2013-10-21 Nr. AB-6618-3-61-3-02465-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-1296/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02465-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. V. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. rugsėjo 25 d. (pagal gavimo datą) su skundu (b. l. 1) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija) 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-42765 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto (toliau – ir 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas).

Paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendime yra nurodyta, kad prie jo pridedama prievolių ataskaita, kuri pareiškėjai nebuvo pateikta. Tai patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 7 d. raštas Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-36895, kuriame nurodyta, kad pridedama 1 lapas – taigi, buvo gautas 1 lapas – 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas be Prievolių ataskaitos. Pareiškėjos manymu, nesant prievolių ataskaitos, 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas naikintinas. Pareiškėja pažymėjo, kad 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas yra individualus administracinis aktas, todėl jam turi būti taikomi individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai, numatyti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – Viešojo administravimo įstatyme). Nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas konkrečiais faktais, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Be to, 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas pareiškėjai yra visiškai nesuprantamas, nes jai nepateiktas suprantamas skaičiavimas ir skaičiavimo pagrindimas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimu (b. l. 12-13) prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovas pripažino, kad buvo padaryta techninė klaida išsiunčiant 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą be Prievolių ataskaitos. Prievolių ataskaita pareiškėjai buvo pakartotinai išsiųsta 2012 m. spalio 17 d. registruotu laišku Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-41815. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas antstolės V. Š. kontorai buvo perduotas 2012 m. spalio 9 d. Atsakovo duomenimis, 2012 m. spalio 19 d. antstolė dar nebuvo atlikusi jokių išieškojimo veiksmų. Todėl atsakovas darė išvadą, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ištaisė su skundžiamu 2012 m. rugsėjo 6 d.

Sprendimu susijusius trūkumus, nesukeldama pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių. Atsakovas pažymėjo, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia administravimo subjektų veikla, o tik tokia, kuri atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėja pati 2012 m. liepos 5 d. pateikė deklaracijas, žinojo apie prievoles. Pagal pateiktas deklaracijas buvo nurodyta mokėtina 7 451,00 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) suma (mokėjimo terminas 2010 m. gegužės 3 d.) ir 2 980,95 Lt privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) suma (mokėjimo terminas 2010 m. sausio 1 d.).

Nurodė, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 1 dalimi, 96, 97 straipsniais, 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Remdamasis MAĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 bei 4 punktais, teigė, kad šiuo atveju už tinkamą mokesčių sumokėjimą pirmiausia yra atsakinga pati mokesčių mokėtoja. Ji privalo žinoti (išsiaiškinti) su savo pačios mokesčių mokėjimu susijusias pareigas ir jas tinkamai vykdyti. Pareiškėja R. V. nepasinaudojo savo, kaip mokesčių mokėtojos, teise pagal MAĮ 36 straipsnio 1 punktą kreiptis į Valstybinę mokesčių inspekciją išaiškinimo apie mokesčius, lengvatas, informacijos apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitos informacijos, reikalingos jos mokestinėms prievolėms vykdyti.

Kadangi, be pareiškėjos nurodyto formalaus trūkumo (Prievolių ataskaitos nepateikimo), kuris iš esmės jau yra ištaisytas, daugiau jokių administracinio akto trūkumų skunde nebuvo nurodyta, atsakovas darė išvadą, kad nebeliko ginčo dėl pareiškėjos pažeistų teisėtų interesų, todėl ši byla negali būti nagrinėjimo dalyku ir galėtų būti nutraukta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 24 d. sprendimu (b. l. 30-32) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-42765 paliko nepakeistą, o pareiškėjos R. V. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja atsakovui pateikė Metinę pajamų deklaraciją ir deklaraciją apie privalomojo sveikatos draudimo įmokas už 2009 metus (deklaracijas atsakovas gavo 2012 m. liepos 5 d.), pagal kurias pareiškėja deklaravo pajamas ir 7 451 Lt dydžio mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (GPM) bei 2 981 Lt dydžio privalomojo socialinio draudimo (PSD) mokestį nuo šių pajamų kaip nesumokėtą (b. l. 25-27). Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2012 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. (23.17-08)-320-42765 išieškoti į biudžetą iš R. V. turto 13 061,12 Lt mokestinę nepriemoką. Sprendime nurodytas jo priedas – prievolių ataskaita (b. l. 2). Valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. rugsėjo 7 d. raštu Nr. 23.1-08-3-4)-RNA-36895 R. V. nurodė, kad siunčia 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimą ir prievolių ataskaitą, taip pat nurodė, kad prie šio rašto prideda 1 lapą (b. l. 3). Valstybinė mokesčių inspekcija 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-41815 R. V. papildomai išsiuntė registruotu laišku prievolių ataskaitą (b. l. 14, 15). Prievolių ataskaitoje buvo nurodyta, kad iš R. V. turto išieškotina iš viso 13 061,12 Lt: 7 451,00 Lt GPM už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2 016,16 Lt GPM delspinigių; 2 980,95 Lt PSD įmokų už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., 613,01 Lt PSD įmokų delspinigių (b. l. 15).

Teismas nurodė, jog šioje byloje ginčas kilęs dėl centrinio mokesčio administratoriaus sprendimo, kuriuo nutarta iš pareiškėjos išieškoti mokestinę nepriemoką, teisėtumo. Mokesčių, inter alia mokamų fizinių asmenų, mokėjimo bei jų administravimo teisinius santykius reglamentuoja 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymas Nr. IX-2112, kurio 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šioje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėja, gavusi pajamų, įgijo prievolę mokėti gyventojų pajamų mokestį bei privalomojo socialinio draudimo mokestį nuo šių pajamų, tačiau šios prievolės specialių mokesčių įstatymų terminais neįvykdė.

Teismas rėmėsi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, pagal kurį mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Nurodė, jog MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų, inter alia jei mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu (2 p.). MAĮ 105 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, – kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teismas taip pat pažymėjo, jog MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį). MAĮ 97 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą.

Įvertinęs į bylą surinktus įrodymus bei skundžiamo 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo atitikimą nustatytam reglamentavimui, teismas darė išvadą, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas juos atitinka, t. y. yra teisėtas ir teisingas, pagrįstas įrodymais. 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas atitinka tokio pobūdžio sprendimams Viešojo administravimo įstatyme keliamus reikalavimus. Aplinkybė, kad pareiškėjai ne iš karto buvo pateiktas 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo priedas, savaime nedaro jo neteisėtu. Be to, teismas pažymėjo, jog MAĮ 36 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę iš mokesčių administratoriaus gauti nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti, tad pareiškėja, nesupratusi 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimo turinio dėl to, kad negavo prievolių ataskaitos, galėjo pati kreiptis papildomos informacijos ar prievolių ataskaitos.

III. Pareiškėja R. V., nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 34), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą ir panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (23.17-08)-320-42765 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui.

Papildomai nurodo, kad iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Šiaulių apygardos teismas 2013 m. sausio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-112-267/2013 sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą iki paaiškės mirusio atsakovo A. V. teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių teisių perėmimas neįvyko. Nutartyje nurodoma, kad paveldėjimo teisės liudijimas į mirusio sutuoktinio A. V. palikimą priėmusiai R. V. neišduodamas. Pažymi, jog paveldėjimo teisės liudijimas – tai valstybės nustatytos formos dokumentas, kuris patvirtina, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Kai palikimą priėmęs įpėdinis nėra išsiėmęs paveldėjimo teisės liudijimo ir nėra įregistravęs paveldėto nekilnojamojo turto Nekilnojamojo turto registre, jis turi teisę paveldėtą turtą valdyti ir juo naudotis, tačiau ribojama jo teisė šiuo turtu disponuoti, t. y. visa apimtimi įgyvendinti įstatyme (Civilinio kodekso 4.37 straipsnyje) įtvirtintas savininko teises. Nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu R. V. nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į A. V. palikimą, pareiškėja nėra atsakinga už mirusiojo A. V. skolas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (b. l. 43-44) į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti R. V. apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą.

Atsiliepime iš esmės pakartoja argumentus, jau išdėstytus atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui teiktą skundą.

Taip pat nurodo MAĮ 105 straipsnio 1 ir 2 dalių, 106 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas.

Pažymi, kad pareiškėja apeliaciniame skunde pateikia naujų aplinkybių – nurodo, jog kol nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, ji nėra atsakinga už mirusiojo A. V. skolas. Valstybinės mokesčių inspekcijos integruotos mokesčių apskaitos duomenimis, 2013 m. vasario 25 d. A. V. valstybei skolingas 360 569,20 Lt. Ši skola nėra susijusi su pačios R. V. deklaruota, nesumokėta ir išieškoma skola, t. y. 13 061,12 Lt. Atsakovas remiasi ABTĮ 127 straipsnio 1 dalimi, 130 straipsnio 5 dalimi ir nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog būtent pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribos apgrendžia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės sąlygoja ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme. Dėl to daro išvadą, kad naujos apeliacinio skundo aplinkybės peržengia bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme ir negali būti nagrinėjamos apeliacinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. (23.17-08)-320-42765 išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė Metinę pajamų deklaraciją ir deklaraciją apie privalomojo sveikatos draudimo įmokas už 2009 metus (deklaracijos pas atsakovę gautos 2012 m. liepos 5 d.), pagal kurias pareiškėja deklaravo pajamas ir 7451 Lt dydžio mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (GPM) bei 2981 Lt dydžio privalomojo socialinio draudimo (PSD) mokestį nuo šių pajamų kaip nesumokėtą. Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2012 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 13 061,12 Lt mokestinę nepriemoką. Sprendime buvo nurodytas jo priedas – prievolių ataskaita, tačiau ji nebuvo pridėta. Prievolių ataskaita 2012 m. spalio 17 d. raštu Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-41815 R. V. papildomai išsiųsta registruotu laišku.

Teisėjų kolegija pažymi, kad MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis. Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. MAĮ 77 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Preziumuojama, kad mokesčio deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi.

MAĮ 66 ir 73 straipsniai įtvirtina, kad mokesčio deklaravimas – apskaičiavimas ir deklaracijos pateikimas – yra savarankiškas mokesčio mokėtojo veiksmas, todėl šio veiksmo negali atlikti mokesčių administratorius (išskyrus nustatytas išimtis), o deklaracijos pateikimas sukelia pasekmes pačiam mokesčių mokėtojui. Deklaracijoje yra pareiškiama mokesčio mokėtojo valia dėl mokėtino mokesčio dydžio, todėl mokesčio deklaravimas suteikia teisę mokesčių administratoriui be jokių papildomų administracinių sprendimų priėmimo, vykdyti priverstinį nepriemokos išieškojimą, jeigu pats mokesčių mokėtojas nevykdo jo deklaruotos mokestinės prievolės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A602-155/2013). MAĮ 33 straipsnio 8 dalis numato, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Mokesčių administratorius, nesutikdamas su mokesčio mokėtojo deklaruotais duomenimis, turi teisę MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokestinį tyrimą bei mokestinį patikrinimą, kurių metu mokesčių administratoriui nustatyta teisė rinkti įrodymus, paneigiančius mokesčių mokėtojo deklaracijoje teikiamus duomenis bei teisė priimti sprendimus dėl mokesčio apskaičiavimo, kurie turi būti pagrįsti surinktais įrodymais ir teisės aktų reikalavimais. Mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais mokesčių mokėtojui yra nustatoma mokestinė prievolė, gali būti ginčijami mokestiniams ginčams nustatyta nagrinėjimo tvarka. Tada yra sprendžiamas klausimas dėl mokesčio apskaičiavimo teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, mokesčių administratorius, turėdamas tam faktinį ir teisinį pagrindą, pagrįstai nusprendė išieškoti mokestinę nepriemoką, dėl kurios dydžio nagrinėjamu atveju ginčo nekyla (MAĮ 67 str. 2 d.) ir toks ginčas nagrinėjamoje byloje negalėtų būti keliamas nesant mokesčių administratoriaus sprendimo, nustatančio mokestines prievoles. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėja apeliaciniu skundu nepateikė jokių motyvų, iš esmės pagrindžiančių tai, jog mokestinės nepriemokos ji neturėjo, tačiau savo nesutikimą su ginčijamu sprendimu, motyvavo tuo, jog 2012 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas nemotyvuotas ir prie jo nebuvo pridėta Prievolių ataskaita.

Kadangi nagrinėjamos bylos atveju nebuvo kilęs ginčas dėl deklaruotų duomenų teisingumo ir nebuvo atliktas mokestinis tyrimas ar mokestinis patikrinimas (nebuvo mokestinio ginčo), mokesčių administratorius neturėjo pagrindo pagal teisės aktus nagrinėti klausimo dėl mokesčių apskaičiavimo teisingumo, buvo tik priimtas sprendimas išieškoti pačios pareiškėjos deklaruotų mokesčių nepriemoką. Pažymėtina, kad net teismui panaikinus prašomą panaikinti sprendimą, prievolė sumokėti mokesčius pareiškėjai neišnyks, kadangi šią prievolę nustato įstatymai, o ne ginčijamas sprendimas. Taigi ir panaikinus sprendimą, kurio naikinti teismas nemato teisinio pagrindo, pareiškėja vis tiek turėtų pareigą sumokėti mokesčius pagal savo pačios pateiktą deklaraciją.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad mokesčių mokėtojui deklaravus mokestį ir jo nesumokėjus, mokestinė prievolė atsiranda iš įstatymo, o ne iš mokesčių administratoriaus sprendimų, kuriais yra taikomi mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai (nagrinėjamu atveju – priimant sprendimą dėl priverstinio nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.)), todėl mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės prievolės dydžio ar pagrįstumo, o tik yra tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės. Bylos dėl mokesčių administratoriaus taikyto mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo pobūdis, kurį lemia mokestinės prievolės atsiradimo pagrindas – iš įstatymo, kai mokestinė prievolė atsiranda deklaravus mokestį, lemia ir tai, kad pareiškėjos motyvai dėl mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtumo negali būti grindžiami vien tuo, kad pareiškėjai pareiga mokėti mokestį galėjo būti nežinoma ar nesuprantama dėl tam tikrų mokesčių administratoriaus veiksmų ir dėl to galėjo būti pažeistos mokesčių mokėtojo teisės.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad Sprendimas naikintinas dėl to, kad prie jo nebuvo pridėta nurodytas priedas – Prievolių ataskaita. Valstybinė mokesčių inspekcija pripažįsta, kad buvo padaryta techninė klaida išsiunčiant Sprendimą be Prievolių ataskaitos. Ataskaita pareiškėjai buvo pakartotinai išsiųsta 2012 m. spalio 17 d. registruotu laišku Nr. (23.1-08-3-4)-RNA-41815. Sprendimas antstolės V. Š. kontorai perduotas 2012 m. spalio 9 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2012 m. spalio 19 d. antstolė dar nebuvo atlikusi jokių išieškojimo veiksmų. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybinė mokesčių inspekcija ištaisė su skundžiamu Sprendimu susijusius trūkumus, nesukeldama pareiškėjai jokių neigiamų pasekmių, ką teisingai įvertino pirmosios instancijos teismas.

Apibendrinant, konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus veiksmai nukreipiant išieškojimą į pareiškėjos kaip mokesčio mokėtojos turtą buvo teisėti, atitiko susiklosčiusią faktinę padėtį bei teisės aktų reikalavimus. Aptariamas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimas, nors ir buvo lakoniškas, bet iš esmės buvo teisiškai ir faktiškai pagrįstas. Išdėstytos bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja iš esmės galėjo ir turėjo suvokti priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus bei jo priėmimo motyvus. Dėl to negali būti laikomi pagrįstais pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, dėl 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimo motyvų stokos ir jo nepagrindimo konkrečiais faktais.

Nepagrįstas yra apeliacinio skundo motyvas dėl pareiškėjos sutuoktinio A. V., kuris yra miręs, kurio palikimo priėmimo klausimas, pareiškėjo tvirtinimu, yra sprendžiamas, dėl to negalėjo būti nukreiptas išieškojimas į pareiškėjos turtą. Visų pirma, pastebėtina, kad pareiškėja, paduodama skundą pirmosios instancijos teismui, nenurodė šių aplinkybių (tokio skundo faktinio pagrindo), bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, nors ir esant ABTĮ įtvirtintai neribotai apeliacijai, negali peržengti nagrinėjamos bylos, kuri buvo pradėta pirmosios instancijos teisme, ribų (ABTĮ 130, 136 str.). Pastebėtina, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimą dėl priverstinio nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos kaip mokesčių mokėtojos turto (MAĮ 2 str. 16 d.). Iš pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytos civilinės bylos Nr. 2-112-267/2013 (2013 m. sausio 7 d. nutartis), nagrinėjamos Šiaulių apygardos teisme, ką patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenys, matyti, kad pareiškėjos sutuoktinis mirė 2012 m. sausio 27 d. Pareiškėja deklaravo savo mokestinę nepriemoką jau po nurodytos datos. Taigi pareiškėjos nurodomos aplinkybės egzistavo mokestinės prievolės deklaravimo metu, ir jos nepaneigia mokesčių administratoriaus veiksmų teisėtumo. Pareiškėjos nurodytos aplinkybės, jog ji dar nėra priėmusi A. V. palikimo, minėtos civilinės bylos duomenimis, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, yra išnykusios – pareiškėja priėmė palikimą, be to, šios aplinkybės nagrinėjamos bylos atveju nėra reikšmingos.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas, vadovaudamasis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu ir 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius