2021-06-09 Nr. AB-12674-3-61-3-03901-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1527-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03901-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. T. kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 17.9.-14560 „Dėl darbo nuotoliniu būdu“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą suteikti pareiškėjui galimybę 2 dienas per savaitę dirbti nuotoliniu būdu suderinta tvarka; 3) priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2019 m. spalio 28 d. generaliniam prokurorui pateikė pakartotinį prašymą leisti dirbti nuotoliniu būdu, kurį jo tiesioginiai vadovai S. K. bei K. Š. vizavo neigiamai. Sprendimu pareiškėjo prašymas netenkintas, motyvuojant, kad prašymas nėra suderintas su tiesioginiais vadovais S. K. ir K. Š.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad tai buvo pakartotinis prašymas dėl leidimo dirbti nuotoliniu būdu. Pirmą prašymą dėl darbo nuotoliniu būdu pateikė 2019 m. rugsėjo 24 d., kurį vadovai vizavo teigiamai su pastabomis. Pareiškėjo nuomone, prašymas vizuotas pažeidžiant 2018 m. generalinio prokuroro įsakymu patvirtintą „Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu aprašo“ nustatytą terminą. Pareiškėjas nurodė, kad generalinis prokuroras vilkino sprendimo priėmimą, todėl, nesulaukęs atsakymo, 2019 m. spalio 14 d. su skundu kreipėsi į generalinį prokurorą ir nurodė, jog prašymo nagrinėjimo tvarką (terminų nesilaikymą) pažeidžia ne tik S. K. ir K. Š., bet ir pats generalinis prokuroras. Skunde pareiškėjas detaliai nurodė jo ankstesnių prašymų ir skundo nagrinėjimo aplinkybes.

4. Pareiškėjo įsitikinimu, tokia generalinio prokuroro pozicija yra būdas pateisinti savo aplaidumą, praleidus numatytus terminus bei supykus ir nusprendus atkeršyti dėl pareiškėjo skundo.

5. Pareiškėjas nurodė, kad jo tiesioginiams vadovams buvo padarytas poveikis, nes generalinis prokuroras privertė juos neigiamai vizuoti prašymą. Pareiškėjas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad prieš tai net du kartus vadovai prašymą vizavo teigiamai. Pareiškėjo įvertinimu, iš jo pateiktų prašymų matyti, kad jis yra labai lankstus ir iš esmės sutinka su bet kokiomis sąlygomis, nes jo svarbiausias tikslas – galimybė daugiau laiko praleisti su vaikais ir prisidėti prie jų augimo ir auklėjimo. Nurodė, kad jis augina tris nepilnamečius vaikus (vienas neįgalus) ir yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, nes žmona nedirba. Paaiškino, kad pareiškėjas gyvena Šiauliuose, o dirba Kelmėje.

6. Pareiškėjas manė, kad tikrosios nesutikimo priežastys yra diskriminacinės, dėl tiesioginio priešiškumo jo atžvilgiu, visais būdais siekiama, kad pareiškėjas išeitų iš prokuratūros.

7. Pareiškėjas skunde nurodė, kad neginčija generalinio prokuroro diskrecijos teisės spręsti dėl darbo nuotoliniu būdu, bet pažymėjo, kad sprendimas negali būti diskriminacinis. Pareiškėjas, be kita ko, atkreipė dėmesį į tai, kad kitiems prokurorams yra suteikta teisė dirbti nuotoliniu būdu, todėl jo atžvilgiu pažeidžiamas ir lygiateisiškumo principas.

8. Sprendime nepagrindžiama, kaip pasireikš sunkumai S. K. ir K. Š. organizuojant prokurorų darbą. 2019 m. lapkričio 4 d. prašymo papildyme pareiškėjas nurodė, kad atliks visas savo funkcijas, įsipareigojo prireikus atvykti į darbo vietą Kelmėje. Pareiškėjas pažymėjo, kad darbas nuotoliniu būdu yra sąlyginis, tai yra, jeigu jis nepateisins pasitikėjimo ir darbo rezultatai suprastės, numatyta lengvatos atšaukimo procedūra.

9. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas Kelmėje priima žmones pirmadieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais, tačiau neatsižvelgta į argumentus, kad per 3 metus nebuvo atėjęs nei vienas žmogus, o pats įsakymas gali būti koreguojamas. Be to, pareiškėjas ne kartą pabrėžė, kad sutinka su bet kokiomis dienomis.

10. Sprendime nurodoma, kad prokuratūra neturi galimybės suteikti pareiškėjui kompiuterio, tačiau pareiškėjas nurodė, jog, jo žiniomis, kitiems leista dirbti nuotoliniu būdu ir be kompiuterio. Taip pat nebuvo atsižvelgta į pareiškėjo pastabas, kad jam nesvarbu, ar kompiuteris nešiojamas ar stacionarus, jog jis sutinka nusipirkti ir naudoti savo kompiuterį, bei, kad sutinka nuotoliniu būdu dirbti iš Šiaulių apygardos ar Šiaulių apylinkės prokuratūros pastatuose esančių kompiuterių.

11. Pareiškėjas pažymėjo, kad Sprendimo nuostata, jog darbas nuotoliniu būdu nesudaro pagrindo darbuotojui darbo metu užsiimti veikla, nesusijusia su jo darbiniais santykiais, visiškai neargumentuota. Dėl diskriminacinių veiksmų prarado pasitikėjimą ne tik savo vadovais, bet ir suabejojo prokuratūros veiklos teisėtumu ir deklaruojamais veiklos principais. Pareiškėjui padaryta, ir kas dieną daroma, vis didesnė turtinė ir neturtinė žala. Aukštas pareigas užimantys pareigūnai savo įgaliojimus naudoja savo valdžios demonstravimui, ambicijoms patenkinti, ne tik diskriminuodami pareiškėją dėl asmeninio ir emocijomis grįsto požiūrio į jį, bet ir grubiai pažeisdami jo šeimos bei vaikų interesus. Dėl to pareiškėjas nemiega naktimis, patiria stresą eidamas į darbą ir bendraudamas su kolegomis bei vadovybe.

12. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsiliepime nurodė, kad priimtas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisės aktuose nustatytų pagrindų jo panaikinimui.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti ankstesni prašymai ir skundas yra išnagrinėti generalinio prokuroro 2019 m. spalio 25 d. sprendimu, kuris nebuvo skundžiamas ir yra įsiteisėjęs. Nurodyti prašymai ir skundas nėra susiję su šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, tai yra, su skundžiamo sprendimo teisėtumu, ir negali būti vertinami šioje byloje.

15. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo prašymas buvo pateiktas nesilaikant Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų, kadangi tiek pareiškėjo tiesioginis vadovas – Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. K., tiek Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Š. pareiškėjo 2019 m. lapkričio 4 d. prašymą vizavo neigiamai, tai yra, nesutiko, kad pareiškėjui būtų leista dirbti nuotolinio būdu.

16. Nurodė, kad generalinis prokuroras, įvertinęs Šiaulių apygardos prokuratūros vadovų nesutikimo su pareiškėjo nuotoliniu darbu motyvus, pripažino juos pagrįstais ir atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą, nes dėl veiklos pobūdžio ir specifikos nėra galimybės atlikti priskirtų funkcijų ne prokuratūros patalpose (nebus užtikrinamas tinkamas darbo organizavimas, šiuo metu nėra techninių ir finansinių galimybių suteikti pareiškėjui darbo priemones – prokuratūros nešiojamąjį kompiuterį).

17. Pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai, kad S. K. ir K. Š. buvo daromas neteisėtas poveikis, jog generalinis prokuroras privertė juos taip vizuoti, nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis ir laikytini niekiniais. Jokių kitų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių S. K. ir K. Š. išreikštų nesutikimų neteisėtumą pareiškėjas nepateikė.

18. Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašo 3 punktą prokurorams ir prokuratūros darbuotojams leidžiama dirbti nuotoliniu būdu iš anksto suderintu su tiesioginiu vadovu ir generalinio prokuroro įsakymu nustatytu darbo nuotoliniu būdu grafiku. Pareiškėjas nesuderino darbo nuotoliniu būdu grafiko su tiesioginiu vadovu, todėl teigiamas sprendimas dėl jo prašymo negalėjo būti priimtas. Nuotolinis darbas galimas tik šalių sutarimu, sulygtoje šalims priimtinoje kitoje, negu darbovietė vietoje, naudojant informacines technologijas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenustato besąlyginio teisinio reglamentavimo suteikti darbą nuotoliniu būdu, todėl kiekvienu konkrečiu atveju vertinama individualiai. Įvertinęs Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro K. Š. vizavimo metu išdėstytas pastabas, atsakovas padarė išvadą, kad nėra galimybės nei tiesioginiam vadovui, nei apygardos vyriausiajam prokurorui tinkamai organizuoti prokurorų darbą.

19. Pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šeimyninės situacijos nepagrįsti, kadangi nuotolinio darbo tikslas nesudaro pagrindo darbuotojui nuotolinio darbo metu užsiimti veikla, nesusijusia su jo darbiniais santykiais (rūpintis šeima, savo vaikų reikalais). Pareiškėjo argumentas, kad per trejus metus jam nustatytu asmenų priėmimo metu nebuvo atėjęs nė vienas asmuo, kaip nurodė atsakovas, nesudaro pagrindo keisti darbo organizavimą reglamentuojančių lokalinių teisės aktų ir yra teisiškai nereikšmingas.

20. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti generalinį prokurorą suteikti pareiškėjui galimybę 2 dienas per savaitę dirbti nuotoliniu būdu atsakovas laikė netinkamu. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnis nustato teisės akto panaikinimo teisines pasekmes ir nurodo, kad skundžiamo teisės akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog konkrečiu atveju atkuriama buvusi iki ginčijamo teisės akto (veiksmo) priėmimo padėtis. Jeigu teismas panaikintų skundžiamą sprendimą, pareiškėjo prašymas turėtų būti nagrinėjamas iš naujo ir jo nagrinėjimas priklausytų generalinio prokuroro kompetencijai.

21. Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus skunde nurodytais argumentais bei prašė skundą tenkinti. Pažymėjo, kad visos reikalingos sistemos yra kompiuteryje, į posėdžius vyktų kaip ir dirbdamas nenuotoliniu būdu. Akcentavo aplinkybes dėl nuotolinio darbo suteikimo kitiems prokurorams ir nurodė, jog Kelmėje dirba trys prokurorai, tačiau tik jis vienas prašo leisti dirbti nuotoliniu būdu.

22. Atsakovo atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė teisinių argumentų savo skundui pagrįsti. Nurodė, kad prokurorai nuotoliniu būdu gali dirbti tik su tarnybiniais kompiuteriais, kadangi yra naudojamos programos, kurios negali būti diegiamos asmeniniuose kompiuteriuose. Pareiškėjui neturėjo galimybių suteikti tarnybinį kompiuterį, todėl jo nuotolinis darbas yra neįmanomas. Nurodė, kad iš 600 prokurorų tik 20 prokurorų dirba nuotoliniu būdu.

II. 23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

24. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas kelia išvestinį reikalavimą – įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą suteikti jam galimybę 2 dienas per savaitę dirbti nuotoliniu būdu suderinta tvarka ir priteisti pareiškėjui 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25. Generalinio prokuroro pavaduotojas Ž. R., einantis generalinio prokuroro pareigas, Sprendimu atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl nuotolinio darbo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašos 7.1 papunkčiu, nurodant, kad dėl veiklos pobūdžio ir specifikos pareiškėjas negali atlikti priskirtų funkcijų ne prokuratūros patalpose (nebus užtikrinamas tinkamas darbo organizavimas, nėra techninių ir finansinių galimybių suteikti darbo priemones – prokuratūros nešiojamąjį kompiuterį). Teismas iš Sprendimo nustatė, kad pareiškėjo tiesioginiai vadovai – Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Š. neigiamai vizavo pareiškėjo pateiktą prašymą dėl jo darbo nuotoliniu būdu.

26. Teismas nustatė, kad darbas nuotoliniu būdu prokuratūroje nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. I-312 „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros tarnybos (darbo) nuotoliniu būdu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Įvertinęs rašytinę bylos medžiagą, teismas konstatavo, kad pareiškėjo atsakovui pateiktas prašymas dėl leidimo dirbti nuotoliniu būdu neatitiko Aprašo 5 punkto reikalavimų, kadangi jis nebuvo suderintas su tiesioginiu vadovu bei apygardos vyriausiuoju prokuroru.

27. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas S. K., vizuodamas pareiškėjo prašymą, nurodė, kad siekiant užtikrinti efektyvų prokuratūros funkcijų įgyvendinimą ir vengiant nepagrįstų teismo posėdžių perkėlimų, teismo posėdžių datos negali būti perkeliamos tuo pagrindu, kad prokuroras tuo metu dirba ne prokuratūros patalpose. Šiaulių apylinkės prokuratūroje (darbo vietos Kelmėje ir Raseiniuose) yra vienas nešiojamasis kompiuteris, skirtas budinčiam prokurorui, todėl jį perduoti prokurorui E. T. darbui nuotoliniu būdu nėra galimybės. Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro įsakymu nustatyta, kad prokuroras E. T. priima asmenis kiekvieną savaitės trečiadienį. Šis įsakymas nepakeistas ir S. K. nesuteikta teisė keisti minėtą įsakymą. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas įsakymas nepakeistas, prokuroras E. T. trečiadieniais negali dirbti nuotoliniu būdu. Aprašo 13 punktas nustato, kad tiesioginio vadovo reikalavimu, esant tarnybiniam būtinumui, prokuroras ir prokuratūros darbuotojas, dirbantis nuotoliniu būdu, privalo per su tiesioginiu vadovu suderintą terminą atvykti į prokuratūros patalpas atlikti savo tarnybines funkcijas, tačiau prokuroras nenurodė ir nederino laiko, kuris reikalingas esant būtinumui atvykti į prokuratūros patalpas.

28. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras K. Š., vizuodamas pareiškėjo prašymą, nurodė, kad nesutinka, jog E. T. dirbtų nuotoliniu būdu. Pirma, prokuroras E. T. naudojasi tarnybiniu stacionariu kompiuteriu nustatytoje tarnybos vietoje (Kelmėje). Kelmės ir Raseinių padalinys (8 prokurorai) turi 1 tarnybinį nešiojamąjį kompiuterį, skirtą naudoti prokurorų budėjimų metu. Apygardos prokuratūra neturi galimybių suteikti prokurorui E. T. nei tarnybinį stacionarų kompiuterį, nei tarnybinį nešiojamąjį kompiuterį (saugų dirbti IPS, IBPS, DVS) šio prokuroro darbui nuotoliniu būdu. Antra, aukštesnysis prokuroras (vadovas) privalo užtikrinti tinkamą padalinio prokurorų darbo organizavimą ir prokuroro funkcijų vykdymą, valstybinio kaltinimo teisme palaikymą, taip pat ir tais atvejais, kai Kelmėje dirbantis prokuroras (prokurorai) dėl ligos, atostogų, nedarbingumo negali būti tarnyboje (įvertinant, kad Kelmėje dirba 3 prokurorai), esant būtinumui pavaduoti tarnyboje nesantį prokurorą. Todėl vienam iš 3 prokurorų dirbant nuotoliniu būdu tiesioginis vadovas neturės galimybių tinkamai organizuoti Kelmėje dirbančių prokurorų darbą, prokurorų dalyvavimą teismuose, o pasitelkus prokurorus, dirbančius Raseiniuose, prokuratūra patirtų papildomas išlaidas dėl prokurorų vykimo tarnybos reikalais nuosavu automobiliu (jų sutikimu) ar tarnybiniu automobiliu. Trečia, prokuroras E. T. prašymą dirbti nuotoliniu būdu pagrindė tuo, kad jam būtina bent 2 darbo dienas būti Šiauliuose ir užtikrinti šeimos interesus, padėti pasirūpinti jauniausio sūnaus sveikatos priežiūra, kas objektyviai parodo, jog prokuroras neteisingai supranta nuotolinio darbo paskirtį ir sąlygas, o nuotolinio darbo atveju E. T. darbo laiku užsiimtų veikla, kuri nėra susijusi su jo darbiniais santykiais (rūpintųsi šeimos, savo vaikų reikalais).

29. Teismas pažymėjo, kad generalinis prokuroras, įvertinęs pareiškėjo tiesioginių vadovų – Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo S. K. ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro K. Š. nesutikimo su pareiškėjo prašymu leisti jam dirbti nuotoliniu būdu argumentus, padarė išvadą, jog nėra galimybės nei tiesioginiam vadovui, nei apygardos vyriausiajam prokurorui tinkamai organizuoti prokurorų darbą. Priimant sprendimą buvo įvertintos aplinkybės, kad prokuratūra neturi techninių ir finansinių galimybių pareiškėjui suteikti darbo priemones – nešiojamąjį kompiuterį, kuris yra būtinas nuotolinio darbo metu, kadangi prokurorai tiesiogiai dirba su programomis IPS, IBPS, DVS, kurios negali būti įdiegiamos asmeniniuose kompiuteriuose dėl saugumo reikalavimų.

30. Skundo argumentai, kad S. K. bei K. Š. buvo daromas poveikis, jog jie nevizuotų pareiškėjo prašymo, teismo laikyti subjektyvia pareiškėjo nuomone, nepagrįsta įrodymais. Pareiškėjo argumentai, kad minėti prokurorai pirminį jo prašymą buvo vizavę teigiamai, neatitinka faktinės bylos medžiagos, kadangi teismas iš bylos medžiagos nustatė, jog pirminis pareiškėjo prašymas buvo vizuotas su pastabomis, o tai negali būti vertinama sutikimu, atitinkančiu Aprašo reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad Aprašo 3 punkte besąlygiškai nurodyta, jog prokurorams leidžiama dirbti nuotoliniu būdu iš anksto suderintu su vadovu darbo nuotoliniu būdu grafiku. Generalinis prokuroras, išnagrinėjęs pirminį pareiškėjo prašymą, 2019 m. spalio 25 d. raštu informavo pareiškėją, kad dėl informacijos nekonkretumo ir neaiškumo nėra galimybės priimti galutinį sprendimą dėl pareiškėjo darbo nuotoliniu būdu ir nurodė, kas konkrečiai turi būti nurodoma prašyme pagal Aprašo 5 punktą. Pareiškėjo argumentai, kad taip jam kerštaujama už tai, kad jis teikė skundą dėl nesavalaikio prašymo išnagrinėjimo, teismo laikyti nepagrįstais, nes, kaip nurodė teismas, Sprendime yra aiškiai įvardintos priežastys, dėl ko negali būti pareiškėjui leidžiama dirbti nuotoliniu būdu.

31. Teismas pažymėjo ir tai, kad Darbo kodekso 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu darbdavys neįrodo, kad dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas, jis privalo tenkinti darbuotojo prašymą dirbti nuotoliniu būdu ne mažiau kaip penktadalį visos darbo laiko normos, to pareikalavus nėščiai, neseniai pagimdžiusiai ar krūtimi maitinančiai darbuotojai, darbuotojui, auginančiam vaiką iki trejų metų, ir darbuotojui, vienam auginančiam vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepriklauso asmenų kategorijai, kuriems būtų privaloma suteikti darbą nuotoliniu būdu, jeigu būtų neįrodyta, jog dėl gamybinio būtinumo ar darbo organizavimo ypatumų tai sukeltų per dideles sąnaudas.

32. Vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad kitų prokurorų prašymai dėl darbo nuotoliniu būdu buvo tenkinami, teismas pažymėjo, jog visi prašymų tenkinimo atvejai yra individualūs bei pažymėjo, kad visais atvejais tiesioginių vadovų buvo vizuota teigiamai. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad šiuo požiūriu nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo diskriminacijos bei nelygiateisiškumo.

33. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su šeimyninėmis aplinkybėmis bei būtinybe rūpintis vaikais, kaip įvertino teismas, nesudaro pagrindo Sprendimo teisėtumui ir atkreipė dėmesį į tai, kad įstatymas nustato socialines garantijas tėvams auginantiems mažamečius vaikus.

34. Sprendime buvo pagrįstai įvertinta aplinkybė, jog Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro 2014 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. Y5-38 nustatyta, kad pareiškėjas priima asmenis kiekvieną savaitės pirmadienį, trečiadienį ir ketvirtadienį. Atsižvelgiant į tai, teismas pažymėjo, kad skunde pareiškėjo nurodyti argumentai, jog per trejus metus nebuvo atėjęs nė vienas suinteresuotas asmuo, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad jis yra neaktualus ir gali būti jo nepaisoma. Kol nepakeisti pareiškėjo darbą apibrėžiantys vidiniai teisės aktai, nėra pagrindo konstatuoti, kad jais gali būti nesivadovaujama.

35. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Atsižvelgiant į tai, teismas nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su darbo organizavimu, aprūpinimu kompiuterine technika.

36. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas Sprendimu, atsisakydamas patenkinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo jam dirbti nuotoliniu būdu, neviršijo savo kompetencijos ribų, argumentuotai motyvavo dėl kokių priežasčių negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas. Sprendimas neprieštarauja aukštesnės galios teisiniams aktams, jį priimant nebuvo pažeisto Sprendimo priėmimo procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjui neužkertama galimybė realizuoti teisę dirbti nuotoliniu būdu, tik siekdamas šios teisės realizacijos jis ją turi suderinti su tiesioginiais vadovais, kaip ir reikalaujama Apraše.

37. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pagrindinis reikalavimas netenkintas, teismas padarė išvadą, jog negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą suteikti pareiškėjui galimybę 2 dienas per savaitę dirbti nuotoliniu būdu suderinta tvarka.

38. Pareiškėjas 2020 m. kovo 25 d. pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo, tačiau teismas pareiškėjo prašymo netenkino, nes iš esmės pasikeitusios aplinkybės po Sprendimo priėmimo neturėjo įtakos Sprendimo teisėtumui.

39. Taigi, teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra jai pavestas funkcijas įvykdė tinkamai. Teismas nenustatė pagrindų Sprendimo panaikinimui, todėl įvertinęs visas nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 40. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą, panaikinti Sprendimą ir priteisti iš atsakovo 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir papildomai akcentuoja, kad:

40.1. Teismas perrašė Sprendimą, kuriuo atsisakyta pareiškėjui leisti dirbti nuotoliniu būdu. Taip pat teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, kad prašymą pateikė ne 2019 m. spalio 28 d., o 2019 m. rugsėjo 24 d. Teigia, kad į 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymą gavo tik tarpinį atsakymą, kurio negalėjo skųsti. Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo vertinti faktą, kad tiesioginiai vadovai du kartus jo prašymą vizavo teigiamai. Teismas, be kita, sprendime nurodė, kad „nėra duomenų dėl poveikio“, „argumentai laikytini subjektyvia nuomone“, tačiau nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. pateikto prašymo vizavimu.

40.2. Teismas nepasisakė dėl kompiuterio suteikimo ar naudojimo aplinkybių.

40.3. Teismas neanalizavo ir nelygino pareiškėjo prašymo argumentų su kitų darbuotojų patenkintais prašymais dėl darbo nuotoliniu būdu. Didžioji dalis prašymų buvo patenkinti, nors jie taip pat buvo vizuoti su pastabomis. Pareiškėjas paaiškina, kad jo atžvilgiu yra laikomas diskriminaciniu šis aspektas – vienodos pastabos vienam prokuroro prašymui yra vertinamos kaip „nesuderinamos“ ir prašymas atmetamas, o kitam prokurorui prašymas tenkinamas.

40.4. Teismas turi ginti vaikų interesus.

40.5. Pareiškėjas 2020 m. kovo 25 d. pateikė teismui prašymą dėl bylos atnaujinimo, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė.

40.6. Vertinant S. K. ir K. Š. veiksmus, vizuojant pareiškėjo prašymą, ir tai, ar jiems buvo daromas poveikis, reikia juos apklausti. Pareiškėjas nurodė aplinkybes, kodėl reikia apklausti S. K. ir K. Š., tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų pareiškėjo išvardintoms aplinkybėms patikrinti.

42. Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

43. Atsakovas nurodo, kad:

43.1. Pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. prašymas, 2019 m. spalio 4 d. papildomas prašymas ir 2019 m. spalio 14 d. skundas buvo išnagrinėti generalinio prokuroro 2019 m. spalio 25 d. sprendimu Nr. 17.9-13770 „Dėl darbo nuotoliniu būdu“. Šis sprendimas nebuvo skundžiamas ir yra galiojantis. Pareiškėjas nekėlė reikalavimo šį sprendimą panaikinti. Be to, atsakovo vertinimu, minėti prašymai ir skundas nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku ir šioje byloje negali būti vertinami.

43.2. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu ir atsižvelgęs į tai pažymėjo, jog nevertins pareiškėjo argumentų, susijusių su darbo organizavimu ir aprūpinimu kompiuterine technika.

43.3. Byloje yra pateikti dokumentai dėl visų Lietuvos Respublikos prokuratūros prokurorų ir prokuratūros personalo leidimų dirbti nuotoliniu būdu suteikimo. Šiuos rašytinius įrodymus pirmosios instancijos teismas įvertino kartu su kita administracinės bylos medžiaga ir sprendime pagrįstai nurodė, kad vertindamas pareiškėjo nurodomas aplinkybes, jog kitų prokurorų prašymai dėl darbo nuotoliniu būdu buvo tenkinami, pažymėjo, kad visi prašymų tenkinimo atvejai yra individualūs ir visais atvejais tiesioginių vadovų buvo vizuoti teigiamai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo diskriminacijos ir nelygiateisiškumo.

43.4. Pareiškėjas yra prokuroras ir savo teisinę padėtį gali lyginti tik su tos pačios kategorijos asmenimis, tai yra, su prokurorais, bet ne su prokuratūros valstybės tarnautojais ar darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartis.

43.5. Pareiškėjas deklaratyviai nurodo, kad teismas turi ginti vaikų interesus, kurie šiuo atveju pažeidžiami labiausiai. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad skundo argumentai, susiję su šeimyninėmis aplinkybėmis ir būtinybe rūpintis vaikais, nesudaro pagrindo sprendimo teisėtumui. Be to, pareiškėjas naudojasi įstatymų nustatytomis socialinėmis garantijomis tėvams, auginantiems mažamečius vaikus. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas nepriklauso kategorijai asmenų, kuriems būtų privaloma suteikti darbą nuotoliniu būdu (Darbo kodekso 52 str. 2 d.).

43.6. Pareiškėjas atkartoja savo pirminio skundo argumentus apie poveikio darymą jo tiesioginiams vadovams.

43.7. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad pareiškėjo pateiktas prašymas dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo netenkintinas, nes iš esmės pasikeitusios aplinkybės po sprendimo priėmimo neturi įtakos jo teisėtumui.

43.8. Žodinis bylos nagrinėjimas būtų netikslingas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą suteikti pareiškėjui galimybę 2 dienas per savaitę dirbti nuotoliniu būdu suderinta tvarka ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

47. Vertindama šį prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis nustato, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016).

48. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl būtinumo nagrinėti bylą apeliacine žodinio proceso tvarka, pažymi, kad byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepime į apeliacinį skundą. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, šalys teismo posėdyje žodžiu išdėstė savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, jų teisė teikti paaiškinimus ar papildomus įrodymus nebuvo ribojama. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

49. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

50. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra klastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

52. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumento, jog prašymą pateikė ne 2019 m. spalio 28 d., o 2019 m. rugsėjo 24 d. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį pareiškėjo argumentą, visų pirma pažymi, jog pirmosios instancijos teismas įvertino, kad pareiškėjo pirminis prašymas (2019 m. rugsėjo 24 d.) buvo vizuotas su pastabomis, todėl negali būti vertinamas sutikimu, atitinkančiu Aprašo reikalavimus. Taip pat teismas nurodė, kad generalinis prokuroras, išnagrinėjęs pirminį pareiškėjo prašymą, 2015 m. spalio 25 d. sprendimu informavo pareiškėją, jog dėl informacijos nekonkretumo ir neaiškumo nėra galimybės priimti galutinį sprendimą dėl darbo nuotoliniu būdu ir nurodė, kas konkrečiai turi būti nurodoma prašyme pagal Aprašo 5 punktą. Teisėjų kolegija, be kita ko, įvertinusi į bylą pateiktus duomenis, sutinka su atsakovo išdėstyta pozicija, jog 2015 m. spalio 25 d. sprendimas nebuvo skundžiamas ir yra galiojantis, o pareiškėjo prašymai (2019 m. rugsėjo 24 d., 2019 m. spalio 4 d.) ir skundas (2019 m. spalio 14 d.) nėra susiję su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku.

53. ABTĮ 3 straipsnio 2 dalis nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepasisakė ir nevertino pareiškėjo argumentų, susijusių su aprūpinimu kompiuterine technika.

54. Vertinant pareiškėjo nurodomas aplinkybes, kad kitų prokurorų prašymai dėl darbo nuotoliniu būdu buvo tenkinami, teismas dar kartą atkreipia pareiškėjo dėmesį į tai, kad visi prašymų tenkinimo atvejai yra individualūs ir visais atvejais tiesioginiai vadovai prašymus vizavo teigiamai. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo diskriminacijos bei nelygiateisiškumo.

55. Pareiškėjas pažymi, kad teismas turi ginti vaikų interesus, kurie šiuo atveju yra pažeidžiami labiausiai. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, jog įstatymas nustato socialines garantijas tėvams auginantiems mažamečius vaikus. Be to, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas naudojasi minėtomis socialinėmis garantijomis.

56. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad 2020 m. kovo 25 d. pateikė teismui prašymą dėl bylos atnaujinimo, tačiau teismas dėl šio prašymo nepasisakė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime pareiškėjo prašymo dėl bylos atnaujinimo netenkino, nustatęs, jog pareiškėjo nurodytos, iš esmės pasikeitusios aplinkybės po Sprendimo priėmimo, neturi įtakos Sprendimo teisėtumui.

57. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, kad S. K. ir K. Š. daromas poveikis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, jog pareiškėjo argumentai dėl daromo poveikio nėra pagrįsti įrodymais ir paremti tik subjektyvia pareiškėjo nuomone (žr. nutarties 30 p.).

58. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

59. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes ginčui išspręsti, teisingai išaiškino ir pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo E. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius