2019-04-03 Nr. AB-8476-3-61-3-02378-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3658-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02378-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.3; 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas G. Š. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK, atsakovas) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1 548,66 Eur, susidariusią už viršvalandžius, kai pareiškėjas 2013 m. gegužės mėn. – 2016 m. kovo mėn. laikotarpiu dirbo daugiau nei 48 valandas per bet kurią savaitę.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas, taikydamas suminę darbo laiko apskaitą bei neapskaičiuodamas ir nemokėdamas pareiškėjui už viršvalandžius, susidariusius dirbant daugiau nei 48 valandas per savaitę, nepagrįstai pareiškėjui neišmokėjo darbo užmokesčio dalies. Remdamasis ginčui aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymu patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 29 straipsnio (naujosios redakcijos – 37 str.) ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 149 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad maksimali savaitės (7 dienų laikotarpio) darbo laiko trukmė yra 48 valandos, todėl darbo laikas, viršijantis 48 valandas per savaitę, yra viršvalandinis ir už jį turi būti sumokėta.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad savaitės nepertraukiamas poilsis turėtų būti nustatytas taip, jog būtų užtikrinamas bet kuriuo 7 dienų laikotarpiu. Pareiškėjo teigimu, jam už viršvalandinį darbą, kai dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, nuo 2013 m. gegužės mėn. iki 2016 m. vasario mėn., yra neišmokėta 1 548,66 Eur darbo užmokesčio dalis. Viršvalandžius pareiškėjas apskaičiavo pasirinkęs bet kokį 7 dienų laikotarpį, t. y. jeigu apskaitoma savaitė persikėlė į kitą mėnesį, viršvalandžius jis skaičiavo pagal to mėnesio, į kurį persikėlė savaitės apskaitinis laikotarpis, darbo užmokestį, kadangi apie būsimus viršvalandžius dar nebuvo žinoma, taip pat pareiškėjas apskaičiavo ir viršvalandžius, kai apskaitinė savaitė persikėlė į kitus metus. Valandos darbo užmokestį pareiškėjas apskaičiavo pagal atsakovo pateiktus atsiskaitymo lapelius. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 261 straipsnį už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro pareiginės algos su nustatytais priedais dydžio, todėl pareiškėjui nėra sumokėta pusė pareiškėjo pareiginės algos su jam nustatytais priedais.

4. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

5. Atsiliepime nurodė, kad, siekiant efektyvaus darbo laiko organizavimo, vadovaujantis DK 149 straipsniu, Vilniaus AVPK yra taikoma suminė darbo laiko apskaita, o tai sąlygoja tam tikrą pareigūnų, dirbančių pamainomis, darbo laiko apskaitos specifiką. Ginčo laikotarpiu Vilniaus AVPK suminė darbo laiko apskaita vykdyta vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 10-V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (toliau – ir Vilniaus AVPK viršininko įsakymai dėl suminės darbo laiko apskaitos) patvirtintu Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašu.

Pareiškėjo pareigybė pateko į nurodytą sąrašą. Vilniaus AVPK yra nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, jo pabaigoje apskaičiuojama, kiek per apskaitinį laikotarpį buvo darbo dienų pareigūnams, dirbantiems normaliu darbo laiko režimu, šis dienų skaičius dauginamas iš 8 darbo valandų ir gautas rezultatas lyginamas su pareigūno, dirbusio pamainomis, dirbtų valandų skaičiumi. Viršvalandžiai už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius nėra skaičiuojami ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nėra žymimi, žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas.

Jei apskaitos laikotarpiu viršijamas tai pareigūnų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, už šį laiką apmokama kaip už viršvalandinį darbą arba pareigūno pageidavimu sutrumpinama darbo diena ar suteikiama poilsio diena, už šį papildomą poilsio laiką mokant pareigūno vidutinį darbo užmokestį. Suminio darbo laiko apskaitos atveju savaitės pradžia ir pabaiga yra siejama su savaitės nepertraukiamu poilsiu – konkrečios savaitės pradžia yra pirmoji darbo diena po kiekvieno savaitės nepertraukiamo poilsio. Jeigu atskirais laikotarpiais būtų pažeistas reikalaujamas darbo ir poilsio laiko režimas (minimalus poilsio laikas ir (ar) maksimalus darbo laikas), tai būtų pagrindas konstatuoti netinkamą darbo organizavimą ir su tuo susijusius pažeidimus, tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti viršvalandinį darbą.

Priešingu atveju kiltų DK 149 straipsnio 1 dalies normų kolizija, t. y. norma, nustatanti 48 val. ribojimą per savaitę, paneigtų normą, nustatančią 40 val. ribojimą per apskaitinį laikotarpį ir viršvalandžių skaičiavimą apskaitinio laikotarpio pabaigoje. Be to, būtų paneigtas suminės darbo laiko apskaitos esminis tikslas ir paskirtis – tai, kad organizuojant darbą yra sudaroma galimybė per tam tikrą laiką (savaitę, mėnesį) dirbti daugiau valandų nei nustatyta ir per apskaitinį laikotarpį, ir dirbtą laiką išlyginti taip, kad jis neviršytų bendro nustatyto darbo laiko trukmės.

6. Atsakovas pažymėjo, kad tik 2015 metų IV ketvirtį pareiškėjo dirbtas laikas 2 val. viršijo pareigūnų, dirbančių normaliu darbo laiko režimu, darbo laiką, tačiau maksimalios darbo laiko normos neviršijo. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, jog net ir laikant, kad pareiškėjas dirbo viršvalandinį darbą, jo dirbtas laikas buvo visiškai kompensuotas, suteikiant pakankamai poilsio dienų, o tai atitinka DK 149 straipsnio 2 dalyje nustatytą darbo laiko viršijimo kompensavimo mechanizmą apskaitos laikotarpiu. Pareiškėjas nei karto nereiškė pastabų dėl darbo organizavimo ir darbo grafikų neginčijo, šioje byloje nagrinėjamos darbo organizavimo tvarkos neskundė ir nekritikavo.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, einantis Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio Patrulių būrio vyriausiojo patrulio pareigas. Pareiškėjo užimamos pareigos (vyriausiasis patrulis) patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 9 d. nutarimu Nr. 1150 patvirtintų Nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančių vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašą (1.21 punktas).

9. Teismas pažymėjo, kad tiek DK, tiek Statutas (iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusi bei vėlesnė jo redakcija) nustatė analogišką nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose dirbančių pareigūnų darbo laiko trukmę – maksimalų 48 val. darbo laiką per 7 dienų laikotarpį, kuris nelaikomas viršvalandiniu.

10. Teismas nurodė, kad iš Vilniaus AVPK 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ ir 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 10V-415 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ bei jų priedų Nr. 1, kuriuose patvirtintas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašo matyti, kad Vilniaus AVPK bylos nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu darbuotojams, dirbantiems pamainomis nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiuose Vilniaus AVPK padaliniuose buvo nustatyta suminė darbo laiko apskaita, kurios laikotarpis - 3 mėnesiai. Minėti įsakymai yra galiojantys, pareiškėjo pareigybė yra nurodyta šių įsakymų prieduose esančiuose Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašuose, todėl atsakovas, apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį, pagrįstai taikė juose įtvirtintą suminę darbo laiko apskaitą. Taikant suminę darbo laiko apskaitą, buvo būtina vadovautis Statuto 29 straipsnio 3 dalies (nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Statuto 37 straipsnio 4 dalies) bei DK 149 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reikalaujančiomis, kad darbo laikas per 7 dienas neviršytų 48 val.

11. Įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytą viršvalandžių skaičiavimo metodiką, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ji yra ydinga, kadangi pareiškėjas viršvalandinį darbą skaičiuoja laikotarpiais, kurie persidengia, pvz., 2013 m. gegužės 26 d. – birželio 1 d. ir gegužės 27 d. – birželio 2 d., gruodžio 19–25 d., gruodžio 20–26 d., gruodžio 21–27 d. ir t. t., todėl pareiškėjo nurodytas išdirbtų valandų ir viršvalandžių skaičius neatitinka tikrovės. Pareiškėjo paskaičiavimu, pvz.: 2013 m. gruodžio 19-25 d. jis dirbo 59 val., 11 iš jų - viršvalandžiai, gruodžio 20-26 d. dirbo 59 val., iš jų 11 val. - viršvalandžiai, gruodžio 21-27 d. dirbo 51 val., iš jų - 3 val. viršvalandžiai ir t. t., taigi iš nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas pirmos savaitės tas pačias 5 darbo dienas įskaičiuoja ir į antrą savaitę, antros savaitės 6 tas pačias darbo dienas įskaičiuoja į trečią savaitę. Pagal tokią darbo laiko apskaitos metodiką faktinis ir realiai pareiškėjo dirbtas laikotarpis nepagrįstai didėja, o dubliuojant dirbtų dienų skaičių, didėja ir išdirbtų valandų skaičius, nors faktiškai pareiškėjas dirbo mažiau darbo valandų. Teismas vertino, kad tą pačią dieną dirbtas laikas negali būti priskirtas skirtingoms savaitėms, todėl tokia darbo laiko metodika yra ydinga, sudaranti prielaidas nepagrįstai skaičiuoti viršvalandžius už faktiškai nedirbtą laiką, todėl nėra pagrindo ją taikyti ir pagal ją perskaičiuoti viršvalandžius.

12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas viršvalandžių už atskirus apskaitos laikotarpio mėnesius neskaičiuoja ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nežymi (žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas), o viršvalandžių suma įvertinama tik apskaitos laikotarpio pabaigoje. Jei apskaitos laikotarpiu viršijamas tai pareigūnų kategorijai nustatytas darbo valandų skaičius, už šį laiką apmokama kaip už viršvalandinį darbą, arba pareigūno pageidavimu sutrumpinama darbo diena, arba suteikiama poilsio diena, už šį papildomą poilsio laiką mokant pareigūno vidutinį darbo užmokestį. Vilniaus AVPK, sudarydamas darbo grafikus bei pildydamas darbo laiko apskaitos žiniaraščius, vadovaujasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277 „Dėl darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo dirbtas laikas neviršijo maksimalios darbo laiko normos atitinkamu apskaitiniu laikotarpiu. Pareiškėjui buvo suteikta pakankamai poilsio dienų tam, kad jo dirbtas laikas būtų teisingai kompensuotas ir išlygintas taip, jog jis neviršytų bendro nustatyto darbo valandų skaičiaus. Atsakovas, remdamasis Vilniaus AVPK Švenčionių r. PK VPS patrulių būrio darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, pateikė skaičiavimus, kuriuos įvertinęs teismas sprendė, kad pareiškėjo dirbtas laikas nei vieną ginčijamo laikotarpio (2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn.) ketvirtį neviršijo maksimalios darbo laiko normos atitinkamu apskaitiniu laikotarpiu, todėl pareiškėjo reikalavimą laikė nepagrįstu.

13. Teismas, įvertinęs byloje esančių 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. pareiškėjo darbo grafikų duomenis, nurodė, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais tikrai dirbo ilgiau nei 48 val. per savaitę, tačiau darbo grafikuose užfiksuota informacija taip pat patvirtina, kad pareiškėjo viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas suteikiant papildomą poilsio laiką, kaip tai įtvirtinta DK 149 straipsnio 2 dalyje.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas, atskaičius pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiką – 1 val., daugiau nei 48 val. per savaitę dirbo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 26 d. iki 2013 m. birželio 2 d., nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. gegužės 19 d., nuo 2014 m. birželio 23 d. iki 2014 m. liepos 2 d., nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 29 d., nuo 2014 m. rugsėjo 13 d. iki 2014 m. rugsėjo 21 d., nuo 2014 m. lapkričio 21 d. iki 2014 m. lapkričio 26 d., nuo 2015 m. vasario 6 d. iki 2015 m. vasario 18 d., nuo 2015 m. vasario 20 d. iki 2015 m. kovo 4 d., nuo 2015 m. balandžio 26 d. iki 2015 m. gegužės 5 d., nuo 2016 m. sausio 11 d. iki 2016 m. sausio 17 d. ir nuo 2016 m. sausio 21 d. iki 2016 m. sausio 27 d. Iš viso pareiškėjas per nurodytus laikotarpius bendrai išdirbo 185 val. viršvalandžių. Kita vertus, ginčo laikotarpiu 40 val. per savaitę dirbantys asmenys turėjo 331 laisvą dieną, tuo tarpu pareiškėjui buvo suteiktos 473 laisvos dienos, t. y. 142 dienomis daugiau, ir tai atitinka 1 136 darbo valandas, dirbant 8 valandas per dieną.

15. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad per ginčo laikotarpį pareiškėjo dirbti viršvalandžiai (185 val.) buvo kompensuoti poilsio laiku (1 136 val.). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas tinkamai įgyvendino Darbo kodekso 149 straipsnio 2 dalies nuostatą ir už pareiškėjui suteiktą papildomą poilsio laiką sumokėjo vidutinį darbo užmokestį, todėl pakartotinai kompensuoti pareiškėjui 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra teisinio pagrindo.

III. 16. Pareiškėjas G. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto argumentus, iš esmės analogiškus nurodytiems skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialiosios teisės normas. Pareiškėjo įsitikinimu, darbo laikas, viršijęs 48 val. per savaitę, yra viršvalandinis darbas, už kurį turi būti sumokėti viršvalandžiai. Akcentuja, kad viršvalandžių skaičiavimo metodikos pagrindai suformuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-691-525/2015 pateiktais išaiškinimais. Minėtoje nutartyje konstatuota, jog teismas skaičiuoja viršvalandžius, susidariusius per bet kurį 7 dienų laikotarpį.

18. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas pagrindė savo sprendimą išimtinai DK 149 straipsnio 2 dalimi, teigdamas, kad pareiškėjui buvo suteiktas papildomas poilsio laikas, dėl kurio suteikimo atsakovui prašymo nepateikė, o tas papildomas poilsio laikas neva kompensavo viršvalandinį darbą, kuris susidarė viršijus 48 val., per savaitę. Teismas ignoravo DK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 193 straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalį ir dėl jų nepasisakė. Visos šios nuostatos turėjo būti aiškinamos sistemiškai, neištraukiant atskirų nuostatų iš konteksto. Priešingai nei viršvalandinis darbas, susidaręs suminio darbo laiko apskaitos laikotarpio pabaigoje, kuris gali būti kompensuojamas poilsio dienomis ar sutrumpintomis darbo dienomis, jei to pageidauja (pateikia prašymą) darbuotojas, viršvalandinis darbas, atsiradęs viršijus darbo dienos (pamainos) arba savaitės trukmę, nekompensuojamas poilsio dienomis, nes teisės aktai to nenumato. Viršvalandinis darbas, susidaręs šiais dviem pagrindais, išimtinai apmokamas didesniu nustatyto dydžio tarifu.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas klausimo dėl jo siūlomos darbo laiko apskaitos metodikos nesprendė, jos pagrįstumo nevertino, taip pat neišaiškino, kokia metodika yra pagrįsta.

20. Pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nesiaiškino, kaip turėtų būti apskaičiuojamas darbo laikas, viršijantis 48 val. per savaitę. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat pažymi, jog pertraukos pailsėti ir pavalgyti laikas nebuvo įskaičiuojamas į pareiškėjo darbo laiką tik nuo 2015 m. sausio 1 d. Teismas klaidingai savo sprendimą dėl pietų pertraukos laiko išskaičiavimo iš viršvalandžių grindė Vilniaus AVPK viršininko 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 10-V-1657 5 priedu, kadangi šis priedas reglamentuoja konkrečiai Vilniaus AVKP Patrulių rinktinės darbo laiką, bet ne Švenčionių r. policijos komisariato darbuotojų darbo laiką. Tai du skirtingi Vilniaus AVPK struktūriniai padaliniai. Patrulių rinktinėje dirbantiems patruliams pietų pertrauka ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo įskaitoma į darbo laiką, priešingai nei pareigūnams, dirbantiems Švenčionių r. PK.

21. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, pasisakė dėl aplinkybės, jog LVAT ne kartą yra išaiškinęs, kad nesant vidaus administravimo sprendimų (atitinkamų įsakymų) statutinėje tarnyboje dirbantiems asmenims suteikti tam tikros trukmės pertraukas pamainos metu ir už jas apmokėti, skirtas laikas pailsėti ir pavalgyti nėra išminusuojamas iš dirbtų viršvalandžių laiko. Vidaus administravimo sprendimų dėl pareiškėjo pertraukų įskaičiavimo/neįskaičiavimo į jo darbo laiką teismui nebuvo pateikta.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai iš esmės analogiški šioje byloje 2016 m. gruodžio 29 d. priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, dėl kurių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau pasisakė 2018 m. lapkričio 7 d. nutartyje, panaikindamas teismo sprendimą ir perduodamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis teismas nustatė pagrindinių proceso principų pažeidimus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skunde išdėstytų argumentų iš esmės neanalizavo ir dėl daugumos jų nepasisakė, tik sprendime atkartojo atsakovo poziciją, teismo sprendimas nemotyvuotas, teisiškai nepagrįstas, pažeidžiantis ABTĮ reikalavimus. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvykdė teisingumo byloje, pažeidimų nepašalino ir vėl juos padarė.

23. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 24. Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl viršvalandžių susidarymo laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. ir apmokėjimo už juos. Pareiškėjo teigimu, minėtu laikotarpiu viršvalandžiai susidarė dėl taikant suminę darbo laiko apskaitą 48 val. per savaitę (bet kurį 7 dienų laikotarpį) viršijančio darbo laiko, už kurį pareiškėjui nebuvo tinkamai apmokėta.

25. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad nors tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas dirbo daugiau nei 48 val. per savaitę, tačiau viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas, suteikiant papildomą poilsio laiką, kaip tai įtvirtinta DK 149 straipsnio 2 dalyje, dėl to pakartotinai kompensuoti pareiškėjui viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra teisinio pagrindo.

26. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: darbo laikas, viršijęs 48 val. per savaitę, yra viršvalandinis darbas, už kurį turi būti sumokėti viršvalandžiai; pirmosios instancijos teismas ignoravo DK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį, 193 straipsnį ir Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalį ir dėl jų nepasisakė; teismas, konstatuodamas, jog pareiškėjo siūloma darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, nevertino minėtos metodikos pagrįstumo ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta; pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal DK 149 straipsnio 2 dalį už suteiktas papildomas poilsio dienas mokamas vidutinis darbo užmokestis, kuris pareiškėjui nebuvo sumokėtas; teismas netinkamai įvertino pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko apskaitą, todėl nepagrįstai neįskaitė į dirbtą laiką.

27. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia akcentuoja, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

29. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

30. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo darbo rėžimu, nustatytu Statuto 29 straipsnio 3 dalyje. Šioje visą ginčo laikotarpį galiojusioje Statuto nuostatoje buvo įtvirtinta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko norma; šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu; šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą bei šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojusios Statuto redakcijos 37 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nustatytas funkcijas nepertraukiamai vykdančiose vidaus reikalų įstaigose tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, vidaus reikalų centrinės įstaigos vadovo sprendimu gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, viršijanti šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko trukmę, bet ne ilgesnė kaip 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį). Šių pareigūnų darbas, kiekvieną savaitę (7 dienų laikotarpį) neviršijantis 48 valandų darbo laiko normos, nelaikomas viršvalandiniu. Šioje dalyje nurodytų pareigūnų pareigybių sąrašą, šių pareigūnų darbo ir poilsio laiko apskaitos ypatumus nustato Vyriausybė.

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs (žr., pvz., LVAT 2008 m. birželio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2063/2008, 2009 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-337/2009, 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63-1706/2009, 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1033-662/2018): kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas minėtas nuostatas, visų pirma siekė pareigūnų teisinį statusą nustatyti specialiu įstatymu – Statutu, kuriame pareigūnų darbo laikas yra specialiai ir išsamiai reglamentuotas – tam yra skirtas 29 straipsnis („Pareigūnų darbo laikas“); kad Statuto 29 straipsnio 1 ir 3 dalyse yra aiškiai nustatytos pareigūnų darbo laiko normos, kurios gali būti dvejopos – 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) arba 48 valandos per savaitę (7 dienų laikotarpį); kad taikant 48 valandų per savaitę darbo laiko normą, turi būti įgyvendinamos įstatymo nustatytos sąlygos, t. y. vidaus reikalų įstaigose nustatytos funkcijos turi būti nepertraukiamai vykdomos, dirbama pamainomis, pareigūno pareigybė turi būti įrašyta Vyriausybės patvirtintame sąraše, turi būti įstaigos vadovo sprendimas.

32. Byloje nustatyta, kad Lietuvos policijos generalinis komisaras 2010 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 5-V-277 „Dėl darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtino Darbo ir poilsio laiko apskaitos policijos įstaigose tvarkos aprašą, kuriuo vadovaujamasi sudarant darbo grafikus bei pildant darbo laiko apskaitos žiniaraščius. Kaip matyti, kad suminė darbo laiko apskaita ginčo laikotarpiu buvo vykdyta, vadovaujantis Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), kuriuo buvo patvirtintas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančią pareigūnų, dirbančių pamainomis, pareigybių sąrašas. Į šį sąrašą pateko ir pareiškėjo – Vilniaus AVPK Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus (toliau – ir Švenčionių PK VPS) patrulių būrio vyriausiojo patrulio – pareigybė. Pagal minėtą įsakymą (juo patvirtintą priedą) pareiškėjo pareigybė taip pat yra priskiriama pareigūnams, dirbantiems pamainomis. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pareiškėjo darbas realiai buvo organizuojamas kaip pamaininis. Pareiškėjas nurodytą teismo išvadą paneigiančių duomenų nepateikė. Taip pat minėtais Vilniaus AVPK viršininko įsakymais įstaigoje buvo nustatytas 3 mėnesių (ketvirčio) apskaitos laikotarpis, nes Darbo kodekso 149 straipsnio 1 dalis numato, kad apskaitinio laikotarpio trukmė negali būti ilgesnė nei keturi mėnesiai.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų dėl to, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo siūlomos darbo laiko apskaitos metodikos pagrįstumo nevertino ir nepaaiškino, kokia metodika laikytina pagrįsta, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai nei teigia pareiškėjas, nurodė, kodėl pareiškėjo darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, kadangi pagal tokią darbo laiko apskaitos metodiką faktinis ir realiai pareiškėjo dirbtas laikotarpis nepagrįstai didėja, o dubliuojant dirbtų dienų skaičių, didėja ir išdirbtų valandų skaičius, nors faktiškai pareiškėjas dirbo mažiau darbo valandų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tą pačią dieną dirbtas laikas negali būti priskirtas skirtingoms savaitėms, dėl to tokia darbo laiko apskaitos metodika yra ydinga, sudaranti prielaidas nepagrįstai skaičiuoti viršvalandžius už faktiškai nedirbtą laiką. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu yra nepagrįsti.

34. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti laiko neįskaičiavimo į jo darbo laiką, pirmiausiai pažymi, kad jog įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva.

Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-221-2011; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1378-556/2016). Nagrinėjamu atveju įrodyti aplinkybę, kad pareigūnams pamainos metu pertraukos pailsėti ir pavalgyti buvo suteikiamos, ir už kurias buvo mokamas darbo užmokestis, privalo atsakovas, kuris, nagrinėjamu atveju, teigia, jog Vilniaus AVPK viršininko 2012 m. kovo 9 d.

įsakyme Nr. 10-V-254 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais), 2013 m. gruodžio 27 d. įsakyme Nr. 10-V-1657 „Dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato administravimo, kriminalinės ir viešosios policijos funkcijas vykdančių padalinių darbo laiko nustatymo“ 5 priedo 2.1.2, 2.1.4 2.1.6 papunkčiuose yra nurodytas Vilniaus AVPK nepertraukiamai funkcijas vykdančių pareigūnų, dirbančių 12 val. trukmės pamainomis, darbo laikas (2.1.2 papunktis: pirma 12 val darbo pamaina - nuo 7.30 val. iki 20.30 val. (su dviem 30 min. pertraukomis pailsėti ir pavalgyti; pirma pertrauka suteikiama ne vėliau kaip po 4 valandų nuo darbo pradžios, antra - ne vėliau kaip po 4 valandų nuo pirmosios pertraukos).

Pamainomis dirbantys pareigūnai apie pertrauką pailsėti ir pavalgyti praneša radijo ryšiu Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo skyriaus pareigūnui. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pertraukos pailsėti ir pavalgyti nėra žymimos, žymimas tik bendras faktiškai dirbtas laikas. Pertraukos pailsėti ir pavalgyti žymimos policijos pareigūnų darbo grafikuose nuo 2015 metų. Atsakovas taip pat nurodo, kad šio įsakymo nuostatos taikomos ir Švenčionių RPK, kaip Vilniaus AVPK struktūriniam padaliniui. Pareiškėjas nepateikė atsakovo teiginius paneigiančių duomenų, todėl pareiškėjo argumentai, kad minėtas įsakymas netaikomas Švenčionių RPK darbuotojams, nepagrįsti.

35. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl DK 149 straipsnio 1 dalies, 150 straipsnio 1 dalies, 193 straipsnio ir Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalies taikymo, t. y., kad viršvalandinis darbas, atsiradęs viršijus darbo dienos (pamainos) arba savaitės trukmę, nekompensuojamas poilsio dienomis, nagrinėjamu atveju, pažymi, kad, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo dirbtas laikas nei vieną ginčijamo laikotarpio (2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn.) ketvirtį neviršijo maksimalios darbo laiko normos atitinkamu apskaitiniu laikotarpiu, tačiau pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais dirbo ilgiau nei 48 val. per savaitę. Byloje esantys darbo grafikai patvirtina, kad pareiškėjo viršytas darbo valandų skaičius buvo kompensuotas suteikiant papildomą poilsio laiką. Šios aplinkybės neneigia ir pareiškėjas, tačiau nesutinka su viršvalandžių kompensavimo būdu, ir teigia, kad už viršvalandžius jam turi būti mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, kaip nustato pareiškėjo minėtos VTĮ ir DK nuostatos.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kuriam, kaip nustatyta bylos medžiaga, už išdirbtus viršvalandžius buvo kompensuota poilsio laiku mokant už jį vidutinį darbo užmokestį, dėl tokio kompensavimo būdo atsakovui jokių pretenzijų ar pastabų per ginčo laikotarpį nereiškė, taigi su tokiu kompensavimo būdu sutiko, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pakartotinai kompensuoti pareiškėjui 2013 m. gegužės mėn.–2016 m. kovo mėn. viršytą valandų skaičių, priteisiant darbo užmokestį, nėra teisinio pagrindo.

37. Apibendrindama nutartyje išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą faktų ir teisės taikymo aspektais, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis, o apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius