdamas svarbių priežasčių buvimo ar nebuvimo klausimą, teismas turi atsižvelgti į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, šalies elgesį bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes; jeigu asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-543; 2004 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2004, 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Minėta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad suėmimo vykdymo (kalinimo) sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pažymėtina, kad tarp pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpio, kuriam teismas taikė ieškinio senatį (nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d.) ir laikymo šioje įstaigoje laikotarpio, kuriam ieškinio senatis netaikytina, pradžios yra beveik mėnesio trukmės intervalas, kuriuo pareiškėjas buvo išvykęs iš Šiaulių TI.

Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI pirmuoju laikymo periodu galimai netinkamos sąlygos (galimi neteisėti veiksmai) baigėsi pareiškėjui išvykus iš šios įstaigos ir reikalauti žalos atlyginimo už šį laikotarpį pareiškėjas galėjo per tris metus nuo išvykimo dienos (2011 m. spalio 19 d.) tačiau šį terminą praleido. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, neišskirdamas jokio periodo, laikymo sąlygas apibūdino vienodai, t.y. kad laikymo sąlygos buvo nežmoniškos ir kankinančios dėl tų pačių priežasčių: laikymo perpildytose kamerose, antisanitarinių, žalojančių sveikatą sąlygų.

Nurodytų esminių nusiskundimų dėl perpildytų kamerų ir antisanitarinių sąlygų, turėdamas pagrindą teigti, kad tokios sąlygos buvo, pareiškėjas negalėjo nejausti buvimo tokiomis sąlygomis kiekvieną dieną. Pareiškėjo ilgiau nei 3 metus trukęs delsimas kreiptis žalos atlyginimo už laikymo Šiaulių TI sąlygas nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d.)nei pirmosios instancijos teisme nei apeliacinės instancijos teisme nepateisintas jokiomis svarbiomis priežastimis. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teigė esą jis anksčiau negalėjo kreiptis į teismą, nes EŽTT nutarimai, kurioje aiškinamas Konvencijos 3 straipsnis, nėra išvesti į lietuvių kalbą ar rusų kalbą, o prancūzų ir anglų kalbų pareiškėjas nežino.

Šie pareiškėjo teiginiai teismui negalėjo būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pažymėtina, kad pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą skunde teismui grindė nacionalinės teisės aktais (CK 6.271 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), kartu nurodydamas ir Konvencijos 3 straipsnį. Taigi kreipimuisi į teismą dėl žalos atlyginimo EŽTT nutarimų ir jų vertimų į lietuvių kalbą, kurie aiškina Konvencijos 3 straipsnio taikymą, pareiškėjui faktiškai nereikėjo. Skundo teismui pareiškėjas EŽTT praktika negrindžia ir pripažįsta, kad su ja nėra susipažinęs. Konvencija yra išverstas į lietuvių kalbą ir viešai paskelbtas teisės aktas, be to, Konvencijos 3 straipsnyje garantuotas teises atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos teisės. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadoms, kad pareiškėjui nežinant kokių nors EŽTT nutarimų ir jų vertinimų į lietuvių kalbą, jis negalėjo kreiptis į teismą per CK numatytą terminą ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti, taip realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą.

Pareiškėjo delsimas neatitinka asmens rūpestingo, sąžiningo elgesio standartų. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo argumentus, kad jo laikymo Šiaulių TI sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalinga nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis) patiria subjektyviai per atitinkamas fizines ir /ar dvasines kančias. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys suėmimo vykdymo sąlygas, taip pat Civilinis kodeksas, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimą dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, bei ieškinio senaties terminus, skelbiami viešai.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2011 m. spalio 19 d.taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis) ir nustatęs, kad nėra pagrindo jį atnaujinti, pagrįstai ir teisėtai atmetė šią pareiškėjo skundo dalį nurodytu teisiniu pagrindu, t.y. nenagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentų, kuriais jis grindė reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kildinamos iš laikymo Šiaulių TI sąlygų, pagrįstumo.

Su apelianto argumentais, kad teismas netinkamai vertino jo laikymo Šiaulių TI sąlygas dėl vienam asmeniui tekusio kameros ploto, teisėjų kolegija sutinka iš dalies, t.y. sutinka tik tuo aspektu, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, jis turi būti skaičiuojamas į kameros bendrą plotą neįskaitant sanitarinio mazgo ploto. Dėl laikymo dienų skaičiaus teisėjų kolegija pažymi, kad teismas ginčui aktualaus laikotarpio, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjo laikymo Šiaulių TI kamerose Nr.57,72,9,66 dienų skaičių (33 dienos) nustatė teisingai.Įvertinęs pareiškėjo laikymo sąlygų duomenis, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas 11,5 dienų buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą. Teismas sprendime nenurodė koks būtent kameros plotas teko pareiškėjui tomis laikymo Šiaulių TI dienomis, kai jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimą, tačiau prie šių išvadų priėjo vertindamas tai, kad kameros buvo užstatytos lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis. Pareiškėjo skaičiavimu, neįskaitant į vienam asmeniui tenkantį kameros plotą užstatyto baldais ir sanitarinio mazgo užimamo ploto, jam kameroje Nr.57 13 parų, kameroje Nr.72 7 paras, o kameroje Nr. 66 6 paras teko apie 1 kv. m kameros ploto. Su šiuo pareiškėjo skaičiavimu teisėjų kolegija nesutinka, nes jis neatitinka bylos duomenų apie pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas (kiekvieną dieną kameroje su pareiškėju laikytų asmenų skaičių), taip pat yra neteisingas skaičiavimo metodikos prasme.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos 3 straipsnio nuostatai, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusi higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto vienam asmeniui nenustatė. Šio teisės akto 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ginčui aktualiu laikotarpiu minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.) reglamentavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas. Šiame teisės akte numatyto minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija nenustatyta.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą). Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją, EŽTT 2009 m. liepos 19 d. sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d.sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv.m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją Konvencijos 3 straipsnio kontekste pasisakydamas dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės, be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t.y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.

Minėtame EŽTT sprendime pateikti išaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi asmeninės erdvės vienam asmeniui daugiavietėje kameroje skaičiavimo aspektu.Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju vienam asmeniui (pareiškėjui) tekusią jo laikymo kamerų minimalią asmeninę erdvę skaičiavo priešingai, t.y. sanitarinio mazgo užimamą plotą įskaičiuodamas į bendrą kameros plotą, tačiau neįskaičiuodamas ploto, užstatyto baldais, buities reikmenimis.Taip skaičiuodamas, teismas pareiškėjo laikymo netinkamoms sąlygoms nacionalinės teisės prasme (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas) priskyrė jo laikymo Šiaulių TI 11,5 dienų, kuriomis vienam asmeniui (apeliantui) teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Atsižvelgdama į pirmiau aptartus EŽTT išaiškinimus, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygos minimalios asmeninės erdvės prasme turi būti vertinamos į pareiškėjo laikymo kamerų plotą neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr.60//09-26204 apie pareiškėjo laikymo sąlygas nurodyti kamerų plotai ir kiekvieną parą kameroje laikytų kartu su pareiškėju asmenų skaičius, fiksuotas rytinio (7.30 val.) ir vakarinio (19.30 val.) patikrinimų metu. Šioje pažymoje bylai aktulių kamerų Nr.57, 72, 9, 66 plotas nurodytas kartu su sanitarinio mazgo užimamu plotu. Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 10 d. pažymoje Nr.62108-81 apibūdinant gyvenamųjų kamerų įrengimą pagal Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, nurodyta, kad sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamojoje kameroje yra skirtingas, tačiau minėtos paskirties kamerose visais atvejais yra įrengtas vienas sanitarinio mazgo komplektas (klozetas arba unitazas, praustuvė, veidrodis, tualetinių reikmenų spintelė), atitvertas nuo patalpos gyvenamosios dalies 1,5 m. aukščio sienele.

Atsižvelgdama į minėtose Šiaulių TI pažymose pateiktus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas apibūdinančius duomenis,vertindama pareiškėjui tekusią kameros minimalią asmeninę erdvę,kurią skaičiuojant į bendrą kameros plotą neįskaičiuotinas sanitarinio mazgo užimamas plotas, teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju logiškais ir objektyviai priimtinais pareiškėjo laikymo kamerų bendrojo ploto mažinimo sanitarinio mazgo plotu kriterijais pripažįsta tai, kad mažo ploto kameroje objektyviai gali būti įrengiamas ir atitinkamai mažesnio ploto sanitarinis mazgas nei didelėje kameroje. Ginčo atveju mažo ploto kamera laikytina kamera Nr.72 (8,88 kv. m su sanitariniu mazgu) ir minimalios asmeninės erdvės skaičiavimui šios kameros bendras plotas mažintinas 1 kv. m (apytiksliu sanitarinio mazgo užimamu plotu), didelėmis laikytinos kameros Nr.57 19,99 kv.m.), Nr. 9 (16,26 kv.m), Nr.66 (22,6 kv.m) asmeninės erdvės vienam asmeniui skaičiavimui jų plotą mažinant 1 ir 2 kv. m (apytiksliai sanitarinių mazgų plotais didelėje kameroje) bei palyginant šių (neįskaitomų) plotų įtaką vienam asmeniui tenkančios asmeninės erdvės pokyčiui.

Pagal Šiaulių TI pateiktus pirmosios instancijos teismui įrodymus, kameroje Nr.57 (19,99 kv.m su sanitariniu mazgu) pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. lapkričio 7-23 d. (17 dienų) daugiavietėje kameroje vienas (1 parą ir du kartus po pusę paros) arba tarp 3-7, 9 asmenų. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, neįskaitant į kameros plotą sanitarinio mazgo ploto, pareiškėjui pagal nacionalinę teisę mažiau nei 3,6 kv. ploto teko 6,5 dienos, t.y. tais atvejais, kai jis buvo laikomas tarp 6 (vienam asmeniui teko 3,16-3,00 kv. m) 7 (vienam asmeniui teko 2,71-2,57 kv.m) ir tarp 9 asmenų (vienam asmeniui teko 2,11-1,99 kv. m.). Pažymėtina, kad asmeninės erdvės pokytis vienam asmeniui, skaičiuojant nuo 18,99 kv. m. bei 17,99 kv. m. kameros ploto (neįskaitant 1 arba 2 kv.m, priskirtinų sanitariniam mazgui) yra labai nežymus (0,12-0,16 kv. m.). Sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m, pareiškėjas kameroje Nr.57 buvo laikytas iš viso 4,5 dienos, t.y. 4 dienas iš eilės (2012 m. lapkričio 20-23 d.), taip pat pusę paros 2012 m. lapkričio 19 d. Apelianto teiginiai esą kameroje Nr. 57 su 8 asmenimis jis buvo laikytas 13 parų nepagrįsti jokiais įrodymais. Šiaulių TI 2015 m. rugpjūčio 8 d. pažymoje Nr.60//09-26204 yra pateikti duomenys apie kiekvieną dieną pareiškėjo kameroje buvusių asmenų skaičių, fiksuoti du kartus per parą (7.30 val. ir 19.30 val. patikrinimų metu). Abejoti šiais duomenimis pagal kuriuos su 8 asmenimis pareiškėjas buvo laikytas tik 2012 m. lapkričio 21-22 d. (po pusę paros) nėra pagrindo. Remiantis minėtais bylos duomenimis, iš pareiškėjo laikymo kameroje Nr.57 17 dienų, 10,5 dienų jis buvo laikomas nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų (pareiškėjui teko nuo 18,99-17,99 kv.m. iki 3,79-3,6 kv.m.), o 6,5 dienas pažeidžiant (iš jų 4,5 dienas pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m. kameros ploto).

Kameroje Nr.72 (8,88 kv.m su sanitariniu mazgu) pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. sausio 2-6 d. (iš viso 5 dienas) tarp 2-4 asmenų. Skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, neįskaitant į kameros plotą sanitarinio mazgo ploto (apie 1 kv. m.), pareiškėjui pagal nacionalinę teisę mažiau nei 3,6 kv. ploto teko 4,5 dienos, kai jis buvo laikomas su 3-4 asmenimis ir šis plotas buvo mažesnis nei 3 kv. m vienam asmeniui (nuo 2,96 iki 1,97 kv. m.).

Kameroje Nr.9 (16.26 kv. m su sanitariniu mazgu) pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. sausio 7-8 d. (2 dienas) tarp 2 asmenų, t.y. nepažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų (neįskaitant sanitarinio mazgo, pareiškėjui teko 5,08-4,75 kv.m asmeninės erdvės kameroje).

Kameroje Nr.66 pareiškėjas buvo laikomas 2013 m. sausio 9-17 d. (9 dienas) daugiavietėje kameroje vienas (3 kartus po pusę paros), taip pat tarp 2,3,4,5,8 asmenų. Neįskaitant į kameros plotą sanitarinio mazgo ploto, pareiškėjui pagal nacionalinę teisę mažiau nei 3,6 kv. ploto teko 1 dieną (išvykimo iš įstaigos dieną), kurią jis buvo laikomas tarp 8 asmenų (vienam asmeniui teko 2,70-2,57 kv.m.). Pabrėžtina, kad asmeninės erdvės pokytis vienam asmeniui, skaičiuojant nuo 21,6 kv. m ir 20,6 kv. m kameros ploto (neįskaitant 1 arba 2 kv.m, priskirtinų sanitariniam mazgui) yra labai nežymus (0,12-0,13 kv. m.).

Minėti bylos duomenys patvirtina, kad laikotarpiu, kuriam, netaikoma ieškinio senatis, iš 33 pareiškėjo laikymo Šiaulių TI dienų 12 dienų jam nebuvo užtikrintas Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau 3,6 kv. m.), iš jų 10 dienų šis plotas buvo mažesnis nei 3 kv.m. Atsižvelgiant į tai, turi būti vertinama, ar yra veiksniai, kurie šiuo konkrečiu atveju gali paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo stipriąją prezumpciją, t.y. atsižvelgtina į kitas pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas, taip pat į jo pirmosios instancijos teismui išdėstytų nusiskundimų dėl netinkamų laikymo šioje įstaigoje sąlygų apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpio, kuriam netaikytina ieškinio senatis, pažymėtina, kad jis nėra ilgas (iš viso 33 dienos) ir nėra vientisas, o susideda iš dviejų periodų (17 ir 16 dienų), tarp kurių yra 39 dienų pareiškėjo išvykimo iš įstaigos intervalas . Atitinkamai nėra vientisas ir laikotarpis, kuriuo jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas. Minėtos 12 dienų, kuriomis pareiškėjui nebuvo užtikrintas Įsakymo Nr.V-124 1.3.1 punkte numatytas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (iš jų 10 dienų, kuriomis šis plotas buvo mažesnis nei 3 kv.m ) pasiskirsto atitinkamai pirmuoju laikymo periodu (6,5 dienos ne iš eilės, kuriomis teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, iš jų 4,5 dienų kai pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m ) ir antruoju laikymo periodu (5,5 dienos ne iš eilės, kuriomis teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o tuo pačiu ir mažiau nei 3 kv. m kameros ploto). Šios aplinkybės yra reikšmingos, nes pareiškėjo laikymo Šiaulių TI tokiomis nepriimtinomis sąlygomis periodai yra trumpi, o pareiškėjo nusiskundimai dėl kitų laikymo Šiaulių TI netinkamų sąlygų pirmosios instancijos teismo nepagrįstais buvo pripažinti iš esmės teisingai. Teisėjų kolegija nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo argumentais, kuriais teismas pripažino iš dalies pagrįstais pareiškėjo argumentus dėl sąlygų trumpalaikio laikymo kamerose ir paskirstymo kamerose vertinimo. EŽTT 2016 m. spalio 20 d.sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją pabrėžta, kad visais atvejais pareiškėjai privalo pateikti detalų ir nuoseklų ginčijamų aplinkybių paaiškinimą, nes pateikus patikimą ir detalų žeminančių sąlygų apibūdinimą, įrodinėjimo (tokių teiginių patvirtinimo ar paneigimo) pareiga kyla valstybei. Pagal bylos duomenis pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI buvo pristatytas du kartus (2012 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. sausio 2 d.), todėl TLK ir PK jis galėjo būti du kartus. Pareiškėjo nusiskundimai dėl TLK ir PK pateikti apibendrintai, apie juos rašoma kaip apie daugkartinio laikymo atvejus, nors pagal bylos duomenis taip nėra. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad TLK ir PK nėra gyvenamosios kameros ir jų įrengimui netaikomi gyvenamųjų kamerų įrengimo reikalavimai. Esant neindividualizuotiems, nepatikimiems nusiskundimams konstatuoti atitinkamų sąlygų netinkamumą nėra pagrindo.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi duomenimis apie Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių pertvarkymą 2013 m. pabaigoje (pasivaikščiojimo kiemelių stogelių pasislėpti nuo kritulių perdengimą danga, neturinčia kenksmingų medžiagų). Pirmiau minėta, kad nagrinėjamam ginčui yra aktualus laikotarpio nuo 2012 m. lapkričio 7 d.iki 2013 m. sausio 17 d. 33 dienų periodas.Teismas, vertindamas pareiškėjo nuskundimus dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės, nustatė, kad teisės aktų numatyta tardymo izoliatoriuje laikomo asmens (pareiškėjo) teisė pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną nebuvo pažeista. Pagal pareiškėjo laikymo Šiaulių TI trukmę, pareiškėjas šios įstaigos pasivaikščiojimo kiemelyje per 33 pertraukiamo laikymo dienas galėjo būti 33 valandas, t.y. itin trumpai. Esant šiems faktiniams bylos duomenims ir deklaratyviame pareiškėjo teiginiams apie sveikatą žalojančias laikymo sąlygas, apelianto nurodyta aplinkybė, kad teismas sprendime nurodė bylai neaktualų Šiaulių TI pasivaikščiojimo kiemelių pertvarkymą, nėra pagrindas naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas skunde teismui minimalaus ploto neužtikrinimo neapibūdino jokiais konkrečiais ribojimo veiksniais, kurie galėjo jį veikti asmeniškai (neteigė, kad neturėjo galimybės laisvai judėti kameroje, kad įstaigos administracija nesudarė jam galimybių pasivaikščioti ar naudotis kitomis įstaigoje leidžiamomis pagal dienotvarkę nebuvimo gyvenamojoje patalpoje galimybėmis). Pažymėtina ir tai, kad asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifika yra ta, jog atitinkamą dienos dalį jie gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose. Tokiais atvejais likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės prasme pagerėja, jie gali daigiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. Pareiškėjas neteigia, kad kartu su juo Šiaulių TI kamerose gyvenę asmenys nuolat būdavo kameroje. Esant nurodytoms aplinkybės šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas neturėjo galimybės judėti kameroje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas išvadoms, jog pareiškėjui Šiaulių TI laikymo daugiavietėse kamerose 12 dienų nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas pagal nacionalinę teisę (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas), t.y. pripažintini valdžios institucijos neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme, sukėlė pareiškėjui tokius fizinius nepatogumus ir papildomus neigiamus išgyvenimus (neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme), kurių galėjo nebūti užtikrinus pareiškėjui minimalų gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui. Įvertinus minėtas aplinkybes pažymėtina ir tai, kad šiuo konkrečiu atveju nėra pakankamai duomenų, kurie suteiktų pagrindą pripažinti ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą už tą laikotarpį (iš viso 10 dienų), kuriomis pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv.m kameros ploto.Tokį teisėjų kolegijos vertinimą lemia byloje nustatytos ir pirmiau aptartos aplinkybės (laikymo neužtikrinant minimalios asmeninės erdvės epizodiškumas, nukrypimo nuo minėto minimalaus ploto nedidelis mastas, kitų neigiamų veiksnių nebuvimas).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad patikslinus minimalaus ploto vienam asmeniui skaičiavimą pagal naujausius EŽTT išaiškinimus (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją) ir atsižvelgiant į juos formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz. LVAT 20107 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-651-261/2017, 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-561-261/2017), pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija pareiškėjui neturtinei žalai atlyginti laikytina proporcingumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat pažeidimo padarymo metu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) atitinkančiu atlygiu. Todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. I. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas