2024-02-14 Nr. AB-2799-3-61-3-04658-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-8-492/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04658-2022-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos (iki reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. L. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas savo poziciją grindė šiais argumentais:

2.1. Nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. M. L. buvo kalinamas Vilniaus PN. Į gyvenamąją patalpą, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dėl ant langų uždėtų cinkuotos skardos grotų smulkiomis skylutėmis nepatekdavo dienos šviesa, todėl nuo dirbtinio apšvietimo jam skaudėdavo akis. Dėl to M. L. konsultavosi su gydytoju, kuris nurodė, jog nuo ilgo buvimo dirbtinėje šviesoje vystosi lėtinės akių ligos. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) saugumui užtikrinti įkalinimo įstaigas įpareigoja įrengti tokias grotas, kurios neturi trukdyti dienos šviesai patekti į gyvenamąją patalpą. Atsakovo atstovas, netinkamai įrengdamas grotas, M. L. siekė kankinti ir žeminti bei sudarė nežmoniškas sąlygas. Be to, Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje nebuvo naktinio apšvietimo.

2.2. Nurodytu laikotarpiu Vilniaus PN buvo pažeistas pareiškėjo privatumas, dušu naudojantis su kitais nuteistaisiais, kurie buvo skirtingų socialinių sluoksnių ir orientacijos. Be to, Vilniaus PN bendrojoje dušo patalpoje nebuvo įrengtos užuolaidos, nebuvo kuo prisidengti kūną. Dėl M. L. kūno ypatumų nuteistieji iš jo tyčiojosi, pareiškėjas gavo pravardę, todėl jautėsi pažemintas. Savo teisių pažeidimą M. L. grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2018 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018 ir 2018 m. gegužės 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018.

2.3. Miegamoji vieta pareiškėjui buvo paskirta antrame dviaukštės lovos aukšte, į kurį dėl amžiaus ir turimo antsvorio jam būdavo sudėtinga patekti. Bandydamas nulipti nuo lovos, pareiškėjas kelis kartus buvo susižalojęs koją, kadangi prie lovos nėra pritvirtintų kopėtėlių. Tai jam sukėlė kančią, išgyvenimus, nepatogumą; M. L. tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, buvo pažemintas jo orumas.

2.4. Nurodytu laikotarpiu Vilniaus PN buvo ir daugiau tvarkos pažeidimų: nebuvo atskiros patalpos drabužių džiovyklėms, todėl jos buvo laikomos gyvenamosiose patalpose ir užėmė didesnę ploto dalį; baldai bei kitas inventorius nebuvo pritvirtinti prie grindų, kaip to reikalauja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Taisyklės); sanitariniai mazgai buvo seni ir netvarkingi, jų trūko; gyvenamosios patalpos buvo perpildytos; daug kur jautėsi drėgmė, pelėsio kvapas; virtuvė buvo netvarkinga ir nešvari. Dėl to M. L. nebuvo užtikrinta teisė į saugią aplinką, o visa tai prisidėjo prie nervingos jo psichologinės būsenos, padariusios neigiamą įtaką pareiškėjo bendravimui su kitais nuteistaisiais.

2.5. Nurodytu laikotarpiu M. L. buvo apgyvendintas su lengvajai nuteistųjų grupei priskirtais asmenimis, nors jis priklauso paprastajai nuteistųjų grupei. Dėl tokio sprendimo pareiškėjas buvo priverstas matyti, kaip kiti nuteistieji naudojasi tam tikrais patogumais – galimybe naudotis kompiuteriu ar apsipirkti Vilniaus PN esančioje parduotuvėje. Vilniaus PN administracija sąmoningai leido kilti slogiai ir piktai atmosferai tarp nuteistųjų, propagavo hierarchiją, nuteistųjų kastas. Tokios sąlygos kėlė konfliktus, pavydą, M. L. jautėsi diskriminuojamas.

2.6. Visą nurodytą laikotarpį lauko kiemas buvo atviras tuo pačiu laiku, t. y. nuo 18.00 val. iki 22.00 val., nepaisant metų laiko. Dėl to vasarą pareiškėjas nematydavo saulės, negalėjo pasideginti, o žiemą vakarais buvo labai šalta. M. L. dėl pasivaikščiojimo grafiko pakeitimo kreipėsi į būrio auklėtoją, tačiau pataisos įstaiga jokių veiksmų nesiėmė. Dėl to pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, sumažėjo jo savivertė, M. L. jautėsi diskriminuojamas.

2.7. Iš pareiškėjo buvo atimta galimybė į resocializaciją ir užimtumą, kadangi teniso ir bilijardo laikas buvo nuo 8.00 val. iki 10.00 val., o tuo pat metu buvo atliekami rytiniai patikrinimai ir duodami pusryčiai.

2.8. Vilniaus PN taksofonai buvo įrengti koridoriuje. Šioje pataisos įstaigoje gyvena daug nuteistųjų, todėl dėl triukšmo M. L. negalėjo bendrauti su artimaisiais. Kildavo konfliktinių situacijų, suprastėjo jo santykiai su artimaisiais.

2.9. Vilniaus PN nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, todėl laisvalaikio metu pareiškėjas turėjo būti koridoriuje arba laiptinėje. Didžiąją dienos dalį jis turėjo praleisti vaikščiodamas arba stovėdamas, dėl to skaudėjo kojas, kaklą, nugarą, M. L. jausdavo nuovargį.

2.10. Dėl institucijos ir jos darbuotojų neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, dėl kurių labai kentėjo. Teismas turėtų objektyviai įvertinti susidariusias kalinimo sąlygas, nustatyti tvarkos pažeidimus, netinkamus institucijos sprendimus bei atlyginti patirtą 8 000 Eur neturtinę žalą.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas M. L. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Papildomai akcentavo, kad ginčo laikotarpiu jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas buvo pažeista dėl to, kad teisę pasivaikščioti jis turėjo tik tamsiuoju paros metu, prausiantis dušuose, nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas, kadangi juose nebuvo užuolaidų, Vilniaus PN patalpose trūko ploto, nebuvo atskiro laisvalaikio kambario, M. L. buvo laikomas kartu su lengvajai nuteistųjų grupei priskirtais asmenimis, kurie turėjo daugiau teisių, nei jis.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Savo poziciją atsakovo atstovas grindė šiais argumentais:

5.1. M. L. 2022 m. balandžio 18 d. buvo laikomas Vilniaus PN gyvenamojoje kameroje Nr. 16 (3 miegamosios vietos, plotas – 14,46 kv. m), nuo 2022 m. balandžio 27 d. – gyvenamojoje patalpoje Nr. 203 (11 miegamųjų vietų, plotas – 34,41 kv. m), o nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. – gyvenamojoje patalpoje Nr. 403 (9 miegamosios vietos, plotas – 32,45 kv. m). Vadovaujantis teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktais, Vilniaus PN vienam nuteistajam turi tekti ne mažesnis nei 3,6 kv. m kamerų tipo ir 3,1 kv. m bendrabučių tipo patalpose plotas. Skiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, Nuteistųjų skirstymo į būrius ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus bei galimus nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Gyvenamosiose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi ginčo laikotarpiu, vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

5.2. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė-poilsio kambarys. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkėje numatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, t. y. Vilniaus PN dienotvarkė nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, neįpareigoja visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio aikštelės. Be to, ne visada visos gyvenamosios patalpos miegamosios vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Dėl nuteistiesiems suteiktos judėjimo laisvės yra akivaizdu, kad net jeigu ir būtų nustatytas nedidelis vienam nuteistajam tekusio gyvenamojo ploto trūkumas jo gyvenamojoje patalpoje, šis neatitikimas negalėtų lemti neturtinės žalos asmeniui atsiradimo, kadangi būti gyvenamoje patalpoje nuteistajam privaloma tik naktį, o tuo metu jis miega savo lovoje. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo.

5.3. Vėdinimo sistema, apšvietimas ir temperatūros reguliavimo sistema yra įrengti pagal ginčo laikotarpiu galiojusius higienos standartus bei taisykles. Visose Vilniaus PN gyvenamosiose patalpose yra įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, patalpose yra įrengtos inžinerinės vėdinimo sistemos. Patalpose pagal poreikį ir esamas finansines galimybes nuolat atliekami remonto darbai. Šaltuoju metų laiku visose gyvenamosiose patalpose veikia šildymo sistema. Patalpų šildymo sistema veikia visada, palaikydama optimalią oro temperatūrą patalpose.

5.4. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, sanitariniams mazgams keliamų reikalavimų taip pat buvo laikomasi. 1-ojo gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte yra įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). 1-ajame korpuse kiekviename aukšte yra įrengti identiški sanitariniai mazgai. Kiekviename iš sanitarinių mazgų yra įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas, tai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie yra nuolat tvarkomi kiekviename būryje dirbančių tvarkinių. Pertvarų tarp pisuarų įrengimas teisės aktuose nėra nustatytas. Nuteistųjų būriams įrengtuose sanitariniuose mazguose yra įrengti pisuarai ir tualeto kabinos.

5.5. Vilniaus PN įrengti dušai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 28 punkto reikalavimus – prausimosi vietos yra atskirtos pertvaromis, o kontrolę atliekančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento patikrinimo metu pažeidimų šiuo aspektu nebuvo nustatyta. M. L. ginčo laikotarpiu naudojosi galimybe praustis įrengtame duše ir pretenzijų Vilniaus PN administracijai jis nereiškė. Tiek 1-ojo gyvenamojo korpuso nuteistiesiems, tiek nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose, yra nustatyti naudojimosi dušu grafikai, pagal kuriuos nuteistiesiems buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę nusiprausti duše, ir jokie teisės aktų reikalavimai pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Kiekviename nuteistųjų būryje yra įrengti sanitariniai mazgai-prausyklos. Šiose patalpose nuolat tiekiamas vanduo, todėl nuteistieji turi visas galimybes laikytis asmens higienos.

5.6. Pagal Taisyklių 5 punktą, laisvalaikio kambarys yra patalpa, skirta nuteistųjų laisvalaikiui praleisti. Vilniaus PN virtuvė ir poilsio kambarys yra ta pati patalpa, ten nuteistieji gali leisti savo laisvą laiką. Virtuvėlėje-poilsio kambaryje visada yra šiukšlių dėžė, valymo inventorius, sieninės rankšluosčio pakabos, indų džiovykla, virdulys, mikrobangų krosnelė, indai. Esant poreikiui ir galimybėms, įrengiama elektrinė viryklė bei garų surinktuvas. Stalas, spintelė, suolas arba kėdė, arba taburetė, plautuvė, buitinis šaldytuvas, lentyna bei maisto gaminimo įrankiai įrengiami pagal plotą ir poreikį. Virtuvėlėse-laisvalaikio kambariuose taip pat yra televizoriai. Įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio kambarys, tačiau pagal Taisyklių 2 punktą, šios taisyklės yra privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie Taisyklių reikalavimai, kurie nėra susiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais.

5.7. Vilniaus PN gyvenamosios kameros inventoriumi aprūpinamos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintomis Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normomis, tačiau minimose normose nėra nustatytas reikalavimas gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose įrengti džiovyklę, todėl teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. Siekiant užtikrinti nuteistųjų, laikomų Vilniaus PN, asmeninių viršutinių ir apatinių drabužių bei patalynės švarą, nuteistųjų ūkinio aptarnavimo būryje buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino nuteistųjų asmeninius drabužius bei patalynę.

5.8. Vadovaujantis Taisyklėmis, visos Vilniaus PN esančios dviaukštės lovos turi įrengtas kopėtėles. Vilniaus PN patalpų būklė visų pirma priklauso nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Dažnai nuteistieji netausoja Vilniaus PN turto ir gadina inventorių. Nors pataisos namų administracija siekia tam užkirsti kelią, tačiau dėl objektyvių priežasčių negali užtikrinti, kad inventorius nuolat būtų tinkamos būklės. Jeigu pareiškėjo dėl objektyvių priežasčių netenkino jam paskirta miego vieta, jis galėjo kreiptis į Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus ir Resocializacijos skyriaus specialistą, tačiau to nepadarė.

5.9. Remiantis teismų praktika, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenustato, kad nuteistųjų paskirstymas pataisos įstaigoje į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas gali vykti pagal jų pasirinkimą, kadangi tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigos režimo reikalavimams. Nuteistojo nemotyvuotas (nepagrįstas realia grėsme sveikatai, gyvybei ar kitais svarbiais motyvais) atsisakymas vykdyti teisėtą administracijos reikalavimą nesukelia pareigos spręsti klausimo dėl vieno ar kito nuteistojo pasirinkimo būti paskirtam pagal pageidavimą į tam tikrą būrį, gyvenamąją patalpą ar būti vedamam į atskirąjį pasivaikščiojimo kiemelį ir kt. Įstaigos administracija, nesant objektyvaus teisinio pagrindo, negali būti tiesiogiai įpareigota skirti nuteistąjį į tą būrį ir / ar gyvenamąją patalpą, kuriuose nuteistasis pageidauja būti.

5.10. Nuteistųjų priskyrimas vienai ar kitai subkultūros grupei yra reiškinys, kurį suponuoja nuteistųjų tarpusavio santykiai ir yra toleruojamas tik nuteistųjų socialinėje terpėje. Vilniaus PN administracija nuteistųjų subkultūros apraiškų ar bet kokių įkalintų asmenų skirstymų, kurių nenustato teisės aktai, netoleruoja. Vykdydama savo funkcijas, Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, o ne nuteistųjų bendruomenėje gyvuojančiais nerašytais įstatymais ir, siekdama užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti, aktyviai imasi visų įmanomų priemonių.

5.11. Nesutiktina su pareiškėjo skundo teiginiais, kad jo būrio užimtumas žaisti tenisą bei biliardą buvo nuo 8.00 val. iki 10.00 val. ir sutapo su pusryčiais bei rytiniu patikrinimu. Vadovaujantis Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. liepos 22 d įsakymu Nr. 3-149 patvirtinta nuteistųjų dienotvarke, rytinis kėlimasis, mankšta, tualetas, miegamosios vietos tvarkymas yra nustatytas nuo 7.00 val. iki 8.00 val., rytinis patikrinimas (skaičiuotė) – nuo 8.00 val. iki 8.20 val., pusryčiai – nuo 8.20 val. iki 9.00 val. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir individualiuose konsultacijose, mokymasis nustatytas nuo 9.00 val. iki 11.45 val. bei nuo 12.45 val. iki 17.00 val. Taigi, šiuo aspektu M. L. teisės nebuvo pažeistos.

5.12. Vilniaus PN pareigūnai stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo, etikos, teisėtumo ir teisingumo principų, išklauso ir pagal savo kompetenciją bei turimus įgaliojimus asmenims suteikia informaciją, būtiną jų teisėms įgyvendinti, pareigoms atlikti ar priimti teisingą sprendimą, o sudėtingesniais atvejais su suimtaisiais ir nuteistaisiais atliekami individualūs pokalbiai, siekiant geriau įsigilinti ir efektyviau spręsti kylančias problemas bei analitiškai įvertinti problemų pakartotinumą, imtis prevencinių priemonių, kad šių problemų ilgalaikėje perspektyvoje būtų išvengta.

5.13. Pareiškėjo skundo teiginiai dėl patirtos žalos nėra pagrįsti, kadangi nėra tiesioginio ryšio tarp skunde minimų aplinkybių ir tariamai M. L. padarytos žalos. Vilniaus PN darbuotojai veikė tinkamai ir teisėtai, visada buvo reaguojama į pareiškėjo prašymus. Pataisos įstaigoje M. L. buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė. Pareiga įrodyti, kad dėl neteisėtų valdžios institucijos buvo patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis turi įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad žala atlyginama tais atvejais, kai subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246 str.). M. L. neįrodė esant civilinės atsakomybės kilimo pagrindų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo M. L. skundą patenkino iš dalies ir jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

7. Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu susijusį teisinį reguliavimą bei aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas, o pareiga įrodyti, kad tam tikra žala buvo patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų; teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma, todėl įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai; įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas.

8. Aptaręs Taisyklių 11.5 ir 11.6 punktų bei Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto nuostatas ir atsakovo atstovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, susijusias su Vilniaus PN patalpų įrengimu, teismas pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog apšvietimas pareiškėjo gyvenamojoje patalpoje neatitiko Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punkto reikalavimų. Teismas nurodė, kad M. L. skundo teiginiai, jog būtent dėl cinkuotų grotų ant langų jis jautė diskomfortą, pareiškėjui skaudėjo akis, nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais ir yra abstraktūs. M. L. teismui nepateikė įrodymų, kad dėl netinkamo apšvietimo jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar į visuomenės sveikatos priežiūros kontrolę vykdančia instituciją. Jokiais įrodymais taip pat nėra patvirtinti pareiškėjo skundo teiginiai dėl konsultacijos su gydytoju dėl regėjimo sutrikimo, kurį galbūt lėmė netinkamas apšvietimas. Nenustatęs pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis dėl M. L. gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu buvusio apšvietimo, teismas šiuo aspektu nekonstatavo neteisėtų Vilniaus PN veiksmų.

9. Pacitavęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ patvirtintų normų 10.1 punkto bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 65 punkto nuostatas, teismas pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia nuteistiesiems patalpose įrengti dviaukštes lovas ar, įrengus dviaukštes lovas, neįpareigoja pritaisyti kopėtėlių prie lovų. Be to, nei Taisyklės, nei minėtos aprūpinimo normos, įsigaliojusios nuo 2017 m. birželio 8 d., nenustato, kad baldai turi būti pritvirtinti prie grindų. Aptaręs atsakovo atstovo argumentus, susijusius su lovų įrengimu, nuteistųjų Vilniaus PN turto niokojimu ir pareiškėjo pretenzijų dėl netinkamos miego vietos įrengimo nereiškimu, teismas pažymėjo, kad M. L. skunde nenurodė ir byloje nėra objektyvių duomenų, kad jis būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistą dėl sveikatos problemų, susijusių su netinkama miegamąja vieta. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl miegojimo vietos pakeitimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ir ši būtų atsisakiusi tenkinti tokį jo prašymą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šiais aspektais atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta.

10. Pacitavęs Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 70 straipsnio 2 dalies ir 72 straipsnio nuostatas bei aptaręs atsakovo atstovo argumentus, susijusius su nuteistųjų skirstymu į būrius ir / ar gyvenamąsias patalpas, teismas pažymėjo, kad nėra ginčijama aplinkybė, jog M. L. ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai nuteistųjų grupei. Vilniaus PN nepaneigė, kad paprastajai ir lengvajai grupei priskirti nuteistieji buvo laikomi kartu, kaip teigė pareiškėjas. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nustato, jog skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji turi būti laikomi atskirai, ir sprendė, kad M. L. nurodytos aplinkybės, jog dėl to, kad matė, jog lengvajai nuteistųjų grupei priskirti nuteistieji gali naudotis daugiau teisių ir galimybių, galėjo lemti jo psichologinę būseną ir dėl to pareiškėjas galėjo jausti neigiamas emocijas, diskriminaciją.

11. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Vilniaus PN administracija propaguoja hierarchiją, nuteistųjų kastas ir pataisos namuose yra sudaryta bloga kriminogeninė padėtis, nėra pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais ir yra abstraktūs. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas atsiliepime teigė, jog netoleruoja nuteistųjų susiskirstymo į kastas, vykdydama savo funkcijas, Vilniaus PN administracija vadovaujasi išskirtinai galiojančiais teisės aktais, patys nuteistieji tarpusavyje susiskirsto į subkultūros grupes, o Vilniaus PN administracija aktyviai imasi visų įmanomų priemonių, siekdama užkirsti kelią nuteistųjų subkultūros tradicijoms egzistuoti. Įvertinęs nurodytus argumentus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

12. Aptaręs su nuteistųjų teise pasivaikščioti gryname ore susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo atsakovo atstovo pateiktoje Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-149 patvirtintoje Nuteistųjų dienotvarkėje yra nurodyta, kad pasivaikščiojimas gryname ore vyksta pagal patvirtintą grafiką, tačiau šio grafiko teismui nepateikė, taigi įrodymais pareiškėjo skundo teiginių, kad pasivaikščioti gryname ore jis turėjo galimybę tik nuo 18.00 val. iki 22.00 val. kasdien, nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, kai M. L. nebuvo sudaryta galimybė dieną pasivaikščioti kiemelyje.

13. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kiek asmenų vienu metu gali būti dušo patalpose arba persirengimo patalpose bei koks turi būti šių patalpų plotas, teisės aktuose pažymima tik tai, kad vienam besiprausiančiam asmeniui turi būti suteikiamas vienas dušo ragelis ir kad daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) po kiekvieno naudojimosi yra išplaunami bei dezinfekuojami, o dušinės, prausyklos patalpos kasdien yra valomos ir dezinfekuojamos. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas atsakovo atstovo atsiliepime nurodytos aplinkybės, jog maudymosi vietos dušo patalpose yra atskirtos pertvaromis, neneigė, tačiau nurodė, kad dušo patalpose nebuvo užuolaidų, todėl jį besimaudantį matė kiti nuteistieji, kurie dėl M.

L. fizinių ypatumų iš jo tyčiojosi. Teismas pažymėjo, kad nors teisės aktuose nėra nustatyta, jog nuteistieji į dušą būtų vedami po vieną, ar kiekviena dušo vieta būtų įrengta atskiroje patalpoje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pripažinęs, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo dušo patalpose įrengtos 1,6 m aukščio pertvaros pareiškėjui neužtikrina privatumo naudojantis dušu, o asmens teiginiai, jog, būdamas duše, jis buvo matomas kitų asmenų, turi būti vertinami neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę; asmens buvimas duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą.

Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog M. L. teisė privačiai pasinaudoti dušu Vilniaus PN buvo užtikrinta, kad dušo patalpa buvo įrengta taip, jog pareiškėjas galėjo privačiai pasinaudoti ja ir nepatirti nepatogumų dėl privatumo trūkumo. Iš į bylą pateiktų nuotraukų teismui buvo akivaizdu, kad dušuose yra tik pertvaros, nėra užuolaidų, todėl besimaudantis asmuo yra matomas kitų asmenų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas taip pat nepateikė įrodymų ir byloje nėra duomenų, jog M.

L. priklausytų didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko jo stebėjimas būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas pareiškėjo teiginių dėl pažeisto jo privatumo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu nepaneigė, todėl yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog M. L. teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kiek kartų tokia jo teisė buvo pažeista, todėl apibendrindamas nurodytas aplinkybes, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl privatumo naudojantis dušu ir tai, kad pagal teisinį reguliavimą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, teismas padarė išvadą, jog M.

L. privatumas naudojantis dušu per visą ginčo laikotarpį nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo pažeistas iš viso 20 kartų.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jo būrio laikas žaisti tenisą bei biliardą buvo nuo 8.00 val. iki 10.00 val. ir sutapo su pusryčiais bei rytiniu patikrinimu, taip ribojant jo teisę į užimtumą. Iš byloje pateikto Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymo Nr. 3-149, kuriuo buvo patvirtinta Nuteistųjų dienotvarkė, teismas nustatė, kad rytinis kėlimasis, mankšta, tualetas, miegamosios vietos tvarkymas yra nustatytas nuo 7.00 val. iki 8.00 val., rytinis patikrinimas (skaičiuotė) – nuo 8.00 val. iki 8.20 val., pusryčiai – nuo 8.20 val. iki 9.00 val.; dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir individualiuose konsultacijose, mokymasis nustatytas nuo 9.00 val. iki 11.45 val. bei nuo 12.45 val. iki 17.00 val. Teismas nenustatė, kad šiuo aspektu M. L. teisės buvo pažeistos.

15. Aptaręs su nuteistųjų teise paskambinti susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas nepateikė jokių įrodymų apie taksofonų įrengimą Vilniaus PN, tačiau iš pareiškėjo paaiškinimų skunde matosi, jog jo teisė skambinti telefonu buvo užtikrinta. Be to, byloje nėra duomenų apie tai, kad telefonų pokalbių vietos yra įrengtos tose patalpose, kuriose nuteistieji praleidžia daugiausia laiko. Įvertinęs M. L. teiginius, kad taksofonai yra įrengti koridoriuose, ir atsakovo atstovo paaiškinimą, jog nuteistieji gali judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti užimtumo programas bei užsiimti kita leistina veikla, teismas sprendė, kad yra maža tikimybė, jog vietoje galimybės užsiimti leistina veikla nuteistieji leistų laiką koridoriuose, kuriuose yra įrengti taksofonai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu ir kad jam šiuo aspektu buvo trukdoma palaikyti socialinius, šeiminius ryšius. Byloje taip pat nėra duomenų, kad M. L. dėl teisės skambinti telefonu įgyvendinimo sąlygų neužtikrinimo būtų reiškęs pretenzijas pataisos įstaigos administracijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo šiuo aspektu pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

16. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovo atstovas pripažino, jog Vilniaus PN nėra įrengto atskiro laisvalaikio kambario, kaip nustato Taisyklių 5 ir 6.8 punktai, tačiau, teismo nuomone, atsižvelgiant į Taisyklių 2 punkto nuostatas, šiuo atveju įrengta virtuvės patalpa gali būti visiškai pritaikyta ir naudojama kaip laisvalaikio praleidimo kambarys. Teismas akcentavo, kad M. L. nepaaiškino, kaip būtent jo teisių pažeidimas dėl Vilniaus PN neįrengto atskiro laisvalaikio kambario pasireiškė, ir nepaneigė, jog jam nebuvo apribota teisė naudotis virtuvėlės patalpa. Pareiškėjo teiginius, kad laisvalaikio metu jis turėjo būti koridoriuje arba laiptinėje, didžiąją dienos dalį turėjo praleisti „ant kojų“, įvertinus ir tai, jog M. L. galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, teismas vertino kaip neįtikinamus ir Vilniaus PN neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

17. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovo atstovas iš esmės neneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog pataisos įstaigoje nėra atskiros patalpos džiovyklei, tačiau nurodė, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų, laikomų Vilniaus PN, asmeninių viršutinių ir apatinių drabužių bei patalynės švarą, nuteistųjų ūkinio aptarnavimo būryje buvo įdarbintas nuteistasis, kuris pagal nustatytą grafiką skalbė ir džiovino nuteistųjų asmeninius drabužius bei patalynę. Teismas akcentavo, kad nurodydamas šį jo teisių pažeidimą, M. L. jo iš esmės nedetalizavo, nenurodė, kaip būtent buvo pažeistos jo teisės dėl tokios patalpos nebuvimo įstaigoje, o tik abstrakčiai nurodė, jog nuteistieji drabužius nešėsi džiovinti į gyvenamąsias patalpas, buvo užstatytas gyvenamasis plotas ir dėl to jose buvo drėgna; duomenų, kad pareiškėjas dėl to būtų reiškęs pretenzijas pataisos įstaigos administracijai, nėra. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad šios M. L. nurodytos aplinkybės jo teisių pažeidimo nepatvirtina.

18. Remdamasis atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotą ir asmenų, laikomų šiose patalpose, skaičių, teismas padarė išvadą, kad M. L. buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Be to, dienos metu pareiškėjas, būdamas paprastojoje nuteistųjų grupėje, galėjo laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo lankyti užimtumo programas, turėjo savo miegamą vietą. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo ribojama ar pažeista M. L. teisė į teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui privalomą užtikrinti gyvenamąjį plotą.

19. Aptaręs teisinį reguliavimą, susijusį su sanitarinio ir higienos mazgo įrengimu, bei atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, teismas pažymėjo, kad iš Vilniaus PN pateiktų nuotraukų matosi, jog sanitariniai mazgai yra įrengti tinkamai, jie yra tvarkingi. Byloje nesant įrodymų, galinčių paneigti sanitarinių mazgų įrengimo tinkamumą, deklaratyvūs pareiškėjo argumentai buvo vertinami kritiškai. Teismas akcentavo, kad M. L. patvirtino, jog galėjo naudotis net 5 tualetais. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su unitazo neįrengimu, teismas pažymėjo, kad naujausioje ir dominuojančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sėdimų tualetų neįrengimas nėra pripažįstamas pažeidimu. Teismas nenustatė, kad dėl sveikatos būklės sėdimo unitazo įrengimas M. L. buvo būtinas, ir sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo šiais aspektais konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

20. Aptaręs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, susijusią su atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymu, teismas sprendė, kad M. L. nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį dėl nustatytų pažeidimų. Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys, taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti M. L. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

21. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN pažeidimų mastą (teismas nustatė atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo privatumo duše neužtikrinimo 20 kartų, kad pareiškėjas 136 paras buvo laikomas kartu su lengvosios grupės nuteistaisiais bei kad buvo pažeista jo teisė į pasivaikščiojimą dieną), intensyvumą ir trukmę, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo bei teisingumo principais, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti proporcinga ir protinga suma yra 400 Eur. Teismo vertinimu, M. L. prašoma priteisti 8 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra ženkliai per didelė, neprotinga, neproporcinga ir neteisinga bei neatitinka jo dėl nustatytų pažeidimų patirtų išgyvenimų ir nepatogumų.

III. 22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o nusprendus, kad M. L. patyrė tam tikrų nepatogumų, apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

23. Atsakovo atstovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas dėl netinkamo bylos aplinkybių įvertinimo, todėl turėtų būti panaikintas. Savo poziciją atsakovo atstovas grindžia šiais argumentais:

23.1. Skirstydama nuteistuosius į būrius ir / ar gyvenamąsias patalpas, Vilniaus PN administracija laikosi bausmių vykdymo teisės normų bei vadovaudamasi įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise priima sprendimus dėl nuteistųjų perkėlimo į kitus būrius ir / ar gyvenamąsias patalpas. Nesant objektyvaus teisinio pagrindo, įstaigos administracija negali būti tiesiogiai įpareigota skirti nuteistąjį į tą būrį ir / ar gyvenamąją patalpą, į kurią jis pageidauja būti paskirtas. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad Bausmių vykdymo kodeksas ir jį įgyvendinantys teisės aktai nenustato, jog nuteistųjų paskirstymas į būrius ar konkrečias gyvenamąsias patalpas pataisos įstaigoje gali vykti pagal jų pasirinkimą, kadangi tai gali prieštarauti Bausmių vykdymo kodekse įtvirtintiems pataisos įstaigos režimo reikalavimams.

23.2. Nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. balandžio 26 d. pareiškėjas M. L. buvo laikomas kamerų tipo patalpose (drausmės grupė), o paprastosios grupės sąlygomis jis buvo laikomas nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas (drausmės grupė). M. L. teiginiai, kad jis matė, jog lengvajai grupei priskirti nuteistieji gali naudotis daugiau teisių ar galimybių ir tai galėjo turėti įtakos jo psichologinei būsenai, yra nepagrįsti. Kiekvienai grupei Bausmių vykdymo kodekse yra nustatytos kiek skirtingos laikymo sąlygos, kurios jokiu būdu negali būti laikomos diskriminuojančiomis. Siekiant kurti sėkmingas kalinimo sąlygų proceso prielaidas, nuteistiesiems yra būtina atsižvelgti į pataisos įstaigos teikiamas rekomendacijas, siekti savo kriminogeninių poreikių valdymo, išlaikant stabilią teigiamo elgesio dinamiką, dėl kurios galbūt ateityje gali būti įvertinta nuteistojo pažanga, ir jos visumą.

23.3. Ginčo laikotarpiu Vilniaus PN viename aukšte, tačiau skirtingose patalpose vienu metu galėjo būti laikomi tiek lengvajai, tiek paprastajai grupei priskirti nuteistieji. Nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas vienoje patalpoje su nuteistaisiais, priskirtais paprastajai grupei kaip ir jis pats.

23.4. Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkėje nustatytu laiku nuo 7.00 val. iki 23.00 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vilniaus PN bendro naudojimo patalpose tiek lengvosios, tiek paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų susitikimai yra neišvengiami. Nuteistieji, išėję iš savo gyvenamųjų patalpų, vienu ar kitu momentu gali susitikti koridoriuose, tualetuose, virtuvėje (nors pagal Bausmių vykdymo kodekso 74 str. 6 p. maisto ruošimo patalpomis gali naudotis tik lengvajai grupei priskirti nuteistieji) ar kitose patalpose. Neišvengiama yra ir tai, kad minėti nuteistieji bendrauja tarpusavyje, tačiau tai nereiškia, kad jie yra laikomi kartu vienoje gyvenamojoje patalpoje. Nėra pagrindo konstatuoti, kad Vilniaus PN pažeidė teisės aktų reikalavimus ir M. L. siekė pakenkti.

23.5. Pareiškėjas nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. balandžio 26 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpose, nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugpjūčio 31 d. jis buvo laikomas 2 būryje, nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. – 7 būryje, o vėliau tą pačią dieną, t. y. 2022 m. rugsėjo 1 d., buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2020 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 3-208 patvirtinta 2-ajame gyvenamajame korpuse laikomų suimtųjų (nuteistųjų) dienotvarke, M. L. pasivaikščiojimas gryname ore nuo 2022 m. balandžio 18 d. iki 2022 m. balandžio 26 d. buvo vykdomas nuo 8.20 val. iki 12.00 val. bei nuo 13.00 val. iki 18.00 val.

23.6. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2020 m. liepos 22 d. įsakymu Nr. 3-149 patvirtinta nuteistųjų dienotvarke, pareiškėjo pasivaikščiojimas gryname ore nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo vykdomas pagal Vilniaus PN nustatytą 1-ojo gyvenamojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką. Vadovaujantis 1-ojo gyvenamojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiku, patvirtintu Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 14-3971, tiek porinėmis (išskyrus savaitgalius), tiek neporinėmis mėnesio dienomis (išskyrus savaitgalius) 2 būrio pasivaikščiojimo laikas grafike buvo nustatytas nuo 18.00 val. iki 22.00 val. Pagal minėtą grafiką, šeštadieniais 2 būrio pasivaikščiojimo laikas grafike buvo nustatytas nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o sekmadieniais – nuo 14.00 val. iki 18.00 val. 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo perkeltas į 7 būrį. Pagal nustatytą pasivaikščiojimo grafiką, neporinėmis mėnesio dienomis (išskyrus savaitgalius) 7 būrio pasivaikščiojimo laikas grafike buvo nustatytas nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Ginčo laikotarpis pagal sezoniškumą apima pavasario vidurį, visą vasarą bei pirmą rudens dieną. Nuo pavasario dienos tik ilgėja, o vasarą temsta labai vėlai, nustatytu laiku lauke yra pakankami šviesu, todėl grafike nustatytas pasivaikščiojimo laikas nuo

23.7. 18.00 val. negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių. Savaitgaliais M. L. grafike buvo nustatytas kitas pasivaikščiojimo laikas ryte bei dieną, o tai tikrai negalėjo lemti pareiškėjo teisių pažeidimo. Vilniaus PN vadovavosi nustatyta dienotvarke bei grafiku. Patikrinus duomenis, buvo nustatyta, kad M. L. dėl grafiko pakeitimo į įstaigos administraciją nesikreipė.

23.8. Ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai reikalavimo įrengti dušo kabinas su užuolaidėlėmis nenustatė. Ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo įrengtos tvarkingos dušo patalpos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal iš į bylą atsakovo atstovo pateiktų nuotraukų matosi, jog dušai yra įrengti tinkamai, jie yra tvarkingi. Vilniaus PN įrengtos dušo patalpos ginčo laikotarpiu visiškai atitiko galiojantį teisinį reguliavimą, o pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo teisės aktų reikalavimų vykdymo ar galimų pažeidimų.

23.9. Teisės aktai nereglamentuoja dušo vietų atskyrimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika patvirtina, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

23.10. Pirmosios instancijos teismas abstrakčiai nurodė, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas privatumas, tačiau teismas neįvertino aplinkybės, jog laisvėje esančiuose sporto klubuose, vandens pramogų parkuose, baseinuose ir panašiose vietose įrengtos analogiškos prausimosi patalpos, kuriose būna sienelės tarp prausimosi vietų be papildomų užuolaidų. Nebuvo konstatuoti jokie Vilniaus PN neteisėti veiksmai ar neveikimas.

23.11. Analogišką klausimą dėl pertvarų duše nebuvimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1987-502/2019. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Net ir pripažinus, kad pareiškėjui nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis, jo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli ir intensyvūs.

23.12. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jeigu asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad pareiškėjo teisės dėl laikymo, pasivaikščiojimo ir dėl to, kad jam nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis buvo pažeistos ir tai M. L. galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį, teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija, tuo labiau, kad būtent tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo M. L. prašymo priteisti jam 8 000 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų jo kalinimo Vilniaus pataisos namuose sąlygų, atlyginti.

25. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo privatumo duše neužtikrinimo 20 kartų, jo laikymo kartu su lengvosios grupės nuteistaisiais 136 paras bei teisės į pasivaikščiojimą dieną neužtikrinimo, M. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus PN priteisė 400 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, jo nuomone, teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes, o Vilniaus PN teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė. Atsakovo atstovas teigia, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ir nustatytų, jog M. L. teisės dėl laikymo, pasivaikščiojimo ir dėl to, kad jam nebuvo visiškai užtikrintas privatumas naudojantis dušo patalpomis buvo pažeistos ir tai jam galėjo sukelti tam tikrų nepatogumų, atsižvelgiant į pareiškėjo patirto minimalaus diskomforto lygį, teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų, būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo Lietuvos kalėjimų tarnybos (Vilniaus PN teisių ir pareigų perėmėjas) apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

27. Atsakovo atstovo apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu jis iš esmės argumentuoja Vilniaus PN darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo nebuvimu ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei priteistos sumos jai atlyginti nepagrindimu. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina nurodyta apimtimi.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 str.) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 str.), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

29. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje M. L. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Vilniaus PN – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde M. L. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: tinkamo apšvietimo, privatumo naudojantis dušu, laiko pasivaikščiojimams ir teisės į resocializaciją bei užimtumą neužtikrinimą, dviaukščių lovų be kopėtėlių įrengimą, laisvalaikio kambario ir patalpos drabužių džiovyklėms neįrengimą, baldų nepritvirtinimą prie grindų, sanitarinių mazgų netinkamumą, jų bei gyvenamojo ploto trūkumą, virtuvės netvarkingumą, drėgmės ir pelėsio buvimą Vilniaus PN patalpose, pareiškėjo laikymą su lengvajai nuteistųjų grupei priskirtais nuteistaisiais ir netinkamą taksofonų įrengimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs pareiškėjo nurodytus galbūt padarytus kalinimo sąlygų pažeidimus, pripažino neteisėtus pataisos įstaigos veiksmus dėl M. L. privatumo naudojantis dušu bei tinkamo pasivaikščiojimų laiko neužtikrinimo ir jo netinkamo laikymo kartu su lengvosios grupės nuteistaisiais. Pataisos įstaigos veiksmų neteisėtumą teismas analizavo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, t. y. vertino, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kitos pareiškėjo ginčytos kalinimo sąlygos, išsamiai jas aptarus, buvo pripažintos atitinkančiomis konkrečių pirmosios instancijos teismo sprendime aptartų teisės aktų reikalavimus ir dėl jų neužtikrinimo neteisėti pataisos įstaigos darbuotojų veiksmai nebuvo nustatyti.

31. Apeliacinį skundą atsakovo atstovas pirmiausia grindžia tuo, kad skirstydama nuteistuosius į būrius ir / ar gyvenamąsias patalpas, Vilniaus PN administracija laikėsi bausmių vykdymo teisės normų bei vadovavosi įstatymų leidėjo suteikta diskrecijos teise priimti sprendimus dėl nuteistųjų perkėlimo į kitus būrius ir / ar gyvenamąsias patalpas. Atsakovo atstovas pažymi, kad nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. M. L. buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, ginčo laikotarpiu viename aukšte, tačiau skirtingose patalpose vienu metu galėjo būti laikomi tiek lengvajai, tiek paprastajai grupei priskirti nuteistieji; nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas vienoje patalpoje su nuteistaisiais, priskirtais paprastajai grupei kaip ir jis pats. Atsakovo atstovas taip pat akcentuoja, kad Vilniaus PN bendro naudojimo patalpose tiek lengvosios, tiek paprastosios grupės sąlygomis laikomų nuteistųjų susitikimai yra neišvengiami, asmenys tarpusavyje bendrauja, tačiau tai nereiškia, kad jie yra laikomi kartu vienoje gyvenamoje patalpoje.

32. Pažymėtina, kad įvertinęs aktualų teisinį reguliavimą ir administracinės bylos šalių argumentus, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Vilniaus PN nepaneigė, kad paprastajai ir lengvajai grupei priskirti nuteistieji buvo laikomi kartu, kaip teigė M. L.. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog dėl to, kad matė, jog lengvajai nuteistųjų grupei priskirti nuteistieji gali naudotis daugiau teisių ir galimybių, galėjo lemti jo psichologinę būseną ir dėl to M. L. galėjo jausti neigiamas emocijas, diskriminaciją. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada iš esmės sutinka.

33. Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad atskirose pataisos įstaigose arba vieni nuo kitų izoliuoti toje pačioje pataisos įstaigoje, be kita ko, turi būti laikomi skirtingoms nuteistųjų grupėms priskirti nuteistieji.

34. Ginčo dėl to, kad M. L. priklauso paprastajai nuteistųjų grupei, nėra. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjas buvo laikomas paprastosios grupės sąlygomis, tačiau viename aukšte, bet skirtingose patalpose vienu metu galėjo būti laikomi tiek lengvajai, tiek paprastajai grupei priskirti nuteistieji.

35. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasi Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam atskirai nuo lengvosios grupės nuteistųjų. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas pareigos imtis aktyvių veiksmų, kad būtų nustatyta, ar nuteistas asmuo nepriklauso tokiai asmenų grupei, kuri įkalinimo įstaigoje turi būti laikoma atskirai, ir tokius asmenis laikyti vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, tinkamai neįvykdė, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Šiuo aspektu pažymėtina, kad laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reguliuojančių pareiškėjo saugumo užtikrinimui skirtą režimą, reikalavimus, jis galėjo jausti neigiamas emocijas ir pan. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas M. L. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo jo laikymo su lengvajai grupei priskirtais asmenimis, nepaneigė, o institucijos nurodyti argumentai priešingos prieš tai padarytai išvados nesuponuoja.

36. Atsakovo atstovas taip pat nesutinka su tuo, kad pažeidė pareiškėjo teisę pasivaikščioti gryname ore dieną. Vilniaus PN patvirtino, kad M. L. pasivaikščiojimas gryname ore nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo vykdomas pagal Vilniaus PN direktoriaus 2020 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 14-3971 patvirtintą 1-ojo gyvenamojo korpuso nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką, t. y. tiek porinėmis (išskyrus savaitgalius), tiek neporinėmis mėnesio dienomis (išskyrus savaitgalius) 2 būrio pasivaikščiojimo laikas grafike buvo nustatytas nuo 18.00 val. iki 22.00 val. Pagal minėtą grafiką, šeštadieniais 2 būrio pasivaikščiojimo laikas grafike buvo nustatytas nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o sekmadieniais – nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Vilniaus PN nuomone, atsižvelgus į tai, kad nuo pavasario dienos tik ilgėja, o vasarą temsta labai vėlai, nustatytu laiku lauke yra pakankami šviesu, todėl grafike nustatytas pasivaikščiojimo laikas nuo 18.00 val. negalėjo pažeisti pareiškėjo teisių, savaitgaliais M. L. grafike buvo nustatytas kitas pasivaikščiojimo laikas ryte bei dieną, o tai tikrai negalėjo lemti pareiškėjo teisių pažeidimo.

37. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo gryname ore grafiko nepateikė, sprendė, kad institucija įrodymais pareiškėjo skundo teiginių, jog pasivaikščioti gryname ore jis turėjo galimybę tik nuo 18.00 val. iki 22.00 val. kasdien, nepaneigė. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad yra pagrindas konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kai M. L. nebuvo sudaryta galimybė dieną pasivaikščioti kiemelyje.

38. Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 2 dalimi, nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio Kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Taigi, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė gryname ore pasivaikščioti ne bet kada, o būtent dieną. Lietuvių kalbos žodynas dieną apibrėžia kaip laiko tarpą nuo ryto iki vakaro.

39. Atsakovo atstovo pateikta informacija sudaro pagrindą išvadai, kad M. L. pasivaikščiojimas gryname ore nuo 2022 m. balandžio 27 d. iki 2022 m. rugsėjo 1 d. tiek porinėmis (išskyrus savaitgalius), tiek neporinėmis mėnesio dienomis (išskyrus savaitgalius) buvo vykdomas nuo 18.00 val. iki 22.00 val., šeštadieniais – nuo 8.00 val. iki 12.30 val., o sekmadieniais – nuo 14.00 val. iki 18.00 val. Nors atsakovas tai patvirtinančius įrodymus pateikė tik apeliacinės instancijos teismui, tačiau jie taip pat nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo tinkamai taikomos Bausmių vykdymo 103 straipsnio 2 dalies nuostatos – didžiąją laiko dalį M. L. buvo vedamas pasivaikščioti ne dienos metu, o vakare. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad teismas pagrįstai sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus, kai M. L. nebuvo sudaryta galimybė kiekvieną dieną dienos metu pasivaikščioti kiemelyje.

40. Kaip vieną iš nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų Lietuvos kalėjimų tarnyba nurodo tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai reikalavimo įrengti dušo kabinas su užuolaidėlėmis nenustatė, o dušo patalpų įrengimas atitiko galiojantį teisinį reguliavimą, tai, be kita ko, patvirtina ir teismų praktika.

41. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog dušuose yra tik pertvaros, tačiau nėra užuolaidų, todėl sprendė, kad besimaudantis asmuo yra matomas kitų asmenų. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo atstovas M. L. teiginių dėl pažeisto jo privatumo naudojantis dušu ginčo laikotarpiu nepaneigė, todėl konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas pripažinti, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis dušu buvo pažeista 20 kartų. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada nesutinka.

42. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal vyraujančią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017, 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021, 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-44-525/2024).

43. Byloje esančios pirmosios instancijos teismui atsakovo atstovo pateiktos nuotraukos (b. l. 33, 37, 38) patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Vilniaus PN buvo įrengtos dušo kabinos su pertvaromis iš abiejų pusių; pertvaros yra gana aukštos, taip užtikrinant pakankamą pareiškėjo teisės į privatumą apsaugos lygį. Tiek M. L., tiek atsakovo atstovas aplinkybes dėl duše esančių pertvarų patvirtino. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė konkrečių jo privatumo naudojantis dušu pažeidimo atvejų. Be to, M. L. dėl, jo nuomone, netinkamai įrengtų dušų patalpų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė ir šiai institucijai individualių aplinkybių, dėl kurių jam turėtų būti buvusios užtikrintos kitokios naudojimosi dušu sąlygos, nenurodė.

44. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, spręstina, jog pareiškėjo išdėstytos abejonės dėl dušo kabinų netinkamumo nurodytais laikotarpiais Vilniaus PN, remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, turi būti pripažintos nepagrįstomis. Atitinkamai pagrįsta negali būti pripažįstama ir pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad Vilniaus PN ginčo laikotarpiu pažeidė M. L. privatumą naudojantis dušu.

45. Atsižvelgus į konstatuotų Vilniaus PN pareigūnų veiksmų neteisėtumą (pareiškėjo teisių būti laikomam su tai pačiai nuteistųjų grupei priskirtais asmenimis ir pasivaikščioti gryname ore dienos metu neužtikrinimą), teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o M. L. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

46. Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, neužtikrinus nurodytų jo teisių, teisėjų kolegijos nuomone, nustatytas pataisos įstaigos darbuotojų padarytas pažeidimas sudarė prielaidas patirti M. L. nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodyto pataisos įstaigos darbuotojų pažeidimo ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jeigu jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar teisės pažeidimo fakto pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka.

48. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-427-1047/2023, 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

49. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, pažeidimo trukmė, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Kaip jau minėta, asmens, kuris patyrė neturtinės žalos, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo pažeistai teisei apginti nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-895-821/2022, 2020 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-664-492/2020).

50. Įvertinusi byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, M. L. kalinimo bei pažeidimų trukmę, taip pat atsižvelgusi į ginamų vertybių turinį ir į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjo teisių į privatumą naudojantis dušu pažeidimą, tačiau įvertinęs atsakovo atstovo padarytus pažeidimus, pagrįstai M. L. priteisė neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, priešingai nei sprendė teismas, nebuvo pažeistas, konstatuotina, kad M. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, turi būti priteisiama 250 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teisėjų kolegijos nuomone, ši suma yra proporcinga atsakovo atstovo padarytiems pažeidimams ir pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti. Atsižvelgus į Vilniaus PN pareigūnų padarytų pažeidimų pobūdį bei trukmę, M. L. pažeistai teisei apginti vien pažeidimo pripažinimo nepakanka, o atsakovo atstovo siekis pareiškėjui iš viso nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

51. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė M. L. privatumo naudojantis dušu pažeidimą. Atsižvelgus į tai, šis pažeidimas šalinamas iš Vilniaus PN pareigūnų padarytų pažeidimų, o atsakovo atstovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisiant 250 Eur neturtinei žalai atlyginti, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui M. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, priteisti 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Virginija Volskienė