2016-08-23 Nr. AB-16193-3-61-3-02517-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedTeismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus faktus. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Kadangi beveik tris metus praleido kalėjimo patalpose, kur informacija minimaliai prieinama, o Konvencija ir Europos žmogaus teisės parašytos prancūzų kalba, pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, perskaitęs straipsnį laikraštyje „Vakaro žinios“. Be to, EŽTT ir Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino.
Legislator headnote
AI generated2016-08-23 Nr. AB-16193-3-61-3-02517-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Full text
Administracinė byla Nr. A-1540-556/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02517-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas paaiškino, kad be netinkamo ploto Lukiškių TI-K kamerose buvo ir daugiau pažeidimų, kurie pareiškėjui kėlė fizinius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas nežinojo, kad viename skunde galima nurodyti daugiau nei vieną pažeidimą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose, atsižvelgiant į jose laikomų asmenų skaičių, esantys baldai yra per maži, vienu metu prie stalo negalėdavo pavalgyti visi asmenys, jie valgydavo pasikeisdami. Kol vieni asmenys pavalgydavo, kitų maistas atvėsdavo. Be to, kamerose nėra spintelių, ant sienų buvo tik skardinės lentynos, kuriose taip pat trūko vietos.
Turimus daiktus ir drabužius pareiškėjas turėjo laikyti rankinėse. Taip laikomi drabužiai dėl kameroje esančios drėgmės pelijo, daugumą jų teko išmesti. Kameros buvo vėdinamos tik pro langus, todėl žiemą būdavo šalta. Lovos buvo siauros ir trumpos, ant jų pareiškėjas negalėdavo normaliai išsimiegoti. Tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas tik ne aukštesne nei 1,5 m sienele, nebuvo durų, todėl nebuvo jokio privatumo. Pasivaikščioti lauke buvo galima tik vieną valandą per dieną. Dėl ploto trūkumo kamerose pareiškėjas visą laiką buvo priverstas gulėti arba sėdėti.
Į dušą jis buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę ir praustis galėjo tik 15 minučių. Kamerose pareiškėjas, nors yra nerūkantis, buvo laikomas su rūkančiais asmenimis. Pažymėjo, kad laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K atliko nuo 2010 m. balandžio 26 d. ir visą laiką buvo laikomas kamerose antisanitarinėmis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis. Nurodė, kad dėl Lukiškių TI-K veiksmų, pažeidžiančių elementarų žmogaus orumą, anksčiau niekur nesikreipė, kadangi nebuvo informuotas su suimtųjų bei nuteistųjų teisėmis.
Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pažymėjo, kad dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų sukeltas dvasinių ir fizinių kančių poveikis, padarytas jo fizinei bei psichinei sveikatai, išliks visam gyvenimui. Neturi įtakos tai, kad ši žala buvo padaryta anksčiau. Atkreipė dėmesį, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato senaties termino, kadangi jo saugoma teisė yra absoliuti, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.
Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 80–86) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K, t. y. nuo 2010 m. balandžio 26 d. Skundą pareiškėjas surašė 2015 m. balandžio 30 d., todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos.
Pažymėjo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių kamerose, lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui bei higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.
Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nuskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų privatumo ir judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai bei patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, dėl kurio jis pateko į laisvės atėmimo vietą.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (b. l. 146–150) pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad su skundą pareiškėjas surašė 2015 m. balandžio 30 d., prašė reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti 3 metų senaties terminą. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 str. 2 d.).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo teismui padavimo dienos. Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2011 m. sausio 4 d. Pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė 2015 m. balandžio 30 d., taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjo manymas, kad viename skunde jis kali ginčyti tik vieną galbūt netinkamą kalinimo Lukiškių TI-K sąlygą, nėra niekuo pagristas. Priešingai, skųsdamasis dėl netinkamų kalinimo sąlygų, asmuo turi nurodyti visas, jo manymu, teisės aktų reikalavimų neatitinkančias, nepatogumus sukeliančias ir garbę bei orumą žeminančias sąlygas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl neužtikrintos teisės į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, bei kitų jo nurodytų laikymo sąlygų pažeidimų bei suvaržymų jautė didelius dvasinius, psichologinius ir emocinius išgyvenimus.
Konvencijos 3 straipsnis sudaro materialų reikalavimo tenkinimo pagrindą. Asmuo turi suprasti, kad su juo yra elgiamasi netinkamai, jis yra žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Pareiškėjo paaiškinimas, kad jis nežinojo savo teisių, nesudaro pagrindo atnaujinti senaties terminą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo.
Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, jog pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.
III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 160) prašo iš esmės panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą; sudaryti galimybę dalyvauti teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas visiškai neatsižvelgė į pareiškėjo išdėstytus faktus. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį.
2. Kadangi beveik tris metus praleido kalėjimo patalpose, kur informacija minimaliai prieinama, o Konvencija ir Europos žmogaus teisės parašytos prancūzų kalba, pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, perskaitęs straipsnį laikraštyje „Vakaro žinios“. Be to, EŽTT ir Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui (pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme vaizdo konferencijos būdu, bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, byloje surinktų įrodymų pakanka baigiamajam teisės aktui priimti), todėl pareiškėjo prašymas užtikrinti dalyvavimą teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu netenkinamas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
V. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. D. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2011 m. sausio 4 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes EŽTT ir Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, taip pat tuo, jog Lukiškių TI-K informacija minimaliai prieinama, o EŽTT nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas apie savo pažeidžiamas teises sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, perskaitęs straipsnį laikraštyje „Vakaro žinios“.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).
Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia, inter alia, nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).
LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. balandžio 30 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog jis apie savo pažeidžiamas teises sužinojo tik 2015 m. kovo mėnesį, perskaitęs straipsnį laikraštyje „Vakaro žinios“, kadangi Lukiškių TI-K informacija minimaliai prieinama.
Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ar vėliau iki pat kreipimosi į pirmosios instancijos teismą dienos būtų ėmęsis kokių nors veiksmų, siekdamas gauti informaciją, susijusią su jo kalinimo sąlygomis ir galbūt pažeistų jo teisių gynimu, kad būtų prašęs su tuo susijusios pagalbos, inter alia, kvalifikuoto teisininko (advokato) ar pan., t. y. byloje nenustatyta ir pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog jis anksčiau būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas ginti savo galbūt pažeistas teises, o Lukiškių TI-K administracija jam būtų kliudžiusi tai daryti.
Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, pažymėtina, jog lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą.
Papildomai akcentuotina, kad kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su EŽTT praktika, jis negalėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2011 m. sausio 4 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).
Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė