2021-09-15 Nr. AB-18918-3-61-3-01315-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3701-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01315-2021-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (V. S.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3I-00118/4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S.“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) įpareigoti Departamentą panaikinti Centrinėje antrosios kartos Šengeno informacinėje sistemoje (toliau – ir C.SIS) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 ir 3 dalis; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, nurodė, kad jis priimtas neįvertinus visų faktinių aplinkybių, netinkamai aiškinant teisės aktų nuostatas, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

3. Pareiškėjas 2020 metais ribotos atsakomybės bendrovės mokymo-gamybiniame centre „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Mokymo įstaiga) įgijo betonuotojo profesiją, tais pačiais metais pareiškėjui buvo išduotas liudijimas Nr. 1180-3-2020 (toliau – ir pažymėjimas). Pareiškėjas savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išskirtinai siejo su Lietuvos Respublikoje veiklą vykdančiu darbdaviu uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „duomenys neskelbtini“, kurio veikla – statybų verslas. Pagal Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2020 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V-2452 patvirtintą Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą, viena iš profesijų, kurios darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, yra betonuotojai. Taigi, vienas iš Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) keliamų reikalavimų užsieniečiams, siekiantiems gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnį, yra atitinkamos profesinės žinios. Vienintelis Sprendime nurodomas nesutikimo išduoti leidimą argumentas yra tai, jog pareiškėjo pateiktas jo profesinę kvalifikaciją patvirtinantis liudijimas neatitinka tikrovės ir dėl to yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovas nurodė, jog Mokymo įstaiga neatsakė į atsakovo paklausimą, ar mokymo centras išdavė liudijimą Nr. 1180-3-2020, o Kijevo miesto administracijos struktūrinis padalinys apteikė informaciją, kad Mokymo įstaiga turi licenciją organizuoti profesinį mokymą, tačiau neatitinka reikalavimų licencijuotai veiklai vykdyti, pareiškėjo išsilavinimo liudijimo blankas neatitinka nustatytos blanko formos.

4. Pareiškėjas akcentavo jog Kijevo miesto tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamentas nepatvirtino, kad pareiškėjas neturi betonuotojo profesinio išsilavinimo – (duomenys neskelbtini) institucija nurodė, kad Mokymo institucija, kuriame pareiškėjas įgijo žinias, turi licenciją vykdyti mokymo veiklą. Nors ir minima, kad mokymo centras neatitinka atestuotai įstaigai nustatytų reikalavimų licencijuotai veiklai vykdyti, tačiau nėra pateikta jokios informacijos, kad Mokymo įstaiga dėl to yra netekusi licencijos, ar licencija sustabdyta. Vien tik tai, jog išduotas liudijimas galimai neatitinka formai keliamų reikalavimų, nepaneigia, jog pareiškėjas įgijo žinias, reikalingas jo darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ funkcijoms atlikti.

5. Pareiškėjo įsitikinimu, Kijevo miesto tarybos valdymo organo Švietimo ir mokslo departamento rašte išdėstyta pozicija, kad pareiškėjui išduotas liudijimas neatitiko liudijimo blankui keliamų reikalavimų (nors licenciją mokslo centras turi), negali būti traktuojama kaip pareiškėjo veiksmai, kuriais buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys apie profesinę kvalifikaciją. Sprendime nurodytas atsakovo spėjimas apie pareiškėjo tikslą neva legalizuoti savo buvimą Šengeno valstybėse yra absoliučiai niekuo nepagrįstas, o konstatavimas, kad įvertinus visas faktines aplinkybes, V. S. atveju buvo nustatyti kriterijai, sudarantys rimtą pagrindą manyti, kad gali kilti minėto užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, kad V. S. piktnaudžiauja nustatytoms procedūroms, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas objektyviai negalėjo žinoti, kad jam išduoto licenciją veiklai turinčios Mokymo įstaigos liudijimo blanko forma galbūt neatitinka reikalavimų, nei, būdamas užsienio pilietis, galėjo detaliai suprasti nustatytas procedūras, susijusias su užsieniečių gyvenimu ir veikla Lietuvos Respublikoje, kad jomis galėtų piktnaudžiauti.

6. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą pagrįstumą, būtina įvertinti ir skundžiamo Sprendimo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems individualaus administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.

7. Pareiškėjas tvirtino, kad Departamentas, turintis teisę Sprendime surašyti administracinį nurodymą (įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos) ir skirti sankciją (įtraukti į C.SIS perspėjimą), nepateikė jokių įrodymų apie pareiškėjo priešingą teisės aktų reikalavimams veiką, tyčiniais nesąžiningais veiksmais, pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, siekį piktnaudžiauti migracijos procedūromis ar pan. Priešingai, byloje pateikti duomenys patvirtina tik tai, kad pareiškėjas siekė teisėtai įsidarbinti teisėtam darbui ir dėl šių priežasčių siekė gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas paaiškino, kad nagrinėdamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei kartu pridėtus dokumentus ir siekdamas įvertinti, ar jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytas leidimo laikinai gyventi sąlygas, nustatė, kad pareiškėjas pateikė ribotos atsakomybės bendrovės mokymo-gamybinio centro „(duomenys neskelbtini)“ 2020 metais išduotą pažymėjimą Nr.1180-3-2020, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas mokėsi grupėje, baigė mokymo kursą, labai gerai išlaikė teorinio ir gamybinio mokymo egzaminus ir kvalifikacinės komisijos protokolu Nr.1180 jam suteikta trečia betonuotojo kategorija.

10. Departamentas, nagrinėdamas kitų užsieniečių prašymus išduoti leidimus laikinai gyventi, kurie taip pat pateikė tos pačios Mokymo įstaigos išduotus jų profesinę kvalifikaciją patvirtinančius pažymėjimus, 2021 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems (duomenys neskelbtini) piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka (duomenys neskelbtini) taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. oficialiame rašte Nr. 063-621, nurodyta, kad, pagal (duomenys neskelbtini) norminius teisės aktus mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad Mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų. Pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra įformintas tokiame pačiame blanke kaip ir kitų (duomenys neskelbtini) piliečių pateikti pažymėjimai (yra tokios pat formos ir turinio), todėl buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjo pateiktas pažymėjimas neatitinka tikrovės (pažymėjime nurodyta mokymo įstaiga neturi teisės išduoti profesinį-techninį išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, pažymėjimas neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų).

11. Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją, todėl Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktų pagrindu.

12. Be to, remiantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies 1, 7, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 6, 15, 16 ir 20 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 11, 12 punktais, Departamentas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvesti į C.SIS įspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) 3 metus nuo jo savanoriško išvykimo/išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

13. Departamentas akcentavo, kad būtent pareiškėjas buvo atsakingas už tai, kad prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikta informacija ir kartu pateikiami dokumentai būtų teisingi. Siekdamas atitikti Įstatymo reikalavimus, pareiškėjas šiuo atveju privalėjo ne įrodyti, kad jis mokėsi betonuotojo profesijos, bet pateikti teisės aktų reikalavimus atitinkantį, galiojantį kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą. Pareiškėjui, kaip ir bet kuriam kitam asmeniui, neabejotinai turėtų būti žinoma ir suprantama, jog specialybė ar profesinė kvalifikacija nėra įgyjama pabaigus bet kokius mokymus bet kokioje mokykloje, todėl pareiškėjas, būdamas sąžiningas, prieš pateikdamas duomenis Departamentui, kad jis turi betonuotojo profesiją, turėjo įsitikinti, ar jam mokymo įstaigos išduotas pažymėjimas patvirtina, kad jis turi paminėtą kvalifikaciją (reikalauti šios informacijos patvirtinimo iš mokymo įstaigos ir/ar atsakingų (duomenys neskelbtini) valstybinių institucijų) ir pateikti Departamentui tai patvirtinančius įrodymus. Pareiškėjas turėjo galimybę ir privalėjo įsitikinti pažymėjimo teisėtumu, tačiau to nepadarė, prieš teikdamas pažymėjimą atsakovui taip pat nesikreipė į atsakingas (duomenys neskelbtini) institucijas dėl šio dokumento patvirtinimo, todėl tikėtina, kad pareiškėjas žinojo, kad pažymėjimas nepatvirtina jo kvalifikacijos ir jame įrašyti duomenys yra klaidingi.

14. Dėl pareiškėjo argumentų, kad nėra pateikta jokios informacijos, jog Mokymo įstaiga būtų netekusi licencijos, ar licencija sustabdyta. Sprendime buvo konstatuota, kad Mokymo įstaiga nėra įvykdžiusi atestacijos procedūrų, todėl negali išduoti (duomenys neskelbtini) valstybinius standartus atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kas reiškia, jog pažymėjimas pareiškėjui negalėjo būti išduotas ir šis pažymėjimas nepatvirtina, kad pareiškėjas yra įgijęs betonuotojo kvalifikaciją. Net ir sutikus su pareiškėjo teiginiais, kad Mokymo įstaiga turi galiojančią licenciją ir gali vykdyti profesinius mokymus, tai nereiškia, kad ši Mokymo įstaiga gali suteikti valstybinius standartus atitinkančią profesinę kvalifikaciją – kaip jau minėta, ji negali išduoti (duomenys neskelbtini) valstybinių standartų atitinkančių kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, nes ji nėra atestuota.

15. Pareiškėjas tik deklaratyviai išvardijo viešojo administravimo principus ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnius, teigdamas, kad Departamentas juos pažeidė, tačiau neaišku, kuo remiantis taip teigiama.

16. Departamentas aplinkybę, kad gali kilti pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmė, nustatė remdamasis objektyviais ir visiems užsieniečiams vienodai taikomais kriterijais, įtvirtintais Departamento direktoriaus 2018 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 3K-54 patvirtinto Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant, ar yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė, vertinimo tvarkos apraše (toliau – Aprašas) 6.2 ir 7 punktuose.

17. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, Tvarkos 12 punktu, taip pat įvertinęs tai, kad pareiškėjas neturi šeiminių bei ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje (darbo UAB „ (duomenys neskelbtini)“ pagrindu buvo išduota nacionalinė viza, galiojusi nuo 2020 m. lapkričio 25 d. iki 2021 m. kovo 22 d., aktualiais 2021 m. balandžio 2 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinės sistemos duomenimis, nuo 2020 m. gruodžio 9 d. iki šiol yra įdarbintas UAB „(duomenys neskelbtini)“, taigi, minėto užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublika nėra ilgalaikio pobūdžio), Departamentas nustatė pareiškėjui 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Įvertindamas, kad pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, Departamentas darė išvadą, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.

II. 18. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

19. Teismas nustatė, kad: 2020 m. gruodžio 8 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, ketindama įdarbinti pareiškėją betonuotoju, kaip minėto užsieniečio darbdavys, Lietuvos migracijos informacinėje sistemoje užpildė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pridėdama reikiamų dokumentų skaitmenines kopijas; Departamentas nustatė, kad pareiškėjas profesinei kvalifikacijai pagrįsti pateikė ribotos atsakomybės bendrovės mokymo-gamybinio centro „(duomenys neskelbtini)“ 2020 metais išduotą pažymėjimą Nr.1180-3-2020, kuriame nurodoma, kad pareiškėjas mokėsi grupėje, baigė mokymo kursą, labai gerai išlaikė teorinio ir gamybinio mokymo egzaminus, ir kvalifikacinės komisijos protokolu Nr.1180 jam suteikta trečia betonuotojo kategorija; kilus įtarimų dėl kitų užsieniečių profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, Departamentas 2021 m. sausio 26 d. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) išsiuntė paklausimą (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamentui, prašydamas informuoti apie tai, ar iš tikrųjų paklausime nurodytiems (duomenys neskelbtini) piliečiams buvo išduoti jų pateikti profesinės kvalifikacijos suteikimo pažymėjimai, ar mokymo įstaigos išduoti pažymėjimai atitinka (duomenys neskelbtini) taikomus standartus tokio tipo dokumentams. Gautame (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. rašte Nr. 063-621 nurodyta, kad pagal (duomenys neskelbtini) norminius teisės aktus, mokymo įstaigos, įmonės, organizacijos ir kitos įstaigos turi teisę išduoti valstybinio pavyzdžio dokumentus apie profesinį-techninį išsilavinimą (diplomus, pažymėjimus) tik tuo atveju, jeigu yra išlaikiusios atestaciją, ir kad Mokymo įstaiga nėra atlikusi atestacijos procedūrų, o pridėti kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų; Departamentas remiantis šiomis faktinėmis aplinkybėmis konstatavo, kad pareiškėjo pažymėjimas neatitinka tikrovės ir kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie savo turimą profesinę kvalifikaciją. Departamentas vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

20. Teismas vadovavosi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto, 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 26 straipsnio 1 dalies, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktų nuostatomis. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas darė išvadą, kad Departamentas Sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunkčio leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygos, kadangi nepateiktas užsieniečio turimą kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jo turimą kvalifikaciją.

21. Pažymėjęs, kad pareiškėjas iki teismo posėdžio nepateikė kitų įrodymų apie jo įgytą kvalifikaciją ir kitas aplinkybes, nors skunde buvo nurodęs apie jų pateikimą, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog vien tik tai, kad Mokymo įstaigos išduotas liudijimas galbūt neatitinka formai keliamų reikalavimų, nepaneigia, jog pareiškėjas mokymo centre įgijo žinias, reikalingas jo darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ funkcijoms atlikti. Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, ar pareiškėjas mokėsi mokymo įstaigoje, ar mokymo įstaiga pareiškėjui išdavė pažymėjimą nagrinėjamos bylos kontekste neturi teisinės reikšmės, kadangi ginčijamo Sprendimo priėmimui pakako Departamento nustatyto fakto, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra neteisėtas ir negaliojantis.

22. Dėl pareiškėjo argumento, kad jis neturi specialių žinių vertinti mokymo įstaigos ir pažymėjimo atitiktį (duomenys neskelbtini) ar kitos valstybės taikomiems standartams teismas pažymėjo, kad dėl tinkamo dokumentų, kurie nekeltų abejonių dėl užsieniečio ketinimų gyventi ir dirbti Lietuvoje, sutvarkymo ir jų pateikimo Departamentui yra atsakingas pats užsienietis. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas galbūt neturėjo intereso pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis, nepaneigė fakto, jog Departamentui pateiktas pažymėjimas neatitiko tikrovės.

23. Teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas mokymosi įstaigoje mokėsi ir, ar mokymo įstaiga šį pažymėjimą išdavė, ar pareiškėjas suprato (nesuprato), kad pažymėjimas neatitinka reikalavimų, pripažintina, kad pareiškėjas savo prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo patvirtindamas, kad jis turi betonuotojo kvalifikaciją, teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei siekė įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Remdamasis šiais argumentais teismas nenustatė pagrindo panaikinti Sprendimo dalį dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjui.

24. Vertindamas, ar Sprendimu pagrįstai uždrausta pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, teismas vadovavosi Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, jog aplinkybė, jog pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą, savaime nėra pagrindas priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų ir objektyvių duomenų, kodėl jam neturėtų būti taikomas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką, kaip ir kitiems užsieniečiams analogiškomis ar panašiomis Tvarkoje aprašytomis aplinkybėmis. Atsižvelgęs į Tvarkos 11 punkte nurodytus kriterijus, tai, kad pareiškėjas elgėsi nesąžiningai, pareiškėjo su Lietuvos Respublika nesieja ilgalaikiai socialiniai ir ekonominiai ryšiai, taip pat šeimos ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, darė išvadą, jog Sprendimo dalies, kuria pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nėra pagrindo vertinti kaip neproporcingos.

25. Teismas nurodė, kad pareiškėjui pagrįstai ginčijamu Sprendimu uždrausta 3 metus atvykti į Šengeno erdvės valstybes. Atsižvelgęs į tai, bei įvertinęs, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes pareiškėjas apgaulės būdu siekė pasilikti ir dirbti Lietuvos Respublikoje, teismo vertinimu Departamentas pagrįstai darė išvadą, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu vykti į kitas Šengeno valstybes ir piktnaudžiauti nustatytomis migracijos procedūromis, o draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo duomenys į C.SIS buvo įvesti teisėtai ir pagrįstai SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalyse numatytais pagrindais, Sprendimu pareiškėjui pritaikytas minėtas ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes užsieniečio teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina.

26. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius aktus, teismų praktiką, teismas darė išvadą, kad Departamento Sprendimas priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, atitinka Viešojo administravimo įstatyme numatytus individualiam administraciniam aktui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, nebuvo pagrindo jo naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismas nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Konstatavęs, kad Sprendimas teisėtas ir pagrįstas, teismas netenkino pareiškėjo išvestinių skundo reikalavimų dėl įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas taip pat netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

28. Pareiškėjo įsitikinimu, pirmos instancijos teismas neteisingai ir netinkamai taikė bei aiškino teisės normas, neįvertino visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas pastebi, kad su 2021 m. gegužės 7 d. prašymu dėl papildomų įrodymų prijungimo teismui teikė išrašą iš bendros (duomenys neskelbtini) valstybinės elektroninės švietimo duomenų bazės dėl teisės vykdyti švietimo veiklą profesinio techninio išsilavinimo srityje (su vertimu į valstybinę kalbą), taip pat Mokymo įstaigos atsakymą (su vertimu į valstybinę kalbą). Pareiškėjui nėra suprantama, kaip šie dokumentai nepateko į administracinę bylą, tačiau šie duomenys yra susiję su administracine byla, teikti teismui dar 2021 m. gegužės 7 d. (prašymo sukūrimo data taip pat 2021 m. gegužės 7 d.), nebuvo įvertinti, todėl pakartotinai teikiami su apeliaciniu skundu.

29. Nesutiktina su teismo pritariamu atsakovo pozicijai, jog gauto (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. rašto Nr. 063-621 patvirtinimu, pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas (pažymėjimas) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų, o remiantis šia informacija atsakovas ir teismas galėjo nustatyti, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra neteisėtas ir negaliojantis. Departamentas kreipėsi į kompetentingą instituciją dėl kitų užsieniečių profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų ir dėl šių asmenų, bet ne dėl pareiškėjo, gavo duomenis, jog kitų asmenų kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų.

30. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog faktą apie pareiškėjo įgytas profesines žinias gali patvirtinti ne tik pažymėjimas, bet ir kiti duomenys, o (duomenys neskelbtini) miesto Švietimo ir mokslo departamento 2021 m. sausio 28 d. rašte Nr. 063-621 nepaneigiama, jog Mokymo įstaiga neturi teisės organizuoti tokių mokymų, taip pat nekonstatuota, kad pareiškėjas nesimokė ir neturi betonuotojo profesijai keliamų žinių. Aptartame (duomenys neskelbtini) miesto tarybos valdymo organo rašte pasisakoma, kad Mokymo įstaiga, kurioje mokėsi pareiškėjas, turi licenciją rengti mokymus bei suabejojama tik dėl konkrečių asmenų pažymėjimų formos nustatytiems reikalavimams atitikimo. Pareiškėjo įsitikinimu, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas iš minėto rašto neturėjo pagrindo spręsti apie pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento teisėtumą ar atitiktį (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas neatliko objektyvaus ir teisingo įrodymų vertinimo.

31. Apeliantas nurodo, kad baigiantis pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminui, paaiškėjo aplinkybės dėl (duomenys neskelbtini) Švietimo ir mokslo ministerijos priimtų sprendimų (raštų), kuriuose pasisakyta dėl Mokymo įstaigos išduodamų kvalifikacinių pažymėjimų atitikties (duomenys neskelbtini) teisės aktų reikalavimams. Šiuose raštuose (duomenys neskelbtini) Švietimo ir mokslo ministerija paaiškino, jog gali būti išduodami dviejų tipų profesinio mokymo baigimo pažymėjimai – valstybinio standarto ir nevalstybinės formos; tuo atveju, jei mokymo įstaiga yra licencijuota ir dėl atitinkamų profesijų mokymo atestuota, ji per atitinkamą sistemą gali teikti prašymus išduoti valstybinio standarto atitinkamos profesijos mokymų baigimo pažymėjimus. Kitais atvejais mokymo įstaiga turi teisę išduoti individualaus pavyzdžio mokymų baigimo pažymėjimus. Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą pakanka pateikti užsieniečio turimą kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą, kuris atitiktų tikrovę ir patvirtintų jo turimą kvalifikaciją. Ši įstatymo norma nenurodo, kokia forma turi būti pateikiamas užsieniečio kvalifikaciją patvirtinantį dokumentas. Būtent (duomenys neskelbtini) institucija oficialiai nustatė ir pripažino, jog Mokymo įstaigos išduodami kvalifikaciniai pažymėjimai yra teisėti bei atitinka teisės aktų reikalavimus, o tai reiškia, jog Departamento ir teismo pozicija dėl pareiškėjo kvalifikaciją patvirtinančio dokumento neteisėtumo ar negaliojimo yra paneigta.

32. Nepagrįstos teismo išvados, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir tokiu būdu piktnaudžiavo migracijos procedūromis bei siekė neteisėtai įgyti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas nustatyta tvarka pateikė visus reikalaujamus dokumentus teisei dirbti ir laikinai gyventi, t. y. neturėjo tikslo veikti neteisėtai.

33. Pareiškėjas, nežinodamas (nei pažymėjimo išdavimo metu, nei iki šiol nėra patvirtinta dėl pažymėjimo neatitikimo (duomenys neskelbtini) teisės aktų normoms) ir nesuprasdamas apie tai, kad pažymėjimas galbūt neatitinka keliamų reikalavimų, neturėjo tikslo sąmoningai (tyčia) siekti rezultato. Šiuo aspektu teismo motyvai yra prieštaringi – teismas vertino pareiškėjo kreipimąsi dėl darbo ir laikino gyvenimo Lietuvos Respublikoje, pateikiant kvalifikacinį pažymėjimą, kuris galbūt neatitinka formos reikalavimų, kaip tyčinį piktnaudžiavimą, tačiau kitu sprendimo argumentu teismas pritaria, jog pareiškėjas galbūt neturėjo intereso pateikti tikrovės neatitinkančio dokumento.

Iš byloje esančių duomenų visumos akivaizdu, kad Mokymo įstaiga turi teisę išduoti profesinio mokymo baigimo pažymėjimus ir ši teisė yra patvirtinta (duomenys neskelbtini) Švietimo ir mokslo ministerijos, todėl atsakovo priešingas vertinimas yra nepagrįstas.

34. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Aiškiai matydamas, ar bent turėdamas galimybę matyti, jog atsakovo argumentai ir įrodymai dėl pareiškėjo pateikto pažymėjimo neteisėtumo ir negaliojimo yra tik keliama abejonė, teismas privalėjo išreikalauti daugiau įrodymų, susijusių su pažymėjimo negaliojimo (neteisėtumo) konstatavimu.

35. Apeliantas teigia, jog Sprendimu pritaikytos sankcijos (nustatytas 3 metų terminas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei apie pareiškėją pranešti per C.SIS sistemą) yra neproporcingos ir nepagrįstai pritaikytos, o pirmosios instancijos teismas vadovavosi kilusiam ginčui neaktualia teismų praktika. Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas neteikė jokių melagingų duomenų apie profesinę kvalifikaciją, o byloje nėra objektyvių įrodymų, jog pareiškėjo pateiktas pažymėjimas yra neteisėtas ir negaliojantis. Pareiškėjas jokių veiksmų, atitinkančių tyčią, piktnaudžiavimą ar apgaulės naudojimą neatliko, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad jis siekia dirbti statybos sektoriuje veikiančiose Lietuvos įmonėse.

36. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikia, kaip nurodoma, pirmosios instancijos teismui 2021 m. gegužės 7 d. teiktus įrodymus, taip pat prašo priimti (duomenys neskelbtini) Švietimo ir mokslo ministerijos sprendimus (raštus), apie kuriuos pareiškėjas sužinojo prieš pat pateikiant apeliacinį skundą ir neturėjo galimybės jų pateikti pirmosios instancijos teismui.

37. Atsakovas Departamentas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 38. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 3I-00118/4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S.“, teisėtumo ir pagrįstumo.

39. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

40. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad Departamentui iš Kijevo miesto kompetentingos institucijos atsiųsta informacija patvirtino, jog Mokymo įstaiga, nors ir turi licenciją vykdyti profesinius mokymus, tačiau nėra atestuota (duomenys neskelbtini) teisės aktų nustatyta tvarka ir jos išduoti profesinę kvalifikaciją patvirtinantys dokumentai (pažymėjimai) neatitinka (duomenys neskelbtini) taikomų valstybinių standartų, o tai lemia, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kartu su prašymu pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

41. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodo, kad teismas nesurinko pakankamai įrodymų, o turimų tinkamai nevertino, todėl nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo pateikto kvalifikaciją patvirtinančio dokumento teisėtumo (galiojimo). Pareiškėjas prašo prijungti prie bylos naujus įrodymus, kurie patvirtina, kad Mokymo įstaiga, be kita ko, turi teisę išduoti asmenims nevalstybinio pavyzdžio įgytą kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus.

42. Byloje nustatyta, kad ginčijamu sprendimu Departamentas nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laiku neišvykus – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 ir 3 dalis 3 metus nuo išvykimo iš Lietuvos Respublikos dienos, laiku neišvykus – nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

43. Sprendimo dalis atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi grindžiama, be kita ko, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, kuriame nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai.

44. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, ketindama įdarbinti pareiškėją betonuotoju (pareiškėjas ketina dirbti profesiją, kuri yra įtraukta į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis) pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kartu su prašymu buvo pateiktas Mokymo įstaigos 2020 metų (pastaba: tiksli pažymėjimo išdavimo data pateiktoje kopijoje neįskaitoma, kadangi uždėtas spaudas) pažymėjimas Nr. 1180-3-2020, kuriuo patvirtinama, kad pareiškėjui suteikta trečia betonuotojo kategorija.

45. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, jos atitiktį darbo vietai ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius penkerius metus, išskyrus šio straipsnio 2 ir 21 dalyse nurodytus atvejus; c) Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus, t. y. ši sąlyga netaikoma užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis ir nėra išnaudota kvota, nustatoma pagal Įstatymo 571 straipsnį.

46. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kyla reikalavimas, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat., t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai turi būti kuriami, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą). Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2898-575/2016; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str.).

47. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendime, priimtame faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-3387-415/2021, dėl Mokymo įstaigos išduotų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų nurodė, kad iš pareiškėjo į bylą pateikto (duomenys neskelbtini) Švietimo ir mokslo ministerijos rašto, kuriuo teikta informacija suinteresuotam asmeniui, nesančiam šios administracinės bylos proceso dalyviu, tačiau aktuali ginčo kontekste, matyti, kad Profesinio išsilavinimo direktorius nurodė, jog remiantis (duomenys neskelbtini) Švietimo įstatymo I skyriaus 18 straipsnio 5 punktu mokymo įstaigos veikla pradedama gavus licenciją veiklai, susijusiai su išsilavinimo ir įvairių kvalifikacijos lygių specialistų rengimo paslaugų teikimu.

Ribotos atsakomybės bendrovės gamybinio mokymo centro „(duomenys neskelbtini)“ (liet. „Profesinė sauga“, toliau – „(duomenys neskelbtini)“) turi Švietimo ir mokslo ministerijos išduotas licencijas vykdyti švietimo veiklą atitinkamų profesijų srityje šioms veikloms: profesinis techninis mokymas, tobulinimasis, kvalifikacijos kėlimas. „(duomenys neskelbtini)“ turi Švietimo ir mokslo ministerijos išduotą licenciją profesijai Suvirintojas dujomis ir elektra (7212) (Švietimo ir mokslo ministerijos 2014 m. gruodžio 5 d.

įsakymas Nr. 3090L), licencijos apimtis – 10 asmenų parengimas profesiniam techniniam mokymui bei darbuotojų kvalifikacijos kėlimui. Taip pat nurodoma, kad remiantis (duomenys neskelbtini) Ministrų Kabineto 1996 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 200 „Dėl mokymo įstaigų licencijavimo, atestavimo ir akreditavimo“, atestuota profesinė (profesinė techninė) švietimo įstaiga įgyja teisę išduoti valstybinį dokumentą apie profesinį (profesinį techninį) išslavinimą. Atestuotinos profesinio (profesinio techninio) švietimo įstaigos yra tos, kurios vykdo darbuotojų mokymą, tobulinimą, kvalifikacijos kėlimą.

Valstybinių profesinio (profesinio techninio) darbuotojų švietimo įstaigų atestavimas vykdomas planingai, vieną kartą per dešimt metų. Kito pavaldumo profesinio (profesinio techninio) švietimo įstaigos atestuojamos pagal jų paraiškas arba jų steigėjų paraiškas ir turi būti atestuojamos po 10 metų. Atestavimo subjektai yra tiktai licencijuotos profesinio (profesinio techninio) švietimo įstaigos, kuomet atestuotinos yra 75 proc. ar daugiau krypčių (profesijų, specialybių), pagal kurias vykdomas darbuotojų rengimas, tobulinimas ir kvalifikacijos kėlimas.

Profesinio (profesinio techninio) švietimo subjektas, kuris turi Švietimo ir mokslo ministerijos išduotą licenciją ir yra pagal tam tikrą profesiją licencijuota švietimo įstaiga, turi teisę išduoti dokumentus apie profesinį (profesinį techninį) išsilavinimą. Remiantis informacija, kuri yra Bendrojoje valstybinėje elektroninėje duomenų švietimo sistemoje, ribotos atsakomybės bendrovė gamybinio mokymo centras „(duomenys neskelbtini)“ nėra atestuota pagal profesijas, kurios yra licencijuotos.

49. Minėtoje byloje teisėjų kolegija nurodė, kad aptarti faktiniai duomenys yra pagrindas konstatuoti, jog byloje įrodymais nepaneigta, kad pareiškėjo kvalifikaciją pagrindžiantys dokumentai atitinka tikrovę ir nėra įrodyta, jog atsakovui buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (ABTĮ 56 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendime taip pat pažymėta, kad tai, jog Mokymo įstaiga nėra atestuota ir dėl to neturi teisės išduoti valstybinio pavyzdžio įgytą kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, reikalavimų, nustatytų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje, vertinimo požiūriu nėra reikšminga, nes įstatyme neįtvirtintas reikalavimas pateikti dokumentus dėl įgytos profesinės kvalifikacijos užsieniečio kilmės valstybės atestuotoje profesinėje (profesinė techninė) švietimo įstaigoje bei pateikti užsieniečiui išduotą valstybinio pavyzdžio dokumentą apie profesinį (profesinį techninį) išslavinimą.

50. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesivadovauti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3387-415/2021 pateiktu Mokymo įstaigos išduotų profesinę kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų vertinimu ir konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai dėl šių reikšmingų aplinkybių nepaneigia išvados, kad pareiškėjo pateiktas įgytą profesinę kvalifikaciją patvirtinantis dokumentas yra išduotas licencijuotos Mokymo įstaigos (byloje ginčo nėra ir Departamentas nenustatė, kad Mokymo įstaiga neturi licencijos rengti betonuotojų) ir yra pakankamas, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto b papunktyje nustatytą reikalavimą dėl kvalifikacijos. Pažymėtina, kad Departamentas skundžiamame sprendime nenustatė, kad pareiškėjas neatitinka kitų Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytų sąlygų, taip pat nenustatyta, jog užsienietis, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, atsakovui pateikė suklastotą ar neteisėtai įgytą jo profesinę kvalifikaciją patvirtinantį dokumentą.

51. Teisėjų kolegija, pripažinusi, kad ginčijamu atsakovo sprendimu jame nurodytais faktiniais bei teisiniais pagrindais neteisėtai atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atskirai nepasisako dėl atsakovo ginčijamo sprendimo dalių, kuriomis uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo įvedimo į C.SIS, nes šie atsakovo sprendimai yra išvestiniai, priimti remiantis sprendimo atsisakyti pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje faktiniais bei teisiniais pagrindais, kurių pagrįstumas teisėjų kolegijos yra paneigtas, todėl nurodyti atsakovo sprendimai naikinami kartu su juos lėmusiu sprendimu dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

52. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinį skundą tenkina iš dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas. Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. 3I-00118/4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S.“ panaikinamas ir Departamentas įpareigojamas pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d., 147 str.).

53. Atsižvelgiant į bylos išnagrinėjimo rezultatą, teisėjų kolegija nenustatė būtinybės vertinti apeliacinės instancijos teismui pareiškėjo pateiktų naujų įrodymų (ABTĮ 142 str. 3 d.), tačiau šie duomenys gal būti įvertinti Departamento iš naujo sprendžiant leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui klausimą

54. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

55. Kadangi galutinis procesinis sprendimas byloje yra priimtas pareiškėjo naudai, todėl konstatuotina, kad pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas sumokėjo už skundą žyminį mokestį (23 Eur), patyrė išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (968 Eur) ir žyminį mokestį už apeliacinį skundą (15 Eur). Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos apimtį ir sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nustatytus didžiausius priteistinus atlyginimo už suteiktą advokato padėjėjo pagalbą dydžius, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl nenustatė pagrindo jas mažinti. Teismas priteisia pareiškėjui iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtas bylinėjimosi išlaidas – 991 eurų pirmos instancijos teisme bei 15 eurų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n usprendžia:

Pareiškėjo V.S. (V. S.) apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo V. S. (V. S.) skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 3I-00118/4U-384 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (duomenys neskelbtini) piliečiui V. S.“.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjo V. S. (V. S.) prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš naujo.

Priteisti pareiškėjui V. S. (V. S.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 006 Eur (vieną tūkstantį šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė