2018-03-19 Nr. AB-5488-3-63-3-00364-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-133-1062/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00364-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 18.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyriaus, dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises bei dokumentus, įrodančius nuosavybės teises į žemę ir giminystės ryšį, atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja J. S. pareiškimu (b. l. 2–5, 50–52) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašė atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Šilalės skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 3,00 ha ploto žemę bei atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėja nurodė, kad Tarnybos Šilalės skyrius 2015 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 33SD-2184-(14.33.104) atsisakė tenkinti jos 2015 m. spalio 5 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. žemę, nes šis prašymas nebuvo pateiktas iki Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalį terminas prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti, praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, gali būti atnaujinamas. Pagal šio straipsnio 2 dalį taip pat gali būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių praleistas terminas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja pažymėjo, kad ginčo sklypu nepertraukiamai naudojosi, juo rūpinosi nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Su ja buvo sudaroma valstybinės žemės nuomos sutartis žemės ūkio veiklai, ji visą laiką suvokė, kad ginčo sklypas jai priklausė asmeninės nuosavybės teise. Pareiškėjos garbus amžius ir sunki sveikatos būklė neleido jai visapusiškai teisingai suvokti teisinės situacijos, todėl susidarė objektyvios kliūtys paduoti prašymą bei pateikti kitus dokumentus, dėl to buvo praleisti įstatymų nustatyti terminai. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės pripažintinos svarbiomis, todėl įstatymo nustatyti praleisti terminai atnaujintini.

3. Suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į pareiškimą (b. l. 35–36, 58–61) prašė jį atmesti.

4. Nurodė, kad pareiškime nurodytas aplinkybes paneigia pačios pareiškėjos atlikti aktyvūs veiksmai atkuriant nuosavybės teises į kitus žemės sklypus. Pareiškėja nuo 1992 m. iki 2001 m. aktyviai dalyvavo atkuriant nuosavybės teises: 1992 m. sausio 29 d. pateikė prašymą (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai atkurti nuosavybės teises į J. S. ir V. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytas 2,5 ha ir 6,00 ha žemes; 1997 m. gruodžio 30 d. Šilalės rajono žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė grąžinti J. S. nuosavybės teisėmis valdytą 6,00 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini). Pareiškėja buvo aktyvi atkuriant nuosavybės teises, tačiau neišreiškė savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėja nenurodė termino praleidimo priežasčių, dėl kurių ji pati ar per atstovą negalėjo laiku realizuoti savo teisių. Vien tik nežinojimas nėra pagrindas atnaujinti terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Suinteresuotas asmuo taip pat pažymėjo, kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginčo žemė nuosavybės teise priklausė A. S. iki 1940 m. liepos 22 d.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 77–80) pareiškėjos pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: pareiškėja 1992 m. sausio 29 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į J. S. ir V. S. nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) 2,5 ha ir 6,00 ha valdytas žemes; 1997 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą Šilalės rajono žemėtvarkos skyriui, prašė grąžinti S. J. nuosavybės teisėmis valdytą 6,00 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini); Lietuvos centrinis valstybės archyvas, išnagrinėjęs 1994 m. liepos 4 d. pareiškėjos prašymą, 1994 m. lapkričio 28 d. išdavė archyvo pažymėjimą Nr. T-658-S, kad Tauragės apskrities valsčių savivaldybių archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) savivaldybės byloje, Nuomininkų seniūnijos ūkininkams išduotų pažymėjimų žibalui pirkti 1940 m. gegužės (tiksli data nenurodyta) registracijos lape įrašytas S. J., (duomenys neskelbtini) kaime valdė 6 ha žemės, daugiau žinių apie J. S. ir A. M. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, žemės įsigijimą iš archyvo dokumentuose nerasta; Tauragės apskrities viršininkas 2001 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 87-8573 pareiškėjai pagal prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkantį buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 6,00 ha žemės plotą grąžinta natūra 4,50 ha žemės ir 1,5 ha miško; pareiškėja Tarnybai 2015 m. spalio 5 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių į A. S. žemę atkūrimo; Tarnyba 2015 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 33SD-2184-(14.33.104.) informavo pareiškėją, kad iki Atkūrimo įstatyme nustatyto 2001 m. gruodžio 31 d. termino prašymas atkurti nuosavybės teises į A. S. nekilnojamąjį turtą nebuvo pateiktas, pasiūlė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl praleisto termino atnaujinimo.

7. Iš nustatytų faktinių aplinkybių teismas sprendė, kad pareiškėja nuo 1992 m. iki 2001 m. aktyviai dalyvavo atkuriant nuosavybės teises, todėl negalėjo nežinoti, kad turi Tauragės apskrities archyvo 1999 m. gruodžio 10 d. pažymėjimą Nr. M-628 su prašymu pateikti Žemėtvarkos skyriui. Vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 bei 4 dalimis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų praleidimo priežasčių svarbos ir jų atnaujinimo (žr. 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje A63-529/2009, 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-18/2010), sprendė, kad pareiškėja dar iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo žinoti apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, tačiau prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo teisės aktų nustatytu terminu nepateikė dėl subjektyvių priežasčių, t. y. veikdama savo rizika, savo valia pasirinko tokį elgesio modelį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių iki įstatymo nustatyto termino pabaigos pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjos amžius, nei sveikatos būklė ar išsilavinimo pobūdis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-680/2008, 2010 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-423/2010, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1249/2010 ir kt.).

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kad ji buvo suklaidinta ar jai buvo kliudoma ginti savo interesus. Pareiškėjos ankstesnė darbinė veikla ir pasiekimai, dabartinis užsiėmimas bei charakterio savybės neturi teisinės reikšmės byloje nagrinėjamų klausimų sprendimui. Pareiškėjos elgesys ir tinkamas nesidomėjimas savo visapusišku teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą. Kitų svarbių nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių, objektyviai trukdžiusių pradėti minėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, pareiškėja nenurodė.

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo uošvienės (sutuoktinio motinos) A. S. iki 1940 m. liepos 22 d. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 3,00 ha ploto žemę. Pareiškėjos sutuoktinis (mirties liudijime nurodyta V. S., santuokos liudijime nurodyta V. S.) mirė 1989 m. lapkričio 21 d., t. y. iki nuosavybės teisių į žemę ir kitą nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios. Pareiškėja teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ji turi subjektinę teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į velionio sutuoktinio motinos žemę.

III. 10. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 82–83), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą tenkinti.

11. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis ir jos nurodytas aplinkybes. Teismas netyrė ir nevertino byloje esančio Tarnybos 2016 m. sausio 26 d. rašto Nr. 33SD-121-(14.33.104.), kuriame nurodyta, jog ji 3,07 ha žemės sklypu (duomenys neskelbtini) kaime naudojosi nuo 2007 m. ir kad šiuo metu šis žemės sklypas Valstybinės žemės 2014 m. spalio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi (registro Nr. 1-2937) parduotas D. K. ir V. K. Pareiškėjos teigimu, šios aplinkybės įrodo, kad ji buvo suklaidinta dėl šio žemės sklypo priklausomybės jai būdo ir jos suvokimas buvo ne jos valios, bet susiklosčiusių aplinkybių pasekmė. Pareiškėjai nebuvo pasiūlyta sudaryti šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties, jis buvo parduotas pašaliniams asmenims, nors pareiškėja sklypu naudojosi nepertraukiamai ir visą laiką manė, kad sklypas priklauso jai. Pareiškėjos teigimu, jeigu ji būtų suvokusi, kad tai yra laikinas naudojimasis žeme, būtų siekusi nuosavybės teisės atkūrimo.

11.2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos subjektinę teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į velionio sutuoktinio motinos žemę. Šią jos teisę esą patvirtina Atkūrimo įstatymo 1 dalis 4 punktas ir teismui pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ji yra žemės sklypo savininkės A. S. vaiko V. S., kuris mirė 1989 m. lapkričio 29 d., sutuoktinė.

11.3. Apeliantės nuomone, tai, kad teismas nurodo, jog ji pateikė 1992 m. sausio 29 d. ir 1997 m. gruodžio 30 d. prašymą Šilalės žemėtvarkos skyriui, rodo jos aktyvų dalyvavimą atkuriant nuosavybės teises.

11.4. Apeliantė teigia, kad teismo motyvas, susijęs su apeliantės darbine veikla ir pasiekimais, dabartiniu užsiėmimu ir charakterio savybėmis yra nepagrįstas, nes ji tuo savo prašyme termino praleidimo priežasčių nemotyvavo.

12. Suinteresuotas asmuo Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 89–92) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

14. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtinto termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, taip pat dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikti atnaujinimo. Pareiškėjos teigimu, ji minėtus Atkūrimo įstatymo (nuo 2015 m. spalio 1 d. galiojantis aktuali įstatymo redakcija) 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus praleido dėl svarbių ir nuo jos valios nepriklausiusių priežasčių, tačiau pirmosios instancijos teismas šių priežasčių nevertino.

15. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad minėtomis svarbiomis terminų praleidimo priežastimis pareiškėja laiko aplinkybes, kad ginčo žemės sklypu ji naudojosi nuo 2007 m., tačiau jis 2014 m. spalio 3 d. buvo parduotas kitiems asmenims. Pareiškėja esą buvo suklaidinta, kadangi manė, jog ginčo žemės sklypas jai priklauso nuosavybės teise, t. y. pareiškėja neteisingai suvokė teisinę situaciją.

16. Iš pareiškime pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad apie ginčo žemės sklypą pareiškėjai buvo žinoma, kaip nurodo pati pareiškėja, ji juo naudojosi nuo 2007 metų. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat aiškiai nurodo, jog pasirašydavo valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis žemės ūkio veiklai, todėl ji turėjo žinoti (suprasti), kad žemės sklypas yra valstybinis, kad pareiškėja juo disponuoja laikinai (terminuotai) ir kad jis pareiškėjai nuosavybės teise nepriklauso. Juo labiau, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime (b. l. 79), nuosavybės teisių atkūrimo procedūros ir tvarka pareiškėjai buvo žinomos, kadangi Atkūrimo įstatyme nustatyta tvarka ir terminais 1997 m. gruodžio 30 d. ji jau buvo kreipusis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko J. S. nuosavybės teisėmis valdytą žemę ir nuosavybės teisės pagal šį pareiškėjos prašymą buvo atkurtos (b. l. 40a–41). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja su prašymu „grąžinti S. A. (uošvienės) 3,0 ha žemės“ kreipėsi tik 2015 m. spalio 5 d.

17. Pareiškėja nurodo, kad aplinkybę, jog ginčo žemės sklypas jai nuosavybės teise nepriklauso, ji esą suprato tada, kai šis žemės sklypas buvo parduotas pašaliniams asmenims, t. y. 2014 m. spalio 3 d., tačiau iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad Tarnybos Šilalės skyriaus vedėjo 2013 m. kovo 6 d. įsakyme Nr. 33VĮ-(14.33.2)-478 (b. l. 53–54) aiškiai nurodyta, jog žemės sklypas pareiškėjai suteiktas naudotis laikinai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. Kita vertus, net ir teigdama, jog aplinkybę, kad ginčo žemės sklypas jai nuosavybės teise nepriklauso, pareiškėja suprato tik šį sklypą perleidus kitiems asmenims, su prašymu atkurti nuosavybės teises į šį sklypą ji į Tarnybos Šilalės skyrių kreipėsi tik 2015 m. spalio 5 d., t. y. praėjus metams nuo tariamo sužinojimo apie minėtas aplinkybes. Toks pareiškėjos elgesys negali būti laikomas atidžiu, aktyviu, protingu ir rūpestingu, o jos nurodytos termino prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą (ginčo žemės sklypą) praleidimo priežastys laikytinos subjektyviomis.

18. Apeliantės teiginys, jog tai, kad teismas nurodė, kad ji pateikė 1992 m. sausio 29 d. ir 1997 m. gruodžio 30 d. prašymą Šilalės žemėtvarkos skyriui, rodo jos aktyvų dalyvavimą atkuriant nuosavybės teises, atmestinas, nes nurodyti prašymai buvo pateikti ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. turėtą žemę.

19. Atsižvelgiant į tai, kad svarbių nuo pareiškėjos valios nepriklausančių priežasčių, objektyviai trukdžiusių pradėti minėtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į A. S. turėtą žemę, byloje nenustatyta, darytina išvada, kad pareiškėjos prašymo atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti Tarnybos Šilalės skyriui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į A. S. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teisėmis valdytą 3,00 ha ploto žemę bei atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino.

20. Kartu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, susijęs su apeliantės darbine veikla ir pasiekimais, dabartiniu užsiėmimu ir charakterio savybėmis, iš sprendimo šalintinas kaip nepagrįstas ir perteklinis. Pirmosios instancijos teismo argumentas tuo aspektu, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, jog ji turi subjektinę teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises į velionio sutuoktinio motinos žemę, yra teisingas, nes iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio motinos (A. S.) turėtą žemę, o mirties liudijime (b. l. 22) nurodyta – V. S., t. y. buvusio sutuoktinio pavardė skiriasi nuo pareiškėjos nurodytos jo mamos pavardės. Kitų dokumentų, įrodančių, kad pavardės yra tapačios, į bylą nepateikta, todėl šį argumentą pirmosios instancijos teismas minėtu aspektu nurodė pagrįstai.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Tarnybos Šilalės skyriaus priimto sprendimo teisėtumo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė