2013-06-26 Nr. AB-3017 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P525-149/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.3.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens A. G. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M. ir P. G. skundą atsakovui Alytaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. G., Z. G., V. G., B. G., V. G., R. G., A. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. M. ir P. G. su skundu (b. l. 4−6), kurį patikslino (b. l. 102−104), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) panaikinti Alytaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Alytaus AVA) 2005 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 38-21411 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuosavybės teisės į J. G. turėtą 15,58 ha žemę atkurtos V. G., mirusiam (duomenys neskelbtini) metais ir kuriuo nuspręsta dalį nuosavybės teisių į 0,8 ha žemės ir 10 ha vandens telkinio atkurti vėliau perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą Kauno apskrities (duomenys neskelbtini) raj., (duomenys neskelbtini) seniūnijoje;

2) įpareigoti Alytaus AVA per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti naują sprendimą, kuriuo atkurti nuosavybės teises į J. G., kurį nacionalizacijos metu nuosavybės teise valdė Z. G., turėtą nuosavybės teisę į 16,38 ha žemę ir 10 ha vandens telkinį lygiomis dalimis V. G., mirusiam (duomenys neskelbtini) metais, ir P. G., mirusiam (duomenys neskelbtini) metais, tuo pačiu atkuriant nuosavybės teises tiesioginiams jų paveldėtojams pareiškėjams A. M. ir P. G. bei suinteresuotam asmeniui A. G..

Taip pat pateiktas prašymas priteisti iš atsakovo pareiškėjų naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad ginčijamu Sprendimu pareiškėjų dėdei (pareiškėjų tėvo P. G. mirusio (duomenys neskelbtini) metais, broliui) V. G., mirusiam (duomenys neskelbtini) metais, atkurtos nuosavybės teisės į jo senelės J. G. (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. iki žemės nacionalizavimo turėtą 16,38 ha žemės sklypą ir 10,00 ha vandens telkinį. Paaiškino, kad jų senelio Z. G., mirusio (duomenys neskelbtini) metais, motina J. G. iki savo mirties ((duomenys neskelbtini) m.) (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) valsč., (duomenys neskelbtini) apkr. nuosavybės teise valdė 25,60 ha žemės ir 10,00 ha vandens telkinio. Po jos mirties šį turtą paveldėjo ir iki žemės nacionalizavimo valdė jos sūnus Z. G.. Pareiškėjai ir jų dėdė V. G. įstatymų nustatyta tvarka kreipėsi į Varėnos rajono žemėtvarkos skyrių, prašydami atkurti nuosavybės teises į Z. G. iki žemės nacionalizavimo valdytą turtą. Atsakovo 2006 m. lapkričio 2 d. sprendimais jų prašymai buvo patenkinti. 2008 m. balandžio mėnesį pareiškėjai sužinojo, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu V. G. atkūrė nuosavybės teisės ne tik į jo tėvo Z. G., bet ir jo motinos J. G. iki 1935 metų valdytą žemę. Teigė, kad tokiu būdu buvo pažeistos jų, kaip pretendentų į žemę, teisės ir įstatymų saugomi interesai. Todėl prašė ginčijamą Sprendimą panaikinti ir įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į J. G. žemę visiems pretendentams lygiomis dalimis.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2009 m. kovo 13 d. sprendimu (b. l. 133−135) skundą tenkino iš dalies. Panaikino Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 38-21411 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę V. G.. Kitoje reikalavimų dalyje skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo “Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) tikslas ir paskirtis vienodi – jais siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir tokiu būdu apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Iš paminėtų įstatymų 2 straipsnio nuostatų seka, kad šiais įstatymais pirmiausiai siekiama apginti turto savininko, iš kurio tas turtas buvo nacionalizuotas, teises ir interesus. Kitų asmenų, numatytų 2 straipsnyje, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas miręs. Nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. kovo 10 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-7-4/1999) yra konstatavusi, kad aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus.

Bylos įrodymais teismas nustatė, kad J. G., į kurios 1929 m. duomenimis nuosavybės teise valdytą turtą − (jo dalį) 25,60 ha žemės sklypą ir 10,00 ha vandens telkinį − atkurtos nuosavybės teisės jos anūkui V. G., mirė (duomenys neskelbtini) m. (duomenys neskelbtini) mėnesį. Todėl akivaizdu, kad J. G. iki 1940 m. birželio 15 d. negalėjo būti nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu, t. y. asmeniu, iš kurio turtas buvo paimtas.

Teismas pažymėjo, kad privatinėje teisėje galioja principas, jog įstatymas neturi grįžtamosios galios (lex retro non agit; lex prospicit, non respicit). Todėl civiliniams santykiams gali būti taikomi tik tie teisės aktai, kurie galiojo tų civilinių santykių atsiradimo momentu. Po J. G. mirties Lietuvos Respublikos Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) valsč. palikimo atsiradimo momentu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis. Pagal šio įstatymų sąvado 1105 ir 1127 straipsnių nuostatas, įpėdiniais galėjo būti jos vaikai. Civilinių įstatymų 1255 straipsnis nustatė, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: „palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui”. Tai reiškia, kad palikimas galėjo būti priimtas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti.

Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatavo, kad Varėnos rajono žemėtvarkos skyrius, teikdamas atsakovui duomenis (2005 m. balandžio 13 d. pažymą Nr. 25947) apie nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininką nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu, pateikė tikrovės neatitinkančią, klaidingą ir ne pilną informaciją, būtiną tokio klausimo sprendimui, kadangi nesiaiškino ir leistinų įrodymų pagrindu nenustatė, kokio dydžio turtą mirties dieną valdė J. G., kas po jos mirties ir kokio dydžio priėmė palikimą ir buvo šio turto savininku iki turto nacionalizavimo ar kitokio jo nusavinimo. Aptariamam kontekste teismas pažymėjo, kad pagal žemėtvarkos skyriaus pažymą Nr. 25947 J. G. nacionalizuotą turtą sudarė 16,38 ha žemės sklypas ir 10,00 ha vandens telkinys, tačiau iš pažymoje nurodyto archyvinio šaltinio ir kitų duomenų matyti, kad J. G. turėjo iš viso ne 26,38 ha, bet 35,60 ha žemės ir vandens.

Nustačius, kad po J. G. mirties palikimą priėmė ir iki žemės nacionalizavimo turtą valdė jos sūnus Z. G., pareiškėjai, kaip Z. G. anūkai, įgytų teisę į nuosavybės atkūrimą pagal įstatymą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.). Ginčijamas Sprendimas, konstatavus jo neteisėtumą, tokią pareiškėjų teisę riboja, todėl reikalavimas jį panaikinti laikytinas pagrįstu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau − ir ABTĮ) 5 str. 1 d.).

Dėl antrojo skundo reikalavimo teismas nurodė, kad jis laikytinas išankstiniu ir nepagrįstu. Pažymėjo, jog, visų pirma, pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, atsakovas turi pareigą priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo dienos. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kas (duomenys neskelbtini) metais, po J. G. mirties, priėmė palikimą ir jį valdė iki nacionalizavimo, ar buvo toks palikimas priimtas iš viso. Antra, teismas gali įpareigoti atsakovą atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus tik tuo atveju, jeigu atsakovas juos atsisako atlikti arba vilkina jų atlikimą. Nei viena iš paminėtų aplinkybių byloje nebuvo nustatyta. Trečia, parinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą, dydį ir nustatyti kitas nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas įstatymas pavedęs spręsti kompetentingoms institucijoms (Atkūrimo įstatymo 17 ir 18 str.) ir teismas viešojo administravimo funkcijų aptariamu klausimu nevykdo. Todėl antrasis reikalavimas, taip kaip jį yra suformulavę pareiškėjai, ir atsižvelgiant į aptartus motyvus laikytas nepagrįstu ir atmestas.

Dėl reikalavimo priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas pažymėjo, kad pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis privalo pateikti raštu su išlaidų apskaičiavimu ir jų pagrindimu. Pareiškėjų atstovas, prašydamas priteisti teismo išlaidas pagal pinigų priėmimo kvitus, nesilaikė nurodyto reikalavimo, todėl šioje proceso stadijoje teismo išlaidos nepriteistos. Kartu paaiškinta, kad suinteresuotai šaliai, pašalinus trūkumus, neužkertamas kelias prašyti teismo išlaidų atlyginimo ateityje, kaip tai numato paminėta ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. pateikė prašymą atnaujinti procesą (b. l. 148), kuriuo prašo atnaujinti procesą Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-188-413/2009 ir šioje byloje 2009 m. kovo 13 d. priimtą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo A. M. ir P. G. skundą atmesti.

Nurodė, kad 2013 m. balandžio 30 d. iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gavo dokumentus, patvirtinančius jo tėvo V. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemę, o taip pat duomenis apie J. A.−G. notarinio testamento patvirtinimą. Minėtoje pažymoje nurodyta, jog Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos archyviniame fonde, Alytaus apskrities ūkių, iš kurių žemė paimta žemės fondan, 1940 m. sąrašų byloje, (duomenys neskelbtini) valsčiaus ūkių, iš kurių žemė paimta valstybiniam žemės fondui, 1940 m. rugpjūčio 14 d. sąraše, skiltyje „Savininko pavardė ir vardas“ įrašyta „G. V. ir kt.“ (kiti neįvardinti). Skiltyje „Kaimas, vnk. ar dvaras“ įrašyta „(duomenys neskelbtini) km.“, skiltyje „Kiek žemės paimta ha“ įrašyta „3,43“, skiltyje „Kiek žemės palikta ha“ įrašyta „30“. Minėtoje gautoje pažymoje pateikta ir daugiau informacijos apie V. G. turėtą žemę, taip pat netiesioginių duomenų patvirtinančių V. G. turėtos žemės nuosavybės kilmę, o būtent žemės paveldėjimą iš J. A.−G. pagal jos sudarytą notarinį testamentą. Trečiojo suinteresuoto asmens A. G. nuomone, pažymoje pateiktų dokumentų visuma įrodo, kad V. G., gimęs (duomenys neskelbtini) metais, iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 33,43 ha žemės, ir visa ši žemė buvo nacionalizuota. Pažymėjo, kad nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme, šie duomenys teismui pateikti nebuvo, todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl pareiškėjų ginčyto Alytaus AVA Sprendimo ir spręsdamas, kas nacionalizavimo momentu buvo žemės savininkas, padarė esminį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio pažeidimą, o tai sudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytą proceso atnaujinimo pagrindą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Išnagrinėjus bylą ir įsiteisėjus teismo sprendimui (nutarimui ar nutarčiai), bylos procesas laikomas baigtu, o proceso šalių ginčas – galutinai išspręstu. Tačiau ir įsiteisėjus teismo sprendimui išlieka tikimybė, jog dėl tam tikrų aplinkybių įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo nebus galima laikyti pagrįstu ir teisėtu, todėl esant išimtinėms, įstatyme nustatytoms aplinkybėms, procesas gali būti atnaujinamas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas peržiūrimas. Dėl šių priežasčių įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs specialų institutą – proceso atnaujinimą (ABTĮ IV skyrius), t. y. atitinkamą administracinio proceso stadiją, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat padėti išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-20/2012 ir kt.).

Kaip ne kartą pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, proceso atnaujinimas yra išimtininė proceso stadija, todėl ABTĮ 153 straipsnio 1 dalis numato, jog bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik laikantis ABTĮ XXIII skirsnyje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos, t. y. procesas gali būti atnaujinamas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Nagrinėjamu atveju trečiasis suinteresuotas asmuo A. G. prašo teismo atnaujinti terminą administracinėje byloje, kurioje buvo ginčijamas ir įsiteisėjusiu pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintas Sprendimas, kuriuo trečiojo suinteresuoto asmens A. G. tėvui V. G. (miręs (duomenys neskelbtini) m.) atkurtos nuosavybės teisės į jo senelės J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą ir vandens telkinį (duomenys neskelbtini) kaime.

Šį ginčą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad „nustatant, kurio asmens teisės buvo pažeistos ir kuris asmuo piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymų prasme yra turto savininkas, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu“. <...> “byloje nėra duomenų, kas (duomenys neskelbtini) metais, po J. G. mirties, priėmė palikimą ir jį valdė iki nacionalizavimo, ar buvo toks palikimas priimtas iš viso”. <...> “Nustačius, kad po J. G. mirties palikimą priėmė ir iki žemės nacionalizavimo turtą valdė jos sūnus Z. G., pareiškėjai, kaip Z. G. anūkai, įgytų teisę į nuosavybės atkūrimą pagal įstatymą (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 4 p.)”.

Taigi, teismas iš esmės sprendė, jog pažyma, kurios pagrindu priimtas Sprendimas buvo neteisinga, joje pateikta nepilna Sprendimo priėmimui būtina informacija, nebuvo nustatyta, kokio dydžio turtą mirties dieną valdė J. G., kas ir kokio dydžio palikimą priėmė po jos mirties, taip Sprendimu galimai pažeistos pareiškėjų, kaip pretendentų į nuosavybės teisų atkūrimą, kaip savo tėvo P. G. įpėdinių, teisės.

Atsižvelgiant į tai, nesutikdamas su tokiais teismo argumentais ir sprendimu panaikinti Sprendimą, prašantis atnaujinti procesą trečiasis suinteresuotas asmuo, kartu su prašymu atnaujinti procesą, pateikė 2013 m. balandžio 25 d. Lietuvos centrinio archyvo pažymą apie nekilnojamąjį turtą, kuri, kaip teigiama prašyme atnaujinti procesą, įrodo, kad V. G., iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime nuosavybės teise valdė 33,43 ha žemės, kurią paveldėjo iš J. A.−G. ir visa ši žemė buvo nacionalizuota.

Taigi, nors prašyme nurodyta, kad procesą atnaujinti prašoma 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį), pažymėtina, jog patikrinusi bylą teisėjų kolegija esminio materialinės teisės normų pažeidimo nenustatė, įvertinus patį prašymą ir jo priedus, darytina išvada, jog iš esmės prašymas grindžiamas 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu (naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu).

Pastarasis proceso atnaujinimo pagrindas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamas nurodant, kad jis gali būti taikomas ir tais atvejais, kai prašoma atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių įrodymų, tačiau tokiu atveju nauji įrodymai turi atitikti apskritai įrodymams administraciniame procese keliamus reikalavimus bei visus naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Be to, vertinant, ar nauji įrodymai laikytini naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, būtina išsiaiškinti, ar pateiktas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau ne dėl pareiškėjo kaltės (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438–215/2010, 2010 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858–220/2010). Minėtais naujai paaiškėjusių aplinkybių požymiais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525–150/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63–44/2012). Teisėjų kolegija pažymi, jog nors nurodytose nutarčių ištraukose minimas tik pareiškėjas, šios nuostatos negalima aiškinti siaurai, galimybę ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą suteikiant tik pareiškėjui, nes tokiu atveju būtų nepagrįstai suvaržomos kitų proceso šalių teisės.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikta pažyma, kuri, trečiojo suinteresuoto asmens A. G. nuomone, pašalina pirmosios instancijos teismo nurodytus aplinkybes, dėl kurių konstatuota, kad pažymoje, kurios pagrindu priimtas Sprendimas, buvo neteisinga ir nepilna Sprendimui priimti reikalinga informacija, parengta 2013 m. balandžio 25 d., atsakant į 2013 m. balandžio 18 d. A. G. prašymą.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Kauno apygardos administraciniam teismui sprendimą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priėmus 2009 m. kovo 13 d., trečiasis suinteresuotas asmuo, susipažinęs ir nesutikdamas su jo motyvais, nurodytomis aplinkybėmis dėl duomenų, pagrindžiančių Sprendimo teisėtumą, trūkumo ir neteisingumo, ir siekdamas jas pašalinti, į Lietuvos centrinį valstybės archyvą su prašymu išduoti pažymą apie nekilnojamąjį turtą kreipėsi tik po daugiau nei ketverių metų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, veikdamas kaip rūpestingas, protingas ir apdairus asmuo, kurio teisėms toks teismo sprendimas turi įtakos, trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo galimybę operatyviai per protingą terminą (taip pat ir bylos nagrinėjimo metu, iki sprendimo priėmimo) imtis veiksmų, kreiptis į atitinkamas institucijas prašant suteikti aktualią ginčui reikalingą informaciją. Šiuo atveju trečiajam suinteresuotam asmeniui pačiam pasirinktus jam priimtiną elgesio modelį, tai nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog kartu su prašymu atnaujinti procesą pateikta pažyma nėra naujai paaiškėjusi esminė bylos aplinkybė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme ir šio pagrindo proceso atnaujinimui nagrinėjamu atveju nėra, todėl procesas negali būti atnaujintas.

Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, aptartoji pažyma, net ir pateikta laiku, nesudarytų pagrindo proceso atnaujinimui ar pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimui, nes ji tik patvirtina teismo sprendimą, kuriame daryta prielaida, kad ginčo nekilnojamas turtas iki nacionalizacijos buvo valdomas ne J. G. (mirusi (duomenys neskelbtini) m.), ir ne vieno, o dviejų savininkų (V. ir A. G.), kas savaime sudaro pagrindą Sprendimo, kuriuo nuosavybės teisės į jį atkurtos tik V. G., panaikinimui. Pirmosios instancijos teismui Sprendimą panaikinus tuo pagrindu, kad nėra aiškios ginčo turto paveldėjimo aplinkybės, trečiojo suinteresuoto asmens pateikta pažyma, šių aplinkybių nepaaiškina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a

trečiojo suinteresuoto asmens A. G. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. I-188-413/2009.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas