2K-618/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-618/2012

Teisminio proceso Nr. 1-50-1-00417-2002-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.4.4.2.3;

2.1.4.4.2.10;

2.1.2.2;

2.3.5.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijus Čiučiulkos, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. gynėjo advokato Žygimanto Rutkausko kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. nuteistas pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 111 straipsnio 1 dalį (1995 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. I-962 redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams.

Iš D. P. priteista 15 504,17 Lt Valstybinei ligonių kasai, 20 000 Lt V. K. padarytai neturtinei žalai atlyginti ir pripažinta V. K. teisė į 30 000 Lt civilinio ieškinio dėl išlaikymo patenkinimą, klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Skundžiamas ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendis pakeistas D. P. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 7, 10 straipsnius, sumažinta vienu penktadaliu.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

D. P. nuteistas už tai, kad 2002 m. kovo 2 d., apie 22 val., Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) name ir namo kieme, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio nutempė nukentėjusįjį V. K. nuo lovos ir spyrė ne mažiau, kaip du kartus į kūno sritį. Po to, pasivijęs išbėgusį nukentėjusįjį kieme, spardė ir sudavė rankomis smūgius V. K. ne mažiau kaip tris keturis kartus į veidą, sprandą, kaklą ir kitas kūno sritis, taip padarydamas nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą.

Nuteistojo D. P. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas kasaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 30 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme jo ginamasis nesinaudojo savo teise teikti parodymus, tačiau paskutinio žodžio metu pateikė duomenis, kurie turi esminės reikšmės bylai. Kaip to reikalauja BPK 295 straipsnio 1 dalis, tokiu atveju teismas savo iniciatyva turėjo atnaujinti įrodymų tyrimą, tačiau to nepadarė. Neatnaujinus įrodymų tyrimo, neliko galimybės patikrinti jo ginamojo paskutiniame žodyje nurodytų bylos aplinkybių, apklausti kitą teisminio nagrinėjimo metu neapklaustą asmenį – R. D., kitaip pasinaudoti teise į gynybą per baigiamąsias kalbas ir paskutinį žodį, todėl padarytas BPK pažeidimas laikytinas esminiu.

Pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas, pasikeitus gynėjui, tyčia ir sąmoningai nustatė naujam gynėjui per trumpą susipažinimo su byla laiką, dėl kurio jo ginamajam buvo aiškiai sutrukdyta pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba ir taip pažeista jo teisė į gynybą, numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnyje, BPK 22 ir 44 straipsniuose. Susipažinimo su bylos medžiaga laikas buvo aiškiai per trumpas, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis gynėją turėjo susirasti per šventinį naujametį laiką, kad naujas gynėjas turėjo susipažinti su daugiau nei dešimt metų kauptais ikiteisminio tyrimo duomenimis, kad jo ginamasis buvo kaltinamas dėl sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo ir todėl gynybai rengtis reikėjo itin kruopščiai. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentu, kad gynėjas turėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga, nes išsamiai išanalizavo surinktus įrodymus ir išsakė pasiūlymus dėl jų vertinimo, nes tik gynėjas advokatas gali vertinti, ar jis per trumpą teismo nustatytą laiką yra pakankamai gerai išanalizavęs bylos įrodymus, kad galėtų kvalifikuotai ginti kaltinamąjį. Iš bylos medžiagos matyti, kad, pradėjęs dalyvauti byloje, jis prašė pirmosios instancijos teismo suteikti papildomą laiką susipažinti su bylos medžiaga, tačiau šis prašymas buvo atmestas.

Anot kasatoriaus, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nepagrįstai pripažino įrodymais nukentėjusiojo V. K., liudytojo K. P. parodymus, nes šių asmenų parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, o liudytojas K. P. gyvena asocialiai ir yra nukentėjusiojo V. K. draugas, todėl teismai, atsižvelgdamas į šių asmenų tarpusavio santykius, glaudžių interesų galimybę, jų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą, turėjo jų parodymus vertinti kaip nepatikimus, tačiau to nepadarė, pripažino šiuos duomenis įrodymais ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalį. Šis pažeidimas yra esminis, nes be nukentėjusiojo V. K., liudytojo K. P. parodymų byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie patvirtintų, kad jo ginamasis D. P. sudavė nukentėjusiajam smūgius kojomis ir rankomis.

Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes nustatė aiškiai per trumpą laiką naujam gynėjui susipažinti su bylos medžiaga, neapklausė teismo medicinos eksperto ar specialisto apie tai, kaip greitai po patirtos traumos nukentėjusysis nebegalėjo paeiti, kokią įtaką nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mastui turėjo laikas, praėjęs nuo traumos iki medicininės pagalbos suteikimo momento, o skirdamas bausmę neatsižvelgė į kaltinamojo ir jo artimųjų turtinę padėtį, sąmoningai netaikė amnestijos akto, todėl iš esmės pažeidė BPK 44 straipsnio 5 dalį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą prokurorė D. Miliūtė prašo nuteistojo D. P. gynėjo advokato Ž. Rutkausko kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas prašymą duoti papildomai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir tinkamai pasiruošti baigiamosioms kalboms, D. P. teisės į gynybą nepažeidė. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 21 d., tenkindamas D. P. gynėjo prašymą duoti laiko baigiamosioms kalboms pasiruošti, paskelbė pertrauką iki 2011 m. gruodžio 27 d. Pasibaigus pertraukai, teisiamajame posėdyje D. P. pranešė teismui, kad atsisako jį gynusio gynėjo paslaugų ir prašė skirti papildomo laiko naujam gynėjui susirasti. Šį prašymą teismas patenkino ir paskelbė pertrauką iki 2012 m. sausio 12 d., t. y. penkiolika dienų tinkamai pasiruošti gynybai. Šiam sprendimui nuteistasis neprieštaravo. Bylos duomenų analizė rodo, kad ji nėra didelės apimties (bylą sudaro du tomai), sudėtinga (kaltinimas dėl vienos nusikalstamos veikos pateiktas vienam asmeniui, byloje yra vienas nukentėjęs asmuo, liudytojų nėra daug), todėl laikytina, kad teismas skyrė pakankamai laiko tinkamai pasirengti gynybai. Apie tai, kad nuteistojo gynėjas tinkamai pasirengė gynybai rodo bylos aplinkybės, kad savo baigiamojoje kalboje jis išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, pateikė teismui pasiūlymus dėl jų vertinimo.

Prokurorės nuomone, teismas, neatnaujinęs įrodymų tyrimo po nuteistojo D. P. paskutinio žodžio, nesuvaržė jo teisės gynybą, taip pat neatskleidė turįs išankstinę nuostatą dėl bylos baigties. D. P. gynėjas pagrįstai teigia, kad paskutinio žodžio metu D. P. nurodė R. D. kaip asmenį, sužalojusį V. K., tačiau ši aplinkybė nesuteikė pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimą ir taip sudaryti jam galimybę įgyvendinti teisę į gynybą. Pagal BPK 295 straipsnio 1 dalį įrodymų tyrimas atnaujinamas, jei baigiamųjų kalbų ar paskutinio žodžio metu pranešama apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, ir to prašo baigiamąsias kalbas pasakę asmenys ar tai padaryti nusprendžia teismas savo iniciatyva. Prokurorė nurodo, kad prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą baigiamąsias kalbas pasakę asmenys nepateikė. Be to, D. P. paskutinio žodžio metu pateikta informacija apie įvykio metu įvykio vietoje buvusį R. D. nepaaiškėjo nuteistojo D. P. paskutinio žodžio metu, ji nelaikyta turinčia esminės reikšmės bylai. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis V. K., liudytojas K. P. apklausiami tvirtino, kad prieš V. K. smurtą naudojo tik D. P., jų parodymai dėl šios aplinkybės buvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu dėl įvykio buvo apklaustas ir R. D., tačiau jis, nors ir pripažino, kad galėjo būti pas V. K., tačiau tvirtino, kad dėl girtumo neprisimena tarp D. P. ir V. K. kilusio konflikto. Nagrinėdamas bylą teismas ėmėsi priemonių teisme apklausti šį liudytoją, tačiau dėl jo darbo pobūdžio to padaryti nepavyko, todėl nutarta bylą baigti be šio liudytojo apklausos.

Prokurorė nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiojo V. K. ir liudytojo K. P. parodymais, nes išvada dėl nuteistojo D. P. kaltės padaryta vadovaujantis byloje išnagrinėtų ir nuosprendyje aptartų įrodymų visuma. Nuosprendyje išsamiai pasisakyta dėl nukentėjusiojo V. K. ir liudytojo K. P. parodymų vertinimo ir nesutikti su jais nėra pagrindo. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybes, buvo būtina į teismo posėdį kviesti teismo medicinos ekspertą ar specialistą, nes byloje esantys ekspertizės aktas ir specialisto išvada apie V. K. sužalojimą yra aiškios ir išsamios, o pagal BPK 285 straipsnį ekspertas ar specialistas šaukiamas į teismo posėdį, kai taip nėra.

Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas D. P. bausmę atsižvelgė į jo šeiminę padėtį, į tai, jog jis yra išsituokęs ir vienas augina mažametį vaiką, todėl bausmę jam individualizavo tinkamai, nepažeisdamas BK 54 ir 61 straipsnio reikalavimų.

Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas netaikydamas nuteistajam įstatymo dėl amnestijos akto padarė įstatymo taikymo klaidą, todėl tai negali būti laikoma aplinkybe, rodančia bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos šališkumą. Pažymėtina ir tai, kad ši įstatymo taikymo klaida buvo ištaisyta apeliacinės instancijos teismo.

Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 22 straipsnio 3 dalies, 295 straipsnio taikymo

Nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nereagavo į nuteistojo D. P. paskutiniame žodyje nurodytą aplinkybę, jog nukentėjusįjį galėjo sumušti R. D.. BPK 295 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jei baigiamąsias kalbas pasakę asmenys arba kaltinamasis paskutiniu žodžiu praneša apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Dėl to atnaujinti įrodymų tyrimą yra teismo teisė, bet ne pareiga. Įrodymų tyrimo atnaujinimas yra būtinas tik tada, kai be papildomo bylos aplinkybių ištyrimo negalima priimti teisėto ir pagrįsto nuosprendžio. Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje tokia teisinė situacija nebuvo susiklosčiusi. Nuteistojo D. P. baigiamosios kalbos metu iškelta versija apie tai, kad nukentėjusįjį V. K. galėjo sumušti liudytojas R. D., nebuvo nauja aplinkybė, ji buvo tirta ir atmesta dar ikiteisminio tyrimo metu. Be to, teisiamojo posėdžio metu surinkti įrodymai taip pat sudarė tinkamas galimybes įvertinti šios versijos pagrįstumą. Dėl to nuteistajam D. P. baigiamųjų kalbų metu nurodžius, kad nukentėjusįjį V. K. galėjo sumušti R. D., atlikti papildomo įrodymų tyrimo nebuvo pagrindo ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismui neatnaujinus įrodymų tyrimo, BPK 295 straipsnio 1 dalis nebuvo pažeista. Nenustačius BPK 295 straipsnio 1 dalies pažeidimo, nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo aspektu buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, nustatyta BPK 22 straipsnio 3 dalyje.

Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio, BPK 22 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 7 dalies taikymo

BPK 44 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismui nustačius itin trumpą pakeisto nuteistojo gynėjo susipažinimo su byla terminą, ši BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta jo ginamojo teisė buvo pažeista. Šie kasacinio skundo teiginiai nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad D. P. ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant jo bylą pirmosios instancijos teisme gynė advokatas A. Penelis. Pabaigus ikiteisminį tyrimą, D. P. pats asmeniškai kartu su gynėju susipažino su baudžiamosios bylos medžiaga, jokių prašymų papildyti ikiteisminį tyrimą nei jis, nei jo gynėjas neturėjo. Pradedant nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme prašymų dėl susipažinimo su bylos medžiaga nuteistasis ir jo gynėjas taip pat nepareiškė. D. P. 2011 m. gruodžio 27 d. atsisakė anksčiau jį gynusio advokato A. Penelio paslaugų, o kito teismo posėdžio, įvykusio 2012 m. sausio 12 d., metu jį jau gynė advokatas Ž. Rutkauskas. Kai įsijungė naujas gynėjas, bylos medžiagą sudarė nepilni du tomai, byloje nebuvo sudėtingų specialisto išvadų ar ekspertizės aktų, kitokių įrodymų, kurių analizė gynėjui užimtų itin daug laiko, todėl, kolegijos nuomone, šis laikas buvo pakankamas gynėjui susipažinti su bylos medžiaga ir pasirengti gynybai. Apie tai, kad šis laikas buvo pakankamas, leidžia spręsti ir nuteistojo D. P. gynėjo baigiamojoje kalboje išdėstyti argumentai tiek dėl atskirų byloje surinktų įrodymų, tiek dėl jų viseto vertinimo. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista D. P. teisė turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 7 dalyje. Įvertinus tai, kad kasatorius Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio, BPK 22 straipsnio 3 dalies pažeidimus sieja su BPK 44 straipsnio 7 dalies pažeidimu, o toks pažeidimas nėra padarytas, nėra pagrindo pripažinti, kad kasaciniame skunde nurodomi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Europos žmogaus teisių konvencijos, BPK 22 straipsnio 3 dalies pažeidimai buvo padaryti.

Dėl BPK 20 straipsnio 4 dalies taikymo

BPK 20 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti šiame Kodekse numatytais veiksmais. Nukentėjusiojo V. K. ir liudytojo K. P. parodymai buvo gauti apklausus juos teisiamojo posėdžio metu nepažeidžiant esminių BPK 279, 283 ir kitų straipsnių, reglamentuojančių nukentėjusiojo ir liudytojo apklausą, nuostatų, nepažeidus BPK 276 straipsnio 1 dalies reikalavimų paskelbus ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad šie įrodymai buvo gauti neteisėtais būdais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, asmenų parodymai ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu buvo patikrinti BPK numatytais veiksmais. Dėl to pirmosios instancijos teismas, pripažindamas šių asmenų parodymus įrodymais, BPK 20 straipsnio 4 dalies nepažeidė. Kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kurios, jo nuomone, kelia abejonių šių asmenų parodymų patikimumu, nesuteikia pagrindo pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį nepripažinti šių duomenų įrodymais.

Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies taikymo

BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė, kad jo bylą lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Vertinant subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie rodytų pirmosios instancijos teismo teisėjo tendencingumą. Vertinant objektyviuosius kriterijus, jau minėta, kad nuteistajam D. P. ir jo gynėjams buvo suteikta pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga ir pasirengti gynybai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų būtinybę apklausti teismo medicinos tyrimus atlikusius specialistą ar ekspertą, kad teismas tyčia ignoruotų galimybę taikyti nuteistajam amnestijos įstatymą, kaltininko šeiminę ir turtinę padėtį. Pažymėtina, kad teismo padarytos teisės taikymo klaidos pačios savaime negali būti vertinamos kaip pagrindas išvadai, kad nagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismo teisėjas buvo šališkas. Pažymėtina ir tai, kad nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nepasinaudojo savo teise nušalinti bylą nagrinėjusį tiesėją, o tai rodo, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jiems nekilo jokių abejonių dėl teismo nešališkumo. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiami nuosprendžiai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, yra teisėti ir pagrįsti, o kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo D. P. gynėjo Ž. Rutkausko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Antanas Klimavičius

Rimantas Baumilas