2021-10-06 Nr. AB-20546-3-65-3-00294-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1341-629/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00294-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško draugas“ apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško draugas“ skundą atsakovui Krekenavos regioninio parko direkcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinė miškų tarnyba) dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Miško draugas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Krekenavos regioninio parko direkcijos 2019 m. rugsėjo 23 d. raštą Nr.V3-243 (toliau – ir Raštas), kuriuo ji nederino vidinės miškotvarkos projekto, parengto miško valdai, kurios kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini); 2) įpareigoti Krekenavos regioninio parko direkciją (toliau – ir Direkcija) ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos minėtą vidinės miškotvarkos projektą, parengtą miško valdai, kurios kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), išnagrinėti iš naujo ir pateikti dėl minėto projekto išvadą Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriui.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso miškų ūkio paskirties žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Panevėžio r., (duomenys neskelbtini) (valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio (duomenys neskelbtini) girininkijos kv.17, 18) (toliau – ir Miško sklypas). Pareiškėjas kreipėsi į Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Miškų ūkio priežiūros skyrių (toliau – ir Skyrius), prašydamas suderinti Miško sklypo vidinės miškotvarkos projektą 2019–2029 metams (toliau – ir Projektas). Gavęs prašymą, Skyrius kreipėsi į Direkciją dėl išvados pateikimo. Direkcija Raštu nederino Projekto, nurodydama, jog Miško sklype kv.17, skl.16 (dalis), 18 yra saugomos Europos Bendrijos svarbos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, todėl Miško sklype negali būti projektuojamas plynas kirtimas.

3. Pareiškėjas teigė, kad Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr.D1-406 patvirtintų Vidinės miškotvarkos projektų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 29 punktą Skyrius turi kreiptis ir gauti išvadas dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto iš saugomos teritorijos direkcijos. Atsakovas Rašte nurodė, jog Miško sklype negali būti suprojektuotas plynas kirtimas, teigdama, jog šiame sklype projektuojamos miško tvarkymo priemonės esą turi atitikti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimo Nr.276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ reikalavimus. Pareiškėjas akcentavo, kad Rašte neįvardinta, kas ir kada Miško sklype inventorizavo Europos Sąjungos miško buveinę „9010 Vakarų taiga“, kur įteisintos jos tikslios ribos, jokie Miško sklypo apribojimai Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašyti.

4. Pareiškėjas pabrėžė, kad Rašte nėra nurodyti objektyvūs duomenys ir teisės aktų normos, Raštas yra nemotyvuotas, tuo pažeistos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatos.

5. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad atsakovo nepritarimas Projektui laikytinas kišimusi į pareiškėjo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme.

6. Pareiškėjas teigė, kad buvo pažeistas ir gero administravimo principas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarime Nr.276 „Dėl Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas) iš esmės yra nustatytos specialiosios sąlygos, kurios nėra įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą, todėl Nutarimas negali būti taikomas Miško sklypui. Be to, Nutarimu patvirtintų Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 9.1–9.6 punktuose įtvirtintos būtinos apsaugos priemonės, iš kurių nė viena Rašte nėra nurodyta. Pagal Nuostatų 4 punkto prasmę aplinkos ministro įsakymu patvirtintas sąrašas yra tik siūlymas Europos Komisijai šiame sąraše nurodytoms teritorijoms suteikti Europos Bendrijos svarbos statusą, sprendimą priima Europos Komisija, po kurio priėmimo per 6 metus turi būti įsteigtos saugomos teritorijos. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. balandžio 19 d. įsakyme Nr.D1-317 „Dėl Buveinių apsaugai svarbių teritorijų nustatymo“ atsakovo minimos teritorijos ir buveinės nėra. Tai patvirtina ir 2018 m. gegužės 17 d. Europos Komisijos gegužės mėn. sprendimų rinkinyje pateikta informacija: „Europos Komisija nusprendė išsiųsti Kiprui ir Lietuvai oficialų pranešimą dėl to, kad šios valstybės nenustatė gamtos apsaugos teritorijų ir neužtikrino tinkamos vietinių buveinių ir rūšių apsaugos.

7. Pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. 276 neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad pagal Taisyklių 7 punktą miškotvarkos projektų sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nustatytiems specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų reikalavimams ir apsaugos sutartims jų galiojimo laikotarpiui. Valią, išreiškiamą pritarimu ar nepritarimu konkrečiam miškotvarkos projektui Direkcija išsako vadovaudamasi savo funkcijomis, uždaviniais bei pagal kompetenciją sukauptais aplinkosauginiais duomenimis. Nagrinėjamu atveju Direkcija Rašte pateikė objektyvius duomenis, nurodydama, kad Miško sklype yra inventorizuota ES miško buveinė „9010 Vakarų taiga“ bei „91D0 Pelkiniai miškai“ ir todėl šioje valdoje negali būti suprojektuotas plynas kirtimas, o projektuojamas turi atitikti Nutarimą. Nuostatų 1 priedo 25.2 punkte nurodyta, kad 9010 Vakarų taigos buveinėse negali būti šalinama buveinėse susidaranti negyva mediena, vykdomi miško kirtimai, išskyrus specialiuosius kirtimus, siekiant sukurti įvairiaamžį, būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną; Nuostatų 1 priedo 25.4 punkte nurodyta, kad inter alia (be kita ko) „91D0 Pelkiniai miškai“ buveinėse negali būti vykdomi miško kirtimai, išskyrus atrankinius kirtimus, specialiuosius kirtimus, siekiant formuoti ir palaikyti būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną bei sanitarinius kirtimus, jeigu kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė.

10. Atsakovas pažymėjo, kad Rašto turinys visiškai atskleidžia jo adresatui atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, leidžia identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą, todėl nėra jokio pagrindo Raštą laikyti nepakankami motyvuotu.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Raštas nėra adresuotas pareiškėjui, todėl pareiškėjas negali remtis motyvu, jog nesuprato Rašto turinio. Rašto adresatui Direkcija pakankamai išsamiai atskleidė Rašto teisinį turinį bei teisinių santykių esmę, Rašto adresatas jokių pretenzijų atsakovui neturi.

12. Atsakovas pabrėžė, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad Miško sklypui skiltyje „Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos“ yra įregistruoti Miško naudojimo apribojimai, kurie galioja nuo 1999 m. gruodžio 13 d. Buveinių ribos yra nustatytos Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr.D1-177 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr.D1-210 „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtinto sąrašo (toliau – ir Sąrašas) 176 priede, pagal kurį Miško sklype yra saugoma „9010 Vakarų taiga“ buveinė bei patenka dalis „91D0 Pelkiniai miškai“ buveinės. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad saugomose teritorijose žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkai, naudotojai bei valdytojai, kiti juridiniai bei fiziniai asmenys privalo laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų, teritorijų planavimo dokumentuose toms teritorijoms nustatytų, taip pat nekilnojamojo turto registre įregistruotų veiklos apribojimų ir reikalavimų. Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 10 punkto nuostatas apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas nuosavybės dokumentuose negali ir nėra traktuojamas kaip nustatytų apribojimų negaliojimas.

13. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo aiškinimas, jog Sąrašo patvirtinimas yra skirtas tik pateikti Europos Komisijai, taigi atitinkami apribojimai Lietuvoje dar neturėtų būti taikomi, yra iš esmės ydingas, nepateisinamas nei teisėkūros, nei aplinkosauginio teisinio reguliavimo požiūriu, kadangi tiek Lietuvai, tiek Europos Bendrijai nustatyta aplinkosauginiu požiūriu svarbi teritorija biurokratinių-administracinių procedūrų laikotarpiu negalėtų būti teisiškai apsaugota nuo neigiamą reikšmingą poveikį darančios ūkinės veiklos, dėl kurios galėtų būti iš esmės sunaikintos tos vertybės, kurių apsaugai šios teritorijos ir buvo įsteigtos. Apribojimai buveinei įsigaliojo 2019 m. kovo 25 d. aplinkos ministro įsakymu Nr.D1-177 pakeitus aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymą Nr.210, t. y. jame pakeitus 282 punktą ir Žaliojoje girioje nustačius vertybę, dėl kurios atrinkta vietovė – „9010 Vakarų taiga“ (preliminarus buveinių plotas – 1139,5 ha) ir „91D0 Pelkiniai miškai“ (preliminarus buveinių plotas – 1234,9 ha). Pagal Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 5, 9 dalių nuostatas pareiga institucijoms išsaugoti buveinę (ar vietovę) yra siejama ne su procedūromis Europos Komisijoje, o su Saugomų teritorijų įstatymu nustatytų Vyriausybės įgaliotų institucijų sprendimu, kuriuo remiantis atitinkamas objektas tampa valstybei svarbiu aplinkosauginiu objektu bei atitinkamai konstitucine vertybe.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

15. Tarnyba, vadovaudamasi Taisyklių 29 punkto nuostatomis, gavusi pareiškėjo prašymą derinti Projektą, parengtą Miško sklypui, patikrino informaciją apie miško sklypą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų bazėje ir nustačiusi, kad Projektas parengtas privačiai miško valdai, kuri patenka į Direkcijos administruojamą saugomą teritoriją, 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu kreipėsi į Direkciją, prašydama pateikti išvadą dėl miškotvarkos projekto, parengto Miško Sklypui, kuris patenka į Natura 2000 BAST saugomą teritoriją. Direkcija Raštu pateikė neigiamą išvadą dėl Projekto, nurodydama, jog Miško sklypas yra vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąraše.

16. Tarnyba teigė, kad Direkcijos išvada pagrįsta objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis. Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis teisės normomis Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalyje įtvirtintų teisės normų atžvilgiu. Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 15 dalyje įstatymų leidėjas aiškiai nurodė, jog šio straipsnio 5 dalyje nurodytų sprendimų priėmimo ir 8 bei 9 dalyse nustatytų apsaugos reikalavimų įgyvendinimo tvarką nustato Vyriausybės patvirtinti Nuostatai.

II. 17. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. kovo 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Miško draugas“ skundą atmetė. Teismas taip pat priteisė Direkcijai iš pareiškėjo 1 431,7 Eur byloje turėtų atstovavimo išlaidų.

18. Teismas nurodė, kad nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas Rašto, kuriuo atsisakyta derinti Projektą, pagrįstumo bei teisėtumo klausimas.

19. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad:

19.1. Bendrovei nuosavybės teise priklauso Miško sklypas, kuris patenka į (duomenys neskelbtini) girininkijos 17; 18 kvartalų teritoriją. Pareiškėjas parengė Projektą 2019–2029 metams, pagal kurį 17 kvartalo 16, 18 bei 18 kvartalo 11 a sklypuose numatytas plynas kirtimas, 18 kvartalo 11 b, 15 sklypuose – atrankinis kirtimas, 18 kvartalo 16a sklype – einamasis kirtimas.

19.2. Pareiškėjas parengtą Projektą pateikė derinti Skyriui, kuris, nustatęs, jog miško valda, kuriai parengtas Projektas, patenka į Žalioji giria Natūra 2000 BAST saugomą teritoriją, 2019 m. rugsėjo 13 d. raštu Nr.S-5K-03-48 kreipėsi į Direkciją, prašydamas duoti išvadą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. D1-945.

19.3. Direkcija Raštu, adresuotu Skyriui, pateikė išvadą nepritarti Projektui, nes, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 8 ir 9 dalimis bei Nuostatų 9 punktu, Projekte nenustatytos Europos Bendrijai svarbos buveinių apsaugos būtinosios priemonės. Direkcija Rašte taip pat nurodė, jog Miško sklype yra saugomos Europos Bendrijai svarbos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, o pagal Nuostatų 25.2 ir 25.4 punktus Europos Bendrijos svarbos buveinėse 9010 negali būti šalinama susidaranti negyva mediena, vykdomi miško kirtimai, išskyrus specialiuosius kirtimus, siekiant sukurti įvairiaamžį, būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną; Europos Bendrijos svarbos buveinėse 91D0 negali būti vykdomi miško kirtimai, išskyrus atrankinius kirtimus, specialiuosius kirtimus, siekiant formuoti ir palaikyti būdingos rūšinės sudėties ir vertikaliosios struktūros medyną bei sanitarinius kirtimus, jeigu kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė; pažymėjo, kad šie aplinkosaugos reikalavimai turi būti numatyti rengiamame vidinės miškotvarkos projekte.

19.4. Gavusi neigiamą Direkcijos išvadą, Tarnyba informavo pareiškėją, kad Projektas nederinamas dėl Direkcijos pateiktos neigiamos išvados.

20. Teismas, nagrinėdamas bylą, vadovavosi Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatomis (14 str. 1 d., 2 d. 2 p., 3 d.), Taisyklių nuostatomis (27.1 p., 28 p., 29 p.), Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus 2019 m. sausio 21 d. įsakymu Nr.V-9, Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis (241 str. 5 d., 9 d., 15 d., 25 str. 1 d.,) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr.766 patvirtintų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro nuostatų 23 punktu, Tarnybos pateikta 2019 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr.107031 „Apie grafinius Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Miškų žemėlapio fragmentas“, Sąrašo 176 priedu, Nuostatais (10 p., 1 priedo IX skyriaus 25.2 p., 25.4 p.). Įvertinęs nurodytą reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Miško sklype yra inventorizuota Europos Sąjungos miško buveinė „9010 Vakarų taiga“ bei „91D0 Pelkiniai miškai“, todėl šioje valdoje pagal Nuostatų reikalavimus negali būti suprojektuotas plynas kirtimas.

21. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir akcentavo, kad ginčo atveju svarbu yra tai, kad Raštas yra Taisyklių 29 punkte numatyta Direkcijos išvada, teikiama Projekto derinimo procedūroje Skyriui, bet ne pareiškėjui. Teismas pabrėžė, kad Tarnyba teismui patvirtino, kad jai buvo visiškai aiškus Rašte išdėstytas Direkcijos sprendimas nederinti Projekto bei šio sprendimo priėmimo motyvai. Rašte, kurį Skyrius pateikė ir pareiškėjui, gana išsamiai išdėstytos esminės faktinės aplinkybės (nurodant konkrečias Miško sklype esančias buveinių apsaugai svarbias teritorijas, dėl kurių Miško sklype negalimi plyni kirtimai), bei išsamiai nurodyti plynus miško kirtimus ribojantys teisės aktai. Teismas šiuos motyvus pripažino pakankamais ir neribojančiais pareiškėjo teisės pasirenkant galimas teisinės gynybos priemones, ką pareiškėjas tinkamai ir padarė, teisės aktų nustatytu terminu ir tvarka kreipdamasis teisminės gynybos. Rašto turinys taip pat neriboja nei proceso šalių, nei teismo galimybių vertinti faktines aplinkybes, tirti įrodymus bei kvalifikuoti ginčo santykius. Teismas padarė išvadą, kad Rašto nėra pagrindo naikinti vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi.

22. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Miško sklype Rašte nurodytos buveinės nebuvo įteisintos teisės aktų nustatyta tvarka, todėl šių buveinių apsaugai nustatyti reikalavimai negali būti taikomi, be to, tokios specialiosios sąlygos Miško sklypui nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo nuostatomis (241 str. 4 d. 4 p., 13 d., 15 d.). Teismas konstatavo, kad, sistemiškai aiškinant nurodytų teisės normų nuostatas, darytina išvada, kad Nuostatuose įtvirtinti bendrieji Europos Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir gyvūnų ar augalų rūšių apsaugos ir tvarkymo reikalavimai teritorijai taikomi nuo jos įrašymo į Įsakymu tvirtinamą Sąrašą. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju Miško sklype esančioms buveinėms „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ Nuostatais nustatyta apsauga taikoma nuo Įsakymo 2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr.D1-177 redakcijos įsigaliojimo, t. y. nuo 2019 m. balandžio 2 d.

23. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad Miško sklypui Rašte nurodyti apribojimai negalėjo būti taikomi dar ir dėl to, kad jie nebuvo įrašyti į nekilnojamojo turto registrą, nes pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatas privačios žemės valdymą ir naudojimą bei disponavimą šia žeme reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, šis ir kiti įstatymai, taigi atitinkami žemės naudojimo apribojimai gali būti nustatomi, ne tik Žemės įstatymu, bet ir kitais įstatymais.

24. Teismas padarė išvadą, kad Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, teismas netenkino išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus.

25. Pasisakydamas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatomis (40 str.5 d.), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų naujos redakcijos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 8.2 ir 8.3 punktais, taip pat bylos medžiaga. Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti Direkcijai iš pareiškėjo 1 431,7 Eur bylinėjimosi išlaidų.

26. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nes nekyla abejonių dėl šioje administracinėje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netenkino.

III. 27. Pareiškėjas UAB „Miško draugas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

28. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalį, nes atsakovas šia nuostata Rašto negrindė, o tai itin svarbu, nes be pastarosios teisės normos Raštas pripažintinas neturinčiu būtinojo teisinio pagrindo. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalyje yra netinkamai perkelta 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB Dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2013 m. gegužės 13 d. Tarybos direktyva 2013/17/ES (toliau – Direktyva 92/43/EEB) 4 straipsnio 5 dalis, todėl Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalis negali būti taikoma. Pareiškėjas akcentuoja, kad negali būti taikomi ir Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 ir 15 dalys bei Nuostatai, kadangi pastarąsias teisės normas pirmosios instancijos teismas pritaikė būtent minėtos Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalies pagrindu.

29. Pareiškėjas pabrėžia, kad Aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakyme Nr. D1-177 nėra nurodyta, kad juo keičiamas Sąrašo 176 priedas, ir, atsižvelgiant į teisėkūros reikalavimus, pirmosios instancijos teismo naudotas Sąrašo 176 priedo variantas (kuriame nurodytos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“) negali būti laikomas galiojančiu. Pareiškėjas nurodo, kad tuo atveju, jei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vertintų Sąrašo 176 priedą kaip galiojantį, pareiškėjas prašo sustabdyti šią bylą ir ištirti, ar minėtas Sąrašo 176 priedo variantas, parengtas nesilaikant teisėkūros reikalavimų, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

30. Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog Miško sklype plynas kirtimas yra negalimas, neatkreipė dėmesio į tai, kad šiuo atveju teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai buvo pažeisti. Pareiškėjas paaiškina, kad Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad kiekviena valstybė narė siūlo teritorijų sąrašą, ir kad per trejus metus nuo šios direktyvos paskelbimo sąrašas kartu su informacija apie kiekvieną teritoriją perduodamas Komisijai.

Aplinkos ministro 2005 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-302 buvo patvirtintas Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas, skirtas pateikti Europos Komisijai, kurio 261 punkte buvo nurodyta vietovė Žalioji giria, kurioje yra ir Miško sklypas, o vertybė, dėl kurios ta vietovė yra atrinkta – lūšis. Vėliau Aplinkos ministro 2005 m. birželio 15 d. įsakymas Nr. D1-302 buvo pripažintas netekusiu galios Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210. Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d.

įsakymu Nr. D1-210 buvo patvirtintas naujas Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašas, skirtas pateikti Europos Komisijai, kurio 282 punkte buvo nurodyta vietovė Žalioji giria, kurioje yra ir Miško sklypas, o vertybė, dėl kurios ta vietovė yra atrinkta – didysis auksinukas ir lūšis. Jokios buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtinto Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, 282 punkte irgi nebuvo nurodytos.

Kadangi nei Aplinkos ministro 2005 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-302 patvirtintame, nei Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtintame Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąraše, skirtame pateikti Europos Komisijai, minėtos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ Žaliojoje girioje nebuvo nurodytos, tai sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius, kad Žaliojoje girioje jokių buveinių „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ nėra, ir kad Žaliojoje girioje įsigijus miško žemės, tariamos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ netaps pareiškėjui kliūtimi joje užsiimti miškų ūkio veikla (įskaitant miško kirtimą).

31. Pareiškėjas teigia, kad, turėdamas minėtus teisėtus lūkesčius, 2019 m. vasario 1 d. įsigijo Miško sklypą. Tuo metu, kai pareiškėjo įsigijo Miško sklypą, Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. D1-210 patvirtinto sąrašo 282 punkte nebuvo nustatyta, kad Žaliojoje girioje yra buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“. Tačiau netikėtai Aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. Nr. D1-177 Sąrašo 282 punktas buvo pakeistas, jame nurodant ir kitas vertybes, dėl kurių minėta vietovė (Žalioji giria) buvo atrinkta – tarp jų buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“. Šiuo atveju Aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakymu Nr. D1-177 į sąrašo 282 punktą staiga buvo įtrauktos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, o pats Aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakymas Nr. D1-177 įsigaliojo praėjus vos keletui dienų nuo jo priėmimo – jau 2019 m. balandžio 2 d. Nors šiuo atveju būtent dėl Aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. D1-177 buvo apribota pareiškėjo galimybė užsiimti ūkine veikla, tačiau šio įsakymo įsigaliojimas net nebuvo nukeltas, o pareiškėjo teisės ir teisėti interesai niekaip nebuvo apsaugoti. Pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių, kad Žaliojoje girioje jokių buveinių „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ nėra, ir kad Žaliojoje girioje įsigijus miško žemės, tariamos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ netaps pareiškėjui kliūtimi joje užsiimti miškų ūkio veikla (įskaitant miško kirtimą).

32. Pareiškėjas nurodo, kad Raštas pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškėjo skundą iš karto tenkinti arba iš pradžių sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar dėl minėtų priežasčių Sąrašo 282 punktas (2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. D1-177 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sustabdyti šią bylą ir tokį tyrimą atlikti.

33. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos Respublika, ribodama teisę netrukdomai naudotis nuosavybe, privalėjo nepažeisti Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio reikalavimų. Pareiškėjo vertinimu, Raštas, kuriuo atsakovas nepritarė ūkinės veiklos vykdymui Miško sklype, laikytinas kišimusi į teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio prasme, todėl toks sprendimas turėjo būti teisėtas, tačiau Lietuvos valstybė teisėtumo reikalavimų akivaizdžiai nesilaikė, be to, šiuo atveju nesilaikyta kitų Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytų reikalavimų – proporcingumo reikalavimo.

34. Pareiškėjas pažymi, kad tuo metu, kai pareiškėjas įsigijo Miško sklypą, jame nebuvo nustatyta nei tai, kad jame yra „9010 Vakarų taiga“, nei tai, kad jame yra „91D0 Pelkiniai miškai“. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuosavybės teisės turi būti ginamos itin jautriai ir rūpestingai. Net jei Miško sklype ir būtų atsakovo nurodytos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, tai nereiškia, kad tokia situacija spręstina būtent ribojant teisę netrukdomai naudotis nuosavybe – turi būti siekiama interesų pusiausvyros. Siekiant interesų pusiausvyros, turėjo būti įvertinta ir tai, kad pats Miško sklypas, kaip matyti iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ir vidinės miškotvarkos projekto, tėra 3,2 ha ploto, iš jo – tik 3,15 ha yra miško žemė, kurios tik maža dalis (vos 1,1 ha) patenka į buveines „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“. Šiuo atveju tai yra itin mažas žemės plotas (vos 1,1 ha), kadangi pagal Sąrašo 282 punktą (Aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. D1-177 redakcija) Žaliojoje girioje preliminarus buveinės „9010 Vakarų taiga“ plotas yra net 1 139,5 ha, o buveinės „91D0 Pelkiniai miškai“ plotas – net 1 234,9 ha. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti ir minėtų buveinių plotą (vos 1,1 ha) šio Miško sklype viso buveinių „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ užimamo Lietuvos teritorijos ploto atžvilgiu ir pan., tačiau to nepadarė. Visa tai tik patvirtina tą, kad šiuo atveju nebuvo užtikrinta interesų pusiausvyra ir nesilaikyta proporcingumo principo, todėl yra pagrindas konstatuoti ir Konvencijos pažeidimą.

35. Pareiškėjas teigia, kad Raštas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės normomis, todėl akivaizdžiai neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas Rašte nenurodė jokios konkrečios Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. įsakyme Nr.D1-177 esančios teisės normos, Rašte nebuvo motyvuota, kokiu teisiniu pagrindu atsakovas remiasi buveinių apsaugai svarbių teritorijų atveju aktualiomis teisės normomis (Nuostatų 25.2 ir 25.4 p. ir kt.).

36. Pareiškėjas pažymi, kad Skyrius neigiamą atsakovo išvadą persiuntė vidinės miškotvarkos projekto rengėjui, kad jis galėtų tą projektą pataisyti, todėl akivaizdu, kad realiai neigiama atsakovo išvada yra skirta vidinės miškotvarkos projekto rengėjui (pareiškėjui), o ne Tarnybai, kaip nurodė teismas.

37. Pareiškėjas akcentuoja, kad atsakovas, teigdamas, jog Miško sklype yra buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, turėjo pateikti tai patvirtinančius objektyvius duomenis, tačiau to nepadarė. Tokiais objektyviais duomenimis negali būti laikoma vien tai, kad (pasak pirmosios instancijos teismo) pagal Aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr.D1-210 patvirtintą Sąrašą, Miško sklype yra saugomos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, kurių ribos patvirtintos Sąrašo 176 priede. Iš Sąrašo 176 priedo varianto, kuriuo rėmėsi teismas, nėra aiškios tikslios atitinkamų buveinių ribos – Sąrašo 176 priede tėra matyti įvairios skaičiais pažymėtos formos (esą buveinės), o tai, kur tiksliai prasideda ir kur baigiasi tokios „buveinės“ ribos, Sąraše nėra įteisinta. Sąraše nurodomi tokių buveinių plotai – tik preliminarūs. Sąrašas yra preliminarus, o toks abstraktus dokumentas negali būti laikomas objektyviais duomenimis (faktais). Kaip jau minėta, tik aplinkos ministro 2019 m. kovo 25 d. Nr. D1-177 Sąrašo 282 punktas staiga buvo pakeistas, jame nurodant ir kitas vertybes, dėl kurių minėta vietovė (Žalioji giria) buvo atrinkta – tarp jų buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, o tai kelia pagrįstas abejones dėl to, ar Miško sklype iš tiesų yra minėtos buveinės. Jokie tokių buveinių buvimą Miško sklype patvirtinantys objektyvūs duomenys (faktai) nebuvo pateikti, o tai leidžia daryti išvadą, kad Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo būti pagrįstu objektyviais duomenimis (faktais), todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškėjo skundą tenkinti arba iš pradžių sustabdyti bylą, ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį tesimą su prašymu ištirti, ar dėl minėtų priežasčių Sąrašo 282 punktas (2019 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. D1-177 redakcija) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui (pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sustabdyti šią bylą ir tokį tyrimą atlikti).

38. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Sąrašo 176 priedu, tačiau ir jis nebuvo nurodytas Rašte.

39. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo minima Tarnybos 2019 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr.107031, kaip matyti iš jos parengimo datos, apskritai net neegzistavo Rašto priėmimo metu (t. y. pažyma parengta 2019 m. lapkričio 6 d., o atsakovas Raštą priėmė 2019 m. rugsėjo 23 d.). Taigi minėta Tarnybos 2019 m. lapkričio 6 d. pažyma Nr.107031 neturėjo jokios įtakos Rašto priėmimui, ji yra dirbtinai sukurta, šia pažyma atsakovas Rašte nesirėmė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo vertinti minėtą Tarnybos 2019 m. lapkričio 6 d. pažymą Nr.107031. Šiuo atveju, Raštas nėra pagrįstas nei teisės normomis, nei objektyviais duomenimis (faktais), o tą, atsiliepime teikdamas vis naujus motyvus, netiesiogiai pripažino ir pats atsakovas.

40. Pareiškėjas akcentuoja, kad Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 dalyje yra kalbama apie Vyriausybės įgaliotas institucijas – taigi turi būti Vyriausybės nutarimas, kuriuo suteikiami įgaliojimai. Nors Rašte ir buvo minima Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 dalis, tačiau tame rašte nebuvo nurodyta, kokiu Vyriausybės nutarimu (kokia jo priėmimo data ir numeris) įgaliojimai atsakovui buvo suteikti. Tokio Vyriausybės nutarimo (jo priėmimo datos ir numerio), kuriuo atsakovui būtų suteikti įgaliojimai, nėra nurodyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 dalies nuostata „Vyriausybės įgaliotos institucijos imasi priemonių“ nereiškia, kad Vyriausybės įgaliotos institucijos gali savivaliauti ir taikyti bet kokias priemones. Priešingai, viešojo administravimo subjektai (įskaitant Vyriausybės įgaliotas institucijas) turi paisyti teisėtumo reikalavimo ir gali taikyti tik tas priemones, kurios yra nustatytos įstatymuose. Šiuo atveju Rašte nebuvo nurodytas joks įstatymas, kuriame būtų nustatyta, kad pareiškėjo planuotas miško kirtimas yra negalimas.

41. Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 15 dalyje kalbama tik apie apsaugos reikalavimų įgyvendinimo tvarką, o ne apie reikalavimus, draudimus ūkinei veiklai ar pan. Pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, kokią apsaugos reikalavimų įgyvendinimo tvarką nustato Nuostatai ta apimtimi, kiek tai liečia atsakovą. Pagal Nuostatų 11.3 punktą valstybinių parkų (jiems pagal Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio 43 dalį priskiriami ir regioniniai parkai) direkcijos (taigi – ir atsakovas) turi teisę nustatyti tik šias buveinių ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos priemones: 1) sudaro apsaugos sutartis su privačios žemės savininkais; 2) pagal kompetenciją įgyvendina gamtotvarkos planuose numatytas priemones. Šiuo atveju Rašte nėra kalbama apie apsaugos sutarties sudarymą, o Aplinkos ministro 2007 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. D1-304 patvirtintu Žaliosios girios gamtotvarkos planu atsakovas Rašte irgi nesirėmė – tame plane nėra aptartos jokios šiai bylai aktualių buveinių apsaugos priemonės, jis reglamentuoja tik paukščių apsaugos priemones. Visa tai patvirtina, kad Raštu atsakovas nepagrįstai nederino Projekto.

42. Pasisakydamas dėl Žemės įstatymo 22 straipsnio taikymo, pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas pateikė nuorodą į kitas administracines bylas, tačiau neatliko jokio tose bylose nagrinėtų faktinių aplinkybių ir šios konkrečios bylos faktinių aplinkybių palyginimo. Pirmosios instancijos teismo minimose bylose buvo vertinama visai kitokia, nei šiuo atveju, situacija, nė vienoje iš pirmosios instancijos teismo nurodytų bylų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė būtent dėl pareiškėjo akcentuotos Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalies taikymo. Pareiškėjas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3606-525/2020 pateiktais išaiškinimais. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalyje yra kalbama apie saugomas teritorijas, o ne apie šiai bylai aktualias vietoves, kurios dar tik siūlomos Europos Komisijai. Saugomų teritorijų įstatymo 32 straipsnio 9 dalis tėra bendro pobūdžio (šabloninė) pareiga laikytis teisės aktų, ji turi būti suprantama neatsiejamai nuo Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 dalies – specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamo turto registrą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Žemės įstatymo 22 straipsnio 12 daliai neteikė jokios reikšmės. Įstatymų leidėjas vienareikšmiai susiejo specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymą konkrečiam žemės sklypui su jų įrašymu į Nekilnojamo turto registrą, todėl tokio reguliavimo turi būti paisoma. Atsakovo norimos pareiškėjo miško valdai taikyti specialiosios žemės naudojimo sąlygos – Nuostatų 1 priedo 25.2 ir 25.4 punktais – nebuvo įrašytos į Nekilnojamojo turto registrą, todėl negalėjo būti taikomos.

43. Pareiškėjas prašo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sustabdyti šią bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Nuostatai (įskaitant Rašte nurodytus Nuostatų 25.2 ir 25.4 punktus) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 46 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją esminės ūkinės veiklos sąlygos, draudimai ir apribojimai, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai, turi būti įtvirtinti ne žemesnės galios teisės akte nei įstatymas, o Lietuvos Respublikos Seimas Vyriausybei ar kitoms institucijoms negali pavesti reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti; tuo pažeistas teisės aktų hierarchijos reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos išplaukiančių reikalavimų, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tik įstatymu galima nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir apribojimus, kuriais daromas esminis poveikis ūkinei veiklai; pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ūkinės veiklos laisvę galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu

44. Pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas priteisė atsakovui bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovo struktūroje buvo darbuotojas, į kurio pareigybės funkcijas įeina atsiliepimų ir kitos medžiagos ruošimas teismams (už tai tam darbuotojui mokamas darbo užmokestis), todėl atsakovo darbuotojas privalėjo pateikti atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Be to, atsakovas viešąjį administravimą atlieka aplinkos apsaugos srityje. Šiuo atveju teisme nagrinėtas ginčas kaip tik ir buvo susijęs su aplinkos apsaugos srities teisiniais santykiais. Pareiškėjas akcentavo, kad atsakovo direktorė yra sukaupusi didelę patirtį, taigi atsakovas privalėjo pats gebėti tinkamai atstovauti savo pasirinktai pozicijai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje dalyvavo ir atsakovo direktorė (tai teisine prasme reiškia, kad bylą vedė pats Atsakovas) bei dar vienas atsakovo darbuotojas, todėl atsivesti į teismo posėdį dar ir advokatą atsakovui šiuo atveju nebuvo būtina, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo priteisti atsakovui ir 131,7 Eur už advokato atstovavimą teisme.

45. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

46. Pasisakydamas dėl Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalies taikymo, atsakovas pažymi, kad ši teisės norma nėra savarankiškas veiklos ribojimo pagrindas – tai nukreipiančioji teisės norma, kurioje yra nustatyti ne veiklos ribojimo pagrindai, o apribojimų taikymo pradžia, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aiškindamas apsaugos reikalavimų taikymo pagrįstumą rėmėsi šia teisės norma atmesdamas skundo reikalavimus, ir toks teisės aiškinimas nėra pripažintinas Rašto trūkumų šalinimu.

47. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl netinkamo Direktyvos 92/43/EEB perkėlimo, atsakovas nurodo, kad Europos Sąjungos direktyvos, kaip tarptautiniai teisės aktai, nėra taikomos tiesiogiai (su tam tikromis išimtimis). Direktyvose nustatomi privalomi rezultatai, kuriuos turi pasiekti viena arba visos valstybės, kurioms jos skirtos, tačiau nacionalinėms institucijoms paliekama galimybė pasirinkti įgyvendinimo formą ir būdus. Nacionalinės teisės aktų leidėjai į nacionalinės teisės aktus perkelia direktyvose iškeltus tikslus. Ir tik nacionaliniu teisiniu reguliavimu asmenims atsiranda teisės ir pareigos. Taigi, įgyvendindamos direktyvas nacionalinėje teisėje valstybės narės turi tam tikrą laisvę. Be to, direktyvų įgyvendinimas yra susijęs su jų tikslų įgyvendinimu, bet ne su formaliu teisės normų perkėlimu. Todėl Saugomų teritorijų įstatyme nustatytos teisės normos yra tiesiogiai taikomos, o Saugomų teritorijų įstatymu įgyvendinamų Europos Sąjungos teisės aktų tikslai bei principai teismų praktikoje aiškinant susijusias teisės normas gali padėti atskleisti atskirų teisės normų prasmę bei teisės taikymo aspektus. Nagrinėjamu atveju yra aktualios nacionalinės teisės normos (kurios yra taikomos tiesiogiai), be to, kol nėra kompetentingų institucijų išvados (pavyzdžiui Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinio sprendimo), kad konkrečios nacionalinės teisės normos prieštarauja aktualioms direktyvoms, tokios pareiškėjo interpretacijos neturi jokios teisinės prasmės.

48. Atsakovas pabrėžia, kad Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9 ir 10 dalys nesudaro pagrindo atsisakyti taikyti atitinkamą apsaugos režimą toms teritorijoms (saugomoms vertybėms), kurias Vyriausybės įgaliota institucija yra įrašiusi į vietovių, atitinkančių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašą.

49. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad motyvas, jog Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 13 dalyje yra netinkamai perkelta Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 5 dalis, neturi reikšmės Žaliosios girios teisiniam statusui ir joje saugomų Europos bendrijos svarbos gamtinių vertybių (natūralių buveinių ir rūšių buveinių) apsaugos reikalavimams. Žalioji giria ne tik Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr.Dl-210 patvirtinta kaip Vietovė, atitinkanti gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus (pirmą kartą į tokių vietovių sąrašą įrašyta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-302 „Dėl Vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto pateikti Europos Komisijai, patvirtinimo“), bet vadovaudamasi Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 2 dalies trečiąja pastraipa Europos Komisija dar 2007 m. lapkričio 12 d patvirtino Žaliąją girią kaip Bendrijos svarbos teritoriją (2007 m. lapkričio 12 d. Komisijos sprendimas, kuriuo, remiantis Direktyva 92/43/EEB, patvirtinamas pirmasis atnaujintas borealinio biogeografinio regiono Bendrijos svarbos teritorijų sąrašas (Pranešta dokumentu Nr. C (2007) 5402) OJ L 12, 15.1.2008, p. 118-382, https://eur-lex.europa.eu/legal-content/EN/TXT/?uri=CELEX:32008D0024. Šiuo metu aktualus 2020 m. kovo 24 d. Komisijos Įgyvendinimo Sprendimas (ES) 2020/494, kuriuo patvirtinamas tryliktą kartą atnaujintas borealinio biogeografinio regiono Bendrijos svarbos teritorijų sąrašas (pranešta dokumentu Nr. C(2020) 1713 https://eur-lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/HTML/?uri=OJ:L:2020:111:FULL&from=EN).

50. Atsakovas paaiškina, kad Žalioji giria Europos Komisijos patvirtinta, kaip Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 2 dalies trečiojoje pastraipoje minima Europos Bendrijos svarbos teritorija, o tokiai teritorijai galioja 4 straipsnio 5 dalies nuostata, t. y. jos vertybių apsaugai taikomos 6 straipsnio 2, 3 ir 4 dalys, todėl Žaliajai giriai taikomos ir Direktyvos 92/43/EEB nuostatas perkeliančios Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 9, 10 ir 11 dalys, o, vadovaujantis Saugomų teritorijų įstatymo 241 straipsnio 15 dalimi, 241 str. 9 dalyje nurodyti natūralių buveinių ir rūšių buveinių apsaugos reikalavimai įgyvendinami pagal Vyriausybės patvirtintus Bendruosius buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatus. Vadovaujantis Direktyvos 92/43/EEB 4 straipsnio 1 dalies antra pastraipa užpildytoje Bendrijos svarbos teritorijos Žalioji giria standartinėje duomenų formoje (pridedama) išvardintos ir ginčo miško valdoje saugomos natūralios buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, kurioms dėl aukščiau nurodytų teisinių reikalavimų būtina taikyti Bendruosiuose buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose nustatytus apsaugos ir tvarkymo reikalavimus.

51. Atsakovas nurodo, kad Direktyvos 92/43/EEB teisės normos pagal jos tikslus nustato minimalius privalomus aplinkosauginius standartus, todėl jos negali būti aiškinamos kaip ribojančios valstybių narių teisę šiuos standartus individualizuoti, nepažeidžiant direktyvos tikslų.

52. Atsakovas teigia, kad duomenų, jog Sąrašas būtų nustatyta tvarka nuginčytas arba konkrečių teisinių motyvų, kurie sukeltų pagrįstas abejonės dėl šio teisės akto prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijos konkrečioms teisės normoms ar konstituciniams principams, pareiškėjas nepateikė, todėl teismas juo vadovavosi pagrįstai. Atsakovo vertinimu, nėra pagrindo pareiškėjo nurodytais abstrakčiais pagrindais pradėti tyrimą dėl minėto norminio teisės akto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams bei konstituciniams principams ir apeliacinėje instancijoje.

53. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, įsigydamas Miško sklypą, žinojo, kad jis patenka į saugomą teritoriją, ir šiai teritorijai yra taikomi aplinkosauginiai ribojimai, aplinkosauginiai ūkinio reguliavimo kriterijai bei aplinkosaugos prioritetai. Apribojimų nustatymas nėra susijęs su subjektiškumu (t. y. jie taikomi nepriklausomai nuo subjekto statuso). Apribojimų nustatymas yra susijęs su aplinkos apsaugos tikslais, o tai reiškia, kad ir su konstitucinių vertybių apsauga bei viešuoju interesu, todėl žemės sklypo įsigijimo laikas, nuosavybės forma ar nuosavybės teisių subjekto statusas neturi jokios reikšmės vertybių apsaugai, kai tokios vertybės yra nustatomos ir atsiranda jų apsaugos būtinybė. Pareiškėjas, būdamas miško savininkas, turi teisę užsiimti miškų ūkio veikla, tačiau ši ūkinė veikla yra reguliuojama atsižvelgiant į aplinkosauginius reikalavimus ir vykdoma pagal parengtą bei patvirtintą miškotvarkos projektą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, negalima sutikti su pareiškėjo motyvais, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisimo saugumo principai. Šie principai nesuponuoja galimybės reikalauti, kad būtų galima atsisakyti ginti kitas konstitucines vertybes ūkinės veiklos laisvės sąskaita. Be to, šie principai yra siejami su valstybės įsipareigojimų pobūdžiu bei suinteresuoto asmens elgesiu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturėjo pagrindo turėti lūkesčius, kad saugomoje teritorijoje įsigytą mišką jis turės teisę plynai iškirsti nepriklausomai nuo kintančių aplinkosauginių standartų, aplinkos tyrimų rezultatų pagrindu naujai nustatytų saugomų aplinkos vertybių bei kintančio jų apsaugos režimo.

54. Atsakydamas į pareiškėjo argumentą, kad buvo pažeistas Konvencijos Pirmasis protokolas, atsakovas pažymi, kad vykdo valstybės jam nustatytas funkcijas aplinkosaugos srityje, o jo siekiamas tikslas yra susijęs su saugomų konstitucinių vertybių apsauga. Priimdamas administracinį sprendimą, kurio pagrindu parengtas Raštas, atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir pagal galiojančius teisės aktus, todėl atitinkamas jo veikimas užtikrina teisėtumo principo laikymąsi. Raštu nėra nustatytas koks nors absoliutus ūkinės veiklos draudimas, juo yra atsisakyta suderinti tokį Projektą, kuriame nėra nustatytos būtinos aplinkosauginės sąlygos atsižvelgiant į aktualioje teritorijoje nustatytas saugomas vertybes. Pareiškėjo motyvas, kuriuo jis proporcingumo principo laikymąsi sieja su Miško sklypo kiekybiniu kriterijumi (sąlyginiai mažu miško dydžiu), prieštarauja teisėtumo principui, kurio privalo laikytis administracinė institucija, vykdydama jai pavestas funkcijas. Atsakovas negali atsisakyti vykdyti jam priskirtų funkcijų atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui priklausanti miško dalis, kuri patenka i buveines „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“ yra sąlyginai nedidelė visos teritorijos atžvilgiu. Toks atsakovo atsisakymas taikyti nustatytą teisinį reguliavimą konkrečiam žemės sklypui pažeistų ne tik teisėtumo principą, tačiau ir pareigą saugoti jam priskirtas konstitucines vertybes, o tai reiškia – ir proporcingumo principą.

55. Atsakovas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog Raštas turėtų tokių motyvacijos trūkumų, dėl kurių būtų pagrindas ji panaikinti, todėl pareiškėjo argumentai, kad Raštas neatitinka formalių reikalavimų keliamų administraciniam aktui bei yra nemotyvuotas atmestini.

56. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nekėlė abejonių dėl atsakovo įgalinimų apimties bei kompetencijos pateikiant atitinkamą išvadą (Raštą). Tiek skundu, tiek apeliaciniu skundu jis prašo įpareigoti atsakovą administracinį sprendimą dėl ginčo dalyko priimti pakartotinai, todėl pareiškėjo motyvas dėl įgalinimų apimties nenurodymo, kaip Rašto teisinio pagrindo trūkumo, yra atmestinas, kadangi atsakovo įgalinimų apimtis surašant Raštą nustatyta norminiais teisės aktais. Raštas yra atsakovo išvada, kuria jis išreiškė nepritarimą Projektui, kuriame jis nustatė trūkumus, susijusius su aplinkosauginių reikalavimų nesilaikymu. Raštas parengtas pagal kompetenciją, vykdant atsakovui teisės aktais deleguotą funkciją, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo.

57. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl Žemės įstatymo 22 straipsnio taikymo, atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju visi apribojimai, kurie nustatyti teisės aktais, yra galiojantys. Atsakovas, būdamas procedūrinių teisinių santykių dalyviu ir veikdamas pagal savo funkcijas bei kompetenciją, neturėjo pagrindo nesivadovauti jo turimais duomenimis bei galiojančiais teisės aktais. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad apribojimų neįrašymas ar neteisingas įrašymas nuosavybės dokumentuose negali ir nėra traktuojamas kaip nustatytų apribojimų negaliojimas. Pakankamas pagrindas reikalauti laikytis veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų yra tokių apribojimų nustatymas įstatymu, kitais teisės aktais bei teritorijų planavimo dokumentais. Atsakovas pažymi, kad Saugomų teritorijų įstatymas yra specialusis įstatymas Žemės įstatymo atžvilgiu, todėl, aiškinant bei taikant teisės aktus, į tai būtina atsižvelgti.

58. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas.

59. Atsakovas akcentuoja, kad byla yra sudėtinga teisės aiškinimo ir taikymo aspektais, kadangi byloje keliami teisiniai klausimai išties yra gana originalūs ir nauji, o pasiruošimas bylai reikalavo specialių žinių, patyrimo, nacionalinės bei Europos Sąjungos teisės žinojimo. Todėl atsakovo išlaidos advokatui pripažintinos būtinomis ir atlygintinomis iš pareiškėjo. Atsakovas neturi nei vieno darbuotojo, kuris turėtų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Šią aplinkybę patvirtina papildomai pateikta pažyma, todėl pareiškėjo nurodytos atskirų darbuotojų pareigos pagal pareigybines instrukcijas neturėtų būti aiškinamos plečiamai – jų kvalifikacija nėra pakankama sprendžiant sudėtingus procesinio atstovavimo teisme klausimus nagrinėjamos bylos apimtyje.

60. Trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

61. Tarnyba nurodo, kad atsakovas, pateikdamas neigiamą išvadą (priimdamas individualų administracinį aktą) Projektui, parengtam Miško sklypui pagrindė ją objektyviais faktiniais duomenimis ir teisės aktų normomis, todėl Rašte išdėstytas sprendimas nederinti Projekto bei šio sprendimo priėmimo motyvai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą aktą vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 62. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Krekenavos regioninio parko direkcijos 2019 m. rugsėjo 23 d. rašto Nr.V3-243, kuriuo ji nederino vidinės miškotvarkos projekto, parengto miško valdai, kurios kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini) bei Direkcijos įpareigojimo ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos minėtą vidinės miškotvarkos projektą, parengtą miško valdai, kurios kadastrinis Nr.(duomenys neskelbtini), išnagrinėti iš naujo ir pateikti dėl minėto projekto išvadą Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriui teisėtumo bei pagrįstumo.

63. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Miško sklype yra inventorizuota Europos Sąjungos miško buveinė „9010 Vakarų taiga“ bei „91D0 Pelkiniai miškai“, todėl šioje valdoje negali būti suprojektuotas plynas kirtimas. Nustatęs, kad Rašto nėra pagrindo naikinti vadovaujantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir priimti naują – skundą tenkinti.

64. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyrių, prašydamas suderinti Miško sklypo vidinės miškotvarkos projektą 2019–2029 metams. Gavęs prašymą, Skyrius kreipėsi į Direkciją dėl išvados pateikimo. Direkcija Raštu nederino Projekto, nurodydama, jog Miško sklype kv.17, skl.16 (dalis), 18 yra saugomos Europos Bendrijos svarbos buveinės „9010 Vakarų taiga“ ir „91D0 Pelkiniai miškai“, todėl Miško sklype negali būti projektuojamas plynas kirtimas.

65. Teisėjų kolegija pažymi, kad visų nuosavybės formų miškų vidinės miškotvarkos projektų rengimą, derinimą, tvirtinimą, registravimą, keitimą ir pripažinimą netekusias galios reglamentuoja Taisyklės. Taisyklių 27.1 punktas nustato, kad privačių miškų vidinės miškotvarkos projektus derina Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyrius. Taisyklių 29 punkte nustatyta, kad derinti pateikti privačių miškų vidinės miškotvarkos projektai per 1 darbo dieną registruojami Miškotvarkos projektų registre, kurio formą tvirtina Valstybinė miškų tarnyba.

Privačių miškų vidinės miškotvarkos projektas per 10 darbo dienų suderinamas arba vidinės miškotvarkos projekto rengėjui (toliau – ir Rengėjas) raštu nurodomos priežastys, kodėl miškotvarkos projektas nederinamas ir kas taisytina. Pateikus pataisytą projektą, derinimo terminas pradedamas skaičiuoti iš naujo. Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyrius turi kreiptis ir gauti išvadas dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto iš savivaldybės, kai vidinės miškotvarkos projektai rengiami valdoms ar ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančiai miško žemei savivaldybių įsteigtose saugomose teritorijose, arba iš saugomos teritorijose direkcijos, kai vidinės miškotvarkos projektai rengiami valdoms ar ne miškų ūkio paskirties žemės sklypuose esančiai miško žemei saugomų teritorijų direkcijų administruojamose saugomose teritorijose ir šioms saugomoms teritorijoms nustatytose buferinės apsaugos zonose, taip pat saugomose teritorijose ir Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ teritorijose, priskirtose pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus įsakymu patvirtintą nacionalinių saugomų teritorijų ir „Natura 2000“ tinklo teritorijų paskirstymą saugomų teritorijų direkcijoms.

Kai privačioms miškų valdoms taikomos su kultūros paveldo apsauga susijusios specialiosios naudojimo sąlygos, projekto Rengėjas turi kreiptis ir gauti išvadas dėl šio miškotvarkos projekto iš institucijos, atsakingos už kultūros paveldo apsaugą, ir jas pateikti Valstybinės miškų tarnybos Miškų ūkio priežiūros skyriui. Išvadas teikiančios institucijos jas pateikia per 5 darbo dienas. Jeigu išvadas teikiančios institucijos per nustatytą terminą išvadų nepateikė, laikoma, kad jos pritaria parengtam vidinės miškotvarkos projektui.

Išvadas teikiančiai institucijai pateikus neigiamą išvadą, vidinės miškotvarkos projektas nederinamas, kol vidinės miškotvarkos projekto rengėjas nepašalina nurodytų trūkumų. Tokiu atveju pateikiami kreipimosi į išvadas teikiančią instituciją įrodantys dokumentai.

66. Taigi pagal nurodytą Taisyklių reglamentavimą, už privačių miškų vidinės miškotvarkos projektų derinimą yra atsakingas Skyrius, taigi būtent jam tenka Taisyklių 29 punkte nurodyta pareiga arba per 10 darbo dienų suderinti vidinės miškotvarkos projektą arba Rengėjui raštu nurodyti priežastis, kodėl miškotvarkos projektas nederinamas ir kas taisytina. Taisyklių 29 punkte taip pat nustatyta pareiga derinimo procedūros metu Skyriui kreiptis ir gauti išvadas dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto iš saugomos teritorijos direkcijos – kas šiuo atveju buvo padaryta Skyriui kreipusis dėl išvados į Krekenavos regioninio parko direkciją. Kaip numatyta Taisyklių 29 punkte, išvadas teikiančiai institucijai pateikus neigiamą išvadą, vidinės miškotvarkos projektas nederinamas, kol vidinės miškotvarkos projekto rengėjas nepašalina nurodytų trūkumų. Tokiu atveju pateikiami kreipimosi į išvadas teikiančią instituciją įrodantys dokumentai. Taigi, tokiu atveju Skyrius turi priimti galutinį sprendimą dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto nederinimo, nurodydamas priežastis, kodėl miškotvarkos projektas nederinamas ir kas taisytina, bei kartu pateikdamas kreipimosi į išvadas teikiančią instituciją įrodančius dokumentus.

67. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šioje nutartyje aptartą teisinį reguliavimą bei įvertinusi skundžiamo Rašto turinį, prieina prie išvados, kad Direkcija, priimdama sprendimą, įformintą skundžiamu Raštu, įgyvendino Taisyklių 29 punkte jai numatytus vidinės miškotvarkos projekto derinimo procedūroje atliekamus veiksmus, tačiau šis sprendimas dar nėra sprendimas nederinti projekto pagal tų pačių Taisyklių 29 punktą. Be kita ko, Taisyklėse nėra nustatyta, kad išvadas teikiančios institucijos neigiama išvada yra siunčiama tiesiogiai projekto rengėjui, taigi tokia išvada skirta Skyriui.

68. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad galutinį sprendimą dėl privačių miškų vidinės miškotvarkos projekto nederinimo, būtent kuris sukelia tiesiogines teisines pasekmes pareiškėjui, priima už tokių projektų derinimą atsakingas Skyrius. Būtent Skyrius, gavęs iš išvadas teikiančios institucijos neigiamą išvadą, turi priimti individualų administracinį aktą dėl vidinės miškotvarkos projekto nederinimo, atitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus (redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d., nuo 2020 m. lapkričio 1 d. iki 2021 m. liepos 1 d. – 10 str. 5 d. 5–6 p. nuostatas), kuriame rengėjui turi būti nurodomos konkrečios priežastys, kodėl miškotvarkos projektas nederinamas ir kas taisytina. Taigi šiuo atveju Direkcijos Rašte pateikta neigiama išvada laikytina tik kaip Skyriaus sprendimo nederinti projekto sudedamoji dalis, prielaida minėtam sprendimui priimti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1094-552/2021).

69. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas (pvz., tarnybinis pranešimas, paklausimas, siuntimas, teikimas, tarnybinė išvada ar kt.). Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011 m.).

70. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs, kad skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-268-662/2020, 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-686-1062/2020).

71. Atsižvelgiant į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir šiuo atveju aktualų teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą, skųsdamas Direkcijos Raštą, kuris yra laikytinas tarpiniu procedūriniu aktu (sprendimu), pagal savo pobūdį nepriskirtinu prie individualių teisės aktų, skųstinų administraciniam teismui.

72. Administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010). Kitaip tariant, administracinis teismas, nagrinėdamas skundą dėl tam tikrą administracinę procedūrą užbaigiančio sprendimo, gali nagrinėti ir tarpinių (procedūrinių) aktų (sprendimų), kurie atskirai administraciniam teismui neskundžiami, teisėtumą ir pagrįstumą bei jų poveikį galutinio sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

73. Taigi pareiškėjas, nesutikdamas su tokio pobūdžio tarpiniu sprendimu (Direkcijos išvada), šio nesutikimo argumentus (bet ne savarankiškus reikalavimus) gali pareikšti įstatymų nustatyta tvarka ginčydamas galutinį atsakingos institucijos priimtą sprendimą – Skyriaus sprendimą dėl Projekto nederinimo. Kadangi ginčo administraciniame teisme objektas galėtų būti tik galutinis sprendimas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė tokį skundą ir sprendė atsietai tik dėl šio tarpinio procedūrinio akto pagrįstumo bei vertino jo atitiktį VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.

74. ABTĮ 103 straipsnio 1 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas ir dėl to neteisingai išsprendė bylą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas (ABTĮ 146 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjo skundas dėl Direkcijos Rašto (kuris iš esmės yra tik tarpinis sprendimas dėl nepritarimo privačių miškų vidinės miškotvarkos projektui tokio projekto derinimo procedūroje) teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas nėra nagrinėtinas ABTĮ nustatyta tvarka, administracinė byla yra nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p., 144 str. 1 d. 5 p.). Įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo spręsti ir dėl išvestinio pareiškėjo reikalavimo – atsakovo įpareigojimo per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos minėtą vidinės miškotvarkos projektą, parengtą Miško sklypui, išnagrinėti iš naujo ir pateikti dėl minėto projekto išvadą Skyriui.

75. Pagal ABTĮ 113 straipsnio 3 dalį prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju byla yra nutraukiama, nėra pagrindo spręsti dėl pareiškėjo prašymo ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

76. Administracinės bylos nutraukimo atveju pareiškėjo teisė reikalauti išlaidų atlyginimo išlieka tik tuo atveju, kai byla nutraukiama pareiškėjui atsisakius skundo (prašymo, pareiškimo) dėl to, kad atsakovas geruoju patenkina jo reikalavimą padavus skundą (prašymą, pareiškimą) teismui (ABTĮ 40 str. 2 d., 103 str. 4 p.). Nagrinėjamu atveju administracinė byla nutraukiama kitu pagrindu ir nėra pagrindo spręsti, kad procesinis sprendimas byloje priimtas pareiškėjo naudai, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-438/2020, 2021 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-276-492/2021).

77. Pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 4 punktą sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami bylą nutraukus, kai ji nenagrinėtina teisme arba kai pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjui grąžinamas už skundą pirmosios instancijos teismui sumokėtas žyminis mokestis – 22,50 Eur. Tuo pačiu pagrindu pareiškėjui grąžinamas žyminis mokestis, sumokėtas už skundą apeliacinės instancijos teisme – 11,25 Eur (ABTĮ 137 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu, 137 straipsniu, 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško draugas“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti.

Administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Miško draugas“ skundą atsakovui Krekenavos regioninio parko direkcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei miškų tarnybai dėl administracinio akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus nutraukti.

Grąžinti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Miško draugas“ sumokėtą 33,75 Eur (trisdešimt trijų eurų septyniasdešimt penkių centų) žyminį mokestį.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė