0b8dd91c-8a5a-4b6d-b355-a2a28ff9cbe3 · Lietuvos apeliacinis teismas

                                                                                                                                                        Baudžiamoji byla Nr. 1A-384-396/2015                                                                           Teisminio proceso Nr. 1-82-1-00580-2013-1                                                                          Procesinio sprendimo kategorijos:                                                      1.1.4.2.;1.2.3.3. (S)                                                                                                                                         LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 24 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),teisėjų:

Aloyzo Kruopio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, sekretoriaujant Živilei VoloÅ¡inienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui, gynėjai advokatei Silvai BalčiÅ«nienei,nuteistajam V. P., teismo psichologijos ekspertei Audronei Glinskienei, teismo medicinos ekspertui Algirdui JokÅ¡ui,          vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokuroro Sauliaus Kulikausko apeliacinį skundÄ dėl Å iaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V.

P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį – laisvės atėmimu trejiems metams. Bausmę paskirta atlikti atviroje kolonijoje.          Civilinis ieÅ¡kinys byloje nepareikÅ¡tas.          Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : V. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 19 d. nuo 21 val. 00 min. iki 21 val. 30 min., V. N. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) kieme, pasikėsino nužudyti savo Å¡eimos narį, sutuoktinę E. P., t. y. nusikalstamÄ veikÄ padarė Å¡iomis aplinkybėmis:V.

P. tyčia panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ E. P., t. y. apglėbė E. P. iÅ¡ nugaros ir viena ranka laikydamas jÄ apglėbęs, o kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklÄ , taip pat parvertė E. P. ant žemės, ant jos atsisėdo ir laikydamas jos rankÄ , peiliu mažiausiai tris kartus dÅ«rė jai į kaklÄ , po to atsistojęs pasiėmė pusplytę ir keturis kartus metė į nukentėjusiÄ jÄ , taikydamas į galvÄ ir ne mažiau kaip vienÄ kartÄ pataikė į galvÄ .

Be to, sudavė ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių nukentėjusiajai ir tokiu bÅ«du padarė odos nubrozdinimus veide, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, apie aÅ¡tuonias muÅ¡tines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vienÄ muÅ¡tinę žaizdÄ kairės alkÅ«nės sÄ naryje, kraujosruvÄ kairės ausies bÅ«gnelyje, taip padarė E. P. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , galvos smegenų sukrėtimÄ bei padarė kaukolės pamato kaulų lūžimÄ , t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ .

Å iais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad E. P. mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir pasiÅ¡alino.Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokuroras Saulius Kulikauskas apeliaciniame skunde praÅ¡o Å iaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeisti, ir V. P. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ , ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti ketverių metų Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimÄ .

Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamojo nuosprendžio iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. netinkamai kvalifikuota V. P. nusikalstama veika.Pasak apelianto, nužudymas pagal BK 130 straipsnį kvalifikuojamas tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama esant kaltininkui fiziologinio afekto bÅ«senos, kuriÄ sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Prokuroras skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimÄ Nr. 46 ir nurodo, kad nukentėjusiojo asmens itin įžeidžiantys poelgiai – tai tyčiniai veiksmai, kurie esmingai prieÅ¡tarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumÄ . Be to, jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruoÅ¡imo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes Å¡ios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo bÅ«sena daugeliu atveju jam jau buvo praėjusi.Prokuroras skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodė nužudymÄ privilegijuojančių požymių, kurie sudaro pagrindÄ kvalifikuoti veikÄ ne pagal BK 129 straipsnį, o pagal BK 130 straipsnį.

Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad V. P. nusikalstamÄ veikÄ bÅ«tų įvykdęs staiga labai susijaudinęs, taip pat nenustatytas ir nukentėjusiosios neteisėtas ar itin įžeidžiantis elgesys, prieÅ¡ kÄ jis buvo nukreiptas bei kada buvo atliktas ir priežastinis ryÅ¡ys tarp nukentėjusiosios veiksmų ir nuteistojo staigaus susijaudinimo.Apeliantas skunde pažymi, kad Å iaulių apygardos teismas rėmėsi 2014 m. liepos 29 d. – rugpjūčio 21 d. teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, kuriame nurodyta, jog V.

P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenoje, kuriai kilti turėjo įtakos įtempti santykiai su sutuoktine bei kiti su tuo susiję veiksniai. Tačiau prokuroro nuomone, ekspertizės akto išvadose pateiktos aplinkybės yra abstrakčios, ekspertai iš esmės rėmėsi tik V. P. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu bei galimai neteisingais liudytojos S. P. ikiteisminio tyrimo parodymais. Pažymėtina, kad ekspertizės akte nurodoma V. P. būsena iki nusikalstamos veikos padarymo, taip pat buvo vertinama tik iš paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

Be to, ekspertai pateikdami iÅ¡vadas apie V. P. bÅ«senÄ , neįvertino ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis duodamas parodymus paaiÅ¡kino, kaip pasikėsino nužudyti nukentėjusiÄ jÄ bei kokius veiksmus atliko po nusikalstamos veikos padarymo. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu V. P. vengė duoti parodymus apie nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes. Be to, nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme nenurodė, kad nukentėjusioji E. P. jį (nuteistÄ jį) erzino, teigdama, jog myli kitÄ vyrÄ , ar jo akivaizdoje bučiavosi su kitu vyriÅ¡kiu ir kt.Prokuroro nuomone, bÅ«tina atsižvelgti ir į nukentėjusiosios E. P. parodymus duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, kurie patvirtina, kad sutuoktinių nesutarimai iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo kokie nors iÅ¡skirtiniai.

Be to, nukentėjusioji neatliko jokių veiksmų, skatinančių V. P. pavydėti, jo neprovokavo bei jokių artimų ryÅ¡ių su M. S. nepalaikė. Tuo tarpu, ekspertizės akte nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji vakare bendravo su M. S., yra nepatvirtintos bylos duomenimis.Apelianto teigimu, akivaizdu, kad iki nusikalstamos veikos padarymo nukentėjusiosios elgesys negali bÅ«ti pripažįstamas neteisėtu ar itin įžeidžiančiu. Be to, iÅ¡ bylos duomenų matyti, kad V. P. buvo pats konflikto iniciatorius, kurį sÄ lygojo pavydas dėl sutuoktinės. Skunde nurodoma, kad tam tikri nesutarimai, konfliktai, barniai Å¡eimoje, nesant iÅ¡skirtinių aplinkybių, iÅ¡skirtinio neigiamo nukentėjusiojo elgesio, kuris pasireikÅ¡tų kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatÄ , turtÄ , smÅ«gių sudavimu, kankinimu ir pan., kurie iÅ¡ esmės prieÅ¡tarauja moralės, dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumÄ , negali bÅ«ti laikomi nukentėjusiojo neteisėtais ar itin įžeidžiančiais veiksmais.

Prokuroro nuomone, nuteistojo V. P. nusikalstamos veikos motyvas – perdėtas, nepagrįstas pavydas. Be to, bÅ«tina atsižvelgti ir į teismų praktikÄ , kurioje net ir neiÅ¡tikimybės faktas, t. y. sutuoktinio radimas lavoje su kitu asmeniu, gali bÅ«ti nepripažįstami neteisėtais ar itin įžeidžiančiais asmenų veiksmais (Kasacinė nutartis Nr. 2K-419/2009). Apeliaciniame skunde prokuroras nurodo, kad tai, jog nukentėjusioji dėl patirtų sužalojimų nemirė, iÅ¡ esmės nuteistojo V.

P. atsakomybės nelengvina. Pažymėtina, kad V. P. atlikti veiksmai, jų intensyvumas, padarytų sužalojimų gausa bei jų sunkumas patvirtina nuteistojo nusikalstamus ketinimus nužudyti E. P. bei atskleidžia nusikalstamos veikos pavojingumÄ .Apelianto nuomone, nuteistajam V. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė yra aiÅ¡kiai per Å¡velni, o paskirta bausmės atlikimo vieta (atviroji kolonija) – nepagrįsta. Tačiau prokuroras nurodo, kad skiriant nuteistajam V. P. griežtesnę bausmę, bÅ«tina atsižvelgti į tai, jog V.

P. nevisiÅ¡kai galėjo suvokti savo veiksmų pavojingumo pobÅ«dį ir juos valdyti, į jį charakterizuojančias aplinkybes, ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti ketverių metų Å¡eÅ¡ių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atliekant jÄ pataisos namuose.Atsikirtime į Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros prokuroro apeliacinį skundÄ nuteistojo V. P. gynėja advokatė Silva BalčiÅ«nienė praÅ¡o skundÄ atmesti, o Å iaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ .          Gynėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai, objektyviai, neÅ¡aliÅ¡kai ir teisėtai iÅ¡tyrė byloje esančius įrodymus bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio įtvirtintas įrodymų viseto vertinimo taisykles, o V.

P. kaltę padarius nusikalstamas veikas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 130 straipsnį, kvalifikavo tinkamai bei paskyrė teisingÄ bausmę ir jos atlikimo vietÄ .Atkreipia dėmesį į tai, kad V. P. prisipažino padaręs savo sutuoktinei specialisto iÅ¡vadose bei kaltinime nurodytus sužalojimus, tačiau dėl psichologinio afekto bÅ«senos neprisiminė sužalojimų padarymo aplinkybių, nes buvo aptemusi sÄ monė, veikė spontaniÅ¡kai. Be to, nuteistasis neturėjo tikslo nei žudyti, nei muÅ¡ti savo sutuoktinės. Nuteistasis niekada nebÅ«davo agresyvus, nesmurtaudavo, mylėjo ir rÅ«pinosi Å¡eima.

Gynėja remiasi teismų praktika ir nurodo, kad baudžiamosiose bylose, susijusiose su labai didelio susijaudinimo bÅ«senos nustatymu, bÅ«tina atsižvelgti į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigÄ , kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieÅ¡tarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus gerbę bei orumÄ , ir kokiÄ Ä¯takÄ tai turi kaltininkui, atsižvelgiant į jo individualias savybes, santykius su nukentėjusiuoju, į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrÅ«kiui turėjo įtakos alkoholio vartojimas ir pan. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2007;

Nr. 2K-271/2008; Nr. 2K-155/2009; Nr. 2K-297/2010; Nr. 2K-189/2013 ir kt.). Pažymi, kad nuteistasis V. P. yra darbÅ¡tus, atsakingas, labai vertina Å¡eimos stabilumÄ , nori iÅ¡saugoti Å¡eiminius santykius, labai myli vaikus, praeityje neteistas, administracine tvarka nebaustas.Pasak gynėjos, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo netikėti ir nesiremti teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto pateiktomis iÅ¡vadomis. Be to, nei prokuroras, nei pati nukentėjusioji, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje pirmiau nurodyto ekspertizės akto iÅ¡vadų neginčijo bei neprašė skirti pakartotinę ar papildomÄ ekspertizę.

Apeliacinio skundo teiginys, kad V. P. nebuvo jokio pagrindo jaudintis, yra nepagrįstas ir atmestinas. Pažymėtina, kad Å¡eimos skyrybų grėsmę V. P. pagrįstai jautė ir tai nebuvo iÅ¡galvota aplinkybė, nulėmusi liguistÄ pavydÄ . Be to, nukentėjusioji pati pripažino, kad iki Å¡iol gyvena su M. S.Prokuroras praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti. Nuteistasis V. P. ir jo gynėja praÅ¡o prokuroro apeliacinį skundÄ atmesti.Å iaulių apygardos prokuratÅ«ros apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.

Å iaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendis naikintinas ir priimamas naujas nuosprendis, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nuosprendyje iÅ¡dėstytos teismo iÅ¡vados neatitinka bylos aplinkybių, neteisingai paskirta bausmė (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktai) bei suraÅ¡ydamas apkaltinamÄ jį nuosprendį, padarė esminį BPK pažeidimÄ (BPK 329 straipsnio 4 punktas, BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Å iaulių apygardos teismas suraÅ¡ydamas apkaltinamÄ jį nuosprendį pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, tokiu bÅ«du padarė esminį pažeidimÄ , dėl ko buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo V.

P. teisės ir tai sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ (BPK 369 straipsnio 3 dalis).            Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis turi bÅ«ti teisėtas ir pagrįstas, o jame iÅ¡dėstytos iÅ¡vados turi atitikti bylos aplinkybes ir nekelti abejonių dėl kaltininkui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktÄ , teismas savo iÅ¡vadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis.

Tačiau, kaip matyti iÅ¡ skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies, Å iaulių apygardos teismas nustatomojoje / apraÅ¡omojoje nuosprendžio dalyje konstatavo, jog V. P. apglėbė E. P. iÅ¡ nugaros ir viena ranka laikydamas jÄ apglėbęs, o kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklÄ , po to parvertė nukentėjusiÄ jÄ ant žemės, ant jos atsisėdo ir peiliu mažiausia tris kartus dÅ«rė į kaklÄ , po to, atsistojęs pasiėmė pusplytę ir keturis kartus metė į nukentėjusiÄ jÄ , taikydamas į galvÄ ir ne mažiau kaip vienÄ kartÄ pataikė į galvÄ bei sudavė ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių nukentėjusiajai ir tokiu bÅ«du padarė odos nubrozdinimus veide, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, apie aÅ¡tuonias muÅ¡tines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vienÄ muÅ¡tinę žaizdÄ kairės alkÅ«nės sÄ naryje, kraujosruvÄ kairės ausies bÅ«gnelyje, taip padarė nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymÄ , galvos smegenų sukrėtimÄ bei padarydamas kaukolės pamato kaulų lūžimÄ , t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ .

Å iais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad E. P. mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino. Ten pat teismas nurodė, kad tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti, todėl V. P. privalo atsakyti už pasikėsinimÄ nužudyti savo sutuoktinę E. P. Tokiu bÅ«du, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad V.

P. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Tačiau to paties nuosprendžio motyvuojančioje ir rezoliucinėje dalyse apygardos teismas nurodė, kad V. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto bÅ«senoje, kuriai kilti įtakos turėjo įtempti santykiai su sutuoktine bei kiti su tuo susiję veiksniai, todėl nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 22 straipsnio 1 dalies ir BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikavo į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį, kaip pasikėsinimÄ nužudyti labai susijaudinus (2 t., 107-112 b. l.).            Akivaizdu, kad Å iaulių apygardos teismo pirmiau minėtame nuosprendyje iÅ¡dėstytos iÅ¡vados yra prieÅ¡taringos.

            Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BPK normos, reglamentuojančios įrodinėjimÄ , sudaro svarbiausiÄ ir pagrindinę baudžiamojo proceso teisės dalį. Tinkamas Å¡ių normų taikymas užtikrina teisingumo vykdymÄ ir baudžiamojo proceso paskirtį – ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, iÅ¡samiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymÄ , kad nusikalstamÄ veikÄ padaręs asmuo bÅ«tų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebÅ«tų nuteistas.

Ä®rodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, Å¡iÄ veikÄ padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimÄ .

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) yra konstatavęs, jog teismų paskirtis yra Å¡alinti galimas žemesnės instancijos teismų klaidas, neleisti, kad bÅ«tų įvykdytas neteisingumas, ir Å¡itaip apsaugoti asmens, visuomenės teises ir teisėtus interesus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Tuo tarpu bendrosios kompetencijos teismų paskirtis – iÅ¡taisyti bet kurias fakto (t. y. teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių galėjo padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje bÅ«tų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamÄ ar nenusikalstamÄ naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis.

Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis Å¡iuo modeliu, norint padaryti iÅ¡vadÄ apie nusikalstamÄ ar nenusikalstamÄ veikos pobÅ«dį, bÅ«tina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktÄ , kad asmens poelgiui yra bÅ«dingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

Nusikalstamos veikos sudėtis yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamÄ jÄ teisę. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytÄ nusikalstamos veikos sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibÅ«dina pavojingÄ veikÄ , kaip tam tikrÄ nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , visuma.

Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, nes sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimÄ , bÅ«tina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiÅ¡kumai, kurių negali bÅ«ti, t. y. nėra galimybės jų paÅ¡alinti, turi bÅ«ti aiÅ¡kinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų naudai. Be to, teismų praktikoje nurodoma, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali bÅ«ti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų.

Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali bÅ«ti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimÄ neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje iÅ¡nagrinėtų įrodymų visuma.            Pažymėtina, kad pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia pavojingÄ nusikalstamos veikos pobÅ«dį ir nori taip elgtis, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti Å¡iame kodekse numatyti padariniai ir jų nori (BK 15 straipsnio 2 dalis).           Teisėjų kolegijos nuomone, Å¡ioje byloje vienas iÅ¡ esminių apeliacinio proceso nagrinėjimo dalyku yra teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės iÅ¡vada                                 Nr. 75U-II-63/2014, kurioje konstatuota, kad V.

P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto bÅ«senoje, kuriai kilti turėjo įtakos įtempti santykiai su sutuoktine (nukentėjusiÄ ja E. P.) ir kiti su tuo susiję veiksniai, kaip įrodymų Å¡altinio, patikimumas (2 t., 84-88 b. l.). Pažymėtina, kad specialisto (eksperto) iÅ¡vada yra vienas iÅ¡ įrodymų Å¡altinių baudžiamojoje byloje, kuri turi bÅ«ti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikÅ¡mės. Ä®rodymai vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis.

Å iame straipsnyje nurodyta, jog teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, pirmiausia turi bÅ«ti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus, kurie iÅ¡dėstyti minėto straipsnio 3 ir 4 dalyse. BPK 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali bÅ«ti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vienÄ aplinkybę, turinčiÄ reikÅ¡mės bylai iÅ¡spręsti teisingai.

Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir iÅ¡vestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma, turi sudaryti logikos dėsniams neprieÅ¡taraujančiÄ grandinę. Kaip jau minėta pirmiau, specialisto ir/ar eksperto iÅ¡vada yra vienas iÅ¡ įrodymų Å¡altinių baudžiamojoje byloje, kuri neturi jokios prioritetinės reikÅ¡mės. Todėl akivaizdu, kad minėti įrodymai turi bÅ«ti vertinami lyginant su kita bylos medžiaga, kurie patvirtintų ar paneigtų tokių iÅ¡vadų pagrįstumÄ , nes įrodinėjimo procese lemiamÄ reikÅ¡mę paprastai turi ne vienos rÅ«Å¡ies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų, jų tarpusavio ryÅ¡ys.BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota nužudymo nusikaltimo sudėtis, kuri taikoma tada, kai kaltininkas veikė bÅ«damas labai didelio susijaudinimo arba vadinamojo fiziologinio afekto bÅ«senos, kuriÄ sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusiojo poelgis.

Pagal suformuotÄ teismų praktikÄ , kvalifikuojant veikÄ pagal BK 130 straipsnį bÅ«tina nustatyti aplinkybių visumÄ :

1) neteisėtÄ ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį;

2) kaltininko buvimÄ afekto bÅ«senos (kaltininkui iÅ¡ dalies aptemsta sÄ monė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti);

3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo. Kaltininko atsakas į neteisėtÄ ar įžeidžiantį poelgį turi sekti iÅ¡ karto po tokių nukentėjusiojo veiksmų, nes fiziologinio afekto bÅ«sena, kai asmuo jaučia didelį susijaudinimÄ , tęsiasi labai trumpÄ laikÄ (Kasacinė nutartis Nr. 2K-271/2008). Taip pat bÅ«tina atkreipti dėmesį į kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigÄ , vertinant, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieÅ¡tarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumÄ ir kokiÄ Ä¯takÄ tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (Kasacinės nutartys Nr. 2K-155/2009, 2K-271/2008, 2K-155/2007), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (Kasacinės nutartys Nr. 2K-723/2007, 2K-288/2006), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrÅ«kiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (Kasacinės nutartys Nr. 2K-297/2010, 2K-130/2009, 2K-604/2005).

         Teisėjų kolegijos nuomone, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos pateiktomis išvadomis ir psichologės Audronės Glinskienės paaiškinimais apeliacinės instancijos teisme galima sutikti ir vadovautis tik iš dalies. Iš teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto turinio matyti, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertai vertino V. P. elgesį ir veiksmus iki nusikalstamos veikos, ir po nusikaltimo padarymo. Kaip matyti iš šios ekspertizės akto aprašomosios dalies, V.

P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio (kumuliacinio) afekto bÅ«senoje. Psichotraumuojanti situacija susidarė dėl nukentėjusiosios E. P. provokuojančio elgesio bei nuteistojo V. P. individualių psichologinių savybių (neryžtingumas, uždarumas, polinkis gyvenimiÅ¡kas problemas pergyventi kaip vidinį konfliktÄ , sunkumai priimant konstruktyvius sprendimus frustruojančiose situacijose). Tai sÄ lygojo emocinės įtampos kumuliacijÄ . V. P. bandymai susidoroti su situacija, rasti iÅ¡ jos iÅ¡eitį (bandymai pakalbėti su žmona, skambučiai žmonos (nukentėjusiosios) seseriai) nevedė prie konfliktinės situacijos realaus sprendimo.

V. P. iÅ¡reikÅ¡ta emocinė įtampa pasireiÅ¡kė pažemintu nuotaikos fonu bei nerimastingu laukimu. Ä®vykio diena, t. y. 2013 m. liepos 19 d. vakare, besitęsiantis nukentėjusiosios E. P. bendravimas su M. S., žmonos kategoriÅ¡kas atsisakymas pasikalbėti su nuteistuoju, įtakojo jo tolimesnį emocinės įtampos augimÄ , sustiprino baimės jausmÄ dėl Å¡eimos ateities, padidėjo nerimastingumas, todėl jautė, kad nėra iÅ¡eities iÅ¡ susidariusios situacijos. Tai, kad V. P. buvo labai emociÅ¡kai įsitempęs ir nukentėjusiosios E. P. atsisakymas pasikalbėti bei jos (E. P.) nepriimtinas elgesys visÄ dienÄ sÄ lygojo nuteistojo afektinio protrÅ«kio kilimÄ , kurį sÄ lygojo dalinis sÄ monės susiaurėjimas su suvokimo fragmentiÅ¡kumu, elgesio reguliacijos sutrikimas (savo veiksmų kontrolės ir prognozės sutrikimai).

Postafektinė fazė pasireiškė psichine astenija, daliniu įvykio suvokimu bei daline įvykio amnezija (2 t., 84-88 b. l.). Tai iš dalies atitinka nuteistojo V. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu apie jo elgesį iki ir po nusikaltimo padarymo (1 t., 145-146 b. l.).            Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės išvadomis dėl V. P. psichologinės būsenos iki nusikaltimo padarymo, t. y. kad psichotraumuojanti situacija susidarė dėl netinkamo sutuoktinės (nukentėjusiosios) elgesio bei nuteistojo individualių psichologinių savybių (neryžtingumo, uždarumo, vidinio pergyvenimo, sunkumų priimant konstruktyvius sprendimus frustruojančiose situacijose).

Tačiau V. P. turėdamas gyvenimiÅ¡kos patirties ir bÅ«damas psichiÅ¡kai sveikas dėl Å¡ių problemų iÅ¡sprendimo niekur nesikreipė, iÅ¡skyrus tai, kad paskambino sutuoktinės seseriai (S. P.) ir prašė jos pakalbėti su nukentėjusiÄ ja. Tai patvirtina liudytojos S. P. parodymai (2 t., 49-50 b. l.). IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad įvykio dienÄ , t. y. 2013 m. liepos 19 d. apie 21 val. V. P. taip pat norėjo pasikalbėti su žmona E. P., tačiau Å¡i atsakė nuteistajam, jog jo nebemyli ir nuėjo toliau.

Kaip matyti iÅ¡ nuteistojo parodymų, tuo metu jam „sukilo nervai“, dėl to labai susinervino („įtūžo“) (1 t., 145-146 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. į tokį nukentėjusiosios poelgį sureagavo spontaniÅ¡kai ir neadekvačiai, po ko pasivijo nukentėjusiÄ jÄ ir viena ranka iÅ¡ nugaros apglėbė ir laikė jÄ , o kita – įrėmė peilį į kaklÄ , pargriovė ant žemės, mažiausiai tris kartus įpjovė/įdÅ«rė į kaklÄ , taip padarė durtines/pjautines žaizdas, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ .

Po to, V. P. tęsdamas nusikalstamus veiksmus, taikydamas nukentėjusiajai į galvÄ kelis kartus metė pusplytę, mažiausiai vienÄ kartÄ pataikė bÅ«tent į galvÄ , sudavė ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas, taip padarė kaukolės pamato lūžimÄ , t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, E. P. atsakymas, kad nebemyli V. P., nuteistajam sukėlė neigiamas emocijas, susijaudinimÄ , tokiu bÅ«du įžeidė jo savimeilę dėl pastangų, siekiant iÅ¡saugoti Å¡eimÄ .

Tačiau byloje nenustatytos visos sÄ lygos, bÅ«tinos padarytos veikos kvalifikavimui pagal BK 130 straipsnį. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ Å¡ios kategorijos bylose, be greito kaltininko atsako į nukentėjusiojo elgesį, bÅ«tina nustatyti, kad šį atsakÄ lėmė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimÄ asmenį nukentėjusiojo poelgis (Kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2009, 2K-189/2013). Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieÅ¡ kaltininkÄ ar jo artimÄ asmenį nukreiptas prieÅ¡ingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikÅ¡tis kėsinimusi į jo gyvybę, sveikatÄ , turtÄ , smÅ«gių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu.

Tačiau Å¡iuo konkrečiu atveju, nukentėjusioji E. P. jokių prieÅ¡ingų teisei veiksmų nuteistojo atžvilgiu nedarė, tik garsiai iÅ¡reiÅ¡kė savo nuomonę dėl jų abiejų tarpusavio santykių atÅ¡alimo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji kėsinosi į nuteistojo gyvybę, sveikatÄ , sudavė smÅ«gius ir pan. Tai, kad nukentėjusioji pasakė nuteistajam, kad jo nebemyli, pagal susidariusiÄ situacijÄ ir V. P. emocinę bÅ«senÄ gali bÅ«ti laikomi jį įžeidžiančiu poelgiu, tačiau žinant žmonos (E. P.) gyvenimo bÅ«dÄ ir santykius su kitu vyru (M.

S.) dar nenutraukus santuokos, t. y. iki įvykio, nėra pagrindo teigti, kad tai nuteistajam buvo netikėta ir labai jį įžeidė. Nors toks E. P. elgesys iÅ¡ dalies prieÅ¡tarauja moralei ir dorovei, tačiau V. P. jau anksčiau žinojo apie jos neiÅ¡tikimybę su kitu vyru, todėl tokia žinia jam nebuvo itin netikėta. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad po to, kai V. P. buvo atlikta teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę, apygardos teisme nuteistasis parodė, jog esminių įvykio aplinkybių neprisimena, nes „buvo aptemusi sÄ monė“, tačiau gerai prisiminė ir akcentavo apie nukentėjusiosios E. P. netinkamus poelgius su M.

S. (2 t., 95-97 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. tokiu bÅ«du siekė priderinti savo parodymus prie pirmiau paminėtų teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės iÅ¡vadų, taip suÅ¡velninti savo atsakomybę. Esant Å¡ioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad V. P. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto bÅ«senoje, o tik paprastoje emocinėje įtampoje.Pažymėtina, kad nužudymas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam asmeniui ir norėjo jÄ atimti.

BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas taip pat gali bÅ«ti padaromas netiesiogine tyčia. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbÅ«s organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ , jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės nutartys Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007).

Pagal suformuotÄ teismų praktikÄ , pasikėsinimas nužudyti gali bÅ«ti padaromas tik esant tiesioginei tyčiai.            Apie V. P. tyčios turinį teisėjų kolegija sprendžia atsižvelgdama į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, bÅ«dÄ , sužalojimų kiekį, jų pobÅ«dį, vietÄ , nusikalstamų veiksmų intensyvumÄ ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiosios tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieÅ¡ nusikaltimÄ ir po jo padarymo.

Å ioje byloje nustatyta, kad V. P. nusikaltimo padarymui panaudojo pavojingÄ kÅ«nÄ Å¾alojantį įrankį, t. y. peilį. IÅ¡ nukentėjusiosios E. P. ir nuteistojo V. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad po smÅ«gių peiliu sudavimo, peilis nulūžo (1 t., 145-146 b. l.). Po to nuteistasis paėmė pusplytę ir jÄ kelis kartus metė, taikydamas nukentėjusiajai į galvÄ , vienÄ iÅ¡ jų pataikė, taip pat sudavė daugybę smÅ«gių rankomis į įvairias kÅ«no vietas.

Å ias aplinkybes patvirtina įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuoti duomenys apie tai, kad įvykio vietoje rasta kruvina pusplytė, peilio medinės kriaunos, dvi nulaužtos peilių geležtės (1 t., 7-12 b. l.) bei specialisto iÅ¡vada apie tai, kad tirti pateikti du sulaužyti peiliai, yra pagaminti pramoniniu bÅ«du, yra Å«kinės-buitinės paskirties (1 t., 34-36 b. l.). Nuteistasis V. P. peiliu ne mažiau kaip tris kartus sudavė nukentėjusiajai į kaklÄ , taip padarė durtinius pjautinius sužalojimus, rankomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių į kitas kÅ«no vietas.

Po to V. P. pusplyte sudavė nukentėjusiajai į galvÄ ir padarė galvos smegenų sukrėtimÄ ir kaukolės pamato kaulų lūžimÄ , t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ . Akivaizdu, kad V. P. pavartotas smurtas prieÅ¡ nukentėjusiÄ jÄ buvo intensyvus ir nukreiptas į itin svarbiÄ Å¾mogaus kÅ«no dalį, t. y. galvÄ ir kaklÄ . Teismo medicinos specialisto iÅ¡vadomis objektyviai ir neginčijamai nustatyta, kad E. P. buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 49-50, 53-54 b. l.). Tai apeliacinio proceso metu patvirtino teismo medicinos ekspertas Algirdas JokÅ¡as.

IÅ¡ V. P. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, dalyvaujant gynėjui, matyti, kad peilių dÅ«rė į kaklÄ Å¾monai ir pasakė: „<...ne man tai ir ne kitam...>“ įrodo, kad nuteistasis siekė nukentėjusiajai atimti gyvybę (1 t., 145-146 b. l.). IÅ¡ nuteistojo parodymų taip pat matyti, kad E. P. po suduotų smÅ«gių pusplyte pasakė: „<...tėvai, tėvai, tėvai...>“, todėl jis atsipeikėjo, atsitraukė, parbėgo namo, pasiėmė automobilio raktelius, be to, grįždamas matė gulinčiÄ Å¾monÄ ant žemės, todėl pagalvojo, jog ji mirė, ir automobiliu iÅ¡važiavo į J. rajonÄ .

Å ias aplinkybes iÅ¡ dalies patvirtina ir liudytojos S. P. parodymai (2 t., 49-50 b. l.). Be to, bylos aplinkybės įrodo, kad V. P. po pavartoto smurto, nukentėjusiajai jokios pagalbos nesuteikė, iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino, nors tokiÄ galimybę turėjo. Å io nusikaltimo padarymo motyvas – V. P. kerÅ¡tas ir pavydas dėl to, kad žmona E. P. palaiko santykius su kitu vyru, nuteistojo nebemyli ir ateityje ketina su juo iÅ¡siskirti.                Esant Å¡ioms aplinkybėms akivaizdu, kad V.

P. turėdamas gyvenimiÅ¡kÄ patirtį, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumÄ ir pobÅ«dį, bet ir siekė padarinių, t. y. E. P. mirties. Bylos duomenys patvirtina, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis sukėlė realiÄ grėsmę E. P. gyvybei, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios.          Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės klausimÄ lemiamÄ reikÅ¡mę turi priežastinio ryÅ¡io pobÅ«dis.

Priežastinis ryÅ¡is yra bÅ«tinasis ir atsitiktinis. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡is. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryÅ¡io vystymÄ si bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika.            Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, kad nuteistasis V. P. intensyviai naudodamas smurtÄ prieÅ¡ E. P., ne mažiau kaip tris smÅ«gius suduodamas peiliu į kaklÄ , ne mažiau kaip keturis kartus kryptingai taikydamas į galvÄ mesdamas pusplytę bei suduodamas ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių rankomis į įvairias kÅ«no vietas, taip padarydamas nukentėjusiajai nežymų ir sunkų sveikatos sutrikdymÄ , suprato savo veiksmų pavojingumÄ , numatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti BK 129 straipsnyje numatyti padariniai, ir jų norėjo, tačiau jie nekilo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija įvertinusi padarytų sužalojimų intensyvumÄ ir lokalizacijÄ â€“ galvÄ , kurioje yra iÅ¡sidėstę žmogui gyvybiÅ¡kai svarbÅ«s organai – daro iÅ¡vadÄ , kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis bÅ«tinasis priežastinis ryÅ¡ys.             Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pateikė konstitucinės Å¡eimos sampratos iÅ¡aiÅ¡kinimÄ , kuriame nurodė, kad Å¡eimos samprata grindžiama Å¡eimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraiÅ¡umu, pagalba ir panaÅ¡iais ryÅ¡iais bei savanoriÅ¡ku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o Å¡ių santykių iÅ¡raiÅ¡kos forma konstitucinei Å¡eimos sampratai esminės reikÅ¡mės neturi.

Konstitucinis Teismas nutarime iÅ¡skyrė tam tikrus kriterijus, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant, ar asmenų santykiai priskirtini Å¡eimos santykiams. P. K. Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus, sprendžiant apie Å¡eimos santykių buvimÄ reikia vertinti tų santykių turinį ir atsižvelgus į teismo nurodytus kriterijus spręsti dėl Å¡eimos santykių fakto. Vertinant Konstitucinio Teismo nurodytus kriterijus, Å¡ios bylos kontekste svarbios tokios bylos aplinkybės, kurios liudija apie paties nuteistojo požiÅ«rį į kartu su juo gyvenusį asmenį, tarpusavio atsakomybės supratimÄ ir atitinkamÄ pareigų prisiėmimÄ vienas kitam.

Tokiais atvejais reikia atidžiai vertinti tų aplinkybių visumÄ , kurios gali atspindėti kartu gyvenančių asmenų santykių turinį, asmenų požiÅ«rį vienas į kitÄ , ir tuomet spręsti, ar gyvenimo kartu aplinkybės duoda pagrindÄ konstatuoti esant Å¡eimos bÅ«dingų santykių turinį atitinkančius santykius. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. birželio 4 d. nutarime taip pat iÅ¡aiÅ¡kino, kad nustatant griežtesnę baudžiamÄ jÄ atsakomybę už savo artimojo giminaičio ar Å¡eimos nario nužudymÄ nei nustatyta BK 129 straipsnio 1 dalyje, siekta apsaugoti ne vien tokias konstitucines vertybes kaip žmogaus gyvybė, jo asmens neliečiamumas, bet ir tokias, kaip artimos giminystės santykiai, Å¡eima, motinystė, tėvystė, vaikystė.

           Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis ir E. P. gyveno kartu, vedė bendrÄ Å«kį, rÅ«pinosi vaikais. Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, darytina iÅ¡vada, kad V. P. veika kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ .Esant Å¡ioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai V. P. nusikalstamÄ veikÄ kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 130 straipsnį. Todėl nuteistojo V. P. nusikalstama veika iÅ¡ BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ .Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad V.

P. 2013 m. liepos 19 d. laikotarpiu nuo 21 val. 00 min. iki 21 val. 30 min., V. N. priklausančios sodybos, esančios (duomenys neskelbtini) kieme, pasikėsino nužudyti savo žmonÄ E. P., t. y. nusikalstamÄ veikÄ padarė Å¡iomis aplinkybėmis:V. P. tyčia panaudodamas fizinį smurtÄ prieÅ¡ E. P., t. y. apglėbė iÅ¡ nugaros ir viena ranka laikydamas jÄ , kitoje rankoje turėtu peiliu kelis kartus kėsinosi perpjauti kaklÄ . Po to, V. P. parvertė E. P. ant žemės, atsisėdo ant jos ir laikydamas nukentėjusiosios rankÄ , peiliu mažiausia tris kartus dÅ«rė į kaklÄ .

Po to, V. P. atsistojo ir pasiėmė pusplytę, kuria taikydamas į galvÄ , keturis kartus metė į nukentėjusiÄ jÄ ir ne mažiau kaip vienÄ kartÄ pataikė į galvÄ . Po to, V. P. rankomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika smÅ«gių nukentėjusiajai į įvairias kÅ«no vietas ir taip padarė odos nubrozdinimus veide, deÅ¡inėje plaÅ¡takoje, apie aÅ¡tuonias muÅ¡tines žaizdas galvoje, ne mažiau kaip tris durtines pjautines žaizdas kakle, vienÄ muÅ¡tinę žaizdÄ kairės alkÅ«nės sÄ naryje, kraujosruvÄ kairės ausies bÅ«gnelyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymÄ , galvos smegenų sukrėtimÄ bei kaukolės pamato kaulų lūžimÄ , t. y. sunkų sveikatos sutrikdymÄ .

Å iais tyčiniais veiksmais V. P. pasikėsino nužudyti savo žmonÄ E. P., tačiau nuskalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes manydamas, kad E. P. mirė, nutraukė neteisėtus veiksmus ir iÅ¡ įvykio vietos pasiÅ¡alino.Dėl bausmės skyrimo Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes.

Ä®statymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi bÅ«ti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamÄ veikÄ padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimÄ . Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra iÅ¡imtinė teismo kompetencija bei viena iÅ¡ sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų.

Å ioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiÅ¡kai bei objektyviai iÅ¡tirti baudžiamosios bylos medžiagÄ ir priimti teisėtÄ , pagrįstÄ ir teisingÄ sprendimÄ skiriant tokiÄ bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintÄ bausmės paskirtį.Atkreipiamas apeliantų dėmesys į tai, kad pagal baudžiamosios teisės doktrinÄ , skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgiant į nusikalstamos veikos sunkumÄ bei kaltininko asmenybę, bet ir iÅ¡reiÅ¡kia nuomonę apie padarytas nusikalstamas veikas bei kaltÄ asmenį.         Apeliacinis teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ laikydamasis Å¡io kodekso bendrosios dalies nuostatų.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formÄ ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadijÄ ; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikÅ¡mę.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).           Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, kad „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, jog baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos.

Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiÅ¡kia, kad valstybės taikomos priemonės turi bÅ«ti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi bÅ«ti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie bÅ«tų akivaizdžiai neadekvatÅ«s nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“            Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiÅ¡kia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių Å¡iam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobÅ«džio ir už Å¡iÄ veikÄ numatytos bausmės turi bÅ«ti pusiausvyra (Kasacinė nutartis Nr. 2K-7-45/2007).

Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi bÅ«ti paskirta bausmė, kuri bÅ«tų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti Å¡velnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡is bausmės Å¡velninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje iÅ¡ryÅ¡kėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti.

Teismas, Å¡velnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra iÅ¡imtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymÄ aiÅ¡kiai prieÅ¡tarautų teisingumo principui (Kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-189/2008, 2K-251/2008,          2K-39/2009, 2K-84/2009, 2K-105/2009, 2K-152/2009, 2K-3/2010).Prokuroras apeliaciniame skunde praÅ¡o, skiriant bausmę V. P., taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jÄ mažesnę, nei numato Å¡io įstatymo sankcijos minimumas.Teisėjų kolegija iÅ¡ dalies sutinka su prokuroro apeliaciniame skunde iÅ¡dėstyta pozicija dėl bausmės skyrimo V.

P., taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ , skirti ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę bÅ«tų aiÅ¡kiai neteisinga ir tai, prieÅ¡tarautų teisingumo principui. Be to, apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo padėties, nes taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas praÅ¡oma ir prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).         Remiantis bylos medžiaga matyti, kad V.

P. praeityje neteistas, charakterizuojamas teigiamai, padarė nusikaltimÄ , kuris įstatymo priskiriamas prie labai sunkių (BPK 11 straipsnio 6 dalis) (2 t., 35 b. l.). Nuteistasis dirba, augina ir iÅ¡laiko nepilnametę dukrÄ , nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, civilinis ieÅ¡kinys byloje nepareikÅ¡tas, nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme prašė nuteistajam neskirti griežtos bausmės (2 t., 46-47 b. l.), inkriminuota nusikalstama veika nutrÅ«ko pasikėsinimo stadijoje.

Be to, V. P. nusikalstamÄ veikÄ padarė spontaniÅ¡kai, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms su sutuoktine (E. P.) bei bÅ«damas emocinėje įtampoje. Pažymėtina ir tai, kad tokioms aplinkybėms susiformuoti iÅ¡ dalies įtakos turėjo ir netinkamas nukentėjusiosios elgesys.              Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sÄ moningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamÄ veikÄ nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvÄ .

Tuo tarpu, rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininkÄ pradėti nusikalstamÄ veikÄ . Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabÅ«diÅ¡kai tiki, kad jo elgesys neiÅ¡provokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iÅ¡ viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamÄ kaltininko veikÄ .             Teisėjų kolegijos nuomone, V. P. nusikalstamiems veiksmams įtakos iÅ¡ dalies turėjo ir pačios nukentėjusiosios poelgis, nes matė ir suprato, kad nuteistasis pergyvena dėl Å¡eimos galimo iÅ¡irimo, imasi priemonių dėl jos iÅ¡saugojimo.

Tačiau tokie nukentėjusiosios E. P. veiksmai negali bÅ«ti pripažinti kaip provokuojantys ar rizikingi, nes tokiu poelgiu ji nesiekė iÅ¡provokuoti V. P. nusikalstamos veikos kilimo, o tokios nuteistojo reakcijos net nenumatė ir negalėjo numatyti. Todėl Apeliacinis teismas, įvertinęs pirmiau iÅ¡dėstytų aplinkybių visumÄ konstatuoja, kad V. P. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir jam skiriama mažesnė laisvės atėmimo bausmė, nei numato baudžiamojo sankcijos minimumas, suteikiant pirmenybę bausmės prevencinei, socialinei paskirčiai, o ne tik nubaudimo funkcijai.

                         Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatas, bausmės atlikimo vietÄ parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobÅ«dį ir pavojingumÄ . Teisėjų kolegijos nuomone, esant pirmiau paminėtoms aplinkybėms, V. P. parenkant paskirto terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietÄ , kurios nustatymas pagal šį baudžiamÄ jį įstatymÄ yra iÅ¡imtinė teismo diskrecija, darytina iÅ¡vada, kad laisvės atėmimo bausmę nuteistasis galėtų atlikti ir atviroje kolonijoje (BK 50 straipsnio 3 dalis).

Laisvės atėmimo bausmės atlikimas bÅ«tent tokios rÅ«Å¡ies pataisos įstaigoje, kurioje nustatyti žymiai mažesni apribojimai, atitiktų ne tik pagrindinę bausmės paskirtį – nubaudimÄ , bet ir pakankamai paveiktų nuteistÄ jį, jog jis ateityje laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei sudarytų sÄ lygas jam neprarasti esamų Å¡eiminių, socialinių ryÅ¡ių su nepilnamete dukra. Todėl teisėjų kolegijos nuomone, V. P. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ , paskyrus laisvės atėmimo bausmę atlikti atviroje kolonijoje, bÅ«tų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimas.

Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Å iaulių apygardos teismas pažeidė BPK 307 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimus, nes skundžiamame nuosprendyje nenurodė V. P. bausmės atlikimo pradžios. V. P. panaikinus ikiteisminio tyrimo metu paskirtas kardomÄ sias priemones, t. y. įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje, asmens dokumento paėmimÄ ir raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti, bausmės atlikimo pradžia turi bÅ«ti skaičiuojama nuo nuosprendžio vykdymo dienos.Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2, 3 punktais, BPK 329 straipsnio 4 punktu, BPK 369 straipsnio 3 dalimi, n u s p r e n d ž i a :

Å iaulių apygardos teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naujÄ nuosprendį: V. P. nusikalstamÄ veikÄ iÅ¡ BK 22 straipsnio 1 dalies, BK 130 straipsnio perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktÄ , ir pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam paskirti trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Bausmę paskirti atlikti atviroje kolonijoje.V. P. į paskirtÄ bausmę įskaityti laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikÄ nuo 2013 m. liepos 20 d. iki 2013 m. liepos 24 d. ir stacionarinio tyrimo metu iÅ¡bÅ«tÄ laikÄ , U. ekspertiniame skyriuje nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2014 m. rugpjūčio 21 d.

Bausmės atlikimo pradžiÄ V. P. skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo dienos. KardomÄ sias priemones – įpareigojimÄ periodiÅ¡kai registruotis policijos įstaigoje, asmens dokumento paėmimÄ ir raÅ¡ytinį pasižadėjimÄ neiÅ¡vykti – panaikinti. Daiktinius įrodymus: peilio medines kriaunas, dvi peilio geležtes, metalinę peilio plokÅ¡tę – sunaikinti. Kolegijos pirmininkas                                                         Kęstutis Jucys Teisėjai                                                         Aloyzas Kruopys                                                         Daiva Pranytė-Zalieckienė