2018-05-30 Nr. AB-10778-3-61-3-06056-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1035-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06056-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-317/2011 jis nuteistas 4 m. laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs jo apeliacinį skundą, 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu panaikino Kauno apygardos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 209 straipsnį ir šią bylos dalį nutraukė, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, taip pat paskirtą bausmę sušvelnino iki 3 m. ir 6 mėn. Taip pat nurodė, kad Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-493/2012 jis pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas 3 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausme, o bausmę subendrinus pagal Kauno apygardos teismo 2011 m. balandžio 11 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-14-317/2011, paskirta 5 m. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-278-240/2012 jam paskirta 5 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose (laisvės atėmimo bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos). Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-646-582/2012 jo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir paskyrė galutinę 6 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę, nustatęs, kad į bausmės laiką įskaičiuojamas laikas, atliktas pagal Kauno apygardos teismo 2012 m. kovo 30 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-58-493/2012. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-265/2013 jo kasacinį skundą atmetė.

3. Pareiškėjas 2011 m. balandžio 11 d. buvo atvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) (3 valdybą) atlikti laisvės atėmimo bausmę. Pareigūnams jį suėmus, nurodė, kad yra buvęs teisėsaugos kontrolės pareigūnas bei saugojęs ir konvojavęs nuteistuosius, pageidauja atlikti laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose (toliau – ir Vilniaus PN), (duomenys neskelbtini), savo prašymą pakartojo ir atvežtas į Pravieniškių PN-AK, tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Pareiškėjas pats ėmė rinkti informaciją, kurią prašė siųsti jam ir Pravieniškių PK-AK 3 valdybai. Krašto apsaugos archyvas 2011 m. rugsėjo 13 d. rašte Nr. AP-401 informavo, jog informacijos suteikti negali, pasiūlė kreiptis į Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų Didžiosios kovos apygardos 8-osios rinktinės Vilniaus regiono karo prievolės ir komplektavimo skyrių (toliau – ir Skyrius) ir Lietuvos ypatingąjį archyvą. Skyriaus Vilniaus teritorinis poskyris 2011 m. rugsėjo 22 d. rašte Nr. IS-361 informavo pareiškėją, jog esančiuose archyviniuose dokumentuose duomenų apie jo tarnybą sovietinėje armijoje nėra, pasiūlė kreiptis į Lietuvos ypatingąjį archyvą ar per Lietuvos Respublikos atstovybę Maskvoje į Rusijos Federacijos gynybos ministerijos Centrinį archyvą. Lietuvos ypatingasis archyvas 2011 m. rugsėjo 28 d. rašte Nr. P2-4577 informavo, jog reikia papildomai sumokėti. Lietuvos Respublikos ambasada Rusijos Federacijoje 2012 m. liepos 31 d. rašte Nr. 5.1.4-2097 (toliau – ir raštas Nr. 5.1.4-2097) informavo, jog sovietinėje armijoje pareiškėjas buvo teisėsaugos kontrolės pareigūnas, saugojęs ir konvojavęs nuteistuosius.

4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) rašte Nr. 2S-5453 (toliau – ir raštas Nr. 2S-5453) informavo, kad nėra pagrindo jį perkelti toliau atlikti laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad Departamentas turėjo didesnes galimybes pasitikslinti aktualius duomenis (archyvinėse įstaigose ir kt.) ir įsitikinti jo prašymo pagrįstumu. Pareiškėjas dėl šio sprendimo pateikė 2013 m. lapkričio 27 d. skundą Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai (toliau – ir Komisija) ir praėjus mažiau kaip mėnesiui po skundo pateikimo pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus PN ((duomenys neskelbtini)).

5. Akcentavo, kad jis sovietinės kariuomenės vidaus reikalų kariuomenėje tarnavo ne savo valia, tai buvo privalomoji karinė tarnyba. Pravieniškių PN-AK aplinkybės apie jo tarnybą kažkokiu būdu paaiškėjo tarp kalinčių asmenų, dėl to jis jautėsi labai nesaugus. Jo sveikatos istorijoje užfiksuota dauguma sužalojimų (kiti nefiksuoti, nes jis nesikreipė – bijojo, kad kils dar didesnė kitų kalinių agresija), taip pat jis labai daug kartų prašė psichologo ir psichiatro pagalbos, nes dėl didžiulės įtampos buvo sunku išlikti objektyviu ir nesivelti į rezgamus kivirčus. Be to, jį 2011 m. balandžio 11 d. suėmus teismo salėje, po devynių dienų gimė duktė. Sutuoktinė nedirbo, nes prižiūrėjo vaiką, kitos dvi mergaitės buvo paauglės, vyresnioji mėgino save pati išlaikyti, o vidurinioji turėjo daug psichologinių problemų (jis suimtas ilgam laikui, gimė dar viena dukra, jo sutuoktinė nedirbo, jo gyvybei gresia pavojus), todėl lankėsi pas psichologus, jai diagnozuoti potrauminis streso sutrikimas, nervinis tikas, centrinės nervų sistemos nusilpimas, miego sutrikimas. Sutuoktinė, gimus vaikui, susirgo (duomenys neskelbtini): reikėjo rūpintis ne tik vaikais, jiems padėti psichologiškai išgyventi sunkų laikotarpį, bet ir jaudinosi dėl jo gyvybės ir sveikatos, nes ji žinojo apie incidentus, susijusius su pareiškėju, apie kitiems kaliniams iškeltas baudžiamąsias bylas, apie pareiškėjo nesaugumą.

6. Pareiškėjas, atsižvelgdamas į tai, kokią išgyvenimo situaciją, bejėgiškumą tarp kitų kalinamųjų patyrė dėl savo sveikatos ir gyvybės, kiek įdėjo pastangų, kad atliktų laisvės atėmimo bausmę atitinkamoje įstaigoje, į tai, kaip institucijos ir pareigūnai ignoravo jo informaciją, raštus / prašymus ir teiginius, dėl to buvo iškilusi grėsmė jo gyvybei, ką iškentėjo jo artimieji, taip pat vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu, prašė priteisti neturtinę žalą, kurią vertino 1 000 000 Eur.

7. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Atsiliepime nurodė, kad žala pareiškėjui galimai kilo ne dėl Departamento administracijos veiksmų. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo 2013 m. spalio 16 d. prašymą dėl jo perkėlimo tolimesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti Vilniaus PN, pateikė atsakymą rašte Nr. 2S-5453 ir nurodė, kad pagal Departamento direktoriaus 2002 m. gegužės 6 d. įsakyme Nr. 57 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų įskaitos tarnybų darbo instrukcijos 105 punktą, nuteistieji, buvę ar esantys valstybės politikai, teisėsaugos, teismą prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų pareigūnai, konvojuojami į jiems skirtus pataisos namus tik įstaigos administracijai pateikus Departamento direktoriui motyvuotą išvadą bei pažymą apie darbo arba tarnybos vietą; išvadą tvirtina Departamento direktorius arba jį pavaduojantis pareigūnas, patvirtintos išvados pagrindu Departamentas išduoda paskyrą konvojuoti. Sprendimą, į kurią pataisos įstaigą paskirti asmenį atlikti bausmę, priima kardomojo kalinimo vietos administracija. Priimdama sprendimą, kardomojo kalinimo vietos administracija vadovaujasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 65 straipsniu ir Departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. 4/07-71 patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 2 d. buvo etapuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas šio kardomojo kalinimo vietos sprendimo, kuris iš esmės pareiškėjui sukėlė šiame ginče kilusias pasekmes, teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė, t. y. nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos.

9. Pažymėjo, kad pareiškėjui teisines pasekmes sukėlė ne raštas Nr. 2S-5453, bet kardomojo kalinimo vietos administracijos sprendimas siųsti pareiškėją paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK ir laikymo sąlygos minėtoje įstaigoje, todėl Departamentas šioje byloje turėtų būti laikomas trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

10. Atsiliepime taip pat nurodė, kad Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir PĮVV taisyklės). Departamento direktorius 2013 m. gruodžio 16 d. patvirtino Pravieniškių PN-AK 2013 m. gruodžio 5 d. tarnybinio tyrimo išvadą Nr. 35(2)-119 „Dėl nuteistojo V. K. perkėlimo iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos antrosios valdybos į Vilniaus pataisos namų atskirą sektorių, esantį (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Išvada), patvirtintos išvados pagrindu Departamentas išdavė 2013 m. gruodžio 19 d. paskyrą Nr. (103)-1S-4222 „Nuteistojo perkėlimo (siuntimo) į kitą pataisos įstaigą“ (toliau – ir Paskyra), ją vykdant, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 20 d. konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK į kitą laisvės atėmimo vietos įstaigą, o į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį (duomenys neskelbtini), atvyko 2013 m. gruodžio 27 d.

11. Akcentavo, kad Pravieniškių PN-AK yra specifinė įstaiga, kurios tikslas – vykdyti laisvės atėmimo bausmę, savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, Pravieniškių PN-AK nuostatais. Pravieniškių PN-AK administracija žino įstaigoje laisvės atėmimo bausmę atliekančius nuteistuosius, todėl pati objektyviai ir kompetentingai gali spręsti klausimus, susijusius su nuteistųjų laikymu, izoliavimu, taip pat poreikiu perkelti nuteistąjį tolesnei bausmei atlikti į kitą pataisos įstaigą. Pareiškėjas deklaratyviai teigia apie jam Pravieniškių PN-AK galimai kilusius nepatogumus ir grėsmes, nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais apie savo išgyvenimus.

12. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė. Skundas teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas praėjus daugiau kaip 4 m. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios, todėl pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį.

13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

14. Atsiliepime nurodė, kad sprendimą, į kurią pataisos įstaigą paskirti asmenį atlikti bausmę, priima kardomojo kalinimo vietos administracija, vadovaudamasi BVK 65 straipsniu ir Taisyklėmis. Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 2 d. konvojuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK 3 valdybą, bet kardomojo kalinimo vietos sprendimo, kuris iš esmės pareiškėjui sukėlė šiame ginče kilusias pasekmes, teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė. Pravieniškių PN-AK administracija tik 2013 m. gruodžio 5 d. gavo pareiškėjo prašymą dėl perkėlimo į Vilniaus PN ((duomenys neskelbtini)), kur laisvės atėmimo bausmę atlieka teisėsaugos pareigūnai, prašyme pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad 1988 m.–1990 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje, turėjo vyresniojo seržanto laipsnį, buvo II (laipsnio) kinologas, jo pareigos buvo konvojuoti ir saugoti nuteistuosius, taip pat nurodė, kad visą šią informaciją žino nuteistieji, dėl to jis patiria didelį spaudimą, jį nuteistieji vadina „mentu“. Pateikus paklausimą 2013 m. lapkričio 28 d. elektroniniu paštu iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje gautas patvirtinimas, kad pareiškėjas kreipėsi dėl karinės tarnybos patvirtinimo ir gavo atsakymą iš Rusijos Federacijos karinio archyvo, kad V. K. atliko tarnybą sovietinėje armijoje 1988 m.–1990 m. buvo kinologu-instruktoriumi, turėjo vyresniojo seržanto laipsnį. Vadovaujantis Taisyklių 5 punktu ir paklausimu, Išvadoje pasiūlyta pareiškėją iš Pravieniškių PN-AK 2 valdybos perkelti į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį (duomenys neskelbtini), jos pagrindu Departamentas 2013 m. gruodžio 19 d. išdavė Paskyrą. Vykdant Paskyrą, pareiškėjas 2013 m. gruodžio 20 d. konvojuotas iš Pravieniškių PN-AK į Vilniaus PN atskirą sektorių, esantį (duomenys neskelbtini), į jį atvyko 2013 m. gruodžio 27 d. Taigi pareiškėjas buvo paskirtas į konkrečią pataisos įstaigą, vadovaujantis nurodytų teisės aktų reikalavimais bei įvertinus objektyviai egzistavusias tokio skyrimo aplinkybes.

15. Pažymėjo, kad žala, kilusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas, o šiuo atveju neteisėtų pataisos įstaigos veiksmų (neveikimo) nenustatyta. Įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė, byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl jų veikimo / neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė pareiškėjui žalą, argumentai dėl jam tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis apie įstatymuose įtvirtintą asmens teisę į žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo skundas yra visiškai nepagrįstas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir priteisė pareiškėjui V. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 500 neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. Kitą skundo dalį atmetė.

17. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sprendimą, į kurią pataisos įstaigą paskirti asmenį atlikti bausmę, priima kardomojo kalinimo vietos administracija (šiuo atveju Kauno tardymo izoliatoriaus administracija). Priimdama sprendimą 2011 m., kardomojo kalinimo vietos administracija vadovavosi BVK 65 straipsniu ir tuo metu galiojusiomis Departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. 4/07-71 patvirtintomis Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklėmis. Pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus 2011 m. gegužės 2 d. buvo etapuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas šio kardomojo kalinimo vietos sprendimo, kuris iš esmės pareiškėjui sukėlė šiame ginče kilusias pasekmes, teisės aktuose nustatyta tvarka neskundė, t. y. nesilaikė BVK 183 straipsnyje nustatytos bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimo tvarkos, todėl Departamentas dėl pareiškėjo V. K. siuntimo į Pravieniškių PN-AK nesprendė, taigi neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Teismas pareiškėjo reikalavimą neturinę žalą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Departamento, atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. Liudytojų parodymais nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK administracija žinojo, jog pareiškėjas sakė, kad yra buvęs pareigūnas. Nors liudytojai J. M., E. B. ir D. G. paaiškino, kad nepamena, jog pareiškėjas sakė, kad yra buvęs pareigūnas, tačiau priešingai irgi neteigė. Byloje esanti Pravieniškių PN-AK išvada patvirtina, kad pareiškėjas 1988 m.–1990 m. tarnavo Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenėje. Taigi pareiškėjas su Pravieniškių PN-AK administracijos žinia, kaip buvęs pareigūnas, neteisėtai buvo laikomas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., t. y. pažeidžiant tuo metu galiojusio teisės akto – Kalėjimų departamento direktoriaus 2003 m. balandžio 18 d. įsakyme Nr. 4/07-71 patvirtintų Nuteistųjų, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, paskyrimo į konkrečią pataisos įstaigą ar areštinę taisyklių 1.5 punkto reikalavimus. Teismas sprendė, kad šiuo atveju yra visiškai įrodyta Pravieniškių PN-AK administracijos neteisėta veika.

19. Vertindamas neturtinės žalos dydį, t. y. įvertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas atsižvelgė į pažeidimo trukmę – 32 mėnesius, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią patyrė nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., atlyginimo į teismą kreipėsi tik 2015 m. gruodžio 21 d., vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), tačiau įvertindamas, kad pareiškėjo sužeidimai buvo mažareikšmiai, nes net posėdžio metu pareiškėjas tiksliai neatsiminė, kuri ausis buvo sužalota, be to, nenustačius, ar pareiškėjas pats susižalojo ar kitas asmuo jį sužalojo, ypač įvertindamas liudytojų E. J., paaiškinusio, kad pareiškėjui Pravieniškių PN-AK buvo nesaugu, liudytojo B. S. paaiškinimus, kad Pravieniškių PN-AK yra įtempta aplinka, pareiškėjo išgyvenimus, susijusius su šeima, tai, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas ilgą laiką buvo laikomas saugesnėje aplinkoje, t. y. Sveikatos priežiūros tarnyboje, tai, kad gavus informaciją apie ankstesnę pareiškėjo tarnybą, tolimesniam paskirtos bausmės vykdymui pareiškėjas buvo perkeltas į Vilniaus PN, skirtus valstybės politikams, teisėsaugos, teismo, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojams, kuriems teismo nustatyta atlikti bausmę pataisos namuose. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 1 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti.

III. 20. Pareiškėjas V. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

21. Apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su teismo aiškinimu ir civilinės atsakomybės taikymu atsakovo atžvilgiu, tačiau, pareiškėjo nuomone, teismas netinkamai įvertino jam padarytą neturtinę žalą. Nors teismas pripažino, kad dėl atsakovo veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, kilusią grėsmę jo gyvybei, sveikatai, saugumui ir kt., tačiau nepagristai sprendė, kad pažeidimai buvo neva mažareikšmiai.

22. Pažymi, kad byloje nustačius, jog jis atlikti laisvės atėmimo bausmę buvo nukreiptas pažeidžiant imperatyvius teisės aktus, reglamentuojančius jo saugumo užtikrinimui skirtus reikalavimus, vertina, kad dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus (patyrė neturtinę žalą). Dėl šios priežasties neturėtų būti suabsoliutinama ir vertinama tarsi atsakovo atsakomybę lengvinančios aplinkybės - pareiškėjo netikslus nurodymas dėl jo fizinio sužalojimo ar tai, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK tariamai saugesnėje aplinkoje. Šios aplinkybės ne tik nepaneigia, kad jis nepatyrė dvasinių išgyvenimų, bet ir neįrodo, jog jų patyrė mažiau. Todėl teismas, vertindamas pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, turėjo ypač atsižvelgti į jo subjektyvų situacijos vertinimą. Be to, aplinkybė, kad buvo laikomas Pravieniškių PN-AK tariamai saugesnėje aplinkoje nepaneigia fakto, kad jis vis tiek buvo laikomas bendrai su kitais kaliniais.

23. Akcentuoja, kad tuo metu, kai jis buvo neteisėtai laikomas (nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d.) Pravieniškių PN-AK kartu su kitais kaliniais, jis patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, baimę dėl savo gyvybės ir sveikatos, taip pat fizinius sužalojimus. Iš asmens bylos matyti, kad jo sveikata sutriko jau nuo 2011 m. gegužės 16 d., kai jis buvo išvežtas į ligoninę, tai pasikartojo 2011 m. spalio 27 d. po ausies traumos 2011 m. rugsėjo mėn. Sveikatos sutrikdymas ir sumušimas įvyko 2013 m. balandžio mėn. pradžioje.

24. Atkreipia dėmesį, kad visą bausmės laikotarpį jis buvo charakterizuojamas teigiamai, tačiau kai jį 2013 m. balandžio mėn. atleido iš sanitarų ir perkėlė į pataisos namų būrį, kilo dar didesnė grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Jis sužinojo, kad administracija nesiruošia jo grąžinti į sanitarus, o ir perkėlimo į Vilniaus PN klausimas nebus sprendžiamas. Vietoje pervežimo į Vilniaus PN ((duomenys neskelbtini)), Pravieniškių PN-AK administracija nusprendė ir paruošė dokumentus dėl jo pervežimo iš 3 valdybos į 2 valdybą. Pervežus, jis buvo apgyvendintas pas „bachūrus”, todėl atsisakė ten gyventi, nes su juo būtų fiziškai susidoroję. Tai nepatiko administracijai, tuomet buvo nuspręsta jį apgyvendinti su pedofilais. Pravieniškių PN-AK visais būdais siekė jį pažeminti, palaužti, susidoroti. Tik po jo eilinį kartą pateiktų raštų ir skundų bei kreipimosi į ginčų komisiją, buvo sureaguota ir priimtas sprendimas pervežti jį į Vilniaus PN.

25. Pažymi, kad jau 2012 m. vasarą Pravieniškių PN-AK administracija turėjo 2012 m. liepos 31 d. raštą iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje apie jo tarnybą vidaus reikalų sistemoje, tačiau jo 2013 m. spalio 16 d. pranešimas-prašymas buvo ignoruojamas ir 2013 m. lapkričio 11 d. nuspręsta jo netenkinti. Tik po jo kreipimosi į ginčų komisiją, buvo išsiųstas paklausimas, gavus atsakymą, jam buvo nurodyta rašyti prašymą dėl perkėlimo į Vilniaus PN. Taigi akivaizdu, jog per visą laikotarpį - 32 mėnesius - jis patyrė itin stiprius dvasinius išgyvenimus, didelę traumą ir pažeminimą ne tik iš nuteistųjų, bet ir iš administracijos. Tai įrodo jo sveikatos kortelė, ikiteisminiai tyrimai jo, kaip nuketėjusiojo, atžvilgiu, pareiškimai, prašymai, liudytojų parodymai (buvusio pareigūno E. J., esamo pareigūno V. L., psichiatro B. S., D. S., R. B.). Taip pat jis patyrė traumą sveikatai, kai sveikatos priežiūros tarnyboje buvo susidorota ir priverstas pasikarti M. P.. Tai įvyko 2012 m. lapkričio 3 d. Tai ne vienas atvejis, kuris įrodo, kad jam, kaip buvusiam pareigūnui, nebuvo saugu net ir sveikatos priežiūros tarnyboje, nes ji yra pataisos namų teritorijoje ir į ją pakliūti kitiems nuteistiesiems nėra sudėtinga. Grėsmė sveikatai ir gyvybei buvo visus 32 mėnesius. Jam jau nesant sanitaru, toje pačioje sveikatos priežiūros tarnyboje buvo nužudytas (pakartas) nuteistasis. Apie jo statusą (buvęs pareigūnas) sveikatos priežiūros tarnyboje žinojo kiti nuteistieji. Vienas iš jų dalyvavo jį sumušant, kai trūko ausis 2011 m. rugsėjo mėn., nes jis žinojo, kad pareiškėjas yra buvęs pareigūnas. Tikslas buvo jį žiauriai sumušti, kad taptų bent neįgalus. Po to jis ir buvo izoliuotas sveikatos priežiūros tarnyboje. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas priteisė pernelyg mažą kompensaciją neturtinei žalai atlyginti. Be to, teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad iš esmės visa žala buvo patirta dėl Pravieniškių PN-AK tyčios, nes administracija aiškiai žinojo apie jo statusą, tačiau ir toliau laikė gyvybei ir sveikatai pavojingoje aplinkoje.

26. Be to, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą už 946 dienas, laikant jį su kitais kaliniais, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose. Vertinant naujausią Lietuvos Respublikos teismų suformuotą praktiką bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, kai pažeidžiamas Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 7 punktas, matyti, kad priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo vidurkis už minėtą pažeidimą yra apie 125 Eur už vieną kalinimo dieną. Taigi teismas, apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, įvertinęs patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, atsižvelgdamas į pažeidimo trukmę – 946 dienas, vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), turėjo priteisti mažiausiai 118 250 Eur.

27. Teismas neteisingai taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Teismas sutrumpintą ieškinio senaties terminą turėjo pradėti skaičiuoti ne nuo tada, kai jis pradėjo patirti neigiamus dvasinius išgyvenimus, o nuo tada, kai jie baigėsi ir jam atsirado reali galimybė pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, t. y. nuo 2014 m. balandžio 1 d., kai jis buvo paleistas į laisvę. Kol jis buvo laikomas įkalinimo įstaigoje, jis neturėjo realios galimybės pareikšti reikalavimo dėl minėtos neturtinės žalos atlyginimo. Tačiau, jeigu teismas vertintų priešingai, prašo atnaujinti sutrumpintą ieškinio senaties terminą dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl svarbių priežasčių – neturint realios galimybės laiku pareikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes iki 2014 m. balandžio 1 d. jis dar atlikinėjo bausmę.

28. Pareiškėjo nuomone, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai aiškino bei taikė materialiosios bei proceso teisės normas ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas sprendimas turtėtų būti pakeistas, tenkinant jo skundą visiškai.

29. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

30. Atsiliepime nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepakankamai motyvuotas, abstraktus, nepagrįstas svariais argumentais, kuriais remiantis apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti panaikintas, ir todėl apeliacinis skundas, atsakovo nuomone, netenkintinas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas iš dalies pareiškėjo V. K. skundą ir priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Pravieniškių PN-AK nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., tinkamai įvertino bylos aplinkybes, tuo pačiu ir pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus, nustatydamas neturtinės žalos dydį pareiškėjui.

31. Dėl ieškinio senaties taikymo nurodo, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė. Jeigu neigiamos pasekmės realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai. Pareiškėjas skunde nenurodė, kada jis suprato, jog buvo pažeistos jo teisės, tačiau akcentavo, kad neturtinę žalą ir visus nurodytus išgyvenimus patyrė kalėdamas su kitais nuteistaisiais Pravieniškių PN-AK. Todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo 2011 m. gegužės 2 d. kuomet pareiškėjas buvo konvojuotas bausmę atlikti į Pravieniškių PN-AK. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. gruodžio 21 d. (praėjus daugiau kaip 4 m. nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios), todėl praleido senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gruodžio 21 d. Teismas nesvarstė termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimo atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.

32. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

33. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

34. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą ir priėmė sprendimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pareiškėjas pateiktame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose. Pažymi, kad visi pareiškėjo argumentai yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Kalėjimų departamentas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais remdamasis teismas tenkino pareiškėjo skundo dalį, todėl plačiau dėl pareiškėjo skundo teiginių nepasisako.

35. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialiosios teisės normas taikė teisingai, proceso teisės normų nepažeidė, remdamasis teismų praktika, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 36. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų, kuomet jis laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, kurie, kitaip nei pareiškėjas, nėra buvę/esami valstybės politikai, teisėsaugos, teismų, prokuratūros, kontrolės, valdžios ir valdymo institucijų valstybės tarnautojai, atlyginimo.

37. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK ir Departamento, 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl to, kad laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d. jis, kaip buvęs pareigūnas, nepagrįstai buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK, nors turėjo būti kalinamas Vilniaus PN ((duomenys neskelbtini)).

38. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2012 m. gruodžio 20 d. yra praleidęs ieškinio senaties terminą (skundą padavė 2015 m. gruodžio 21 d.), atsižvelgdamas į Pravieniškių PN-AK prašymą pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senaties terminą, nustatęs, kad Pravieniškių PN-AK atliko neteisėtą veiką, įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, priteisė pareiškėjui 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikymą Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 21 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d.

39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą teigia, kad teismas nepagrįstai jo patirtus išgyvenimus vertino mažareikšmiais, todėl netinkamai įvertino pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, neteisingai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą, kadangi jis turi būti pradėtas skaičiuoti nuo tada, kai pareiškėjas buvo paleistas į laisvę – 2014 m. balandžio 1 d. Taip pat, jeigu teismas vertins, kad ieškinio senaties terminas praleistas, prašo jį atnaujinti.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

41. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas ir byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų, t. y. tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ieškinio senaties termino taikymo, pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų vertinimo bei priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu ir jo skaičiavimu, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d., skundą teismui paduodamas 2015 m. gruodžio 21 d. (I tomas, b. l. 71), praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Todėl šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali ieškinio senaties taikyti savo iniciatyva ir gali ją taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

43. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

44. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos priteisimo padavė 2015 m. gruodžio 21 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. gruodžio 20 d.

45. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

46. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo atvykimo į Pravieniškių PN-AK. Taigi nuo šio momento ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimo metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pirmosios instancijos teismas, nors ir nenurodė teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, tačiau akivaizdu, kad atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą, pareiškėjo reikalavimų daliai pagrįstai taikė ieškinio senatį.

47. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

48. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo patirtų neigiamų dvasinių išgyvenimų bei sužalojimų mažareikšmiškumo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis.

Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

49. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas tinkamai įvertino. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

50. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl priteistos neturtinės žalos dydžio pažymi, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

51. EŽTT bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014 ir kt.).

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.).

53. Pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-107/2013).

54. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į vertybes kurioms padarytas pažeidimas kėlė grėsmę (gyvybė, sveikata, saugumas ir kt.), vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012), vertina, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti nėra pakankama, todėl didinama iki 2 000 Eur. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 2 000 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti ir priteistą pareiškėjui V. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 500 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius