2025-06-04 Nr. AB-9865-3-61-3-07460-2024-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1751-442/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07460-2024-8

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2

(S)

.

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. A. (A. A.) ir V. A. (V. A.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. A. (A. A.) ir V. A. (V. A.) skundą Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai A. A. (toliau – ir A. A., pareiškėja) ir V. A. (toliau – ir V. A., pareiškėjas) (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 24S281108 (toliau ir – Sprendimas dėl leidimo 1); 2024 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 24S286308 (toliau ir – Sprendimas dėl leidimo 2), 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 24S301450 (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti 1) ir 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 24S301451 (toliau – ir Sprendimas dėl draudimo atvykti 2) (toliau kartu – ir sprendimai); 2) įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjai nurodė tokius skundo ir patikslinto skundo argumentus:

2.1. Atsakovas Sprendimu dėl leidimo 1 nusprendė atsisakyti išduoti pareiškėjai A. A. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Sprendimu dėl leidimo 2 nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui V. A. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, be to pareiškėjo sutuoktinei pareiškėjai A. A. atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

2.2. Skundžiami sprendimai neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo principus ir turėtų būti panaikintas.

2.3. Priimant sprendimus, nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę tokių sprendimų priėmimui. Sprendimai formalūs, priimti remiantis Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjų aplinkybių individualaus vertinimo, jie neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų, t. y. sprendimai yra nepagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir nemotyvuoti.

2.4. Priimtais administraciniais aktais sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjams, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, įskaitant pareiškėjos teisinį santykį su Lietuvos Respublika, jos ir jos artimųjų interesus, ir nesilaikyta proporcingumo principo.

2.5. Sprendimas dėl pareiškėjos grėsmės remiasi tuo, kad pareiškėja dirbo universitete ir savivaldos institucijoje, iš darbo A. A. išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui. Nuo 2006 m. Rusijos Federacija A. A. moka senatvės pensiją. Šie argumentai nepatvirtina pareiškėjos perspektyvinio grėsmės vertinimo. Pareiškėja jau 19 metų yra senatvės pensininkė. Jos keliama potenciali grėsmė vertinama retrospektyviai ir nėra pagrįsta jokiais asmens veiksmais. Asmens akademinė veikla ir jos pareigos savivaldoje (Petrozavodsko ikimokyklinių įstaigų buhalterijoje) prieš tokį ilgą laiką turėtų būti vertinama visumoje kartu su jos atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į jos faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas nebuvo atliktas.

2.6. Sprendimas dėl pareiškėjo grėsmės remiasi tuo, kad V. A. sistemingai rinkosi karjerą ir visą savo gyvenimą dirbo tik valstybinėje įstaigoje. Iš darbo V. A. išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui. Pareiškėjas visą gyvenimą dirbo akademinį darbą – dėstė Petrozavodsko universitete chemijos pradmenis biologijos, medicinos ir ekologijos fakultetuose, niekaip nesusijusį su lojalumu valstybei. Pareiškėjui 71 metai. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų keliamą grėsmę nėra surinkta.

2.7. Pareiškėjų lojalumo Rusijos žvalgybos tarnyboms struktūroms paneigia jų teisiniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika. Pareiškėja yra žydų tautybės, lietuvių kilmės asmuo. 2023 m. vasario 17 d. pareiškėjai išduotas pažymėjimas, patvirtinantis teisę atkurti Lietuvos pilietybę. Pareiškėja išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje prašė būtent šiuo pagrindu. Nors į Lietuvos Respubliką pareiškėjai buvo atvykę tik keletą kartų dėl sudėtingų vizos procedūrų, nuo 2022 m. Lietuvoje gyvena pareiškėjų duktė su šeima. Pareiškėjų dukrai ir jos šeimai panaikinta Rusijos Federacijos pilietybė. Pareiškėjų ir jų dukters šeimos teisinis santykis su Lietuvos Respublika paneigia teorinės grėsmės galimybę ir bet kuriuo atveju turi būti nagrinėjamas priimant sprendimą atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjos duktė negali rūpintis tėvais Rusijos Federacijoje, kadangi neturi asmens dokumento ir negali išvykti iš Lietuvos Respublikos.

2.8. Priimant sprendimus dėl leidimo gyventi, nebuvo tinkamai atsižvelgta į pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą ir šeimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje, atsakovas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.9. Sprendimai dėl draudimo atvykti priimti remiantis tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas grindžia sprendimus atsisakyti išduoti leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimai dėl draudimo atvykti neteisėti, nepagrįsti ir neproporcingi, pažeidžia VAĮ įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo principus ir turėtų būti panaikinti.

2.10. Priimant sprendimus, nebuvo nustatytos ir įvertintos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę tokių sprendimų priėmimui. Sprendimai formalūs, priimti remiantis VSD rašte pateikta bendra informacija, neatlikus pareiškėjų aplinkybių individualaus vertinimo, neatitinka VAĮ administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Priimtais administraciniais teisės aktais sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjams, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, įskaitant pareiškėjos teisinį santykį su Lietuvos Respublika, jos ir jos artimųjų interesus, ir nesilaikyta proporcingumo principo.

2.11. Atsakovas pareiškėjams nepateikė sprendimų dėl draudimo atvykti, pareiškėjai tik buvo informuoti apie tokių sprendimų priėmimą, taigi pareiškėjams nėra žinimas šių sprendimų turinys. Atsakovui nepateikiant sprendimų, konstatuotina, kad priimdamas skundžiamus sprendimus dėl draudimo atvykti, atsakovas neįvertino visumos byloje nustatytų aplinkybių, todėl skundžiami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

2.12. Atsakovas, priimdamas sprendimus dėl draudimo atvykti, pažeidė Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės), 12 punkte numatytą terminą. Nors pranešime apie priimtus sprendimus dėl draudimo atvykti nurodyta, kad jie gali būti skundžiamas Regionų administraciniam teismui per 14 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, tačiau minimi sprendimai pareiškėjams nebuvo įteikti.

2.13. Pareiškėjai prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą gero administravimo principą, 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

3. Atsakovas Migracijos departamentas pateiktame atsiliepime nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimus, remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis. Pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų atsakovų sprendimų neteisėtumą ar nepagrįstumą.

3.2. Reikalavimas, jog užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę.

3.3. Ginčijamuose sprendimuose dėl leidimo gyventi nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Nors esminis ginčijamų sprendimų dėl leidimo pagrindas yra VSD raštuose pateikta informacija, tačiau atsakovas taip pat atliko pareiškėjų vertinimą.

3.4. Pareiškėjai iš esmės nenurodė jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos priimant ginčijamus sprendimus. Atsakovas pagal kompetenciją atliko individualų pareiškėjų vertinimą ir nustatė, kad pareiškėja nėra turėjusi leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinių ar Šengeno vizų, Lietuvos Respublikoje lankėsi tik du kartus 2023–2024 metais, jos vizitai buvo trumpalaikiai, pareiškėja Lietuvos Respublikoje nebuvo įdarbinta, Lietuvoje nuo 2022 m., turėdama leidimą nuolat gyventi, kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjos suaugusi duktė.

3.5. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas nėra turėjęs leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje, nacionalinių ar Šengeno vizų Lietuvoje, niekada nebuvo įdarbintas Lietuvoje, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą 2024 m. su trumpalaikiu vizitu, turėdamas Suomijos Respublikos išduotą Šengeno vizą, Lietuvos Respublikoje Lietuvoje nuo 2022 m., turėdama leidimą nuolat gyventi, kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjo suaugusi duktė.

3.6. Pareiškėjų skundo teiginiai, kad jiems reikalingas jų dukters išlaikymas ir priežiūra, yra deklaratyvūs. Pareiškėjai šios informacijos neteikė Migracijos departamentui, duomenys apie valstybinės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykdavo retai, trumpiems vizitams. Ginčijami sprendimai nesudaro pagrindo pareiškėjų dukters ar jos vaikų išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar jų šeimos nariai, todėl pareiškėjams Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 981 straipsnio nuostatos nėra taikomos.

3.7. Skundžiamuose sprendimuose yra nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai ir motyvai. Migracijos departamentas neturėjo pareigos pareiškėjams išsiųsti sprendimų, kuriais pareiškėjams buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Vadovaujantis Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių nuostatomis, pareiškėjams pranešimai apie priimtus sprendimus dėl draudimo atvykti buvo išsiųsti 2024 m. gruodžio 23 d. pareiškėjų aktyvių paskyrų elektroninio pašto adresais.

3.8. VSD Migracijos departamentui teikė atskiras išvadas dėl pareiškėjų, t. y. išvadas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo ir išvadas dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką. Migracijos departamentas VSD išvadas dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką gavo 2024 m. gruodžio 20 d., o ginčijamus sprendimus dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmė 2024 m. gruodžio 23 d., taigi Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 12 punkte nurodytas terminas nebuvo praleistas.

3.9. Atsakovas, priimdamas skundžiamus sprendimus, teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateiktame atsiliepime prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą ir nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

4.1. VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad atsakovas turėjo pagrindą priimti skundžiamus sprendimus, nes VSD rašte pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjai kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.

4.2. Pareiškėjų interesai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstami prioritetiniais ir labiau reikšmingais nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Nacionalinis saugumas yra susijęs su viešuoju interesu, kurio užtikrinimas turi prioritetą prieš formalų teisės normų taikymą. Neįvertinus VSD aptartų aplinkybių kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai, ir VSD bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, t. y. neprisidėtų prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.

4.3. Priimant sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (atsakovas) neviršijo kompetencijos, taip pat skundžiamais sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjų teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjai VSD pripažinti kaip keliantys grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjų asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.

4.4. Atsakovo sprendimai priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, juose atsakovas išsamiai įvertino grėsmes valstybės saugumui, atsižvelgė į esamą geopolitinę situaciją, atliko individualų pareiškėjo vertinimą bei nurodė argumentus, kodėl pareiškėjams neišduodami leidimai gyventi Lietuvoje, todėl jų naikinti, vadovaujantis pareiškėjų nurodomais motyvais, nėra teisinio pagrindo.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 13 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė tokias bylos aplinkybes:

6.1. Pareiškėjai yra Rusijos Federacijos piliečiai.

6.2. Pareiškėja prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ji turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Atsakydama į Klausimyno 2 klausimą pareiškėja nurodė, kad 1989–2001 m. dirbo Rusijos Petrozavodsko valstybiniame universitete: katedros inžinierė (1989-1991 m.) ir mokslo darbuotoja (1991-2001 m.), o 2001–2010 m. dirbo Petrozavodsko miesto administracijoje: vyriausiojo buhalterio pavaduotoja (2001-2009 m.) ir direktoriaus pavaduotoja (2009-2010 m.)

6.3. Pareiškėjas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Atsakydamas į Klausimyno 2 klausimą pareiškėjas nurodė, kad 1979–2024 m. dirbo chemijos dėstytoju – profesoriumi Rusijos Petrozavodsko valstybiniame universitete, vykdė mokslinę veiklą ir tyrimus.

6.4. VSD pateikė 2024 m. spalio 9 d. išvadą Nr. 18-9292, kurioje nurodė, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir 2024 m. spalio 9 d. išvadą Nr. 18-9290, kurioje nurodė, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

6.5. Atsakovas, įvertinęs surinktus duomenis, priėmė 2024 m. gruodžio 3 d. Sprendimą dėl leidimo 1, kuriuo nuspręsta atsisakyti pareiškėjai išduoti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Teismas išdėstė šios sprendimo motyvus.

6.6. Atsakovas priėmė 2024 m. gruodžio 8 d. Sprendimą dėl leidimo 2, kuriuo nuspręsta pareiškėjui atsisakyti išduoti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu. Teismas išdėstė šio sprendimo motyvus.

7. Teismas įvertino Įstatymo 4 straipsnio 4, 5, 7 dalių, 35 straipsnio 1 dalies 1 ir 14 punktų, 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 53 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo nuostatas ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau ir – EŽTT) praktiką.

8. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo teiginius, kad skundžiami sprendimai yra grindžiami vienintele aplinkybe, kad pareiškėjai dirbo Rusijos valstybės institucijose, tačiau joks individualus vertinimas nebuvo atliktas, atsakovas rėmėsi tik VSD pateikta informacija, pažymėjo, kad VSD yra įgaliotas atlikti užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Teismas nurodė, kad, įstatyme nustačius konkrečios valstybės institucijos/įstaigos įgaliojimus, ši valstybės institucija / įstaiga negali šių įgaliojimų atsisakyti, o kitos valstybės institucijos / įstaigos negali jų perimti, be to, nei Įstatyme, nei kituose įstatymuose Migracijos departamentui nėra įtvirtinta teisė kvestionuoti VSD pateiktą vertinimą.

9. Teismas išsamiai išdėstė VSD atsakovui pateiktų išvadų motyvus ir pažymėjo, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas, vertinama potenciali grėsmė valstybės saugumui, todėl nagrinėjamu atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjų veiksmai (pareiškėjai, dirbdami Rusijos Federacijos valstybinėse įstaigose, privalėjo būti lojalūs Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui) gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

10. Teismas pažymėjo, kad abu sprendimai dėl leidimų daugiausiai grindžiami VSD išvadomis, tačiau taip pat matyti, kad atsakovas atliko individualų pareiškėjų situacijos vertinimą savo kompetencijos ribose (be kita ko, įvertino pareiškėjų šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, t. y., kad Lietuvos Respublikoje Lietuvoje nuo 2022 m. turėdama leidimą nuolat gyventi kartu su sutuoktiniu ir dviem nepilnamečiais vaikais gyvena pareiškėjų suaugusi duktė, o pareiškėjai ekonominių ryšių Lietuvoje neturi, čia nedirba, ir beveik nesilanko).

11. Teismas, išdėstęs Įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje apibrėžtą šeimos narių sąvoką, pažymėjo, kad pareiškėjų dukra, teikdama prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jau buvo pilnametė, todėl ji nėra laikytina šeimos nariu, dėl ko pareiškėjams nelieka jokių asmens šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjų dukra yra pilnametė, ši aplinkybė svarbi vertinant, ar šeimos susijungimo garantijos ir grėsmės valstybės saugumui tikslai dera proporcingumo aspektu. Teismas šiuo atveju grėsmes valstybės saugumui pripažino prioritetu.

12. Teismas kaip deklaratyvius atmetė pareiškėjų teiginius, kad jiems reikalinga jų dukters priežiūra, pažymėjęs, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykdavo retai, trumpiems vizitams. Teismas nurodė, kad ginčijami sprendimai nesudaro pagrindo pareiškėjų dukters ar jos vaikų išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjai nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai ar jų šeimos nariai, todėl pareiškėjams Įstatymo 981 straipsnio nuostatos nėra taikomos.

13. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjų išdėstytos aplinkybės apie jų šeimos narius ir kt., nesudaro pagrindo paneigti VSD išvadas, asmeniui nepateikus konkrečių įrodymų ir byloje nesant duomenų, paneigiančių VSD išvadose nurodytas aplinkybes, jog asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjų vardijamos aplinkybės, jog Lietuvos Respublikoje gyvena suaugusi pareiškėjų duktė su šeima, tai, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, savaime nesudaro pagrindo išduoti pareiškėjams leidimą nuolat gyventi. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, turėdama teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, iki šiol nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o tai reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo jos prioritetas.

15. Teismas pažymėjo, kad, pasikeitus šiandieninei geopolitinei situacijai, bei esant aplinkybėms, jog pareiškėjai gali būti išnaudoti Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos Federacijos valdžiai asmenys, atsakovas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui. Teismas nurodė, kad atsakovas pareiškėjų minimas aplinkybės dėl asmeninių interesų gyventi Lietuvoje vertino kartu su VSD išvadomis, bei nustatė pareiškėjų keliamą grėsmę valstybės saugumui, todėl nėra pagrindo išduoti pareiškėjams leidimus nuolat gyventi.

16. Teismas įvertino pareiškėjų pateiktas medicinines pažymas, argumentus dėl jiems reikalingos priežiūros ir pažymėjo, kad užsieniečio asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pateisintas tuo faktu, kad Lietuvoje gyvena jų pilnametė dukra ir reikalinga jiems jos priežiūra. Teismas nurodė, kad valstybės interesas, jog Lietuvos Respublikoje gyventų tik tie užsieniečiai, kurie nekelia grėsmės valstybės saugumui, yra svarbesnis už užsieniečio galimai patiriamus nepatogumus ar neigiamas pasekmes.

17. Teismas konstatavo, kad byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjų asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

18. Teismas atkreipė dėmesį, kad Įstatymas nenumato pareigos apklausti užsienietį prieš priimant jam nepalankų sprendimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad sprendimas yra priimamas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teismas nurodė, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta imperatyvi nuostata, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

19. Teismas nurodė, kad Sprendimas dėl leidimo 2 buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktu, numatančiu, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi atsižvelgiant į tai, kad yra priimtas sprendimas neišduoti leidimo nuolat gyventi V. A. sutuoktinei, tai reiškia, kad V. A. neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 7 dalies 2 punkte nustatytų sąlygų gauti leidimą nuolat gyventi. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Sprendimu dėl leidimo 1, kuris pripažintas teisėtu ir pagrįstu, buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi pareiškėjo sutuoktinei, ir nenustačius kito Įstatymo pagrindo, suteikiančio pareiškėjui teisę likti Lietuvos Respublikoje, konstatavo, kad Sprendimas dėl leidimo 2 yra teisėtas, todėl pareiškėjui pagrįstai buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi.

20. Teismas konstatavo, kad sprendimuose dėl leidimų atsakovas įvertino pareiškėjų individualias aplinkybes, sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, juose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami, todėl nėra pagrindo šių sprendimų naikinti.

21. Teismas nustatė, kad atsakovo Sprendimu dėl draudimo atvykti 1 nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui, Sprendimu dėl draudimo atvykti 2 nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimai priimti įvertinus tai, kad pareiškėjai VSD yra pripažinti keliančiais grėsmę valstybės saugumui, dėl grėsmės valstybės saugumui asmenims buvo atsisakyta išduoti leidimą nuolat gyventi, asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti.

22. Teismas įvertino Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos 5, 37– 39 punktų nuostatas.

23. Teismas pažymėjo, kad skundžiami sprendimai dėl draudimo atvykti grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais dėl pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui, kaip ir sprendimai dėl leidimų, kuriuos teismas pripažino pagrįstai ir teisėtais. Teismas, įvertinęs VSD pateiktą siūlymą uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, ir tai, kad pareiškėjų šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nėra nustatyti, sprendė, kad nėra pagrindo naikinti ir sprendimų dėl draudimo atvykti, nes nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjų teises ir kad sprendimuose nustatytas 60 mėnesių uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas. Teismas skundžiamus sprendimus dėl draudimo atvykti laikė teisėtais ir pagrįstais, ir konstatavo, kad jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

24. Teismas, vertindamas skundo teiginius, kad atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus dėl draudimo atvykti, pažeidė Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 12 punkte numatytą terminą, įvertino šių taisyklių 12 ir 20 punktų nuostatas.

25. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas VSD išvadas dėl uždraudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką gavo 2024 m. gruodžio 20 d., o ginčijamus sprendimus dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką priėmė 2024 m. gruodžio 23 d., bei tą pačią dieną išsiuntė pareiškėjams pranešimus apie priimtus sprendimus. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas nepraleido Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 12 punkte numatytų terminų.

26. Teismas, netenkinęs pareiškėjų pagrindinio reikalavimo, atmetė ir išvestinį jų reikalavimą įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymus išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, ir atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

27. Teismas, įvertinęs pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą argumentus, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo kreiptis į Konstitucinį teismą, nes nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nuostatos, dėl kurių pareiškėjai prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas netaiko.

28. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 29. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. kovo 13 d. sprendimą visa apimtimi ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, panaikinti ginčijamus sprendimus ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

30. Pareiškėjai nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

30.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nemotyvuotas, ignoruoja pareiškėjų nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus ir nepagrįstai apriboja pareiškėjų ir jų šeimos, asmenų be pilietybės, teisę į privatų gyvenimą. Teismo sprendime deklaratyviai nurodoma, kad VSD išvadoje nurodytas saugumo interesas negali būti paneigtas jokiomis individualiomis aplinkybėmis, o pareiškėjų nurodyti argumentai dėl individualių biografijos aplinkybių, kurių pagrindų priimtas sprendimas, pažeidžiamų jų ir jų šeimos narių – asmenų be pilietybės – teisės į šeimą ir privatų gyvenimą, nėra aptariami. Sprendime nenagrinėjami pareiškėjų nurodyti jų šeimos ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai ryšiai su Lietuvos Respublika (pareiškėja yra kilusi iš Lietuvos, pareiškėjos tėtis iš Lietuvos išvyko gelbėdamasis nuo holokausto), visiškai nenagrinėjamas pareiškėjos nurodytas argumentas dėl jos konstitucinių teisių, susijusių su teisės į Lietuvos pilietybę įgyvendinimu.

30.2. Migracijos departamentui neatlikus tinkamo tyrimo, negalima spręsti, ar iš tiesų pareiškėjų gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, ar taikyti apribojimai – leidimo nuolat gyventi neišdavimas ir draudimas atvykti į šalį – yra būtini siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas pamatines vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, taip pat yra proporcingi individualioje situacijoje. Priimant ginčijamus atsakovo sprendimus buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimų pagrįstumą.

30.3. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas nėra kompetentingas kvestionuoti ar kitaip vertinti VSD teikiamas išvadas dėl užsieniečių grėsmės valstybės saugumui, ši išvada neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT išaiškinimų. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi atsižvelgti į nustatytų aplinkybių visumą.

30.4. Pareiškėjai nurodo, kad toks Įstatymo interpretavimas pažeidžia Konstitucijoje įtvirtintą teisę į motyvuotą sprendimą kaip teisės į gerą valdymą dalį ir konstitucinį teisminės gynybos principą, bei prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar teismo taikyta Įstatymo 4 straipsnio nuostata, pagal kurią Migracijos departamentas nėra kompetentingas priimti kitokio sprendimo, jei institucijos išvadoje nurodyta, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, atitinka Konstitucijos 5 ir 30 straipsnių nuostatas.

30.5. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė teismo sprendimo motyvuotumo reikalavimo, nenurodė, kodėl neatsižvelgta į pareiškėjų skundo argumentą dėl tinkamo individualaus interesų vertinimo. Teismas taip pat neteisingai vertino bylos aplinkybes, nes nevertino skunde nurodytų pareiškėjų argumentų, įskaitant argumentus apie pareiškėjų profesinės veiklos pobūdį, socialinius, ekonominius ir šeiminius ryšius, lietuvių kilmę, pareiškėjų ir Lietuvoje gyvenančių jų dukters ir jos vaikų, asmenų be pilietybės, teisės į šeimą ir privatų gyvenimą.

30.6. VSD išvada dėl pareiškėjos grėsmės vertinimo laikytina formalia, joje pateikiama bendra informacija nėra susijusi su pareiškėjos keliama grėsme. Pareiškėjos amžius, buvusios darbo funkcijos Petrozavodsko savivaldybės ikimokyklinių įstaigų buhalterijoje nebuvo įvertintos paneigiant tokio vertinimo būtinybę. Teismo sprendime nenurodoma, kaip buvo nustatyta, kad vaikų darželių buhalterija buvo kontroliuojama Rusijos Federacijos žvalgybos institucijų. Pareiškėja niekada nebuvo valstybės tarnautoja, savivaldybės įmonėje dirbo pagal darbo sutartį.

30.7. Atsakovas, vertindamas pareiškėjų individualias šeimines, ekonomines ir socialines aplinkybes, neįvertino esminių individualių aplinkybių, nevertino apribojimų proporcingumo ir poveikio Lietuvoje gyvenančiai pareiškėjos šeimai, nevertino, kad draudimas pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia Lietuvoje gyvenančių ilgalaikių ES gyventojų teises pasirinkti gyvenamąją vietą, pareiškėjų teisę į privatų gyvenimą, atskiria šeimą. Teismas nevertino nei priklausomumo santykių tarp senyvo amžiaus pareiškėjų ir jų dukters, nei pažeidžiamos asmenų be pilietybės padėties, neleidžiančios išvykti iš Lietuvos Respublikos.

30.8. Teismas visiškai nevertino pareiškėjos argumentų, susijusių su jos teise atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę. Nors sprendime uždrausti atvykti į Lietuvą nurodoma, kad pareiškėjai išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas, nenurodoma, kaip ši aplinkybė yra įvertinta priimant ginčijamą sprendimą. Pareiškėjos teisinis santykis su Lietuvos Respublika paneigia teorinės grėsmės galimybę ir bet kuriuo atveju turi būti nagrinėjamas priimant sprendimą atsisakyti išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

30.9. Pirmosios instancijos teismo išvada, paneigianti, kad pareiškėjams reikalinga priežiūra senatvėje, prieštarauja byloje pateiktiems sveiicininiams dokumentams ir bendriems protingumo ir žmoniškumo kriterijams. Rusijoje nėra pareiškėjų šeimos narių, kurie galėtų pareiškėjus prižiūrėti senatvėje. Pareiškėjos atveju nenustačius konkrečių realybėje egzistuojančių pareiškėjos sąsajų su Rusijos tarnybomis, nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjos keliamą grėsmę valstybės saugumui, laikytina akivaizdžiai formalia. Šių aplinkybių kontekste itin atidžiai turi būti vertinamos galimos pasekmės pareiškėjams, jų šeimos nariams, siekiamų apribojimų proporcingumas.

30.10. Sprendimas dėl pareiškėjo keliamos grėsmės remiasi bendra išvada, kad Rusijos Federacijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos ir laikytinas formaliu. Pirmos instancijos teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl jo darbo pobūdžio, universiteto autonomijos ir kt. Nei VSD išvada, nei teismo sprendimas nepateikia argumentų, kokią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui gali kelti švietimo įstaigų pedagogai.

30.11. Be bendros informacijos apie su Rusijos Federacijos valstybės institucijomis susijusių asmenų potencialią grėsmę valstybės saugumui, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjų keliamą grėsmę, nėra surinkta. Galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu) paneigiamas atsižvelgiant į pareiškėjos amžių ir nurodytas aplinkybes, paneigiančias pareiškėjos lojalumo Rusijos Federacijai galimybę. Šios aplinkybės, o taip pat nurodytos pasekmės šeimos nariams nebuvo vertintos priimant teismo sprendimą.

30.12. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo atsakovo sprendimų pasekmių pareiškėjų dukrai ir jų šeimai – ilgalaikiams ES gyventojams, ignoruodamas liudytojos teismo posėdyje duotus parodymus. Ginčijamais sprendimais pareiškėjams nesuteikus leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudus atvykti tam, kad išlaikyti šeimos vienybę, iš Lietuvos yra priversta išvykti pareiškėjos duktė A. T. ir jos duktė. Sprendimas pažeidžia šių asmenų teisę į privatų gyvenimą.

30.13. Priimdamas sprendimus, išskiriančius šeimą, nei atsakovas, nei trečiasis suinteresuotasis asmuo neatliko kompetentingo šeimos narių, asmenų be pilietybės, nuolatinių Lietuvos Respublikos gyventojų interesų vertinimo ir jų santykio su ginamu interesu. Sprendimai pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintą privataus gyvenimo apsaugą. Sprendimais nustatyti apribojimai nėra būtini demokratinėje visuomenėje.

30.14. Pareiškėjai prašo stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį teismą su prašymu spręsti, ar taikyta Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

31. Atsakovas pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

31.1. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus, įvertinus pareiškėjų veiksmus, iš kurių, VSD surinktos informacijos kontekste, galima spręsti dėl pareiškėjų grėsmės valstybės saugumui ateityje. Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjų ryšiai su Lietuvos Respublika, visos su pareiškėjais susijusios aplinkybės, ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą.

31.2. Pareiškėjai teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jie yra nelojalūs Rusijos Federacijai. Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys apie valstybinės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjų ryšiai su Rusijos Federacija nėra nutrūkę, ar kad pareiškėjai Rusijos Federacijos nėra laikomai nelojaliais.

31.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, VSD išvada yra tinkamas įrodymas dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui. Priimant ginčijamus sprendimus Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjų grėsmės valstybės saugumui vertinimą, įvertino pareiškėjų buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpį, šeiminius ir ekonominius ryšius, ginčijamų sprendimų proporcingumą.

31.4. Pareiškėjų apeliacinio skundo teiginiai, kad jiems reikalinga jų dukters priežiūra, yra nepagrįsti. Pareiškėjai teismo posėdžio metu teigė, kad šiuo metu jiems dukters priežiūra nėra reikalinga, be to, duomenys apie valstybinės sienos kirtimus patvirtina, kad pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvykdavo retai, trumpiems vizitams, kas taip pat patvirtina, kad pareiškėjams jų dukters, gyvenančios Lietuvos Respublikoje, priežiūra nebuvo reikalinga.

31.5. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pateiktame atsiliepime prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

32.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame pagrįstai konstatuota, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.

32.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjų keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne dviejų Rusijos piliečių teisėms ir interesams. Apeliaciniame skunde tik deklaratyviai nurodoma, kad teismas privalėjo atsižvelgti į aplinkybes, paneigiančias pareiškėjos A. A. lojalumą Rusijos Federacijai, tačiau jokių konkrečių aplinkybių, paneigiančių pareiškėjos A. A. lojalumą Rusijos Federacijai, apeliaciniame skunde nėra nurodyta. Taigi, vertinant pareiškėjos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo paneigti jos lojalumo Rusijos valdžiai.

32.3. Pareiškėjai nepateikė į bylą jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie neabejotinai patvirtintų pareiškėjų akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai, turėdami leidimus nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti išnaudoti Rusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalūs ir patikimi Rusijos valdžiai asmenys.

32.4. Teismas visiškai pagrįstai ginčui aktualių teisės normų kontekste įvertino pareiškėjų šeimos narius ir jų tarpusavio ryšius ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjų pilnametė dukra nelaikytina šeimos nariu Įstatymo prasme, todėl pareiškėjai neturi jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Teismas, kaip deklaratyvius įvertinęs pareiškėjų argumentus apie jiems reikalingą dukters priežiūrą, pagrįstai suteikė prioritetą pareiškėjų keliamoms grėsmėms valstybės saugumui. Apeliaciniame skunde akcentuojamas faktas dėl pareiškėjų pensinio amžiaus savaime nei paneigia pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui, nei patvirtina jų integraciją į gyvenimą Lietuvoje.

33. Pareiškėjai pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėja A. A. yra Lietuvos žydų kilmės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 34. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Sprendimų dėl leidimo ir Sprendimų dėl draudimo atvykti teisėtumo ir pagrįstumo, bei dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

35. Teisėjų kolegija, nenustačiusi apeliacinio skundo ribų peržengimo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 2 d.) ar pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 146 str. 2 d.), nagrinėdama bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdama apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Byloje nustatyta, kad pareiškėja A. A. yra Rusijos Federacijos pilietė. 2023 m. vasario 17 d. pareiškėjai buvo išduotas Teisę atkurti LR pilietybę patvirtinantis pažymėjimas. Pareiškėja Migracijos departamentui 2024 m. birželio 10 d. pateikė prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Klausimyne pareiškėja nurodė, kad 1989–2001 m. dirbo Rusijos Petrozavodsko valstybiniame universitete: katedros inžiniere (1989–1991 m.) ir mokslo darbuotoja (1991–2001 m.), o 2001–2010 m. dirbo Petrozavodsko miesto administracijoje: vyriausiojo buhalterio pavaduotoja (2001–2009 m.) ir direktoriaus pavaduotoja (2009–2010 m.). Valstybės saugumo departamentas 2024 m. spalio 9 d. pateikė išvadą Nr. 18-9292, kurioje nurodyta, kad A. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 3 d. Sprendimu dėl leidimo 1 nusprendė neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.). Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 24S301450 uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nes ji gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

37. Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas V. A. yra Rusijos Federacijos pilietis. Pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė 2024 m. birželio 10 d. prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje tuo pagrindu, kad atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo. Klausimyne pareiškėjas nurodė, kad 1979–2024 m. dirbo chemijos dėstytoju - profesoriumi Rusijos Petrozavodsko valstybiniame universitete, vykdė mokslinę veiklą ir tyrimus. Valstybės saugumo departamentas 2024 m. spalio 9 d. pateikė išvadą Nr. 18-9290, kurioje nurodyta, kad V. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Migracijos departamentas 2024 m. gruodžio 8 d. Sprendimu dėl leidimo 2 nusprendė neišduoti leidimo nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui ir asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui nuolat gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 ir 14 p.). Migracijos departamentas priėmė 2024 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 24S301451 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, nes jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

Dėl grėsmės valstybės saugumui vertinimo

38. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo atliktu pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimu.

39. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nurodyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Pagal Įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; ir kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; ir kt.).

41. VSD pateiktose 2024 m. spalio 9 d. išvadose Nr. 18-9290 ir Nr. 18-9292 nurodė, kad pareiškėjų A. A. ir V. A. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kadangi abu pareiškėjai dirbo Rusijos valstybės institucijose, įstaigose, kuriose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos tarnybos, kurios, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir įstaigose.

42. Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo 1, atlikęs pareiškėjos keliamos grėsmės vertinimą, nurodė, kad: 1) A. A., eidama aukštas pareigas Petrozavodsko miesto administracijoje, turėjo galimybę susipažinti, pamatyti, girdėti tokią informaciją, su kuria susipažinti turi teisę tik asmenys, kurie yra lojalūs Rusijos Federacijai bei palaiko jos valdžią; 2) pareiškėja sistemingai rinkosi karjerą ir visą savo gyvenimą dirbo tik valstybinėse Rusijos Federacijos įstaigose, o jos darboviečių pasirinkimą lėmė finansinės paskatos; 3) iš darbo pareiškėja išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui; 4) nuo 2006 m. Rusijos Federacija A. A. moka senatvės pensiją.

43. Atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo 2, atlikęs pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimą, nurodė, kad: 1) V. A. 1979–2024 m. dirbo chemijos dėstytoju – profesoriumi Rusijos Petrozavodsko valstybiniame universitete, todėl, dirbdamas Rusijos Federacijos valstybės institucijoje, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką; 2) pareiškėjas sistemingai rinkosi karjerą ir visą savo gyvenimą dirbo tik valstybinėje įstaigoje; 3) iš darbo pareiškėjas išėjo ne dėl ideologinių ar politinių priežasčių, o dėl praktinių paskatų – sukakus pensiniam amžiui; 4) Rusijos Federacija V. A. moka senatvės pensiją.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamus sprendimus atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus nuolat gyventi, atliko savarankišką aplinkybių vertinimą ir neapsiribojo tik VSD išvadų perkėlimu į sprendimus. Atsakovas įvertino pareiškėjų socialinius, ekonominius, šeiminius ryšius su Lietuva. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai šiuo metu gyvena Rusijoje, ten gauna pensijas, o Lietuvoje beveik nesilanko, į Lietuvą yra atvykę su trumpalaikiais vizitais tik vieną – du kartus. Atsakovas taip pat įvertino aplinkybes, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjų suaugusi dukra su šeima.

45. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo nustatytos aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, suponuoja pareiškėjų pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu realią tikimybę, kad pareiškėjų ryšiai su buvusiose darbovietėse ir (ar) kitose valdžios struktūrose dirbančiais Rusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz., buvusiais kolegomis) gali aktualizuotis, nepaisant to, jog nuo šių ryšių susiformavimo praėjo tam tikras laiko tarpas. Šios aplinkybės taip pat suponuoja realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024; 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1561-520/2024; ir kt.).

46. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad VSD ir atsakovas padarė pagrįstas išvadas dėl pareiškėjų keliamos grėsmės valstybei.

Dėl sprendimų neišduoti leidimų nuolat gyventi

47. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jei jis, be kita ko, turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo nustatyta tvarka (1 p.); jis yra lietuvių kilmės asmuo (2 p.); jis atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys (3 p.). Pagal šio straipsnio 3 dalį, užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas, o pagal šio straipsnio 7 dalį – kad šeimos nariams, atvykstantiems gyventi kartu su užsieniečiu, nurodytu šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, ir kartu gyvenantiems, išduodamas leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalis nustato, kad leidimas gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) pateikia rašytinį pasižadėjimą, kad deklaruos savo gyvenamąją vietą gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, bus ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalies 2–5 punktuose nustatytos sąlygos netaikomos užsieniečiui, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte nustatytu pagrindu.

48. Pagal Įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai (1 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

49. Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas neišduoti pareiškėjai A. A. leidimo nuolat gyventi (Sprendimas dėl leidimo 1) yra grindžiamas pareiškėjos keliama grėsme valstybės saugumui, kuri nustatyta atsižvelgus į pareiškėjos buvusius darbinius santykius, pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Rusija ir kt. Migracijos departamentas, priimdamas šį sprendimą, įvertino pareiškėjos socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva (kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo įdarbinta, Lietuvoje ji lankėsi tik du kartus su trumpalaikiais vizitais; Lietuvos Respublikoje gyvena suaugusi pareiškėjos duktė su šeima). Atsakovas taip pat įvertino aplinkybę, kad pareiškėja turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę (pareiškėjos tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę), ir padarė išvadą, kad tai savaime nesuteikia A. A. teisės gauti leidimą nuolat gyventi ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos. Atsakovas atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu.

50. Skundžiamas Sprendimas dėl leidimo 2 neišduoti pareiškėjui V. A. leidimo nuolat gyventi yra grindžiamas pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui (Įstatymo 35 str. 1 d. 1 p.), kuri nustatyta įvertinus pareiškėjo darbinius santykius, taip pat jo ekonominius ir socialinius ryšius su Rusija. Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva (kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje niekada nebuvo įdarbintas, Lietuvoje lankėsi tik vieną kartą su trumpalaikiu vizitu; Lietuvos Respublikoje gyvena suaugusi pareiškėjos duktė su šeima). Atsakovas taip pat nurodė, kad V. A. asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Kadangi pareiškėjas prašė išduoti leidimą nuolat gyventi tuo pagrindu, kad atvyksta su šeimos nariu, kuris turi teisę atkurti Lietuvos pilietybę arba yra lietuvių kilmės asmuo (Įstatymo 53 str. 7 d.), atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo sutuoktinei nebuvo išduotas leidimas nuolat gyventi, taip pat konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų gauti leidimą nuolat gyventi, todėl jam atsisakoma išduoti leidimą nuolat gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimų dėl leidimo turinį, konstatuoja, kad jie yra grindžiami aktualiu teisiniu reguliavimu, juose detaliai įvertintas pareiškėjų socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis, taip pat išsamiai įvertintos aplinkybės, sudarančios pagrindą spręsti dėl pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui ir pagrįstai konstatuota, jog nei pareiškėjų šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (su suaugusia dukra ir jos šeima), nei jų asmeniniai interesai negali būti vertinami aukščiau už Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesus. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Migracijos departamento sprendimai dėl leidimo yra pakankamai konkretizuoti, motyvuoti ir individualizuoti, o jame pareiškėjams taikytos priemonės yra proporcingos.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo 1, įvertino aplinkybes, kad pareiškėja A. A. turi teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

53. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad tai, jog asmuo yra lietuvių kilmės ir Lietuvoje gyvena jo giminaičiai, savaime nesuteikia pareiškėjui teisės gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir tai, be kita ko, nesumažina grėsmės valstybės saugumui svarbos (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2063-629/2024).

54. Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatyta, kad yra pagrindas apriboti pareiškėjos, kuri yra lietuvių kilmės asmuo, galimybę apsigyventi Lietuvoje dėl tos priežasties, jog jos gyvenimas Lietuvoje gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Pakartotinai įvertinus bylos duomenis, sutiktina su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neturi ilgalaikių ryšių su Lietuvos Respublika. Nors pareiškėja siekia gyventi Lietuvoje, tačiau pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą ir leisti gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Taip pat pažymėtina, kad atsakovo priimtas sprendimas neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvoje neriboja pareiškėjos teisės atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę.

55. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad, priimdamas skundžiamus sprendimus, nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neatliko kompetentingo pareiškėjų šeimos narių, asmenų be pilietybės, nuolatinių Lietuvos Respublikos gyventojų (t. y. Lietuvoje gyvenančios jų dukros, gimusios 1976 m., ir jos vaikų, pareiškėjų vaikaičių, kurie yra asmenys be pilietybės), interesų vertinimo ir jų vertinimo santykyje su ginamu interesu.

56. Įstatymo 2 straipsnio 26 dalis nustato, kad šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama.

57. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjų suaugusi dukra pagal teisinį reglamentavimą nepriskirtina šeimos nariams, byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjai yra išlaikomi savo dukros. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiami sprendimai pažeidžia pareiškėjų teisę į šeimos gyvenimo apsaugą.

58. Byloje taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiami sprendimai pažeidžia pareiškėjų dukters ir jos šeimos, kaip ilgalaikių ES gyventojų, interesus ir teisę į privatų gyvenimą. Nors pareiškėjai teigia, kad, ginčijamais sprendimais pareiškėjams nesuteikus leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir uždraudus atvykti tam, kad išlaikyti šeimos vienybę, iš Lietuvos yra priversta išvykti pareiškėjos duktė, teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai yra deklaratyvūs, nes skundžiami sprendimai nesudaro pagrindo pareiškėjų dukters ar jos šeimos išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos.

59. Pareiškėjai nurodo, kad turi sveikatos problemų ir jiems reikalinga priežiūra, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai negyvena kartu su savo dukra ir nėra jos prižiūrimi (jie į Lietuvą atvyksta labai retai), ši aplinkybė vertinama kaip hipotetinio pobūdžio. Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad vien tik pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, tam tikros šeiminės aplinkybės savaime niekaip nepaneigia byloje nustatytos esminės aplinkybės dėl iš pareiškėjo ryšių, suponuojančių jo pažeidžiamumą, kylančios grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2284-575/2023). Taigi pareiškėjų ryšiai su Lietuvos Respublika, jų asmeninės savybės yra vertintini įrodymų visumoje, sprendžiant su jų teisine padėtimi susijusius klausimus, tačiau neturi sprendimo rezultatą lemiančios teisinės galios, ypač atsižvelgus į byloje svarstomo valstybės saugumo klausimą.

60. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas, skundžiamuose Sprendimuose dėl leidimo nustatęs, kad pareiškėjai kelia grėsmę valstybės saugumui, turėjo pakankamą teisinį ir faktinį pagrindą atsisakyti išduoti pareiškėjams leidimus nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Dėl draudimo atvykti

61. Atsakovas sprendimais dėl draudimo atvykti nusprendė uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus). Sprendimai dėl draudimo atvykti priimti, nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui.

62. Pažymėtina, kad Įstatymo 133 straipsnio 5 dalis imperatyviai nustato, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024).

63. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjų keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis (5 metai) yra visiškai proporcingas, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas sprendimus dėl draudimo atvykti, atsižvelgė į VSD pateiktas 2024 m. spalio 9 d. išvadas Nr. 18-9292 ir Nr. 18-9290, taip pat į VSD 2024 m. gruodžio 19 d. raštus Nr. 18-11675 ir Nr. 18-11678, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjų gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir prašoma uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus. Atsakovas įvertino pareiškėjų šeiminius, ekonominius ryšius su Lietuva, aplinkybę, kad pareiškėjai negyvena Lietuvoje, į ją atvyksta labai retai. Taigi, pareiškėjų situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus visas bylos reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusius su pareiškėjų ryšiais su Lietuvos Respublika, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjų keliamos grėsmės valstybės saugumui.

64. Pareiškėjai apeliaciniame skunde sprendimų dėl draudimo atvykti neteisėtumą sieja su aplinkybe, kad pareiškėjams buvo išsiųsti pranešimai apie priimtus sprendimus dėl draudimo atvykti, tačiau patys sprendimai nebuvo įteikti, taip pažeidžiant pareiškėjų teisę į teisminę gynybą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjų patikslintą skundą dėl sprendimų dėl draudimo atvykti panaikinimo, pareiškėjai taip pat pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose išdėstė nesutikimo su minimais sprendimais motyvus, taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo apribota pareiškėjų teisė į veiksmingą teisminę gynybą ar teisė būti išklausytiems. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad skundžiami sprendimai dėl draudimo atvykti yra nepagrįsti.

65. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

66. Kiti proceso šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai yra nereikšmingi nagrinėjamo ginčo kontekste, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.

67. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Konstitucinį Teismą, prašydami spręsti: 1) ar pirmosios instancijos teismo taikyta Įstatymo 4 straipsnio nuostata, pagal kurią Migracijos departamentas nėra kompetentingas priimti kitokio sprendimo, jei institucijos išvadoje nurodyta, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, atitinka Konstitucijos 5 ir 30 straipsnių nuostatas; 2) ar taikyta Sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 20 punkto nuostata, pagal kurią užsienietis apie priimtą sprendimą uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką informuojamas Migracijos departamento raštišku pranešimu, nesiunčiant paties sprendimo, atitinka Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisminės gynybos principą, VAĮ nuostatas, įtvirtinančias motyvavimo ir atsakingo valdymo pareigą, ir ABTĮ nuostatas, įtvirtinančias teisę kreiptis į teismą.

68. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė, o teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl sprendžiant byloje kilusį ginčą taikytinų procesinės ir / ar materialinės teisės normų galimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, todėl pareiškėjų prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kuris iš esmės motyvuojamas poreikiu gauti išaiškinimus dėl teisės aktų taikymo, netenkinamas.

69. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjų naudai, šis prašymas netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. A. (A. A.) ir V. A. (V. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys