N-575-1074-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N575-1074/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00786-2009-7

Procesinio sprendimo kategorija 42.22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutarties G. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Institucija) 2009 m. gruodžio 15 d. nutarimu G. B. už Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 5113 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą buvo paskirta 750 Lt bauda. Administracinė nuobauda G. B. paskirta už tai, kad 2009 m. lapkričio 5 d., apie 09.30 val., atliekant Neries upės pakrantės apsaugos juostos būklės dešiniajame upės krante patikrinimą, buvo nustatyta, jog uždaroji akcinė bendrovė „Domus firma“ (toliau – ir UAB „Domus firma“), kurios direktorius buvo G. B., nuosavybės teise priklausančiuose sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, neturėdama nustatyta tvarka paruoštos ir su Institucija suderintos projektinės dokumentacijos bei leidimo vykdyti statybos darbus Neries upės pakrantės apsaugos juostoje, organizavo žemės planiravimo, tranšėjos kasimo, geotekstilės plėvelės ir gelžbetonio konstrukcijų klojimo bei įleidimo į žemę darbus. Institucijos nutarime nurodyta, kad minėti darbai pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnį atitinka statinių statybos apibrėžimą, todėl galėjo būti vykdomi tik pagal suderintus projektus. Tokiais veiksmais G. B. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 16 straipsnio 2 ir 3 dalių, 17 straipsnio 1 ir 2 dalių, taip pat Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 ir 126.4 punktų reikalavimus.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. nutartimi minėtą Institucijos nutarimą paliko nepakeistą. Nors administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo kaltu neprisipažino, teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad G. B. kaltė padarius jam inkriminuotą pažeidimą įrodyta jo paties skunde nurodytais argumentais, administracinio teisės pažeidimo protokolu, 2009 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 284, VĮ Registrų centro Kauno filialo 2008 m. rugsėjo 18 d. pažymėjimu Nr. 301050, žemės sklypo planais, grunto pateikimo sutartimi Nr. 09051401, 2008 m. gruodžio 9 d. atrankos išvada Nr. KR12-5309/156, 2009 m. gruodžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, UAB „Domus firma“ 2010 m. vasario 1 d. raštu, nuotraukomis bei kitais byloje esančiais objektyviais įrodymais.

Teismas nurodė, kad iš ATPK 5113 straipsnio 1 dalies dispozicijos matyti, jog minėta teisės norma yra blanketinė, nukreipianti į kitus teisės aktus. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad savo veiksmais G. B. pažeidė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame apibrėžiama saugomų teritorijų sąvoka, t. y. apsaugančios – įvairios paskirties apsaugos zonos, taip pat to paties įstatymo 16 straipsnio 2 ir 3 dalis, reglamentuojančias ūkinės veiklos, galinčios turėti poveikio aplinkai, projektavimo aspektus: juridiniai ir fiziniai asmenys, projektuojantys objektų, galinčių turėti poveikio aplinkai, statybą, rekonstravimą ar plėtimą, rengiantys bendruosius ir specialiuosius teritorinio planavimo projektus, projektinėje dokumentacijoje privalo numatyti priemones gamtos ištekliams racionaliai naudoti, neigiamam poveikiui aplinkai išvengti; projektinė dokumentacija nustatyta tvarka suderinama su vietos savivaldos institucijomis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija.

Be to, pažymėjo, jog ginčo teisinį santykį reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, kurioje nustatytas sąrašas veiksmų, draudžiamų atlikti apsaugos zonoje, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 ir 126.4 punktai, įtvirtinantys draudimą statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įrangą), tverti tvoras; dirbti žemę, ardyti velėnas (išskyrus kultūrinių pievų atsėjimą, suderinus šį darbą su aplinkos apsaugos tarnybomis), ganyti gyvulius.

Teismas atkreipė dėmesį, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens teiginys, kad atliktų darbų negalima priskirti statinio ar atliktos statybos sąvokoms, todėl projektinė dokumentacija ir leidimas jiems nereikalingi, yra nepagrįstas, kadangi Statybos techninio reglamento STR 1.07.02:2005 „Žemės darbai“ 3 punkte nustatyta, jog žemės darbai teritorijose, kurioms yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, atliekami vadovaujantis reikalavimais (žemės naudojimo apribojimais), nustatytais Lietuvos Respublikos žemės įstatyme, Lietuvos Respublikos kelių įstatyme, Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto kodekse, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ ir kituose teisės aktuose, taip pat šio Reglamento reikalavimais, o pagal 4.1–4.3 punktus žemės darbai teritorijoje, kuriai yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, atliekami (išskyrus šio Reglamento VI skyriuje išvardytus darbus) tik gavus statinio statybos leidimą arba įgaliotų savivaldybės ir valstybės tarnautojų pritarimus – kai šie dokumentai yra privalomi, gavus žemės savininko arba valdytojo raštiškus pritarimus (sutikimus, sutartis) (kai jie yra reikalingi), turint su žemės darbų vykdymo vietoje esančių požeminių statinių, susisiekimo komunikacijų ir žemės savininkais (naudotojais, valdytojais) suderintą žemės darbų vykdymo aprašą ir schemą – kai nereikalingas statinio projektas.

Nurodė, kad G. B. už neteisėtai atliktus darbus 2009 m. gruodžio 15 d. buvo surašyti savavališkos statybos aktas Nr. SA-60 ir statybos sustabdymo aktas Nr. SU-24, kurie Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-342-353/2010 buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, kartu konstatuojant, jog nagrinėjamu atveju atlikti darbai priskirtini statybos darbams, kuriems atlikti reikalingas statybos leidimas. Pažymėjo, kad šį faktą konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011, kuria minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas.

Pasisakydamas dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens ir jo atstovo teiginių, jog G. B. suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus, nes neužfiksuota, kurie ir kokioje vietoje buvo padėti gelžbetoninių plokščių blokai bei geotekstilės plėvelė ir išardyta velėna, nėra aišku, kuo remiantis padaryta išvada, kad UAB „Domus firma“ priklausantys žemės sklypai patenka į pakrantės apsaugos zoną, t. y. nėra konkrečių įrodymų, jog statyba atlikta pakrantės apsaugos juostoje, teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, jog UAB „Domus firma“ nuosavybės teise priklausančiuose ir Neries upės pakrantėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, esančiuose žemės sklypuose yra nustatyta vandens telkinių apsaugos juosta ir zona.

Atkreipė dėmesį, kad šio fakto neginčija ir pats pareiškėjas, o ATPK 5113 straipsnio 1 dalis atsakomybę numato už specialiųjų žemės, miško naudojimo sąlygų pažeidimą ar nevykdymą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, atliekant neteisėtus statybos darbus, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios specialiąsias sąlygas, išardyta velėna ir pažeisti pakrantės apsaugos juostoje nustatyti draudimai. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad G.

B. inkriminuotas pažeidimas yra įrodytas, jo veika kvalifikuota teisingai, administracinė nuobauda teisėtai paskirta pagal bendrąsias nuobaudų ir baudų skyrimo taisykles bei yra adekvati padaryto pažeidimo pobūdžiui ir atitinka ATPK 20 straipsnyje numatytus administracinės nuobaudos tikslus.

II. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas G. B. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Kauno miesto agentūros 2009 m. gruodžio 15 d. nutarimą bei nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta. Teigia, jog atsakomybė pagal ATPK 5113 straipsnio 1 dalį atsiranda tik už ūkinės veiklos objektų statybą saugomų teritorijų apsaugos zonose be projektinės dokumentacijos ir suderinimo su vietos savivaldos institucijomis bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, taip pat velėnos ardymą pakrantės apsaugos juostose. Atsižvelgęs į tai, tvirtina, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama ūkinių ar kitokių objektų statyba Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme, todėl atliktiems darbams nereikėjo gauti projektinės dokumentacijos, suderintos su vietos savivaldos institucijomis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija. Taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad G. B. suformuluotas kaltinimas yra nekonkretus, t. y. nenurodoma pažeidimo apimtis – kurių blokų ir plėvelės dalių paklojimas bei kurioje žemės sklypų vietoje atliktas velėnos ardymas pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį nepakeistą. Mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju atlikti darbai pagal galiojusį Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnį atitinka statinių statybos apibrėžimą, todėl galėjo būti vykdomi tik pagal suderintus projektus. Taip pat nurodo, kad pats administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neginčija aplinkybės, jog UAB „Domus firma“ priklausančiuose žemės sklypuose yra nustatytos vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos. Be to, atkreipia dėmesį, kad detaliojo plano sprendiniai nesuteikia teisės pradėti žemės ir statybos darbus, o UAB „Domus firma“ galioja Institucijos 2008 m. gruodžio 9 d. raštu Nr. KR12-5309/156 atrankos išvadoje dėl komercinės, gyvenamosios statybos privalomojo poveikio aplinkai vertinimo nustatyta sąlyga – parengti projektą statybos leidimui gauti, tačiau nagrinėjamu atveju nėra parengto projekto ir statybos leidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju G. B. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje inter alia įtvirtinta, kad specialiųjų žemės naudojimo sąlygų pažeidimas ar nevykdymas užtraukia baudą nuo 500 Lt iki 1 000 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v.

Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. B. padarė ATPK 5113 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutartyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami neabejotinai išvadai dėl G. B. kaltės padarius jam inkriminuotą pažeidimą daryti. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Tuo tarpu G. B. už nagrinėjamu atveju atliktus darbus 2009 m. gruodžio 15 d. buvo surašyti savavališkos statybos aktas Nr. SA-60 ir statybos sustabdymo aktas Nr. SU-24, kurie Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-342-353/2010 buvo pripažinti teisėtais ir pagrįstais, kartu konstatuojant, jog šie darbai priskirtini statybos darbams, kuriems atlikti reikalingas statybos leidimas. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-2375/2011, kuri, remiantis ABTĮ 145 straipsniu įsiteisėjo jos priėmimo dieną, minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Atsižvelgiant į tai, apelianto teiginys, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama ūkinių ar kitokių objektų statyba Lietuvos Respublikos statybos įstatymo prasme, todėl atliktiems darbams nereikėjo gauti projektinės dokumentacijos, suderintos su vietos savivaldos institucijomis ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad tiek administracinio teisės pažeidimo protokole, tiek Institucijos nutarime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog G. B., būdamas UAB „Domus firma“ direktoriumi, žemės planiravimo, tranšėjos kasimo, geotekstilės plėvelės ir gelžbetonio konstrukcijų klojimo bei įleidimo į žemę darbus, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, sklypuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), Kaune, organizavo būtent Neries upės pakrantės apsaugos juostoje, t. y. asmeniui kaltinimas suformuluotas ir pažeidimo apimtis nurodoma pakankamai aiškiai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartis paliekama nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas