2017-01-09 Nr. AB-709-3-64-3-01951-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1786-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01951-2015-0

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovams A. B., V. B.-D. ir G. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir TRATC, pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti: iš atsakovų A. B. ir V. B.-D. solidariai 68,46 Eur, iš G. B. – 68,46 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava), apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) bei iš kiekvieno atsakovo po 12,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Pareiškėjas nurodė, kad TRATC yra Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybių įsteigtas komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius. Pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 3 punktą komunalinių atliekų tvarkymo sistemos administratorius gali pateikti savivaldybės institucijai įmokos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų bei komunalinių atliekų tvarkymą dydžio apskaičiavimą ir ją rinkti. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189 patvirtinti Mažeikių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir 2013 m.

Nuostatai) nustato, kad TRATC apskaičiuoja vietinės rinkliavos dydį (24 punktas), administruoja vietinės rinkliavos surinkimą (45 punktas), vykdo vietinės rinkliavos išieškojimą iš vietinės rinkliavos mokėtojų (59 punktas). Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 301 straipsnio 2 dalies nuostatas nekilnojamojo turto objektų savininkas arba įgalioti asmenys privalo mokėti nustatytą rinkliavą. Mažeikių rajono savivaldybėje galiojančiuose 2013 m. Nuostatuose įtvirtinta, kad vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (6 punktas), vietinės rinkliavos dydis nustatomas visiems komunalinių atliekų turėtojams, fiziniams ir juridiniams asmenims, valdantiems, naudojantiems ir disponuojantiems nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) savivaldybės teritorijoje (34 punktas).

Pagal 2013 m. Nuostatų 31 punktą vietinė rinkliava nustatoma bei privalo būti mokama pagal ataskaitinį laikotarpį – už kiekvienus kalendorinius metus. Atsakovai bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo, naudoja ir disponuoja Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje esančiu nekilnojamuoju turtu, todėl yra pareiškėjo administruojamos vietinės rinkliavos mokėtojai. TRATC nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatomis, pareiškėjas turi teisę reikalauti iš atsakovų sumokėti vietinę rinkliavą už 2010 metų II, III, IV ketvirčius bei 2011 – 2013 metus, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis – atsakovai privalo atlyginti pareiškėjui ir jo patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovų A. B. ir V. B.-D. solidariai 68,46 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo G. B. 68,46 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Priteisė pareiškėjui iš atsakovų A. B., V. B.-D. ir G. B. po 4,67 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje vietinės rinkliavos teisinius santykius reguliavo Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. T1-54 patvirtinti nuostatai (toliau – ir 2010 m. Nuostatai), 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. T1-130 patvirtinti nuostatai (toliau – 2012 m. Nuostatai) bei nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigalioję 2013 m. Nuostatai, patvirtinti Tarybos 2013 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T1-189. Vietinės rinkliavos surinkimas, apskaitos organizavimas ir tvarkymas (administravimas) pavestas TRATC (2010 m. Nuostatų 37 punktas, 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 45 punktai). Išvardintų Nuostatų 5 punktuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir tvarkymą – tai Mažeikių rajono savivaldybės sprendimu už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir jų tvarkymą nustatyta privaloma įmoka, galiojanti Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, nuosavybės ar kita teise valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje (2010 m. Nuostatų, 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 6 punktai). Remdamasis nurodytu teisiniu reguliavimu, teismas darė išvadą, kad vietinę rinkliavą privalo mokėti asmenys, turintys nekilnojamojo turto Mažeikių rajono savivaldybės teritorijoje, t. y. atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis, ginčo laikotarpiu nekilnojamojo turto objektą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su bendro naudojimo patalpa, pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė atsakovai: A. B. ir V. B.-D. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausė ½-oji buto dalis, G. B. – ½-oji buto dalis. Taigi atsakovai laikytini vietinės rinkliavos mokėtojais 2010 m. Nuostatų, 2012 m. Nuostatų ir 2013 m. Nuostatų 6 punkto prasme, t. y. turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą šiuose nuostatuose nustatyta tvarka. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsnio, įtvirtinančio bendraturčių teises ir pareigas naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant, nuostatomis, kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Pagal 2010 m. Nuostatų 32.3 punktą daugiabučio namo, esančio Mažeikiuose, gyvenamosios paskirties butui nustatomas vietinės rinkliavos dydis per metus buvo 115 Lt, pagal 2012 m. Nuostatų 1 priedo 3 eilutę – 133 Lt, o pagal 2013 m. Nuostatų 1 priedo 3 eilutę – 162 Lt (47 Eur). Įvertinęs nurodytus vietinės rinkliavos dydžius, teismas sprendė, jog nėra pagrindo abejoti pareiškėjo pažymoje pateiktais duomenimis apie atsakovų vietinės rinkliavos įsiskolinimo laikotarpį ir dydį, be to, nagrinėjant bylą nenustatyta, jog atsakovai būtų sumokėję šį įsiskolinimą ar būtų atleisti nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo. Atsižvelgęs į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovų nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusį 136,92 Eur įsiskolinimą, proporcingai jų valdomai nuosavybės daliai, t. y. iš atsakovų A. B. ir V. B.-D., bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės dalyvių, – solidariai 68,46 Eur, iš G. B. – 68,46 Eur, yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas taip pat prašė iš atsakovų priteisti 36,30 Eur, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 12,10 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog prašomą priteisti 36,30 Eur sumą sudaro prašymo teismui paruošimo ir surašymo išlaidos. Šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė išrašą iš 2015 m. gegužės 22 d. su TRATC sudarytos Sutarties dėl teisinių paslaugų Nr. TP/2015/05/16, AB SEB banko 2015 m. birželio 22 d. vietinio mokėjimo nurodymą Nr. 4895 dėl 1 197,90 Eur pervedimo Advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinei bendrijai SGKA Legal, šios advokatų bendrijos 2015 m. birželio 19 d. pareiškėjui išrašytą PVM sąskaitą faktūrą su specifikacija. Specifikacijos 21 eilutėje nurodyta, kad teisinių paslaugų įkainis už nesumokėtos vietinės rinkliavos išieškojimą pirmosios instancijos teisme iš skolininkų yra 36,30 Eur (su PVM).

Teismas rėmėsi ABTĮ 44 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 punktu, 2 punktu ir pažymėjo, kad nors nagrinėjamoje byloje pareiškėjo prašoma priteisti turėtų atstovavimo išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte numatyto maksimalaus dydžio (2,5 x 2 467 Lt (714,50 Eur)), tačiau teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašomo priteisti advokato darbo apmokėjimo išlaidų dydžio, atsižvelgia į aukščiau paminėtus kriterijus, t. y. į administracinėje byloje pareiškėjui suteiktų teisinių paslaugų pobūdį, pareiškėjo prašymo turinį, pareiškėjo teismui pateiktų analogiškų pareiškimų kiekį, teisinių paslaugų teikimo pareiškėjui pastovumą analogiško pobūdžio bylose, taip pat į tai, kad teismų praktika šioje byloje aktualiais klausimais yra suformuota, atsakovai bylos nagrinėjime buvo neaktyvūs ir neteikė atsiliepimų. Nagrinėjamu atveju teismas įvertino ir pareiškėjo teisinį statusą. Pareiškėjas nurodė, kad TRATC įsteigė Telšių, Plungės, Mažeikių rajonų ir Rietavo savivaldybės, šios bendrovės pagrindinė funkcija – įdiegti ir eksploatuoti regioninę atliekų tvarkymo sistemą, apimančią atliekų surinkimą, vežimą, perdirbimą ir šalinimą visoje savivaldybių administruojamoje teritorijoje. Taigi pareiškėjui jį įsteigusios vietos savivaldos institucijos yra perdavusios dalį įgalinimų vietinės rinkliavos administravimo srityje ir tuo tikslu jam yra skiriami atitinkami savivaldybių biudžeto asignavimai, todėl pareiškėjas privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri jam leistų tinkamai įgyvendinti steigėjų suteiktas administravimo funkcijas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog teismui pateikto prašymo rengimas nereikalavo didelių teisinio darbo resursų, teisinių paslaugų kompleksiškumo ar specialių žinių, administracinė byla yra nesudėtinga, be to, inicijuota per LITEKO viešųjų elektroninių paslaugų EPP sistemą.

Atsižvelgęs į aukščiau išdėstytus motyvus ir formuojamą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015, 2015 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-462-556/2015, 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2015 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1807-575/2015) bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui priteistinų atstovavimo išlaidų atlyginimas mažintinas iki 14 Eur, priteisiant iš kiekvieno atsakovo po 4,67 Eur.

III. Pareiškėjas TRATC su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalimi nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumažinimo pakeisti priteisiant visas patirtas bylinėjimo išlaidas.

Nurodo, jog advokatų kontoros įkainis nagrinėjamu atveju sudaro tik 2,03 proc. pagal Rekomendacijas paskaičiuotos priteistinos maksimalios sumos už pareiškimo surašymą. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju svarbu įvertinti, kokias minimalias privalomas išlaidas patirs pareiškėjas, kreipdamasis į antstolį ir prašydamas pradėti vykdomąją bylą pagal išduotą vykdomąjį raštą. Taigi teismas pareiškėjo išlaidas, susijusias su atstovavimu teismuose, lyginant su išlaidomis, kurias patirs vykdymo procese, nuvertina 7,4 karto. Teismas neįvertino ir to fakto, kad faktinės aplinkybės kiekvienoje byloje skiriasi, kad prieš kreipiantis į teismą būtina surinkti reikiamą informaciją apie skolininką. Akcentuoja, jog atstovavimo išlaidos neviršija panašių įkainių, todėl laikytinos proporcingomis ir teisingomis. Atsakovų procesinis elgesys nesudaro pagrindo mažinti priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalies, kuria pareiškėjui iš atsakovų priteista po 4,67 Eur atstovavimo išlaidų, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas TRATC kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas priteisti: iš atsakovų A. B. ir V. B.-D. solidariai 68,46 Eur, iš G. B. – 68,46 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. bei iš kiekvieno atsakovo po 12,10 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino. Priteisė pareiškėjui iš atsakovų A. B. ir V. B.-D. solidariai 68,46 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Priteisė pareiškėjui iš atsakovo G. B. 68,46 Eur vietinės rinkliavos, apskaičiuotos nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Priteisė pareiškėjui iš atsakovų A. B., V. B.-D. ir G. B. po 4,67 Eur atstovavimo išlaidų. Kitą prašymo dalį dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovų pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą, tačiau pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nepriteisti visos prašytos teismo išlaidų sumos.

ABTĮ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 44 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 44 str. 6 d.). Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8 punkte nurodyti priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Šioje byloje taikomas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis yra 713,9 Eur.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti 36,30 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą sumažino iki 14 Eur. Nurodo, kad prašyta suma ne tik neviršijo Rekomendacijose nurodytų maksimalių dydžių, bet ir buvo gerokai už juos mažesnė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Rekomendacijų 2 punkte įtvirtinta, jog nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes. Taigi iš esmės teismo diskrecijai palikta taikyti minėtus kriterijus ir nuspręsti, kokia suma būtų tinkama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-583/2014). Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1635-261/2016).

Teismui, sprendžiančiam dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pralaimėjusios šalies, esminės įtakos neturi pats susitarimas tarp atstovaujamojo ir atstovo dėl atstovavimo išlaidų dydžio, – sutarties šalys gali neribojamos susitarti dėl išlaidų sumos bei jų atlyginimo tvarkos, tačiau, kaip jau buvo akcentuota, teismas iš pralaimėjusios (kaltosios) šalies priteisia tik būtinas, realias ir pagrįstas išlaidas. Taigi prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, inter alia išlaidos advokato pagalbai apmokėti, gali būti mažinamos atsižvelgiant į šioje nutartyje nurodytus proceso šalių išlaidų atlyginimo principus ir reikšmingus kriterijus, o situacijos teisinio vertinimo šiuo konkrečiu atveju nekeičia ir tai, jog atstovavimo paslaugos buvo įsigytos viešojo pirkimo būdu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1932-520/2016).

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog 36,30 Eur dydžio išlaidos už prašymo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto maksimalaus advokato užmokesčio dydžio už prašymo surašymą (2,5 x 713,9 Eur), taip pat pagrįstai atsižvelgė į Rekomendacijose nurodytas aplinkybes ir įvertino, kad byla yra nesudėtinga, atstovas teisinę pagalbą analogiško pobūdžio bylose teikia nuolat, teisminė praktika ginčuose dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir komunalinių atliekų tvarkymą suformuota, todėl prašymo rengimas nereikalavo didelio teisinio darbo resursų, prašymas paduotas elektroninių ryšių priemonėmis. Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, konstatavo, kad 14 Eur dydžio išlaidos už prašymo parengimą laikytinos atitinkančiomis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo teismo vertinimu ir sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos sudėtingumą ir dėl to nustatė netinkamus išlaidų dydžius pagal Rekomendacijas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepaneigė fakto, kad ši administracinė byla (atsižvelgiant į jos teisinius aspektus ir faktinę situaciją) yra nesudėtinga, bei neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos sudėtingumą ir pareiškėjo atstovų darbo sąnaudas, padarė klaidingas išvadas.

Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogiško pobūdžio bylose dėl vietinės rinkliavos priteisimo, sprendžiant išlaidų atlyginimo klausimą, suformuota praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-197-602/2015, 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1330-556/2015, 2016 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2016, 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1635-261/2016).

Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius