2021-07-14 Nr. AB-14323-3-61-3-02563-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-459-1062/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02563-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN; iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – Lukiškių TI-K), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2018 m. liepos 4 d. Akcentavo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas; sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik ne aukštesne nei 1,5 m aukščio tvorele ir užuolaida, kuri privatumo neužtikrino, todėl naudodamasis sanitariniu mazgu, V. M. galėjo būti matomas pareigūnų bei kitų kalinčių asmenų ir jausdavo didelius nepatogumus. Pareiškėjas nurodė, kad žodžiu Lukiškių TI-K prašė gerinti privatumo sąlygas ir jam buvo atsakyta, jog užuolaida pakankamai užtikrina privatumą. Be to, kamerose tvyrojo nemalonus kvapas.

3. Pareiškėjas nurodė, kad stresą jam kėlė ir naudojimasis dušu, kadangi naudojantis juo, taip pat nebuvo užtikrintas privatumas; privatumas buvo užtikrintas tik nuo kito nuteistojo, tačiau V. M. per stebėjimo langelį galėjo būti stebimas pareigūnų ir pareigūnių. Prausdamasis duše, pareiškėjas jautėsi nužiūrinėjamas kitų asmenų, o tai jam kėlė stresą bei kitus nepatogumus.

4. Dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo V. M. teigė patyręs nepatogumų, gilių dvasinių ir psichologinių išgyvenimų, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą.

5. Skundo papildyme pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K kamerose laikant kelis asmenis, vienam asmeniui privalomo jos ploto nepakako, be to, dalį kameros ploto užėmė joje buvę baldai ir sanitarinis mazgas. V. M. nurodė, kad jam anksčiau kreipusis į teismą, buvo grasinama ir reikalaujama atsiimti skundą, pareiškėjas buvo atleistas iš darbo Lukiškių TI-K, perkeltas į rūsyje esančią kamerą. V. M. nurodė, kad skundą atsiėmė, tačiau tai, kas buvo žadėta, nebuvo įvykdyta, o kalinimo sąlygos nebuvo pagerintos. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus PN pateikti duomenys yra prieštaringi.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7. Atsižvelgęs į tai, kad V. M. skundą teismui surašė 2019 m. liepos 2 d., o Lukiškių TI-K laivės atėmimo bausmę atliko nuo 2004 m. kovo 25 d., atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

8. Vilniaus PN pateikė duomenis, kuriose kamerose ir su kiek asmenų ginčo laikotarpiu buvo laikomas V. M.. Atsakovo atstovas akcentavo, kad įstaigoje esantys tualetai nuo likusio kameros ploto buvo atskirti sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas teisės aktų reikalavimus atitinka. Pažymėjo, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa. Vilniaus PN nurodė, kad Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395 (2012 m.), Nr. 252–257 (2013 m.), Nr. 406–417 (2015 m.), Nr. 418–426 (2016 m.); kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kamerų vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai, siekdami užtikrinti nuolatinę laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus bei užkardydami konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje, suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebėjo per kamerose įrengtas stebėjimo akutes.

10. Vilniaus PN pažymėjo, kad siekiant užtikrinti asmenų privatumą, dušo patalpose yra įrengtos pertvaros, kurių bendras aukštis yra 1,6 m, o plotis – 1,2 m; į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Atsakovo atstovas akcentavo, kad dušo patalpos duryse yra įrengtas stebėjimo langelis arba akutė; siekiant užtikrinti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Lukiškių TI-K prižiūrėtojai privalo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

11. Vilniaus PN teigė, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, o jo pretenzijos yra bendro pobūdžio, nekonkrečios. Atsakovo atstovas V. M. reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės (sąžiningų mokesčių mokėtojų) ir nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 4 d. sprendimu pareiškėjo V. M. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13. Aptaręs Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies bei 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatas ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad V. M. nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog nurodytų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą savo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus ir dėl to patiriamą neturtinę žalą. Teismas nurodė, kad V. M. apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir turi būti skaičiuojamas senaties terminas.

14. Vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalies nuostata, teismas pažymėjo, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, jog klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes; tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą. Teismas nurodė, kad įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui, o klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva.

15. Teismas pažymėjo, kad V. M. skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

16. Atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir taikytiną teismų praktiką, teismas V. M. reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, atsakovo atstovui prašant, taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, pradedant jį skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2019 m. liepos 5 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Teismas pažymėjo, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteisiama už laikotarpį nuo 2016 m. liepos 5 d. iki 2019 m. liepos 5 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinęs tai, kad ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas tik už minėtą laikotarpį, o V. M. teisės, kaip jis pats nurodė, buvo pažeistos nuo 2004 m., šią aplinkybę, be kita ko, patvirtino ir atsakovo atstovas, teismas padarė išvadą, kad pritaikius trejų metų senaties terminą, pareiškėjas nuo 2004 m. iki 2016 m. liepos 4 d. nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

17. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nereguliuoja sanitarinio mazgo įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų; ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nėra susiję su jų įrengimu. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymų izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

18. Iš byloje esančio Lukiškių TI-K turto valdymo skyriaus pranešimo „Dėl V. M. skundo“ teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo atsiliepime nurodytų duomenų matyti, jog V. M. nuo 2016 m. liepos 5 iki 2018 m. liepos 4 d. kalėjo kamerose, kuriose sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirti tvorele ir užuolaida.

19. Teismas akcentavo, kad nors teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo visiškai atskirti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos, tačiau vertinant skundus dėl privatumo neužtikrinimo kalinimo įstaigose, be kita ko, atsižvelgiama į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų, o gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida kalinamiesiems neužtikrina reikiamo privatumo, tai savo praktikoje konstatuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas; atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir jam sukelti nemalonių išgyvenimų. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad V. M. teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu objektyviai galėjo būti pažeista jo kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpiu, tačiau tik tuo metu, kuriuo pareiškėjas Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas ne vienas (349 paros). Teismas sprendė, kad kalėdamas vienas, V. M., naudodamasis sanitariniu mazgu, turėjo galimybę užuolaida užsidengti nuo pareigūnų.

20. Teismas nurodė, kad detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereguliuoja. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tik nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Teismas akcentavo, kad teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje įrengti pertvaras, todėl neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl dušo patalpos įrengimo nebuvo konstatuoti. Teismas pažymėjo, kad naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, jog pertvarų duše neįrengimas, nors ir neužtikrina visiško privatumo, nėra pakankamas faktas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje dušuose pertvaros buvo įrengtos (šios aplinkybės neneigė ir V. M.), be to, teismas nenustatė, kad pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos buvo itin prastos arba kad jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, kad V. M. būtų kreipęsis į įkalinimo įstaigos administraciją su prašymais dėl šios kalinimo sąlygos, todėl teismas nenustatė pagrindo spręsti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos ginčijamu aspektu buvo nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsnio reikalavimais. Atsižvengus į tai, V. M. teiginiai dėl jo privatumo naudojantis dušu neužtikrinimo buvo atmesti kaip nepagrįsti.

21. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas 2019 m. liepos 31 d. papildyme ir pareiškė prieštaravimus dėl atsakovo astovo atsiliepime skirtingai nurodytos kameros Nr. 17 ploto, tačiau V. M. pirminiame skunde nėra nurodęs, jog prašo žalos atlyginimo ir už ploto reikalavimo kameroje neužtikrinimą. Prieštaravimų dėl atsiliepime nurodytų argumentų teismas nelaikė skundo patikslinimu, todėl jų plačiau neanalizavo.

22. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimo; byloje taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys ar kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti V. M. orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Teismas akcentavo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jeigu asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

23. Teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K dalyje ginčo laikotarpio V. M. neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, atsirado teisinis pagrindas pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgęs į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad V. M. be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių jam padarytos neturtinės žalos dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam iš atsakovo atstovo priteisė 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 24. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Vilniaus PN paaiškina, kad nuo 2019 m. balandžio 1 d. biudžetinė įstaiga Lukiškių TI-K buvo reorganizuota, ją prijungiant prie reorganizavime dalyvaujančios ir po reorganizavimo veikiančios biudžetinės įstaigos Vilniaus PN, kuriai perėjo visos Lukiškių TI-K teisės ir pareigos.

26. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad nors Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ir Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama praktika yra nurodyta, jog kamerose turėtų būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais, tačiau tiek ankščiau galiojusioje sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, tiek galiojančioje Higienos normoje HN 134:2015 tokie standartai nėra nustatyti.

27. Vilniaus PN pažymi, kad atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus, sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą, atsakovo atstovas nurodo, kad įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o toks sanitarinio mazgo įrengimas galiojančių teisės aktų reikalavimus atitinka. Vilniaus PN akcentuoja, kad Lukiškių TI-K neturėjo akredituotos įmonės atliktų matavimų, kuriose būtų paskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Teigia, kad plotą galima nurodyti apytiksliai, padauginus minėtos sienelės ilgį iš atstumo nuo minėtos pertvaros iki kameros sienos; gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 kv. m); patalpoje yra įrengtas klozetas (apie 0,16 kv. m) ir praustuvas (apie 0,2 kv. m). Vilniaus PN akcentuoja, kad teisės aktai nereguliuoja sanitarinio mazgo vietos ir ploto, sanitarinio mazgo pertvaros pločio ir ilgio bei praustuvės įrengimo aukščio sanitariniame mazge.

28. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad Higienos norma HN 134:2015 yra taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nėra susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

29. Vilniaus PN nurodo, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

30. Atsakovo atstovas pažymi, kad vadovaudamiesi teisės aktais, reguliuojančiais įstaigos pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai suimtuosius bei nuteistuosius nuolat stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindami nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Nurodo, kad Eksploatavimo taisyklėse nėra nustatyta, jog kamerose turėtų būti sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo jos duryse esančių stebėjimo akučių, tačiau, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

31. Aptaręs su neturinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią teismų praktiką, atsakovo atstovas pažymi, kad iš administracinių teismų praktikos matyti, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais: teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą; neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

32. Vilniaus PN teigimu, tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl atsakovo atstovas daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, lėmusiu patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vilniaus PN pažymi, kad vadovaujantis aktualių teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei civilinė atsakomybė nekyla, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad V. M. patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus nepatogumus. Vilniaus PN pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent nurodyta suma kompensuotų jam galbūt padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 33. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo V. M. prašymo priteisti jam 5 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, atlyginti.

34. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad pataisos įstaiga iš viso 349 paras neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, jam iš atsakovo atstovo Vilniaus PN priteisė 350 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti. Vilniaus PN su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – V. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas savo poziciją iš esmės grindžia tuo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus ir nebuvo nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Vilniaus PN taip pat akcentuoja, kad neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis asmens pažeistų teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo Vilniaus PN apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

36. Atsakovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja Lukiškių TI-K ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo nebuvimu ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

38. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje V. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jeigu jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde V. M. nurodė dvi, jo nuomone, netinkamas ir teises pažeidžiančias kalinimo sąlygas: privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu neužtikrinimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pareiškėjo nurodytus galbūt padarytus kalinimo sąlygų pažeidimus, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl tinkamo sanitarinio mazgo neįrengimo. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kita pareiškėjo ginčyta kalinimo sąlyga, išsamiai ją aptarus, buvo pripažinta atitinkančia konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jos neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

40. Apeliacinį skundą atsakovo atstovas pirmiausia grindžia tuo, kad sanitarinio mazgo įrengimas Lukiškių TI-K atitiko teisės aktų reikalavimus.

41. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

42. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas V. M. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo, nepaneigė. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, V. M. neužtikrindami privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad nors dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas įkalinimo įstaigos kamerose buvo laikomas vienas, tačiau ši aplinkybė savaime nereiškia, jog jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau jo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant su kitais asmenimis. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020, 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020). Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad V. M. teisė į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeista tik tada, kai jis Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas ne vienas. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad nors nebuvo paneigtos aplinkybės, jog pareiškėjas tualete galėjo būti matomas pareigūnų, tačiau šių aplinkybių V. M. nedetalizavo: nenurodė nei kas, nei kada jį, besinaudojantį tualetu, stebėjo.

43. Atsižvelgusi į konstatuotą pataisos įstaigos pareigūnų veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o V. M. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala. Kita vertus, nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K veiksmai negali būti prilyginami kankinimui, žiauriam ar nežmoniškam elgesiui, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovo atstovas pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatą.

44. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad V. M. sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės pažeidimas, neužtikrinus privatumo naudojantis tualetu, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjo nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto pataisos įstaigos darbuotojų pažeidimo ir V. M. kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

45. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti teisės pažeidimo fakto pripažinimo nepakanka.

46. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020).

47. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

48. Svarbu pažymėti, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)). Nors tam tikrais laikotarpiais V. M. kamerose buvo laikomas vienas, tačiau tai nereiškia, kad naudodamasis sanitariniu mazgu, jis negalėjo būti matomas kitų asmenų – prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę. Šia aplinkybę akcentavo ir pats pareiškėjas, o atsakovo atstovas jos nepaneigė.

49. Įvertinęs nustatytą Lukiškių TI-K pažeidimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustačius, kad pakankamai ilgą laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu (atkreiptinas dėmesys, kad pažeidimas truko netgi ilgiau nei nustatė pirmosios instancijos teismas, kadangi kaip pažeidimas buvo vertinami tik tie laikotarpiai, kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas vienas). Nustačius, kad neįrengus privatumą užtikrinančio sanitarinio mazgo, buvo pažeistas Konvencijos 8 straipsnis, ši aplinkybė neabejotinai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju V. M. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka.

50. Atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimo trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. M. pirmosios instancijos teismo priteista 350 Eur suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma neproporcinga pataisos įstaigos darbuotojų padarytiems pažeidimams, o atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė Lukiškių TI-K padarytą pažeidimą, iš esmės tinkamai jį įvertino, o teismo V. M. priteista 350 Eur suma neturtinei žalai atlyginti negali būti laikoma per didelė jo patirtiems nepatogumams kompensuoti. Šis pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo būdas nagrinėjamu atveju atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, išsamiai išaiškino ir iš esmės teisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė